Klaipėdą išvadavę savanoriai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda sekmadienį dalyvauja Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio minėjimo renginiuose. Šalies vadovas prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“ pagerbė žuvusių 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvių atminimą.
 
G. Nausėda tikina, kad Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai kilo į kovą už Tėvynės ateitį ir gerovę.
 
„Susirinkome pagerbti didžio nuopelno vyrų, kurie prieš 100 metų kilo į kovą už savo Tėvynės ateitį ir jos gerovę. Su širdyse degančia meile Tėvynei, ką simbolizuoja ir šis paminklas, jie drąsiai žengė pirmyn, siekdami Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vienovės. Ne tik patyrę kariai, bet ir šauliai, studentai, taip pat vietos gyventojai ryžosi įgyvendinti seną svajonę – atverti Lietuvos valstybei vartus į jūrą. Vartus į pasaulį“, – sakė prezidentas.
 
Šalies vadovas pabrėžė, jog ne mažiau svarbus buvo Lietuvos valstybės kūrėjų įžvalgumas, kurie tiksliai įvertino to meto geopolitinę situaciją, priėmė savalaikį sprendimą ir ėmė drąsiai veikti, kad apsaugotų nacionalinius interesus.
Klaipėdos krašto išvaduotojai
 
„Šiandien galime didžiuotis, kad esame tokių drąsių ir išmintingų žmonių palikuoniai bei įpėdiniai. Svarbu, kad įprasminame jų atmintį. Tačiau geriausias jų vizijos ir veiklos įvertinimas – tai, kad mūsų šalis tvirtai susieta su Baltijos jūros toliais, o kartu – ir su plačiuoju pasauliu“, – teigė prezidentas.
 
Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio minėjimo renginiai vyksta sausio 14–15 dienomis Klaipėdoje. Vakare, Klaipėdos dramos teatre, Prezidentas dalyvaus renginyje „Klaipėda – Lietuvos vartai į pasaulį 1923“.
 
1923 m. sausio 15 d. įvykus sėkmingam ginkluotam sukilimui, Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos.
 
2023 m. Seimas yra paskelbęs Klaipėdos krašto metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.01.16; 08:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dabar, kai Lietuvos spaudoje skelbiama daug pranešimų apie įtemtą padėtį Kalnų Karabache, pastebiu keistą tendenciją. Kai kurios europietiškos žiniasklaidos priemonės labai emocingai reaguoja į kiekvieną Azerbaidžano paleistą raketą, nukritusią Stepanakerte ar jo apylinkėse. O štai tuomet, kai Armėnijos paleisti sviediniai sproginėja Giandžos ar Tertero rajonuose, gailesčio civiliams gyventojams – tarsi mažiau.

Iškart privalau pabrėžti, jog karas, kur jis bekiltų, prieš ką bebūtų nukreptas – blogas, smerktinas, netoleruotinas reiškinys. Jei tik galima išvengti karinių susidūrimų, privalu siekti taikos. Tokia mano asmeninė pozicija. Aš – visomis keturiomis pritariu sakantiems, jog kad ir kokia prasta būtų taika, ji vis tik geriau nei karas. Man nuoširdžiai gaila abiejose pusėse kariaujančių kareivių, juolab – civilių, kokia bebūtų jų odos spalva, kokia kalba jie bekalbėtų.

Tačiau negaliu tylėti, kai karts nuo karto prasprūsta užuominos, esą Azerbaidžanas elgiasi neva barbariškai, atakuodamas Kalnų Karabache esančius objektus. Suprask, šiame regione gyvena daug civilių. Suprask, Armėnijos ginkluotosios pajėgos neturi kitos išeities – jei Azerbaidžanas apšaudo armėnų kontroliuojamą Kalnų Karabachą, Jerevanas priverstas keršyti apšaudant azerbaidžanietiškus miestus ir gyvenvietes.

Toks žvilgsnis – paviršutiniškas. Tarp Stepanakerte ir Giandžoje sprogstančių sviedinių Lietuva turėtų įžvelgti svarbų skirtumą. Giandžoje ar Tertere gyvenantys azerbaidžaniečiai puikiai žino, jog jų miestai priklauso Azerbaidžanui, nes šių miestų priklausomybė Azerbaidžanui pripažįstama visos tarptautinės bendruomenės.

O kam priklauso šiuo metu Kalnų Karabache gyvenantys armėnai? Stepanakerte ir jo apylinkėse įsikūrę armėnų civiliai puikiai žino, kad Kalnų Karabachas priskiriamas Azerbaidžanui. Stepanakerte gyvenantys armėnai galį iki užkimimo šaukti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės armėnų žemės“, tačiau jie puikiai žino, jog Vakarai nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. Stepanakerte įsikūrę civiliai negali nežinoti (jei nežino – tai jų bėda; privalu bent minimaliai domėtis užsienio politika), jog Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta net Armėnija. Beje, ši Armėnijai nepalanki tarptautinės bendruomenės nuostata nesikeičia nuo pat konflikto pradžios.

Be to, kai šaukiama, esą „Kalnų Karabachas – etninės armėnų žemės“, būtina mažų mažiausiai pridurti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės azerbaidžaniečių žemės“, jog Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas dar ne taip seniai vadinosi Hankendžiu, jog istorija puikiai menanti egzistavus musulmonišką (azerbaidžanietišką) Kalnų Karabacho chanatą, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Šito nepaneigsi.

Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.

Žodžiu, žvelgiant atidžiai, oficialusis Baku nedaro nieko blogo, apšaudydamas Kalnų Karabachą. Oficialusis Baku bombarduoja savo teritoriją. O kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos bombarduoja Giandžą ir Terterą, jos atakuoja svetimas žemes. Štai toks skirtumas tarp Stepanakerte sprogstančių azerbaidžanietiškų raketų ir Giandžoje sprogstančių armėniškų sviedinių.

Kita svarbi pastaba – derybos dėl konflikto sureguliavimo negali tęstis amžinai. Jei Azerbaidžanas nusprendė, jog daugiau laukti Vakarų pagalbos iškrapštant iš Kalnų Karabacho okupacines armėnų pajėgas nebegali, – jo valia. Mes privalome gerbti Azerbaidžano nusiteikimus. Vakarai turėjo užtektinai laiko spustelėti Jerevaną, kad šis pradėtų bent minimaliai gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau Vakarų derybininkai, ėmęsi reguliuoti Baku ir Jerevano tarpusavio santykius, pareigą padėt azerbaidžaniečiams susigrąžinti prarastas teritorijas prisimindavo tik tuomet, kai regione imdavo sproginėti bombos. Vos tik pabūklai nutildavo– Vakarai tuo pat pamiršdavo Azerbaidžano prašymus priverst Armėniją laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių. Pamiršdavo iki naujų šūvių.

Mano supratimu, tokia Vakarų pozicija – nepriimtina, smerktina. Nejaugi tik Baku kaltas, kad dabar žūsta civiliai abiejose fronto pusėse? Moralinė atsakomybė dėl jau keletą savaičių trunkančių susirėmimų krenta ir Vakarų derybininkams.

Akivaizdi ir Lietuvos kaltė. Užuot griežtai pareiškę delegacijoms iš Armėnijos, jog privalu gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, mes dažniausiai apsiribodavome pataikūniškais proarmėniškais reveransais. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime, kaip prieš metus mūsų Seimo pirmininkas skrido į Armėnijos sostinę Jerevaną, po kurio laiko – į Azerbaidžaną?! Jau tada, 2019-aisiais, mūsų portalas klausė – kodėl Seimo pirmininkas nuskubėjo į Armėniją? Juk nukentėjusi pusė – Azerbaidžanas. Dabar vėl prisimenu šį keliauninką. Akivaizdu, kad mūsų Seimo pirmininko vizitas į Jerevaną neatnešė nė menkiausios naudos. Armėnija nebuvo įtikinta išvest savo ginkluotųjų pajėgų iš svetimų žemių. Tikriausiai mūsų parlamento vadovas nė nebandė įtikinti Jerevano, jog armėnų pajėgoms privalu nešdintis iš Kalnų Karabacho. Vargu ar mūsų Seimo pirmininkas bent užsiminė Jerevano valdžiai apie pabėgėliais tapusių azerbaidžaniečių moralines kančias netekus gimtųjų namų Jerevane ar Stepanakerte (oficialiai palikti savo gimtuosius namus buvo priversti palikti per 900 tūkst. azerbaidžaniečių). 

Lietuva neturinti teisės smerkti Azerbaidžano dar ir dėl to, kad pati visai neseniai panašiai elgėsi. Sykį, viešint Azerbaidžane, manęs paklausė, kaip jie, azerbaidžaniečiai, trisdešimt metų kantriai laukdami ir niekaip nesulaukdami Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savų teritorijų, turėtų elgtis – laukti dar tris dešimtmečius?

Trys Klaipėdos krašto išvaduotojai

Be abejo, aš buvau atsargus: nežinau, neįsivaizduoju, neturiu nė menkiausios moralinės teisės dalinti patarimus. Tačiau azerbaidžaniečiams tąsyk papasakojau, kaip Lietuva susigrąžino Klaipėdos kontrolę 1923-aisiais.     

1923-aisiais metais Klaipėdos kraštą administravo ne Lietuva. Jį administravo  su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai, jei anuomet mes, lietuviai, būtume pasikliovę vien derybomis, vien užsienio šalių padorumu. Juk teisėti Lietuvos reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.

Klaipėdos krašto išvaduotojai jėga sugrąžino Lietuvai uostamiestį

Lietuva pasielgė labai išmintingai, suplanavusi Klaipėdos susigrąžinimo operaciją. Karinė operacija buvo parengta 1922-ųjų metų slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje. Šios operacijos esmė – Lietuvos kareivius aprengti civilių Klaipėdos krašto sukilėlių uniformomis, juos slapta permesti į Klaipėdos kraštą ir išvyti iš ten visas svetimas pajėgas vaizduojant, kad tai padarė būtent vietiniai klaipėdiečiai. Lietuva nuo pat pradžios slėpė, kad Klaipėdą vaduoja Lietuvos kariuomenė. 

Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas taip pat išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.

Klaipėdos kraštą užėmė Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Bendras karių skaičius – 1753.

Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.

Klaipėdos krašto išvadavimo vadovybė
Klaipėdos krašto išvadavimo vaizdai

Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte.

Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo prancūzų, vokiečių ir lietuvių karių.

Tąsyk Lietuva nusispjovė į tarptautinės bendruomenės pasipiktinimus dėl karinių veiksmų. Ji atmetė tokių kaip Jules Laroche įsivaizdavimus, esą Klaipėdą privalu paskelbti kažin kokia laisvąja valstybe. Ji surengė tikrą karinę išlaisvinimo operaciją, nors, žinoma, oficialiai visąlaik neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo. Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums anuomet baigėsi sėkmingai – Klaipėda buvo pripažinta Lietuvai.

Puldami įrodinėti, jog Azerbaidžanas neturintis teisės karinėmis premonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho, prisiminkime šią lietuvišką istoriją.  

2020.10.07; 06:03

Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

„Visuomenė niekuomet nejautė ir negali jausti valstybei iškilusių pavojų ir gyvena tuo, ką mato, todėl ne kartą prisieina padėti daug energijos ir triūso, kad įrodžius, kiek artimas yra pavojus, kiek reiks dar mums pergyventi, kad atsikračius tų pragaištingų idėjų, kiek laiko dar prisieis kovoti, kad nebūtume vergais, kad jėga ir dvasia atsispirti visiems, kurie griauna mūsų nepriklausomybės pamatus“.

Šiuos žodžius yra ištaręs M.Lipčius, vienas iš aktyviausių, gabiausių tarpukario Lietuvos karinės žvalgybos darbuotojų (žuvo 1942 metais sovietinėje katorgoje).

Iš tiesų – baisu net įsivaizduoti, kaip greitai būtų ištikusi mūsų valstybę nelaimė, jeigu vadovybė nebūtų tiek daug jėgų ir lėšų skyrusi karinės žvalgybos, karinės kontržvalgybos reikmėms, jeigu nebūtų turėjusi tokių sumanių, gabių, išsilavinusių žvalgybos specialistų kaip J.Žilinskas, M.Lipčius, A.Užupis, pulkininkas V.Sizychas (rusas), kapitonas L.Prušakevičius (baltarusis), A.Avižienis, A.Chmieliauskas, P.Tamošiūnas…

Nuo 1918-ųjų vasario 16-osios iki pat okupacijos 1940-aisiais metais Lietuvos žvalgai, karo atstovai didžiausią dėmesį skyrė trims valstybėms – Lenkijai, Vokietijai bei Sovietų Sąjungai. Ir mūsų žvalgų aktyvi veikla dažniausiai būdavo sėkminga. Žvalgai jiems skiriamų pinigų veltui nešvaistė.

Pavyzdžiui, Lietuvos žvalgybos skyrius itin daug prisidėjo prie sėkmingos karinės operacijos Klaipėdos krašte. Kad mums pavyko susigrąžinti Klaipėdą, daug pasidarbavo būtent žvalgai. Lietuviai 1920 – 1922 metais, rizikuodami gyvybe, sugebėjo surinkti išsamios, tikslios, patikimos informacijos ne tik apie gyventojų nuotaikas Klaipėdos krašte, bet ir apie okupacinę prancūzų kariuomenę, lenkų konsulato darbuotojus.

Nepaisydami rimtų pavojų, mūsų žvalgai dieną naktį stebėjo prancūzų prefektūrą, uostą. Kai tuometinis ministras pirmininkas E.Galvanauskas pritarė sukilimo idėjai Klaipėdos krašte, Žvalgybos skyriaus viršininkas M.Lipčius 1922 metų rudenį į uostamiestį nusiuntė patyrusių žvalgų grupę, kuriai buvo pavesta iki galo išsiaiškinti, kokios realios Klaipėdos išvadavimo galimybės. Prasidėjus sukilimui, tiksli informacija apie įvykius kasdien pasiekdavo Lietuvos Respublikos Prezidentą. Kai 1923 metų sausio 15 dieną sukilėlių vadas J.Budrys pranešė apie pergalę uostamiestyje, Lietuvos prezidentūra jau žinojo apie sėkmę. Džiugią naujieną pirmieji prezidentui pranešė žvalgai.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

O štai sekant Lenkijos kariuomenę, Lietuva patyrė skaudžių nuostolių. 1920 metų spalio pabaigoje į lenkų nelaisvę pateko mūsų žvalgybos darbuotojas A.Chmieliauskas. Lenkai, prieš nužudydami suimtąjį, jį dar ilgai ir žiauriai kankino, mėgindami išgauti paslapčių.

Tačiau sunkiausia, matyt, buvo tiems mūsų žvalgams ir karo ekspertams, kurie dirbo Maskvoje. Iš slaptos sovietų Rusijos pareigūno G.Čičerino direktyvos, paskelbtos Maskvoje 1921 metais, aiškėja, kad bolševikai laikėsi itin klastingos taktikos. Tos taktikos esmė – žadėti kaimyninėms valstybėms viską, ko jos pageidaus. O iš tiesų Maskva slaptai darė tai, kas nesiderino su gražiais jos pažadais. Maskva atkakliai siekė įgyvendinti visas savo imperines užmačias. Pavyzdžiui, kaimyninėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, užsiėmė aktyvia ardomąja veikla.

Štai buvęs krašto apsaugos ministras K.Žukas, ėjęs ministro pareigas 1920 – 1921 metais, yra rašęs, jog sovietų diplomatas Akselrodas, dirbęs Kaune, žino viską, kas kalbama uždaruose Lietuvos Vyriausybės ir gynybos posėdžiuose. Matyt, Maskva turėjo savo informatorių pačioje Krašto apsaugos ministerijoje.

Sunkiausiomis ir nesaugiausiomis sąlygomis 1920 – 1922 metais Maskvoje darbavosi karo atstovas Kazys Svilas. Įdomu tai, jog Rusija įkurdino Lietuvos atstovybę … pačiame „čekistų lizde“ – užsienio reikalų liaudies komisariate. Rusai viską žinojo apie mūsų atstovybę – kas, kada ir su kuo išeina, kada grįžta ir t.t. Vieną sykį kapitoną K.Svilą, grįžtantį į savo darbo kabinetą su pažįstamu lietuviu, sulaikė čekistai ir pradėjo įžūliai kamantinėti. Tada Lietuva nusiuntė į Maskvą protesto notą. Bet Maskva net neatsiprašė. Ši nenormali padėtis tęsėsi iki pat 1922-ųjų metų.

Maskvos čekistai kai kada griebdavosi net teroro, politinių žmogžudysčių. 1921 metų gruodžio 6 dieną Lietuvos karo atstovo Maskvoje padėjėjas kapitonas Kostas Avižienis išsiuntė į Lietuvą dokumentus, iš kurių aiškėjo, jog M.Butkienė – Zablockaitė yra sovietų Rusijos ČK darbuotoja ir intensyviai renka duomenis apie Lietuvos kariuomenę, todėl ją būtina suimti. Nepraėjo nė mėnuo, ir kapitonas K.Avižienis buvo nužudytas Lietuvos atstovybėje Maskvoje. Nors žudikas buvo surastas ir teisiamas, Masva taip ir nepasistengė išsiaiškinti, ar žudikas Želdukovas – Pavlovas įvykdė politinę žmogžudystę.

Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba”

Beje, net ir po mirties sovietai nepaliko K.Avižienio ramybėje. Pasienyje, Sebežo stotyje, čekistai neteisėtai atidarė ir patikrino karstą. Dėl neteisėto patikrinimo, žinoma, neatsiprašė. Šie faktai leidžia manyti, jog kapitonas K.Avižienis vis tik buvo nužudytas politiniais sumetimais.

Nepaisant sunkių darbo sąlygų Sovietų Rusijoje mūsų darbuotojas K.Svilas  buvo laikomas vienu iš veikliausių Lietuvos karo atstovų. Kapitono K.Svilo ir jo bendražygių analizės leido perprasti klastingą Rusijos elgesį – viena kalbėti, o visai kitką daryti. Būtent Rusijoje dirbusių mūsų žvalgų pastebėjimai padėjo išsiaiškinti tikrąją Maskvos politiką – niekad neatsisakyti teritorinių pretenzijų į Baltijos šalis.

Šios istorijos Rusija iki šiol nėra išslaptinusi.

2020.06.01; 17:14

Žurnalo „Karabachas” viršeliai

Gintaras Visockas

Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiais besidomintys portalo slaptai.lt skaitytojai, be abejo, žino, jog Baku jau senokai leidžiamas specializuotas žurnalas „Karabachas“ (Garabagh). Tiek azerbaidžaniečių, tiek rusų, tiek, matyt, ir kitomis kalbomis.

Didžiausią dėmesį žurnalo sudarytojai ir leidėjai sukoncentravę į karinį konfliktą, prieš kelis dešimtmečius įsiplieskusį dėl Kalnų Karabacho regiono (tarptautinė bendruomenė šią teritoriją laiko azerbaidžanietiška, bet ji šiuo metu vis dar kontroliuojama okupacinių Armėnijos pajėgų).

Žurnalo privalumas – tarptautinę bendruomenę leidėjai informuoja apie tikrąsias konflikto priežastis, o ne tas, kurias sugalvojo armėnų propagandistai.

Žurnale taip pat pateikiami pasiūlymai, kaip konfliktą dėl Kalnų Karabacho būtų galima taikiai, sąžiningai sureguliuoti. Be to, Kalnų Karabacho konfliktas lyginamas, gretinamas su kitais pasaulyje kilusiais teritoriniai ginčais. O tai – labai įdomi tema.

Vienas iš neabejotinų žurnalo privalumų – čia skelbiami ne vien azerbaidžaniečių mokslininkų, istorikų, politikų tekstai. Čia publikuojami ir nuoširdžiai Kaukazo istorija besidominčių JAV, Europos autorių tekstai.

Lietuvai turėtų būti svarbu, kad šiame specializuotame žurnale karts nuo karto pasirodo ir lietuvių autorių rašiniai. Nenorėdamas plačiau plėstis, galiu pasidžiaugti, jog, pavyzdžiui, 18-ąjame straipsnių rinkinyje esama lietuvių žurnalistų tekstų, kuriuose Hodžaly tragedija (1992-ųjų vasario 25-26) ar provokacija Sumgaite (1988 metai, vasario 27-29 dienos) lyginamos su Lietuvai tragiškomis akimirkomis. Sakykim, kuo žudynės Hodžaly mieste skiriasi (arba panačios) į lietuvių netektis Kaniūkuose, Klepočiuose?

Labai protinga taktika: jei nebūtų lietuviškų – azerbaidžanietiškų palyginimų, vargu ar šis žurnalas taptų toks įdomus lietuvių skaitytojams, ir atvirkščiai. O dabar – visai kita byla.

Chodžaly tragedija – dokumentinėse knygose. Slaptai.lt nuotr.

Man regis, azerbaidžaniečiams dar būtų vertinga išgirsti mūsų istorikų komentarus, kaip 1923-aisiais metais Lietuva susigrąžino Klaipėdą (kareivius perrengė civilių drabužiais ir pasiuntė į Klaipėdą organizuoti sukilimą, kurio metu iš uostamiesčio buvo sėkmingai išvytos visos svetimos kariuomenės, įskaitant prancūzų kariškius).

Tad kodėl lietuviams nebendradarbiauti su žurnalu „Karabachas“? Juolab kad šių metų kovo 28-ąją dieną Azerbaidžano sostinėje Baku organizuojama tarptautinė konferencija „Karabachas vakar, šiandien ir rytoj“. Taip, svarbiausioji šios konferencijos tema – ne Lietuvos praeitis, ne Lietuvos istorija. Tačiau neabejoju, kad būtų itin sveikintina, jei tame renginyje nuskambėtų kur kas daugiau nei iki šiol Lietuvos ir Azerbaidžano istorijos palyginimų, sugretinimų, vertinimų.

Žurnalas „Karabagh” – atviras visiems sąžiningai istorija besidomintiems autoriams.

Slaptai.lt informacija

2020.02.26  

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Nesu heraldikos žinovas, nesu istorikas. Mano giminės šaknys – ne Klaipėdoje. Tad lyg ir neturėčiau pergyventi, koks bus pasirinktas Mažosios Lietuvos herbas.

Ir vis dėlto negaliu tylėti. Jaučiu turįs pilietinę pareigą veltis į ginčus, koks herbas labiausiai tiktų Mažosios Lietuvos regionui. Mat studijuodamas žurnalistiką Vilniaus Universiteto istorijos fakultete intensyviai domėjausi Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija. Esu išvažinėjęs visą dabartinę Kaliningrado sritį: Karaliaučius, Tilžė, Stalupėnai, Gumbinė, Ragainė, Tolminkiemis… Esu parašęs dešimtis straipsnių apie šio krašto praeitį tiek „Literatūroje ir mene“, tiek „Kaliningradskaja pravda“, tiek „Literaturnaja gazeta“ leidiniuose. Mano diplominis darbas, sėkmingai apgintas Vilniaus Universitete, vadinosi „Mažoji Lietuva šiandienos akimis“. Taip pat buvau oficialus Mažosios Lietuvos tarybos narys (tą patvirtins tuometinis Mažosios Lietuvos tarybos vadovas Vytautas Šilas). Štai kodėl neabejingas Mažąjai Lietuvai, štai kodėl turiu moralinę teisę tarti savo nuomonę.

O ji – tokia: esu nemaloniai nustebęs, kad į Mažosios Lietuvos herbą taip atkakliai brukamas … briedis arba briedį simbolizuojantys ragai.

Prieš keletą dienų „Vakarų Eksprese“ (ve.lt; „Briedis – geriausias simbolis Mažosios Lietuvos herbui?“) paskelbtas interviu su Lietuvos heraldikos komisijos nariu, seniausiai Lietuvos heraldikos srityje dirbančiu dailininku Arvydu Každailiu. Pabrėždamas, jog, nors ir yra Lietuvos heraldikos komisijos narys, bet tuo pačiu – ir pilietis, A. Každailis teigia pritariantis Klaipėdos visuomenininkams ir Klaipėdos universiteto istorikų prof. dr. Vyganto Vareikio ir doc. dr. Silvos Pocytės (konsultantai doc. dr. Vacys Vaivada, dr. Žydrūnas Vičinskas, dailininkas Kęstutis Mickevičius) parengtos studijos „Dėl Mažosios Lietuvos regiono simbolio“ teiginiams, esą Mažosios Lietuvos heraldikos simboliu turėtų tapti … briedis. 

Mažoji Lietuva

Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl pirmenybė atiduodama briedžiui, nurodoma, jog „briedžio atvaizdas yra natūralus toteminis Mažosios Lietuvos gyvūnas“, jog „briedžių populiacija šis regionas garsėjo nuo neatmenamų laikų ir yra reliktiniai šio regiono gyvūnai, sutinkami iki šiol“, jog „prūsai ir jų kriviai briedį laikė šventu žvėrimi“.

Beje, briedis į Mažosios Lietuvos herbą brukamas jau seniai. Dar 2017 metais leidinyje „Klaipėda“ buvo paskelbtas interviu su Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaru Arūnu Baubliu ir dalininke Jūrate Bizauskiene. Publikacijoje rašyta: „Iš prdžių buvo siūloma rinktis iš dviejų objektų – briedžio ir kurėno. Liepą buvo apsispręsta, kad tinkamesnis atrodo herbas su briedžiu. Remtasi ir dokumentais, kurie nurodė, kad 1939 metais briedžių populiacijos paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje buvo itin didelis, o ir dabar pajūrio savivaldybėse briedis yra dažnas reginys“.

Visa tai – tiesa. Briedis – gražus, stiprus gyvūnas, be kita ko, – ginkluotas ragais. Bet vis tik: kam jūs skiriate šį herbą – gamtininkų žurnalui, zoologijos vadovėliui? Jei šis herbas būtų ruošiamas kadaise ėjusiam žurnalui „Mūsų gamta“, tvirtinčiau, jog briedis puikiausiai reprezentuoja Mažosios Lietuvos gamtą. Bet Mažosios Lietuvos herbas – tai pirmiausia istorija. Kodėl Mažosios Lietuvos herbo projektuose pirmenybė atiduodama „šventam gyvūnui“, o ne praeičiai, ne istorijai?

Briedis gal ir gali būti Mažosios Lietuvos herbe, bet tik – ne centrinėje vietoje. Svarbiausiuoju akcentu turėtų būti istorija. Pavyzdžiui, garsusis Klaipėdos sukilimas, leidęs mums susigrąžinti uostamiestį. Kodėl vengiama pagerbti Klaipėdą išvadavusius sukilėlius? Galima numanyti: tai bus nemalonu Vokietijai. O gal ir prancūzams bus skaudu, nes, išlpėšdami iš okupantų rankų Klaipėdą, mūsų sukilėliai nušovė keletą prancūzų karių. Štai kodėl Mažosios Lietuvos herbe, mano supratimu, nėra nė užuominos į Klaipėdos sukilimą.

Briedis

Beje, vienoje publikacijoje briedžio šalininkai prasitarė: „Pasak A.Baublio, siekta, kad herbas taptų santarvės ženklu tarp regione dabar gyvenančių ir anksčiau gyvenusių žmonių“ (ve.lt; „Mažosios Lietuvos herbe puikuosis briedis“).

Sutinku, dirbtinai kurstyti priešiškumo nedera. Bet taip pat negalima istorijos nei klastoti, nei nutylėti, nei iškraipyti. Jei 1923-aisiais sėkmingai surengėme sukilimą, kuris mums grąžino Klaipėdą, t.y. tapo vienu iš svarbiausių įvykių naujausioje Klaipėdos istorijoje, kodėl jį turime nutylėti? Protingi vokiečiai, protingi prancūzai mus supras. Mes juk nieko neišsigalvojame.

Minimos 97-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės. Egidijaus Jankausko nuotr.

Mums tai – gyvybiškai svarbu.

Be kita ko, jei istorikas A.Baublys nuoširdžiai trokšta, kad „herbas taptų santarvės ženklu“, tai drįstu manyti, jog briedžio atvaizdas – ne itin tinka santarvės puoselėjimui. Briedžio ženklą labai mėgo ir tos vokiškos jėgos, kurios jėga ir ugnimi veržėsi į mūsų teritorijas. Atsiverskite Klaipėdos Universiteto parengtą studiją „Dėl etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldinio simbolio“ (Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis ir Klaipėdos universiteto istorikė doc. Dr. Silva Pocytė; Klaipėda, 2019). Toje studijoje užsimenama: „Nacionalsocialistinė vokiečių propaganda taip pat naudojo briedžio simbolį tekstams ir Vokietijoje rengiamoms parodoms apie „atplėštos“ Klaipėdos krašto problemą iliustruoti. Tai galima pamatyti iliustracijoje apie 1934 m. Berlyne surengtos parodos vizualizaciją, kurios pagrindinis leitmotyvas – susirūpinimas vokišku išlikimu prie Nemuno“.

Klaipėdos kraštą išvadavę sukilėliai

Tad nors minėtoje studijoje labai daug dėmesio skiriama briedžiui kaip lietuviškumo simboliui, labiausiai ramybės neduoda vokiški šio simbolio aspektai. Kas dabar supaisys, kas stipresnis – lietuviškas ar vokiškas dėmuo? Gal bandydami įteisinti briedžio simbolį mes tiesiog nejučiom pataikaujame Vokietijai, šiandieninei mūsų sąjungininkei? Gal manome, kad į Klaipėdą plūstantys turtingi vokiečų turistai noriau pirks marškinėlius su briedžio, „vokiško išlikimo prie Nemuno“, simboliu, o suvenyrai su Klaipėdos sukilimo ženklu bus mažiau paklausūs pasiturintiems svečiams iš Berlyno ir Miunheno? Ar nėra taip, kad pasirinkdami briedžio simbolį, mes pagerbiame germanizaciją, kadaise siautėjusią mūsų žemėse? Kodėl, užuot kūrę aiškiai su Lietuva susijusią heraldiką, paliekame vietos vokiškoms interpretacijoms?

Klaipėdos krašto išvaduotojai

Jei tikrieji motyvai – šie, tuomet – liūdna, skaudu, apmaudu.

Galų gale Mažoji Lietuva – tai ne tik Klaipėda. Į Mažąją Lietuvą derėtų žvelgti plačiau, nei vien į Klaipėdą, Neringą, Pagėgius, Šilutę, Tauragę ir Jurbarką. Mažoji Lietuva – tai Lietuvos etnografinis regionas, kuris apibūdinamas kaip istorinė teritorija tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių. Drįstu manyti, jog Mažoji Lietuva – tai ir visa dabartinė Kaliningrado sritis, jei žvelgiame lietuviškomis akimis.

Būtent dėl šios priežasties Mažoji Lietuva man pirmiausia asocijuojasi su Didžiuoju prūsų sukilimu, jo vadu Herkumi Mantu, pirmąja lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmu“, Kristijono Donelaičio poema „Metai“, lietuviškomis spaustuvėmis, filosofu Vilhelmu Storosta – Vydūnu, parašiusiu knygą apie lietuvių – vokiečių tarpusavio santykius per pastaruosius kelis šimtus metų, knygnešiais, į didžiąją Lietuvą slapta gabenusiais lietuvišką spaudą, Klaipdėdą vaduojančiais sukilėliais…

Kai tariamas Mažosios Lietuvos vardas, mano akyse iškyla būtent šie vaizdai. Briedžio aš nematau. Ir, atvirai sakant, nesuprantu, kodėl tokiam istorija ir kultūra turtingam kraštui pagrindiniu simboliu parenkamas būtent gyvūnas?

2020.02.17; 10:05

Minimos 97-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės. Egidijaus Jankausko nuotr.

Trečiadienį, sausio 15-ąją, Klaipėdoje įvairiais renginiais bus paminėtos 97-osios Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metinės.
 
Pagal pranešimą, pirmiausia bus pagerbtas Klaipėdos sukilimo politinio vadovo Erdmono Simonaičio ir Jurgio Lėbarto, Tilžės akto (reikalavusio prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės) signataro, buvusio šaulio atminimas Lėbartų ir Joniškės kapinėse.
 
Nuo vidurdienio renginiai persikels į miesto centrą – Skulptūrų parke, prie paminklo 1923 m. sukilimo dalyviams, vyks iškilminga ceremonija, pagerbianti žuvusius sukilimo metu.
 
Dalyvaujant Klaipėdos įgulos kariams, šauliams, kariniam pučiamųjų orkestrui, Lietuvninkų bendrijos atstovams bei garbės sargybai, pagarbą salvėmis atiduos Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės kariai.
 
Švenčiant suvienytą Lietuvą, Laikrodžių muziejaus kiemelyje pasigirs ir Klaipėdos kariljono melodija, nuvilnijanti iki pat paminklo vieningai Lietuvai „Arka“. Pavakarę čia įsižiebs Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vėliavas atspindinti žvakių instaliacija.
 
Pagerbiant sukilėlius, rengiama Aloyzo Varkalio organizuojama eisena su deglais. Ši šviesų upė plauks nuo Teatro aikštės iki pat Skulptūrų parke esančio paminklo „Už laisvę žuvusiems“ 1923 m. sukilime.
Minimos 97-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės. Egidijaus Jankausko nuotr.
 
Mažosios Lietuvos muziejuje istorikas, rašytojas, diplomatas ir profesorius Alfonsas Eidintas įtrauks į pokalbį apie 1923 m. „pūgą prie Mėmelio”. Lygiagrečiai muziejuje bus pristatyta ir dokumentinė paroda „Klaipėda, 1923 m. sausis”.
 
Sausio 17-18 dienomis jau 18-ąjį kartą rengiamas naktinis žygis „Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais”. Žygis skiriamas Lietuvos kariuomenės atkūrimo 30-mečio jubiliejui.
 
Klaipėdos sukilimas – svarbus politinis ir karinis žingsnis tarpukario Lietuvos istorijoje. Prieš 97-erius metus, 1923 m. sausio 15-ąją, Klaipėdos krašto žmonės sukilo prieš tuo metu čia vyravusią Prancūzijos valdžią ir jėga atsiėmė Klaipėdos kraštą. Tą dieną jis vėl tapo Lietuvos dalimi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.15; 00:30

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Jeruzalė yra kartu ir Izraelio, ir Palestinos sostinė ir būtina derybose dėl to susitarti! – tokia geniali Europos socialistų partijos, Vladimiro Putino mylėtojos ir kartu ES užsienio reikalų ir saugumo šefės Federicos Mogherini ir naujojo JTO Generalinio, kurio net pavardės Lietuvoje daugiau kaip trisdešimt žmonių iš URM nežino, išmintis.

Yes! – Vilnius yra kartu ir Lietuvos, ir Latvijos, ir Gudijos, ir Čiukčijos ATSR sostinė! Arba kartu ir Lietuvos Respublikos, ir Vidurio Lietuvos sostinė. Žmogus yra kartu ir vyras, ir moteris. Mano žmona yra kartu ir mano, ir kaimyno, su kuriuo visą gyvenimą iki kraujų mušamės, žmona, o to kaimyno svetainė yra kartu ir mano, ir jei dėl to susitarsim – bus viskas tvarkoj!

Na, bet tai oficiali JTO politika ir pozicija. Vienintelė, kurią buvo įmanoma kadaise priimti priešiškai nusiteikusių, dar nežinančių kas įvyks sprendėjų balsais, absoliučiai nereali, niekada neįgyvendinta ir iš principo neįgyvendinama. Tačiau idiotiškai graži, kaip ir bet kokia pasaka su happyend’u. Vaikučiai, susitarkit, gyvenkim draugiškai – sakė klasikas katinas Leopoldas.

Dėl to tariasi 70 metų. Nesusitarė, nes nenori susitarti ir niekada, nei per 700, nei per 70000 metų nesusitars. Ir nėra pasaulyje nei vieno psichiškai sveiko žmogaus, kuris nors sekundei, nors per milimetrą patikėtų, kad žydai su arabais dėl Jeruzalės susitars. Tačiau oficialūs, švarkuoti asmenys tebegyvena 1947 metais ir rimtais veidais reikalauja laikytis JTO rezoliucijos Nr.181.

Niekas šios rezoliucijos niekada nevykdė ir neįvykdė, įskaitant ir pačią JTO ir vykdyti nesiruošia. Jokio joje reikalaujamo tarptautinio statuso Jeruzalė neturėjo, neturi, niekam iš konflikto šalių jo nereikia ir niekas jo nepripažintų, net jei pasaulio galybės karine jėga tą JTO rezoliuciją įgyvendintų.

Jeruzalė žydams buvo kaip mums Vilnius – svetimšalių nukariautas, atimtas, jų daugumos apgyvendintas, bet visados ir per amžius – tautos gyvybės centras ir valstybės sostinė. Ar kaip Klaipėda, kuri 500 metų buvo atimta, susigrąžinta ne visai švariai, perrengus tautinius žalius žmogeliukus civiliškai ir suvaidinus sukilimą – tačiau ar todėl ji ne mūsų?

Nesvaikit, po 2000 metų Jeruzalę atgavę žydai niekada, jokiomis aplinkybėmis kol gyvi jos niekam neatiduos ir kitiems nepripažins. Ir nėra pasaulyje jėgos, kuri iš branduolinės valstybės atimtų jos sostinę. Ne šiaip pasirašytų juridinių popierių, kurių niekas net nesirengia vykdyti, bet realių, teisingų sprendimų ir teisiųjų šioje košėje iš viso ieškoti beprasmiška.

Niekas iš vargšų arabų Jeruzalės užpuolę neatėmė, jie patys nevykdė jokių JTO rezoliucijų, patys užpuolė nepriklausomybę paskelbusią žydų valstybę su vieninteliu tikslu – juos visus sunaikinti. Patys, gavę kare į kaulus Vakarų Jeruzalę ir prarado, ir patys karine jėga užimtą Rytų Jeruzalę pažeisdami tarptautinę teisę aneksavo.

O ir per šešių dienų karą niekas Jordanijos nevertė į jį stoti ir pulti Izraelį – ji buvo iš anksto įspėta nesikišti su garantija, kad niekas kare jų nelies. Bet karalius Huseinas pasiuntė kariuomenę į puolimą ir, eilinį kartą gavęs į kaulus, prarado ir Rytų Jeruzalę, o dabar visas pasaulis dėl to kaltas. 

Izraelio vėliava

137 valstybės pripažįsta realiai neegzistuojančią Palestiną, deklaravusią sostine Jeruzalę. Ir dar daugiau jų pripažįsta realiai egzistuojantį Izraelį, deklaravusį sostine Jeruzalę. Tačiau nepripažįsta jo sostinės, nors Vakarų Jeruzalę Izraelio sostine 24 valstybės pripažino ir ambasadas ten daugiau kaip tris dešimtmečius turėjo.

Po 1980 metų JTO rezoliucijos Nr.478 persigalvojo ir pradėjo ambasadas iškeldinti, paskutinės perkeltos tik 2006 metų rugpjūtį. O dabar vėl atsigalvoja atgal ir Čekija su Filipinais, ne vien JAV, kuri jau nuo 1995 metų pripažino Jeruzale Izraelio sostine ir nutarė ambasadą perkelti.

Arabų valstybių dauguma iš viso nepripažįsta nei žydų sostinės, nei valstybės, o nuskriaustieji palestiniečiai iš Hamas nepripažįsta net žydų teisės egzistuoti. Jiems geras žydas – negyvas žydas ir pirma pasitaikiusia proga juos pasprogdina, reikalaudami, kad tie šventai pripažintų visas jų teises.

Nors iš tikrųjų jiems jokių teisių nereikia ir valstybės nereikia, nes tada tektų patiems atsakyti savo žmonėms už jų gyvenimus ir dirbti konkretų darbą. Palestiną seniai valdo sukarintų teroristinių grupuočių vadeivos, iš išsivadavimo karo susikūrę šaunų asmeninį biznį ir siekiantys solidumo ir pasaulio galingųjų pripažinimo, nors visų jų rankos kruvinos iki alkūnių.

Pamenat, kaip gardžiai buvo pakvipę galutiniu taikos susitarimu žmogaus su rankšluoščiu ant galvos – Yassero Arafato – laikais, net dėl Jeruzalės pasidalijimo praktiškai jau beveik buvo susitarta? Ir bemat šis žmogėdra-emeritas, užsimanęs senatvėje taikdario šlovės ir ramaus vartymosi po SPA su jauna žmona, buvo nunuodytas.

Jo asmeniškai pasisavinti arabų valstybių suaukoti “kovai už laisvę“ milijardai konkuruojančių banditų iš našlės atimti, prasidėjo išsivadavimo kovotojų tarpusavio karas ir nauji “išsivadavimai“. Jie labai didvyriškai kovojo, leisdami į žydų gyvenamuosius kvartalus raketas iš savo vaikų darželių ir mokyklų kiemų, atakavo žydų postus prisidengę gyvaisiais vaikų ir moterų skydais ir sprogdino jaunimo diskotekas.

Ir triūbija Visatai prieš CNN kameras apie judėjų žiaurumus. Ir visas civilizuotas krikščioniškas pasaulis virkauja ir smerkia žydus už atsakomąsias “perteklines, neproporcingas“ priemones. O Hamas teroristai buvo šauniojo kareivio Yassero Arafato mokytojų iškilmingai, su garbės kuopa ir raudonu kilimu sutinkami Kremliuje. Ką bekalbėti apie palestiniečių prezidentą, baigusį Maskvos Patriko Lumumbos vardo Tautų draugystės universiteto aspirantūrą.

Per tą laiką, kai vyksta šis karas, žmogus gimsta, užauga, užaugina anūkus ir numiršta. Kito gyvenimo kaip nuolatinės žudynės, neapykanta, visuotiniai šokiai gatvėse iš džiaugsmo susprogdinus priešininkų autobusą su vaikais, niekas ten nebeįsivaizduoja. Pagal esamus sprendimus Palestinoje nieko išspręsti nebeįmanoma, čia akligatvis, kurio nemato tik aklas.

Vienintelis būdas ką nors padaryti, kai nieko negali padaryti – ką nors pradėti daryti. De facto keisti situaciją, užuot mojavus senais juridiniais popieriukais. Pripažinti tai, kas yra ir priversti iš padėties absurdiškumo besipelnančius sprendimų blokuotojus suprasti, kad žaidimas su naivuoliais baigėsi ir niekas jiems nebepataikaus.

Nieko ypatingo Donaldas Trumpas nepadarė. Pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine – seniausiai priimtas JAV Kongreso sprendimas, konstatuojantis faktą, tačiau visiškai neprieštaraujantis JTO rezoliucijoms, nes niekaip netrukdo toliau derėtis ir susitarti dėl miesto statuso ir pasidalijimo.

Joks “taikos procesas“, kuris šitiek dešimtmečių buvo tik iš to proceso imitacijos mintančių Palestinos grupuočių šėrykla, nenukentės. Priešingai, tai gali kaip tik procesą paspartinti. Tik šio sprendimo įvykdyti niekaip nedrįso nei gražiai pražilęs Ovalinio kabineto eržilas, nei minties galiūnas, pamatęs Vladimiro Putino akyse sielą, nei Nobelio premijos avansininkas, perkrovinėjęs santykius su Maskva.

ES užsienio reikalų ir saugumo šefė Federica Mogherini

Gražu dabar žiūrėt ir kaip milijonus atbėgėlių prisiūkavę Europos lyderiai šlapiais iš baimės apatiniais rėkia nieko nieko nedaryti, ir kaip tam karštai pritaria jų atseit neapkenčiamas Vladimiras Putinas. Ir tenka vienai Vengrijai blokuoti ugnim spjaudančios Europos Sąjungos Donaldą Trumpą smerkiančias rezoliucijas.

Jiems atsistoję audringai ploja ir mūsiškės programos “Vremia“ matoniai su pugačiauskais, apsidžiaugę nauja proga paspardyti JAV Prezidentą – spjaudyti į mūsų trapų valstybingumą užtikrinančių valstybių vadovų veidus ir reikalauti iš jų daugiau tankų, patrankų, batalionų ir dar didesnio saugumo yra lietuviškas brendas.

Lietuvoje dar negimė užimantis atsakingas pareigas politikas ar dvaro žurnalistas, išdrįstantis pagalvoti kitaip, negu kalba Briuselio senoliai ir senolės, seniai užmiršę, kas yra galvojimas ir sugebantys tik reikšti susirūpinimus ir rašinėti begalines ašaringas rezoliucijas. O išgirdus žodžius “Izraelis“ ar “žydai“ tai jau kiekvienas drąsiosios mūsų šalies didžiūnas praranda kalbos dovaną.

Nereikia, kiškiai narsuoliai, taip baimintis. Arabų pasaulis seniai susiskaldęs, paskendęs vidiniuose ir tarpusavio karuose, susipriešinęs ir nebeįgalus vieningai ką nors reikšmingo, juolab Palestinoje, nuveikti. Daug kas ten laukė tokio Amerikos žingsnio ir panaudos jį tarpusavio kovose. O rūstūs jaunuoliai su kalašnikovais ir gobtuvais padegins amerikiečių vėliavas ir nurims, nors vieną kitą, aišku, nušaus.

Bet nieko baisesnio neatsitiks, negu ten jau septyniasdešimt metų kiekviename žingsnyje atsitinka – gal bent kas nors pradės keistis tame absurdo spektaklyje. O dėl juridinių reikalų labai nepergyvenkit, nes ten seniai dėl to niekas nepergyvena. Jei kas į gera faktiškai pajudėtų, būtų proga ir naujus susitarimus pasirašyti – kad tik kas pasikeistų.

2017.12.09; 04:00

 

„Nuo senų laikų mūsų tautos likimas susijęs su jūra. Prie Baltijos jūros gyvenusios Aisčių gentys mokėjo statyti laivus, naudoti juos prekybai ir karybai. Klaipėdos krašto prijungimas buvo labai reikšmingas mūsų atsikuriančiai valstybei, jos ekonomikai“, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, sausio 15 d. minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 94-ąsias metines ir pagerbiant žuvusiuosius Klaipėdos skulptūrų parke.

Kartu vyko ir naujai įkurtos Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės 309 lengvosios pėstininkų kuopos inauguracija – kuopos vadui iškilmingai įteikta kuopos vėliavėlė – tai kuopos atpažinimo ženklas.

Šiemet tai pirmoji naujai įkuriama Krašto apsaugos savanorių pajėgų kuopa. Ji bus dislokuota Klaipėdos mieste. Tai jau ketvirtoji iš naujų septynių Savanorių pajėgų kuopų, kurias planuojama įsteigti 2016-2017 metais, stiprinant šalies gynybinius pajėgumus.

Ministras R. Karoblis pabrėžė, kad „lietuviai niekada neprarado vilties atkurti savo valstybingumą, to siekė visų sukilimų prieš pavergėjus savanoriai – 1831 ir 1863 m., taip pat savanoriai sunkiose kovose su bolševikais, bermontininkais ir želigovskininkais 1918 m. ir ištisus dešimtmečius kare po karo vienui vieni kovoję su daug stipresniu priešininku – sovietų okupantais“. 

Pernai Krašto apsaugos savanorių pajėgos pasipildė kuopomis Šalčininkuose, Biržuose ir Kalvarijoje. Naujoji Krašto apsaugos savanorių pajėgų kuopa atliks svarbų vaidmenį rengiantis teritorinei šalies gynybai.

Sausio 17 d. savanoriai visoje Lietuvoje minės pajėgų įkūrimo 26-ąsias metines.

Klaipėdos skulptūrų parke prie paminklo žuvusiesiems 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyviams buvo padėtos gėlės, jie pagerbti tylos minute, taip pat jiems buvo dedikuoti salvių šūviai. Karinių jūrų pajėgų orkestras ir choras „Aukuras“ atliko dainą „Lietuvininkais esame mes gimę“ ir kt., žygiavo Klaipėdos įgulos kariai, prie paminklo žuvusiems sukilimo dalyviams garbės sargyboje stovėjo kariai su Lietuvos ir Mažosios Lietuvos vėliavomis.

Renginyje taip pat dalyvavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas Arturas Jasinskas, Karinių jūrų pajėgų vadas jūrų kapitonas Arūnas Mockus, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, kariai, jaunieji šauliai, klaipėdiečiai ir svečiai. 

1923 sausio 9-15 dienomis Klaipėdos krašte įvyko Lietuvos Respublikos vyriausybės organizuotas sukilimas prieš Klaipėdos kraštą valdžiusią Antantės šalių administraciją bei prancūzų karinę įgulą. Pagrindinis mūšis tarp lietuvių sukilėlių ir prancūzų karių įvyko sausio 15 d. prie Klaipėdos prefektūros. Šio sukilimo metu žuvo dvylika lietuvių sukilėlių, du prancūzų kariai ir vienas vokiečių policininkas. Sukilimas buvo laimėtas ir Klaipėdos kraštas prijungta prie Lietuvos Respublikos.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.

20167.01.16; 01:01

Lietuvos menkinimas gal net tūkstantmetį vyksta iš Vakarų ir iš Rytų, nes kaimynams nepavykus jėga primesti krikščionybės, mes ilgiausiai išlikome senosios baltų kultūros, tačiau šis menkinimo stereotipas gyvas ir dabar.

Žvelgiant į istoriją galima teigti, kad kas valdo informaciją, tas valdo viską – Vakarų link valdė Lenkija, o Rytų, jau vėliau, – Rusija.

Dabar tenka tik stebėtis, kad po 1918 metų Nepriklausomybės paskelbimo, mūsų valstybės pirmeiviams Augustinui Valdemarui, Ernestui Galvanauskui, poetui Oskarui Milašiui ir kitiems, kiek daug teko dėti pastangų įrodinėjant Vakarams apie lietuvių ir Lietuvos egzistavimą.

Continue reading „Gajūs Lietuvos menkinimo stereotipai”

gintaras_originalas

Lietuva prisiminė Klaipėdos susigrąžinimo žygdarbį, atliktą prieš devyniasdešimt metų. 1923-ųjų metų žvarbų sausį išvaduota Klaipėda – tai puikiai organizuota politinė bei karinė operacija, pasauliui pademonstravusi lietuvių diplomatų, žvalgybininkų ir karių sumanumą, drąsą, ryžtą.

Vaizdžiai kalbant, tąsyk nušluostėme nosį net tokioms galingoms valstybėms kaip Prancūzija ir Vokietija.

Jokio stebuklo. Tiesiog pasirinkome teisingą taktiką. Buvome ne prašinėtojai, ne maldautojai, ne verkšlentojai. Buvome politikai, pajėgiantys savo valią primesti oponentams, priešams, nedraugams. Buvome kariai, sugebantys pasiimti tai, kas mums priklauso.

Continue reading „Kas pavojingiau: “tarybinės dešrelės” ar prastas Kriminalinės žvalgybos įstatymas?”

turcinavicius

„Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas.[…] Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sutvėrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.“[2]– rašo Albertas Zalatorius.  

Vincas Krėvė lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus  kūrėjas. Jis pirmasis lietuvių literatūroje sukūrė labai raiškius herojiškus, žavinčius atgimstančią tautą, personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Giliai pažinęs Oriento kultūras, savo 1913 m. išspausdintoje  apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria įstabią poetišką erotinę sceną.

Continue reading „Vinco Krėvės vizija – susigrąžinti Vilnių”