Rankoje – peilis. Slaptai.lt foto

Kišiniovas, liepos 17 d. (AFP-ELTA). Moldovos separatistinio Uždniestrės regiono opozicinės partijos lyderis rastas negyvas, pirmadienį pranešė valdžios institucijos.
 
Regiono vidaus reikalų ministerija pranešė, kad 47 metų Olego Choržano kūnas buvo rastas jo namuose netoli pagrindinio Uždniestrės miesto Tiraspolio. Ministerija nenurodė, kaip jis mirė, tačiau teigė, kad ant jo kūno buvo „smurtinės mirties požymių“.
 
O. Choržanas buvo Uždniestrės komunistų partijos lyderis ir pasisakė už glaudesnius ryšius su Rusija. „Olego Choržano žmona rado jo kūną viename iš kambarių, šalia atidaryto seifo. Seifas tuščias“, – sakoma ministerijos pranešime.
 
Moldovos policija teigė, kad O. Choržanas buvo nušautas, o regiono tyrėjai nurodė, kad vyro kakle ir nugaroje buvo „daugybinės durtinės žaizdos“, taip pat galvos sužalojimai. Tyrėjai sakė, kad nusikaltimas buvo įvykdytas naktį iš liepos 16 į 17 dieną, o kaip galimą motyvą nurodė apiplėšimą.
 
Portalas „Svoboda“ pranešė, jog Rusijos komunistų partijos vadovas Genadijus Ziuganovas pareikalavo, kad nedelsiant būtų pradėtas tyrimas ir išsiaiškinta, kodėl žuvo „mūsų bendražygis, Uždniestrės komunistų partijos vadovas Olegas Choržanas“.
 
47 metų O. Choržanas Uždniestrės komunistų partijai vadovavo nuo 2003 metų. Jis kaltino regiono valdžios institucijas „marionetiškumu“ ir reikalavo didinti Rusijos politinį ir ekonominį buvimą Uždniestrėje.
 
2018 metais jis buvo nuteistas 4,5 metų kalėjimo dėl valdžios atstovo įžeidimo ir smurto naudojimo. Praėjusių metų gruodį O. Choržanas buvo paleistas į laisvę.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2023.07.18; 07:20

Lietuvos parlamentas. Slaptai.lt foto

Dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai Seimas nesvarstys Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) atstovaujančių Seimo narių parengtas įstatymo pataisas, siūlančias nuo 2024 metų sausio 1 d. paviešinti buvusius KGB bendradarbius.
 
Galimą prieštaravimą Konstitucijai įžvelgė Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Ketvirtadienį apie tai Seimą informavo šio komiteto pirmininkė Irena Haase.
 
Pasak jos, komitetas preliminariai įvertino, kad „įstatymo projekto nuostata, numatanti, kad užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra išslaptinami nuo 2024 m. sausio 1 d., prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui“.
 
Seimas pritarė tokiai komiteto išvadai, už ją buvo 62 Seimo nariai, 36- prieš, 10 parlamentarų susilaikė. Toks balsavimo rezultatas neleido iniciatoriams pateikti projektą plenarinėje salėje.
 
Viena iš projekto autorių, Mišrios Seimo narių grupės seniūno pavaduotoja Rita Tamašunienė mano, kad atėjo laikas išslaptinti bendradarbiavusius su KGB. Pasak jos, nebuvo teisėto lūkesčio ir pažado saugoti juos, nes tik 2015 metais priimtu įstatymu ši informacija  buvo  įslaptinta 75 metams.
 
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

„Nemanome, kad KGB bendradarbių išslaptinimas prieštarauja Konstitucijai. Jų išviešinimas atitiktų  Konstitucijos dvasią ir tą reikėtų padaryti“,- iš Seimo tribūnos ragino R. Tamašunienė.
 
Seimo narys Petras Gražulis atkreipė dėmesį, kad Seimas  pripažino buvusią Komunistų Partiją nusikalstama, o apie KGB nieko kalbėti negalima? „KGB struktūros tampa aukso fondu? Apie jas nieko negalima kalbėti, o jeigu kalbėsime, pažeisime Konstituciją…. Kodėl dangstome buvusius KGB bendradarbius, kodėl jie tapo nacionaline vertybe?,“ – piktinosi P. Gražulis.
 
2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo įsipareigojo įslaptinti 75 metams ir saugoti tokių asmenų pateiktą informaciją ir duomenis apie juos.
 
Informacija apie slapta bendradarbiavusius asmenis išslaptinama ir viešai paskelbiama, kai asmuo eina Respublikos Prezidento, Seimo ar savivaldybės tarybos nario, Vyriausybės nario, teisėjo arba prokuroro pareigas arba į jas kandidatuoja.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2023.05.26; 07:00

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidentūra tvirtina, kad šalies vadovas Gitanas Nausėda nėra bendravęs su KGB pareigūnais. Taip Prezidentūra atsakė į viešojoje erdvėje keliamus klausimus, po to kai paaiškėjo, jog šalies vadovas 1988 m. buvo įstojęs į Komunistų partiją.
 
„Prezidentas nėra bendravęs su KGB pareigūnais nei stažuotės Vokietijoje, nei kokiais kitais klausimais“, – Eltai perduotame komentare teigė prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis.
 
„1989 m. Prezidentas dalyvavo tuometinės LSSR švietimo ministerijos paskelbtoje atrankoje dėl stažuotės Vokietijoje. Šiuo klausimu Prezidentas bendravo tik su LSSR švietimo ministerijos atstovais ir per juos – su Manheimo universitetu“, – komentare teigė patarėjas.
 
Praėjusią savaitę pasirodžius informacijai apie nutylėtą prezidento priklausymą Komunistų partijai, visuomenininkas Andrius Tapinas viešai kėlė klausimą, ar prezidentui, daugiau nei prieš 30 metų aplikavusiam gauti stipendiją studijoms Vokietijoje, neteko bendrauti su KGB pareigūnais. A. Tapinas viešai suformulavo 3 klausimus.
 
„1. Kelintais metais Nausėda aplikavo norėdamas gauti DAAD stipendiją studijoms Vakarų Vokietijoje? Su kuo vyko pokalbiai, kas turėjo patvirtinti tokią aplikaciją?
 
2. Ar narystė komunistų partijoje buvo privaloma sąlyga gauti leidimui tokiai stažuotei Vakarų Vokietijoje?
 
3. Ar prieš patvirtinant stipendiją Nausėda turėjo susitikimus su Sovietų Sąjungos KGB struktūra, jei taip – koks buvo pokalbių turinys? Ar buvo iškeltos kokios nors bendradarbiavimo sąlygos?“, – feisbuke rašė A. Tapinas.
 
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Kaip anksčiau pranešė ELTA, apie nutylėtą prezidento priklausymą Komunistų partijai pirmasis paskelbė žurnalistas Dovydas Pancerovas.
 
Dokumentai, kad 1988 m. prezidentas Gitanas Nausėda pateikė prašymą stoti į Komunistų partiją aptikti Lietuvos ypatingajame archyve. Prezidentūra patvirtino paviešintus faktus, tačiau kartu ir pareiškė, kad G. Nausėda prasidėjus Sąjūdžiui, Komunistų partijos veikloje nedalyvavo.
 
Viešojoje erdvėje kilus rezonansui G. Nausėda išplatintame komentare žiniasklaidai pripažino, kad stojimas į partiją buvo jo jaunystės klaida. Prezidentas tvirtino, kad 1988 m. įstojo į Komunistų partiją, nes troško mokslininko karjeros.
 
Visgi, aiškindamas atskleistų faktų apie jo narystę Komunistų partijoje aplinkybes G. Nausėda prakalbo apie jo atžvilgiu vykdomą „politinę medžioklę“. TV3 televizijai šalies vadovas teigė, kad artėjant 2024 m. prezidento rinkimams jo kritikai vykdo prieš jį nukreiptas „tam tikras akcijas“.
 
Keletas šalies vadovo buvusių patarėjų žiniasklaidai patikino nežinoję, kad G. Nausėda priklausė Komunistų partijai. Viena jų – Regina Statkuvienė. LRT radijui ji tvirtino, kad sužinojus apie nuslėptą prezidento biografijos detalę jai buvo „žmogiškai tikrai skaudu“. Be to, ji pripažino, kad nebūtų dirbusi Prezidentūroje, jeigu būtų žinojusi apie G. Nausėdos narystę partijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.04.12; 05:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Nedaug kas iš mūsų ,,laisvos žiniasklaidos“ išspausdins ar portale patalpins šį mano gan kuklų, bet, manau, daugeliui Lietuvos žmonių gan svarbų klausimą. Tačiau, kaip sakoma, nepabandžius nesužinosi.

Nesileisiu į ilgas peripetijas dėl LR Prezidento Gitanos Nausėdos priklausymo TSKP. Jau ir taip bene didžiulis vežimas prirašytas, o dar daugiau prikalbėta. O kokie vertinimai. Beje, ženkliai įdomesni vertintojai. Jie gi visi save įrašę į ,,teisuolius“. Jie skaidrūs kaip krištolas, nieko amoralaus nepadarę ir net niekada neklydę. Todėl jiems ir privilegija kitus teisti bei moralizuoti. Tik čia kirba toks kirminėlis – ar jie tikrai tokie dori, kaip bando save pateikti? Ir tas nešvarumo jausmas neapleidžia. Juolab, kad visa ši istorija net sudilusio skatiko neverta. O koks dėmesys, kiek triukšmo. Net kyšininkus bei pedofilus pamiršome. Ką jie – palyginus su šia ,,istorija“, kuri net prieš ,,pranešėją“ nublanksta… O čia dar vienas kirminiukas krebžda – gal ji ir ,,išdygo“, kad ta pirmoji nesuveikė?

Tačiau mano vienintelis klausimas ženkliai svarbesnis ir paprastesnis. O kur jūs ponai ir ponios ,,teisuoliai“ buvote, kokiu letargo miegu miegojote, kad pražiopsojote, juk 2009 metais Lietuvos Respublikos Prezidente tapo Mykolo Burokevičiaus partijos narė Dalia Grybauskaitė?

Nežinantiems, ne tokios ir senos, mūsų istorijos paaiškinu išsamiau, nes tai gan svarbu. 1989 m. gruodžio mėnesį, pirmoji visoje SSRS, atsiskyrė nuo Maskvos Lietuvos komunistų partija, kuriai vadovavo Algirdas Mykolas Brazauskas vėliau (1993 m.) tapęs LR Prezidentu. Tai buvo istorinės reikšmės įvykis, nutiesęs kelią į mūsų Nepriklausomybę. Ir Tauta tai suprato, bei palaikė. Po suvažiavimo įvykęs miting as, į kurį susirinko pilnutėlė Katedros aikštė, tai patvirtino. Deja, nei suvažiavime, nei mitinge bei pačioje atsiskyrusioje nuo Maskvos LKP nebuvo būsimos Prezidentės D. Grybauskaitės. Ir būti negalėjo, nes ji ir toliau dirbo Maskvai savo partinėje mokykloje, kurią savo žinion perėmė Maskvos TSKP Centro komitetas. Dirbo ten ir po 1990 m kovo 11d., net buvo paaukštinta pareigose. O savo biografijoje ponia D. Grybauskaitė, švelniai tariant, gudrauja: apie priklausymą partijoms ji rašo „Priklausyme partijoms”: 1979–1989 m. Lietuvos komunistų partijos narė. Nuo 1990 m. nepartinė.

Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, bet tai – ne TIESA. Ji iki 1990 metų antros pusės buvo TSKP narė arba liaudyje vadinama burokevičininkė arba ant TSKP platformos (juos vadino platformininkais, nes jie liko ištikimi Maskvai) ir buvo prieš Lietuvos Nepriklausomybę. Nebūdama toje Maskvos partijoje ji negalėjo toliau dirbti partinėje mokykloje, o joje tuo metu net buvo paaukštinta, tapo  moksline sekretore.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeika atkreipia Demsie (portalas Delfi 2023-04-05), kad visoje šioje istorijoje daug svarbiau, jo nuomone, ar tu pasirinkai, ypač po 1990m. kovo 11 d. atsiskyrusią LKP, ar likai su Maskvos, t.y. su M. Burokevičiaus partija. Negalima nepritarti profesoriui, jis 100 proc. teisus.

Būtent šiuo nedideliu rašinėliu noriu užduoti visiems ,,teisuoliams“ vienintelį klausimą, kur jūs buvote, kai Tauta net du kartus iš eilės rinko LR Prezidente M. Burokevičiaus partijos narę. Jūs tylėjote lyg žuvys. Ar jums kas liežuvius buvo prisiuvęs, o dabar atrišo. Nors ir dabar jūs bandote D. Grybauskaitę pateikti kaip teigiamą heroję. Teigiate, kad ji savo biografijoje nurodė, kad buvo partijoje. Taip, nurodė. Deja, nedidelė smulkmenėlė, pamiršo nurodyti, kurioje ir tikslią datą. Bet čia matomai jums – smulkmena?

Tik jei jūs taip ,,principingai“ ir vieningai būtumėte tada (2009 m.) mums aiškinę, kad tai nedora, koo Gero, bent dauguma mūsų būtų išgirdę. Tik tada būtų neišsipildžiusi Vytauto Landsbergio pranašystė: Lietuva nebūtų turėjusi ,,…savo Lietuvos Dalios…“…

Daktaras Algimantas Matulevičius – LRP pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas

2023.04.07; 06:00

Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda tvirtina, kad nerimo dėl to, jog trečiadienį buvo išviešinta, kad jis 1988-ais metais įstojo į Komunistų partiją nejaučia. Jis tikina, kad didžiąją gyvenimo dalį bandė nuplauti savo poelgį, o pasidalinęs šia savo istorijos dalimi „jaučiasi geriau“.
 
„Aš tikrai niekaip nesijaučiu susijęs su tuo sprendimu, kuris buvo padarytas 23-jų metų žmogaus. Dar kartą kartoju, didžiąją savo gyvenimo dalį, bandžiau nuplauti tai, ką padariau tuo metu. Ar tai buvo nerimas? Ne, tai nebuvo nerimas. Tai buvo informacija, kuri buvo man nemaloni ir kuria pasidalinęs dabar tikrai jaučiuosi geriau“, – trečiadienį TV3 televizijai teigė G. Nausėda.
 
Šalies vadovas aiškina suprantąs, kad dalis žmonių jį pasmerks, tačiau ragino visus žmones atsižvelgti į jo dabartinę vykdomą užsienio politiką ir pasisakymus Rusijos atžvilgiu. Taip pat jis pažymėjo, kad nepriklausomybės metais buvusi jo profesinė ir, šiuo metu, politinė veikla neturi nieko bendro su stojimų į Komunistų partiją.
 
„Suprantu, kad dalis žmonių mane pasmerks, jau pasmerkė, ir dalis žmonių jau padarė tą pačią pirmą (prezidento kadencijos – ELTA) dieną, 2019 m. gegužės 26 d., nes tiesiog ne tą išrinko. Ką jiems beaiškinčiau, jie liks prie savo nuomonės“, – akcentavo prezidentas.
 
„Bet aš kreipiuosi į visus žmones ir tiesiog paklausčiau jų, ar mano kaip prezidento veikla, kažkuo asocijuojasi su tuo, ką padariau prieš 35 metus? Ar mano užsienio politika, santykiai su Rusija, mano pasisakymai Rusijos atžvilgiu yra kokie nors dviprasmiški? Ar Ukrainos klausimu laikausi neaiškios pozicijos? Visa po to buvusi mano profesinė ir dabar politinė veikla neturi nieko bendro su tuo, ką padariau 1987–ais metais“, – tvirtino G. Nausėda.
 
Galiausiai prezidentas pareiškė, kad gerai, jog visa istorija buvo išviešinta, tačiau jam nesinorėtų, kad Lietuvoje žmonės vienas kitą traktuotų kaip „medžiojamą žvėrį“.
Taikinys. Ar bus pataikyta į dešimtuką? Slaptai.lt nuotr.
 
„Manau, kad gerai, jog taip atsitiko, dabar viską pasakiau, ką žinau ir ką atsimenu. Dabar prašau, elkitės su manimi kaip norite, galite teisti, galite suprasti, bet dar kartą kartoju, man labai norėtųsi, kad mes šioje valstybėje netraktuotume vienas kito kaip kažkokio medžiojamo žvėries“, – sakė šalies vadovas.
 
ELTA primena, kad trečiadienį savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje žurnalistas D. Pancerovas paskelbė radęs dokumentus, įrodančius, kad 1988 m. prezidentas Gitanas Nausėda pateikė prašymą stoti į Komunistų partiją. Pasak žurnalisto, šalies vadovui partinis bilietas buvo išduotas tų pačių metų birželio 27 d.
 
Pastaruosius faktus įrodantys dokumentai aptikti Lietuvos ypatingajame archyve. Specialistai, pasak D. Pancerovo, dokumentų autentiškumo nekvestionuoja.
 
Žurnalistas atkreipia dėmesį ir į tai, kad G. Nausėda – kitaip nei jo pirmtakė, kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė – savo anketoje Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) nenurodo kadaise priklausęs Komunistų partijai. Rinkiminėse VRK anketose kiekvienam kandidatui yra keliamas klausimas, ar šie dalyvauja ar yra buvę kokios nors politinės organizacijos nariai.
 
Ignas Dobrovolskas (ELTA)
 
2023.04.06; 00:30

Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai apie tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda nuslėpė 1988 m. įstojęs į Komunistų partiją, pats šalies vadovas prakalbo, kad jį medžioja politiniai oponentai. Pasak šalies vadovo, artėjant 2024 m. prezidento rinkimams, jo kritikai ir tos politinės jėgos, kurios turi „rezervuotą požiūrį į prezidentą – ne konservatorių partijos narį“, vykdo „tam tikras akcijas“, silpninančias jo paties pozicijas.
 
„Jeigu taip atrodytų tiktai man vienam, laikytumėte, kad tai yra subjektyvi mano nuomonė. Bet man susidaro įspūdis, kad artėjant 2024 m. rinkimams ta būsena, kurią aš vadinu medžiojimo būsena, tampa jau labai sisteminga ir tie veiksmai, kurie yra pastaruoju metu vykdomi, vis dėlto, yra turbūt projektuojami į 2024 metus. Nors aš nei esu apsisprendęs, nei esu paskelbęs, kad juose (rinkimuose – ELTA) dalyvausiu“, – trečiadienį TV3 televizijos laidoje „Dėmesio centre“ kalbėjo šalies vadovas.
 
„Tos partijos, kurios galbūt nuo pat pradžios turėjo rezervuotą požiūrį į prezidentą ne konservatorių partijos narį, jos iš tikrųjų gali siekti galbūt ir matydamos, kad trūksta kandidatų arba trūksta konkurentų, daryti tam tikras akcijas, kurios susilpnintų dabartinio prezidento pozicijas“, – akcentavo G. Nausėda.
 
Visgi, prezidentas kreipėsi į savo kritikus ir konservatorių partiją, ragindamas „atsigręžti į žmones“ ir nesiekti politinių dividendų visuomenės priešinimu.
 
„Tačiau mielieji, aš noriu pasakyti, kad šitas jums tikrai nepadės parlamento rinkimuose. Ir parlamento rinkimuose, jeigu norite pasirodyti gerai, jeigu norite pakilti iš tų reitingų žemumų, kuriuose dabar esate – atsigręžkite į žmones. Jeigu neišeina visu veidu atsigręžti – atsigręžkite bent šonu. Pradėkite nebepriešinti visuomenės, pradėkite klausyti žmonių“, – ragino jis.
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
 
„Žmonės atleis, žmonės atleido ne kartą ir žmonės atleis, jeigu matys, kad politikoje yra tokie patys žmonės“, – tvirtino G. Nausėda.
 
Šalies vadovas pažymėjo, kad laikėsi savo principų ir stengėsi kurti dialogą su priešiškai prieš jį nusiteikusiais politikais. Visgi, anot jo, bendrų taškų surasti nepavyksta. Todėl G. Nausėda konstatavo, jog pasiekta „politinės kovos stadija, kuri niekam nebus naudinga“.
 
„Aš atėjau į politiką, tikėdamas, kad inteligentiškumas, padorumas, tam tikrų taisyklių padorumo laikymasis yra vertybė. Ir galbūt tai galėtų būti tas elementas, kuriuo aš galėčiau būti prezidentas. Bet žinote, pačioje pradžioje aš pamačiau požiūrį į save – arba tu tampi vienu iš mūsų, arba tu būsi streindžeris“, – dėstė politikas.
 
„Mes laukiame NATO samito, mes laukiame kitų labai svarbių įvykių, kurie įvyks Lietuvoje. Ir ko turbūt mažiausiai reikia arba kuo daugiausiai galėtų džiaugtis žmonės, sėdintys Maskvos koridoriuose – kad mes dabar pradėtume vienas kitą bombarduoti. Mano palinkėjimas – grįžkime prie normalaus dialogo“, – kvietė jis.
 
ELTA primena, kad trečiadienį savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje žurnalistas D. Pancerovas paskelbė radęs dokumentus, įrodančius, kad 1988 m. prezidentas Gitanas Nausėda pateikė prašymą stoti į Komunistų partiją. Pasak žurnalisto, šalies vadovui partinis bilietas buvo išduotas tų pačių metų birželio 27 d.
 
Pastaruosius faktus įrodantys dokumentai aptikti Lietuvos ypatingajame archyve. Specialistai, pasak D. Pancerovo, dokumentų autentiškumo nekvestionuoja.
 
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Žurnalistas atkreipia dėmesį ir į tai, kad G. Nausėda – kitaip nei jo pirmtakė, kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė – savo anketoje Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) nenurodo kadaise priklausęs Komunistų partijai. Rinkiminėse VRK anketose kiekvienam kandidatui yra keliamas klausimas, ar šie dalyvauja, ar yra buvę kokios nors politinės organizacijos nariai.
 
Visgi Prezidentūra tikina, jog prasidėjus Sąjūdžiui šalies vadovas partijos veikloje nedalyvavo.
 
„Prezidentas Gitanas Nausėda į KP buvo priimtas 1988 m. gegužę. Dokumentai apie tai yra saugomi Valstybės archyve ir prieinami visuomenei. Prasidėjus Sąjūdžiui, G. Nausėda KP veikloje nedalyvavo“, – Eltai teigė prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis.
 
Vėliau trečiadienį pats šalies vadovas pripažino, kad stojimas partijon buvo jo jaunystės klaida.
 
Augustė Lyberytė (ELTA)
 
2023.04.06; 05:44

Briedis. Slaptai.lt fotografija

Maskva, lapkričio 22 d. (AFP-ELTA). Rusijos parlamento komisija pirmadienį rekomendavo atimti neliečiamybę iš aukšto rango komunistų deputato, kadangi jo atžvilgiu pradėtas tyrimas dėl briedžio neteisėto sumedžiojimo.
 
Kritikai teigia, kad Komunistų partijos Maskvos pirmojo sekretoriaus Valerijaus Raškino tyrimas yra politiškai motyvuotas, nes jis vadovavo protestams Rusijos sostinėje po rugsėjo mėnesį įvykusių parlamento rinkimų.
 
V. Raškinas ir kiti komunistai apkaltino valdančiąją partiją „Vieningoji Rusija“ sukčiavimu po to, kai ji rinkimuose gavo absoliučią daugumą rinkėjų balsų.
 
Pirmadienį Valstybės Dūmos komisija pateikė rekomendaciją prieš ketvirtadienį vyksiantį plenarinį posėdį, kuriame įstatymų leidėjai svarstys, ar panaikinti V. Raškino neliečiamybę, kaip to prašė prokurorai.
 
Parlamento nariai yra „visi lygūs prieš įstatymą“, Dūmos paskelbtame pareiškime cituojamas komisijos vadovas Otaris Aršba. Tyrimas dėl brakonieriavimo buvo pradėtas spalio mėnesį, kai netoli Saratovo miesto automobilio, kuriuo važiavo V. Raškinas ir jo draugas, bagažinėje buvo rastos briedžio skerdenos dalys.
 
66 metų V. Raškinas iš pradžių neigė brakonieriavęs, bet vėliau prisipažino nužudęs gyvūną, teigdamas, kad supainiojo jį su šernu. Jis pasisiūlė sumokėti 80 tūkst. rublių (950 eurų) kompensaciją už nužudymą arba nupirkti briedžio patelę ir paleisti ją į mišką. Kadangi rugsėjo rinkimuose beveik visiems Kremliaus kritikams buvo uždrausta kandidatuoti, daugelis rusų Maskvoje ir kitur protestuodami balsavo už komunistus.
 
Sovietų Sąjungą valdžiusios partijos įpėdinė užėmė antrąją vietą, surinkusi apie 19 proc. balsų, ir atsiliko nuo prezidento Vladimiro Putino „Vieningosios Rusijos“, kuri gavo beveik 50 proc. balsų.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2021.11.23; 06:30

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vasario 16-osios – politinės laisvės simbolio prasmė net ir sovietmečiu nebuvo pamiršta. Kai kam tai buvo nieko nereiškianti diena, bet daug kas tą dieną jautė ryšį su Laisva Lietuva.

Svarbiausias šventės atributas

Neatskiriamas Vasario 16-osios atributas yra Lietuvos trispalvė. Kaip žinia, abu šie simboliai sovietmečiu buvo uždrausti. Užėjus sovietams, mano seneliai „smetoninę“ trispalvę išardė į tris atskiras skiautes ir jas visas laikė atskirai, lyg tris bombos sudedamąsias dalis, kurios būdamos kartu galėjo išsproginti šeimos saugumą, pasmerkti ją tremčiai, o vaikams užkirsti kelią į mokslus ir sugadinti gyvenimus. Šios skiautės buvo stropiai saugomos ir kasmet, atskirai po vieną, naktimis vėdinamos. Taip trispalvė sulaukė 1988-ųjų, kai vėl buvo susiūta. Kiek sudūlėjusi, bet liudijanti nė akimirkai neišnykusį tikėjimą, kad okupacija nėra amžina.

Pirmą tikrą savadarbę trispalvę sovietmečiu teko pamatyti Kelmėje, kai ji viešai suplevėsavo 1972 metais vasario 16-ąją ant Kelmės aštuonmetės mokyklos pastato. Ją iškėlė mano bendraklasis aštuntokas Kęstutis Uosis. Suprantama, vėliavos neliko labai greitai, o pasekmės buvo griežtos. Mokyklos direktorius buvo perkeltas į kaimą, o mūsų klasė išformuota. Vėliau kiekvienais metais šios klasės moksleiviai būdavo kilnojami iš kasės į klasę, kad nesusiformuotų jokių nuolatinių kontaktų. Tie, kas organizavo tokias „prevencines“ priemones, bijojo, kad neplistų Laisvės idėjos, tuomet vadinamos „buržuazine – nacionalistine ideologija“.

Laisvės gūsis pogrindyje

„Mes esame tiek laisvi, kiek sugebame nusikratyti mus kaustančius vidinius ir išorinius pančius. Išorinė priespauda nebūtinai pavergia“, – teigia garsus psichoanalitikas Viktoras E. Franklis. Jis net įkalintas nacių koncentracijos stovykloje turėjo pasirinkimo laisvę: tapti nusikaltimo bendrininku ir nedaryti nieko, ar priešintis nusikaltimui ir skleisti viltį bei paramą aplinkiniams. Išorinės priespaudos išnykimas, nebūtinai išlaisvina, nes gyvenimo prasmes galime susikurti tik mes patys, o ne, kaip kai kas mano, valdžia, kokia gera ji bebūtų.

Vasario 16-oji Kaune. 2012-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
2013-ieji. Vasario 16-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1981 metų vasario 16-ąją, ką tik baigęs Vilniaus universitetą, sutikau pas savo būsimą žmoną studentų bendrabutyje Saulėtekyje. Ankštame kambarėlyje, būryje tarp kitų penktakursių psichologių, kartu besirengiančių „mokslinio komunizmo“ egzaminui. Merginos buvo sunerimusios, nes nei viena iš jų nebuvo skaičiusi to meto komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo „trilogijos“. O tuo metu L. Brežnevas jau buvo tapęs pagrindiniu anekdotų herojumi. Netrukus į kambarį įvirto komisija, kuri, kaip įprasta tokiomis dienomis, vaikštinėdavo bendrabučiuose ir tikrindavo, ar kur nors nešvenčiama uždrausta šventė. Pribloškę savo įsiveržimu, tikrintojai apžiūrėjo patalpas, lindo po stalu, po lova ir į spintą, tačiau šventimo požymių nerado. Tik ant stalo „raudonavo“ komunistinės literatūros viršeliai… Situacija buvo komiška, kvatojomės raitydamiesi. Nevykėlių partinių seklių komisijai pasitraukus, susipratome, kad tokia proga verta išsivirti arbatos ir iš tikrųjų paminėti Vasario 16-ąją!

Idėja virto jėga

Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iškiliausias 1987 metų politinis įvykis Lietuvoje buvo Rugpjūčio 23-osios mitingas. Pirmą kartą viešai buvo prisimintas ir pasmerktas Molotovo – Ribentropo paktas. Idėjos virto jėga, kai jos ėmė sklisti viešai ir užvaldė milijonų protus. Artinosi 1988-ųjų vasario 16-oji. Komunistinė Lietuvos vadovybė ėmėsi priemonių. Į visas įstaigas buvo siunčiami pranešėjai, kurie juodino Vasario 16-osios aktą ir aukštino sovietinį režimą. Toks propagandinis minėjimas vyko ir Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, kuriame tuo metu aspirantūroje rengiau disertaciją. Į Institutą įgriuvęs akademikas Juozas Bulavas visuotiniame darbuotojų susirinkime skaitė pranešimą, kuriame įrodinėjo, kad 1918 metų Vasario 16-osios aktas yra bereikšmis, o tikrasis gėris buvo Vinco Mickevičiaus–Kapsuko veikla, 1918 metų pabaigoje Lietuvoje nesėkmingai bandant organizuoti sovietų valdžią. Ėmiau ir viešai paklausiau: „Ar galite palyginti pažadus, kuriuos Lietuvai siūlė Vasario 16–osios akto signatarai su dr. J. Basanavičium ir ką siūlė V. Mickevičius-Kapsukas?“ Salė nuščiuvo, buvo įžūlu, o akademikas supyko: „Į provokacinius klausimus neatsakinėju“. „Moksle provokacinių klausimų nebūna!“ – atkirtau mirtinoje tyloje. Tuo metu buvau ir Mokslų akademijos diskusijų klubo vadovas, tad nutariau, kad Vasario 16–osios prasmę, būtent vasario 16-ąją, verta išnagrinėti viešoje diskusijoje. Iškabinau skelbimus. Tačiau… skubiai buvau iškviestas į karinius mokymus ir savaitę praleidau kariniame dalinyje Šiaurės miestelyje.

Švenčiame Nepriklausomybės dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Grįžęs iš mokymų idėjos neatsisakiau ir vėl organizavau diskusiją, kuri šįkart turėjo vykti Mokslų akademijos bibliotekos kavinėje, o prelegentu sutiko būti istorikas Antanas Kulakauskas. Tačiau ir šį kartą diskusija neįvyko, nes bibliotekos pastatą apsupo sovietinė milicija. Į pastatą diskusijos dalyvių neįleido, o istoriką A. Kulakauską pakeliui perėmė komunistiniai funkcionieriai ir liepė grįžti namo. Aš pats buvau iš bibliotekos kavinės išprašytas ir nusiųstas pas patį Mokslų akademijos prezidentą Jurą Poželą, kur turėjau klausyti jo pamokymų, kad „yra tokių tiesų, kuriomis negalima abejoti. Yra nesvarstytinų temų“.

Laisvės idėjai pareikšti reikia drąsos. Tuo metu tokios drąsos Lietuvoje atsirado vis daugiau ir daugiau. Kūrėsi nauji klubai, garsėjo diskusijos ir plėtėsi laisvo veikimo erdvės. Artėjo Sąjūdžio valanda. Būtent Sąjūdis, kaip pavasario polaidis nuplovė visas likusias baimes ir galutinai išvadavo Laisvės šventę – Vasario 16-ąją ir jos simbolį – Trispalvę. Su Vasario 16-ąja! Tegyvuoja Laisva Lietuva!

2021.02.13; 06:11

JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo pareiškė, kad Kinijos valdančioji Komunistų partija yra „esminė mūsų laikų grėsmė“, kuri kelia iššūkį Vakarų principams.
 
„Kinijos komunistų partija yra esminė mūsų laikų grėsmė“, – bendroje spaudos konferencijoje su Jungtinės Karalystės (JK) užsienio reikalų sekretoriumi Dominicu Raabu pareiškė aukščiausio rango Vašingtono diplomatas.
 
Pasak M. Pompeo, Vakarų sąjungininkai turi „užtikrinti, kad kitą šimtmetį didžiausią įtaką darytų Vakarų demokratiniai principai“.
M. Pompeo komentarus išsakė tuo metu, kai Vašingtonas spaudžia JK ir kitas Europos šalis neleisti Kinijos telekomunikacijų milžinei „Huawei“ tiekti įrangos šalių naujos kartos 5G ryšio tinklams diegti.
 
Jungtinė Karalystė antradienį nutarė leisti „Huawei“ tiekti įrangą nepagrindinėms 5G tinklo dalims, kuriose nėra perduodami jautrūs asmens duomenys.
 
JK taip pat apribojo „Huawei“ tenkančią rinkos dalį – bendrovė galės užimti tik 35 proc. rinkos. Žadama ateityje rinkos dalį dar labiau mažinti.
 
Briuselis trečiadienį ėmėsi panašių veiksmų ES valstybėse narėse.
 
JAV pareigūnai anksčiau įspėjo, kad Vašingtonas dėl saugumo sumetimų gali nutraukti dalijimąsi žvalgybine informacija su Londonu, jei JK ryšio tinkluose bus „Huawei“ įrangos.
 
Vis dėlto ketvirtadienį M. Pompeo, regis, atsisakė tokios retorikos.
 
JAV–JK žvalgybinės informacijos dalijimosi „ryšiai yra gilūs, tvirti, jie išliks“, sakė M. Pompeo.
 
Jis pridūrė esąs „tikras, kad, kart judant pirmyn, bus užtikrintas naujos kartos technologijų saugumas“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.31; 06:00

Rumunijos diktatorių Ceaușescu šeima

Agentūros „France Press“ žiniomis, leidykla „Flammarion“ turi 564 buvusio Rumunijos diktatoriaus Nicolae Ceaușescu žmonos Elenos dienoraščių sąsiuvinius, maždaug 12 500 mašinraščio puslapių tekstų nuo 1977 metų iki 1989-ųjų.

Dienoraščiai buvo surasti Bukarešte, Komunistų partijos CK pastate per 1989 m. gruodžio revoliuciją. Užrašų vulgarumas atskleidžia dvasiškai ligotos partokratijos “pirmosios damos” kliedesius, tačiau dokumento faktų autentiškumas yra įrodytas. Kad šie dienoraščiai būtų skaitomi, juos literatūriškai parengė rumunų rašytojas Tudoras Negresku.

Musė ir marksizmas

Vakar lankiausi profesoriaus Šimijesku laboratorijoje. Marksistiniu leniniu požiūriu moksliškai tyrinėjome gyvūnų elgseną ir galimybę gautus rezultatus pritaikyti masių psichologijai reguliuoti. Norėjome sužinoti, kaip veikia išoriniai stimuliatoriai.

Sunkiausia buvo pritvirtinti elektrodus prie  musės kojų. Kai tai pavyko, sušukau: „Šokinėki!“. Šimijesku įjungė elektros srovę. Ir musė šokinėjo! Po to jai nupjovėme pusę kojos ir pakartojome bandymą. Musė nebešoko. Padarėme išvadą: jeigu musei nupjauni koją, ji nebegirdi.

26 sąs. 1977

Eksperimentas

Saugumo departamentas man parūpino keletą kalinių, vengrų, kurie pateko kalėjiman įskundus kaimynams, nes klausėsi “Laisvosios Europos”. Miela! Eksperimentuose jie man pabuvo musėmis.

26 sąs. 1977

Šauni sėkmė

Tai, ką Šimijesku parodė man su musėmis, aš pakartojau su vengrais. Viskas teisinga! Žmonės, kaip ir vabzdžiai, apkursta, kai jiems nupjauna koją. Dabar reikės pabandyti, kas nutinka su žmogumi, kai jis netenka abiejų kojų. Prašysiu, kad Saugumo departamentas man parūpintų tokį egzempliorių. Jei jie neturės, surasiu pati.

26 sąs. 1977

Dedukcija

Tardant tautos priešus, jiems negalima laužyti kojų, nes tada jie nebegirdi klausimų. O kas nutiktų, jeigu jiems nupjautų rankas? Šią problemą reikės patyrinėti nuodugniau.

26 sąs. 1977

Mokesčiai

Partijos ekonomistai apskaičiavo, kad komisiniai mokesčiai, kuriuos gavome už Azijos heroino tranzitą per mūsų valstybę, leistų sumažinti mokesčius ir darbo žmonės gautų vieną mėnesio algą per metus. Šešis frankus ir trisdešimt santimų.

31 sąs. 1977

Privatus vizitas

Laukiame Prancūzijos prezidento su žmona.

31 sąs. 1977

Dovanos

Spėriai išpakavau jų atvežtas dovanas. Esu nusivylusi! Tiktai du apgailėtini deimanto auskarai ir gipso statulėlė be rankų!*

*(Luvro muziejuje specialiai buvo pagaminta meninė Miloso Veneros kopija)

31 sąs. 1977

Vakarėlis

Viskas būtų buvę nuostabu, jei Nikas per vakarienę nebūtų sudaužęs taurės.

“Baltas stiklas neša laimę”, – šluostydamas rankas staltiese tarė Prancūzijos prezidentas.

Malonus žmogus,  beveik nuplikęs. Matyt, gėrė prastą šampaną.

31 sąs. 1977

Meškų medžioklė

Prezidentui patiko tinklinis. Tačiau jis nekantriai laukė Niko pažadėtos meškų medžioklės, dėl kurios ir atvažiavo. Du armijos batalionai penkiolika dienų stengėsi atginti į Karpatus bent vieną mešką, tačiau man atrodo, kad Nikas prieš mėnesį nušovė paskutinę. Reikėjo kažkaip gelbėti padėtį. Apvilkome keturis vengrus meškų kailiais iš Nacionalinio teatro rekvizitų ir paleidome į rezervatą. Prancūzijos prezidentas nušovė tris, o ketvirtą sužeidė, teko pribaigti, kad tas neišplepėtų.

Elenos ir jos vyro Ceaușescu suėmimas

Prezidentas tarė: “Noriu iš arčiau apžiūrėti tuos siaubūnus”. Aš netekau žado, nes tą akimirką pagalvojau, kad jis kalba apie Niką ir mane. Tuojau grįžome į Bukareštą.

31 sąs. 1977

Tikras kumpis

Apžiūrėjome kiaulių fermą. Prancūzijos prezidentas  paglostė paršiavedę kiaulę (nesuskubome jo sulaikyti) ir išsitepė visą delną raudonai.

“Nuostabūs gyvulėliai “, tarė jis.

31 sąs. 1977

Kad būtų gražu

Paršeliai irgi buvo nuplauti šampūnu ir nudažyti raudonai.

31 sąs. 1977

Blogi menininkai

Kaltieji bandė teisintis, kad buvo blogi dažai. Nikas išsiuntė juos į pataisos darbus – kasti kanalą, kuris sujungs Donavą su Juodąja jūra.

31 sąs. 1977

(Bus daugiau)

Parengė ir vertė Arvydas Valionis

2019.08.05; 06:00

bomb2

Šeštadienį prorusiškų separatistų kontroliuojamame Ukrainos mieste Donecke per Komunistų partijos suvažiavimą nugriaudėjo sprogimas.

Kaip pranešė naujienų agentūra „RIA Novosti“, remdamasi vadinamosios Donecko liaudies respublikos (DLR) valdžios atstovais, nukentėjo keturi žmonės. Pastate buvo detonuotas sprogstamasis įtaisas, ekvivalentiškas 100-150 gramų trotilo.

Vėliau buvo sužinota, kad vienas iš nukentėjusiųjų – kandidatas į DLR vadovo postą Igoris Chakimzianovas.

Pasak Komunistų partijos nario Genadijaus Fomenkos, sprogimo metu pastate buvo apie 50 žmonių.

Ankstesnis DLR vadovas Aleksandras Zacharčenka žuvo rugpjūčio 31 d. per sprogimą Donecko centre esančioje kavinėje „Separ“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.01; 08:40

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius, mokslų daktaras, buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, buvęs savarankiškos LKP CK narys, LSDDP, NSK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip Ažubalis su Kasčiūnu ženklina komunistus

Karštis Lietuvoje. Tikrai klimatas keičiasi. Matyt, tokia neįprasta vasara kai kuriem trenkė per galvas. Turiu mintyse ponų A.Ažubalio ir L.Kasčiūno pasiūlymą dėl LKP paskelbimo nusikalstama organizacija, o LKP narius, suprantama, – nusikaltėliais. Ir negana to juos kaip gyvuliukus, prieš rinkimus ,,sučipuoti“, t.y. specialiai paženklinti. O ką – nebloga iniciatyva. Tikrai verta dėmesio. Ypač suženklinimas.

Manau, autoriams reikėtų kuo greičiau šį naujadarą užpatentuoti, nes atsipeikėję rinkėjai išmes juos kaip „muses iš barščių“. O ir mano galva perkaito, ne iš barščių, o dėl LR Seimo. Tai sakau, nors pinigėlių galės užsidirbti pardavinėdami kokiems diktatoriams savo išradimą. Juokas juoku, bet šį „čipavimą“ tikrai galime panaudoti geriems dalykams. Pavyzdžiui, paženklinti vieną iš šios iniciatyvos autorių L.Kasčiūną, kaip turintį polinkį į korupciją. O tai žinokite – labai užkrečiama liga, ji plinta kaip epidemija po visą TS–KD kaip prasidėjo nuo M. Adomėno,  partijos vadų buvusio A.Kubiliaus ir esamo G.Lansbergio akivaizdžių ryšių su superkorupcionieriais „MG Baltik“ tai tikrai dar nesibaigė su ponu L.Kasčiūnu. Ir tikrai suženklinimas komunistų jų nuo šios dėmės neišgelbės.

Manau, tai tik paryškina šio pono (L.K.) akiplėšiškumą bei amoralumą. Vos prieš keletą mėnesių už įtartinus ir aiškiai korupcinius ryšius su minėtu koncernu vos neišlėkusiam iš konservatorių partijos, atrodytų, būtų tinkamas laikas patylėti ir suvesti asmeninę sąžinės sąskaitą. Deja, jis nusprendžia prisidengti nuvalkiota tema ir pradėti buvusių komunistų medžioklę. Kažkas panašaus buvo apie 1950 metus JAV, bet gan greitai išblėso. Nesitiki, kad per žioplumą, matomai sąmoningai autoriai meluoja ir klaidina visuomenę. Jie įvardija ne TSKP Lietuvos padalinį. Jie nepasmerkia ypač kenkusios Lietuvos Nepriklausomybės siekiui taip vadinamos burokevičininkų – platformininkų (pagal jų vado M.Burokevičiaus pavardę ir likusių ištikimų Maskvai ant TSKP platformos), kurios gretose buvo dabar jų labai remiamų aukštų valstybės vadovų. Čia tai juos paremčiau, jeigu jie siūlytų juos „sučipuoti“. Ne, jie specialiai įvardija LKP – savarankišką Lietuvos komunistų partiją. O tai ta partija, kuri pirmoji ir vienintelė SSRS atsiskyrė nuo Maskvos TSKP ir taip labai daug prisidėjo prie 1990 m.kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimo.

Nebuvau aukštas TSKP veikėjas, bet tikrai didžiuojuosi, kad buvau (nors trumpai) savarankiškos LKP Centro komiteto narys. Negano to aktyviai prisidėjau prie to, kad taip įvyktų. Iniciatyva, kad vietoj stagnatoriaus TSKP Lietuvos CK I sekretoriaus A.Songailos į tas pareigas būtų paskirtas patriotiškai nusiteikęs Algirdas Brazauskas, kilo iš mano vadovaujamo gamybinio susivienijimo „Neringa“ partinės organizacijos, kuri, mano asmeniniu siūlymu, pirmoji oficialiai pasiūlė keisti pirmąjį sekretorių ir svarstyti klausimą dėl LKP atsiskyrimo nuo Maskvos (tai yra archyvuose). Mes kaip mokėjome, taip artinome savo Tėvynės Nepriklausomybę ir žmonės tai suprato. Jie mus palaikė. Nepamiršiu dešimtatūkstantinio mitingo Katedros aikštėje po LKP suvažiavimo. Taip pat nesigirdamas priminsiu, kad atvykus, po šio Maskvai labai „skaudaus“ įvykio, į Vilnių M.Gorbačiovui drąsiai jam pasakiau, iš Spaudos rūmų tribūnos, kad Lietuva turi išeiti iš Sovietų Sąjungos.

Bepigu dabar apie tai kalbėti tokiems ponams kasčiūnams, bet tada niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Bent aš asmeniškai buvau aiškiai apsisprendęs, kurioje barikadų pusėje esu, o jeigu ponas A.Ažubalis buvote pasiklydęs – tai jūsų problema… Ne jums savintis mūsų visų Tėvynę Lietuvą ir ne jums skaldyti po beveik trisdešimties metų bebaigiančią išsivaikščioti lietuvių tautą. Patikėkite, tokie jūsų postringavimai tarp dorų žmonių reitingų nepridės. O mums ne draugiškų valstybių specialių tarnybų karininkai gali sau prisirašyti pliusiuką ir gauti papildomą žvaigždutę už sėkmingą operaciją eilinį kartą supriešinant ir taip nykstančią mūsų tautą.

Jau pasakiau, interviu Info TV, kad jeigu Lietuvai bus geriau, jei nors pusė milijono sugrįš, jūsų nemokšiško valdymo dėka priverstinai emigravusių, lai naikina tuos komunistus. Bent aš vardan tos Lietuvos pasirengęs – NUMIRTI! Labai abejoju, ar jūs abu taip pat. Tarp kitko, labai įdomi ir ta aplinkybė, kad jums abiems (A.Ažubaliui ir L.Kasčiūnui) Info TV priklausanti garsiajam „MG Baltik“ koncernui, pademonstravo išskirtinį  dėmesį. Tai matėsi iš rugpjūčio 1 dienos reportažų, kai skyrė jums daug eterio laiko, o tokius kaip aš pašiepė ir paimtus interviu iškarpė palikdami tik nuotrupas, kad žmonės nieko nesuprastų. Manau, STT galėtų pasakyti, kad čia kvepia jūsų protegavimu ir darymu poveikio rinkėjams už tai nesusimokėjus. O mane jie persekioja už mano straipsnius.

Todėl man labai patinka jūsų pasiūlymas dėl suženklinimo. Juk žinokite, galime tai pritaikyti ne tik komunistams. Pirmiausia, tai būtų naudinga Lietuvai, suženklinti visus korumpuotus – kyšininkus. Tame tarpe „MG Baltik“, UAB „Dujotekanos“, V.Uspaskicho, „Rosatom –Nukem“ ir Co aferų energetikoje „draugus“. Be to, tokių koncernų, turinčių žiniasklaidos priemones ir suteikiančių nemokamai eterį savom erezijoms skleisti, veikėjus. Po to atskirai – tautos skaldytojus. Būtinai suženklinti tuos politikus, kurie nieko doro nesugebėdami nuveikti už valstybės pinigus trina kėdes LR Seime. O pabaigai reikėtų nepamiršti paženklinti tų, kurie rimtu veidu siūlo kvailystes. Nors kaip sako tautos išmintis, žmonių kvailybei kaip ir puikybei ribų nėra.

Manau, šis poros vyrukų akibrokštas ar kerštas, kad mes, būdami partijos nariai, aktyviai prisidėjome prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, liks nemaloniu išsišokimu. Tik gaila, kad tokių išsišokimų mūsuose nemažėja. Be to, jie tikrai nesutelkia ir nestiprina Lietuvos. O priešams tai patinka, jie trina rankas, kad mes tokie silpni ir sugebame tik skandalyti ir bartis. Kažkodėl tikiu, kad anksčiau ar vėliai sveikas protas nugalės. Geriau, kad tai įvyktų anksčiau.

2018.08.04; 06:30

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.

Seimo narys Audronius Ažubalis

TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.

Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.

Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.

Genocido organizatorius

Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.

Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.

Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.

Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas

Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.

Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas

„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.

Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.

Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai

LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Sovietinis lageris

Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.

Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.

Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.

Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.

2018.08.02; 19:23

Kinijos prezidentas Si Dzinpingas (Xi Jinping) dar penkerius metus vadovaus Komunistų partijai. Pekine vykstančiame suvažiavime jis trečiadienį patvirtintas poste naujai kadencijai, pranešė valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“.

Si Dzinpingas partijos suvažiavime pristatė savo naują vadovybės žiedą. Tačiau tarp penkių naujų įtakingo Politinio biuro nuolatinio komiteto narių potencialių jo įpėdinių nėra. Visi jo pasirinkti kandidatai yra per seni, kad po 2022 metų pakeistų jį pareigose.

Tai sukėlė spėliones, kad Si Dzinpigas po penkerių metų gali siekti trečiosios kadencijos – kaip partijos vadovas ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis kariuomenės vadas. Prezidentu būti jis ilgiau negalėtų. Tačiau pastarasis postas ir šiaip yra veikiau formalus.

Si Dzinpingo vardas antradienį Komunistų partijos suvažiavime buvo įtrauktas į partijos konstituciją. Taip jis buvo pakylėtas į Mao Dzedongo (Mao Zedong) ir kitų aukštų partijos lyderių gretas.

Si Dzinpingo vardo ir jo politinės filosofijos įtraukimas į partijos konstituciją įtvirtino jo, kaip įtakingiausio Kinijos lyderio per pastaruosius dešimtmečius, statusą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.26; 00:01

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Vytautas Kernagis ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į UAB „Akropolis Group“ vadovę Saulę Zabulionytę dėl komunistinių simbolių platinimo ir demonstravimo.

Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad UAB „Akropolis Group“ valdomo Klaipėdoje esančio prekybos centro „Akropolis“ teritorijoje vykstančiame turguje demonstruojami ir siūlomi įsigyti bei platinami komunistiniais simboliais pažymėti daiktai ir karinės uniformos, todėl Seimo nariai kreipimesi prašo informuoti, ar buvo atliktas visų prekybos tinklui priklausančių centrų prieigose vykstančių turgų patikrinimas šiuo aspektu.

Taip pat klausiama, kokių konkrečių priemonių imtasi, siekiant užtikrinti, kad būtų nedelsiant nutraukta veikla galimai pažeidžianti galiojančius teisės aktus ir ateityje nebebūtų platinami bei demonstruojami komunistiniai simboliai.

Seimo narys V. Kernagis teigė, jog yra žinoma, kad panaši veikla gali būti vykdoma ir kituose miestuose esančių prekybos centrų „Akropolis“ teritorijose ar šalia Lietuvai reikšmingų istorinių objektų.

„Komunistinės atributikos demonstravimas ir pardavinėjimas vyksta ne tik šalia didžiųjų prekybos centrų, bet ir kitose gausiai turistų lankomose vietose, prie Lietuvai svarbių istorinės atminties monumentų. Šis procesas tampa sunkiai suvaldomas. Neatmetu galimybės kreiptis ir į teisėsaugos institucijas, kad jos ištirtų, ar nepažeisti Lietuvos įstatymai. Kartu kyla klausimas, ar nėra reikalingi šiuo metu galiojančio įstatymo pakeitimai bei didesnė tokios atributikos pardavinėjimo kontrolė. Gal tokia simbolika galėtų būti pardavinėjama tam specialiai skirtose parduotuvėse, o ne gausiai turistų lankomose vietose“, – sakė V. Kernagis.

TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotoja R. Morkūnaitė-Mikulėnienė teigė, kad „pernelyg ilgai užsimerkdavome matydami tokios atributikos pardavimus ir keldavome daugiau retorinius klausimus dėl tokios veiklos teisingumo. Manau, kad vis dėlto atėjo laikas, atsižvelgiant ir į šių dienų aktualijas, ir į geopolitinę situaciją, parodyti pagarbą mūsų piliečiams, patyrusiems represijas okupacijos metais ir ieškoti būdų kaip spręsti šią problemą“.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas draudžia ir numato administracinę atsakomybę už nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR simbolikos platinimą, naudojimą susirinkimuose ar kituose masiniuose renginiuose arba kitokį demonstravimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.10; 02:30

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno iniciatyva pateiktas rezoliucijos projektas, kuriuo siekiama Lietuvos komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija.

Ketinimai – gražūs, prasmingi. Kumunistinę partiją reikia bent jau morališkai pasmerkti. Seniai reikėjo taip pasielgti. Bet ar pavyks komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija? Ar tokių rezoliucijų skelbimas – pati aktualiausia šios dienos tema? Ar ji nesukels atvirkščio rezultato?

Juk liustracija buvo prasminga prieš du dešimtmečius. Nūnai –  viskas beviltiškai pavėluota. Dabar – kokia nauda iš tokių rezoliucijų? Ar šią rezoliuciją priėmus bus panaikinta Socialdemokratų partija? Ar taip nesiekiama pigaus populiarumo? Ar neatsitiks taip, kad rezoliucija bus dar sykį atmesta ir komunizmo gerbėjai dar sykį galės iš mūsų šaipytis?

Visi šie klausimai neramina Slaptai.lt redakciją.

O dabar Jūsų dėmesiui – ELTA agentūros pranešimas

Pasak parlamentarų, sovietinės okupacijos laikotarpių 1940-1941 ir 1944-1990 m. Lietuvos komunistų partija buvo sudėtinė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos dalis ir atliko pagrindinį vaidmenį Lietuvoje įtvirtinant diktatūrą bei represinį režimą, todėl yra atsakinga už okupacijos metu padarytą žalą ir nusikaltimus.

Anot Seimo narių, paradoksalu, kad nors 1998 m. Seime buvo priimtas įstatymas, kuriuo sovietinės valdžios jėgos ir saugumo struktūros (NKVD, NKGB, MGB, KGB) buvo pripažintos nusikalstamomis organizacijomis, vykdžiusiomis genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą okupuotoje Lietuvos Respublikoje, pagrindinis okupacinės valdžios organas LKP tokio įvertinimo nesulaukia iki šiol.

„Toks skaudaus ir sudėtingo Lietuvos istorijos etapo nenuoseklus vertinimas yra viena iš istorinės atminties politikos trūkumo šalyje pasekmių, leidžiantis įvairiems okupaciniu laikotarpiu LKP ir jos struktūros veikloje aktyviai dalyvavusiems veikėjams šiandien kalbėti, jog „ir tada dirbome Lietuvai“ ar „istoriją palikime istorikams“. Todėl šia rezoliucija, kuri teikiama pakartotinai, siekiame ištaisyti šią iki šiol egzistuojančią istorinio vertinimo spragą ir pagrindinę okupacinį represinį režimą kontroliavusią organizaciją įvardinti nusikalstama struktūra“, – rezoliucijos projekto parengimo motyvus aiškina vienas iš dokumento rengėjų, konservatorius A. Ažubalis.

„Panašaus pobūdžio nacių įvykdyti nusikaltimai tarptautinės bendruomenės buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo tribunolo, kur ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama organizacija. Tai tapo vienu pagrindinių pokario Europos istorinės atminties naratyvų. Deja, tačiau iki šiol Europoje sovietinių nusikaltimų vertinimas nesusilaukia lygiaverčio ir atitinkamo įvertinimo, o ir sovietinį, ir nacistinį terorą patyrusių Vidurio ir Rytų Europos valstybių istorinė atmintis gerokai skiriasi nuo tik nacistinį režimą išgyvenusių Vakarų Europos šalių. Todėl siekdama bendro istorinio raudonojo teroro vertinimo turime padaryti viską, kad pirmiausia patys sau išdrįstume aukščiausiu lygiu įvardinti daiktus tikrais vardais“, – apie poreikį įvertinti nusikalstamą LKP veiklą kalbėjo kitas rezoliucijos projekto rengėjas, konservatorius L. Kasčiūnas. 

Pačios šlykščiausios asmenybės: Marksas su Engelsu, Leninas ir Stalinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rezoliucijoje pabrėžiama, kad ja yra sprendžiama Lietuvos komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.

Šis rezoliucijos projektas, atsiliepiant į Lietuvos patriotinių nevyriausybinių organizacijų kvietimą, Seime buvo įregistruotas dar praėjusią kadenciją, tačiau Socialdemokratų frakcijos atstovų Seime pastangomis projektas buvo atmestas ir išimtas iš darbotvarkės jo net nesvarsčius.

Projekto rengėjai, pakartotinai teigdami rezoliuciją svarstyti Seimui, tikisi, kad naujos kadencijos Seimo sudėtis suteikia unikalų šansą žengti šį istoriškai svarbų žingsnį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.20; 06:10

Kiekviena proga tiek televizijos, tiek radijo laidose, tiek popieriniuose leidiniuose esu raginamas būti tolerantišku. Visažiniai dėdulės su tetulėmis nutaiso protingas veido išraiškas ir įtikinėja, kaip sveika, gražu ir modernu elgtis tolerantiškai. Tarsi aš nebūčiau tolerantiškas. Tarsi lietuvių tauta nebūtų tolerantiška. 

Modernusis Vilnius. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Taigi nuolat kirba įtarimai – kam reikalingos įkyriai brukamos tolerancijos pamokos? Ar tik nenorima įpiršti nepilnavertiškumo komplekso, kad būtume dar pakantesni viskam, kas ne mūsų, kas ne pagal mus?

Gal specialiai kurstoma mintis, kad lietuviai, nors romūs kaip avelės, vis tik galėtų dar labiau mylėti kitaip besielgiančius, priešingai manančius, atbulom žygiuojančius? Kad greičiau prarastume savo stuburą, ištirptume, taptume kitais?

Vienas iš kryptingų tolerancijos mokytojų – Ovidijaus Lukošiaus redaguojamas IQ žurnalas. Atsiverskite vasario mėnesio numerį. Jame – net dvi didelės publikacijos tolerancijos tema. Eglė Verseckaitė – Grzeskowiak straipsnyje „Tolerancijos galima išmokti“ svarsto, kurios žmonių grupės yra labiausiai nepakančios ir kaip keičiasi jų požiūris.

Publikacija  įdomi, reikalinga. Ir vis dėlto tendencijos akivaizdžios. Lietuva – tarp atsilikėlių. 2016-ųjų tolerancijos ir įtraukimo indekse Lietuva įvertinta 54,05 taško iš 100 ir užėmė 58 vietą pasaulyje. Taigi „Lietuvoje taip pat labiausiai paplitusi kitokios etninės kilmės ir netradicinės seksualinės orientacijos žmonių diskriminacija…“

Tikiu šių apklausų reikalingumu. Žinoti reikia viską. Taip pat pravartu suvokti, kodėl tarp nepakančiausių yra pensininkai ar nė dienos užsieniuose negyvenęs jaunimas. Ir vis dėlto leiskite nusistebėti – kur, kada ir kaip mes diskriminavome svetimas tautas bei seksualines mažumas? Mūsų tiek mažai, kad net ir norėdami nieko nenuskriaustume. O jei vis tik lietuviai ko nors ir nemėgsta, ar tai jau labai blogai? Jeigu esame demokratai, būkime demokratiški visur ir visada – nedrauskime turėti nei teigiamos, nei neigiamos nuomonės. Man regis, civilizuotoje valstybėje turėtų egzistuoti galimybė ne vien mylėti. Negi lietuviai privalo vienodai gerbti absoliučiai visas Pasaulio tautas? Jei aš myliu visas tautas, išskyrus, sakykim, zulusus, jau nesu pagarbos vertas žmogus? O gal padoru versti lietuvius mylėti tuos, kurie mus buvo pavergę?

Atidžiai skaitant žurnalą IQ, o šį žurnalą kantriai peržiūriu jau ne vienerius metus, ima ryškėja tikrasis tolerancijos puoselėtojų bruožas – netolerancija. Mes privalome šokti pagal jų dūdelę, gerbti jų nuostatas ir nuomones, o jie – ne. Mat jų požiūris – vienintelis teisingas. Tik jie turi teisę nustatyti, kas gražu ir bjauru.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsiminė ir dar viena IQ publikacija – išskirtinis interviu „Metas prisiminti Europą griuvėsiuose“. Tai – IQ apžvalgininko Simo Čelutkos pokalbis su ET Žmogaus teisių komisaru Nilu Muižnieku. Tekstas – nors prie žaizdos dėk. Kas gi gali prieštarauti universalioms tiesoms – žmogaus negalima diskriminuoti nei dėl rasės, nei dėl religijos, nei dėl seksualinių polinkių. Taip pat visiems bent kiek protaujantiems žmonėms akivaizdu, kad žmogaus teisių gynimas – svarbus ir prasmingas užsiėmimas.

Tačiau ten esama ir keistokų užuominų: „Deja, antiliberalios nuotaikos stiprėja ir Vakarų Europoje. Vis dar esu priblokštas konservatyvių nuostatų stiprėjimo Rytų Europos šalyse, kuriose konservatyvios pažiūros tampa vis įtakingesnės, o liberaliai mąstantys žmonės pastaraisiais metais pritilo.“

Ar tikrai yra būtent taip? Man atrodo, kad įvykiai klostosi kiek kitaip. Pastaruosius kelis dešimtmečius liberalios nuotaikos peržengė visas sveiko proto ribas, įkyriai, piktai, primygtinai nurodinėdamos, jog vienintelė mūsų teisė – toleruoti tai, ką jie nurodys reikalinga toleruoti. Liberalai net bausmes bandė įvesti už atsisakymą toleruoti jų nuomones. Jie neleido mums net abejoti, ką galima ir ko negalima toleruoti. Per daug stipriai suspausta spyruoklė dabar šauna į priešingą pusę. Taigi dėl stiprėjančių konservatyvių nuostatų kalti būtent patys liberalai, atkakliai ignoruojantys, niekinantys, smerkiantys tradicinio sukirpimo žmonių įsitikinimus. Kur gi tai matyta: pamišėlio teplionė traktuojama kaip meno kūrinys? Kas gi sugalvojo: moksleivis turi tokias pat teises kaip ir mokytojas? Kokiam cinikui šovė į galvą: nusikaltėliu reikia labiau rūpintis nei auka? Kodėl tautinis kostiumas vaikui – blogiau nei specialiai apiplėšyti džinsai? Tautinė eisena demosntruojant pasididžiavimą lietuviška kilme – smerktina, o štai žygiavimas siekiant demonstratyviai nurodyti savo seksualinę kryptį, – gražu ir prasminga?

Keistoka ir dėl to, kaip ponas N.Muižniekas prisimena „Europą griuvėsiuose“. Jei būsime netolerantiški, neigsime žmogaus teises, vėl įsivelsime į pasaulinius karus!? Nesąmonė. Europa griuvėsiais tapo ne todėl, kad neigė žmogaus teises. Europa 1939 – 1945-aisiais atsidūrė griuvėsiuose todėl, kad per daug ilgai dėl kvailumo ir bailumo toleravo tokius niekšus kaip Hitleris ir Stalinas.

Tame pačiame žurnalo IQ numeryje rasite informaciją „Už atvirą žodį ir drąsą“. Joje rašoma, kad šių metų vasario 11-ąją Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje per iškilmingą ceremoniją nuskambėjo pavardė to, kuris pripažintas 2016-ųjų Tolerancijos žmogumi. Tikriausiai jau visi žinome, kad tokią nominaciją jau 16 kartą skelbia „Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę“ valdyba. Taigi „tolerancijos žmogumi skelbiamas asmuo, savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime“.

Premija reikalinga. Bet ar reikalingas tik tokio pobūdžio įvertinimas? O kur „premija“, kurią traktuotume kaip simbolinį „gėdos stulpą“? O gal manome, kad medalis teruri vieną pusę, lazda – tik vieną galą? Vadinamąją „gėdos stulpo“ premiją skirtume tiems, kurie tyčiojasi iš lietuviškumo. Tokių per pastaruosius metus susikaupė ypač daug. Prie simbolinio „gėdos stulpo“ derėtų kalti visus tuos, kurie nenori, kad Lukiškių aikštėje stovėtų didingas paminklas Laisvei, kurie menkina Joną Basanavičių, kurie tyčiojasi iš Lietuvos partizanų, kurie Vilniaus krašto švietimo reikalus ragina atiduoti Lenkijos žinion…

Prie simbolinio „gėdos stulpo“ šiandien labiausiai norėtųsi priremti žurnalistą Rimvydą Valatką, vasario 27-ąją portale delfi.lt paskelbusį publikaciją „Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija?“

Stebina ne tai, kad keliama problema, kiek teisių derėtų patikėti mūsų kalbininkams bei Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Stebina tonas. Mano supratimu, besirūpinančius lietuvių kalbos grynumu ir taisyklingumu kalbininkus lyginti su NKVG, KGB ar Komunistų partija, – tiesiog niekšiška. Jo ir kelių jo vienminčių sapaliojimai apie kalbą tokie nemokšiški, tokie absurdiški, kad neverti jokio dėmesio.

Bet gal didieji tolerancijos puoselėtojai mano, kad aš privalau būti palankus kalbininkus niekinančiam R.Valatkai ir priešiškas lietuvių kalbą ginantiems kalbininkams?

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.

2017.03.13; 10:15

Lietuvos Respublikos Seimas 2016-uosius paskelbė Prezidento Kazio Griniaus metais. Jau  gegužės 11 d. Seimo rūmuose buvo paminėtos 150-osios K. Griniaus gimimo metinės. 

Jonas Burokas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Parlamento galerijoje Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė atidarė nuotraukų ir dokumentų parodą „Demokratijos keliu: Kaziui Griniui – 150“. Renginyje dalyvavo ir prisiminimais pasidalijo Kazį Grinių pažinojęs Prezidentas Valdas Adamkus.

O gruodžio 15 d. Seimas iškilmingu minėjimu pagerbė Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, I–III Seimų nario, publicisto Kazio Griniaus 150-asias gimimo metines. Liberaliosios demokratijos šalininkų skatinami minėjimo renginiai vyko bibliotekose, mokyklose.

Sukakties minėjimas, iškėlęs K.Grinių iki asmenybės garbinimo, o 2016 m. gruodžio 17 d. perversmas tuo pat metu pavardintas vos ne tautos tragedija, Prezidento Antano Smetonos valdymas įvardijamas kaip žiauri diktatūra, sukėlė Lietuvos patriotinių organizacijų pasipiktinimą. Šios organizacijos, kaip atsvarą palaidos demokratijos reiškinio garbinimui, 2016-12-21 LR Seimo Konstitucijos salėje organizavo konferenciją „Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo (1926-12-17) 90 metų sukaktis“, kurioje buvo įvertintas Pirmojo LR Prezidento Antano Smetonos prezidentinis valdymas 1919 m. balandžio –1920 m. gegužės mėn. ir 1926–1940 metais, iki SSRS okupacijos. 

Kai prieš 90 metų kūrėsi tikroji TAUTINĖ PREZIDENTINĖ LIETUVA, valstybėje buvo labai sunki ir sudėtinga politinė padėtis. Čia siautėjo bolševikinės Rusijos šnipai, propagandistai, įtakos agentai. O kaip dabar, kokia Lietuvos padėtis prabėgus 90 metų? Kremliaus propagandos ir dezinformacijos mašina, atvirai žvangindama ginklais, visa jėga dergia Lietuvą. Galvas pakėlė komunistų palikuonys Lietuvoje, kai kurių Lietuvos tautinių bendrijų atstovai ir net iš užsienių parvykę tautiečiai. Jie savo spaudoje, savo internetiniuose tinklapiuose skleidžia melą, o saugumas jų netramdo, nes, esą, bus pažeistos žmogaus teisės ir demokratija.

Kol neįvardinta ir nepasmerkta Lietuvos komunistų partija kaip nusikalstama represinė organizacija, kol kai kurios tautinės bendrijos, pasivadinusios tautinėmis mažumomis, ne be paramos iš išorės kėsinasi destruktyviai veikti mūsų valstybingumą, kol visuomenei iš po skverno arba jau ir viešai peršama nuomonė, kad „prie ruso buvo geriau“, o liberalioji demokratija keliama vos ne į valstybės altorių garbę, visuomeninės patriotinės organizacijos šiuo minėjimu ryžosi atkreipti visuomenės, kariuomenės, Valstybės vadovų ir Valstybės saugumo struktūrų dėmesį į Lietuvos padėtį, tarsi atsikartojančią, panašią į 1926-uosius metus. Ne vien nerimo sukėlimo dėlei, o persergėti, skatinti budėti ir veikti valstybingumo vardan. 

Lietuvos tautinių, patriotinių, visuomeninių organizacijų vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

Konferenciją organizavo: Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyrius, Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Vilniaus miesto vietinė rinktinė, Vilniaus zarasiečių klubas „Ežerėnai“, Mūsų Tautos atminties sąjunga, Sausio 13-osios brolija.

Konferencijoje buvo perskaityti pranešimai, išklausyti pasisakymai, vyko diskusijos, rezoliucijos svarstymas ir priėmimas.

Konferencijos pranešimuose ir diskusijose konstatuota:

Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių Tauta, kaip ir kitos Europos Tautos, kūrė parlamentinę valstybę. Seiminę valdymo formą pasirinkusi lietuvių Tauta greitai nusivylė dėl tuo metu Prezidento K. Griniaus ir Vyriausybės vangiai vykdomos ekonomikos, švietimo, kultūros ir gynybos sistemų kūrimo;

To meto prezidentūra ir Vyriausybė nepasižymėjo įžvalgumu dėl Tautai ir nepriklausomai Lietuvai gresiančių pavojų, vengė imtis drąsių sprendimų, stiprinančių lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą. Patriotinėms jėgoms nerimą kėlė valstybėje įsigalintis abejingumas tautiškumui, pataikavimas svetimšaliams, betvarkė ir Lietuvai grėsminga tarptautinė padėtis. Tuo metu krašte stiprino savo įtaką ir veiklą probolševikinės bei prolenkiškos jėgos, o pagrindinė jėga, gynusi Lietuvos nepriklausomybę, buvo tik Lietuvos kariuomenė, kuri per nepriklausomybės kovas tapo pagrindine politine jėga;

Istorikas Algimantas Liekis konferencijoje, skirtoje paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90-ies metų sukaktį. Slaptai.lt nuotr.

A. Smetona nuo 1926 m. rugsėjo lietuvių patriotinių organizacijų buvo vertinamas kaip politikas, diplomatas ir Tautos vedlys, kuris gali garantuoti ir Tautos vienybę, ir valstybės pažangą bei Nepriklausomybę;

Todėl po 1926 m. gruodžio mėn. 17 d. kariuomenės paspaudimo atsistatydinus Prezidentui K.Griniui ir Premjerui M.Sleževičiui, kairiųjų politinių jėgų pakraipos Seimas Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, Premjeru – prof. A. Voldemarą. Visa valdžios pasikeitimo procedūra buvo atlikta griežtai vadovaujantis 1922 m. Konstitucija;

Prezidentinės Lietuvos metais atsisakius politinių partijų kišimosi, suteikus dideles teises visų žmonių renkamoms valsčių, apskričių taryboms, koncentravus valdžią Prezidento ir Premjero rankose, ženkliai paspartėjo visoje šalyje kultūros, ekonomikos raida ir greitai nepriklausomą Lietuvą imta vertinti kaip labiausiai sparčiai išsivysčiusią Europos valstybę. Lietuvis pasijuto tikruoju savo valstybės šeimininku, patriotu, ir jo neįveikė beveik 50 metų trukusi sovietinė okupacija.

Konferencijos delegatai ir dalyviai, įvertinę pranešimuose ir diskusijoje išsamiai išdėstytą 1926 – 1940 metų Prezidento A. Smetonos veiklą stiprinant Lietuvos valstybę,

NUTARIA:

– Be istorinės atminties didvyrių atminimo įamžinimo neliktų Tautinės valstybės;

– A. Smetonos grįžimas į Prezidento postą padėjo išvengti komunistinio perversmo ir atitolino SSRS okupaciją bei turėjo ypač didelę reikšmę lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo stiprinimui, Lietuvos virsmui išvystytos ekonomikos, aukštos kultūros valstybe; todėl Antano Smetonos nuopelnai yra neįkainojamai dideli;

– Prezidentas A. Smetona yra Tautinės nepriklausomos Lietuvos valstybės ideologas, Tautinės valstybės kūrėjas bei vadovas;

– Tik tautinė nepriklausoma Lietuva galėjo suvienyti lietuvių Tautą, kuri beveik 500 metų buvo lenkinama, rusinama, germanizuojama, engiama tautiškai ir ekonomiškai.

Konferencijos dalyviai nusprendžia:

Siūlyti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai parengti ir nuo 2018 m. mokslo metų pradžios pradėti taikyti mokymo programas vidurinėse mokyklose ir gimnazijose apie A. Smetoną ir kitus tautinės Lietuvos kūrėjus, jų indėlį Tautiškumo ir Lietuvos nepriklausomybės stiprinimui, ir šio indėlio reikšmę ne tik praeityje, bet ir šiandienai;

Konferencijos dalyviai. Pirmasis – Kovo 11-osos Akto signataras Saulius Pečeliūnas. Slaptai.lt nuotr.

Prašyti LR Vyriausybę iki 2018 metų vasario 16-osios šimtmečio minėjimo įamžinti Pirmojo Prezidento Antano Smetonos atminimą, pastatant bendromis Vyriausybės, Vilniaus savivaldybės ir visuomenės lėšomis amžinosios mūsų sostinės Vilniaus centre – Odminių skvere – paminklą A. Smetonai; išleisti Pirmojo Prezidento raštus.

Rezoliucija išsiųsta Prezidentei, Seimo pirmininkui, Ministrui pirmininkui, Seimo nariams.

Rezoliucija priimta vienbalsiai minėtų organizacijų atstovų ir konferencijos dalyvių balsavimu.

Organizacijų vardu šį tekstą pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas Jonas Burokas.

2016.01.02; 04:37

Dr. Algimantas Liekis

Pirmasis lietuviškas universitetas

Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių tautai apsigynus nuo agresorių lenkų (nors ir praradus sostinę Vilnių ir jo kraštą), rusų bolševikų ir bermontininkų, atsirado jai galimybių pradėti spręsti valstybės ūkinio, kultūrinio gyvenimo problemas.

1921 m. gruodžio 7 d. Steigiamasis Seimas pradėjo svarstyti universiteto Kaune įsteigimo klausimus. Tačiau svarstymas užtruko, kadangi Steigiamajame Seime vyravo krikščionys demokratai, norėję, kad būtų kuriamas tik katalikiškas Lietuvos universitetas su vyraujančiu teologijos fakultetu. Taip pat daug diskutuota ir dėl universiteto autonomijos, jo vadovų, profesūros rinkimo ar skyrimo ir pan.

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Steigiamajam Seimui vis nesutarus dėl universiteto ir jo statuso, Lietuvos Vyriausybė, jos  vadovas Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1922 m. vasario 13 d. pasirašė nutarimą dėl Lietuvos universiteto Kaune atidarymo 1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų kursų pagrindu ir vadovaujantis 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Valstybės Tarybos dar Vilniuje patvirtintu Vilniaus universiteto statutu. Ten buvo pabrėžta, kad kuriamas Lietuvos universitetas Kaune remiasi senuoju Vilniaus universitetu ir, kai Vilnius ir jo kraštas bus išvaduotas nuo okupantų lenkų, abu universitetai bus sujungti į vieną.

Įsteigtasis universitetas buvo pirmasis grynai lietuviškas universitetas tūkstantmetėje lietuvių tautos ir valstybės istorijoje, pirmasis, kuriame įsteigtas ir atskiras Technikos studijų ir mokslo fakultetas ir atitinkamos katedros, kuriose dirbo  lietuviai, lietuvių kalba buvo studijų ir mokslo kalba.

Apie tai universiteto rektorius profesorius V. Čepinskis 1932 m. Vasario 16 d. iškilmingame Universiteto 10-mečio minėjime kalbėjo: „…nuo seniausių laikų universitetų uždavinys dvejopas: ruošti kultūros ir visuomenės gyvenimui reikalingas įvairiose to gyvenimo srityse intelektualines pajėgas ir dauginti mokslo […]. Mums visų pirma reikėjo pasirūpinti, kad tas mūsų universitetas taptų lietuviškos kultūros židiniu.“

Ir tada pasidžiaugė, kad per praėjusįjį dešimtmetį buvo parengti beveik visi  pagrindinių disciplinų studijų vadovėliai lietuvių kalba, kad jau leidžiami svarbiausiais mokslo klausimais žurnalai ir kt. Beje, tuomet reikalauta, kad ir apie  mokslinio darbo rezultatus pirmiausia turi būti paskelbta lietuviškoje spaudoje. Ir nesvarbu, ar tai būtų mokslinis, ar populiarus leidinys.

Svarbu, kas paskelbta, kas naujo. Mokslas pirmiausia turi tarnauti savo tautai ir savo valstybei, jos kultūros stiprinimui. Tad ir Universitetas, kaip ir kitos to meto studijų ir mokslo institucijos Lietuvoje,  mokslinius žurnalus leido lietuviškai (neskaitant atskirų straipsnių ar jų anotacijų).

Vytauto Didžiojo universitetas –  sulenkinto Vilniaus universiteto sugrąžintojas į lietuvišką kelią

Kai 1939 m. rudenį Lietuva atgavo sostinę Vilnių ir jo kraštą, dalis VDU padalinių, dėstytojų ir studentų perkelti į Vilniaus universitetą, kuriame lenkų okupacijos metais buvo įsigalėję lenkų šovinistai – imperialistai, nors ir tarp tų okupantų buvo neblogų mokslininkų, specialistų. Daug jų apsvaigę nuo lekiško pasipūtimo negalėjo taikstytis, kad lietuviai atgavo savo sostinę Vilnių ir dalį jo krašto, tad ir darbą kartu su lietuviais universitete laikė kaip išdavystę savajai Lenkijai.

1940 m. iš VDU į Vilniaus universitetą buvo atkelta dalis Matematikos ir gamtos fakulteto, Teisės fakultetas reorganizuotas į Teisės ir Ekonomikos fakultetus, prie Matematikos ir gamtos fakulteto įsteigti medicinos ir farmacijos skyriai. Tokiu būdu 1940 m. rudenį Vilniaus universitete jau veikė keturi fakultetai: Humanitarinių, Matematikos ir gamtos, Ekonomikos ir Teisės mokslų, kuriuose mokėsi 2300 studentų. VDU Technikos fakultetas pertvarkytas į Statybos ir Technologijos fakultetus, gerokai padidinus darbuotojų ir studentų skaičių.

Tačiau Lietuvą okupavusi TSRS ėmėsi studijas bei mokslą pajungti tik savo, bolševikų partijos interesams. Buvo uždraustos visos  studentų draugijos bei organizacijos, suimta dešimtys buvusių veiklesnių nepriklausomos Lietuvos veikėjų, mokymo ir studijų mokslo institucijose įvestos privalomos rusų kalbos ir marksizmo – leninizmo paskaitos, imta pertvarkyti  pagal „vieningos TSRS“ reikalavimus ir standartus mokymo, studijų ir mokslo tiriamojo darbo organizavimo sistemas. Studijas ir mokslą nukreipti „socialistinės Lietuvos“ kūrimo labui turėjo ir 1941m. pradžioje įsteigta  LTSR mokslų akademija bei jos mokslo tiriamieji institutai.

Nepasiteisinusios Laisvės viltys

Prasidėjus TSRS ir Vokietijos karui daugelis lietuvių Vilniuje, Kaune ir kitose vietose sukilo, sudarė Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, kuri paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę, visur ėmė atsikurti ir buvusios iki TSRS okupacijos nepriklausomos Lietuvos įstaigos, taip pat ir mokymo bei studijų institucijos. Tačiau naujiesiems okupantams nereikėjo savarankiškos Lietuvos, jiems  reikėjo tik jos teritorijos, turtų ir vergų.

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas.

Tad  po šešetos savaičių buvo išvaikyta Laikinoji Vyriausybė (nors ir iki tol jai beveik neleista veikti), įvestas griežtas okupacinis režimas, paskelbus vokiečių kalbą valstybine ir visus okupacinės valdžios nutarimus aukščiau vietinės ir nediskutuotinais. Buvo beveik nutrauktas ne tik aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų, bet ir švietimo įstaigų finansavimas, o 1943 m. pavasarį uždarytos ir visos aukštosios mokyklos kaip bausmė lietuvių tautai, kad lietuviai nestojo į SS ir „pagalbinės kariuomenės“ batalionus, vengė vykti darbams į Vokietiją.

Tik leista toliau egzistuoti Mokslų akademijai ir kai kuriems jos institutams, sutikusiems spręsti okupantų nurodytas jų kariuomenei ir Vokietijai aktualias problemas. Su tuo  nacių Vokietijos okupaciniu engimu neisitaikstė daugelis lietuvių buvusių dėstytojų, mokslininkų, studentų ir krašte veikė daugybė jų antinacinio pasipriešinimo organizacijų, kurioms nuo 1943 m. rudens ėmė vadovauti bendru jų sutarimu išrinktas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK-as), vadovaujamas VDU Technikos fak. prof. Stepono Kairio (1879 – 1964).

Tada viltasi, kad pasikartos Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje susidariusi situacija: abiem kovojančioms pusėms – vokiečiams ir rusams nusilpus, Lietuva vėl galės išsikovoti nepriklausomybę. Tad ir per visą vokietokupantmetį lietuviai pogrindininkai  stengėsi išsaugoti tautos jėgas lemiamai kovai dėl nepriklausomybės, išsaugoti turimą mokslo potencialą.

Galingųjų pasaulio pasidalinimas

Kadangi dar karo pradžioje JAV, Anglija ir TSRS slaptai buvo sutarusios, kad įveikus Vokietiją, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, vėl atiteks TSRS, o Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija ir kai kurios kitos bus paliktos TSRS „įtakos zonoje“, tai lietuviai, vėl veržiantis į kraštą Raudonajai armijai, Žemaitijoje dar mėgino kiek pasipriešinti jai, bet buvo sumalti sugrįžusių okupantų dalinių, o kiti išsigelbėjo tik pabėgdami drauge su buvusiais okupantais.

Į Vakarus pasitraukė daugiau kaip pusė lietuvių inteligentų, buvusių mokslininkų, dėstytojų, taip pat  didelė dalis lietuvių studentų, vildamiesi, kad vis viena JAV ir Anglija neleis Lietuvoje vėl įsigalėti sovietiniams okupantams ir jie galės grįžti į savo kraštą ir dirbti jo labui.

Antroji studijų ir mokslo sovietizacija

Kartu su TSRS kariuomene Lietuvon sugrįžo ir iki karo buvusi „partinė – tarybinė“ A. Sniečkaus ir J. Paleckio  valdžia, remiama galingojo KGB ir karinių dalinių „tvarkai įvesti“. Ta valdžia ėmėsi sugrąžinti ir į studijų, mokslo bei švietimo sistemas visa tai, kas buvo bandoma įgyvendinti pirmosios okupacijos metais, prieš karą. Bet maža to, kiekvienas darbuotojas, kiekvienas studentas privalėjo pristatyti iš savo gyvenamosios vietos pasirašytas partorgų, vykdomųjų komitetų pažymas, kad nebendravo su vokiečiais, kad yra patikimas „tarybinis pilietis“.

Beje, ir stojančius į aukštąsias mokyklas kandidatus pagal LKP(b) CK 1944 m. spalio 5 d. nutarimą irgi turėjo parinkti LKP(b) apskričių ir miestų, rajonų komitetai. Aukštosiose mokyklose buvo įvesti „partinio darbo organizatorių“ etatai, kuriuos tvirtino LKP(b) CK. O LKP(b) CK susitarimu su KGB ir visose aukštosiose ir mokslo įstaigose dar buvo įvesti „saugumo agentų“ etatai, kuriems už kiekvieną vertingą informaciją galėjo būti mokama iki 500 rublių priedas.

Paskirtieji agentai turėjo sudaryti sau pavaldžių „visuomeninių“ agentų tinklą, kad nebūtų nė vienos katedros, laboratorijos ar studentų grupės be KGB informatorių. Pastariesiems būdavo sudaromos visos sąlygos būti pirmūnais ar kilti tarnybos, mokslo pakopomis.

Mokslo žvaigždių „tekėjimai“

Greitai visi suprato, kad norint mokytis, užsiimti moksliniu darbu reika jau bent vaizduoti lojalumą okupacinei valdžiai ir visiems jos nutarimams. Buvusio LKP(b) CK archyvo fonduose yra daugybė „mokslo žvaigždžių“ ar net jų grupių rašytos padėkos už „šviesų gyvenimą“ ne tik LKP(b) CK ar KGB vadams, bet ir pačiam J. Stalinui. Beje, taip jau nekartą būta ir kitose šalyse, kur valdžia atitekdavo vienai partijai ar bažnyčių hierarchams.

Žinoma, visa tai pristabdydavo mokslo ir technikos raidą arba ją nukreipdavo tik didesniam visuomenės pajungimui valdančiųjų interesams. Tik mokslininkų ir inžinierių minčių ir kūrybingumo dėka ir Hitleris palyginti per tokį trumpą laiką galėjo paversti Vokietiją viena geriausiai ginkluotų valstybių ir pralieti iki tol dar niekur neregėtas kraujo jūras. Nors daugelis  nacių mokslininkų irgi įsivaizadavo „nedalyvaują“ politikoje, o tik užsiimą „moksline kūryba“. 

Nemažai kas ir iš TSRS okupacijos metų „mokslo ir kultūros žvaigždžių“, tirdami TSKP nurodytas sritis, rašydami ar iš tribūnų giedodami himnus vietiniams ar Kremliaus vadams, manė, kad tai  duoklė, jog galėtų ir toliau užsiimti mėgstamu kūrybiniu darbu.

Tas pats buvo ir su rašytojais, dalininkais ir kitais kūrėjais. Ir daugelis jų dirbo susitaikydami   ir prisitaikydami. Dėl to kaip ir mokslas bei studijos Lietuvoje plėtotos net ir tose srityse, kurios buvo „nuolatiniame partijos“ akiratyje, kaip istorijos, filosofijos, informatikos,  biologijos ir kai kuriuose kituose. Nemažai iš tų darbų, nuplėšus nuo jų raudoną ideologijos skraistę, atsisakius priverstinių jų išvadų, išlieka vertingi ir šiandieną.

Tad nepaisant minėtų ir kitų okupacijos metais buvusių suvaržymų, persekiojimų ir vyravusios baimės atmosferos, ir tuometinėje okupuotoje Lietuvoje buvo susiformavusios gana ryškios fizikos, matematikos, technikos, gamtos ir kitų mokslų mokslinės mokyklos ir kryptys, pelniusios ir pasaulinį pripažinimą.

Bet svarbiausia, kad buvo išugdyta gausi lietuvių mokslinė inteligentija. Ir kad šiandien nepriklausoma Lietuva yra ne kokių nors atsilikėlių kraštas, kad savo moksliniu potencialu prilygsta labiausiai išsivysčiusių valstybių potencialui, nemažai yra nusipelnę ir tie „susitaikėliai“, kurie dirbo prisidengę reikiama ideologine skraiste, neretai gyvenę dvilypį gyvenimą: oficialųjį, paradinį – tribūninį ir tikrąjį, atidavę kas „Dievo – Dievui“, o kas „Ciecoriaus – ciecoriui“, kūrę, kad būtų nauda Lietuvai, kad būtų išsaugotos pavergtosios lietuvių tautos kūrybinės galios.

Kita vertus, fizikos, matematikos, technikos ir kai kurių kitų mokslų pasiekimai išlieka, nepriklausomai nuo beikeičiančių valdžių ir jų politikos. Tik nuo jos priklauso, kas ir kuriems tikslams panaudos vienus ar kitus mokslo rezultatus, išaukštins ar pasmerks jų pasiekėjus. Ir sovietiniams okupantams reikėjo mokslo rezultatų. 

Tarybinės lietuvių“ inteligentijos kūrimas

Po karo, 1945 m., Lietuvoje tebuvo likę apie 340 mokslo darbuotojų (įskaitant aukštųjų mokyklų dėstytojus), t.y. apie pusę iš buvusių (630) prieš karą. O  1950 m. jų būta apie 1200. Bet svarbiausia, kad apie 90 proc. jų  „vietiniai“, lietuviai.

Tik marksizmo-leninizmo katedrose daugiausia dirbo atėjūnai lenkai, rusai, žydai. Veikė apie 20 mokslo tyrimo institutų,  tarp jų ir Technikos, nagrinėję technikos mokslų problemas. Bet sąlygiškai dar gerokai atsilikta mokslo darbuotojais nuo TSRS vidurkio, skaičiuojant 10 000 gyventojų (TSRS – 8, RTFSR – 11, Estijoje – 11, Latvijoje – 8, o Lietuvoje – 5). Atsilikta dar ir pagal studentus (skaičiuojant 10 tūkst. gyventojų). TSRS jų teko 69, RTFSR – 77, Gruzijoje – 98, Estijoje – 80, Armėnijoje – 111, Latvijoje – 73, o Lietuvoje – 45 studentai.

Tuo metu Lietuvos gyventojai sudarė apie 1,41 proc. TSRS gyventojų, o mokslo darbuotojai – apie 0,8 proc. Trūkstant mokslo darbuotojų 1950 m. apie 50 proc. mokslo tyrimo įstaigose darbuotojų buvo antraeilininkai, kitaip sakant, dirbo keliuose etatuose įstaigose ar aukštosiose mokyklose. Palyginti dar daug mokslo darbuotojų dirbo neapsigynę disertacijų, ypač technikos mokslų srityse (apie 70 proc.).

VDU dalybos

Lietuvoje sparčiai statant vis naujų modernių įmonių, augo ir atitinkamų sričių inžinierių poreikis, o naujoms gamybos šakoms ir sritims reikėjo vis naujų mokslo tyrimų įstaigų. Pagrindinai inžinierių rengėjai buvo Kauno universiteto techniškieji fakultetai. Kadangi Universitete buvo ir Medicinos, ir Istorijos-filosofijos fakultetai, kurių veikla irgi netenkino „socializmo statybos poreikių“, 1950 m. vasarą TSRS aukštojo mokslo ministerija, kuriai priklausė ir Lietuvos aukštosios mokymo bei mokslo įstaigos, išklausė Lietuvos valdžios prašymo ir leido reorganizuoti Kauno universitetą į Kauno politechnikos ir Medicinos institutus.

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne kartą buvo pertvarkomos ar kuriamos naujos ir kitos studijų ir mokslo tyrimo institucijos bei jų veiklos koordinavimo tarybos,  komisijos. Bet jų ypač padaugėdavo po nuolat „istoriniais“ skelbiamų TSKP suvažiavimų, plenumų. Tik tų komisijų, tarybų nariai, vadovai dažniausiai būdvo vis tie patys mokslo ar valdžios „korifėjai“.

Dažniausiai būdavo tų komisijų, tarybų keičiami tik pavadinimai, o turinys likdavo vis tas pats – sudaryti iliuziją, kad visa „tarybinė liaudis“ tik ir kovoja dėl „socializmo pargalės“, spartesnės  mokslo ir technikos pažangos.

Nuolat skelbta, kad tik mokslu remiantis ir TSRS sukurta. O kad tariamai mokslas neatskiriamas nuo TSKP, nuo sovietinės valdžios, iškilminguose valdžios posėdžiuose, plenumuose greta partinių ir sovietinių bosų būdavo pasodinama ir rektorių, akademikų, o retkarčiais ir dar koks studijų ar mokslo nomenklatūrai nepriklausančių. Dėl tariamos demokratijos įvaizdžio sukūrimo.

Lietuviška mokykla atėjūnų apsėstame Vilniuje ir jo krašte

Svarbus  lietuvių mokslinės techninės inteligentijos gausinimui buvo KPI skyriaus Vilniuje įkūrimas, nes Vilniuje ir jo krašte vyravo atėjūnai – lenkai, rusai, o iki karo – žydai. Po karo Kremlius, pirmiausia J.Stalinas, matyti, vis prisiminė 1939 m. pabaigoje slaptą pasitarimą su žlugusios Lenkijos (pasidalytos Vokietijos ir TSRS) vadais, kurie prašė Stalino, kad Vilniaus ir jo krašto negrąžintų Lietuvai, o įkurtų jame Lenkijos tarybinę respubliką, kaip bazę Lenkijos valstybei atkurti.

Tad ir pokario metais okupuotos Lietuvos vadams iš Kremliaus vis būdavo nurodoma, kad Vilniuje ir jo krašte turi būti apgyvendinami tik iš Baltarusijos, Ukrainos lenkai, baltarusiai, kad nebūtų tame krašte steigiama lietuviškų mokyklų. Ir nebuvo. To lyg laikėsi ir katalikų Bažnyčia, nes jos hierarchai vengė į Rytų Lietuvos parapijas siųsti lietuvius kunigus.

Tokias prielaidas, jog Kremlius Rytų Lietuvą laikė kaip starto aikštelę sunaikinti visai „nepriklausomybės užsinorėjusiai“ Lietuvai, patvirtintų ir 1988 – 1991 m. įvykiai tame krašte: to krašto komunistai ir lenkų patriotai – šovinistai, bolševikai, vadovaujami iš Kremliaus TSKP CK sekretoriaus O.Šenino ir pasiuntinių  iš Varšuvos, buvo sudarę lenkų respublikos (autonominės srities) tarybą (vyriausybę), kurios vienas pirmųjų nutarimų buvo neleisti  į tą kraštą atsikelti pirmiausia lietuviams.

Ir tik rusų demokratams 1991 m. vasarą Maskvoje, Leningrade ir kitose vietose įveikus bolševikus – pučistus, norėjusius TSRS sugrąžinti Stalino laikų režimą, ir uždraudus TSKP, buvo priversti kapituliuoti ir lenkai autonomininkai Rytų Lietuvoje.

Tad ir pokario metais Kremliui vis neatsisakant „globoti“ Vilniaus ir jo krašto, jame steigtos ne tik atėjūnams mokyklos, bet ir į to krašto įmones, statybas siųsti iš visos TSRS specialistai, daugiausiai lenkai, žydai, rusai, aiškinant tai „broliška parama“. Tada ir „partinėje spaudoje“ ypač daug suokta apie amžinąjį Vilniaus internacionalinį pobūdį, didžiausią tolerantiškumą visoms kalboms, religijoms, apie tai, kad Vilnius nuo amžių buvęs „Šiaurės Jeruzale“.

Beje, kaip tik tuo kiekvienas save gerbiantis žydas turėtų gėdytis, kad tais metais, kai lietuvių tauta buvo ypač persekiojama ir naikinama, jie, atėjūnai žydai, buvo tapę ir lietuvių sostinės valdytojais kartu su kitais kolonizatoriais ir okupantais, lietuvybės smaugėjais. Beje, ir šiandieną daugelis svetimo raugo mėgėjų, ES davatkų irgi mėgsta tą patį kartoti, taip vis ir nesuvokusių, kad lietuviai turėtų ne didžiuotis savo būta  tolerancija, o gėdytis, kad beveik visais laikais dėl pirmiausia pačio valdančiojo elito kaltės Lietuvos miestai, o pirmiausia sostinė Vilnius buvo paversta atėjūnų buveine, kad lietuvis, kaip minėta, buvo prikaustytas prie žagrės.

Padėtis kiek ėmė keistis, kai nuo 1956 m. Vilniuje buvo įsteigtas KPI vakarinis skyrius, vėliau filialas, sudaręs pagrindą savarankiško Vilniaus inžinerinės statybos instituto įkūrimui. KPI dėstytojai, mokslininkai ir kai kurių fakultetų studentai, kaip prieš karą jo pirmtako – VDU (sulietuvinant VU), sudarė daugumą Vilniuje kuriamos lietuviškos „inžinierių kalvės“ dėstytojų, mokslininkų, studentų. Pradžioje KPI VF fakultetai ir katedros veikė VU bei kitose laisvose patalpose.

1965 m. Vilniuje, Antakalnio gatvės gale prie kelio į Dvarčionis (vėliau pavadinta Saulėtekio alėja), buvo išskirta teritorija KPI VF ir kitų aukštųjų mokyklų miestelio statybai. Projekto autoriai buvo Miestų projektavimo instituto architektai Z. Daunoravičius, R. Dičius ir J. Jurgelionis. Tai buvo pirmasis toks projektas Lietuvos istorijoje, kai vienoje  teritorijoje išdėstomi dviejų stambių aukštųjų mokyklų pastatai (Vilniaus universiteto ir KPI Vilniaus filialo – būsimo Vilniaus inžinerinio  statybos instituto).

Greitai VISI tapo viena geriausių tokio profilio aukštųjų mokyklų TSRS. Kartu ir viena lietuviškiausių. Tarp VISI darbuotojų ir studentų visą laiką buvo gyva lietuvių tautos kovų dėl savo laisvės ir nepriklausomo valstybingumo atmintis.

Buvo ir didžiausio masto antiokupacinė kova

Einant metams TSRS ir Lietuvoje keitėsi ir inteligentijos kontrolės metodai: nuo represinio-banditinio pokario metais, Stalino laikais,  pereita prie labiau teisiškai grindžiamų Chruščiovo, Brežnevo laikais. Kito ir lietuvių tautos pasipriešinimo formos. Nuo partizaninio karo, trukusio beveik 10 metų, pereita  prie disidentinio. Visais pasipriešinimo kovos metais pasaulį ypač  stebino lietuvių pogrindinės antitarybinės spaudos gausa. Lietuvos partizaninio karo metais vos ne kiekvienas didesnis partizanų junginys bunkeriuose rengė ir įvairiais būdais spausdino savo laikraščius ir žurnalus, vienkartinius poezijos, publicistikos rinkinius.

Buvusiuose KGB arvhyvuose, taip pat pas partizaninės spaudos platintojus išliko apie 60 pavadinimų periodinių partizanų leidinių. Po partizaninio karo, lietuvių tautos patriotams perėjus į disidentinę kovą su okupantais, leista irgi daug įvairių pogrindžio leidinių. 1985 m. ėjo apie 17 pogrindinių žurnalų. Daugelis ir KPI VF, VISI studentų iš tos pogrindžio spaudos žinojo, kaip Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, suvokė „sovietinio internacionalizmo“ esmę – surusinimą.

Kova dėl nepriklausomos Lietuvos

Ji ėmė įgauti organizuotą ir kryptingą pobūdį, 1988 m. birželio  3 d. grupei lietuvių inteligentų – eilinių mokslininkų, rašytojų įkūrus Lietuvos pertvarkymo sąjūdį, o kiek vėliau ir kirus į TSRS “kertinį akmenį” TSKP  – ėmus nuo jos atskirti LKP, kad pavertus ją socialdemokratinio tipo, pasisakančia už nepriklausomą Lietuvą partija.

Tų metų spalyje reikalaujant lietuvių mitinguose, LTSR Aukščiausioji Taryba buvo priversta paskelbti lietuvių kalbą valstybine, leisti kelti ir daugiau kaip 50 metų draustą Lietuvos Trispalvę vėliavą ir kt. “Masėms” reikalaujant Kremlius buvo priverstas pakeisti ir LKP CK valdžią, pirmuoju sekretoriumi paskiriant Sąjūdžio mitinguose dalyvausį buvusį sekretorių A.Brazauską. 

Dalies LKP narių ir Sąjūdžio „susiliejimas“ sudarė sąlygas toliau vykdyti demokratinius pertvarkymus Lietuvoje, toliau stiprinti patį Sąjūdį, konkretinti jo veiklos tikslus ir metodus; sudarė sąlygas ir pačios partijos pertvarkymui. Ir tarp komunistų, kaip minėta, buvo daug Lietuvos patriotų, jos nepriklausomybės atkūrimo šalininkų (55-60 proc. Sąjūdžio, jo Tarybos narių sudarė LKP ir net LKP CK nariai, daug ir buvusių KGB agentų).

Kaip galėjo būti leista lietuviams įkurti Sąjūdį, „pertvarkyti“ savo padalinį –  LKP? 

TSKP, KGB visais laikais negailestingai susidorodavo, sunaikindavo visus, išdrįsusius bent kiek pakritikuoti TSKP, kaip galėjo būti leista lietuviams vėl kelti savo Trispalvę, už kurios vien slėpimą iki tol buvo baudžiama ilgų metų lagerio, buvo  negailestingai baudžiama jau vien už užsiminimą,  kad lietuvių kalba privalėtų  būti valstybinė, kad Lietuvos įstatymai turėtų būti aukščiau už TSRS ir pan.

Tačiau stebuklo nebuvo, nes TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas ir jo komanda planavo ne tik pakelti imperijos ekonomiką, bet siekė, kad TSRS taptų (apie tai, kad Rusija ir visos Vakarų Europos valstybės turi susijungti į „vieningą“ Jungtinių Europos valstybių sąjungą, vadovaujamą  bolševikų, rašė  V.Leninas  dar 1917 m.) savarankiškų tautų ir jų valstybių federacija, antrąja ES.

Tad rimčiau netrukdė ir Lietuvos Sąjūdžio veiklai, leido lietuviams vėl giedoti savo tautinį himną, kelti Trispalves vėliavas, vartoti lietuvių kalbą kaip valstybinę ir pan. Naujosios Sąjungos pagal M. Gorbačiovą pagrindu turėjo būti „atsinaujinusi“ TSKP su respublikinėmis KP, bendra kariuomene, bendromis sienomis, bendra valiuta ir bendrais perspektyviniais ūkio planais ir pan. 

Tad ir KGB archyvuose beveik neaptinkama dokumentų apie sąjūdininkų sekimą, areštus. Tačiau to dėmesio netrūko aktyviausiems TSKP „skaldytojams“ – LKP pertvarkymo į savarankišką ir už nepriklausomą Lietuvą pasisakančią partiją, ypač po to, kai daugelis ir lietuviškų rajonų partinių organizacijų narių  pritarė vadinamojo „MA savarankiškos LKP“ programinių dokumentų projektams, nors  TSKP CK vadai  nelabai tikėjosi,  kad LKP suvažiavime būtų pritarta pertvarkyti TSKP Lietuvos partinę organizaciją  į savarankišką socialdemokratinio tipo partiją.

Bet jei taip įvyktų, tai išgelbėti TSKP Lietuvoje turėjo slaptai suformuota ištikimųjų stalininė TSKP iš lenkų, rusų bolševikų – “LKP ant TSKP platformos”. Jos CK pirmuoju sekretoriumi paskirtas buvęs VISI Mokslinio komunizmo katedros profesorius M. Burokevičius. Tačiau įvyko – LKP XX suvažiavime (1989 m. gruodžio 22 d.) buvo nutarta atsiskirti nuo TSKP, nepaisant ir suvažiavimo dienomis M. Gorbačiovo grasinimų per telefoną, bolševikų protestų ir jų išėjimo iš suvažiavimo.

Bet tie probolševikai tesudarė apie 5 proc. (daugiausiai lenkai ir rusai) buvusių LKP narių (iš 205 tūkstančių narių). Tai patvirtino, kad daugeliui lietuvių TSKP – LKP tebuvo tik kaip būtinybė siekiant aukštesnių mokslo laipsnių ir vardų, vadovaujančiųjų pareigų. Ir vos atsirado galimybės rinktis su kuo, dauguma  buvusių partinių pasirinko lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvą. Tegu dalis jų ypač tituluotųjų  ir neįsitraukė į aktyvesnę nepriklausomos Lietuvos atkūrimo veiklą, bet tais laikais daug lėmė, kad tituluotieji pritardavo ne tokiems tituluotiems sprendžiant ir įgyvendinant Lietuvos ėjimo nepriklausomybėn klausimus. Neretai visai neturėjo reikšmės, už ką vienas ar kitas buvo gavęs profesoriaus, akademiko ar kitus vardus.

Beje, tai tebėra gyva ir šiandieną. Ir kai kurie buvę ar tebesami net valstybės vadai ir vadukai tebemėgsta vadintis “profesoriais”, nors tą vardą okupacijos metais ir buvo pelnę už mokslinio komunizmo dėstymą ar už rašinius “komunizmo statybos” klausimais.

(Bus daugiau)

2016.07.01; 07:00

Algimantas Zolubas

Sakoma, kad kuprotą ištiesina tik grabas. Tačiau ne visi kupriai vienodi, nes visokių kuprų esama, todėl ne visus kuprius ištiesina grabas ir ne visų tiesinimui reikalingas grabas.

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

SSRS, turėdama Komunistų partijos (SSKP) kuprą, ja pasidalino su okupuotomis šalimis, tarp jų, uždėdama Lietuvai LKP kuprą.

1989 m. pabaigoje LKP pati atliko kosmetinę operaciją – atsiskyrė nuo SSKP, tačiau ir po Nepriklausomybės atkūrimo iki 1990 m. gruodžio 8 d. dar vadinosi LKP, kol savo suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP).

LKP nariai automatiškai tapo LDDP nariais, o 2001 m. sausį LDDP ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susivienijo į vieningą LSDP.

Taigi be kaltės pripažinimo, be atsiprašymo, išskyrus garbingai pasielgusį Seimo narį Česlovą Juršėną ir dar kelis, atsiprašiusius už komunistų nuodėmes, tebenešioja LKP kuprą, tik kitaip pavadintą. Kupros neatsikratė ir kitose partijose buvę LKP nariai.

Kupros nusimetimo link

Vykusios išorinės metamorfozės metu vidinio apsivalymo, savo praeities vertinimo, išskyrus atmetimą LKP ant SSKP platformos, iš tikrųjų neįvyko, nes nariai, išskyrus naujus, liko buvę LKP nariai. Kadangi jie turėjo patirtį vadovauti ir valdyti, paveldėjo iš LKP „partijos auksą“ ir kitokį turtą, jos įsišaknijusią ideologiją, LSDP buvo „pasmerkta“ tapti valdančiąja.

Lietuvos Komunistų partija – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. kaip sudedamoji SSRS Komunistų partijos (iki 1952 m. vadinosi VKP(b); po 1952 m. – TSKP) dalis. Ji buvo valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–41 m. ir 1944–90 m.). Jos ideologija rėmėsi K.Markso, F.Engelso ir Lenino teorijomis. LKP vadovavo represinėms struktūroms, trėmimams į Sibirą, pokario metais LKP organizavo liaudies gynėjų (stribų) ir etatines saugumo formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.

Kadangi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas, etatiniai KGB darbuotojai atleisti-demobilizuoti kaip kariškiai, KGB parankinių neetatinių darbuotojų liustracija atlikta tik išpažintimi vienam VSD „kunigėliui“ su prisipažinusio asmens įslaptinimu, dešimt metų brendo reikalas įvertinti ir pasmerkti SSRS KP ir jos padalinį Lietuvos KP, kaip tautų genocido organizatorius.

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA), vienijanti 46 šalis, priėmė rezoliuciją, kurioje ryžtingai pasmerkė masinius žmogaus teisių pažeidimus, įvykdytus totalitarinių komunistinių režimų, ir pasiūlė buvusių bei esamų komunistinių partijų vadovams dar kartą įvertinti šių organizacijų vaidmenį bei padarytus nusikaltimus. Patirties Europos šalys galėjo semtis iš Lietuvos, 2000 metų birželio 12–14 dienomis Vilniuje pirmą kartą pasaulio istorijoje vykusio tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“. Jame dalyvavę 24 valstybių atstovai įsteigė Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Jis teisiniu, politiniu ir socialiniu požiūriu įvertino komunizmo ideologiją bei nusikalstamas komunistų sukurtų režimų veikas.

Naujoje ETPA rezoliucijoje vėl buvo akcentuojama, kad reikia tarptautiniu mastu pasmerkti totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus. Rezoliucijoje taip pat nurodoma, kad Centrinėje ir Rytų Europoje tarptautiniai totalitarinių komunistinių režimų padarytų nusikaltimų tyrimai niekur nebuvo pradėti, o jų sumanytojai ir vykdytojai nebuvo teisiami tarptautinės visuomenės, kaip tai buvo padaryta nacizmui.

Kaip žinome, nacių vadeivos Niurnbergo tribunolo už žmonijai padarytas piktadarybes buvo nuteisti pakarti. Gaila, kad nėra tiesioginės aiškios nuorodos, kad tam tikros nacionalinės ar tarptautinės valstybinės organizacijos valstybiniu lygiu imtųsi tirti komunistinių režimų padarytus nusikaltimus. Taigi apie didžiausią pasaulio tragediją, per kurią prarasta 100 mln. žmonių, toliau nebuvo kalbama valstybiškai.

Susidaro įspūdis, kad kol nėra paskatos iš nukentėjusių valstybių, Europos šalys, parėmusios rezoliuciją, neketina išsamiai išnagrinėti šio klausimo ir priimti atitinkamų sprendimų. Didžiųjų valstybių ekonominis ir politinis elitas tuo nesuinteresuotas. Atvirkščiai, jis norėjo gerų santykių su Rusija, potencialia gamtinių išteklių tiekėja. Bendrauti su Rusija kur kas naudingiau negu su šalimis, kurios yra nukentėjusios nuo komunistinių totalitarinių režimų. Juk ne jie nukentėjo nuo komunistinių režimų.

Konferencija kuprą įvardino ir pasmerkė, Seimas ją paliko

Praėjus 15 metų po tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir jo sukurto Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo, 2015-05-22 LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko konferencija, kurioje dalyvavo ir už rezoliuciją, smerkiančią komunistinį režimą, balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai.

Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:

įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–41 ir 1944–91 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti;

pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;

kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu;

Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.

Nors visa medžiaga Seimui buvo perduota iškart po minimos konferencijos, tačiau tik po pakartotinų raginimų, 47 Seimo narių parašais inicijuotas 2016-06-09 posėdis įvyko.

Seimas atmetė opozicinės TS-LKD frakcijos inicijuotą rezoliucijos projektą, kad buvusi Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija ir šalies gyventojų genocido vykdytoja. LKP kupra išliko.

Ne tik gyventi su kupra neturėtų būti jauku, bet ir, išeinant anapus, palikuonims palikti jausmą, kad jų senelis ar tėvas, močiutė ar motina kuproti grabe guli, – negeras palikimas.

O padėtį ištaisyti įmanoma, nesunku, tačiau dabar jau priedermė tų, kurie birželio 9 d. balsavo prieš arba susilaikė. Žinotina, kad tiesos, kaip ir šviesos, nuslėpti neįmanoma, todėl dokumentas su jais ar be jų, anksčiau ar vėliau bus priimtas.

Nešioti komunistinę kuprą ar atsitiesti, – besipriešinančių LKP pasmerkimui ar „stovinčių po medžiu“ – Seimo narių valioje.

Kas ir kaip balsavo Seime 2016 m. birželio 9 dieną

Balsavo prieš: Mindaugas Bastys, Stasys Brundza, Sergej Dmitrijev, Larisa Dmitrijeva, Arūnas Dudėnas, Edmundas Jonyla, Benediktas Juodka, Kirkilas, Jonas Kondrotas, Orinta Leiputė, Raimundas Markauskas, Albinas Mitrulevičius, Audrius Nakas, Antanas Nesteckis, Milda Petrauskienė, Darius Petrošius, Domas Petrulis, Raminta Popovienė, Giedrė Purvaneckienė, Vytautas Saulis, Algirdas Sysas, Eduardas Šablinskas, Jonas Varkala, Birutė Vėsaitė, Edvardas Žakaris,

Susilaikė: Virginija Baltraitienė, Juozas Bernatonis, Bronius Bradauskas,Petras Čimbaras, Kęstutis Daukšys, Larisa Dmitrijeva, Vilija Filipovičienė, Viktoras Fiodorovas, Vytautas Gapšys, Vydas Gedvilas, Petras Gražulis, Kazys Grybauskas, Gediminas Jakavonis, Vytautas Kamblevičius, Kęstutis Komskis, Vidas Mikalauskas, Gintautas Mikolaitis, Dangutė Mikutienė, Kristina Miškinienė, Andrius Palionis, Raimundas PaliukasRimas Antanas Ručys, Julius Sabatauskas, Ričardas Sargūnas, Valerijus Simulik, Valdas Skarbalius, Irena Šiaulienė, Gintaras Tamošiūnas, Darius Ulickas, Vitalija Vonžutaitė, Mečislovas Zasčiurinskas, Aleksandras Zeltinis, Remigijus Žemaitaitis.

Frakcijos: Darbo partijos – 3 prieš, 17 susil, „Tvarka ir teisingumas – 5 susil., Liberalų sąjūdžio – 5 už, Lietuvos socialdemokratų – 19 prieš, 10 susil., Mišri Seimo narių grupė – 6 už, 2 prieš, – 1 susil., TS-LKD – 26 už. Balsavime nedalyvavo 51 Seimo narys.

Kadangi LKP nomenklatūrininkai bei eiliniai partijos nariai yra pasibarstę po įvairias partijas, todėl iš balsavimo matyti jų santykis su jų kilmės partija, tos partijos liekanų dydis jų sąmonėje.

Rezoliucijos svarstymas ir balsavimas dėl jos nebuvo beprasmiai; jie labai aiškiai atsiskleidė ir parodė visuomenei, kas Seime yra kas, kam totalitarinis komunistinis rėžimas išliko labai mielas, kam – tik mielas, kam – smerktinas, nusikalstamas, trumpai tariant, – kas labai kuprotas, kas – mažiau, kas – tiesus.

Padėtis mūsų valstybėje yra prasta, nes akivaizdu, kad mūsų visa politika, demokratija, valdymas, tam naudojama energija susiveda į tarppartines peštynes, kuriose kiekviena partija siekia savo siaurus interesus tenkinti, bet ne valstybės kūrimo ir tvirtinimo idealo. Padėtis visais atžvilgiais valstybėje toliau prastėja. Nereikia tikėtis, kad nauji rinkimai į Seimą atneš teigiamas permainas.

Birželio 9 d. Seimas atmetė rezoliuciją dėl SSKP ir jos padalinio LKP pasmerkimo. Kartą atmetę rezoliuciją dėl LKP pasmerkimo, nereikia tikėtis, kad balsavusieji prieš ar susilaikiusieji ateityje elgsis kitaip, juolab, kad jie jaučia visuomenės palaikymą; „Kauno dienos“ trumpa apklausa, gal ir tendencinga, rodo, jog 59,3 % apklaustųjų tebeserga nostalgija komunistinei valdžiai.

Toks signalas Kremliui labai mielas, nereikia net šnipų padėčiai aiškintis. Ar ne čia didžiausias pavojus nacionaliniam saugumui? Padėtis Seime ne ką geresnė, nes didelės dalies „prisiekusiųjų“ lojalumas Valstybei – labai abejotinas, o požiūris į neva kolegas, – ne kaip į kolegas, o kaip į priešus.

Reikia susitarimo pirmučiausia tarp vadinamų konservatorių ir vadinamų socialdemokratų, neaplenkiant kitų partijų, gal su kompromisinėmis nuolaidomis iš abiejų pusių, kad politika, demokratija, valdymas keistųsi valstybingumo tvirtinimo link. Juk viešai nėra skelbtas, bet aiškiai nujaučiamas Lietuvos Sąjūdžio ir LKP susitarimas bendrai siekti Nepriklausomybės.

Ir pavyko.

Buvo, žinoma, susitarimas ir dėl SSRS KGB padalinio Lietuvoje, kuomet jo etatiniai darbuotojai buvo atleisti kaip demobilizuoti kareivėliai (jie nuėjo į tikrą verslą arba priedangos struktūras).

Padėtis su išeitimi

Dėl LKP pasmerkimo konservatorių vadovai turėtų šį kartą siūlyti jau patiems socialdemokratams paruošti LKP pasmerkimo projektą, kuriame būtų atspindėtas LKP narių išsluoksniavimas ir buvusių, akivaizdžiai nenusikaltusių, komunistų apsauga nuo pasmerkimo ar persekiojimo, nes daugelis balsavo prieš arba susilaikė iš baimės, kad gali sekti jų teisių ribojimai arba represijos. Tačiau socialdemokratams toks dokumentas taip pat reikalingas, tai gal būtų tarsi LKP išpažintis, atgaila ir išrišimas, naikinantis konfrontaciją ir peštynes. Juk net be išpažinties, atgailos ir išrišimo etatiniams KGB darbuotojams buvo suteikta malonė (į jų darbo knygutes įrašė, kad tarnavo kariuomenėje), tolimesniam darbui ne politikoje nebuvo apribojimų.

Neetatiniams kagėbistams užteko išpažinties VSD vienam klebonui, po kurios kolaborantai buvo įslaptinti. Dar žinotina, kad buvę LKP nariai iš tikrųjų nėra palankūs Kremliui, nes už atsiskyrimą nuo SSKP kremliniai juos prarytų be prieskonių su visais užgyventais dvarais ir turtais bei privilegijomis.

Istorinė analogija

Panašios padėties mūsų praeityje jau būta, ji eilėmis buvo aprašyta „Mūsų rytojuje“, minint Vasario 16-osios dešimtmetį.

Ir pradėjo mūsų bočiai muštis tarp savęs lig sočiai,

Jei vieni kariaut negali, šaukia apskrities seimelį

Ir Žečpospolitos vardu jie balsuoja ten su kardu,

Kožnas gina garbę savo, viens tiktai per galvą gavo,

Tam suglamžė tik kepurę, kitą gi kiaurai pradūrė,

Trečiąjį iš pištalieto pasiuntė į aną svietą.

Taip laikai neramūs stojo, nebegražu Lietuvoje,

O matuška Jekaterina sau iš džiaugsmo rankas trina:

Mato ji sau biznį gerą – šalį galima paimt be karo –

Tuštauja laukai nesėti, metas jiems jau pailsėti,

Niekas jos čia nebevaldo, galvas vieni kitiems skaldo.

Taip galvojo ji iš tolo ir pasiuntė generolą.

Generolas su prikazu: „Usmirit tam vsech ich srazu“,

Štai dabar tai su ukvatu pailsės bent šimtą metų.

Ar netrina rankų Putinas? Ar neknieti jam pasiųst generolą?..

Anot Vaižganto, padliecai tie lietuviai, bet jie yra mano broliai. Turbūt teks susibroliauti su buvusiais komunistais valstybingumo vardan, kai pastarieji nusimes nelemtą kuprą.

Arba mūsų valstybėje tvarką darys mūsų nedraugai.

2016.06.23; 09:13