Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandieninį komentarą Pietų Kaukazo temomis pradėsiu nuo kelių Azerbaidžano žurnalisto Bairamo Elšadovo citatų day.az leidinyje. Skelbiu pirmąją citatą: Lietuvos ambasadorius Armėnijoje Andrius Pulokas susitiko su Armėnijos parlamento pirmininku Alenu Simonianu ir svarstė Karabacho armėnų klausimą. Problema ta, kad Lietuvos ambasadorius arba nežino, kad Azerbaidžanas šiomis dienomis visiškai atkūrė suverenitetą ir Karabacho klausimas liko istorijos šiukšlyne, arba, o tai dar blogiau, Lietuvos diplomatui tarptautinė teisė yra antraeilės reikšmės klausimas“.

Andrius Pulokas. Lietuvos ambasadorius Armėnijoje

Padiskutuokime, kas teisus? Teisus – Azerbaidžano komentatorius. Kodėl? Remiantis tarptautine teise, Karabachas tikrai yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Jei Lietuvos diplomatui A. Pulokui parūpo Karabacho armėnų likimas, jis pirmiausia turėtų belstis ne į Armėnijos, o į Azerbaidžano valdžios duris. Juk Karabachas – Azerbaidžano žemė. Tad, vadovaujantis sveiku protu, mūsų diplomatui Karabache gyvenančių armėnų problemas aptarti derėtų Baku mieste. Jerevano poziciją reikia žinoti, bet tik po to, kai bus įsiklausyta į oficialius Azerbaidžano politikų komentarus. Nes Karabachas, dar sykį priminsiu, – tai ne Armėnijos teritorija. Jei mūsų ambasadorius ponas A. Pulokas apie Karabacho armėnų lūkesčius tariasi su Armėnija, vadinasi, jis grubiai kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. Ar tai – oficiali Lietuvos URM pozicija?  

O čia – dar viena citata iš prieš keliolika dienų viešojoje erdvėje pasirodžiusios Bairamo Elšadovo publikacijos. Štai azerbaidžanietiški priekaištai Lietuvai: „Lietuvos diplomatijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio pasisakymų esmė tokia, kad lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos. Mes net neakcentuosime kvailumo, šališkumo bei situacijos nesuvokimo. Tik pasakysime, kad ponas Landsbergis patraukė Vakarų politikų pamėgtu keliu, kai ieškoma ne tiesos, o „demonstruojama sava mielaširdystė“.“

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ir vėl – teisingi azerbaidžaniečių priekaištai. Begėdiška tvirtinti, esą 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją Azerbaidžanas kažin ką pakirto. Ponas G. Landsbergis turėtų žino, juk jau nėra mažas vaikas, jog dažniausiai neįmanoma pasiekti rimtų susitarimų taikiomis priemonėmis. Tereikia prisiminti, kaip gražiuoju nepavyko sutramdyti Kuveitą puolusio Irako, Jugoslavijos karų, sutaikyti šiaurės ir pietų Vietnamo, pietų ir šiaurės Korėjos, kaip meiliais žodeliais nepasisekė Moldovai susigrąžinti Padniestrės, Sakartvelui – Pietų Osetijos ir Abchazijos, kaip pokalbiais nebuvo užbaigti karai Sirijoje, kaip, Vakarams svaičiojant demokratijos temomis, Ukraina neteko Krymo, Donbaso, Luhansko regionų.

Pietų Kaukazo bėdos – dar vienas puikus pavyzdys, ko teverta vakarietiška diplomatija siekiant sutaikyti besipykstančias tautas. Prisipažinsiu, per pastaruosius tris dešimtmečius nė sykio nesu girdėjęs oficialaus Vilniaus garsiai ir aiškiai ištariant, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl armėnų separatistai privalo nešdintis iš Šušos ir Hankendžio. Beje, šių žodžių aiškiai, garsiai nenorėjo ištarti oficialusis Paryžius, oficialusis Vašingtonas, oficialusis Briuselis, oficialusis Strasbūras. Kalbant atvirai, visus tris dešimtmečius Vakarai elgėsi taip, tarsi Azerbaidžanas privalo paaukoti Armėnijai savąjį Karabachą. O kai Baku nesutikdavo, Europos Sąjunga prigalvodavo įvairiausių priekabių, koks Azerbaidžanas neva blogas, piktas ir žiaurus. Tuo tarpu armėnai – tarsi šventesni net ir už patį Šventąjį Tėvą – Popiežių Pranciškų. Neva armėnai – demokratiški, taikūs, draugiški, be menkiausių korupcijų. Tad, mano supratimu, mažų mažiausiai netaktiška nurodinėti Azerbaidžanui, kad šis, trisdešimt metų kantriai laukęs „taikių susitarimų“, dar keletą dešimtmečių luktelėtų, kol mes, Vakarai, sužaisime savo dvigubų standartų politikas, skatindami armėniškąjį separatizmą ir platindami antiazerbaidžanietiška nuotaikas.

Azerbaidžaną mums derėtų sveikinti susigrąžinus Karabachą. Sveikinti Azerbaidžaną turėtume ne tik už tai, kad jis galų gale atkūrė savo šalies teritorinį vientisumą. Galėtume pasakyti ačiū dar ir už tai, kad savo karines operacijas 2020-ųjų rudenį ir 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją dieną jis organizavo profesionaliai, ypač stengdamasis išvengti civilių aukų. O dabar, kai Karabachas – Azerbaidžano rankose, azerbaidžaniečiai vėl demonstruoja solidumą, orumą. Su vietiniais armėnais jie elgiasi pagarbiai, humaniškai, civilizuotai. Norite grįžti į Armėniją – važiuokite, niekas nedraudžia. Norite likti Karabache – pasilikite, tik turėsite gyventi pagal Azerbaidžano įstatymus ir tvarką. Jokios prievartos, jokio keršto. Sulaikomi, areštuojami tik Karabacho separatistų valdžios ir ginkluotųjų pajėgų atstovai. Žodžiu, nėra jokių „etninių valymų“, kaip mėgina teigti armėnų separatistams palankūs propagandistai. Azerbaidžanas – puikus pavyzdys visoms pasaulio valstybėms, patyrusioms teritorinių praradimų. Sakartvelas, Moldova, Ukraina širdies gilumoje pavydi Azerbaidžanui. O kaip elgiasi Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis? Jam vaidenasi, kad „lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos“.

Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kokią poziciją užėmė Lietuvos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis? Vienoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidų tik tarp kitko užsiminė, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Kaip skelbė agentūra ELTA, Ž. Pavilionis puolė įrodinėti, jog Lietuvos diplomatai privalo nedelsiant skristi į Armėniją ir Armėnijos sostinėje Jerevane aptarti Pietų Kaukaze susidariusią situaciją. Man regis, mūsų parlamentaras pirmiausia turėjo organizuoti kelionę į Azerbaidžaną, ir tik po to, jei prireiks, – į Jerevaną. Juk agresorius šiuo konkrečiu atveju – ne Azerbaidžanas. Agresorius – Armėnija. Bet kaip ir diplomato A. Puloko atveju, taip ir čia – viskas atvirkščiai. Pirmiausia – į Armėniją, o į Azerbaidžaną – jei reikės…

O kaip leidinyje 15min.lt kalbėjo Lietuvos gynybos ekspertas Darius Antanaitis? Jis pripažino, jog Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, bet tuo pat pridūrė – „atsiprašau armėnų“. Nesuprantu, kam tie atsiprašymai? Kodėl bijome armėnams priekaištauti, kai jie elgiasi neteisingai, kodėl armėnams nenorime sakyti tiesos?

Štai Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas, „Freedom House“ vadovas Vytis Jurkonis, duodamas interviu Lietuvos televizijoms ir internetiniams leidiniams, nė sykio aiškiau neužsimena, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – Azerbaidžano teritorija. Neįsivaizduoju, kaip galima keliolika minučių „pilstyti iš tuščio į kiaurą“ ir aiškiai neužsiminti, ką apie Karabacho priklausomybę mums sako tarptautinė teisė? Ko verti tokie V. Jurkonio pasiplepėjimai?

Vienintelis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius, davęs leidiniui 15min.lt interviu, kalbėjo aiškiai ir be užuolankų. Karabachas – tai Azerbaidžanas, ir šios aksiomos negalima pamiršti, kai kalbame apie Azerbaidžano karines operacijas Karabache 2020-ųjų ar 2023-ųjų rudenį.  

Konstantinas Borovojus – Ukrainos vėliavos fone

Beje, ypač įdomių pastabų dėl paskutiniųjų įvykių Karabache internetinėje youtube.com erdvėje yra išdėstęs Rusijos disidentas, verslininkas, apžvalgininkas Konstantinas Borovojus. Kodėl remiuosi šiuo į JAV pasitraukusiu Rusijos opozicionieriumi? Jis vienas iš pirmųjų kaltino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną 1999-iaisiais sprogdinus gyvenamuosius namus Maskvoje, Volgodonske ir Buinakske, kad turėtų pretekstą pulti Čečėniją. K. Borovojus – iš tų opozicionierių, kurie senų seniausiai kaltino tiek JAV, tiek Europą nusikalstamai pataikaujant V. Putinui.

Taigi jo komentarai bent šiuo metu man atrodo teisingi, įtikinami. Paklaustas, kurią pusę palaikąs dėl Pietų Kaukazo, K. Borovojus visuomet primena, jog pastaruosius tris dešimtmečius separatistams Karabache vadovavo … Kremliaus statytiniai. Pastaruosius tris dešimtmečius Karabachą valdė V. Putino šutvė. Tiesa, visi tie Karabacho premjerai, prezidentai, parlamento vadovai, gynybos ministrai, kariuomenių generolai vaidino demokratus, humanistus, laisvės gynėjus, o iš tikrųjų slapta padėjo V. Putinui diegti savąją „skaldyk ir valdyk“ politiką, specialiai kiršino armėnų ir azerbaidžaniečių tautas, trukdydami į priekį judėti ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui. Pasak K. Borovojaus, vaduodamas Karabacho regioną iš armėnų separatistų Azerbaidžanas šiandien vaidina teigiamą vaidmenį – jis iš regiono veja lauk V. Putino komandą. K. Borovojaus teigimu, nereikia gailėti armėnų separatistų vadų. K. Borovojus taip pat nėra sužavėtas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano politika. N. Pašinianas pasirodė ne toks kietas, drąsus ir principingas kaip kadaise, sakykim, buvo Gruzijos (Sakartvelas) reformatorius Michailas Saakašvilis.

Mano supratimu, Lietuva turėtų įsidėmėti šiuos K. Borovojaus žodžius.

2023.10.01; 18:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandien tęsiu liepos 23 dieną publikacijoje „Demokratiškos cenzūros gniaužtuose“ išdėstytus nuogąstavimus. Jei Lietuva bijo viešai tarti bent menkiausią priekaištą Lenkijai, Izraeliui ir Armėnijai, tai oficialusis Vilnius bus dar atsargesnis, dar kuklesnis vertinant JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bidenas) administracijos veiklą. Tokia logika – suprantama. Lietuva – per mažai įtakinga, jog turėtų užtektinai raumenų visiems į akis rėžti karčią tiesą.

Tačiau kartais dalintis nepatogiomis nuojautomis bei įžvalgomis – būtina. Štai – tik keletas nuogąstavimų dėl Džo Baideno laikysenos. Ukrainai ginklai iš Vakarų keliauja itin lėtai ne todėl, kad Amerika jų neturėtų. JAV neskuba aprūpinti Ukrainos nei toliašaudžiais ATACAMS, nei šarvuotais Abrams, nei  moderniais naikintuvais F-16 ne todėl, kad bijotų Trečiojo pasaulinio karo. Oficialusis Vašingtonas draudžia Ukrainai atakuoti Rusijos teritorijoje esančius karinius objektus ne todėl, jog drebintų kinkas dėl Vladimiro Putino atominio šantažo. Oficialusis Vašingtonas neleidžia Didžiajai Britanijai, Lenkijai ir Baltijos šalims rimtai remti ukrainiečių karių ne todėl, jog nuoširdžiai saugotų Europą nuo Baltarusijoje dislokuotų samdinių „Wagner“ pajudėjimų Varšuvos ir Vilniaus kryptimi.  

Žinoma, atsakingai žvelgiantis į Pasaulio ateitį politikas tokių grėsmių neturi teisės ignoruoti. Viskas įmanoma, net – patys juodžiausi scenarijai.

J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Bet šiuo konkrečiu atveju – kitos priežastys. Vis įkyriau galvon lenda mintys, jog šiandieninė JAV prezidento administracija specialiai kenkia Ukrainai. Baltųjų rūmų šeimininkas nenori, jog Ukraina sėkmingai tramdytų Rusiją. Tarp Dž. Baideno ir V. Putino – bjaurūs susitarimai. Demokratų partijos prezidentai Barakas Obama ir Džo Baidenas senų seniausiai Kremliui padovanojo Ukrainą. Tai jau buvo akivaizdu 2014-aisiais, kai Vašingtonas įsakmiai draudė Kijevui ginti Krymo pusiasalį. Šiandien – dar akivaizdžiau. Vos tik JAV prezidento poste respublikoną Donaldą Trampą (Donald Trump) pakeitė demokratas Džo Baidenas, Kremlius vos po kelerių mėnesių pradėjo vadinamąją „specialiąją karinę operaciją“.

Vaizdžiai tariant, D. Trampą pakeitęs Dž. Baidenas leido V. Putinui grobti Ukrainos žemes, kiek tik pajėgs. Tik niekas nei Vašingtone, nei Maskvoje nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai taip šauniai priešinsis. Tad Dž. Baidenas šiandien pakliuvęs tarp kūjo ir priekalo. Jis priverstas gudrauti. Jei neduos Ukrainai nė vieno šovinio, išsiduos, jog yra V. Putino sąjungininkas, rizikuoja susipykti su Rytų Europa. Todėl demokratas Dž. Baidenas šiek tiek numeta Ukrainai ginklų. Bet – trupinius. Tik tiek, kad neįsižeistų Kremliaus diktatorius.

Tuo pačiu Dž. Baidenas visomis įmanomomis priemonėmis, o jis jų turi užtektinai, tramdo Londoną, Varšuvą, Vilnių, kad šios šalys per daug nuoširdžiai nesirūpintų Ukrainos likimu. Mat slaptuose Dž. Baideno ir V. Putino susitarimuose nėra Ukrainos. Visai panašiai, kaip slaptuose Molotovo ir Ribentropo protokoluose 1939-aisiais nebeliko Lietuvos, Latvijos ir Estijos.  

Štai kokią versiją viešojoje erdvėje dėsto Andrėjus Ilarionovas, Konstantinas Borovojus ir Gary Tabachas. Stengiuosi nepraleisti nė vieno jų komentaro youtube.com erdvėje. Kuo toliau, tuo jų perspėjimai dėl giluminės  Dž. Baideno išdavystės – įtikinamesni. Pareiškimai, esą D. Trampą užverbavo Maskvoje besilinksminant su prostitutėmis dar tomis dienomis, kai jis tebuvo verslininkas, esą jis kaltas dėl savo šalininkų įsiveržimo į Kapitolijų 2021-ųjų sausio 6-ąją, esą jis – iki ausų korumpuotas, mėto kur papuola slaptus dokumentus, – visa tai laužta iš piršto norint sukompromituoti Rusijai nepataikaujantį Amerikos politiką. Argumentai, girdi, Rusijos nacionalistas Vladimiras Žirinovskis kadaise džiaugėsi D. Trampo prezidentine pergale, net pakėlė šampano taurę į jo sveikatą, – tėra širma, skirta mulkinti lengvatikius. V. Žirinovskio liaupsės D. Trampui buvo tokios pat nenuoširdžios, kaip ir Dž. Baideno pareiškimai, esą V. Putinas – nusikaltėlis. Vieną sako, kitą – galvoja, trečią – daro!

Donald Trump (Trampas). EPA – ELTA nuotr.

Viename iš savo paskutiniųjų komentarų į JAV persikėlęs Rusijos politikas K. Borovojus, žymios disidentės Valerijos Novodvorskajos bendramintis, atvirai pareiškė: angažuodamas ir teismus, ir prokurorus, ir prisiekusiuosius, ir Federalinę saugumo tarnybą, Dž. Baidenas su savo oponentu D. Trampu grumiasi pačiomis bjauriausiomis priemonėmis, įskaitant ir neleistinas. Sakykim, kaltina D. Trampą neteisėtai savo viloje laikant slaptus dokumentus, nors pagal JAV Konstituciją prezidentai turi teisę spręsti, kokie popieriai – slapti, o kas – atvira. Kaltinti D. Trampą prieš tris dešimtmečius seksualiai priekabiavus prie merginos, – taip pat absurdiška.

Pasak K. Borovojaus, persekiodamas D. Trampą ponas Dž. Baidenas mažumėlę primena Baltarusijos diktatorių Aliaksandrą Lukašenką, be menkiausių sąžinės skrupulų susidorojantį su savo oponentais. Taip, D. Trampas – dar nenužudytas, bet uždaryti į belangę jį siekiama ilgiems dešimtmečiams.

O juk, remiantis tiek A. Ilarionovo, tiek K. Borovojaus, tiek G. Tabacho įžvalgomis, demokratinė visuomenė tirtų ne vien D. Trampo, bet ir paties Dž. Baideno ir jo sūnaus Hanterio Baideno (Hunter Biden) veikas. Dž. Baideno sūnelis jau turėjęs bėdų dėl narkotikų ir nelegaliai laikyto ginklo. Tik stebėtinai lengvai išsisuko.

Mano paminėti apžvalgininkai mano, jog Volodymiras Zelenskis yra padaręs vieną grubią klaidą. Kai prezidento poste sėdėjęs D. Trampas kvietė jį į Vašingtoną aptarti gyvybiškai svarbius klausimus, taip pat – ir Baidenų šeimos verslo Ukrainoje skaidrumą, – Ukrainos prezidentas neva nepanoro veltis į JAV vidaus reikalus. Neskrido į Vašingtoną. Žvelgiant giliau, V. Zelenskis pasielgė korumpuotai – nepanoro tęsti tyrimų dėl Baidenų verslo teisėtumų Ukrainoje. Juk atviras politikas nedarytų niekam išimčių. Net prezidentams.

Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto

Tuometinis V. Zelenskio tendencingas palankumas demokratui Dž. Baidenui nūnai smogė tarsi bumerangas – atgal. Pasirodo, Dž. Baidenas – nėra nuoširdus Ukrainos draugas, o D. Trampas nėra Ukrainos priešas. Būtent D. Trampas  teisus, įsivaizduojantis, jog šį karą įmanoma užraukti per keletą dienų. Jei V. Putinas nesutinka atsitraukti, JAV skiria Ukrainai  tiek ginklų, kiek reikia. Tai reiškia, kad V. Putinas teturi dvi išeitis: arba kapituliuoja, arba sutriuškinamas mūšio lauke.

Beje, klaidų bus privėlęs ir garsusis Aleksejus Arestovičius. Šiandien matome, kad, duodant gausybę interviu Markui Feiginui, jo būta per daug optimistiško. Tik pamanyk – Amerika užvers Ukrainą ginklais, Rusijos kariuomenė išsibėgios, Rusijoje baigsis sviediniai, rusų generolams trūksta karių, sėkmingas ukrainiečių kontrpuolimas – neišvengiamas, lendlizas mums nereikalingas ir t.t.

Optimizmas – kartais labai puiki priemonė nuo depresijų ir nevilčių. Jis – reikalingas. Bet kai jo per daug, kai jis – nepagrįstas, – tuomet laukime didelės bėdos. Nusivylimas galįs būti toks milžiniškas, kad išklibins valstybės pamatus.

Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias

Ypač man nesuprantama, kodėl žymusis A. Arestovičius nepanoro akis į akį pasiginčyti su A. Ilarionovu, G. Tabachu, K. Borovojumi dėl, sakykim, lendlizo. A. Ilarionovas, G. Tabachas ir K. Borovojus ne sykį viešai minėjo, kokiuose kanaluose jie tapo „personomis non gratomis“. Vien už tai, kad kritikavo Dž. Baideną dėl per menkos karinės pagalbos Ukrainai! Jei šaunusis A. Arestovičius vengia nepatogių klausimų, tai jau – negerai. Pakvipę ukrainietiška cenzūra.

O kokios lietuviškosios cenzūros spalvos? Jei Dž. Baidenas ir V. Putinas dėl Ukrainos tikrai sukirtę rankomis (šių eilučių autorius vis dar viliasi, jog taip nėra), tai Lietuvai nėra ko džiūgauti, jog šių metų liepos 11 – 12 dienomis Vilnių savo vizitu pagerbė JAV prezidentas Dž. Baidenas. Ir senąjam Vilniaus universitetui – jokia garbė. Greičiau – milžiniška gėda.

Bet ar kas nors iš lietuvių išdrįs apie tai prabilti?

2023.07.25; 06:38

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotrauka

Jei paklaustumėte, kas, mano manymu, šiandien vadovauja NATO aljansui, pusiau juokais, pusiau rimtai atsakyčiau – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ne Jensas Stoltenbergas, ne JAV prezidentas Joe Bidenas, ne Prancūzija, ne Vokietija, o būtent V. Putinas.

Žinoma, toks pareiškimas – per daug griežtas, per daug kategoriškas. Ir vis tik manau turįs teisę kritikuoti Aljansą griežtai ir kategoriškai. Kadaise leidau specializuotą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, kuriame 1998 – 2003-aisiais paskelbiau pluoštą šiai politinei – karinei struktūrai palankių vertinimų. Už NATO propagavimą Lietuvoje tuometinių Krašto apsaugos ministrų buvau apdovanotas net Padėkos ir Garbės raštais, ženkliukais ir medaliais. Mat anuomet kiekviena proga tvirtinau, jog Lietuva be NATO – Lietuva be ateities. Taip maniau nuoširdžiai, be menkiausių dvejonių.

Šiandien įsitikinęs panašiai – be NATO skėčio tikrai prapultume. Tačiau, kai 2022-ųjų vasarį Rusija užpuolė Ukrainą visa savo galia, pasitikėjimas NATO padorumu, vieningumu ir raumenimis sumažėjo. Sumažėjo ne iki minimumo, bet pasitikėjimas tirpsta kiekvieną dieną. Vadinamasis NATO lietsargis – skylėtas. Dabar net ir primityviam piliečiui aišku, kodėl NATO nei anksčiau, nei dabar nenori į savo gretas priimti Ukrainos. Kalta ne ukrainietiška korupcija, kuri neva veržiasi per kraštus. Kalti ne griežti NATO standartai, kurių Ukraina neva dar nepasiekusi. Kaltas Vašingtono, Berlyno ir Paryžiaus bailumas, cinizmas bei išdavystės.

Galingi, nes vieningi. Slaptai.lt foto

Kaltas ir padorumą, sąžiningumą, teisingumą neva puoselėjančių Vakarų egoizmas: vardan pigesnių dujų ir naftos paaukosime Kremliaus diktatoriui Čečėniją, Gruziją (Sakartvelą), Ukrainą, Moldovą, jam turėtų užtekt šių teritorijų, ir tuomet gyvensime ilgai, turtingai, ramiai.

Bet juk senų seniausiai buvo aišku lyg giedrą dieną šviečiant ryškiai Saulei – V. Putinui neužteks. Jis ne sykį viešai šūkavo, girdi, Maskva privalo grąžinti istorinį teisingumą – atkurti Sovietų Sąjungą. Kaip Vašingtonas, Berlynas ir Paryžius elgsis tuomet, kai, palaužusi ukrainiečius, Rusijos karinė armada pasuks Lietuvos link? Turiu blogų įtarimų: Vakarai net nemirktelėję paaukos tris Baltijos šalis, gal dar ir Lenkiją. Pasiteisinimų suras į valias: neatitiko aukštų demokratijos normų, negerbė nelegalių migrantų, nemylėjo seksualinių mažumų, puoselėjo antisemitizmą, kišosi į teismų vidaus reikalus. Žinoma, šitaip kalbėdamas vėl šaržuoju, ironizuoju, tyčia painioju argumentus. Formaliai nė vienos valstybės išspirti iš NATO neįmanoma. Jei šalis trokšta pasilikti, išmesti iš NATO nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos teisiškai neįmanoma. Bent jau tokių precedentų NATO istorijoje dar nepasitaikė nė vieno.

Joe Bideno kritimai

Bet štai dantimis ir nagais ginti nuo galimos Rusijos agresijos Baltijos šalis – argi būtina? Esu beveik tikras: jūs, vakariečiai, surasite pasiteisinimų. Apsimesite, jog nespėjote atlėkti į pagalbą, apkaltinsite savo žvalgybas, jog Džeimsai Bondai iš CŽV nepamatė, kaip Kremlius ruošiasi naujai invazijai Baltijos jūros link, narsiai besiginantiems lietuvių, latvių ir estų kariams vietoj ginklų siųsite šalmus ir tvarsčius, keletą metų konferencijose ir seminaruose prabangiausiuose viešbučiuose puotaudami ramiai šnekučiuosite, ar leistina lietuviams duoti toliašaudžių patrankų, galingų tankų, modernių naikintuvų, mat padūkėliai „pribaltai“, tik pamanyk, dar apšaudys Rusijos ir Baltarusijos teritorijas ir tokiais nepamatuotais žingsniais sukels Trečiąjį pasaulinį karą. O jei V. Putino šutvė pagrasins senatvės negalių kamuojamam JAV prezidentui J. Bidenui atominiu ginklu, šiandieninė Baltųjų rūmų administracija greičiau klusniai atsiklaups ant kelių, nei pasielgs vyriškai, kyštelėdama diktatoriui panosėn tvirtą kumštį.

J. Bidenas – ne Ronaldas Reiganas, ne Margaret Tečer. Šiandieniniai Vakarų lyderiai – silpni, bailūs, išlepinti, neturintys elementariausio „garbės kodekso“. O gal net – sąmoningi išdavikai. Mano žvilgsnis pirmiausia krypsta į vos ant kojų bepastovinį, nuolat kritinėjantį, nuolat snūduriuojantį J. Bideną. Panašu, kad tarp J. Bideno ir V. Putino senų seniausiai sudaryti slapti susitarimai dėl Ukrainos. J. Bideno grupuotė tiesiog leido Kremliaus diktatoriui šeimininkauti Ukrainoje. J. Bidenas pažadėjo užmerkti akis į V. Putino nusikaltimus Ukrainoje. J. Bideno bendraminčiai svarstė:  „Jei Ukrainą paaukosime V. Putinui, Kremlius liausis mosavęs kumščiais, tuomet Europoje įsivyraus politinis bei ekonominis stabilumas. V. Putinui tetrūksta Ukrainos…“

Sakote, kad blefuoju, kritikuodamas J. Bideną? Bet juk 2022-ųjų vasarį jis akivaizdžiausiai prievartavo V. Zelenskį kapituliuoti pabėgant į Ameriką? Juk būtent J. Bideno parėdymu iš Ukrainos karo išvakarėse liepta gėdingai sprukti amerikiečių diplomatams. Beje, o kaip pasielgė tuometinis JAV prezidentas demokratas Barakas Obama (J. Bidenas tuomet kuravo Ukrainos reikalus), kai 2014-aisiais „žalieji žmogeliukai“ įsiveržė į ukrainietišką Krymą? Ragino oficialųjį Kijevą nesipriešinti. Kas uždraudė Ukrainai anuomet perduoti letalinių ginklų? Nobelio taikos premijos laureatas demokratas B. Obama, kurio dešinioji ranka buvo Demokratų partijos atstovas J. Bidenas! Tad ar nuostabu, kad į prezidento postą J. Bideną įstūmę demokratai (iš tiesų – socialistų, kairiųjų partija) Kijevui taip silpnai tepadeda ginklais šiandien? B. Obama ir J. Bidenas – abu labu tokie.

Vėl kaltinsite mane tendencingumu? Įrodinėsite, jog viešojoje erdvėje pilna komentarų, kurių autoriai įrodinėja, esą JAV ir Europa padeda Ukrainai daugiau, nei prašo patys ukrainiečiai? Nežiūrint, kokių komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų klausytis. Jei užtenka Julijos Latyninos, Aleksejaus Arestovičiaus, Marko Feigino, Andrėjaus Piontkovskio, Jurijaus Šveco įrodinėjimų, tuomet tikrai susiformuos įspūdis, jog įvykiai klostosi Ukrainai daugmaž palankia kryptimi. Tuomet tikrai įmanoma patikėti, jog Ukraina gavo 98 ar net 99 proc. to, ko reikia persilaužimui karo frontuose.

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Tačiau egzistuoja kita versija, kurią, pavyzdžiui, skelbia JAV gyvenantis ir dirbantis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas. Viename iš paskutiniųjų videointerviu kanale youtube.com jis tvirtino, jog Amerika su Europa jau perdavė Ukrainai apie 34 milijardus dolerių. Tarsi daug. Bet juk reikėtų bent 10 kartų daugiau, nes būtent maždaug tiek karo reikmėms išleidžia Rusija. Tuomet jėgos taptų apylygės. Tad skirtumas, kiek karo reikalams išleidžia Ukraina ir kiek Rusija, – kaip diena ir naktis. Esant tokiai tvarkai Ukraina nepajėgi laimėti.

Taip, viešoji erdvė šiandien užversta pranešimais, girdi, JAV davė Ukrainai ir tokių, ir anokių ginklų, ir dabar, šią akimirką, dosniai dalina, ir ateityje dar atveš … kiek reikės. Bet atidžiau pasižvalgius, toji pagalba, pasak A. Ilarionovo, panaši į pipete lašinamą vandenį sausros iškamuotai žemei, nei į tikrą pagalbą. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis yra sakęs, tai A. Ilarionovo pastaba, kad Ukrainos kariuomenei, kad ji galėtų rimtai kariauti, verkiant reikia daugelio ginklų rūšių bent 25 kartus daugiau, nei ji šiuo metu turi.

Kaip vadinamąją „pipetinę pagalbą” Ukrainai teisina  J. Bideno grupuotė? Šiandieniniai Baltieji rūmai surado, regis, puikų pasiteisinimą: jei JAV duos visko Ukrainai, ko jai reikia, įskaitant ir modernius tankus, naikintuvus, artilerijos sistemas, Kremlius griebsis atominių ginklų. Labai patogi pozicija norint pasiteisinti: nepadedame Ukrainai, nes bijome atominio karo. Bet juk šią J. Bideno „išmintį“ leistina perfrazuoti kiek kitaip: paaukosime Rusijos imperijai ir Lietuvą, Latviją bei Estiją, nes nenorime, kad V. Putinas sukeltų atominį karą. Arba štai taip: nejaugi lietuviai, latviai ir estai tokie kvaili, naivūs ir trumparegiai, kad patikėjo, esą Vašingtonas dėl Baltijos šalių kariaus su Rusija?

Konstantinas Borovojus (politikas – kairėje) ir žurnalistas Vitalijus Dikij

Imkime kitą šiuo metu JAV gyvenantį rusų politiką – Konstantiną Borovojų. Ar juo galima pasitikėti? Nežinau. Galiu tik tiek priminti: jis kaltino V. Putiną, kad šis specialiai sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje, Buinaske ir Volgodonske (tuomet K. Borovojų suskubo apšaukti bepročiu), jis smerkė V. Putiną, kai šis pradėjo antrąjį karą prieš Čečėniją (K. Borovojų tuomet kaltino palaikant teroristus), jis smerkė Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008-aisiais, JAV Kongrese senų seniausiai perspėjo amerikiečius, kokį milžinišką pavojų kelia V. Putinas (JAV politikai apkaltino jį tauškiant nesąmones, mat V. Putinas – Vašingtono draugas), jis senų seniausiai perspėjo JAV specialiąją tarnybą FTB (Federalinis tyrimų biuras) dėl galimų teroristinių išpuolių JAV teritorijoje (FTB tuomet kaltino, kad K. Borovojus specialiai kiršina JAV ir Rusiją), jis kaltino JAV specialiųjų tarnybų vadovus, kurie anuomet kaip ekspertus įsileisdavo tarsi draugus Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojus, K. Borovojus iki šiol nesiliauja kartojęs, kad JAV teritorijoje tiesiog knibžda įvairiausio kalibro rusų šnipų, kurie šiandien tapo sumaniais propagandistais…

Kiaulės snukis. Youtube.com

Šiandien K. Borovojus įsitikinęs, jog V. Putinas sugebėjo įtikinti J. Bideną, kad šis Rusijai paaukotų Ukrainą. Neprivertusi V. Zelenskio kapituliuoti 2022-ųjų pavasarį, J. Bideno administracija ėmėsi klastingo plano. Ginklų ir šaudmenų duoda Ukrainai – vos vos, tačiau slapta ragina kuo greičiau pradėti vadinamąjį kontrpuolimą. J. Bidenas tikisi, jog Ukraina, neturėdama užtektinai ginklų ir šaudmenų, bet pradėjusi rimtus karo veiksmus, greit išeikvos visas savo atsargas, patirs didelių nuostolių, ir tuomet Ukrainą bus lengva pasodinti už derybų stalo su V. Putinu. Suprask, Ukraina privalo paaukoti žemes, kurias užgrobė V. Putinas, bei susitaikyti su Krymo praradimu. Tokia neva realybė.

Tad patys darykite išvadas, prie kurių komentatorių verta priskirti K. Borovojų – prie patikimųjų ar prie tų, kurie tepasakoja, koks puikus J. Bidenas, kokia vieninga NATO, kokie patikimi vokiečiai ir prancūzai.

Duok Dieve, kad šios prognozės nepasitvirtintų. Ir vis tik ramybėje nepalieka A. Ilarionovo ir K. Borovojaus skelbiamos versijos.

2023.06.28; 10:00

Po dviejų iš eilės teroro aktų Rusijos Volgograde, sekmadienį ir pirmadienį kai kurios valstybės ėmė rimtai svarstyti, ar išleisti ne tik savo vadovus, bet ir savo sportininkų komandas į žiemos olimpines žaidynes Sočyje. Galima spėti, kad po to seks grandininė reakcija ir tose demokratinėse valstybėse, kurių vadovai, veikiami savo šalių demokratinių institucijų (seimų, pavyzdžiui), taip pat nesiryš palaiminti ar atšauks savo šalies sportininkų kelionę į Sočį.

Nes jei kas nors negero jiems ten atsitiktų, jie ir būtų atsakingi. Ir tai jiems demokratijos sąlygose nepraeis be politinių, o gal ir teisminių už žalos atlyginimą, pasekmių.  

Krenta į akis ir tai, kad net Barackas Obama atsisakė dalyvauti Sočio olimpinėse žaidynėse, nors pastaruoju metu jo kolega Rusijoje Vladimiras Putinas daug ką padarė, pademonstruodamas gerą valią JAV pageidavimų sąraše, amnestuodamas daugelį JAV užtariamų Rusijos kalinių (vien Michailo Chodorkovskio išlaisvinimas ką turėjo reikšti). O ką jau kalbėti apie JAV karinį tranzitą iš Afganistano į Klaipėdą.

Continue reading „Teroro aktas Volgogrado stotyje ir Rusijos FST”

novodvorskaja_dar

Lietuvos spaudoje kaip niekad daug buvo rašoma apie neseniai Latvijoje įvykusį referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. Šio referendumo priežastys, rezultatai bei pasekmės buvo analizuojamos itin įvairiai.

Mūsų politikus, politologus, žurnalistus galima sąlyginai suskirstyti į keletą grupių. Vieni tvirtino, jog latviai pasiekė įtikinamą pergalę, kiti gi perspėdavo, esą karas dėl latvių kalbos statuso išsaugojimo dar tik prasideda. Tiesa, būta ir tokių lietuvių komentatorių, kurie šaukte šaukė, esą Latvijos rusakalbiai savo interesus gina išskirtinai civilizuotomis, teisinėmis priemonėmis. Suprask, Rusijos slaptųjų tarnybų intrigos čia nieko dėtos.

Continue reading „Valerija Novodvorskaja: rusai turi atgailauti prieš Latviją”

novodvorskaja_dar

Kai kurie rusiški leidiniai pastaruoju metu pradėjo eskaluoti mintį, esą Latvijoje galimi etniniai neramumai ir net – pilietinis karas.

Štai kad ir portalo regnum.ru publikacija “Ar pavyks Latvijai išvengti pilietinio karo?” Straipsnyje pasakojama apie šiomis dienomis Latvijoje augančią įtampą. Teigiama, jog konfliktai Latvijos Respublikoje gali kilti tuo pačiu metu ir dėl socialinių, ir dėl etninių priežasčių. Įvairiai traktuojamas Latvijos politologas Vladimiras Lindermanas įsitikinęs, esą socialinio pobūdžio protestai šalyje nekyla tik dėl dviejų tramdančių aplinkybių.

Continue reading „Rusijos FSB intrigos Latvijoje”