Šiandien būtų galima džiaugtis, jog žymiai rimčiau nei iki šiol svarstome, kaip derėtų ginti savo istoriją nuo svetimųjų peršamo melo, šmeižto ir iškraipymų. Rusiškos, lenkiškos, baltarusiškos koncepcijos pradeda kelti rimtą pavojų. Jos tarsi nejučiomis mums brukamos, jos vis tvirčiau įsitvirtina mūsų sąmonėje. Dažnusyk įsitvirtina mūsų pačių rankomis.

Jei neatsikvošėsime, ilgainiui į savąją istoriją žvelgsime lenkų, rusų ar baltarusių akimis. Jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai ims manyti, jog Lietuvoje nebuvo nieko didingo, didvyriško, išskyrus svetimųjų atneštus dalykus.

Tačiau džiaugdamasis, jog lyg ir pradedame matyti tikruosius pavojus, negaliu nepastebėti, jog gynybai mes vis dar linkę pasitelkti pačias primityviausias priemones.

Continue reading „Kodėl skurdus lietuviškų istorinių meninių filmų aruodas”

(Mintys, kilusios perskaičius knygą „Kontržvalgyba Lietuvoje“)

Jonas Budrys (tikroji pavardė – Polovinskas) – asmenybė, beveik nepažįstama nei vyresniosios kartos atstovams, nei jaunesniesiems laisvosios Lietuvos piliečiams. Todėl knygelė „Kontržvalgyba Lietuvoje“ (J.Budrio prisiminimai) – labai reikalingas, reikšmingas leidinys.

Tiesa, apie patį J.Budrį čia pateikiama tik sausų enciklopedinių žinių. Išvardyti, kur jis dirbo, ką veikė ir nuveikė per savo 75-erių metų gyvenimą (1889 – 1964) – būtų keblu. Tik paminėsime, kad 1915 metais jis buvo mobilizuotas į caro kariuomenę, tarnavo rusų karinėje kontržvalgyboje ir šią tarnybą baigė Amūro karo apygardos kontržvalgybos viršininku brigados vado teisėmis, paskui studijavo Vladivostoko Rytų kalbų institute.

Continue reading „Žvalgybininkas nusipelnė meninio filmo ir paminklo”