Laužo liepsnos. Vytauto Visocko nuotr.

Kopenhaga, liepos 25 d. (ELTA). Kraštutinių dešiniųjų grupuotė „Danijos patriotai“ Kopenhagoje suorganizavo antrąją per dvi dienas Korano deginimo akciją.
 
Tai antradienį pranešė Danijos leidinys „Jyllands-Posten“.
 
„Danijos patriotai“ surengė dvi nedideles akcijas: pirmiausia priešais Egipto ambasadą, paskui – prie Turkijos ambasados. Šaukdami „Velniop islamą!“ jie padegė šventąją musulmonų knygą.
 
Abi akcijos buvo tiesiogiai transliuojamos feisbuke ir atidžiai stebimos Kopenhagos policijos.
 
Išvakarėse du „Danijos patriotų“ nariai padegė Korano kopiją priešais Irako ambasadą Danijos sostinėje.
 
Provokacinės Korano deginimo akcijos Švedijoje anksčiau dar labiau pablogino Stokholmo santykius su Turkija, kuri blokuoja šalies stojimą į NATO.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2023.07.26; 05:00

Danijos ginkluotosios pajėgos. Youtube.com nuotr.

Kopenhaga, gegužės 2 d. (dpa-ELTA). Kitais metais Danija pasiųs NATO batalioną į Latviją, kad po Rusijos invazijos į Ukrainą sustiprintų Baltijos valstybes, antradienį pranešė Gynybos ministerija.
 
„Nuo 2024 m. vidurio Danija suteiks NATO Baltijos šalių gynybai skirtą batalioną, dalį metų jis bus dislokuotas Latvijoje, o kitą metų dalį – Danijoje, kur bus pasirengęs krizei ištikus vykti į Baltijos šalis“, – sakoma ministerijos pranešime.
 
Numatoma, kad batalioną sudarys nuo 700 iki 1200 karių. „Bataliono sudėtis ir dydis, taip pat konkrečių dislokacijų trukmė priklausys nuo NATO ir jos sąjungininkių poreikių“, taip pat nuo Danijos pajėgų dislokavimo galimybių, sakoma pranešime.
 
NATO rytinio flango buvusios sovietinės valstybės ragina Aljansą stiprinti gynybos pajėgumus regione. Danija dalyvauja nuolatinėje NATO misijoje regione, ji vadinasi „Enhanced Forward Presence“, ir pernai kovą pasiuntė į Estiją 225 karius.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2023.05.03; 07:03

Danijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Kopenhaga, rugpjūčio 18 d. (AFP-ELTA). Danija ketvirtadienį pranešė, kad per ateinančius 20 metų investuos 40 mlrd. kronų (5,5 mlrd. JAV dolerių) į savo karinį jūrų laivyną ir atnaujins taip, kad jis atitiktų naujus saugumo poreikius, atsiradusius Rusijai užpuolus Ukrainą.
 
Danijos gynybos ministras Mortenas Bodskovas, pristatydamas partnerystę su pramonės subjektais, sakė, kad šalis yra pasirengusi pradėti statyti savo karo laivus.
 
„Europoje susiduriame su rimta situacija. Europoje vyksta karas. Ką tik išgyvenome koronaviruso pandemiją, ir abiem atvejais bendra yra tai, kad kilo problemų mūsų tiekimo saugumui“, – žurnalistams sakė M. Bodskovas.
 
„Neperspektyvu, ypač karo Europoje metu, Danijos gynybai turėti problemų su laivų ir kitos įrangos gamyba“, – sakė jis.
 
„Todėl dabar imamės veiksmų“ siekdami atnaujinti Danijos laivyną, pridūrė jis.
 
M. Bodskovas neatskleidė, kiek laivų bus pastatyta per ateinančius du dešimtmečius, tačiau sakė, kad nemažai laivų sensta ir juos reikės pakeisti naujais.
 
„Tai didelė mūsų laivyno dalis“, – sakė jis, paminėdamas patrulinius laivus, mažesnius laivus, atliekančius pakrančių gelbėjimo darbus, inspektavimo laivus ir fregatas.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.08.19; 07:00

Danijos sostinėje – į teroro aktą panašus incidentas. EPA – ELTA foto

Kopenhaga, liepos 3 d. (dpa-AFP-ELTA). Per šaudynes prekybos centre Kopenhagoje yra žuvusiųjų ir sužeistųjų. Tai spaudos konferencijoje Danijos sostinėje pareiškė policijos vadas Sørenas Thomassenas. Policija sekmadienio vakarą tviteryje pranešė, kad prekybos centre aidėjo šūviai.
 
Netrukus po šaudynių pranešta, kas suimtas įtariamasis. Tai 22 metų danas, sakė S. Thomassenas. Detalių jis nepateikė.
 
Policija pranešimo apie šaudynes sulaukė 17.30 val. Policijos vadas neatmetė teroro akto tikimybės.
 
Kopenhagos merė Sophie H. Andersen tviteryje rašė, kad tai „siaubinga“. „Mes kol kas tiksliai nežinome, kiek žmonių sužeista arba žuvo, tačiau situacija labai rimta“, – teigė ji.
 
Vienas liudininkas stočiai DR pasakojo girdėjęs tris ar keturis garsius trenksmus, kai su šeima buvo vienoje parduotuvėje. Tada kiti žmonės įbėgo į parduotuvę ir pranešė apie šūvius.
 
Ir laikraščiui „Jyllands-Posten“ liudininkės pasakojo apie girdėtus šūvius. „Nebuvo aišku, kas atsitiko. Staiga visur kilo chaosas“, – sakė 20-metė Emilie Jeppesen.
 
Šaudynės vyko prekybos centre „Field’s”. Jis yra Amagero rajone tarp centrinės miesto dalies ir oro uosto. Netoliese yra ir arena „Royal Arena“. Čia sekmadienį planuotas britų atlikėjo Harry‘io Styleso koncertas. Jis nėra atšauktas.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.07.04; 07:30

B. Obama: parama Ukrainai turi būti tvirta ir ilgalaikė. EPA-ELTA nuotr.

Kopenhaga, birželio 10 d. (dpa-ELTA). Buvęs JAV prezidentas Barackas Obama paragino tęsti paramą Ukrainai. Vyksta karas, kuris primena tamsiausią Europos istoriją, tačiau kartu matome didvyrišką ukrainiečių tautos pasipriešinimą Rusijos agresijai, sakė jis penktadienį buvusio NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Ramusseno įsteigto „Demokratijų aljanso“ susitikime Kopenhagoje.
 
Dėl ukrainiečių drąsos ir pasaulio solidarumo Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui nepavyksta pasiekti savo tikslų Ukrainoje ir už jos ribų, kalbėjo B. Obama. Tačiau karo pabaigos dar esą nematyti, įvykiai sunkiai prognozuojami. „Mūsų parama Ukrainai turi būti stipri, tvirta ir ilgalaikė, kol šis konfliktas bus išspręstas“, – pažymėjo buvęs JAV vadovas.
 
Kartu jis savo kalboje Danijos sostinėje atkreipė dėmesį į tai, kad planetoje yra daug kitų konfliktų. Visuose žemynuose matome demokratijos nuosmukį. Visuose žemynuose autokratai didina savo priespaudą, taikosi į mažumas ir nepaiso tarptautinės teisės, kalbėjo B. Obama. Lygiai taip pat, anot jo, nerimą kelia tai, kad populistiniai tonai ir demokratijose iškelia lyderius, kurie tada stoję prie valdžios vairo mėgina sistemingai žlugdyti demokratines institucijas.
 
„Jei norime, kad demokratija klestėtų, turime už ją kovoti. Turime ją puoselėti, vėl ir vėl demonstruoti jos vertybes“, – pažymėjo B. Obama.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.06.11; 07:20

 
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė Kopenhagoje dalyvavo apskritojo stalo diskusijoje su Lietuvoje investuojančių Danijos bendrovių vadovais. Laimos Penek/LRV nuotr.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, ketvirtadienį Kopenhagoje dalyvavusi apskritojo stalo diskusijoje su Lietuvoje investuojančių Danijos bendrovių vadovais, Lietuvą pristatė kaip patrauklią šalį užsienio investicijoms. Susitikimas vyko Danijos pramonės konfederacijoje, kuri vienija 19 tūkst. narių.
 
„Mūsų šalis sieja intensyvi ir dinamiška dvišalė ekonominė partnerystė. Danija patenka į didžiausių investuotojų Lietuvoje dešimtuką, dvišalės prekybos apimtis artėja prie 1,5 mlrd. eurų. Lietuvos Vyriausybės pagrindinis prioritetas – skatinti investicijas į aukštą pridėtinę vertę kuriančius ekonomikos sektorius“, – pabrėžė premjerė.
 
Lietuvą ir Daniją sieja bendri tikslai – padaryti pramonę konkurencingesnę, labiau paremtą žiedinės ekonomikos principais ir labiau skaitmenizuotą. Dedamos pastangos kurti modernią ekonomiką, skatinant į ateitį orientuotą žaliąją politiką.
 
Įvertinus Danijos patirtį plėtojant atsinaujinančios energetikos projektus, Vyriausybės vadovė pakvietė šios šalies įmones dalyvauti projektuose, kurie skirti jūrinio vėjo energetikos Lietuvoje vystymui.
 
„Lietuvoje stabiliai auga BVP, turime aukštos kokybės logistiką. Danijos įmonės turi galimybes įgyvendinti ar plėsti savo verslo plėtros projektus Lietuvoje, vystydamos aukštos pridėtinės vertės gamybą, paslaugų centrų sektorius, taip pat mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros, transporto ir logistikos, statybos, alternatyvios energijos srityse“, – sakė ministrė pirmininkė.
 
Anot premjerės, Lietuva – patraukli vieta užsienio investicijoms. Čia veikia viena dinamiškiausių startuolių ekosistemų Europoje, esame stiprūs finansinių technologijų, IT, gyvybės mokslų srityse. Lietuvos lazeriai naudojami NASA, CERN ir tokiose korporacijose kaip IBM, „Hitachi“, „Toyota“ ir „Mitsubishi“. Už pasiekimus gyvybės mokslų srityje Lietuva 2018 m. gavo „Kavli“ apdovanojimą už genų žirklių atradimą. Kas dešimtas visame pasaulyje šiandien naudojamų mokslinių lazerių yra pagamintas Lietuvoje. Pirmaujama Europos Sąjungoje (ES) pagal licencijuotas „FinTech“ įmones. Siekiama, kad gyvybės mokslų sektorius iki 2030 m. generuotų 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
 
Kaip pažymima Vyriausybės komunikacijos departamento pranešime, diskusijoje pabrėžta, kad Lietuvos e. infrastruktūra pripažinta viena geriausių ES. Pirmaujame pasaulyje pagal verslo poreikių tenkinimą IRT srityje ir esame regiono lyderiai pagal plačiajuosčio ryšio bei optinio pluošto kabelių infrastruktūrą.
 
2023 m. ketinama Danijoje įsteigti komercijos atašė pareigybę – taip siekiama užtikrinti dar aktyvesnį ir glaudesnį dvišalį bendradarbiavimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.06.10; 06:35

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Iš spaustuvės parsivežiau knygą – „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.

Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…

Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.

Jūsų dėmesiui – įžanginis autoriaus žodis.

XXX

Įtariu, kad mano Gerbiamą skaitytoją galįs sudominti žodis „žvaigždė“, atsidūręs mano knygos pavadinime. Apie kokią žvaigždę čia gali būti šnekama? Kol kas, atrodo, dar niekur pasaulyje nėra įsteigtas specialus ordinas ar medalis, tarkim, „Žurnalisto aukso žvaigždė“, kurį skirtų žurnalistams už nuopelnus ieškant tikrųjų tiesų.

Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis. Slaptai.lt fotografija

Gal greičiau reikėtų prisiminti „žvaigždę“, kurią įkaitinta iki baltumo geležimi išdegindavo kaktoje laisvės ištroškusiam vergui, pamėginusiam pabėgti iš vergijos valstybės žemių į nežinomus nepriklausomus kraštus? Tokį neklaužadą pagaudavo ir pažymėdavo „žvaigžde“, idant visi iš tolo matytų ir vengtų susidėti su neklusniuoju, įsigeidusiu laisvės ir teisybės…

Norėjosi įdėti žodį „žvaigždė“ į dienoraštinių užrašų ir prisiminimų knygos pavadinimą tik todėl, kad nuo pat vaikystės man patikęs senovinis įvaizdis „kelrodė žvaigždė“. Skaitydavau, kaip nė velnio nebijantys jūrų vilkai išplaukdavo savo burlaiviais ar irklinėmis galeromis į nežinomas žemes laimės ir turto ieškodami, o kryptį tamsiomis naktimis jiems rodydavusi būtent „kelrodė žvaigždė“: plauk į mane, nenukrypk nuo kurso ir atplauksi ten, kur tave veda tavo viltis, protas ir daugeliui atrodantis kvailas, nuostolingas sumanymas, rizikingas užsispyrimas, o tau pačiam – tavo keistos gyvenimo kelionės „kelrodė žvaigždė“…

Taigi kviečiu mano Gerbiamą skaitytoją, pavartant laisvalaikiu šią knygą, pasekti mano žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsa, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškoti prasmingų nuotykių.

Iš anksto perspėju, kad rengdamas knygą vengiau taisyti anuometinę laikraštinę kalbą, jos žurnalistinę leksiką, tarp kita ko, – ne per daugiausiai nutolusią nuo mūsų šiuolaikinio žargono spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje.

Pamaniau: telieka kasdienės „žurnalizmo duonos“ skonis – kartais sprangus, kartais aitrokas, aštrus…

2021-ųjų metų sausio 30 diena

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – naujas rašinys, skirtas skyreliui „Tekstai”. Į jį nederėtų žiūrėti kaip į autobiografinį pasakojimą. Taip, čia – daug asmeninių faktų, pastebėjimų, pergyvenimų. Bet „Karo korespondento išpažintyje” rasite ir dirbtinai sukurtų situacijų, išgalvotų personažų. Kas – tikra, o kas – ne, – tegul lieka paslaptyje.

Šį pasakojimą vadinu grožiniu kūrinėliu, nors puikiai suprantu, kad jis – per silpnas vadintis apsakymu. Lietuvos rašytojai, su kuriais užsimezgė rimta draugystė, mane, be abejo, kritikuotų, jei tik teiraučiausi jų nuomonės. Labai nenorėčiau išgirsti priekaištų, girdi, atsirado dar vienas grafomanas. Tačiau suprantu, kad tokių vertinimų tikrai sulauksiu.

Ir vis tik drįstu skelbti. Vadovaujuosi taisykle: geriau jau tik tokie, negu – visai nieko…

Žadu publikuoti ir daugiau žurnalistinių prisiminimų. Kada jie atsidurs „Tekstuose”, – nežinau. Juos rašyti – labai sunku. Noriu pabrėžti, kad juos rašau pirmiausia sau, savo archyvui. Jų niekam neprimetu. Įdomu – skaitykite, neįdomu – užverskite.

Beje, šiandien prisimenu šviesios atminties fotografą Juozą Kazlauską, kuris šių eilučių autorių ne sykį lydėjo kelionėse po Čečėniją. Jis buvo labai mielas, kantrus, ištikimas bendražygis. Jei ne jo įgudusi profesionalo ranka, nūnai neturėčiau kelių labai brangių fotografijų, primenančių 1994-ųjų metų Grozną. 

Pagarbiai – Gintaras Visockas

XXX

Gintaras VISOCKAS

Karo korespondento išpažintis. Trapi laimė

Sunkiausia pašokti iš lovos, kai suburbuliuodavo žadintuvas. Kiekvieną sykį, kai jis imdavo triukšmauti, saldžiai pūsdavau į ūsą. „Jei ne skambutis, miegočiau lyg užmuštas“, – suspausdavo širdį. Tas žadintuvo keliamas triukšmas man buvo toks pat bjaurus, kaip ir bombų švilpimas tomis dienomis, kai bombarduodavo Grozną.

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Bet susigundęs dar mažumėlę snustelėti, visuomet gailėdavausi. Kietai jau nebeįmigdavau, užtat po to tekdavo lėkti tarsi išdegus akis. Paskubomis prausdavausi, paskubomis vakarieniaudavau. Stengdavausi kuo greičiau sulįsti į firmos dovanotus drabužius. Nors per keletą mėnesių įpratau vikriau užsisegti kišenėles, sagutes ir užtrauktukus – vis tiek prarasdavau keletą minučių.

Tuomet – apsižiūrėdavau, ar nepamiršau įsimesti paso, kurį, kaip sykį pamokė lietinga naktis, patartina rūpestingai suvynioti į neperšlampamą maišelį. Taip pat tikrindavau, ar kišenėje pūpso mobilusis. Neturėsi po ranka mobiliojo telefono – nepaskambinsi į firmą ištikus bėdai, pavyzdžiui, prakiurus padangai. O dviračio padangos prakiurdavo dažnai.

Tada – tuščiomis Lingbio rajono gatvėmis sparčiu žingsniu kulniuodavau stotelėn, kad nepavėluočiau į 23 valandą privažiuosiantį autobusą. Iki stotelės – puskilometris. Toji atkarpa – dar vienas pretekstas liūdesiui. Žygiuodamas vienaaukščiais namukais iš visų pusų apstatyta gatve pro užuolaidas languose matydavau, kaip danų namuose šilta ir jauku – šeima sėdi priešais mirguliuojantį televizorių arba draugiškai vakarieniauja prie plataus stalo. Manęs gi laukė kalnas laikraščių, kuriuos iki aušros privalu išvežioti pagal nurodytus adresus nepaisant lietaus, nuovargio, paslydimų.

Liūdnas mintis vydavau šalin. Tik jas pakeitusios nebuvo nė trupučio šviesesnės. Niekuo kitu neturėjau jėgų domėtis. Man terūpėjo, kiek šįsyk M-P savininkai skirs laikraščių, ar be painių klaidžiojimų surasiu visas nurodytas gatves, ar smarkiai pliaups rudeniškas lietus?

Jau dvejis mėnesius gyvenau tik šiais rūpesčiais. Sakykim, kas nutiks, jei nespėsiu atbėgti stotelėn? O nutiks štai kas. Kitas autobusas atpūškuos po pusvalandžio, vadinasi, į laikraščių platinimo verslu besiverčiančios kompanijos būstinę nusigausiu prasidėjus darbams. Tai – bloga pradžia. Kiekviena prarasta sekundė – tragedija. Paskutinysis terminas, kada reklaminiai „Dato“ ir „Timer 24“ bei politiniai „Politiken“, „Jyllands-Posten“, „Estrabladet“ privalo gulėti pašto dėžutėse, – aštuonios ryto. Net jei netinginiausiu, – beveik neįmanoma suspėti. Jei žioplinėsiu, – tikrai vėluosiu. Tada pasipils skundai iš rytinių laikraščių nesulaukusių danų, ir, jei tai pasikartos, mane išspirs lauk. Likčiau be uždarbio, suteikiančio galimybę nuomuotis kambariuką ir turėti šiek tiek pinigų maistui.

Štai kodėl jausdavausi pakiliau, jei tarsi vergas paklusdavau žadintuvo komandoms. Tai buvo solidi garantija, jog, prieš pradėdamas kiaurą naktį truksiantį lakiojimą tamsiomis Kopenhagos gatvėmis, turiu galimybę pasimėgauti bent jau sočia vakariene ir stiprios juodos kavos gurkšneliu.

Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.

Supraskite, plušant firmoje, kurioje, laimei ar nelaimei, įsitaisiau, – linksmybių maža. Vienas iš tikrai nenuginčijamų malonumų – miegoti kiek geidžia širdis. Voliotis lovoje tiek ir taip, kad prabudus nebemaustų nei raumenų, nei sąnarių. Štai tikrasis, neišgalvotas džiaugsmas.

Prie saldžiųjų valandėlių neabejotinai priskirtina ir laisvoji naktis, kai nereikėdavo į pašto dėžutes grūsti įgrysusių laikraščių. Vienintelę laisvą naktį per savaitę praleisdavau drauge su likimo broliais. Mūsų buvo dešimt. Mes, naktiniai paštininkai, nuomavomės Symfonivei gatvėje dviaukštį šešerių kambarių kotedžą, kurio erdvioje palėpėje susirinkdavome tik savaitgaliais, sulaukę išganingosios nakties iš šeštadienio į sekmadienį. Ši vakaronė – be didelių įmantrybių, bet vis tik pramoga. Gerdavome degtinę, viskį, alų, krimsdavome rūkytas dešreles, žiūrėdavome dedektyvus ir, žinoma, filosofuodavome, kokių klaidų padarėme, kad likimas taip bjauriai iš mūsų pasijuokė.

Moderniai įrengtoje palėpėje praleista naktis labiau priminė primityvias išgertuves, nei intelektualiais pokalbiais įprasmintą vakarą. Ir vis tik būtent tą naktį laikėme šaunia privilegija – mums niekur nereikėjo skubėti. Niekas mums nenurodinėjo, ką privalome daryti. Turėjome teisę ją praleisti kaip tinkami.

Širdis dar džiūgaudavo, jei dirbant kiaurą naktį nė sykio nenušniokšdavo lietus. Paaiškinsiu, kodėl tai svarbu. Sušlapę laikraščiai tapdavo gerokai sunkesni. Be to, sudrėkusį popierių sudėtingiau ištraukti iš krepšio, taip pat – sunkiau sugrūsti į siaurą pašto dėžutės plyšį. Tad džiaugdavomės net tuomet, jei silpnai lynodavo. Nuo krapnojimo tiek reklaminius, tiek politinius laikraščius pajėgdavome apsaugoti.

Čečėnų karys. 1994 metai. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.

Tiesa, pamiršau gražiuoju paminėti akimirką, kada pašto dėžutė prarydavo paskutinį krepšyje gulėjusį „Politiken“ arba, sakykim, „Jyllands-Posten“. Tai nutikdavo jau švintant. Tikrai ne anksčiau. Nepatikėsite, bet ant dviračio sukabinti subliuškę paštininko krepšiai, – širdžiai mielas vaizdas. Krepšiai tarsi džiūgaudavo – ei, vaikine, šios nakties vargai liovėsi, važiuok miegot!

Į namais tapusį dviaukštį namą Symfonivei gatvėje grįždavau tuo pačiu autobusu, kokiu atsibelsdavau į centrinę firmos būstinę vakarais. Rytinė kelionė ilsintis minkštame autobuso krėsle neprailgdavo. Nuovargio iškamuotas dažniausiai snausdavau. Tačiau būtent rytiniame autobuse pasijusdavau nieko nevertas. Nevykėliu manydavau esąs ne tik todėl, kad aplink mane sėdėdavo išsimiegoję, švarūs, linksmi žmonės, kuriems viskas, kas juos supa, – sava, brangu, o man – svetima ir nemiela. Labiausiai žeidė, kad negaliu imtis veiklos, kurią laikiau vieninteliu prasmingu užsiėmimu. Kas neleidžia griebtis mėgiamo darbo? Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Kas viską sujaukė, – nesupaisysi. Aišku tik tai, kad Danija dar ilgai manęs nepaleis. Mažų mažiausiai – dešimt mėnesių.

O jei nesiseks uždirbti rimtesnių pinigų, – Danijoje užtruksiu ilgiau nei vienerius metus. Mat teks prašyti, jog kontraktą pratęstų dar dvylikai mėnesių. Tai jau būtų visai nepakeliama. Čečėnai kariauja, žūsta, o aš, neišspausdinęs svarbiausių, aštriausių „Čečėniško dienoraščio“ dalių, lyg niekur nieko vežioju pašto siuntas. Čečėnai vylėsi, jog esu kietas vaikinas, tad lietuviškoje spaudoje būtinai paskelbsiu publikacijų, pasakojančių, kas 1994-aisiais dėjosi Grozne. Deja, jau keletą mėnesių atiduodu visas savo jėgas tik tam, kad keli šimtai danų, pakirdę iš miegų, prie pusryčių stalo galėtų pavartyti laikraštį.

Dar tokioje kvailoje padėtyje nebuvau atsidūręs: vakar – karo korespondentas, šiandien – ant dviračio sėdįs pašto pastumdėlis. Jei neprieteliai žinotų – išjuoktų negyvai. O ir čečėnų kariai, kuriuos kadaise mačiau Grozne prie Vyriausybės rūmų, įvažiavimų į miestą ar prie prezidento Džocharo Dudajevo darbo kabineto, gūščiuotų iš nuostabos pečiais.

Tikiuosi, Alachas mato: grįžęs į Vilnių užbaigiau knygą, kurioje smulkiai aprašyti Šiaurės Kaukaze patirti įspūdžiai, ypač tos dienos, kai Rusijos kariuomenė pirmąsyk agresyviai veržėsi į Čečėnijos sostinę. Viską sudėliojau iki paskutinio sakinio taip, kaip supratau, kaip buvau matęs. Bet prisiminimai knyga netapo. Leidyklos, redakcijos, televizijos, kurioms siūliau savo pasakojimus, vengė čečėniškų temų. Tokias išpažintis vadino slidžiomis, nedėkingomis, net pavojingomis. Aš buvau bejėgis ką nors pakeisti.

Mėginsite nuraminti, kad tai – ne mano kaltė? Taip, ar aš kaltas, kad Lietuvoje apie Džocharo Dudajevo valdomą respubliką susiformavo du kardinaliai priešingi požiūriai, kad persvėrė tas – juodasis, negatyvusis, Rusijos propagandistų dirbtinai primestas? Ir vis tik jaučiausi sumautai. Traukdamasis iš degančio Grozno žadėjau labiau sau nei čečėnams: kaip gi, knyga bus. Ir pats, beje, šventai tikėjau, jog mano pasakojimus Lietuvoje graibstyte graibstys. Juk aš – gyvas liudininkas!

Bet gyvenimas susiklostė kiek kitaip. Blogiau nė nesugalvosi. Varstydamas redakcijų, leidyklų duris ilgainiui įtariau, kad kalti ne tik skirtingi žvilgsniai, kuo laisvės karys skiriasi nuo teroristo. Be susikirtimų vertinant Džocharą Dudajevą atsirado dar kažin koks sunkiai paaiškinamas priešiškumas. Tik žymiai vėliau ir, be abejo, atsitiktinai, sužinojau, kas paskleidė gandą, jog Grozne mane neva supančiojo čečėnų mafija.

Po tokių kompromitavimų tapau „persona non grata“, bergždžiai besibeldžiančiu į redakcijų duris. Kelias savaites beprasmiškai šliaužiojau Vilniaus gatvėmis, ieškodamas išeities. Buvo akivaizdu, kad privalu pačiam griebti jautį už ragų. Kuo greičiau – tuo geriau. Man niekas nepadės. Privalau pats išsikapstyti iš šios duobės.

Štai kodėl atsidūriau Danijoje.

————————————–

Danija – graži šalis, danai – puiki tauta. Bet kaip bjauru, kad jūs žinotumėte, gyventi Danijoje, kai mintys – visai kitur? Danijos Karalystė norom nenorom tapo kalėjimu. O kalėjime, nors ir savanoriškai pasirinktame, – kalinio dalia. Kartais, išvargęs po naktinės pamainos, sapnuodavau, kaip su Oschabu lipu kalnų keliuku, kaip kremtu aūle ant laužo pačirškintus sultingus šašlykus, kaip Grozno turgavietėje, apsuptas smalsių čečėnų vaikų, skanauju vaisių, kaip jaudinuosi, belaukdamas interviu generolo Dudajevo laukiamąjame, kuriame vos telpa nuo galvos iki kojų ginkluoti asmens sargybiniai. Žinokite, niekur kitur nesu įkvėpęs tokio gaivaus oro – tik Čečėnijos kalnuose, niekur kitur nekrimtau tokių sultingų kepsnių, tik Vedeno apylinkėse, niekur kitur nesutikau mirties visiškai nebijančių karių – tik Generolo aplinkoje.

Dažnai prisimindavau, kaip su čečėnų vyrais naktį važiuoju apžiūrėti postų, kurie iš smėlio maišų įrengti prie visų įvažiavimų į Čečėnijos sostinę. Aplink – tamsu, pilna automatų, granatsvaidžių, kulkosvaidžių, kur nepasisuksi – kariai ir jų neįprastai gomuringi, rūstūs čečėniški šūksniai. O baimės, kad esu visiškai vienas tarp visiškai svetimų ginkluotų žmonių, – nė trupinėlio … 1994-aisiais čečėnai buvo labai draugiški, vaišingi, paslaugūs. Visi, visur ir visada. Kartais dėl jų nuoširdaus bičiuliškumo pasijusdavau nejaukiai. Ar ne per daug garbės mano personai? Ar ne per daug jie tikisi iš manęs? Juk aš – tik jaunutis, akivaizdžiai rimtos gyvenimiškos patirties neturintis žurnalistas, kurio tekstus redaktorius arba spausdina, arba atmeta nė nepaaiškinęs tikrųjų atmetimo priežasčių.

Keletą sykių buvau prisiminęs čečėnų merginą, su kuria atsitiktinai susipažinau valstybinėje informacijos agentūroje „Čečėnpress“. Belos būta labai dailios. Net nesupratau, kodėl ji taip krito į akį. Gal dėl to, kad mes tokie priešingi: ji – juodaplaukė, juodaakė, tamsaus gymio, o aš – šviesiaplaukis? Belos akys žybtelėjo, kai nežinia kodėl pareiškiau imsiąs ją į žmonas. Mergina nepasimetė. Ryžtingai mostelėjo rankomis – neišdegs. Čečėnėms neleidžiama tekėti už svetimtaučių. Argi aš šito nežinau? Nenusileidau: jei draus, tai, pasitelkęs pagalbon čečėniškus senoviškus papročius, ją pagrobsiu. O ji atkirto, kad aš – ne čečėnas, man negalima vadovautis čečėniškomis taisyklėmis. Aš privaląs gyventi pagal lietuviškus kanonus.

Prie įvažiavimo į Grozną. 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.

Mes, žinoma, juokavome, bet jos išdidų žvilgsnį įsiminiau visam gyvenimui. Sutikusi persimesti keliais žodžiais su nepažįstamuoju, ji elgėsi pabrėžtinai mandagiai. Tačiau kiekvienas juodaplaukės judesys šaukte šaukė, kaip nuoširdžiai ji didžiuojasi esanti čečėnė. Už jokių lietuvių ji niekad netekės. Nė nesvajokite. Ji puikiai žino, kad patys geriausi vyrai – jos tautiečiai. Ir niekas niekad jos neprivers manyti kitaip.

Prabudus iš tokių prisiminimų M-P firmos angaras tapdavo dar pilkesnis, laikraščiai dar labiau pasunkėdavo, o mano pusrūsis, kuris teturėjo mažytį langelį, leidžiantį matyti vien praeivių kojas, – tapdavo dar ankštesniu. Džiugu, kad bent Bela nemato, kaip vegetuoju tarp lovos, mažiuko staliuko ir senos spintos su darbui skirtais drabužiais. Taip, spintoje – nė vienos išeiginės eilutės, vien darbiniai drabužiai ir nudrengti sportbačiai. Kostiumo, kaklaraiščio, baltų marškinių nepasigesdavome, vis tiek niekur neidavome. Nebūdavo nei jėgų, nei laiko, nei noro, nei kronų…

——————————

Senbuviai paštininkai tvirtina, kad pavasarį, o ypač vasarą, bus lengviau. Nusimesime sunkius žieminius drabužius, o ir žibintų nereikės – gatvės pavadinimus įžiūrėsime be papildomo apšvietimo.

Gal ir tiesa. Pagyvensime – pamatysime. Tačiau be perstojo kirbantis beprasmybės jausmas skaudžiai žeidė. Jį dar labiau aitrino nuojauta, jog firma, kuriai atiduodu visas jėgas, atseikėja labai menkus honorarus. Jeigu savininkai būtų mokėję tiek, kiek žadėjo, po 12 mėnesių trukusių vargų tapčiau apvalią sumelę susitaupusiu jaunuoliu. Už tuos pinigus būtų galima imtis rimtos žurnalistinės veiklos. Bet danų darbdaviai traktavo, kad laikraščius, kuriuos vos spėdavome išvežioti per aštuonetą valandų, sumėtyti į pašto dėžutes įmanoma per dvi – tris valandas. Todėl mums mokėdavo tik už tris valandas. Vilniuje žadėtas solidus valandinis atlygis Kopenhagoje subliuško keletą kartų. O drauge išgaravo ir viltis greit išleist „Čečėnijos dienoraštį“. Nebeliko nieko – net vilties. Kai nebėra vilties – tai jau labai nyku.

Štai tada, kai, regis, nemačiau nė menkiausių pragiedrulių, likimas atsiuntė išeitį, kuri iš pradžių atrodė kaip dar vienas nemalonumas. Paklausykite, gal sudominsiu…

Vieną vakarą ruošiantis darban į mano kambariuką atbildėjo jau metus naktiniu paštininku plušantis latvis Edgaras, laikytas tarsi vyresniuoju. Jis pranešė, kad mumis susidomėjo Danijos televizija. Jos atstovai atvažiuosiantys savaitgalį, kai turėsime laisvąją naktį. Kadangi aš – žurnalistas, man teks vadovauti „paradui“.

Viešumos nenorėjau. Nebuvo nė menkiausio noro didžiuotis „pasiekimais“. Tik nuoskauda, jog buvau priverstas palikti namus Lietuvoje, – ne pats didžiausias galvos skausmas. Bijojau, kad į viešumą prasprūdusi žinutė, kaip Dudajevo karių drąsa žavėjęsis korespondentas nūnai prasimano pinigų pragyvenimui, pakenks ne tik mano, bet ir tų, apie kuriuos rašiau „Čečėniškame dienoraštyje“, reputacijai.

Ir vis tik neturėjau kur dėtis. Symfonivei gatvės 54-ojo namo gyventojai buvo vieningi. Vienas kitam visuomet padėdavome. Jei manęs paprašė – negaliu neateiti į palėpę. Toks akibrokštas būtų palaikytas niekinga išdavyste.

Kai užsikabarojau laiptais, viršuje jau sėdėjo keletas mūsiškių. Ant stalo – tik kava, arbata, sausainiai. Nė lašo alkoholio. Danai nevėlavo. Operatorius atsibeldė su stovais ir ryškią šviesą plieskiančiomis lempomis. Dvi merginos atsitempė mažesnius darbo įrankius – fotoaparatus ir diktofonus. Mus kankino trejetą valandų. Reikalavo be perstojo pasakoti. Karštis išmušė, suprakaitavome, burna išdžiūvo. O jie vis tiek neatlyžo: dar patikslinkite, priminkite…

Prie Džocharo Dudajevo rūmų. Groznas, 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.

Tačiau maloniausia, kad danų žurnalistai pasirodė esantys supratingi žmonės. Jie žvelgė į mus taip, kaip man atrodė, kad turėtų žiūrėti. Be užuojautos, be susižavėjimo, ir vis tik – pagarbiai. Štai kaip lietuviai su latviais kabinasi į gyvenimą!

Be reikalo baiminausi, kad būsime pavaizduoti Tėvynę išdavusiais svieto perėjūnais. Vyliausi, kad būtent toks reportažas jei nepadės, tai ir nepakenks vėliau ieškant padoresnės redakcijos.

Prabėgo keletas dienų. Vėl artinosi laisvoji naktis. Prieš užlipant į palėpę, kaip visuomet, nutariau snustelėti. Saldžiai įmigus, kaukšėdamas batais ir trankydamas visomis durimis, kiek tik jų buvo, įlėkė latvis. Įtariau, kad nutiko kažkas baisaus. Mes visuomet vaikščiodavome tyliai, ant pirštų galiukų. Kad nepažadintume po naktinės pamainos įmigusių draugų. O čia – bildesys toks, kad, regis, važiuoja tankas.

Darkyta rusų kalba susijaudinęs latvis puolė klausinėti, ką blogo esu padaręs čečėnams.

  • Nieko blogo, visiškai nieko, – nustebau.
  • Tavęs ieško čečėnai… Pamatė televizijos reportažą… Buvo atėję, tokie juodi, niūrūs, kamantinėjo, kada galėtų pamatyti tave. Mes melavome, kad grįši rytoj vėlai vakare. Kad turėtum galimybę pasprukti… Jei nedingsi – liksi be galvos. Mums atrodo, kad jie nejuokauja…

Atsisėdau ant lovos krašto. Miegai išlakstė tarsi nė neprigulta. Kad ir kaip minkiau atmintį, negalėjau suprasti, kas būtent iš čečėnų mane prisiminė? Daug draugų, su kuriais susipažinau Grozne, greičiausiai jau žuvę, sužeisti arba patekę rusams į nelaisvę. Dudajevas – žuvęs, jo aplinka – išblaškyta po visą pasaulį. Tad kam manęs prireikė?

Laikiau save pesimistu. Pirmiausia apsvarstydavau blogiausius variantus. Palankiausius palikdavau nuošaly kaip vis tiek neišsipildysiančius. Bet šį kartą jaučiausi ramus. Čečėnijoje neiškrėčiau nieko bjauraus, kvailo, nepriimtino. O kad lietuviški leidiniai paskelbė tik kelias ištraukas iš „Čečėniško dienoraščio“, – tai ar aš atsakingas, kad nepalankiai susigulėjo politinė konjunktūra?

Teturėjau vieną silpną vietą. Keletą savaičių Grozne gyvenau kartu su paslaptinguoju vilniečiu, kuris dėjosi esąs nuoširdus Džocharo draugas. Jis išties su generolu kadaise tarnavo kažkur Sovietų Sąjungos platybėse. Jis tikrai buvo pažįstamas su Dudajevu. Ir, regis, vienas kitu pasitikėjo. Tačiau kresno, judraus, visuomet besišypsančio vyro demonstruojama draugystė su Čečėnijos prezidentu ėmė erzinti. Nuolatinis pabrėžimas, esą jie – beveik kraujo broliai, priminė dirbtiną, nenatūralią vaidybą.

Ypač įtarimų padaugėjo, kai Dudajevo draugu besidedantis vyriškis pažadėdavo supažindinsiąs su aukšto rango čečėnų karo vadais. Pajutau, kad čečėnai, pas kuriuos jis nuveda, tarsi atsiriboja, nenorėdami turėti jokių bendrų reikalų. O karo vadai, su kuriais užmegzdavau pažintį be jo pagalbos, būdavo draugiškesni, nuoširdesni, atviresni. Pradėjau suvokti, kad be įkyruolio rekomendacijų lengviau sektųsi medžioti įdomius interviu.

Tuomet, gyvendamas Grozne, negalėjau patikėti, jog iš Vilniaus į Grozną atsibeldęs vyriškis galėtų būti užverbuotas Rusijos slaptųjų tarnybų. Bet tokia mintis karts nuo karto šmėstelėdavo. Tada pašiurpdavo oda: o jei jis tikrai į Čečėniją atskrido tik tam, kad priešams teiktų konfidencialių žinių apie Dudajevą ir jo aplinką?

1994-ieji. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.

Žodžiu, kelios savaitės, kurias kartu praleidau su juo po vienu stogu, – vienintelis iki šiol ramybės neduodantis galvosūkis. Gal po Dudajevo nužudymo kažkas iš čečėnų sumanė išsiaiškinti, kas mus siejo?

Matydamas, kad vis dar svarstau, ko griebtis, latvis pasiūlė:

  • Kreipkis į Danijos policiją, gal apsaugos?

Papurčiau galva. Niekur nebėgsiu, niekur nesislapstysiu. Tarpduryje stovinčiam Edgarui mestelėjau – kodėl turėčiau slapstytis?

  • O net jei reikėtų nešdintis, kur akys mato, tai už kokius pinigus? Piniginė tuščia, pats žinai, – pasiguodžiau.

Mano atsakymas Edgaro neįtikino. 

  • Na, žiūrėk, perspėjome, o tu pats laužyk makaulę, kaip išnešti sveiką kailį, – tarstelėjo latvis.

Jis palaukė, kol apsirengsiu, tada abu užlipome į viršų švęsti laisvadienio.

Nakties būta įtemtos. Susitikimo su čečėnais nebijojau, bet vis tik laukti buvo sunku. Prisipažįstu, – prisigėriau iki žemės graibymo. Ištuštinau visą butelį viskio. Auštant griuvau į lovą, numigau keletą valandų. Keista, bet pakirdęs iš miegų jaučiausi visiškai blaivus. Nusliūkinau į virtuvę gamintis pietų.

Čečėnijos dienoraštis

Kai į kiemą netikėtai įvirto du tamsaus gymio vyrai, pietavau su saviškiais. Lauko durų niekas nerakindavo, todėl po kelių akimirkų atvykėliai jau stovėjo verandoje, priešais virtuvę, kur mes užkandžiavome. Kai tarpduryje pamačiau du tvirto sudėjimo vyrus, vieną aukštesnį, kitą – kiek mažesnį, – sutrikau. Mintyse sukirbėjo, jog sprukti per vėlu – anksčiau reikėjo galvoti apie pasitraukimo kelius.

Lyg ir susitvardžiau. Bent man pačiam atrodė, kad neišsiduodu esąs velniškai susirūpinęs. Maniškiai gi žado neteko. Puikiai nujaučiau, kaip jie vertino įėjusius čečėnus: gal ir ne samdomi žudikai, bet… O aš, tarp čečėnų pragyvenęs vienerius metus, žinojau, kad niūri išvaizda nieko blogo nereiškia.

Aukštesnio ūgio čečėnas netikėtai nusišypsojo, žvelgdamas tiesiai man į akis.

  • Tave dažnai prisimindavome… Kaip tau sekasi, kur prapuolęs? – tarė aukštaūgis.

Tuomet supratau, kad jį jau esu kažkur matęs. Prisiminiau – tai generolo asmens sargybinis Vaha, vežiojęs mane po Grozną senu mersedesu, rodydamas gatves, kuriomis turėtų veržtis priešo tankai, jei vis tik įsipliekstų karas.

Dar kelios sekundės praėjo, ir nė nepajutau, kaip atsidūriau jo glėbyje. Vaha mane apkabino pagal čečėnišką paprotį – tarsi brolį. Aš atsakiau tuo pačiu. Paskui čečėniškai pasisveikinau su jį lydinčiu vyru.

Įtampa Symfonivei gatvėje nuslūgo. Visi supratome, jog kraujo praliejimo nebus.

Su čečėnais pasišnekėjome apie šį bei tą, ir mano likimo broliai paštininkai taktiškai išsivaikščiojo po kambarius, leisdami aptarti reikalus be liudininkų.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai. Juozo Kazlausko nuotr.

Būtent toje įvairiausių maisto kvapų pritvinkusioje, ne itin rūpestingai iššluotoje virtuvėje išgirdau pasiūlymą, apie kurį visąlaik slapta svajojau.

Vaha dėl nieko nepriekaištavo. Jis elgėsi taip, tarsi jam būtų aiškiau negu aišku. Jis nujautė, kad pakliuvau bėdon – nerašau ne todėl, kad bijočiau, o todėl, kad nepublikuoja…

Dar ir dabar prisimenu, kaip jis atsargiai pasiteiravosi, ar nenorėčiau dviračio pedalų iškeisti į žurnalistinį plunksnakotį? Generolo asmens sargybinis prisipažino žinąs redakciją, kuri mielai išspausdintų ne tik visas „Čečėniško dienoraščio“ ištraukas, bet ir imtųsi knygos leidybos keliomis užsienio kalbomis, priimtų mane politikos apžvalgininku. Vaha siūlė tai, ko aš labai norėjau.

Išpylė šaltas prakaitas: o jei tą vakarą nebūčiau pasirodęs danų žurnalistams? Vaha dabar nežinotų, kad aš – Kopenhagoje. Tebevežiočiau daniškus laikraščius per savaitę šešetą naktų iš eilės, o dienomis miegočiau kaip užmuštas, neturėdamas jėgų domėtis, kas dedasi pasaulyje…  

Čečėnas nespėjo iki galo išdėstyti pasiūlymo, kai nejučiomis išsprūdo: „aš sutinku“. Labai bijojau, kad šis šansas neišsprūstų iš rankų.

Paskutiniąją naktį nesudėjau bluosto. Keista: kol nebūta vilties ištrūkti, tuomet labai norėjau pabėgti iš Danijos, o kai pasitaikė tokia galimybė, – lyg kažko pagailo.

Daniškus sentimentus netrukus pakeitė čečėniški prisiminimai. Aš vėl regėjau Čečėniją. Nusileidęs lėktuvu „Mineraliniuose Vandenyse“, pasisamdau Groznan važiuosiančią „Volgą“ ir šešetą valandų įsitempęs sėdžiu per į stepes panašias lygumas lekiančiame automobilyje. Net keliolika kartų postuose stabdo nežinia kam priklausantys ginkluoti patruliai, atidžiai tikrina vizą, bet nedaro kliūčių, nors teturiu teisę keliauti tik į Ingušiją. Nervinuosi, kada galų gale pasieksime Grozną. Mano likimas – jau ne mano rankose. Jei kas nors nutiktų, Lietuva nepadėtų. Per daug toli.

Džocharo Dudajevo knygos „Ternistyj put k svobode” antrasis viršelis.

Tik atvažiavęs į Grozną apstulbstu. Visur – ginkluoti vyrai. Net į kavinę užeinantys čečėnai nesiskiria su ginklais. Prie Vyriausybės rūmų čečėnai temperamentingai žygiuoja pagal religinio šokio ritmą. Aukštaūgiai sargybiniai, saugantys įėjimą į Vyriausybės rūmus, teiraujasi, ar aš turįs leidimą peržengti slenkstį? Kai sužino, kad esu iš Lietuvos, nebereikia jokio leidimo. Net nežvilgtelėję į pasą palydi tiesiai pas „Čečėnpreso“ vadovą. Jei norėsiu – nuves pas viceprezidentą Zelimchaną Jandarbijevą, jei manysiu esant reikalinga – supažindins su gynybos štabo viršininku Aslanu Maschadovu. Čečėnai lietuvius anuomet vertino taip, tarsi nė vienas lietuvis negalėtų būti Kremliaus užverbuotas. Pasitikėjimas – absoliutus…

Džocharo Dudajevo knyga. Slaptai.lt nuotr.

Prisimenu pirmuosius Grozno bombardavimus, kaip sykį, užvirus tikrai peklai, teko slėptis gyvenamojo namo sandėliuke su keliomis čečėnų šeimomis, auginančiomis mažamečius vaikus, matyti sunerimusių motinų, tėvų žvilgsnius. Prisimenu pirmąjį mūšį, kaip rusų tankų kolonos bandė prasiveržti iki miesto centro, riaumodamos vos už kelių metrų nuo buto, kuriame apsistojau, kaip juos iš granatsvaidžių sunaikino nežnia iš kur paslaptingai išdygę čečėnų kariai, kaip džiaugiausi spėjęs nufotografavuoti išdraskytas, bokštelių netekusias šarvuotąsias mašinas, kaip klaikiai nuo pat ankstyvo ryto iki popietės dundėjo sproginėjantys sviediniai, kaip išdužo visų aplinkinių namų ir parduotuvių stiklai ir einant gatve, po kojomis gurgždėjo stiklų šukės, kaip, išgąsdinti sprogimų, krūpčioja valkataujantys šunys, kaip dega šašlykinė Dagestano gatvėje…

———————————–

Sėdėjau Vahos automobilyje. Važiavome dviese. Iki vakaro privalėjome nusigauti į redakciją, kuri, anot čečėno, mielai skelbs mano rašinius ir dar mokės honorarą. Dž. Dudajevo apsaugos būrio karininkas pasakojo, kaip klojosi reikalai Čečėnijoje, kai žuvo Prezidentas Dudajevas ir, svarbiausia, pasakė pavardę žmogaus, kurį įtarė žaidžius dvigubus žaidimus. Vaha įsitikinęs, jog apsimetėlis bus sąmoningai paskleidęs žinią, girdi, lietuvių žurnalistas, t.y. aš, susidėjo su Kaukazo mafioziais, todėl nevertas nė menkiausio pasitikėjimo. Vaha omenyje turėjo energingąjį vyrą, su kuriuo beveik mėnesį gyvenau Čečėnijos priemiestyje esančiame bute.

  • Tave miegantį galėjo nušauti, o pėdas sumėtytų taip, kad niekas nė nesuprastų, kas nutiko. Nelaimę pateiktų, lyg tu pats nusišovei, supratęs, jog neišsivaduosi iš mafijos rankų, – svarstė Vaha.
Džocharo Dudajevo autografas. Slaptai.lt nuotr.

Knietėjo pasiteisinti: mes, du vilniečiai, atsidūrę Grozne, negalėjome nuomuotis skirtingų butų. Kvailai atrodytų, jei gyventume skirtingose vietose. Be to, iš pradžių anas atrodė itin naudingas kompanionas, galintis padėti ieškant įdomių pašnekovų. Bet nutilau pamatęs, kaip čečėnas paskęsta savo mintyse.

O aš mintyse puoliau tobulinti „Čečėnijos dienoraštį“, karštligiškai svarstydamas, kokius skyrius reikėtų taisyti, papildyti.

Džiūgavau kaip mažas vaikas: po keliolikos valandų sėdėsiu prie rašomojo stalo!

Jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Vargai, kuriuos teko nugalėti, siekiant komandiruotės į Grozną, ieškant tinkamos redakcijos Vilniuje ar vargstant naktinės Kopenhagos gatvėse, atrodė nereikšmingi, lyginant su jausmu, kad žurnalistinė pergalė – čia pat, ranka pasiekiama.

———————–

Jūs klausiate, ar derėjo tiek daug kentėti vardan kelių laimės akimirkų? Vertėjo. Tai, ką patyriau karingame Grozne ir lietingoje Kopenhagoje, – tūkstantį kartų brangesnė gyvenimiška patirtis nei toji, kuri manęs būtų laukiusi Vilniuje rašant banalius tekstukus apie vietines politikų intrigas ar vaikščiojant į nuobodžias spaudos konferencijas ministerijose ir departamentuose.

Jei manęs, paliekančio Daniją, būtumėte pasiteiravę, kas yra laimė, atsakyčiau – žinau. Tik ji trapi ir permaininga. Jei kamantinėtumėte, ar suvokiu, kas yra gyvenimo prasmė, atsakyčiau: o kaip gi, suvokiu. Tačiau prasmingai gyventi nėra lengva.

Šio požiūrio nepakeičiau iki šiol, nors nuo visam gyvenimui įsiminusių kelionių prabėgo daug metų.

2020.05.18; 11:30

Danija nuo kitos savaitės pamažu pradės švelninti apribojimus, įvestus, siekiant kovoti su naujojo koronaviruso plitimu. Nuo balandžio 15 d. šalyje bus atidaromi vaikų lopšeliai, darželiai ir pradinės mokyklos.
 
Danijos premjerės Mettės Frederiksen teigimu, remiantis šalies sveikatos priežiūros institucijų išvadomis, „tikslinga ir pateisinama pradėti pamažu švelninti ribojimus, tačiau su sąlyga, kad kiekvienas laikysis atstumo vienas nuo kito ir plausis rankas“.
 
Tuo metu vidurinės ir aukštosios mokyklos turės dar palaukti iki gegužės 10 dienos.
 
Barai, restoranai, naktiniai klubai, prekybos centrai, kirpyklos ir masažų salonai toliau lieka uždaryti ir tebedraudžiami didesni negu 10-ies žmonių susibūrimai. Didžiuliai susibūrimai Danijoje draudžiami iki rugpjūčio.
 
Premjerė įspėjo, kad šiuo metu gyvenimas vis dar nebus toks, koks buvo anksčiau, ir teigė, kad „dar daugybę mėnesių gyvensime su įvairiais apribojimais“. M. Frederiksen taip pat paragino danus toliau laikytis nustatytų sveikatos taisyklių ir socialinio atsiribojimo priemonių.
 
Danijoje patvirtintų koronaviruso infekcijos (COVID-19) atvejų skaičius siekia 4 875, o mirčių – 187. Kovo 14 d. Danijoje užregistravus pirmąjį mirties nuo COVID-19 atvejį, šalis uždarė savo sienas užsieniečiams. Kiek vėliau buvo uždaryti barai, restoranai ir dauguma parduotuvių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.07; 10:48

Danija jau balandžio viduryje greičiausiai pradės švelninti griežtas priemones kovoje su koronavirusu.
 
Jei pozityvios tendencijos tęsis, jei danai ateinančias dvi savaites ir toliau taip protingai kovos su viruso plitimu, kaip iki šiol, vyriausybė žingsnis po žingsnio vėl atvers šalį, pirmadienį spaudos konferencijoje Kopenhagoje sakė ministrė pirmininkė Mettė Frederiksen.
 
Daniškos priemonės prieš koronavirusą Sars-CoV-2 yra veiksmingos, kalbėjo premjerė. Atrodo, kad virusas šalyje plinta lėčiau nei būgštauta. „Tai yra ženklas atsargiam optimizmui“, – pabrėžė M. Frederiksen. Ji atkreipė dėmesį, kad danai turėtų nusiteikti skirtingu metu eiti į darbą ir į mokyklą. Dėl sienų uždarymo kol kas niekas nesikeis.
 
Danija ypač anksti griežtomis priemonėmis reagavo į koronakrizę. Nuo kovo 14-osios šalies sienos uždarytos visiems užsieniečiams. Taip pat nedirba mokyklos, vaikų darželiai, restoranai, kavinės, teatrai ir kitos laisvalaikio erdvės. Be to, draudžiama būriuotis didesnėmis nei 10 žmonių grupėms.
 
M. Frederiksen prieš savaitę pratęsė priemonių galiojimą po Velykų. Savaitgalį ji feisbuke rašė, jog nei tikisi, nei mano, kad prireiks mėnesių, kol Danija palaipsniui vėl atsivers.
 
Iki pirmadienio vakaro Danijoje patvirtinta per 2 500 infekcijos atvejų, 77 žmonės mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.31; 03:00

Lietuvos kariuomenės vadu generolas majoras Valdemaras Rupšys. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys trečiadienį Danijos sostinėje Kopenhagoje dalyvaus kasmetiniame Šiaurės ir Baltijos šalių kariuomenių vadų susitikime.
 
Lietuvos, Danijos, Estijos, Latvijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos kariuomenių vadai ir Islandijos Užsienių reikalų ministerijos Gynybos direktorato generalinis direktorius aptars aktualius regiono saugumo klausimus ir bendrus karinio bendradarbiavimo projektus.
 
Susitikime bus įvertinti praėjusių metų Šiaurės ir Baltijos šalių praktinio karinio bendradarbiavimo rezultatai bei aptarti šių metų prioritetai. Be to, kariuomenių vadai aptars regiono saugumo situaciją, kariuomenių aktualijas bei bendradarbiavimo Baltijos jūros regione vystymo perspektyvas.
 
Šiaurės ir Baltijos šalių kariuomenių vadų susitikimai vyksta kartą per metus vis kitoje šio formato šalyje. Pernai Šiaurės šalių kariniam bendradarbiavimui pirmininkavo Švedija, šiemet pirmininkaus Danija.
 
Lietuvoje toks susitikimas buvo organizuotas 2007 ir 2013 metais. Planuojama, kad 2021 metais jis vėl galėtų vykti Lietuvoje.
 
Konstruktyvus bendradarbiavimas gynybos srityje Šiaurės ir Baltijos šalių formate vyksta nuo Paramos Baltijos šalių saugumui forumo įkūrimo 1997-aisiais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.05; 00:30

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Galimybė, kad dujotiekis „Nord Stream 2“ bus nutiestas Danijos teritoriniuose vandenyse, išlieka, nors terminas, per kurį Kopenhaga turi peržiūrėti pateiktą paraišką, jau beveik baigėsi, pareiškė Rusijos energetikos ministras Aleksandras Novakas.
 
„Remiantis dabar mūsų turima informacija, galimybė gauti Danijos leidimą tiesti dujotiekį išlieka. Atitinkama paraiška buvo pateikta, jos svarstymo terminai jau beveik praėjo. Mes taip pat tikimės, kad sprendimas bus priimtas, nes jokių prieštaravimų nėra, jokių problemų, kurios leistų atmesti paraišką, taip pat nėra“, – radijui „Business FM“ sakė A. Novakas.
Pasak jo, jei Danija visgi nesuteiks leidimo tiesti dujotiekį, „Nord Stream 2“ paleidimas bus atidėtas keliems mėnesiams.
 
„Žinoma, kyla klausimas, kas bus, jei, pavyzdžiui, Danija nesuteiks atitinkamo leidimo. Yra ir kiti dujotiekio tiesimo variantai, jie tiesiog padidins projekto kainą. Taip pat projekto realizacija užtruks keliais mėnesiais ilgiau“, – kalbėjo ministras.
 
Penktadienį Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ valdybos pirmininkas Viktoras Zubkovas teigė, kad alternatyvus dujotiekio „Nord Stream 2“ maršrutas, apeinant Danijos teritorinius vandenis, kainuos papildomus „šimtus milijonų dolerių“.
 
Anksčiau Vokietijos energetikos bendrovės „Wintershall Dea“ vadovas Mario Mehrenas pabrėžė, kad jo vadovaujama bendrovė tikisi, jog Danija iki metų pabaigos suteiks leidimą tiesti „Nord Stream 2“.
 
ELTA jau skelbė, kad kontrolinį „Nord Stream 2“ akcijų paketą valdo Rusijos dujų koncernas „Gazprom“. „Gazprom“ partneriai – Vokietijos „Wintershall“ ir „Uniper“, Austrijos OMV, Prancūzijos „Engie“ ir Jungtinės Karalystės (JK) bei Nyderlandų „Royal Dutch Shell“ – finansuos 50 proc. projekto. Tikimasi, kad galutinė „Nord Stream 2“ projekto kaina neviršys 9,5 mlrd. eurų.
 
Iš dviejų 1230 km ilgio gijų sudarytas dujotiekis „Nord Stream 2“ yra tiesiamas Baltijos jūra. Vamzdynas sujungs Rusiją ir Vokietiją, o bendras dujotiekio pralaidumas siekia 55 mlrd. kub. m dujų per metus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.05; 00:45

Danijos policija trečiadienį pranešė apie sprogimą, kuris sudrebino šalies mokesčių inspekciją Kopenhagoje. Pastato konstrukcijai per incidentą padaryta daug žalos, žmonės sprogimo metu sužeisti nebuvo.
 
Sprogimas pasigirdo antradienio vakare, 22 val. (23 val. Lietuvos laiku) mokesčių inspekcijos patalpose, Kopenhagos Osterbro rajone, jo priežastis policijai dar nebuvo žinoma.
 
Vis dėlto Kopenhagos policijos atstovai įtaria galimą nusikalstamą veiklą. „Tiriame tai kaip įtartiną įvykį“, – jie sakė AFP žiniasklaidos agentūros reporteriams.
 
Per sprogimą išdužo mokesčių inspekcijos pastato langai, nugriuvo paradinė siena.
 
Danijos Mokesčių ministras Mortenas Bodskovas „Ritzau“ naujienų agentūrai teigė, kad jam akivaizdu, jog fasadas išsprogdintas tyčia. M. Bodskovas išpuolį pavadino „visiškai nepriimtinu veiksmu“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.07; 14:50

Danske Bank. EPA – ELTA nuotr.

Didžiausias Danijos bankas „Danske Bank“ trečiadienį pranešė, kad jis negali nustatyti, kiek lėšų buvo išplauta per jo Estijos padalinį 2007-2015 m. laikotarpiu, ir kad dėl šio skandalo atsistatydino generalinis direktorius Thomas Borgenas.

„Akivaizdu, kad „Danske Bank“ nesugebėjo įvykdyti savo įsipareigojimų, susijusių su galimu pinigų plovimu Estijoje, – teigė Th. Borgenas savo atsistatydinimo pareiškime. – Aš labai dėl to apgailestauju. Nors tyrimas nustatė, kad aš vykdžiau visus savo juridinius įsipareigojimus, esu įsitikinęs, kad visoms šalims bus geriau, jei atsistatydinsiu.“

Jis pažymėjo, kad jis, kaip generalinis direktorius, prisiima atsakomybę už visus įvykius banke. „Man jau kurį laiką buvo aišku, kad atsistatydinimas – teisingas žingsnis, kurį būtina žengti, bet aš vis atidėliodavau tokį sprendimą, nes jaučiau pareigą vadovauti bankui šiuo sudėtingu jam laikotarpiu“, – pareigūno žodžius cituoja err.ee.

Banko tarybos pirmininkas Olė Andersenas išsakė apgailestavimą dėl to, kad tenka atsisveikinti su Th. Borgenu, bet pridūrė, kad jie nuolat svarstė šį klausimą ir kad jis gerbia Th. Borgeno sprendimą, kuris, jo nuomone, yra teisingas.

Thomas Borgenas. EPA – ELTA nuotr.

Rugsėjo pradžioje įtakingas verslo laikraštis „The Financial Times“ (FT), remdamasis konsultacinės bendrovės „Promontory Financial“ ataskaita, rašė, kad „rusiškų pinigų“, pervestų per „Danske Bank“ Estijos padalinį, suma 2013 metais buvo rekordinė – iki 30 mlrd. JAV dolerių, o per 2007- 2015 metų laikotarpį, laikraščio duomenimis, per „Danske Bank“ Estijos padalinį galėjo būti išplauta iki 150 mlrd. JAV dolerių „iš įmonių, turinčių ryšių su Rusija ir buvusia Sovietų Sąjunga“.

Anksčiau skelbta, kad Estijos prokuratūra, sulaukusi tarptautinio finansininko ir investuotojo, fondo „Hermitage Capital“ steigėjo Williamo Browderio atitinkamo turinio skundo, pradėjo tyrimą. W. Browderis apkaltino „Danske Bank“ Estijos padalinio darbuotojus prisidėjus prie pinigų plovimo. Estijos generalinė prokurorė Lavly Perling anksčiau skelbė, kad 26 „Danske Bank“ Estijos padalinio darbuotojai sukūrė nusikalstamą pinigus plaunančią grupuotę, per kurią buvo išplauta apie 13 mlrd. dolerių.

„Danske Bank“ sumažino 2018 metų grynojo pelno prognozę: nuo 18-20 mlrd. iki 16-17 Danijos kronų.

„Danske Bank“ akcijų vertė ankstyvojoje trečiadienio prekyboje Kopenhagos akcijų biržoje smuko daugiau nei 3,75 proc.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.20; 16:44

Penktadienį policininkai Kopenhagos centre paleido ugnį į vyrą, grasinusį jiems ginklu, ir jį sužeidė. Tai televizijos kanalui TV2 pranešė Danijos sostinės policijos valdybos atstovas Henrikas Mioleris Jakobsenas (Henrik Moeller Jakobsen). 

Danijos policija. EPA – ELTA nuotr.

„Šis žmogus grasino policininkams ginklu“, – sakė jis, pridurdamas, kad kol kas neturi informacijos apie sužeistojo būklę.

Incidentas įvyko netoli garsiojo Tivolio pramogų parko.

Laikraščio „Ekstra Bladet“ tinklalapis pranešė, kad vyras buvo sužeistas į šlaunį ir šiuo metu gydomas ligoninėje. Į incidento vietą buvo nusiųsta keliasdešimt policijos automobilių.

Informacijos šaltinis – ELTA

EPA – ELTA nuotr.

2017.06.04; 05:57

Kodėl Vilnius neišsivers be metro

Rašoma apie naują Kinų sieną – tunelių ir bunkerių labirintą po žeme. Rusija tiesiog pamišo dėl slėptuvių. Atrodo, visas pasaulis temato vieną išsigelbėjimą: pasislėpti užsirausus po žeme… Vilniuje siūloma lįsti po žeme tam, kad būtų patogiau gyventi paviršiuje.

Rygiečiai prisiminė nepastatytą metro

Atėjo laikas pagalvoti apie metropoliteno statybą Rygoje – tokia tema neseniai prabilta per Latvijos televiziją. LNT rytinėje laidoje „900 sekundžių“ Rygos technikos universiteto doktorantą Viesturą Veckalnį parodė po to, kai DELFI paskelbė jo svarstymus apie neįgyvendinto sovietinių laikų projekto atgaivinimą kitoje ekonominėje ir politinėje sistemoje

Vilniaus metro linijos po tiltu per Nerį maketas. Slaptai.lt nuotr.

Rygoje nuvažiuoti iš vieno miesto galo į kitą viešuoju transportu užtrunka pusantros valandos, tad, išeina, daug rygiečių kelionei į darbą ir atgal sugaišta 3 valandas. Jaunas mokslininkas nutraukė ilgą tylą, apgaubusią šį reikalą po atmintinų Atgimimo dienų, ir pakvietė naujomis akimis pažvelgti į viešojo transporto ateitį Latvijos sostinėje.

Jeigu anais laikais viskas būtų ėję kaip iš pradžių buvo sumanyta (pradedant tuo, kad iki 1978 metų turėjo būti parengtas projekto techninis-ekonominis pagrindimas), pirmoji metro linija su 8 stotimis būtų pradėjusi veikti Rygoje 1990 metais. Bet Maskvos projektuotojai ilgai laužė galvas, kaip įveikus vandeninguosius Rygos gruntus, nesusidorojo su užduotimi ir perdavė brėžinius Leningrado specialistams, įstengusiems suprojektuoti čionykštį metropoliteną, galima sakyti, pelkėse.

Tik 1988 metais latvių spauda ėmė rašyti, esą metropoliteno techninis projektas yra baigtas rengti ir jo įgyvendinimui SSRS žinybos numačiusios skirti daugiau kaip 200 mln. sovietinių rublių, didžiulius pinigus (pinigai buvo visų, bet skirstė kapitalinius įdėjimus Maskva). Parengiamuosius darbus turėjo nudirbti patys latviai iki 1990-ųjų, o tada Minsko metro statytojai (Baltarusijos sostinėje metropolitenas pradėjo veikti 1984 metais) būtų ėmęsi tunelių kasimo; pirmąją Rygos metropoliteno liniją manyta atidaryti apie 2000-uosius, o įkūnyti visą projektą – iki 2020 metų.

Iki to laiko Sovietų Sąjungoje metro turėjo didmiesčiai Maskva, Leningradas, Kijevas, Charkovas, sąjunginių respublikų sostinės Tbilisis, Baku, Taškentas, Jerevanas, Minskas; 1985-1987 metais prie jų prisidėjo dideli Rusijos miestai Gorkis (Nižnij Novgorodas), Novosibirskas, Kuibyševas (Samara), turintys daugiau kaip po 1 mln. gyventojų. (Kalbėta, į metro gali pretenduoti tik milijoniniai miestai, bet specialistai žiūrėjo, kad žmonėms nereikėtų į darbą važiuoti ilgiau nei 40 minučių ir kt.). 8-ojo dešimtmečio viduryje Rygoje nebuvo nė 800 tūkst. gyventojų, tačiau didelių pramonės įmonių turintis miestas su Jūrmalos kurortu pašonėje smarkiai plėtėsi, kaip tada buvo sakoma – augo, ir generaliniame miesto plėtros plane šią transporto rūšį numatė išaugai (tikėtasi 950 tūkst. gyventojų 2000 metais). Laikraščiai liaupsino būsimą metropoliteną, panirsiantį po Dauguva, ir tramvajuose kratęsi rygiečiai tam pritarė.

Metropoliteno projektą energingai palaikė 1985-1990 metais Rygos miesto vykdomojo komiteto pirmininku (dabar sakytume, meru) buvęs inžinierius Alfredas Rubiksas (paskesniais metais – Latvijos komunistų partijos vadovas, buvo apkaltintas kėsinimusi įvykdyti valstybės perversmą ir iškalėjo 6 metus, 2009-2014 metais – Europos parlamento narys). Jo galva, projektą sužlugdė komunistų valdžią užsimoję nuversti Liaudies fronto veikėjai.  Girdi, rygiečiai plūdo į mitingus su šūkiu „Metro – ne!“ patikėję, kad metropoliteno statyba sudarkys istorinį centrą, pritrauks į miestą dar daugiau svetimtaučių ir kad iš viso projektas yra netinkamas; eilės laukė kiti miestui reikalingi objektai – nacionalinė biblioteka, koncertų rūmai, tiltas, valymo stotis. Gali būti, tuo metu ne tik Rubiksas, bet ir daugelis nė neįtarė SSRS esant kiaurai prasiskolinusią ir teisūs tie, kurie sako, jog šis ir kiti projektai tebuvo tuščias garsas. Kad ir kaip buvo, SSRS žlugimas viską palaidojo. Tiesa, liko Latvijos architektų sukurti metropoliteno stočių eskizai, jų internetinės kopijos tebeliudija iš tikrųjų buvus didelius užmojus.

Pavyzdys Rygai… Vilniaus metropolitenas

Rygos metropoliteno projekto gaivintojas Viesturas Veckalnis spėjo pagyventi Lisabonoje, kur metro veikia jau nuo 1959-ųjų, o trys naujos stotys buvo pastatytos 2012 metais. Todėl ir asmeninė patirtis jam leidžia girti metropoliteną: sumažina transporto spūstis miestų viešojoje erdvėje, neteršia aplinkos ir svarbiausia – nuveža greitai ir patogiai. Anot jauno mokslininko, Rygoje metro linijas derėtų tiesti miesto centre, kurio nesiekia šiaip tirštas geležinkelio tinklas, ir per Dauguvą į gyvenamuosius rajonus kairiajame upės krante. Kaip ir buvo planuojama anais laikais, metro papildytų greitojo geležinkelio tinklą. Žmogus paliktų savo automobilį miesto prieigose ir toliau važiuotų geležinkelio ir metro traukiniais. Keliauti viešuoju transportu pigiau nei asmeniniu automobiliu, o metropolitenu, kaip rodo Helsinkio ir Stokholmo pavyzdžiai, pigiausia. 

Rygoje, rašo autorius, nebūtinas šešių vagonų sąstatas, užtektų trijų dalių 30-50 metrų ilgio, 70-90 km/val. greičiu riedančio traukinuko, panašaus į greitąjį žemų grindų tramvajų. Kitaip tai vadinama lengvuoju metro, toks transportas veikia daug kur Europoje (Lione, Milane, Turine), tinkamiausias pavyzdys – Kopenhaga. Jį turi ir daug mažesni nei Rygos miestai, pavyzdžiui, Rene miestelis Prancūzijoje (211 000 gyventojų), Lozanos miestas Šveicarijoje (136 000 gyventojų). Dabar niekam nekyla abejonių, tikina Veckalnis, jog miesto sąlygomis tinkamiausias yra požeminis transportas. Antai metro smarkiai plečiamas Helsinkyje, toje pačioje Kopenhagoje. Statyti metro planuojama Dubline, – rašo latvis, – ir Vilniuje. 

Būsimojo Vilniaus metro linijos – iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.

Vilnių rygietis pamini dar kartą – kai pripažįsta metro statybą esant brangiai kainuojantį malonumą (…bet pradėjus naudotis tampa pigiu transportu, ką rodo Helsinkio ir Stokholmo miestų patirtis). Štai kiek reikia 1 km metropoliteno nutiesti Europos miestuose, kur tai daroma: Milane – 124 mln. eurų, Miunchene – 148 mln., Amsterdame – 326 milijonai. Kadangi Rygoje yra sudėtingesnės geologinės sąlygos, be to, neturima patirties šioje srityje, 1 km nutiesti kainuotų maždaug 200 mln. eurų. Dabar per metus nutiesiama 1,5-2 km metropoliteno linijos. Taigi Rygai ir visai Latvijai – labai brangu. Ar galima paimti kreditą? Kiek galėtų skirti vyriausybė? Naudingiausia būtų viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas – toks variantas svarstomas Vilniuje.

Sovietiniais laikais ir Vilnius neketino atsilikti nuo Rygos. Greitojo bėginio transporto svarbą europiečiai užčiuopė ne šiandien ir ne vakar, o jau prieš keturias dešimtis metų. 1975 metais Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis (vadovavo miestui 1974-1990 metais) parašė į pagrindinį Lietuvos laikraštį, „Tiesą“, straipsnį apie Italijoje įvykusioje konferencijoje, kurioje jis dalyvavo, svarstytas viešojo transporto perspektyvas. Atnaujinti esančius geležinkelius ir tiesti bėgius po žeme – štai išsigelbėjimas nuo miestus užtvindžiusių individualių automobilių. Šią galimybę turėtų detaliai išnagrinėti mūsų projektuotojai. Manyta, iki naujojo tūkstantmečio pradžios Vilniuje gyvens 700 tūkst. žmonių. 1978-aisiais užsibrėžta parengti Vilniaus miesto modelį 50-čia metų į priekį, kuriame turi būti ir greitojo izoliuoto transporto sistema (labiausiai tikėtina – metropolitenas).

Vilniuje sovietiniais laikais nepažengta tiek toli, kaip Rygoje. Mūsų sostinė su Maskvos žinybų palaiminimu pasirinko vadinamąjį greitąjį tramvajų (LRT) ir numatė jo kelio konstrukciją, planą ir trasos išilginį profilį bei tunelinius ruožus projektuoti pagal reikalavimus, keliamus metropolitenui. Ne Vilnius tai išrado. Tolimais 1976 metais Maskvoje išleistoje knygoje „Greitasis tramvajus“ buvo rašoma, jog Volgogrado, Krivoj Rogo ir Jerevano miestų greitojo tramvajaus linijos buvo kuriamos kaip pre-metro sistemos. Kitaip tariant, šių linijų požeminiai ruožai buvo projektuojami su išskaičiavimu po kelių dešimčių metų naudojimo jas pertvarkyti į metropoliteną. Vilniuje buvo atlikti trijų numatomų trasų inžineriniai geologiniai tyrinėjimai. Pilaitės (Sudervės) gyvenamųjų rajonų statybos plane buvo numatyta ir greitojo elektrinio bėginio transporto eismo trasa

Juozas Zykus. Vilniaus metro sąjūdžio vadovas. Slaptai.lt nuotr.

Sumanymai liko neįgyvendinti, tačiau nenugrimzdo į užmarštį – būtent metro iš Pilaitės į miesto centrą per Karoliniškes, Žvėryną, Šnipiškes yra pirmoji Vilniaus metropoliteno schemoje, kurią parengė „Vilniaus metro“ sąjūdžio suburti specialistai. Nuo 2003 metų vilniečio inžinieriaus statybininko Juozo Zykaus vedami Vilniaus metropoliteno šalininkai prisibeldė iki aukščiausių instancijų: praėjusį rudenį Lietuvos vyriausybė pritarė Metropoliteno įgyvendinimo įstatymo projektui ir dabar laukiama, ką dėl naujos viešojo susisiekimo sistemos nuspręs Seimas.

Projekto autoriai siūlo metro Vilniuje tiesti privačių investuotojų kapitaliniais įdėjimais – pagal koncesijos sutartį.  Visa tai ir turėjo omenyje latvių mokslininkas, drąsiai parašęs: Statyti metro planuojama Dubline ir Vilniuje. 

Dėl Dublino, tai 2015 metų rudenį Airijos vyriausybė pritarė planui nutiesti lengvojo metro liniją sostinėje, kur gyvena kiek daugiau kaip pusė milijono žmonių (su priemiesčiais – 1,8 mln.). Statybos kainą pavyko sumažinti nuo 7 mlrd. eurų iki €2,4 milijardo, dalį linijos suprojektavus paviršiuje. Darbus atlikti pasisiūlė privačių investuotojų konsorciumas, bet prisidės ir vyriausybė – dar vienas privataus ir valstybinio sektorių partnerystės pavyzdys.

Ši statyba – tai 3 500 naujų darbo vietų. Tikimasi, jog prie naujųjų metro stočių gyvenamųjų būstų paklausa padidės mažiausiai perpus… Kopenhagoje dvi naujas metro linijas stato irgi privačių kompanijų konsorciumas. Naujosios metro stotys atvers duris 2018 metais. Dabar Kopenhagos viešojo transporto sistema laikoma vos ne idealia, o pradėjus veikti visiškai automatizuotai žiedinei metro linijai, ji turėtų tapti tobula. Bet tai – atskiro pasakojimo tema.

(Bus daugiau)

2017.01.24; 06:14