Arūnas Spraunius

„Slaptai.lt“ portale prieš kurį laiką publikuotas laiškas Armėnijos prezidentui Seržui Sargsyanui, kurį 2017-ųjų paskutinėmis gruodžio dienomis parašė ir per žiniasklaidą paskelbė (svarbi aplinkybė) įtakingas jo tautietis, Rusijoje gyvenantis bei šios valstybės pilietybę turintis armėnas verslininkas Levonas Markosas (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/60061).

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Neperpasakojant detaliai viso laiško turinio (lietuviškai galima perskaityti adresu – (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-keletas-patarimu-armenijai-ir-armenijos-draugams/) tik konstatuotina, kad jo autorius išvardija prezidento S.Sargsyano prašymu savo nuo 2000 metų pradžios nuveiktus darbus bei pradėtus projektus, gelbėjant Armėnijos ekonomiką, kuriuos auditoriai iš Maskvos įvertino 300 milijonų JAV dolerių suma. L.Markoso įsitikinimu, tie projektai galėjo duoti rimtą impulsą Armėnijos ekonomikai, deja, galų gale investuotojas patyrė nuostolių ir buvo priverstas aiškintis su teismo antstoliais. Laiško autoriui Armėnijoje iškelta baudžiamoji byla bei paskelbta tarptautinė paieška. L.Markosas prezidentą S.Sargsyaną kaltina apgaule, jog „Tėvynės gelbėjimo“ dingstimi šis „įbrukęs“ jam bankrutavusį „Credit-Yerevan“ banką, ši afera prasukta dalyvaujant prezidento šeimai ir kitiems aukštiems pareigūnams. L.Markosas yra įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau teisingumas dėl apgautų armėnų verslininkų, gviešiantis jų pinigų, nugalės, tik retoriškai klausia, ar tai gali nutikti šaliai vadovaujant S.Sargsyanui.

Šią istoriją galima vertinti įvairiai – tarkime, kaip „tik“ verslo subjektų aiškinimąsi (nors adresatas – aukščiausias Armėnijos valstybės pareigūnas), posovietinėje erdvėje tokių istorijų kaip netrūko, taip ir netrūksta. Vis dėlto, kiek ir kodėl ši istorija tipiška, juo labiau, kad L.Markosas teigia, jog į jį kreipiasi daug tėvynainių, kurie su kartėliu pasakoja apie savivalę Armėnijoje, kur sukonstruota korupcinė sistema?

Keletas istorijų. Kaukazo politikos bei naujienų interneto puslapis „jam-news.net“ praėjusių metų vasario 24-ąją informavo apie Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos (NST) įvykdytas operacijas, kurių metu demaskuotas už palankų sprendimą baudžiamojoje byloje maždaug 8 tūkstančių dolerių reikalavęs teisėjas, įgaliojimus viršijęs policininkas, visaip „tempęs“ sprendimą dėl piliečio pamesto karinio bilieto atkūrimo, mat tikėjosi iš šio 200 dolerių, suklastotus diplomus išdavusios trys aukštosios mokyklos ir areštas Darbo bei socialinių klausimų ministerijos 12-ai pareigūnų, kurie už invalidumo grupės suteikimą ėmė maždaug 40-80 dolerių kyšius. Vienas suimtųjų Armenas Sogoyanas vadovavo medicininės-socialinės ekspertizės centrui, kurio ankstesnis vadovas Mikaelis Vanianas 2012-ųjų spalį atleistas iš darbo už tą patį. Taigi galima kalbėti apie korupcinių tradicijų „perimamumą“.

Vis dėlto tai smulkmė fone tokių istorijų kaip armėnų spaudoje aprašyti buvusio finansų ministro Gagiko Khachatryano (pasak armėnų spaudos, neprarandančio vilties grįžti į vykdomąją vakdžią) šeimos turtai, kai jo broliai politikui kylant karjeros laiptais pirko nekilnojamojo turto JAV už dešimtis milijonų dolerių. Pasak Korupcijos organizuoto nusikalstamumo tyrimų centro (https://www.occrp.org/ru/investigations/6395-sons-of-yerevan-minister-sell-hollywood-mansion), NST pernai ėmėsi publikacijose paskebtų faktų tyrimo, bet po savaitės jį nutraukė, nesikreipusi į Amerikos teisėsaugą pagalbos ir nepaaiškinusi bylos nutraukimo motyvų.

Savo ruožtu S.Markosas laiške nurodo, jog pastaraisiais metais apiplėšti 34 stambūs armėnų verslininkai, naudojantis išbandyta schema: iš pradžių iš žmonių „Tėvynės labui“ išviliojami dideli pinigai, paskui jiems surezgami kaltinimai, siekiant nušalinti nuo verslo ir išstumti iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus pasisavinti kaip ir sumokėtus už juos pinigus. Esą taip prezidentas S.Sarkisianas susikrovė milijoninius turtus skurstančioje Armėnijoje.

Intereno leidinys „oc-media.org“ praėjusių metų lapkričio 24-ąją informavo, kaip valdančiųjų politikų figūravimas verslo struktūrose užtikrina jų nebaudžiamumą. Tarkime, prekybos centrų tinklo „Yerevan City“, kurių vienas savininkų yra valdančiosios Respublikonų partijos deputatas Samvelas Aleksanyanas, kasininkės dirba praktiškai be atostogų, jų mėnesinis uždarbis neviršija 165 JAV dolerių.

Dar vieną Armėnijos sostinės prekybos tinklą SAS valdo irgi deputatas respublikonas Artakas Sarkisianas, pastarasis į Armėnijos nacionalinį susirinkimą (parlamentą) praėjusių metų balandį vykusiuose rinkimuose pateko pagal partinį sąrašą. Leidinys „Hayastan24“ balandžio 13-ąją paskelbė koncerno „SAS Group“ susirinkimo garso įrašą, kur nežinomas asmuo reikalauja iš darbuotojų sąrašų rinkėjų, kuriuos šie įsipareigoja palenkti balsuoti už koncerno bosą, o suorganizavusiems daugiausia balsų žada atostogas Paryžiuje.

Po publikacijos kilus triukšmui generalinė prokuratūra pasiuntė įrašą Specialiąjai tyrimų grupei, ši balandžio 19 dieną užvedė baudžiamąją bylą, tačiau rugsėjo 8-ąją ją nutraukė, argumentavusi sprendimą nusikaltimo sudėties nebuvimu.

Armėnijos antikorupcinių programų centro vadovo Varuzhano Oktaniano vertinimu, kova su korupcija jo šalyje tebus šou, kol atsakomybėn nebus patraukti aukščiausi pareigūnai, ypač turint galvoje aplinkybę, kad korupciniai nusikaltimai valdžios struktūrose kartojasi. Tačiau tam reikia politinės valios, kurios kol kas nėra. Valdžiai tai – ne pirmaeilė problema, ji korupcijos teikiamomis galimybėmis tebesinaudoja.

Buvusio Armėnijos ministro pirmininko Hoviko Abrahamyano Kovos su korupcija tarybos įsteigimą 2015-ųjų vasarį lydėjo nemenkas visuomeninis rezonansas, mat į jos sudėtį įtraukti aukšti valstybės pareigūnai (politinė opozicija bei visuomeninės organizacijos deleguoti atstovus į Tarybą atsisakė), sprendžiant iš jų turto deklaracijų, patys prisidėjo prie korupcinių procesų. Tarkime, tuometinis premjeras bei finansų ministras yra doleriniai milijonieriai, jų šeimos valdo daugybę pelningų kompanijų.

Todėl ekspertai kovą su korupcija vertina kaip pakankamai dirbtinę. Armėnijos teisininkų asociacijos pirmininkas Karenas Zadoyanas susiklosčiusioje situacijoje net įžvelgia pavojų šalies nacionaliniam saugumui. Korupcijos grėsmę praėjusių metų vasario 2-ąją skelbdamas metinę ataskaitą pažymėjo ir Amerikos ambasadorius Armėnijoje Richardas P. Millsas. Diplomatas kritikavo su JAV tarptautinio vystymosi agentūros (USAID) parama įsteigtą Kovos su korupcija tarybą, nurodęs, kad šiai per porą veiklos metų JAV skyrė vos 2,5 proc. numatytų lėšų dėl veiklos neefektyvumo. R.P. Millsas taip pat perspėjo, jog tokia padėtis gali pakenkti investicijoms į Armėnijos ekonomiką.

Armėnų separatistų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

2015 metų birželio 25-ąją paskelbtoje JAV valstybės departamento ataskaitoje apie žmogaus teises pasaulyje nurodoma, jog daugiausia pažeidimų Armėnijoje 2014 metais padaryta dėl sisteminės korupcijos, neskaidrios vyriausybės veiklos ir ribotos teismų nepriklausomybės.

Gruodžio 6-ąją svarstant 2018 metų valstybės biudžeto projektą Nacionaliniame susirinkime parlamentinės komisijos europinės integracijos klausimais pirmininkė Naira Zohrabyan pareiškė, jog, nors valdžia ne kartą deklaravo taikysianti Singapūro patirtį kovojant su korupcija, ši tebeklesti, todėl Armėnijoje nėra tinkamų sąlygų užsienio investicijoms, skirtingai nuo to paties Singapūro. Interento leidinys „eadaily.com“ jau šių metų sausio 9-ąją citavo ekonomistą,  opozicinio Armėnijos nacionalinio judėjimo politiką Ovanesą Igityaną, pasak kurio, korupcinės schemos lemia pirmo būtinumo prekių bei komunalinių paslaugų kainas šalyje. Armėnijos piliečiai moka daugiau negu Kaukazo regiono ir net Europos gyventojai. Ekonomistas irgi nurodė, jog korupcinė sudedamoji daro šalį labai nepatrauklią užsienio investicijoms, todėl jos pastaraisiais metais mažėja. Šį procesą lydi kapitalo traukimasis, nes armėnų verslininkai nenori investuoti į savo šalies ekonomiką.

Čia jau atsiremiame į geopolitinį-vertybinį pasirinkimą – šalis siekia apsivalymo per skaidrias demokratines procedūras ar lieka prie Rusijos prezidento Vladimiro Putino „rankinės politikos“ stiliaus. Kaip žinia, oficialusis Jerevanas vienu metu mėgina „sėdėti“ ant dviejų – ES rytų partnerystės bei Maskvos diriguojamos Nepriklausomų valstybių sąjungos (NVS) – geopolitinių „kėdžių“, nors daugelis savo šaliai civilizuotos raidos linkinčių armėnų bei šalies draugų perspėja apie tokio pasirinkimo aklavietę.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

JAV Vidurio Azijos ir Kaukazo intituto direktorius bei Stokholmo saugumo politikos bei vystymosi intituto vienas steigėjų Svantė Cornellas žurnale „The American Interest” paskelbtoje publikacijoje „Kunkuliuojantis Kaukazas“ (2017 05 10) priminė, kad Armėnija ilgą laiką mėgino derinti Rusijos paramą gynybos srityje (glaustis po jos „saugumo skėčiu“, siekdama išlaikyti užgrobtą Kalnų Karabachą) su viltimis suartėti su Vakarais. Galų gale tai lėmė šalies ekonomikos nuosmukį ir milžinišką skolą Rusijai, kurią Maskva mielai „atleido“ mainais už Armėnijos ekonomikos strateginių sektorių kontrolę.

Jerevano siekį formuoti ryšius su JAV ir ES (2010 metais pradėjo derybas dėl asocijuotos narystės) sužlugdė augantys Maskvos ir ES nesutarimai,  2013-ųjų rugsėjį prezidentas S.Sargsyanas paskelbė apie šalies atsisakymą siekti narystės ES Rusijos dominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) naudai.

Tai negalėjo neturėti įtakos Armėnijos vidaus politikai, susijusiai ir su demokratija bei žmogaus teisėmis. Armėnijos Helsinkio komiteto pirmininko Avetiko Ishkhanyano, programos „Armėnijos saugumo politikos aptarimo gerinimas“ bei Armėnijos tarptautinių santykių bei saugumo instituto pranešimas „Žmogaus teisių padėtis Armėnijoje: sisteminės problemos senos ir naujos konstitucijų šviesoje“ (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/46591 2016 01 28) pradedama nuo konstatacijos, jog dažniausiai į Armėnijos piliečių teises kėsinasi vykdomoji valdžia, ypač jos galios struktūros. Tokiomis aplinkybėmis žmogų gina ne įstatymas, bet tarnybinis statusas bei finansinės galimybės (čia pateikta pavyzdžių, kad dalis parlamento narių bei ministrų tuo pat metu yra ir verslininkai). Armėnijoje valdžia reiškia ne tik valdymą, bet ir pelningą verslą.

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

Prastėjančią situaciją žmogaus teisių srityje konstatavo ir dalyviai 2016 metų spalio 20-ąją Vašingtone surengto Armėnijos politikos temai skirto forumo, kuriame pranešimus skaitė Armėnijos Helsinkio komiteto, „Transparency International“, „Human Rights Watch“, Nacionalinio demokratijos paramos fondo, Amerikos advokatų asociacijos, Georgo Washingtono universiteto teisės fakulteto atstovai. Pagrindinėmis priežastimis vėlgi nurodytos jau sisteminis korupcijos pobūdis, verslo bei politikos elitų susiliejimas, nepriklausomos teismų sistemos nebuvimas ir stipri priklausomybė nuo autoritarinės Rusijos.

Praėjusį rugžjūtį viešėdamas Armėnijoje JAV politologas, filosofas, žurnalo „The American Interest“ redakcinės kolegijos pirmininkas bei garsiojo esė „Istorijos pabaiga“ autorius Francis Fukuyama interviu „The Armenian interest“ prastą valstybinių institucijų kokybę dėl korupcijos įvardijo viena didžiausių Armėnijos problemų. Glaudūs ryšiai su Maskva nepadeda spręsti problemos, mat Rusijoje galioja lygiai tokia pat sistema. Fr.Fukuyamos vertinimu, diegiant civilizuotas vertybes ir balansuojant Maskvos įtaką, svarų vaidmenį galėtų vaidinti diaspora.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Filosofas pateikė Estijos pavyzdį – daugelis estų griuvus Berlyno sienai patraukė į JAV ir Vakarų Europą, ten išsimokslino, padarė sėkmingas karjeras ir grįžo, kai Estijos visuomenė tapo  demokratiška. Ir Armėnijai gausi jos diaspora gali tapti žmogiško kapitalo bei žinių šaltiniu.

Bet tam vis tiek reikia stimulo. Armėnų dienraštis „Haykakan Zhamanak“ šių metų sausio 28-oisos numeryje, svarstydamas apie valstybės brandą, nurodė, kad tai galėtų būti laisvi rinkimai, sumažėjęs korupcijos bei emigracijos mastas, konkurencinga ekonomika, nuo verslo atribota valdininkija ir nors šiek tiek teisingumą vykdantys teismai. Tikra pereinamojo periodo klasika.

Deja, ir „Haykakan Zhamanak“ pripažįsta, jog beveik 30 metų nepriklausomybę turinčiai Armėnijai kol kas šio egzamino išlaikyti nepavyksta, nes valdžiai šalies branda neatrodo svarbiausias klausimas.

2018.03.19; 08:08

Publicistas Leonas Jurša, šios analizės autorius. Slaptai.lt nuotr.

Leonas JURŠA

Armėnijoje gyvuoja kriminalinio-oligarchinio ir korupcinio pobūdžio sistema, kuri vešint aplinkui skurdui tarnauja aukštų valdininkų pelnijimuisi ir užkerta kelią ilgalaikėms investicijoms (iš armėnų žiniasklaidos).

Be sąžinės ir gėdos

Praėjusį rudenį Jerevane įvyko 6-asis Armėnijos ir išeivijos atstovų forumas. Shame.am parašė Armėnijos vadovus jau 20 metų laukiant, kada užsienio armėnai verslininkai atsilieps į nuolatinį raginimą investuoti į šalies ekonomiką. Tie atsiliepia labai vangiai. Tert.am nuomone, gali atsitikti, kad po šio forumo norinčių padėti Armėnijai dar sumažės.

JAV gyvenantis armėnų visuomenės veikėjas ir verslininkas Zarė Palianas žurnalistams prisipažino neįsidėmėjęs Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano ir Armėnų apaštališkosios bažnyčios katoliko Garegino kalbų forume, nes jie skaitė iš lapelių, ką jiems parašė kiti: gal buvau, dovanokite, prisnūdęs. Jis pats nepasitiki Armėnijos valdininkais. Jų gobšumas yra besotis, jie tarsi apsėsti: be sąžinės graužimo grobia viską, kas papuola po ranka. Galima ministru paskirti naują žmogų, tačiau jeigu jam į kraują jau įaugę plėšti, imti kyšius, kaip jį galima priversti tarnauti tautos labui, o ne savo naudai?

Dėl išeivijos verslo atstovų, galimų investuotojų, pasitikėjimo Armėnijos valdžia, tai, anot Paliano, pasitikėjimas lygus nuliui. Jie žino, kad čia plėšiama, teismai perkami. Jis pats keturis kartus buvo ėmęsis verslo Armėnijoje, visus keturis išvogė, o teismo, kuriame galima būtų rasti teisingumą, nėra. Praėjusiais metais pradėjo penktą kartą – ir vėl neišėjo. Sąžiningą žmogų Armėnijoje laiko kvailio vietoje, nieko nevertą. O tuos, kurie pelnosi bet kokia kaina, laiko apsukriais ir gabiais. Bėda ta, jog trūksta moralinių ir aristokratinių savybių. Tai veda į prarają ir reikia tai sustabdyti. klausiu jus, ar nemanote, jog mes einame prarajos link?

Moralinių savybių – šitai suprantama, daugeliui valdžioje ir daug kur jų trūksta. O kas tai yra aristokratiškumas?  

Seržo Sargsiano karikatūra: pats save apdovanoja.

„Seržui Sargsianui, asmeniškai: tokie, kaip Jūs, daro gėdą respublikai!“ – publicistas Gračja Galustianas (Грачья Галустян) savo mintis išdėstė laiško forma; aštrus žodis sukėlė tada, 2012-ųjų pradžioje, didelį šurmulį. Kas privertė autorių kreiptis tiesiai į prezidentą, šiam baigiant ketvirtus valdymo metus? Ogi noras rasti atsakymą, kodėl Maskvoje ir Sankt Peterburge tik 2 ir 3 procentai apklaustųjų, kaip nustatė sociologai, palankiai atsiliepė apie armėnus. Tiesiog skandalas – juk dešimtys milijonų Rusijos žmonių kasdien televizoriaus ekrane mato inteligentiškus, įvairiuose veiklos srityse pagarsėjusius armėnus, ir še tau! O gal rusai tapatina armėnus ne su geriausiais, o su blogiausiais tautos atstovais? Su tokiais personažais, kaip mūsų valstybės vadovas, – rašo publicistas. Tokie kaip Seržas Sargsianas ir visa dabartinė valdžia, sudaryta beveik vien iš žmonių su kriminaline praeitimi, dabartimi ir ateitimi, daro tikrą gėdą respublikai. Jie plėšia ją, ciniškai ir atvirai.

Ir čia autorius kaip pavyzdį pateikia istoriją, nutikusią išeivijos verslininkui, JAV piliečiui Edmonui Chudianui, investavusiam Armėnijoje 5 milijonus dolerių. Tarp aferistų, įstūmusių Chudianą į bankrotą, buvo ir prezidento brolis – Levonas Sargsianas. Ir kas? Seržas pagrasė broliui pirštu: daugiau taip nedaryk. Ne, patarė… kaip išmanant išsisukti. Autorius niekaip negali nusiraminti, anot jo, šitaip rodoma vakarykščių nevykėlių ir autobusų vairuotojų, komjaunimo aktyvistų ir kitų į valdžią prasibrovusių išsišokėlių neslepiama panieka savo tautai, jos žmonių nuomonei, išeivijai.

2013 metais Edmonas Chudianas pats kreipėsi į tautiečius, norinčius investuoti Armėnijoje: Pradėdami bet kokį verslą Armėnijoje būkite labai atsargūs dėl armėnų valdininkų, taip pat jų giminių siūlomų vadinamųjų globėjiškų paslaugų. 2004 metais jis pats, autoritetingų žmonių raginamas, įdėjo nemažas lėšas į statybas, o po kelerių metų liko apiplėštas išvien veikiančių sukčių ir nusikaltėlių, užimančių aukščiausius valdžios postus. Jo įdėjimai, kaip ir daugelio kitų išeivijos armėnų įdėjimai, buvo išgrobstyti veikiant visai valstybinei mašinai. Verslininkas praneša, jog su vienminčiais įsteigė Išeivijos investuotojų teisių gynimo komisiją, ir pataria kreiptis į jos pasamdytus advokatus kilus teisiniams ginčams. Be to, ragina:  Armėnijoje viešpataujančioje savivalės ir kyšininkavimo aplinkoje mes, išeivijos armėnai, turime būti kartu, palaikyti vienas kitą, neleisti, kad koks nors valdininkas ar jo giminaitis tryptų mūsų svajonę – gyventi Armėnijoje ir savo indėliu pasitarnauti jos klestėjimui.

Aristokatiškumas – tai gal ne vien padorumas, tačiau ir giminės garbės paisymas, kilmės bendrystė.  Gėdos jausmas.

Prisivilioja į tėvynę ir apiplėšia

Gali būti, šis forumas ir išeivijos verslininkų atsiliepimai pasitarnavo dingstimi Rusijos Federacijos piliečiui Levonui Markosui parašyti „Atvirą laišką Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui“. Laiško pradžioje teigia, jog paskutinį kartą kreipiasi į jį per žiniasklaidą, mat rašė ne vieną kartą, tačiau atsakymo nesulaukė.

Laiške jis primena keliolikos metų senumo laikus, kai respublikos prezidentu buvo Robertas Kočarianas, pats Sargsianas ėjo gynybos ministro ir Saugumo tarybos sekretoriaus pareigas, o Centriniam bankui vadovavo Tigranas Sarkisianas. Jie esą ir paragino jį, kreipdamiesi į patriotinius jausmus, prisidėti gelbstint Armėnijos ekonomiką. Jeigu Jums liko bent kiek sąžinės, tai jūs turėtumėte atsiminti, – kreipiasi verslininkas laiške į Seržą Sargsianą ir primena suteikęs svarią materialinę bei finansinę paramą Arcachui (Kalnų Karabacho separatistams), gelbėjęs armėnus pabėgėlius, kurių dalis, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, tebegyvena jam priklausančiame viešbutyje Maskvoje. Aš teikiau kiek galėjau paramą ir asmeniškai Jums, ir Jūsų giminaičiams, ponas Prezidente. Tikiuosi, Jūs to nepamiršote?

Sargsianas, rašo verslininkas, pats buvo atvykęs pas jį į Maskvą ir ragino įsigyti kai kurias žlugusias Armėnijos įmones, taip pat vos ne maldavo gelbėti bankrutuojantį banką „Kredit-Jerevan“. Verslininkas rašo patikėjęs ir ryžęsis įdėti į Armėnijos ekonomiką nemažas lėšas, nes nuoširdžiai troško padėti sunkioje padėtyje atsidūrusiai Tėvynei. Galiausiai, – rašo, – įdėjęs į Armėnijos ekonomiką šimtus milijonų dolerių, patyriau milžiniškus nuostolius ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo vykdytojais. Jam priklausantį turtą areštavo ir išpardavė.

Taip nutiko ne jam vienam – daug išeivių su kartėliu jam pasakojo apie Armėnijoje įsigalėjusią netramdomą savivalę. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, galima sakyti, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Ji veikia pagal vieną ir tą pačia išmėgintą schemą: pradžioje „Tėvynės vardan“ išvilioja iš verslininkų nemažus pinigus, o po to kurpia prieš juos kaltinimus – tam, kad pašalintų iš verslo, išstumtų iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus ir už juos sumokėtus pinigus pasiimtų sau. Su jais atsitiko tas pats, ką Jūs, Robertas Kočarianas ir Tigranas Sarkisianas, padarėte su manimi. Štai taip Jūs ir panašūs į Jus susikrovėte sau daugiamilijoninį turtą skurstančioje Armėnijoje.

Neramumai Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.

Markoso žodžiais, Armėnijoje jam visiškai nepagrįstai iškėlė baudžiamąją bylą ir paskelbė tarptautinę paiešką, nors jis neketino nuo nieko slapstytis. Rusijos tyrėjai kelerius metus kruopčiai tyrė bylos medžiagą ir nustatė jo veiksmuose nesant jokios nusikaltimo sudėties. Tai reiškia, kad jis esąs teisėtas kadaise Armėnijoje įsigyto turto savininkas. Parodykite vieną kartą pilietinę drąsą ir priimkite teisingą bei teisėtą sprendimą grąžinti man mano nuosavybę ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius. Ne vien dėl savęs prašau – dėl visų apgautų išeivijos verslininkų…  Laiškas baigiamas tokiais žodžiais: Grąžinkite apgautiems išeivijos armėnų verslininkams jų nuosavybę, kuri buvo užgrobta Jums žinant ir Jums tiesiogiai dalyvaujant. Nuimkite nuo savo sielos sunkią nuodėmę. Gal tada armėnų tauta Jums dovanos…

Rusijos verslininkas viešai kaltina sunkiais nusikaltimais Armėnijos prezidentus, buvusįjį ir esantįjį, ir reikia sutikti su autoriais, primenančiais gyvuojant nekaltumo prezumpciją ir raginančiais oficialiai paneigti teiginius, jeigu skelbiami dalykai yra netiesa. Arba patvirtinti taip ir buvus… Visa bėda, jog Armėnijoje labai abejojama ir tyrėjų bei teismų nešališkumu. Kas išdrįs, o jeigu ryšis – kaip patvirtins girdėjęs verslininkus tarpusavyje kalbėjus, kad iš jiems atitekusio Markoso turto uždirbamas pajamas jie atiduoda Sargsianui valstybės reikalams, o šis gautus pinigus dedasi sau į kišenę?

Kita vertus, ir „Atvirame laiške“ išdėstytus kaltinimus skeptiškai vertinantys autoriai pripažįsta: vis viena, ir be Markoso, būta nemaža išeivijos verslininkų apiplėšimo atvejų, šiose korupcijos schemose veikė, deja, ir Seržo Sargsiano aplinkos žmonės. Armėnijoje gyvuoja kriminalinio-oligarchinio ir korupcinio pobūdžio sistema, kuri vešint aplinkui skurdui tarnauja aukštų valdininkų pelnijimuisi ir užkerta kelią ilgalaikėms investicijoms.

Vienus sugniuždė, kiti – nepalūžo

Armėnų vyriausybė investicijų žvalgosi visur. 2017-ųjų pradžioje Berlyne įvyko Vokietijos-Armėnijos ekonomikos forumas. Vokiečių ekspertai nurodė, jog reikalai klostosi patenkinamai (kiek padidėjo šalių prekybos apyvarta), tačiau Armėnijos ekonomikoje, suprantama, esama ir problemų. Konkrečiai: oligarchinių struktūrų įsigalėjimas, kai kurių ekonomikos sektorių monopolizavimas, nepriklausomų teismų nebuvimas, neskaidri muitų ir mokesčių žinybų veikla, taip pat – vešinti korupcija. Ir tai vadinama tik problemomis?  Kai kurios jų vokiečių verslininkams kainavo ne vieną milijoną. Prieš ketvertą metų vokiečių verslininkas armėnų laikraščiui „168 žam“ kalbėjo, jog buvo nemažai norinčių investuoti į Armėnijos ekonomiką milijonus, tačiau persigalvojo, išgirdę jo istoriją. Verslas Armėnijoje susijęs su šalies politine valdžia, – sakė vokietis.

2006 metais vokiečių kompanija „Istinvestor“ įsigijo 3,2 % Jerevano bendrovės „Ararat“ akcijų, tačiau nepraėjus nė dvejiems metams didžiausias bendrovės akcininkas – turtingiausiu žmogumi Armėnijoje laikomas verslininkas ir politikos veikėjas Gagikas Carukianas pareikalavo parduoti šią dalį jam. Vokiečiams nesutikus, Carukianas sutvarkė reikalą taip, kad „Istinvestor“ teliko viena akcija, tačiau ir tos dalies jie galiausiai neteko. Tiesa, teismas priteisė vokiečių naudai iš bendrovės „Ararat“ 14,8 milijono dramų (maždaug  $30,5 tūkstančio), nors jie reikalavo beveik 10 kartų daugiau. Anot žurnalistinius tyrimus vykdančio elektroninio leidinio „Hetq”, vokiečių kompanija, investavusi į konjako daryklą $10 milijonų, liko tuščiomis rankomis. Daugiau nieko nepešusi Armėnijos teismuose, kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre. EŽTT žodis yra galutinis, tačiau jo laukti tenka labai ilgai…

Carukianas – politikos veikėjas, partijos „Klestinti Armėnija“ vadovas. 2017-ųjų pavasarį vykusius rinkimus į Nacionalinį susirinkimą jo vedama partija pasitiko žadėdama sutelkti nei rinkėjams, nei patiems politikams neįsivaizduojamas  $15 milijardų (!) investicijas (valdančioji Armėnų respublikos partija, naujam ministrui pirmininkui Karenui Karepetianui subūrus turtingiausius išeivijos armėnus verslininkus, planavo vargais negalais per kelerius metus išspausti 3 milijardus). 15 ir net daugiau milijardų dolerių – tačiau tik tuo atveju, jeigu „Klestinti Armėnija“ parlamente iškovos ne mažiau kaip pusę + 1 vietas. Neiškovojo. Tad nebus Arėnijai pasakiškų 15 milijardų… Nebūtų jų buvę ir iškovojus daugumą – iš kur? 

Pats Carukianas, kaip matėme, į užsienio investicijas nespjauna, tačiau sėdėti už vieno stalo su dalininkais užsieniečiais ne itin linksta. Vokiečių pavyzdys, beje, ne vienintelis. Nuo jo nudegė ir prancūzai. 1997 metais 71 % Aboviano alaus kombinato „Kotaik“ akcijų įsigijo prancūzų koncernas „Castel Castel Beer“; likę 29 % priklausė Carukianui. 2004-aisiais tuometis Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas priėmė kompanijos prezidentą ir labai išgyrė prancūzus rodant pavyzdį, kaip reikia vystyti veiklą Pietų Kaukazo respublikose. Rinktinis salyklas iš Prancūzijos, ypatingi apyniai iš Čekijos pavertė mūsų produkciją populiariausia Kaukaze, – skelbė „Kotaik“ reklama. 2006 metais Carukianas pardavė savo dalį „Castel“ už 4 milijonus. O štai 2011-ųjų pavasarį visą 100% valdė jau Carukianas. Ir žadėjo padaryti viską, kad gerėtų „Kotaiko“ alaus kokybė, didėtų pardavimo apimtis ir jis susigrąžintų lyderio poziciją rinkoje.

Armėnų žiniasklaida pranešė, kad patys prancūzai pasiūlė Carukianui vėl paimti alaus gamyklą Aboviano mieste į savo rankas. Mat susidūrė su finansiniais sunkumais, smarkiai sumažėjo jų produkcijos pirkėjų. Netrukus imta kalbėti, jog Carukianas tiesiog „patarė“ prekybininkams neužsakinėti prancūzų alaus po to, kai „Castel“ atsisakė parduoti jam akcijas. Apie turtingiausiu laikomo armėnų verslininko ataką žinota aukščiausiu valstybiniu lygiu, mėgino įsikišti Prancūzijos pasiuntinys Armėnijoje, kompanijos savininkas net kreipėsi į Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką, su kuriuo pasižinojo, tačiau Carukianas pasirodė esąs galingesnis. Matydamas negalėsiąs nuveikti Armėnijos oligarcho, prancūzas pirmiausia išvežė iš Armėnijos šeimą, greitai sutvarkė reikalus ir dingo…

O štai kita prancūzų kompanija, „Pernod Ricard“, nepalūžo. Rusijos imperijoje ir Sovietų Sąjungoje, o ir pasaulyje žinoma Jerevano konjako darykla Armėnijos nepriklausomybės metais suskilo į dvi bendroves: vieną įsigijo prancūzai, kitą – tas pats Gagikas Carukianas. „Pernod Ricard“ per teismus išsikovojo išimtinę į konjako „Ararat“ ženklą. Prancūzų kompanija, kaip pasakė vienas jų konkurentų atstovas, Armėnijoje  veikia kietai  ir agresyviai. Visus reikalus sprendžia tik per šalies vadovybę, valydama kelią nuo konkurentų.

Carukianas mėgino pakelti vynuogių supirkimo kainą ir pervilioti į savo pusę dalį žaliavos tiekėjų, tačiau šį kartą ir jam neišdegė. Vienas pačios kompanijos vadybininkų paaiškino: Armėnija – maža šalis, čia prezidentas gali veikti visus procesus

Užuodė milijardą…

2015- ųjų vasarą Los Andžele eidamas 99 metus mirė armėnų kilmės verslininkas Kirkas Kerkorianas. Pastaruoju metu jis valdė $4,2 milijardų turtą. 1989 metais jo įsteigtas labdaros fondas „Linsi“ (Lincy Foundation) per ketvirtį amžiaus gyvenamųjų namų ir mokyklų statybai, kelių tiesimui ir kitiems Armėnijos poreikiams paaukojo $1,1 milijardo. Svari ir jo ideologinė parama. Ilgą laiką JAV politika Armėnijos atžvilgiu buvo nustatoma Kirko Kerkoriano kabinete, – rašė „The Washington Post”. Jo nuopelnai armėnų tautai buvo įvertinti suteikiant Armėnijos nacionalinio didvyrio vardą (2004). 2016-ųjų pradžioje velionio paskirtieji jo valios vykdytojai sužinojo, kas parašyta milijardieriaus testamente: per trejus metus nuo mirties dienos turtą parduoti ir gautus pinigus padalyti jam gyvam esant vykdytų projektų tolesniam finansavimui.

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Net Rusijos naujiena tarnyba „Regnum“ 2016 metų rudenį pranešė, kad yra galimybė į Armėniją nukreipti $2 milijardus, kuriuos paliko verslininkas ir filantropas Kirkas Kerkorianas, ir kad apie tai prakalbo buvęs Armėnijos užsienio reikalų ministras (1998-2008), Nacionalinio susirinkimo narys Vardanas Oskanianas. Jis papasakojo artimai bendravęs su milijardieriumi ir net žinojęs jo mintis. Kerkorianas esą buvo karštas patriotas, jis nuoširdžiai geidė matyti Armėniją klestinčią, demokratinę, išsivysčiusią – tai buvo jo svajonė. Oskanianas prisiminė ir pirmąjį milijardieriaus apsilankymą Armėnijoje, jį visur lydėjo ir akimis matė, kaip Kerkorianas mažiausiai dešimt kartų verkė. Anot buvusio ministro, vienas turtingiausių Amerikos žmonių įdėjo į Armėniją $300 milijonų, kurie labai padėjo šalies ekonomikos vystymui tuo laikotarpiu. O dabar, įsivaizduokite, jeigu pavyktų iš jo palikimo gauti vieną milijardą, tai per ateinančius penkerius metus Armėnijoje galima sukurti stebuklą.

Buvęs ministras ragina nepalikti likimo valiai šios istorinės galimybės, sudaryti komisiją iš 5-7 žinomų, pasitikėjimą pelniusių žmonių – jie palikimo tvarkytojus  turėtų tikinti Armėnijai tikrai reikiant pinigų ir tuos pinigus būsiant tinkamai panaudotus. Šiukštu neleistina, kad kurių nors asmenų ar organizacijų savanaudiškos pretenzijos atgrasytų palikimą dalysiančius žmones nuo Armėnijos.

Nežinia, ar pats Oskanianas taikėsi į tą pasitikėjimą pelniusių žmonių kompaniją. 2012 metais jis neteko parlamento nario teisinės neliečiamybės ir prokurorai jam iškėlė baudžiamąją bylą dėl nusikalstamai gautų didelio masto pinigų įteisinimo („pinigų plovimo“). Iš pradžių įtariamasis spardėsi: politinis persekiojimas, tačiau galiausiai prisipažino iš labdarai skirtų pinigų $250 tūkstančių pasisavinęs… Beje, tai atsitiko jo vadovaujamam fondui pardavus bendrovę, įsteigtą Armėnijoje dviejų Jungtinėse Valstijoje veikiančių korporacijų… Kadangi prisipažino ir sumokėjo mokesčius, bylą nutraukė.

Nacionalinis didvyris užtrenkė tautiečiams duris

Buvusiam ministrui prabilus apie istorinę galimybę gauti bent 1 milijardą iš Kirko Kerkoriano palikimo, atsiliepė Armėnijoje žinoma visuomenės veikėja, Jerevano seniūnų tarybos narė Anahit Bagšian. Dėl teisybės, pareiškė ji, tai ponas Oskanianas turėtų papasakoti ir apie tai, kodėl Kerkorianas nutraukė „Linsi“ fondo veiklą Armėnijoje. Ponia Anahit rašo: Negi ponas Oskanianas nebuvo atsakingas už tai, kad fondas veiktų teisėtai – kartu su tuomečiu prezidentu Kočarianu? Negi nežinojo, kad fondas Armeno Gevorgiano pastangomis buvo suniokotas, ir kalbos apie tai nuėjo iki Kerkoriano? Be kita ko, ataskaitose buvo rašoma, kad suremontuota 12 mokyklų, kai iš tikrųjų remontavo 8-9. Ir panašiai.

1973 metų gimimo Armenas Gevorgianas – prezidento Kočariano administracijos vadovas (2006-2008), vėliau (iki 2014-ųjų) – Nacionalinio saugumo tarybos sekretorius, Armėnijos vyriausybės viceministras, teritorinio valdymo ministras; 2016-ųjų pavasarį vėl tapo nacionalinio saugumo tarybos sekretoriumi, o rudenį – prezidento administracijos vadovu. Prieš kelis mėnesius Sargsianas jį skyrė Priežiūros rūmų nariu (iš viso 7 nariai, kontroliuoja biudžeto išlaidas, valstybės ir vietinės valdžios turto naudojimą) ateinantiems šešeriems metams;  šmėkštelėjo net žinelė, kad gali būti pasiūlytas į Armėnijos prezidentus (pagal Armėnijoje 2015 m. gruodžio  6 d. vykusiame referendume priimtas konstitucijos pataisas svarbiausias valstybėje bus ministras pirmininkas, kurio posto vertas, aišku, šių pataisų pateikėjas – Seržas Sargsianas).

Kirkas Kerkorianas, toliau pasakoja ponia Anahit, Armėnijai skyrė 200 milijonų – gyvenamiesiems namams buvusio žemės drebėjimo zonoje statyti, mokykloms, ir klausia: O jūs, ponai Oskanianai ir Kočarianai, ką jūs padarėte? Neatstatėte nelaimės zonos, neužbaigėte mokyklų statybos, šiais pinigais praturtėjo tik keletas valstybės aparate esančių plėšikų, kuriems tėvynė, Armėnijos valstybė – tik priemonė krautis sau turtą, ir jūs padarėte tai Kerkoriano sąskaita. Tai, Ahanit manymu, Kerkorianą įžeidė iki širdies gelmių, jis nusivylė savo tėvyne ir tėvynainiais, jam tapo atgrasūs Armėnijos grobstytojai, neįtikėtinas korupcijos mastas, vogimas, ir jis nutraukė investicines programas, maitinusias Armėniją.

2011 metų vasarį buvo pranešta: fondas „Linsi“ nutraukia veiklą ir perduoda neišnaudotus pinigus ($200 milijonų) Kalifornijos universitetui Los Andžele (UCLA).

Armėnų žiniasklaida rašė, kad fondo veikla sustabdyta dėl neektyvaus Armėnijai skiriamų lėšų naudojimo. Tačiau esama ir gerokai konkretesnio paaiškinimo: Kerkorianas atsisakė teikti Armėnijai paramą po to, kai pareikalavęs iš vyriausybės per 7 dienas pateikti aiškią ataskaitą apie jai skirtų fondo pinigų panaudojimą, sulaukė kažin kokių miglų. Kerkorianas viešai nesiskundė (apskritai, jis visą gyvenimą vengė žurnalistų ir viešumo), tačiau, kalbama, daugiau nesutiko priimti armėnų delegacijų, net aukščiausių vadovų.

Ir dar. Slaptai.lt  jau pasakojo apie dar vieną prezidento Seržo Sargsiano brolį, Aleksandrą, kuris karaliavo Armėnijoje, tačiau kuo puikiausiai jautėsi ir Jungtinėse Valstijose: varė reikalus padedamas ten gyvenusio armėno – nusikaltėlių autoriteto, nusipirko rūmus ir panašiai. Taigi, pasakojama, „Sašikas-Penkiasdešimt Procentų“ Kerkorianui, vos ne tapšnodamas „Las Vego karaliumi“ vadinamam milijardieriui per petį, pasiūlė tapti kompanionais ir kartu plėtoti lošimų verslą…   

Tiesa turi būti pasakyta!

Per praėjusį rudenį Los Andžele vykusią kasmetinę TV labdaros akciją Visų armėnų fondas (Hayastan All Armenian Fund) surinko $12,5 milijono; 2,5 milijono paaukojo vienas turtingiausių Rusijos verslininkų Samvelas Karapetianas. 2016-aisiais tokios akcijos metu armėnai fondui suaukojo 15 milijonų, 2008-aisiais buvo surinkta $35 milijonai. Prieš kelerius metus Los Andžele neliko nepastebėta vietinių armėnų protesto akcija, jos dalyviai vilkėjo marškinėliais su užrašu „Boikotuojame Visų armėnų fondą, rinkite mokesčius, o ne aukas“. Jie aiškino fondą esant perdėm korumpuotą ir padedant Armėnijos vadovams išlaikyti valdžią (fondo globėjų tarybos pirmininkas – Armėnijos prezidentas); esą 2012 metais fondui suaukota $20 milijonų, kai tuo tarpu Armėnijos vyriausybė dėl valdininkų piktnaudžiavimo, mokesčių nesurinkimo prarado 750 milijonų.

Tai, kad išeivijoje anaiptol ne visi pritaria Armėnijos valdžiai, rodo 2010-aisiais pasirodžiusi internetinė svetainė „Tiesa turi būti pasakyta“ (The Truth Must Be Told). Jos įkūrėjas, išeivijos veikėjas Los Andžele Ara Manukianas, pareiškė joje bus skelbiama žurnalistiniai tyrimai apie žmogaus teisių pažeidimus Armėnijoje, Kalnų Karabache ir išeivijoje, korupciją valdžioje, nusikaltimus kariuomenėje, prekybą žmonėmis (Human Trafficking). 2016-aisiais svetainė pakvietė pasirašyti peticiją „Pakeisk Armėnijos vyriausybę“ (Change Armenia’s Government). Peticijoje nurodoma, kad korumpuotas Seržo Sargsiano režimas žlugdo šalyje taikius demokratinius sąjūdžius, daugelį metų naudoja apgaulę, politinę prievartą ir fizinį smurtą savo valdžiai išlaikyti ir asmeniniam turtui gausinti. Armėnai išeiviai – Jerevano politikos kritikai Los Andželo gatvėse surengė simbolinę akciją – inscenizavo prezidento Sargsiano laidotuves…

Prieš pastarąsias Kalėdas Armėnijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma armėnų radijo stotį „Azatutiun“ ne visai korektiškai perteikus vieno garsiausio išeivijos veikėjų, Armėnijos pasiuntinio UNESCO Šarlio Aznavūro mintis, išdėstytas Prancūzijoje leidžiamame žurnale „Nouvelles  d’Arménie“. Esą radijo žurnalistai išpešiojo tik tam tikrus pasakymus iš pokalbio, kuriame jis, viską paėmus, teigiamai vertina tikrovę. Iš tikrųjų – kai kurie leidiniai greitai pagarsėjusio sakinio pradžią išvertė vienaip: Tuo metu, kai vienus sodina į kalėjimą pavogus kiaušinį, kiti kitaip: … pavogus dvi vištas…, treti: … pavogus kelis grašius (sū). Tačiau sakinio pabaiga visur vienoda ir vienaip supratama: … laisvėje lieka išvogusieji milijonus.

Tai visiškai neleistina, – kalba Aznavūras. – Reikia suvokti, kad mes turime gražią šalį, kurią privalome vystyti, kitaip ji gali išnykti nuo žemės paviršiaus, kaip kai kurios senosios civilizacijos, ir atsakinga už tai bus Armėnijos vadovybė. Aznavūras kalba literatūriškai – kad paryškintų tai, kas yra. Tą sako ir šalies vadovams: Aš jų negailiu. Aš sakau tai, ką manau. Pagal užsienio reikalų ministeriją išeitų, jog šalies vadovai turi teisę žinoti Armėnijos nacionalinio didvyrio (beje, šis vardas jam suteiktas 2004-aisiais draugėje su Kirku Kerkorianu) nuomonę, o paprasti piliečiai – ne?

2018.03.26; 06:00