Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Šeštadienį istorinėje Seimo Kovo 11-osios Akto salėje susirinkę valdžios atstovai, signatarai, diplomatai, visuomeninių organizacijų atstovai paminės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos 33-ąsias metines.
 
Minėjime dalyvaus Lietuvoje viešinti Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka Elžbieta Vitek (Elżbieta Witek).
 
Iškilmingą minėjimą sveikinimo kalba pradės Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Renginyje taip pat kalbės Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarai Gediminas Vagnorius ir Algirdas Kumža, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos 2022 m. laureatė Giedrė Žickytė, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo, 2012 m. Laisvės premijos laureato, politinio kalinio, kovotojo už Lietuvos laisvę Antano Terlecko anūkas, istorikas Antanas Terleckas.
 
Šventinę– kovo 11-osios dieną taip pat bus įteikta  Valstybės nepriklausomybės stipendija.  Iš Seimo tribūnos kalbės Valstybės nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijos pirmininkas Virginijus Valentinavičius, kuris pristatys 2023 m. Valstybės nepriklausomybės stipendijos laureatą dr. Vilių Bartninką.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
 
Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai V.Bartninkas pateikė projektą „Valstybė kaip veiklos subjektas Petro Dirgėlos ir Gintaro Beresnevičiaus kūryboje“. Tyrimo tikslas – analizuoti P. Dirgėlos ir G. Beresnevičiaus tekstuose „valstybės“ sąvoką, jos reikšmes ir prasmes, valstybės veiklumo sampratą, pateikti abiejų autorių lyginamąją valstybės istorinę ir politinę koncepciją.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
 
2023 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas dr. Vilius Bartninkas 2014 m. baigė Vilniaus universitete filosofijos bakalauro studijas ir įstojo į klasikinių studijų magistrantūrą Kembridžo universitete (Jungtinė Karalystė), kurią 2015 m. baigė su pagyrimu. Toliau tęsė filosofijos krypties doktorantūros studijas Kembridžo universitete, kur 2019 m. įgijo daktaro laipsnį.
 
Iškilmingame minėjime visuomeninių organizacijų apdovanojimo „Žinia“ laureatą pristatys Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Saulius Pečeliūnas.
 
Pasibaigus iškilmingam posėdžiui, Nepriklausomybės aikštėje bus iškilmingai pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Po to Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa ir Lietuvos kariuomenės orkestras Gedimino prospektu žygiuos nuo Nepriklausomybės iki Katedros aikštės; juos lydės eitynės „Nepriklausomybės atkūrimo kelias“ su Lietuvos ir Ukrainos vėliavų juostomis.
 
Šeštadienį sostinės gyventojai ir svečiai kviečiami į atvirų durų valandas Seimo lankytojų centre, kur vyks edukaciniai užsiėmimai ir kūrybinės dirbtuvės vaikams, žinių viktorinos, bus rodoma vaizdo medžiaga, eksponuojamos teminės parodos ir ekspozicijos.
 
1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2023.03.11; 06:41

Zita Šličytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Iškilmingą Kovo 11-osios minėjimą Seime aptemdė incidentas, kai dalis jo dalyvių paliko posėdžių salę.
 
Taip kai kurie renginio dalyviai reiškė nepasitenkinimą dėl Aukščiausiosios Tarybos (AT)-Atkuriamojo Seimo deputatės Zitos Šličytės kalbos, kuri aštriai kritikavo valdžią, nepagarbiai kalbėjo apie seksualines mažumas. Salę paliko kai kurie parlamentarai, Vyriausybės nariai ir signatarai.
 
„Yra apmaudu, kad politikos madas dabar diktuoja palaidą gyvenimo būdą propaguojanti Laisvės partija. Ar alkoholis, narkotikai, medikamentinis abortas, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės dvasinę ir fizinę sveikatą? Žinoma, ne“,- sakė Z. Šličytė.
 
Tačiau renginio dalyviai labiausiai pasipiktino, kai AT deputatė pradėjo kalbėti apie tai, kad „pernai Kauno miesto Laisvės alėja žygiavo įvairiaspalvis homoseksualų paradas, o Vilniaus Vingio parke mitingavo daugiatūkstantinis šeimų sąjūdis…”
 
„Ar dar žodžio laisvė demokratinėje valstybėje galioja? Kam nepatinka mano kalba – prašome išeiti“, – reaguodama į salės reakciją pareiškė Z. Šličytė.
Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija turi ir be abejo turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui“, – sakė AT deputatė.
 
Vienas iš minėjimo salę palikusių politikų, Seimo vicepirmininkas Julius Sabatauskas neslėpė nusivylimo. „Tokią dieną norisi švęsti, o ne dalyti į kairę ir dešinę neapykantos pliupsnius“, – sakė jis Eltai.
 
Minėjimo salę palikusi premjerė Ingrida Šimonytė sakė, kad jai tokia kalba yra nepriimtina.
 
„Kodėl turiu sėdėti ir klausytis kalbos, kuri man nepriimtina? Tiesiog man tai, kas buvo pasakyta, yra nepriimtina ir aš išėjau“, – po iškilmingo minėjimo žurnalistams sakė I. Šimonytė.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2022.03.12; 08:01

Kardinolas Vincentas Sladkevičius. Kęstučio Jurelės (ELTA) nuotr.

Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Viktoras Rinkevičius parlamentui ketvirtadienį ketina pateikti siūlymą  2021-uosius metus paskelbti kardinolo Vincento Sladkevičiaus metais.
 
Tokį nutarimo projektą jis ketina pateikti, siekdamas pagerbti šią Lietuvai ir jos žmonėms svarbią istorinę asmenybę, pabrėždamas išskirtinius kardinolo V. Sladkevičiaus darbus Lietuvai ir kovai už jos laisvę.
 
Dokumento projekte atkreipiamas dėmesys į tai, kad 1991 metų sausį Sovietų Sąjungos kariuomenė prieš Lietuvą galėjo panaudoti karinę jėgą, todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nusprendė 1990 metų Kovo 11-osios, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą saugoti kitoje vietoje. 
 
„1991 metų sausį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka kartu su Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi Mečiu Laurinkumi Kaune kardinolui Vincentui Sladkevičiui perdavė saugoti 1990 metų Kovo 11-osios, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą su signatarų parašais, kurį kardinolas Vincentas Sladkevičius saugojo iki 1993 metų“, –  apie istorinius įvykius sakoma nutarimo projekte.
                             
2020 m. rugpjūčio 20 d. sukanka 100 metų, kai gimė kardinolas V. Sladkevičius, Lietuvai nusipelniusi asmenybė, visą savo gyvenimą pašventusi Lietuvai ir jos kovai už laisvę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.04; 07:46

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marionas Giedrys)

Kas atsitiks, jei Lukiškių aikštėje vis tik nebus pastatytas didingas Lietuvos laisvės kovų simbolis – Vytis? Žvelgiant paviršutiniškai – nieko tragiško.

Beveik penkiasdešimt metų šioje vietoje stypsojo atgrasusis Leninas. Toji baidyklė žeidė mūsų savigarbą, jautėmės išprievartauti, buvo skaudu, apmaudu. Bet gyvenome. Svetimkūnį išgabenus į istorijos šiukšlyną, – beveik tris dešimtmečius aikštė neturėjo jokio paminklo. Ir vis dėlto mes, lietuviai, kaip ir gūdžiu sovietmečiu, taip ir nūnai, – tebegyvename.

Tad gal ir ateityje nepasigesime Lietuvos kario? Ne, pasigendame. Tokio paminklo seniai laukiame. Lukiškių aikštė be rankose kalaviją su skydu tvirtai laikančio realistiško raitelio – tik beprasmė erdvė, kurioje leidžiama pasėdėti ant suoliuko, bet draudžiama pasijusti garbingą istoriją menančios tautos atstovu. Šiai istorinei sostinės aikštei verkiant reikia ne neva gilią mintį simbolizuojančių „vamzdžių“, „stulpų“, o būtent kovas už nepriklausomybę įamžinančio lietuviško akcento. Konkretaus, realistiško akcento. Kad žirgo nesupainiotume su kitu gyvūnu, o kalavijas nebūtų panašus į šluotą arba lazdą. Kiekvienas į Lukiškių aikštę užsukęs turistas privalo be didesnių galvos laužymų suvokti – taip lietuviai pagerbia savo sudėtingą, didingą ir tuo pačiu tragišką istoriją. 

Prūsijos žemėlapis

Žinoma, Lukiškių aikštę galėtų įprasminti ne tik Vytis. Įmanomi ir kiti variantai. Bet vis tik tai privalo būti aiškūs, akivaizdūs lietuviški simboliai, bylojantys mūsų pergales.

Kiek lietuvių pasigenda būtent tokio paminklo? „Vilmorus“ atlikta apklausa skelbia, kad – dauguma. Realistiško, didingo paminklo Laisvę gynusiam kariui trokšta ir jaunimas, ir senimas, ir kairieji, ir dešinieji, ir uiversitetinį išsilavinimą turintys, ir vos vidurinę mokyklą tebaigusieji. Žodžiu, dauguma.

Tai kodėl iki šiol Lukiškių aikštė – tuščia? Šiai daugumos svajonei išsipildyti iškilo rimta grėsmė. Atsirado lietuvių, kuriems viskas, kas primena Lietuvos didybę, – atgrasu, vulgaru, primityvu. Jie tarsi remia mums priešiškų valstybių (Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos?) užmačias – neleiskime lietuviams didžiuotis savo paeitimi. Nes savo istorija besididžiuojantys lietuviai – nenugalimi, neįveikiami…

Iš kur atsirardo lietuviškumo besigėdijantys lietuviai? Per pastaruosius tris dešimtmečius mūsų mokyklose ir universitetuose moksleiviams bei studentams buvo kryptingai brukamos svetimos idėjos. Todėl šiandien ir turime lietuvių, kuriems nereikia nei lietuviškų paminklų, nei lietuvių kalbos, nei lietuviškų tradicijų. Jų gyvenimo tikslas – kuo greičiau ištirpti kitose tautose.

Kas juos taip išauklėjo, – rimta tema moksliniam tyrimui. Solidi valstybė privalo žinoti jaunąsias kartas šunkeliais nuvedusių „didvyrių“ pavardes. Taip pat nekenktų išsiaiškinti, kodėl tie „mokytojai“ mums piršte piršo nepilnavertiškumo jausmą. Jei dėl žioplumo, nesusigaudymo, – gal galima atleisti, jei sąmoningai, – jau būtų nuodėmė.

Tačiau šiandien tokio pobūdžio tyrimai – ne pats didžiausias rūpestis. Didžiausią galvos skausmą kelia akivaizdi aplinkybė: mūsų tautiečiai, kuriems nesvarbu, kur gyventi, kokia kalba šnekėti, kokius vaikus auginti, – užima aukštas pareigas valstybinėse įstaigose. Jų esama visur – savivaldybėse, ministerijose, Parlamente, Vyriausybėje. Laikydami savo rankose realias valdžios vadeles jie perėjo į puolimą – gviešiasi sustabdyti visuomeninių organizacijų sumanymą Lukiškių aikštėje pastatyti didingą raitelį, primenantį Vytį.

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kosmopolitai ir liberalai, kuriems tiktų apibendrinantis mankurtų epitetas, griebiasi įvairiausių klastų – kad tik Lukiškių aikštė netaptų lietuviško tvirtumo simboliu. Pavyzdžiui, demagogiškai tvirtinama, esą skubėjimas statant valstybinės svarbos paminklus nepateisinamas. Esą tie, kurie skuba, dažniausiai tik apsijuokia. Skubėjimo priešininkai sąmoningai pamiršta, kad Lukiškių aikštę įprasminantį Laisvės paminklą jau buvo galima mintyse pradėt braižyt vėlyvą 1990-ųjų kovo 11-osios vakarą, vos tik prof. Vytautas Landsbergis perskaitė nepriklausomybės Aktą. Žodžiu, visus mus – skulptorius, architektus, menininkus, dailininkus, rašytojus, visuomenininkus, valdžios atstovus, žurnalistus – derėtų barti ne dėl skubėjimo, o dėl nusikalstamo neveiklumo, vilkinimo.

Siekdami, kad Lukiškių aikštėje būtų tuščia arba bereikšmė, mūsų oponentai karštligiškai ieško priekabių – tai žirgo uodega ne taip pakreipta, tai kardas ne taip iškeltas, per daug agresyvumo… Kur svyra svarstyklės, kitaip tariant, daugėja ar mažėja lietuviškųjų mankurtų, – štai kas turėtų rūpėti, neraminti.

Prieš keletą dienų svečiavausi pas Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatą, Vydūno draugijos garbės pirmininką, humanitarinių mokslų daktarą Vacį Bagdonavičių. 

Vacys Bagdonavičius, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Svarstėme, ar lietuvių neištiks prūsų likimas. Mažosios Lietuvos žinovas, populiarintojas, enciklopedinių leidinių apie dabar Kaliningrado sritimi vadinamo krašto praeitį sudarytojas, gausybės straipsnių apie filosofą Vilhelmą Storostą – Vydūną autorius apgailestauja, kad, nepaisant didelių Lietuvos pasiekimų ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje, kultūroje, per paskutiniuosius kelis dešimtmečius mūsų žemėje išauginta karta, kuriai vis mažiau bereikia, vaizdžiai tariant, ir Didžiosios, ir Mažosios Lietuvos. Būtent taip išauklėto jaunimo apstu visose valstybinėse įstaigose.

Dr. V. Bagdonavičius papasakojo šokiruojantį atvejį, susidūrus su abejingais Lietuvos Kultūros ministerijos darbuotojais, kuriems nė kiek nerūpėjo, ar Vokietijoje bus įamžintas apie vokiečių – lietuvių satykius įspūdingą traktatą kadaise parašiusio Vydūno atminimas. Reikalas toks: Lietuvoje reziduojantys Vokietijos diplomatai, vos tik išgirdę apie Vydūno asmenybę, nedelsiant puolė tarpininkauti Vokietijoje statant filosofo biustą ir paminklinę lentą. Nors vokiečiams, prisiminkime, Vydūno veikla neparanki – mūsų filosofas kritikavo vokiečius dėl to, kam šie šimtmečiais engė – puldinėjo, išnaudojo, germanizavo – lietuvių tautą. O Lietuvos Kultūros ministerijos klerkams lietuvius nuo germanizacijos gynusio, vokiečius dėl germanizacijos gėdinusio Vydūno atminimas – nerūpi.

Dr. V. Bagdonavičius baiminasi blogiausiojo – kosmopolitiškai pastaraisiais dešimtmečiais išauklėta karta augins dar mažiau lietuviškumu besidominčius vaikus. Dar viena kita tokia karta, ir lietuvius ištiko toks pat tragiškas likimas kaip kadaise – prūsus. Gal tik Lietuvos pavadinimas išliks. Prūsijos – neišliko.

Lukiškių aikštės sutvarkymas taps lakmuso popierėliu, bylojančiu, kokios jėgos Lietuvoje šiandien stipresnės.

Amerikos lietuvių laikraštis www.draugas.org

2017.08.11; 09:15

Tekstas, garsas, vaizdas… Mintis, muzika, spalva…

Vidmantės Jasukaitytės gilią, jausminga, intymią poeziją, lydimą meistriškos Arkadijaus Gotesmano perkusijos ir Petro Vyšniausko saksofono, papildys maditatyviniai tapytojos Kunigundos Dineikaitės paveikslai. Vakaras, sujungiantis meno žanrus ir panaikinantis jų ribas… Galimi patys įvairiausi klausimai poetei ir patys atviriausi atsakymai į juos.

Continue reading „Rašytojos Vidmantės Jasukaitytės kūrybos vakaras”

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.12

liekis_333

Iš tikrųjų, be istorinės atminties neįmanomas tautiškumas ir nepriklausomas valstybingumas, tautinė savimonė.

Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas V.Putvinskis – Pūtvis rašė: kol yra gyva tautinė savimonė,  žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui. 

Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, niekas nebeprikels. Visų laikų okupantai iš okupuotojų  stengdavosi ištrinti istorinę atmintį,  tautinę savimonę, tautiškumą.

Continue reading „Istorinės atminties reikšmė lietuvių Tautai ir jos valstybingumui”