Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Per FB kalnus ir pakalnes lyg krepšinio kamuolys nusirito žinia: Lietuvos jaunimas – vienas iš apolitiškiausių (o gal net – pats apolitiškiausias) Europoje.

Vieni priėmė šią informaciją kaip seniai lauktą ir savaime aiškų faktą. Atseit, to buvo galima tikėtis, smunkant švietimo ir kultūros lygiui. Kiti pasipiktino, kad štai ir vėl kažkam (kam?) prisireikė žeminti lietuvius…

Būti žeminamam, aišku, niekam nepatinka. Matyt, dėl to mokyklose jau seniai draudžiama viešai skelbti moksleivių ir net studentų mokymosi individualius rezultatus, negalima jų pasiekimų lyginti su kitų klasės draugų ar kurso draugų pasiekimais. Tad suprantama, kad tokiose dirbtinėse, moralinio šiltnamio sąlygose brandinamiems žmogučiams gali nepatikti, kai viešai paskelbiama, jog lietuviai daugiausia žudosi, daugiausia išgeria, gauna mažiausias pensijas, ir pan. Bet tarptautinėms reitingais ir visokiomis apklausomis užsiimančioms institucijoms mažiausiai rūpi mūsų lietuviškos ambicijos, ir jos skelbia įvairius duomenis kada joms į galvą ateina. Mums belieka visa tai kažkaip sugromuliuoti…

Tad pradėkime nuo klausimo: gali ar negali mūsų šalyje, mūsų valstybėje išaugti apolitiškas jaunimas? Ar yra sukurta tokia kultūrinė, vertybinė aplinka, kurioje apolitiškas, be principų ir be vertybių jaunas žmogus atrodytų lyg krepšininkas, išbėgęs į aikštę be apatinės sportinės aprangos dalies ir būtų pasitiktas sirgalių smerkiančiu švilpimu?

Įtariu, kad į tokį klausimą dauguma atsakytų neigiamai: ne, nesukurta. Kita vertus, toli gražu ne visi sirgaliai švilpimu pasitiktų pusnuogį krepšininką… Nes juk esame dresiruojami būti pakančiais, tolerantiškais ir pan. net ir tuomet, kai individo laisvė tapatinama su vulgariu palaidumu.

Vadinasi, Lietuvoje yra visos sąlygos augti ir gerai jaustis apolitiškam jaunimui. Tokiam, kurio „širdis – krepšinio kamuolys“!

Pacitavau užknisti baigiančią reklamą, kurioje jauni vyrai lyg į kartuves žygiuojančiųjų veidais skelbia kažkokias nuo smegenų atšokančias frazes. Ir tarp jų šitą: „Mano širdis – krepšinio kamuolys“.

Jokiu būdu nenoriu šaipytis iš šią frazę įgarsinančio žmogaus. Jis tiesiog kartoja žodžius, kuriuos jam į lūpas įdėjo (ir už kuriuos užmokėjo) reklamos davėjas, užsakovas. Ko gero, tai pastarųjų galvos tuščios, lyg krepšinio ar futbolo kamuoliai, neapsunkintos nė vienos svaresnės mintelės…

O mes, savo ruožtu, nepyksim juk ant papūgos, jei ji pasitiks šūkiu “Žiūrėkit, atėjo idiotas, idiotas, idiotas“… Man tik įdomu, ar  įgarsintojas taip pat klusniai kartotų: „Mano širdis – diskas“, „Mano širdis – plaukimo baseinas“, „Mano širdis – pačiūžos“ ir kitas panašias su sportu susietas nesąmones? Nesąmones ta prasme, kad širdyje ėmė ir apgyvendino sportinį inventorių…

Tais metais, kai aš gimiau, kitame Europos pakraštyje garsus rašytojas, grafas kilme ir lakūnas profesija, parašė įstabius žodžius: „Kol mano civilizacija rėmėsi Dievu, ji išlaikė šį pasiaukojimo supratimą, pagal kurį žmogaus širdis yra Dievo buveinė (! – J.L.). Humanizmas paniekino pagrindinį pasiaukojimo vaidmenį: jis pasišovė išsergėti Žmogų žodžiais, o ne veiksmais. /… Neturėdami veiksmingo metodo, mes nusiritome nuo Žmonijos, kuri rėmėsi žmogumi, iki to skruzdėlyno, kuris remiasi individų suma“.

Nors rašyta buvo seniai ir toli, man, dėka mamos ir kitų vadinamaisiais „Smetonos laikais“ ugdytų mokytojų, dar pasisekė užgriebti trupinius tos krikščioniškos civilizacijos, kuri, pasak grafo – lakūno, „vis dar švietė mums jau blėstančia savo šviesa ir gelbėjo mus prieš mūsų pačių valią“. Todėl mane vis dar šokiruoja širdis, kurioje – ne Dievas, o sporto inventorius.

Tik, deja, dauguma europiečių, įžengę į XXI amžių, ne tik nebenori būti išgelbėti, bet ir viešai išsižadėjo krikščionybės kultūroje ir Dievo – širdyje.

Jei kas norėtų prieštarauti, kad ne, išsižadėjo ne visi, priminsiu, jog ir Lietuvoje dauguma rinkėjų savo laisva valia išsirinko tokį Seimą, kuris sutartinai balsavo už naują ES Konstitucijos projektą, kuriame nieko nebeturėjo likti nei iš krikščioniškos kultūros, nei iš valstybinio suvereniteto. Šias užmačias sustabdė tik tos šalys, kuriose savo nuomonę, nepritariančią brukamam Konstitucijos projektui, išreiškė ne parlamentas, ne siauras kolaboruojančių politikų ratelis, bet visuotinis referendumas… Ir nors tos šalys negarsėja religingumu, ištikimybe krikščionybės idealams, pasirodo, krikščioniškos civilizacijos įžiebta šviesa ten vis dar tebespingsi.

O pas mus? Kad ir kokiomis gražiausiomis šviesomis tviskėtų Kalėdine egle vadinamasis kūgis ar konusas Lietuvos sostinėje, pataikūniškai apgaubiantis prekybininkų kioskelių paradą, tikrąją Kalėdų šviesą jis primena ne daugiau, kaip krepšinio kamuolys – širdį.

2017.12.12; 03:50

Vytautas_visockasPrisimenu, mama liepė užtraukti užuolaidas, nesiartinti prie langų, kalbėti tik pašnibždom. Mūsų Suvalkų gatvelėje Alytuje pasirodė trys žmonės su raudona dėže. Beldžia į duris, žvalgosi pro langus.Nueina ir vėl sugrįžta. O mes, vaikai, gulime ant grindų prie lango išsigandę. Tie žmonės buvo gudrūs: mūsų namo duris pravėrė tada, kai manėme, kad jau neateis, kad mamos ir tėtės lapelius sumetė į raudoną dėžę patys. Mama ant rankų laiko mažametę sesutę, o agitatoriai jai bruka lapelius ir ragina mamą pavaduoti. Ėjo, jeigu neklystu, 1949-ieji. Prieš rinkimus miesto sode (dabar vadiname parku) prie pušų kamienų buvo priklijuoti lapeliai: „Kas balsuos – tas nealsuos!“ Žmonės nekentė valdžios ir bijojo partizanų. Net Alytaus mieste.

Buvau studentas, gyvenau „Tauro“ bendrabutyje. Rinkimų dieną išvažiavau į gimtinę.Paprašiau, kad kambario draugai patriotinę pareigą atlikų už mane. Pažadėjo, bet netesėjo: mes negalim, mes nežinom, kam jis atiduos savo balsą. O rinkimų apylinkė buvo kitoje gatvės pusėje, Geležinkeliečių technikume, tad agitatoriai varstė ir varstė mūsų kambario duris: ar dar negrįžo? Grįžau prieš pat komedijos pabaigą, kai jau 99,9 proc. demokratiškiausios šalies piliečių buvo atlikę pareigą tėvynei. Savo balsą atnešiau paskutinis. Salėje – nė vieno balsuotojo. Žmonės už stalų aiškiai nepatenkinti: kažkokio studenčioko turėjome taip ilgai laukti. Buvo, turbūt, 1960-ieji. Tada jau nebijojom, bet niekuo netikėjom.

x  x  x

Dabar 2016-ieji. O noro balsuoti, rinkti bet ką nėra. Nėra ir tikėjimo, kad verta, kad bus geriau, nors pasirinkimas didžiulis, tai ne 1949-aisiais. Buvo noras, buvo tikėjimas XX a.pabaigoje, o XXI a. pradžioje jo jau vėl mažai beliko.

Vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiuose rinkimuose į Seimą dalyvauja dvylika partijų ir du koaliciniai sąrašai. Beveik pusantro tūkstančio pažadukų, daugiau kaip velnio tuzinas partijų, ir visos tokios kovingos, teisingos: sieksime, padarysime, pakeisime… O ką iki šiol nuveikėte? Okupanto atsikračiusią tautą atvedėte prie prarajos. Mulkina mus kas netingi. Susiorientuoti sudėtingoje geopolitinėje situacijoje ne taip paprasta, todėl labai gerai, kad „Vilniaus forumas“ paskelbė 2016 m. Seimo rinkėjų vadovą – politine analize grindžiamą informacinį leidinį. Rinkimuose dalyvaujančios partijos vertinamos pagal dvylika klausimų, kuriuos čia ir nusirašiau:

  • Ar programose keliamas nykstančio suverenumo ir ES federacijos kūrimo grėsmės klausimas?
  • ar prieštaraujama masinės dvigubos pilietybės įteisinimui?
  • ar pripažįstama, kad demokratija Lietuvoje yra fasadinė ir siūlomos konkrečios reformos tam pakeisti?
  • ar pritariama iš vyro ir moters santuokos kylančios šeimos sampratai ir atmetama genderizmo ideologija?
  • ar keliamas tikslas ugdyti išsilavinusį Lietuvos pilietį, o ne vien darbo rinkos dalyvį?
  • ar keliamas tikslas pakeisti aukštojo mokslo finansavimą, užtikrinant visiems vienodai pagal pasirengimą prieinamą mokslą?
  • ar pripažįstama būtinybė išsaugoti ir stiprinti krikščioniškąja civilizacija grįstą unikalią tautinę kultūrą ir aiškiai atmetamas multikultūralizmas?
  • ar siekiama išsaugoti valstybinės kalbos statusą, atmetami dvikalbystės reikalavimai?
  • ar keliamas tikslas didinti visuomenės solidarumą, naikinant esamą regresinę mokesčių sistemą?
  • ar priešinamasi Seimo priimtam ir Prezidentės vetuotam Vyriausybės parengtam darbo kodeksui?
  • ar priešinamasi ES vykdomai nelegalių migrantų priėmimo ir dalinimosi tarp šalių narių politikai?
  • ar reiškiama parama Ukrainai gynybos prieš Rusijos agresiją ir palaikoma Lietuvos narystė NATO?

x  x  x

Klausimai suformuluoti taip, kad rinkėjui nesunku suprasti, kokių atsakymų iš jo tikimasi, pageidaujama. Taip, mums pražūtingas nykstantis suverenumas, privalome priešintis ES federacijos kūrimui. Globali Lietuva – klastingas susinaikinimo projektas. Masinė dviguba pilietybė emigraciją tik paskatintų; pilietis privalo turėti ne tik teises, bet ir pareigas. Demokratija Lietuvoje, deja, fasadinė. Šeima gali būti kuriama tik vyro ir moters santuokos pagrindu. Esame tolerantiški kitokiems, bet tai nereiškia, kad jie gali viską. Būtina išsaugoti ir stiprinti unikalią tautinę kultūrą. Pasauliui mes įdomūs tik tuo unikalumu. Mažiau mėgdžiokime, būkime savimi. Būtina išsaugoti valstybinės kalbos statusą, dvikalbystė mums pražūtinga. Tautinės mažumos neturėtų primesti mums savo valią. Pagrįstai bijome nelegalių migrantų. Matome, kas dedasi Prancūzijoje, Vokietijoje, kai kuriose kitose ES šalyse. Rasių maišymasis skatina neapykantą, neramumus. Jeigu kristų Ukraina, mums būtų daug blogiau. Putinas nesustotų. Melskime Dievą, kad esame NATO ir ši gynybinė organizacija nesubyrėtų, kad JAV ir po ten įvyksiančių prezidento rinkimų būtų mums palanki. Ir t.t., ir t.t.

x  x  x

Partijų, kurios atitiktų visas „Vilniaus forumo“ klausimų forma suformuluotas nuostatas – nėra. Jų programose deklaracijos dažnai neturi nieko bendra su tikrove bei jų veikla prieš rinkimus. Tai už ką balsuoti? Pasirinkimas labai sunkus, kompromisinis. 

2016-10-02; 20:40