matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Gyvename jau 34-aisiais atkurtos Nepriklausomybės metais. Tikrai gyveneme geriau nei gyvenome prie sovietų. Visų pirma, turime savo valstybę. Be to, pati gyvenimo kokybė, ypač materialinis jos dėmuo, tikrai bent daugeliui pagerėjo. Parduotuvių ir prekių įvairovė juose net per didelė. Galime, suprantama jei turime tam lėšų, keliauti kur tik širdis geidžia. Net kalbėti, ne viešoje vietoje, galima ką nori.

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau taip teigdami nepamirškime, kad ir visame pasaulyje tas gyvenimas pagerėjo. Kai kas bando kaip gėrio etaloną pateikti, kad gyvename demokratinėje valstybėje. Tačiau pats šis terminas nieko iš esmės nepasako. Reikia kalbėti apie turinį.

Gėris kaip samprata irgi yra subjektyvus, kaip ir daugelis dalykų šioje Žemėje. Tai visų pirma priklauso nuo supratimo, bendros kultūrinės terpės, kurioje gyvename ir svarbiausia, kaip patys suprantame arba priimame tam tikras sąvokas bei  vyraujančią visuomenės nuomonę.

O tai kas Gera, Teisinga, Dora, Moralu, dalinai įgaunama su genais, o daugiausia išugdoma. Supratimas apie Dorą, buities kulturą, elgesį pirmiausia ateina per Šeimą. Būtent joje iš Tėvų mes perimame tuo pirmuosius potyrius, kurie, metamas bėgant, bene tampa lementys. Juos susitirina arba atvirkščiai sunaikina paskui Mokykla ir viešoji aplinka, kurią dabar daugiausia formuoja masinės informacinės sklaidos priemonės. Kai kurie čia išvardyti informacijos/žinių perteikimo būdai elgesi atsakingai, ir veikia, ar bent stengiasi, bendražmogiškų vertybinių sampratų rėmuose. Tai yra tie, per šimtmečius žmonių civilzacijos patirtimi, sukurti orientyrai, bei kultūriniai imperityvai, kuriais vadovaujasi intelektuali, dora žmonių bendruomenė.

Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau pastaruoju metu, ne visame pasulyje, o būtent Vakarų civilzacijoje akyvaizdžiai vyksta gan spartus šių vertybių atsisakymas, jų naikinimo iš mūsų gyvenimo procesas. Niekas negali paneigti, kad bent per pastaruosius pora tūkstantmečių Europos ir gan ženklios pasaulio dallies kultūrinio, intelektualinio jo paveldo ir tuo pagrindu bendržmogiškų vertybių kūrimui milžinišką įtaką turėjo krikščionybė. Čia mes turime mintyse ne tiek pačią religiją, bet bendrą istorinį vyksmą ir mūsų civilzacijos formavimąsi. Būten apie šią ašį ir susiformavo Vakarų civilzacija.

Tačiau didžiausias šio laikmečio pardoksas, kad būtent ši civilizacija pirmoji ir atmetė krikščionybę, kaip moralinį/dvasinį savo egzistencijos pagrindą. Su siaubu sutikusi barbarišką Rusijos (1917 m.) bolševikų revoliuciją, kuri kas žmonijos teigiamo sukurta – griovė. Ant amoralių pamatų sukurdama antžmogišką valstybę/lagerį SSRS. Ir logiškai ilgai nieišsilaikiusi XX amžiaus pabaigoje subyrėjo. Tačiau jos pasėta šėtoniška barbariškumo sėkla sudygo ir šiandien atgimsta savo dar baisesniu demonišku pavidalu toje pačioje, prieš ją kovojusioje Vakarų civilzacijoje.

Nors sunku, bet be įniršio  objektyviai panagrinėkime, kas vyksta dabartinėje mūsų Vakarų civilzcijoje tai darydami per mažytę jos dalį -Lietuvą. Atsisakę krikščinybės/katalikybės kaip kultūrinės tradicijos mes pirmiausia atsisakėme savo valstybės egzistencinio pagrindo – Šeimos instituto. Šeimą, net be įstatymo, pakeitė gyvenimas partnerystėje (anksčiau liaudiškai sakydavo susidėjus). Kai kas tai priima kaip didžiulį Laisvės pasiekimą.

Taip – tai tiesa. Tik Laivės – nuo ko. O gi nuo ATSAKOMYBĖS! Štai esmė, dėl ko nenorima kurti Šeimą, nes nenorima įsipareigojimo. Įsipareigojimo pirmiausia vienas kitam dalintis bendru gėriu ir vargu, o svarbiausia – abiejų bendras įsipareigojimas prieš trečią, kuris ateis į šį pasaulį. Įsipareigojimas juo rūpintis ne tik materialine, bet ir jo formvimosi kaip naujos Asmenybės dorovine prasme. Šeima – tai dviejų žmonių sugebėjimas sugyventi ir sąmoningai dalintis suvokta Atsakomybe prieš naują Gyvybę. Kuri palaipsniui tampa Asmenybe. O pakeisdami Šeimą kitokia forma mes bėgame nuo Atsakomybės. Ir savo bailumą pridengiame įvairiais modernybės pramanais, kad Šeima jau atgyveno. Tai jeigu Šeima atgyveno, tada ir mes, žmonės, tampame tokia pat atgyvena, nes norime tik patogumų be Atsakomybės.

Vaikai Gedimino prospekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Būtent nuo čia ir prasideda šiuolaikinių modernybių, tokių kaip vaikų neribotos laisvės nuo pareigos jausmo jam bandomo įdiegti tėvų ir dar išlikusių kai kurių tikrų Mokytojų. Kalbėdami apie vaikų teises mūsų ,,šnekoriai” visiškai pamiršo jų pareigas ir iš to išplaukiančią atskomybę už savo poelgius. Taip, pseudomernistai mane puls, kad bandau propoguoti ir ginti, jų supratimu, archaiškas, jau atgyvenusias vertybes. Tačiau susimastykite, kur jūs vedate ir kur nuvesite jaunąją kartą teigdami jiems, kad Laisvė yra absoliuti. Jūs pradedate lyg ir gražiai. Negali būti smurto prieš vaikus.

O kas sako, kad tai pateisinama. Bet einame toliau. O kaip elgtis, jeigu vaikas piktybiškai elgesi, nelanko makyklos, nesimoko. Negana to, pradeda svaigintis, naudoti pradžiai lengvus, vėliau stipresnius narkotikus. Kad juos įsigytų, pradeda vogti. Ir taip mes prarandame galėjusį tapti padoriu mūsų bendruomenės nariu, jauną žmogų vien dėl to, kad laiku nebuvo jis sudrausmintas, nes kažkieno tai teorinis nieko bendro su realiu gyvenimu neturintis suvokimas to daryti neleidžia.

Aukštyn galva. Šokis Arkikatedros aikštėje. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau procesas tuo nesibaigia. Pabandęs svaigintis, net nesvarbu kuo ir šiaip ne taip išsisukęs iš sunkesnių pasekmių, toks žmogus toliau žengia ieškodamas kuo lengvesnio kelio, kad daug nesistegiant gerai gyventų. Štai čia ir prasideda kompromisai su sąžinės likučiais imant kyšius, meluojant žinant, kad to neįvykdysiu. Trumpai tariant, susikuria tokia gan gaji terpė asmenų, kurie nebeturi jokių doros stabdžių. Ką – stabdžių. Jie dažnai nebeturi net supratimo kas tai yra, nes tai jų supratimu yra senių atgyvena, tai ne šiuolakiška. O iš kur tas supratimas bus, jeigu nuo mažens neatsirado supratimo apie Atsakomybę.  

Net keista, kodėl šiandien stebimės, kad nėra reikiamų Mokytojų arba atsakingų valstybės tarnautojų, kodėl teisėjai ima kyšius ir kyšininkus išteisina. O todėl, kad niekas per visus 33 metus už tai rimtai nebuvo nubaustas. Ką – nubaustas. Nebuvo net pasmerktas. Mes esame permanentinių skandalų liudininkai. Tai kažkas pakliuvo su kyšiu. Kitas prievartavo nepilnamečius. Dar kitas visą armiją svainių į šiltas vietas su gerais atlyginimais įtaisė. Kažkur dingo valstybės lėšos. Galima vardyti ir vardyti. Deja, nė karto neteko girdėti, kad šie kaltininkai būtų nubausti. Ką nubausti. Nors viešai pasmerkti. Nieko, pilnas štilius.

Dėl ko subyrėjo daugiau nei tūkstmentį gyvavusi Romos imperija. Ne dėl silpnos ekonomikos. Ir ne dėl to, kad ją kažkas užkariavo. Ji subyrėjo iš vidaus. Nes supuvo. Jos moralė/dorovė visiškai pašlijo. Didikai tapo pasileidę ir silpni, ištižėliai. Imperatoriai sangulavo ne tik su seserimis, bet net su motinomis. Ir niekas neskambino varpais, nes visuomenei taip patiko, taip jie suprato didikų laisvę. Taip jie ir sunyko. O į jų vietą atėjo jų vadinti barbarai, bet veiklūs ir energingi. Tikrai nesinori, kad mes būtume mūsų Vakarų civilzacijos saulėlydžio liūdininkai. Nes civilizacija stipri ne ginklais, o savo moraline nusotata.

Kryžių kalnas. Žiema. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ką bekalbėtų dabartinių modernybių apologetai, bet jie visų pirma yra viedmainiai. Prisidengdami, kad taip elgesi vos ne visas pasaulis, kas jau svaime yra melagingas pramanas, jie bando į mūsų gyvenimą įterpti taip vadinamas Vakarietiškas vertybes. Bet būtinai ištrinant, pakeičiant mūsų protėvių per tūkstamentančius kurtą ir mūsų didvyrių krauju apgintą mūsų Teisę į savitą būtent mūsų Lietuvos Tautai būdingą Gyvenimo būdą. Būdą, kuris išaugęs ant tokio monolitinio pagrindo, kaip  Šeima, Dorovė, Bendruomeniškumas ir Naudinga veikla -darbas. Kartu čia žengia Pagarba vyresniam, išmintingesniam ir pripažįstančiam žmonijos pažangą per bendražmogiškų vertybių visumą.

Susimastykime bendratautiečiai, ar ne čia slypi dauguma mūsų dabartinių negandų, kaip didžiulė socialinė atskirtis, išbujojęs kyšininkavimas, patyčių kultūra tampanti jau valstybės atributu, auganti neteisybė ir dalies toli gražu ne pačių išmintingiausių ir doriausių mums per prievartą primetamos jų gyvenimo būdas. Būdas, kuris neturi nieko bendro nei su demokratija, nei su padorumu, nei su tikromis vertybėmis. Būdas, kuris labiau tiktų postmoderniam feodalizmui.

Ar tikrai mes su jomis norime taip gyventi?

Daktaras Algimantas Matulevičius – LRP pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas

2023.04.05; 07:00

Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Norint pridengti kažkokį sunkiai paaiškinamą poelgį, sprendimą, ypač iš politikų girdime paaiškinimą, kad mes (t.y. jie) tai darome vadovaudamiesi vertybėmis. Tik dažniausiai taip ir lieka nepaaiškinta, o kokiomis vertybėmis vadovaujantis taip buvo daroma. Problema ta, kad Vertybės samprata pas kiekvieną ją išpažįstantį yra savita.

Lietuvių kalbos žodynas sekančiai aiškina žodį Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės.

Kaip matome, esminis šios sampratos aiškinimas remiasi į svarbiausią elementą į teigiamą reikšmę. Atrodo, lyg viskas ir aišku. Bet sutikite, kaip gyvenime nėra vien tik juodų ir baltų spalvų, taip ir mūsų suvokime apie tam tikrus reiškinius irgi daug kas priklauso nuo subjektyvaus bendro realios tikrovės suvokimo. Beje, čia turime pastebėti, kad asmeninis suvokimas ir tam tikrų dalykų priėmimas daugeliu atveju priklauso nuo mus supančios aplinkos įtakos. Todėl bet kurios, savo pirmapradėje reikšmėje, panaudojamos sąvokos nuo teigiamos jos reikšmės suvokimo galimas poliškumo pakeitimas į negatyvą, blogąją pusę. Ir kas blogiausia šiandien vyksta mūsų Vakarų civilizacijoje, ir jos dalelėje Lietuvoje, tai kada realios tikrosios mūsų protėvių krauju aplaistytos ir kančiomis iškentėtos tradicinės vertybės tampa niekinėmis ir sparčiai keičiamos erzacinėmis pseudo vertybėmis. Pastarosios dažnai jėga brukamos į visuomenės gyvenimą pateikiant tai, kaip modernų gėrį.

Kryžių kalne. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Supriešinant kartas bandoma pakeisti tūkstantmečiais pasiteisinusias žmonių gerbūvio ir sugyvenimo sampratas tuo pačiu pakeičiant patį mūsų gyvenimo būdą. Jau keli dešimtmečiai iš mūsų viešo gyvenimo išgujama Dievo samprata. Ir, deja, tai vyksta ne SSRS, kurios nebėra, o Vakarų civilizacijos forpostais save laikančiose valstybėse. Lietuva tik uoliai tai kopijuoja. Nes mūsuose  išplito mada imti iš taip vadinamų Vakarų visas šiukšles. Panašiai kaip lietuviški TV kanalai, taupydami pinigus, mums pastoviai bruka, vos ne praeito šimtmečio filmus. Dievo sampratą netapatinu su religijomis, su žmonių kūriniais bažnyčiomis. Nors tai didingi istorijos, kultūros kūriniai.

Man artimesnė gerbiamo profesoriaus Alvydo Jakubaičio nuomonė, kad Dievybė – tai žmogaus fundamentalaus egzistencinio tikslo Tikėjimo Amžinybe paradigma, be kurios mūsų buvimas šioje Žemės planetoje netenka prasmės. Ir ne tiek svarbu, ar tu tiki į savo, kaip individo pomirtinį gyvenimą, ar savęs įsikūnijimą palikuonyse. Esmė ne tame. Svarbu, kad tu gerbi ir vertini tą Didingą Kūrinijos Paveikslą, kurio dalelę išvysti vos pažvelgęs naktį į žvaigždėtą Dangų. Negalima Dievo sampratą suprimityvinti pagal mūsų ribotą žmogiškos asmenybės suvokimą. Lygiai kaip negalima ir visą mus supančią Visatą, arba Multi Visatą (kaip jau fizikai teigia) paaiškinti tik mūsų pažintų Gamtos dėsnių samprata. Juk visada išlieka amžinas klausimas, o kas sukūrė tuos Gamtos dėsnius? Be to, kiek dar jų nežinome? Todėl primityviai auklėti jaunąją kartą ateizmo dvasia, kad bažnyčiai jau atgyveno ir krikščionybę reikia išguiti iš mūsų gyvenamosios aplinkos, manau, yra gerokai perdėta. Tik gaila, kad naujiems pseudo laisvės vertybių šaukliams tai geriau sekasi nei galėjo apie tai pasvajoti sovietiniai ateizmo ideologai.

Išvarę Dievą mes per pastaruosius dešimtmečius sparčiai baigiame sugriauti bet kurios žmonių bendruomenės fundamentą – ŠEIMĄ. Pastebėkite, koks puolimas jau seniai vyksta prieš Žmonijos Sakralinį Kūrinį Šeimą! Nors čia pat stebime paradoksą, kad gan vieninga ir savo tikslų agresyviai siekianti LGBT bendruomenė sėkmingai kovoja už vienalytę šeimą. Kur logika? O logika yra labai paprasta. LGBT to viešai neskelbia, bet jų elgesys tai atskleidžia. Jie homoseksualizmą laiko vertybe. Tačiau autorius nebūdamas priešiškas homoseksualistams, niekaip neįžvelgia, kad kokia tai lytinė orientacija gali būti vertybe. Vertybė yra jau Kūrėjo ar Gyvosios Gamtos (kas kuo tiki) suteikta – tai Žmonijos kaip mąstančių būtybių bendruomenės tęstinumas.

Paminėjau tik dvi fundamentalias Žmonijos Vertybes, su kuriomis šiandienos save laikančios modernistinėmis ideologijos gan agresyviai kovoja. Ir reikia pripažinti, kad bent Vakarų civilizacijoje joms sekasi. Nors džiaugtis nėra kuo, nes tuo pačiu jos tai civilizacijai baigia iškasti duobę. Nes be vertybių ji liks tik tuščias kevalas, kuris ilgainiui išnyks.

Senjoro ženklas. Slaptai.lt foto

Bent kiek daugiau mąstantiems akis bado akivaizdūs tokių, dar neseniai taip vertintų ir puoselėtų, bendražmogiškų vertybių, kaip Meilė, Atjauta, Pagalba, Bendruomeniškumas, Bendras Gėris ir eilės kitų tikrųjų  gan agresyvūs bandymai jas pakeisti nieko nepaaiškinančiu naratyvu taip įvardijamomis Žmogaus teisėmis. Deja, kalbant apie žmogaus teisių sampratą čia pakliūname į tokias sąvokų pelkes, kad ir paskęsti nesunku. Juk į šias pseudo teises sutempiama viskas: ir narkotikų laisvas vartojimas; bei vaikų savo tėvų skundikais darymas; genderizmo ideologijos brutalus brukimas darželinukams, dar nemokantiems skaityti; neribota laisvės samprata atskiroms socialinėms grupėms be jokios moralės ir atsakomybės ir  pan.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Deja, esminė Žmogaus Teisė – oriai gyventi. Dirbti ir už tai gauti teisingą atlyginimą. Nuo vaikystės nebūti pažemintu, jeigu gimei neturtingoje šeimoje. Nebūti persekiojamu už savo nuomonės viešą sakymą arba savo teisių gynimą, net neužsimenama. Šiandien eilinis Lietuvos gyventojas, turintis nedideles pajamas, yra pasmerktas jaustis antrarūšiu arba net trečiarūšiu. Jo teisių niekas negina, jis gyvena skurdžiai ir dar net negali pasakyti, kad taip neteisinga, save laikančioje demokratine ir teisine valstybėje. Susimastykite patys, kada jūsų iš daugiau nei pusės milijono Lietuvos gyventojų, balansuojančių ant skurdo ribos, ką nors matėte TV ekrane, arba apie juos buvo didžiuosiuose interneto portaluose rašoma. Užtat ten apstu nežine kieno prikurtų ,,žvaigždučių“ ir vėl gi nežinia kieno išaukštintų už neaiškius nuopelnus ,,žinomų/žymių žmonių“.

Tapo jau madinga, kad po kokio nors aštresnio, ne parinkto, kalbėtojo pasisakymo ar straipsnio iškart lyg pagal užsakymą, atsiranda jo taip vadinamų ,,žymių žmonių“ pasmerkimas. Tarp tų ale pasmerkimų pilna asmeninių įžeidimų, žmogaus orumo pažeminimo, atvirų patyčių ir net kvietimo juos sukišti į kalėjimus arba nušauti. Tai konkretūs faktai, kurių čia neminiu, nes jie visiems žinomi. Taip kuriamos ir palaipsniui brukamos pseudo vertybės. Ir kas blogiausia, taip keičiamas mūsų gyvenimo būdas. O tai veda į prisitaikėliškumą ir pamėgdžiojimą ne to, kas tauru ir gera, o tai, kas atgrasu ir žema. Tarp kitko, kaip sakoma, nieko naujo po Saule. Ne vienas, matyt, prisimena, kaip SSRS buvo smerkiami sovietinia disidentai. Visada atsirasdavo veikėjų, kurie per TV ar laikraščius juos pasmerkdavo, apie juos nelabai ką bežinodami. Taip, kad netoli mūsų dabartiniai smerkėjai nukeliavo. Deja, būdami pilkomis asmenybėmis, vidutinių gabumų ir todėl tiesiog patologiškai nekenčiantys už save protingesnių ir doresnių, yra išaukštinami ir jaunajai kartai pateikiami, kaip sektinas pavyzdys. Taip kuriama armija nemąstančių, pamėgdžioti tesugebančių ale įžymybių, kuriais labai lengva manipuliuoti.

Kyla logiškas klausimas o kam viso to reikia? Atsakymas yra aiškus kaip du kartu du. Tai būtina, kad pratęsti šios rafinuotos parazituojančios sistemos egzistenciją. Tie kurie sukūrė šią vartotojišką visuomenę pirmiausia tai įdiegė ekonomikoje. O kai pamatė, kad  manipuliacija žmonėmis neša didžiausius pelnus nusprendė tai pritaikyti plačiau. Pastebėkite kas dabar daugiausia lobsta. Tai įvairūs finansiniai ir kitokie  tarpininkai, patys realiai nieko nesukurdami,  bei tie kurie pelnosi vogdami iš valstybės. Ar per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus nors ką už machinacijas, vagystes, bei kyšius rimtai nubaudė. Ką bekalbėti apie realias bausmes. Niekas iš rimtesnių aferistų nebuvo net viešai pasmerktas. O kadangi to nevyko ir nevyksta, tai toks elgesys tampa norma ir bent dalyje visuomenės formuojasi nuostata, kad taip ir turi būti.

Liūdesys. Slaptai.lt foto

Suprantama, kad tokioje terpėje, ją sukūrusiems ir palaikantiems nereikia aktyvių, mąstančių asmenybių. Jiems reikia paklusnių vartotojų. O ko reikia vartotojui? Kuo daugiau pseudo pramogų ir iliuzinės laisvės, leidžiančios tenkinti savo pačius žemiausius poreikius. Ir jie jums tai suteikia. Tačiau tam jiems būtina atimti iš žmonių istorinę atmintį, gyvenimo prasmę bei jo pilnatvę, paverčiant žmogų nemąstančia, bet uoliai ir klusniai vartojančia būtybe.

Štai link ko veda tradicijų ir fundamentalių bendražmogiškų vertybių atsisakymas. Tautos Šviesuolių niekinimas ir jų Kūrybos menkinimas tampa norma. Ne be reikalo visi, kurie apie tai prabyla, apipilami purvais ir paverčiami marginalais. Vienintelė Viltis, kad šis maras dar ne visą mūsų Tautą apėmęs, bet sergančių jau daug.

Daktaras Algimantas Matulevičius – buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo narys bei NSGK pirmininkas, LPK Garbės Prezidentas, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas.

2022.11.13; 16:42

Vatikano gvardiečiai. EPA – ELTA nuotr.

Roma, lapkričio 30 d. (ELTA). Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas nesutinka su Europos Komisijos (EK) rekomendacijomis atsisakyti lytį apibūdinančių kreipinių ir nevartoti žodžio „Kalėdos“. Jo komentarą antradienį skelbia portalas „Vatican News“.
 
„Pastangas užkirsti kelią diskriminacijai laikau teisingomis, – pareiškė dvasininkas. – Bet, mano manymu, tai (EK rekomendacijos) tikrai nėra tinkamas būdas šiam tikslui pasiekti. Nes galiausiai šitaip galima sužlugdyti, sunaikinti žmogų“. Anot kardinolo, tie, „kurie neigia tikrovę, kelia sau didelį pavojų“.
 
Vatikanas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip pažymėjo P. Parolinas, „Europa už savo gyvavimą ir savo tapatybę yra dėkinga daugeliui indėlių“. „Mes, žinoma, negalime pamiršti, kad vienas svarbiausių indėlių, jeigu ne pats svarbiausias, buvo pati krikščionybė. Todėl naikinti skirtumus ir naikinti savo šaknis reiškia naikinti asmenybę“, – pabrėžė Šventojo Sosto valstybės sekretorius.
 
Anksčiau laikraštis „La Repubblica“ pranešė, jog EK parengė rekomendacijas vidaus naudojimui. Pasak leidinio, 32 puslapių dokumento tikslas buvo skatinti nediskriminuojančią komunikaciją, riboti tiesioginių nuorodų į lytį, tautinę priklausomybę, rasę ir religiją vartojimą.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
 
Pavyzdžiui, Europos institucijų darbuotojams buvo siūloma vadinti Kalėdų šventes „šventiniu laikotarpiu“, kadangi „žmonių religinės tradicijos ir kalendoriai yra skirtingi“. Be to, dokumente buvo rekomenduojama atsisakyti kreipinio „ponios ir ponai“ ir pakeisti jį kreipiniu „brangūs kolegos“.
 
„Tai buvo rekomendacija, kurios tikslas – atskleisti Europos kultūros įvairovę. Ji nebuvo privaloma. Galiausiai dokumentas buvo atšauktas, jis bus tobulinamas“, – pranešė antradienį oficialus EK komisijos atstovas Ericas Mameris.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2021.12.01; 06:00

Britų policija skuba į pagalbą

Londonas, lapkričio 16 d. (AFP-ELTA). Didžiosios Britanijos policija tiria aplinkybes, susijusias su psichikos problemų turinčiu irakiečių ir sirų kilmės atsivertėliu į krikščionybę, žuvusiu per nesėkmingą bombos išpuolį Liverpulyje, teigiama daugelyje antradienio pranešimų.
 
Šiaurės vakarų Anglijos kovos su terorizmu policija vėlai pirmadienį paleido keturis vyrus, juos apklaususi dėl incidento, įvykusio likus kelioms akimirkoms, kai visoje Didžiojoje Britanijoje prasidėjo Atminimo sekmadienio renginiai. „Policiją tenkino jų pasakojimas ir jie buvo paleisti“, – ITV News sakė saugumo ministras Damianas Hindsas.
 
32 metų Emadą Al Swealmeeną policija įvardijo kaip potencialų sprogdintoją, kurio savadarbis prietaisas susprogo taksi automobilio gale prie Liverpulio ligoninės. Jis žuvo ugnies kamuolyje, o greitai susizgribęs taksi vairuotojas atsipirko lengvais sužalojimais, užrakinęs E. Al Swealmeeną taksi viduje.
 
Antradienį BBC pranešė, kad tyrėjai aiškinasi, ar nepavyko susprogdinti pagrindinio užtaiso, nes nebuvo apgadinta nė viena netoliese buvusi transporto priemonė. Policija nepateikė daug detalių apie Liverpulio įtariamąjį, o ministrai teigė dėl vykstančio tyrimo negalintys komentuoti aplinkybių. Jaunesnysis vidaus reikalų ministras Kitas Malthouse’as parlamentarams sakė, kad incidentas „dar nėra suprastas“, bet tai „aiškus priminimas apie terorizmo grėsmę, su kuria mes visi susiduriame.“
 
Po antrojo per mėnesį incidento, kai peiliu buvo subadytas konservatorių parlamentaras Davidas Amessas, vyriausybė pakėlė pavojaus lygį iki „didelio“ – tai antras didžiausias pavojaus lygis, reiškiantis, kad teroro išpuolis labai tikėtinas.
 
„Tylus vaikinas“
 
Laikraščių ir transliuotojų pranešimuose, kuriuose cituojami nenustatyti saugumo šaltiniai, teigiama, kad E. Al Swealmeenas buvo nesėkmingas irakiečių ir sirų kilmės prieglobsčio prašytojas, turintis psichikos sveikatos problemų. Jį aštuoniems mėnesiams priėmė Liverpulio krikščionių savanorių pora Elizabeth ir Malcolmas Hitchcottai, kai 2017 m. buvo atmestas jo prašymas dėl pabėgėlio statuso.
 
E. Hitchcott sakė BBC, kad dėl sekmadienio incidento jautėsi „labai nuliūdusi“ ir „labai sukrėsta“, ji pridūrė: „Mes tiesiog jį mylėjome, jis buvo mielas vyrukas“. M. Hitchcottas sakė ITV News, kad E. Al Swealmeenas atsidūrė psichiatrijos įstaigoje, kai su peiliu buvo sulaikytas per incidentą Liverpulio centre. Bet visais kitais atžvilgiais „jis buvo labai tylus žmogus“, atsivertęs į krikščionybę ir pakrikštytas Liverpulio katedroje, atmetęs islamą, pridūrė jis.
 
Toje pačioje katedroje vyko ir Liverpulio Atminimo sekmadienio pamaldos, kuriose dalyvavo apie 2000 žmonių, jos buvo skirtos pagerbti Didžiosios Britanijos karo veteranus ir kritusiuosius per karą.
 
Laikraštis „The Times“ pranešė, kad „islamistų sąmokslas yra reikšminga tyrimo kryptis“, kaip galimus taikinius tyrėjai nurodo katedrą arba Liverpulio Moterų ligoninę. Jis teigia, kad savadarbiame įrenginyje buvo TATP – tas pats sprogmuo, kurį taip mėgsta džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“ ir kuris buvo panaudotas per 2015 m. Paryžiaus išpuolius ir 2017 m. Mančesterio arenos sprogdinimą.
 
Ministro pirmininko Boriso Johnsono atstovas spaudai antradienį atsisakė aptarti bylos specifiką, bet sakė, kad vyriausybė nori paspartinti asmenų, neturinčių teisės būti Jungtinėje Karalystėje (JK), pašalinimą ir supaprastinti prašymų ir teisines procedūras, „kad jomis nebūtų naudojamasi siekiant sužlugdyti pašalinimą“. „Tai viena iš JK naujojo imigracijos plano dalių ir tai tebėra vienintelis patikimas planas sutvarkyti mūsų sugedusią prieglobsčio sistemą“, – pridūrė atstovas.
 
Viljama Sudikienė (ELTA)
 
2021.11.17; 06:18

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau ne kartą turėjau progą pastebėti, vadinamieji pažangiečiai arba progresyvistai šiandien paprastai nurodo dvi svarbiausiai visuomenės pažangos kryptis, t. y. visuomenės pažangą jie, iš vienos pusės, supranta, kaip pasistūmėjimą į priekį kovoje už homoseksualių žmonių teises, o, iš kitos, kaip kovos laimėjimus, siekiant išnaikinti antisemitizmo apraiškas visuomenėje.

Įdomu yra jau tai, kad, skirtingai nei ankstesniais laikais, kai visuomenės pažanga buvo siejama su visos visuomenės laimėjimais (net komunistai naujo tipo visuomenės sukūrimą laikė universaliu gėriu, aukštesne civilizacijos pakopa), dabar visuomenės progreso užduotis yra suvedama į atskirų žmonių grupių, pasakykime taip, padėties pagerinimą. Su visos visuomenės idėja tokia progreso samprata siejasi nebent negatyviu pavidalu, daugiau ar mažiau tiesmukiškai tvirtinant, kad pažangioje visuomenėje joks žmogus negali būti laikomas pažangiu ir respektabiliu visuomenės nariu, jeigu neišpažįsta nurodytų pažangos orientyrų. Čia su didesniu ar mažesniu įsisąmoninimo laipsniu yra numatoma ir tokių žmonių nušalinimo taktika, sakoma, kad nepripažįstantis naujųjų pažangos orientyrų žmogus nepadarys karjeros arba bent nebus puoselėjamas toks žmogaus vietos visuomenėje įsivaizdavimas.

Žinia, visais laikais pažangos ideologijos labai aiškiai apibrėždavo žygiams įkvepiantį idealą, kuris drauge būdavo suprantamas kaip atskaitos taškas, siekiant išmatuoti pasiektos pažangos laipsnį, žengiant į priekį to idealo nušviestu keliu. Tačiau aptariamu atveju kyla dar ir papildomas klausimas – ar mūsų dienų progresyvistų numatomi du pažangos orientyrai gali būti subendravardiklinti kokiu nors aspektu? Kalbėti apie mažumų teises kaip bendrą pagrindą būtų nepateisinama, nes jokia tauta pasaulyje nėra mažuma, – tauta niekados nėra mažesnioji dalis, o visados yra pakankama sau.

Galiausiai progreso samprata neatskiriamai yra susijusi su vienokia ar kitokia laiko samprata. Visuomenės pokyčių sekos supratimas didžiąja dalimi priklauso nuo išpažįstamos laiko sampratos konceptualizacijos. Taigi, kyla klausimas – kokios laiko sampratos vėjus į savo bures yra linkę pasikinkyti mūsų dienų progresyvistai arba, tiksliau tariant, taip besivadinantys propagandistai, naujosios konjunktūros kulto išpažintojai? Kaip atrodo, siekiant atsakyti į šiuos klausimus pravartu būtų bent prabėgomis apžvelgti laikinės idealo struktūros principinius momentus istorijos bėgyje.

Kas čia visų pirma krenta į akis?

1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka” fragmentas

Platono dialoge „Valstybė“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato, siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija, – pabandykime įsižiūrėti, – Platono ideali valstybė primena M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ karalių rūpestinguose delnuose apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Platonas savo idealios valstybės projekte pabandė susieti žmogaus idėją su viso kosmoso idėja, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus – valstybė – kosmosas projektą. Tačiau tas pats Platonas pastebi, kad čia randamas idealios valstybės aprašas yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas. Iš tiesų, Platonas, ne kartą kėlęs teisingumo lūkesčius išpildantį visuomenės pertvarkymo užduotį, tuo pačiu papuola į neišsprendžiamo paradokso spąstus dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog antikos kultūra neturi istorinės perspektyvos vizijų, taigi ir galimybės įsivaizduoti visuomenės pertvarkos idealo įgyvendinimo galimybės istorinės realybės skalėje, numatančioje visų pirma ateities atvirumą kaip pažadėtąją žemę tokio idealo gyvendinimui. Kaip pastebi garsusis antikos mąstytojas, ideali valstybė gyvuoja vien tik   mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje jos nėra, pridurdamas, kad tokia valstybė galėjo egzistuoti nebent tais mitologiniais laikais, kai dar nebuvo Heraklio stulpų. Savo ruožtu vienas iš viduramžių filosofijos pradininkų, krikščionių mąstytojas Šv. Augustinas, daug kur sekęs Platono pavyzdžiu, vis tik skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą, leidžiantį gyvendinti (tuo Augustinas šventai tiki) jo puoselėjamą idealą jau šio gyvenimo pervartose, nežiūrint kasdienybės inertiškumo.

Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Ogi visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kaip jau buvo užsiminta, istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi linijinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos „įsimagnetinusias“  amžinybės ir laiko „puses“.

Jeigu taupant laiką būtų leista neaprėpiamą minties įvairovę įsprausti į patogiai užrašomą formulę, būtų galima pasakyti, kad andai teologinio išmontavimo priemonėmis apčiuopta istorinio progreso samprata amžių eigoje įgijo istorijos teleologijos pavidalą (švietėjai, Hegelis, Marxas). Nežiūrint visų sąlygiškumų, tokia formulė, be visa ko kito, leidžia pastebėti, kad mūsų laikų progresyvistų išsakomi pažangos orientyrai iš esmės prasilenkia su Vakarų kultūroje puoselėtomis progreso sampratomis jau vien dėl to, kad mūsų dienomis forsuojamas homoseksualizmo ideologijos atgaivinimas įpareigoja grįžti į praeitį, būtent į tolimus ikisokratinės antikos laikus, apeinat aukštąją antikos filosofiją ir krikščionybės laikus, užstrigus selektyvaus pakartojimo ciklinėje, jeigu norite, mažojo rato laiko sampratoje.

Toks pakartojimas ypač akivaizdus, kai homoseksualizmo propagandai atveriamos bendrojo lavinimo mokyklos durys, šitaip tarsi bandant pakartoti tą precedentą, jog senovės Graikijoje mokyklinio amžiau berniukų seksualinis išnaudojimas buvo pačiu tampriausiu pavidalu siejamas su jų būsimos politinės karjeros perspektyvomis to meto visuomenėje su išplitusia homoseksualizmo praktika. Taigi galima pasakyti ir taip, kad mūsų dienų progresyvistai yra neopagonybės skelbėjai, savo ruožtu neopagonybės iškilimą, sugrįžimą prie taip suprantamos pagonybės idealų vis dėlto suprantant kaip truputėlį kitokios prigimties darinį nei ateizmo išplitimas, sekuliarizacija ar pasaulietinės kultūros įsivyravimas.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Kitas dalykas, kad kalbėjimas apie žydus apskritai ir konkrečiau apie  antisemitizmo problemą taip pat gesina istorinio laiko pagavą tikriausiai jau dėl to, kad žydai, kad ir kaip žiūrėtume, yra eschatologinė tauta, nepripažįstanti jokio istorijos neinvariantiškumo. Postkatastrofistais besivadinantys žmonės sako net taip, kad po Holokausto katastrofos istorijos kaip tokios nebelieka. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, vadinamojo antisemitizmo įveikimo problema savo ruožtu yra uždaro rato problema, kai kovos prieš antisemitizmą užsivedimas neretai tik paskatina antisemitizmo paūmėjimus. Taip atsitinka tikriausiai dėl to, kad šventą kovą prieš pasitaikančias antisemitizmo apraiškas dažniausiai siekiama laimėti iš jėgos pozicijų, nevengiant net tokių nešvarių priemonių kaip nedoras gudravimas, moralinis papirkinėjimas, konjunktūros užkrato padauginimas, kitų tautų niekinimas.

                                                              XXX

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

O ar mūsų popiežius Pranciškus nėra toks mūsų dienų progresyvistas, išsiskiriantis savo modernumu iš buvusių Bažnyčios monarchų būtent kaip popiežius pankas? Štai Šventasis Tėvas retoriškai klausia: kas aš toks esu, kad galėčiau pasmerkti homoseksualus? Čia popiežius tarsi kvestionuoja Popiežiaus neklaidingumo dogmą, ar ne? O kas gali būti dar aukščiau už popiežiaus neklaidingumo dogmą, jeigu ne dieviškasis humoras? Todėl tokį popiežiaus klausimą būtų galima savaip peradresuoti ir homoseksualizmo dogmą išpažįstančiam žmogui: kas jis toks yra, kad dėl savo homoseksualinio užsiangažavimo reikalautų papildomų garantijų ir teisių?

Įsidėmėtina, kad pastarosiomis dienomis popiežius dar kartą pasmerkė antisemitizmo blogį, kviesdamas pabandyti tokią piktžaizdę įveikti puoselėjant dialogą kultūrą ir bendrai plušant visos žmonijos labui

                                                                     X  X  X

Ta pati Dievo kaip anapusybės, t. y. transcendencijos krikščioniškoji idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, šitaip perdengiant ir iš esmės pakeičiant antikoje vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo aiškinimo perspektyvą pagal viso kosmoso ar gamtinės būtinybės pavyzdį.

Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.

Biblijinis postulatas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugojama Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti Kūrėją traktuoti kaip anapusinę užkosminę būtį. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus teritorija, t. y. vidujiškumas visiškai unikalia, anksčiau nekultivuota prasme, dabar orientuojantis ne tiek į vidaus organų dislokacijos nustatymą kaip antikoje, kiek į psichologinį bedugniškumą. Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad tokiu būdu yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja, kurios neįmanoma suvesti tik į psichologijos aprašo ar sociologinio tyrimo faktus, taigi kuri visados išlieka dar ir kaip galimybės pradėti pasaulį iš naujo realizavimo užduotis. Tačiau ta proga būtina pastebėti ir tai, kad Vakarų kultūros savitumą žyminti demokratinių laisvių ir asmens teisių apsaugos užduotis galėjo atsirasti tik krikščionybės išpurentoje dirvoje, nekreipiant dabar dėmesio į tokius empirinius faktorius – kada tai įvyko ir kaip.

Vis dėlto dar svarbiau pastebėti, jog remiantis tokiu pagrindu, yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja. Taigi tiems, kurie jaučią alergiją  laisvės lozungų įgyvendinimui neoliberalizmo apipavidalintu pavidalu, verta priminti neabejotiną tiesą, jog europinė žmogaus laisvių ir teisių programa turi krikščionišką pamušalą. Neoliberalizmo nesėkmės neteikia pagrindo neigti laisvės idėją ir žmogaus orumo puoselėjimo užduotį apskritai.

2021.09.22; 16:00

Popiežius Pranciškus aukojo Šv. Mišias Budapešte. EPA-ELTA nuotr.

Sekmadienį, lankydamasis Budapešte, popiežius Pranciškus vengrus paragino būti pagarbesnius ir atviresnius.
 
„Norėčiau, kad būtumėte tvirti ir atviri, suleidę šaknis bei pagarbūs“, – pontifikas kalbėjo dešimtims tūkstančių žmonių, dalyvavusių Vengrijos sostinėje aukotose šv. Mišiose.
 
Vengrija yra ištikima savo šaknims, tačiau, anot Romos katalikų Bažnyčios vadovo, „Nukryžiuotasis taip pat kviečia mus išskleisti rankas glėbiui ir neišsikasti apkasų aplinkui“, sakė popiežius.
 
Prieš šv. Mišias popiežius Pranciškus susitiko su Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu. Jų pokalbis už uždarų durų truko 40 minučių.
 
Šv. Mišias Budapešte. EPA-ELTA nuotr.
Budapešte – Šv. Mišios, kurias aukojo Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

V. Orbanas dažnai save Vengrijoje pristato kaip krikščionybės gynėją, tačiau jo požiūris į įvairias politikos sritis, įskaitant ir jo raginimą į šalį neįleisti migrantų, dažnai prasilenkia su popiežiaus vertybėmis.
 
Iš pradžių vienintelė spaudai paviešinta detalė po premjero ir pontifiko susitikimo buvo V. Orbano feisbuke pasidalinta nuotrauka. Vėliau Vatikanas paskelbė oficialų pareiškimą, kuriame teigiama, kad abu lyderiai „širdingai“ aptarė Bažnyčios vaidmenį Vengrijoje ir aplinkosaugą.
Po susitikimo su V. Orbanu popiežius Pranciškus važiavo Budapešto gatvėmis, į kurias sekmadienį suplūdo tikintieji.
 
Dar šį sekmadienį Romos katalikų Bažnyčios vadovas ketina vykti vizito į kaimynę Slovakiją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.09.13; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kažkas, – gaila, bet autoriaus pavardės neįsidėmėjau, – anksčiau yra išsakęs paprastą, bet drauge didingą mintį, kad laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, nežiūrint okupanto pastangų paversti lietuvius mankurtais, išsaugojo šeimos. Prieš akis turiu ne vieną pavyzdį, leidžiantį pagrįsti tokią paprastai išsakytą ir labiausiai turiningą iš man žinomų sociologinę įžvalgą. 

Grįžęs po 10 metų kalinimo už trispalvės iškėlimą Vasario 16 d. proga, mano dėdė nesijautė įbaugintas, namuose garbingiausioje vietoje okupacijos metais laikydamas išsiuvinėtus drobėje nepriklausomos Lietuvos himno žodžius. Į  kalėjimą dėdė buvo įgrūstas, paėmus jį iš naujai sukurtos šeimos, auginančios mažamečius sūnų ir dukrą, dar dvi dukros gimė, atkalėjus jam visą okupanto skirtą bausmės laiką. Tarp vyresniųjų vaikų ir jauniausiųjų dukrų plyti ženklus metų skirtumas, tačiau visi užaugę sukūrė nuostabias šeimas, kur lietuvybės puoselėjimas buvo laikomas svarbiausiu dalyku. Kaip man ne kartą yra pasakoję anojo kaimynai, teisiamas dėdė baudėjams bandė priminti faktą, kad viso karo metu padėjo išsislapstyti pabėgusiam iš koncentracijos stovyklos žydų tautybės sovietinės kariuomenės belaisviui, tačiau tai nebuvo užskaityta kaip  kaltę (?) mažinanti aplinkybė dėl to, jog neva slapstomas nuo vokiečių valdžios karo belaisvis neieškojo ryšių su sovietiniais partizanais, kurių artimiausiose krašto apylinkėse nebuvo nė kvapo.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikrai nenoriu pasišildyti prie kito žmogaus garbės lauželio, – būtų labai nepadoru. Tačiau niekas neturi teisės uždrausti man paminėti gyvomis akimis matytos šeimos pavyzdį, kurioje katalikybės ir lietuvybės puoselėjimas buvo neįtikėtinai našūs švaraus dvasingumo suklestėjimo pagrindai. Šių žmonių sugebėjimas išsaugoti švarią sąžinę nešvariais laikais man yra vienas iš svarbiausių Dievo, o iš kitos pusės, taip pat ir Tėvynės realumo įrodymas, kai šalia ontologinio lengvai telpa ir antropologinis Dievo įrodymas, o žmogaus taurumo pavyzdys suteikia Tėvynės idėjai ontologinį didingumą.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją išsaugojo šeimos per tuos sunkius laikus, kai viešasis gyvenimas buvo sovietizuotas iki kaulų smegenų. 

Laisvės siekimas su Sąjūdžio mitingais prasiveržė kaip srauni upė, nes šeimose laisvės viltis ruseno net labiausiai nepalankiais laikais. Todėl, kaip atrodo bent man, Šeima  yra Kovo 11-osios Lietuvos tramplynas net didesniu laipsniu nei universitetai, kūrybinės sąjungos, yra ne mažesnės pagarbos laisvės byloje nusipelniusi institucija nei disidentų veikla.

Savaitgalį įvykęs Didysis Šeimos gynimo maršas dar kartą parodė šeimos instituto potencialą, saugant kaip akies vyzdį iškovotą nepriklausomybę, stojant prieš bandymus galutinai nususinti šalį, paverčiant ją srutų duobe, kur antilietuviškumas ir šeimos niekinimas tampa dominuojančia ideologija.

To žygio reikalingumą iliustruoja ir tai, kad po savaitgalio pasipylė bjaurūs, šeimas dergiantys komentarai, spjaudymasis nuodingomis seilėmis.    

Apie kokią visų žmonių lygybę dar galima būtų kalbėti, jeigu dabar didėja visiškai išplautos sąmonės žmonių skaičius, kai mados reikalu tampa tradicinės šeimos dergimas, o įsipareigojimas pažangai siejamas su sugebėjimu persiimti seksualinių mažumų interesais.

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy

Visų tų tuščiagalvių prašau paaiškinti bent tai, ką jie turi galvoje, kai kalba apie seksualinių mažumų teises? Sakoma, kad su seksualinių mažumų pakilimu išaušo žmogaus teisių rytas, tačiau bent aš dar nesu radęs jokios nuorodos – kas tai yra tos seksualinių mažumų teisės? Kartais man atrodo, kad čia kalbama apie teisę niekinti savo šalį ir tautą, tokį nusiteikimą pavadinant seksualinių mažumų teisėmis, todėl neatsitiktinai tikriausiai ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen į svarbiausius postus jau bando trūks plyš sugrūsti seksualinių mažumų atstovus, neatsirenkant pagal jokį kitą požymį? Kaip kartais atrodo bent man, toks kandidatas – labai patogus dabartinei valdžiai, nes priklausymas seksualinei mažumai yra savotiška garantija, kad šis žmogus nekels jokio rūpesčio dėl galimo tautinio sentimento prasimušimo, nes jam prioritetiniai yra antrojo galo interesai.

Kaip jau tikriausiai teko girdėti, Lietuvoje prigijo tokia praktika, kad Izraelio ambasadorius čia jau turi teisę įsikviesti ant kilimėlio ir išbarti svarbių, tačiau dėl kažko neįtikusių jam mūsų šalies institucijų vadovus. Mane šitokia situacija kraupiai žemina visai ne dėl to, kad Izraelio ambasadorius yra gėjus, o greičiau dėl tos aplinkybės, jog aptartas įvykis parodo  mūsų šalies gravitaciją bjauraus apsigimimo ir kolonijinės priklausomybės linkme.

Tačiau neprarandu vilties, kad naujas Šeimos sąjūdis dar kartą prikels tautą ir valstybę.

2021.05.17; 15:14

Knygos „Konstantinopolis” viršelis

1453 m. pavasarį didžiulė osmanų kariuomenė pajudėjo link Konstantinopolio. Jie siekė senos islamiškojo pasaulio svajonės – užimti tūkstantmečio senumo krikščioniškosios Bizantijos sostinę. Prasidėjo legendinė Konstantinopolio apgultis, kurios mastui nėra lygių visoje vėlyvųjų viduramžių istorijoje. Vienas priešais kitą stojo du puikūs karvedžiai – sultonas Mechmedas II ir imperatorius Konstantinas XI.

Septynias savaites maždaug aštuoni tūkstančiai miesto gynėjų desperatiškai kovėsi su daugiau nei dešimt kartų gausesnėmis priešo pajėgomis. Kovos vyko sausumoje, jūroje ir po žeme.

Po daugiau nei mėnesį trukusios apgulties į Mechmedo II reikalavimą perduoti Konstantinopolio miestą osmanams paskutinis Bizantijos imperatorius Konstantinas XI atsakė: „Jei kris mano imperija, aš krisiu su ja. Tie, kurie nori pasitraukti, tegul traukiasi, jei gali, o tie, kurie pasiruošė sutikti mirtį, tegul seka paskui mane.

Nepaisant beveik du mėnesius trukusių nuožmių kovų, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės nulėmė Konstantinopolio žlugimą vos per kelias valandas. Kritus Konstantinopoliui, žlugo ir Bizantijos imperija, o buvęs krikščionybės centras tapo islamiškas.

Tai pasakojimas apie žmogaus drąsą ir žiaurumą, techninį sumanumą, sėkmę ir bailumą, karo taktiką ir religinį fanatizmą.

Knygos autorius Rogeris Crowley gimė 1951 m. Didžiojoje Britanijoje, įgijo išsilavinimą Kembridžo universitete. Parašė tris knygas apie Viduržemio regiono istoriją. Jo knygos paremtos originaliais šaltiniais, liudininkų pasakojimais bei kruopščiais tyrimais.

2021.03.25; 08:13

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Immanuelis Kantas „Pragmatinės filosofijos“ puslapiuose, aptardamas tautų charakterių tipažus, sako maždaug taip, kad esą ten, kur praėjo armėnas, žydui nėra ko veikti. Ši išvada yra truputėlį pasiklydusi minėtame veikale, tačiau ir be papildomų nuorodų bei aiškesnio konteksto galima daryti prielaidą, kad garsiojo filosofo užuomina apie  armėnų tautos išradingumą turėtų pamaloninti kiekvieno tautinius idealus puoselėjančio armėno savimeilę. 

Kita vertus, man dar ir šiandien lieka neaišku, ką galiausiai turėjo galvoje I. Kantas, pateikęs tokį palyginimą, – tai, kad armėnų tauta yra protinga tauta, ar tai, jog armėnai išsiskiria savo sugebėjimu pergudrauti kitus?..

Pagal I.Kantą, turiningiausias proto liudijimas yra kategorinis imperatyvas, kurio formuluotė („elkis taip, jog tavo valios maksima visada galėtų drauge būti visuotinio įstatymo leidimo principas“) yra pagrindinio moralės dėsnio formuluotė. Žinia, I.Kantas visų pirma kalba apie individų moralę, siekdamas parodyti kaip visuotinis protas teikia pagrindą morališkai prasmingiems asmenybės pasirinkimams, tačiau, kaip atrodo, tas pats kategorinis imperatyvas galėtų tapti atskaitos tašku, siekiant įvertinti visos tautos pasirinkimus proto akivaizdoje, drausminant save nuoroda – nedaryk kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu. Toks būtų idealus proto pageidavimas, gerai suprantant tą kontroversiją, kad nacionalinį egoizmą tauta yra linkusi pateisinti labiau nei individo savanaudiškumą beveik gamtinio instinkto lygyje, kai svarbiausiu dalyku yra laikomas rūšies išlikimas.

Kalnų Karabacho konfliktas

Kitas vertus, kaip atrodo bent man, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurią sudaro Rusija, Prancūzija ir JAV, tarpininkavimas, siekiant vadinamojo Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo, tiražuojant taikos užkeikimus ir mosuojant taikos vėliava, yra nelabai švankus gudragalviavimas, kurio didžiausioji nauda tenka Armėnijos pusei.

Čia paminėtos didžiosios šalys padėtų išspręsti konfliktą, jeigu pasinaudodamos savo įtaka priverstų Armėniją grąžinti okupuotas teritorijas, geriausiąjį iš galimų sprendimą įtvirtinant taikos sutartimi. Kitu atveju kalbėjimas apie taiką ir užduotį vėl ir vėl atnaujinti paliaubas, yra kažkas panašaus į taikos idealo išniekinimą, nes tokiu ydingu pavidalu suprantama taika įpareigoja Azerbaidžaną nuolankiai taikstytis su  kitos šalies prievarta, neteisėtu teritorijų užvaldymu.

Filosofas Imanuelis Kantas

Kad ir kaip žiūrėtume, azerbaidžaniečių tautai taika yra ne mažiau godotina vertybė nei kitoms normalių refleksų tautoms, tačiau aptariamu atveju bandoma iškišti kraštutinai toksiškos taikos variantą, leidžiantį tos pačios taikos vardu toleruoti labiausiai begėdiškus tarptautinės teisės pažeidimus. Taigi šiuo atveju nelabai tinka pasakymas, jog net bloga taika yra geriau už gerą karą. Gero karo išties nebūna, tačiau tokia nuodinga taika kaip minėtu atveju yra tiesioginė permanentinio, niekados negalinčio užsibaigti karo priežastis.

Dar konflikto dėl Kalnų Karabacho pradžioje Andrejaus Sacharovo žmona Jelena Bonner į apyvartą paleido labai lakią, bet miglotą frazę apie tai, kad šioje priešstatoje Azerbaidžanas kovoja dėl savo ambicijų patenkinimo, o Armėnija – už išlikimą arba, kitaip tariant, tautos egzistenciją.

Miglotos frazės turi polinkį prigyti nedešifruotu iki galo pavidalu, todėl tikriausiai neatsitiktinai Armėnijos Premjeras Nikolas Pašinianas šį kanoninį posakį šiandien kartoja ir kartoja kaip užsikirtusi plokštelė.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ką toks išreiškimas galėtų reikšti, jeigu mes pabandytume jį išsipakuoti iki loginės pabaigos? Ar tai, kad neva sugražinus okupuotas žemes Azerbaidžanui, čia nuo seno gyvenusioms ir naujai apsigyvenusioms armėnų šeimoms grėstų pavojus dėl galimo „laukinio“ azerbaidžaniečių keršto? Iš tiesų, jeigu tokie nuogąstavimai kyla, būtų tikslinga deokupuotose teritorijose trumpesnį ar ilgesnį laiką taikyti mišrų Azerbaidžano ir tarptautinių stebėtojų korpuso ar net tarpininkaujančios šalies valdymą. Kol padėtis normalizuotųsi, gyvenimas sugrįžtų į civilizuoto gyvenimo seką! Priešingu atveju kalbos apie armėnų tautos būtinus egzistencinius poreikius svetimų teritorijų užgrobimo būdu nori nenori primena pasakojimą apie rusų pasaulį, kur taip pat puoselėjami ne mažiau agresyvūs užmanymai.

Kas be ko, krikščionybės kultūrinis pamušalas yra labiausiai palankus demokratinio visuomenės valdymo įtvirtinimo veiksnys. Taigi Armėnija neabejotinai turi šansą. Kaip atrodo žiūrint  iš labai toli, demokratijos idėjų prasisunkimas islamiškos kultūros kraštuose yra labiau komplikuotas reikalas. Ta pačia proga prisipažinsiu, kad manęs nežavi net autokratas su žmogišku veidu. Kita vertus, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad savo ruožtu Armėnijos krikščionybė  turi kažkokį nemalonų pompastikos užtaisą, galintį pastūmėti populiaciją į besaikį žavėjimąsi savimi, savo išrinktumą grindžianti net Nojaus, nutūpusio su laivu ant Ararato kalno, vardu.

Kaip atrodo man, tolimam stebėtojui, ištikimybė proto principams Armėnijai vis tik apsimokėtų labiau nei bandymai pergudrauti visą pasaulį.

2020.10.06; 05:30

                                                      X X X

                                          nelaimės seseriai

                                          norėčiau palinkėti

                                          nekruvinų

                                          gražių karų

 

                                           nelaimės draugui –

                                           daug geresnio draugo

                                           negu aš

 

                                           nelaimės tėvo

                                           nukirsta galva

                                           nežyla

                                           naktį

                                           net už lango

 

Velykos. Vilnius. Vinco Kudirkos aikštė 2014-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos vyskupai velykiniame ganytojiškame laiške sveikina tikinčiuosius su Šv. Velykomis, pažymėdami, kad Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra džiugiausia žinia, kokią žmonija yra girdėjusi.
Kiaušinis – gyvybės ir vilties simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Vyskupai ragina vienytis maldoje šiomis ypatingomis dienomis. „Tegul šio laiko aplinkybės nesustabdo mūsų meilės ir džiaugsmo! Melskimės už ligos paliestuosius ir kenčiančius netektį artimuosius. Ypač prisiminkime maldoje ir remkime mūsų medikus ir medicinos darbuotojus, civilinės valdžios atstovus, mūsų krašto policijos, kariuomenės pareigūnus bei visus, kurie aukojasi padėdami kitiems. Te šis ypatingas laikas kviečia mus permąstyti savo gyvenimo prasmę! Tebūna to vaisius naujai atrasta Velykų žinia: Kristaus žengimas per kančią ir mirtį į Prisikėlimą. Teguodžia mus Viešpats, kad ir po sunkiausių išbandymų mūsų laukia Velykos!“, – rašoma ganytojiškame laiške.
 
„Šiais metais Velykas švenčiame neįprastai. Vienijamės su Jėzumi, kuris taip pat buvo priverstas dėl grėsmės gyvybei keliauti į šventes Jeruzalėje „ne viešai, o tarsi slapčiomis„ (Jn 7, 10). Ir mus karantino sąlygos verčia svarbiausią mūsų tikėjimo šventę išgyventi „tarsi slapčiomis. “Negalime viešai ateiti į Bažnyčią ir susirinkę draugėn švęsti Velykų. Pandemija, apėmusi visą pasaulį, primena mums, kad mūsų fizinė egzistencija trapi, tačiau dužlus yra ir mūsų žmogiškas saugumas. Šiomis dienomis patiriame daug netikrumo, kuris slegia mūsų širdis. Tačiau visa tai neturi „pavogti„ mūsų džiaugsmo ir ramybės, tų brangių mūsų Prisikėlusio Viešpaties dovanų. Juk Kristus ne kartą savo mokinius guodė ir drąsino pasitikėti Juo, kuris yra istorijos ir pasaulio Viešpats“, – rašoma vyskupų laiške.
Šv. Velykos Vilniuje. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
 
„Jūs nebijokite!„ (Mt 28, 5), – taria Viešpaties angelas susigraudinusioms moterims, kurios atbėgo tą rytą prie Jėzaus kapo. Prisikėlęs Kristus ne kartą pasirodė išsigandusiems mokiniams tardamas: „Ramybė Jums!“ (Jn 20, 19). O tada juos ragino: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai„ (Mk 16, 15). Visus šiuos žodžius šiandien Viešpats taria ir mums. Krikščionio pašaukimas nešti į pasaulį ramybę ir Prisikėlusio Jėzaus paguodą.
 
Velykos. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes, krikščionys, žinome, kad per Kryžių ateina Prisikėlimas. Tai Velykų slėpinys. Krikščioniškas tikėjimas parodo, jog kančia gali būti išganinga, nes net ir joje atsiskleidžia Dievo malonė. Juk neretai išgyvendamas trapumą žmogus atranda Dievą. Ir iš šio pasaulinės pandemijos išbandymo gali rastis be galo daug būdų, kaip Dievas prakalbins žmones. Tikime, kad į gera keisis mūsų pasaulis.
 
„Jis pamatė ir įtikėjo“, – taip Evangelija apibūdina mokinį, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo (Jn 20, 8). Ir mes nesiliaukime ieškoti Kristaus prisikėlimo ženklų mūsų gyvenime. Bėkime pas savo Mokytoją Kristų, net jei žmogiškai žiūrint atrodytų, kad nėra jokio pagrindo vilčiai, – sakoma Lietuvos vyskupų velykiniame laiške.

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis klausimas kilo tuomet, kai spauda paskelbė, jog Seimo narys Rimantas Jonas Dagys surengė Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamąjį suvažiavimą.

Duodamas interviu R.J.Dagys patvirtino tvirtai nusprendęs su savo naująja politine jėga dalyvauti 2020-ųjų spalio rinkimuose į Lietuvos parlamentą. Atsakydamas į kai kurių žurnalistų nuostabą, kodėl prireikė trauktis iš TS-LKD partijos, kurioje jau egzistuoja krikščioniškasis sparnas, Seimo narys paaiškino:

„Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“.

R. J. Dagys pabrėžė, kad nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. O štai jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) požiūriu į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, Stambulo konvencijas…

Bent jau taip agentūrai ELTA pasakojo pats parlamentaras R.J.Dagys. O kaip yra iš tiesų? Ar tikrai konservatoriai tapo užkietėjusiais liberalais, kuriems viskas, kas krikščioniška, svetima? Kuo, sakykim, R.J.Dagio, kadaise buvusio socialdemokratu, po to – konservatoriumi, dabar iš jų bėgančio, politinė jėga skiriasi nuo filosofo Vytauto Radžvilo judėjimo? Kokias turime garantijas, kad dar po ketverių metų šis politikas nepanorės tapti liberalu? Juk jau du sykius pakeitė partijas. Galima prisiminti patarlę, jog trečias kartas nemeluoja?

Beje, kas yra tikras krikščionis? Tas, kuris kiekvieną sekmadienį skuba į bažnyčią, atidžiai klausosi pamokslų, uoliai meldžiasi, bet, sugrįžęs namo, nesivadovauja 10-čia Dievo įsakymų? Ar tikru krikščioniu negali vadintis lietuvis, kuris, vertindamas per šimtmečius sukauptą krikščionybės išmintį, vis tik atsižvelgia ir į daugelį civilizacijos padiktuotų pasikeitimų, kurių tiesiog neįmanoma ignoruoti?

Beje, naujai užgimusios partijos lyderiui R.J.Dagiui norėtųsi pateikti vieną klausimą, kurio, besiginčijant, kas yra tikrasis krikščionis, Lietuvoje dar niekas, regis, nekėlė? Bet šis kausimas – svarbus. Jis taip pat gali tapti lakmuso popierėliu, leidžiančius atskirti vaistus nuo nuodų. Taigi: kaip jis vertina tuos, kurie paišė musulmonų pranašo Mahomedo karikatūras? Požiūris į gyvybę, vaikų auklėjimą – svarbūs kriterijai. Bet ne mažiau svarbu, kaip tikrasis krikščionis turėtų vertinti prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kuris kryptingai, sąmoningai tyčiojosi iš Islamą išpažįstančių žmonių religinių jausmų ir sulaukė kruvino išpuolio.

Žinoma, teroristai, įsiveržę į redakciją ir išžudę jos darbuotojus, – neverti nei pagarbos, nei užuojautos. Juos būtina smerkti, juos privalu griežtai bausti. Bet nejaugi tikras krikščionis gali abejingai tylėti, kai žurnalistai, prisidengdami spaudos ir žodžio laisve, paišo milijonams musulmonų visiškai nepriimtinas karikatūras?

Dar 2015 metų sausio mėnesį mano tėvas Vytautas Visockas portale slaptai.lt rašė:

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

„Kaip jaustis Prancūzijos piliečiams musulmonams, pavarčiusiems satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“? Kaip jaustis tiems musulmonams visame pasaulyje, kurie nori taikiai gyventi su krikščionimis ir kitų tikėjimų žmonėmis? Juk daugelis jų smerkia barbariškas žudynes, gailisi žiauraus teroro aukų.

Žudyti žmonių negalima. Negalima žudyti žurnalistų, skelbiančių tegul ir labai bjaurias karikatūras ar nuomones. Žudikai privalo sulaukti griežtos bausmės. Tačiau tapatintis su šlykščias, religinę nesantaiką kurstančias karikatūras paišiusiais bei platinusiais žurnalistais – taip pat nekyla ranka“.

Ar parlamentaras R.J.Dagys pritaria šiai minčiai? Ar jo bendražygiai smerkia Prancūzijos politikus, kurie tvirtino, esą karikatūristai turi teisę tyčiotis iš musulmonams šventų simbolių?

Youtube.com paskyroje neseniai teko išklausyti Jungtinėse Tautose kalbėjusio Pakistano premjero Imraho Chano (Imran Khan) pastabų apie pasaulyje kilusią ir vis dar gają islamofobiją. Svarbu pažymėti, jog ponas I.Chanas kadaise ilgokai gyveno Vakaruose, todėl jis pažįsta „šias problemas iš vidaus“. Jis įsitikinęs, jog priešiškumas musulmonams kilo po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro aktų. Tomis dienomis kai kurie Vakarų pasaulio lyderiai tarp islamo ir terorizmo nubrėžė lygybės ženklą. Ir tai buvo pati didžiausia Vakarų klaida. Islamo negalima skirstyti nei į nuosaikųjį, nei į radikalųjį. Islamas yra islamas. Tai – tokia pat taiki, graži religija kaip ir visos kitos religijos. Pavyzdžiui, tamilų partizanai pasaulyje surengė žymiai daugiau teroro aktų nei musulmonų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Bet jų religijos niekas nevadina radikalia. Kadaise japonų kamikadzės rengė mirtininkų išpuolius. Bet ar kas nors kaltina jų religiją radikalizmu?

Pakistano premjeras Imran Khan

Bet štai po 2001-ųjų viskas pasikeitė. Vakarai ėmė manyti, jei esi musulmonas, vadinasi, mažų mažiausiai – įtartinas. Islamą išpažįstančių valstybių vadovai, Pakistano Ministro Pirmininko I.Chano teigimu, padarė didelę klaidą, po Rugsėjo 11-osios puolę aklai pritarti visiems Vašingtono, Londono, Paryžiaus ar Berlyno teiginiams apie islamą. Sutrikusios islamą išpažįstančios valstybės nė nebandė tuometiniams NATO ir Europos Sąjungos lyderiams paaiškinti savo požiūrio.

Kalbėdamas iš JT tribūnos Pakistano premjeras teiravosi: kaip Niujorko ar Paryžiaus valdžia pajėgi atskirti radikalųjį islamo išpažinėją nuo nuosaikaus? Argi terorizmas susįjęs su kokia nors religija? Kiekvienas nusikaltėlis turi tautybę. Bet juk dėl nusikaltėlio padarytų nusikaltimų niekas nepuola kaltinti visos tautos. Ta pati dilema – ir dėl religijos. Jei krikščionis surengė teroro auktą prieš musulmonus, juk niekas nekaltina krikščionybės. Bent jau taip elgiasi musulmonai. Kodėl tada krikščionys žvelgia priešiškai į musulmonus?

Pakistano premjeras teiravosi: kodėl nesityčiojate iš žydamas švento Holokausto, o iš musulmonams šventų relikvijų – ne tik tyčiojatės, bet ir skatinate – tyčiokitės kiek geidžia širdis? Pakistano premjeras niekaip nesupranta, kodėl Europoje moterį galima viešai išrengti, palikti be drabužių, bet toje pačioje Europoje musulmonėms draudžiama dėvėti galvos apdangalus?

Šiuos Pakistano politiko klausimus adresuoju naują krikščionišką partiją kuriančiam R.J.Dagiui ir jo bendražygiams – o ką manote jūs, žadantys nuosekliai vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis?

Krikščionių santykiai su musulmonais – taip pat svarbi, aktuali tema…

2020.02.10; 09:00

Tvarkos ir teisingumo pirmininkas Remigijus Žemaitaitis, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) lyderis Artūras Zuokas ir buvęs parlamentaras Artūras Paulauskas, dar lapkritį pasirašę susitarimą kitų metų Seimo rinkimuose dalyvauti vienu sąrašu ir nekonkuruoti vienmandatėse rinkimų apygardose, trečiadienį pristatė savo sąrašo pavadinimą – „Laisvė ir teisingumas“.
 
Kartu jie pristatė ir šūkį, kuriuo tapo frazė „Vienas už visus, visi už Lietuvą“. Jų teisinė forma, pabrėžė politikai, bus partija, kuri sieks atliepti vidurinės klasės atstovų poreikius, taip pat gerinti Lietuvos švietimo politiką bei kitas sritis šalyje.
 
„Ne veltui buvo kalbama, kad susirinko trys muškietininkai. Tad tiek deklaracija, tiek politinės gairės, tiek formuojama rinkiminė programa yra paremta teiginiu, kad, jei gera gyventi Lietuvoje, – tai reiškia, kad Lietuva yra mūsų“, – trečiadienį Seime surengtą spaudos konferenciją pradėjo R. Žemaitaitis, pabrėžęs, kad politinės jėgos trumpinys – LT reiškia prezidento Valdo Adamkaus politikos tęstinumą.
 
Tuo metu kalbėdamas apie sąrašo „Laisvė ir teisingumas“ politines pažiūras, A. Zuokas pabrėžė, kad ši politinė jėga, pasak jo, yra konservatyvi-liberali.
 
„Mes esame ir norime atstovauti konservatyviam liberalui, tai esame konservatyvi-liberali politinė jėga, kuri taip pat atstovaus centro ir dešiniųjų politinių pažiūrų rinkėjams“, – teigė A. Zuokas. Vis dėlto, jo teigimu, individo laisvė nėra begalinė, nes žmogus privalo jausti atsakomybę.
 
Kartu A. Zuokas patikino, kad partija „Laisvė ir teisingumas“, pasak jo, nesikrato žodžių krikščionybė ir tautiškumas.
 
„Siekiame atstovauti dirbančiam ir kuriančiam Lietuvos piliečiui – būtent vidurinei klasei, į ką ir orientuojasi mūsų programa, kurią mes šiuo metu kuriame“, – sakė politikas.
 
A. Zuokas taip pat teigė, kad naujoji politinė jėga, nepaisant pretenzijų vadintis liberalia partija, į LGBT problemas žvelgs konservatyviai.
 
„Mes laikomės tradiciškos krikščioniškosios santuokos sampratos, tačiau lygiai taip pat mes savo deklaracijoje aiškiai pasisakome už tai, kad būtų įteisintas partnerystės įstatymas“, – teigė A. Zuokas.
 
Tuo metu A. Paulauskas skyrė dėmesį teisingumo sąvokai.
 
„Visoje savo veikloje mes sieksime, kad teisingumas taptų viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindu“, – tvirtino A. Paulauskas, dar kartą pabrėžęs nepriklausomų teismų būtinybę.
 
Iniciatorių teigimu, jų partija sieks gerinti vidurinės klasės situaciją, taip pat mažinti netikėtų, „žmones į neviltį varančių“ reformų kiekį.
 
„Manau, kad LT bus ta politinė organizacija, jėga, kuri laikysis savo principinių nuostatų – laisvė ir teisingumas“, – teigė R. Žemaitaitis.
 
Paklaustas apie kitas liberalias partijas, A. Zuokas sakė, kad parlamentarės Aušrinės Armonaitės vadovaujama „Laisvės partija“ yra kairieji liberalai, „kas šiandien labai populiaru ir madinga Europoje, kada įvairių atspalvių socialistai arba netgi anarchistai pradeda naudoti liberalų pavadinimą“. Tuo metu naujoji partija „Laisvė ir teisingumas“, pasak A. Zuoko, gerbia istoriją, vertina istorinę atmintį, turi skirtingus požiūrius į šeimą, psichotropinių medžiagų legalizavimą.
 
Liberalų sąjūdis, toliau kalbėjo A. Zuokas, užima klasikinio liberalizmo nišą, atstovaujančią stambiam kapitalui, o jo atstovaujama naujoji partija, teigė politikas, užima poziciją, kad visi verslo atstovai gali susitarti.
 
„Kartų skirtumas pas mus yra, ne paslaptis. Šiandien džiaugiuosi, kad vyresnieji kolegos – abu Artūrai ir aš radome labai daug sprendimų. Manau, kad patirtis, žinios, jaunatviškumas, kaip tik akompanuoja gerą darinį“, – optimizmo neslėpė R. Žemaitaitis. Trumpinys LT,pasak jo, kartu primena, kad jie visi gimė ir augo Lietuvoje.
 
„Kiekvienas, kuris Lietuvos gatvėmis važiuoja su raidėmis LT, yra mūsų potencialus rinkėjas“, – apie savo partijos rinkiminius lūkesčius juokavo A. Zuokas.
 
Naujosios partijos vienas iniciatorių, „tvarkiečių“ lyderis R. Žemaitaitis paaiškino, kad Tvarka ir teisingumas, Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) ir A. Paulausko judėjimas teisiškai bus partija „Laisvė ir teisingumas“, o lyderis, pasak jo, turėtų paaiškėti gegužės mėnesį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.29; 11:57