§ 5. Simuliakras (simuliantas)[1]

Tai „krizinės asmenybės“ potipis, kurio gilesnių šaknų galėtume ieškoti dar sovietiniame gyvenime, jo „psichologiniame“ arba mentaliniame palikime.

Anais metais buvo tokia darbuotojų kategorija, kuriuos rusakalbiai vadino „sačiokais“. Jo darbą įmonėje ar įstaigoje vadindavo „sačkovanie“. Sunku lietuviškai paaiškinti – žodynai apie tai tyli. Gal arčiau tiesos būtų kalbėti apie „sačioko“ (simulianto!) tariamai aktyvią veiklą, jos imitaciją. Veikiantis asmuo stengiasi vaidinti darbštumą. Tais metais nemažai būdavo ir tokių, kurie atvirai simuliavo arba vos vos krutėdavo.

Žinau iš savo patirties: mokslo įstaigose pasitaikydavo ir tokių, kurie kuklią metinio darbo ataskaitą kasmet teikdavo tą pačią, pakeisdami tik įvadinį puslapį. Na, dar šiek tiek pakoreguodami išvadas… To pakakdavo. Apskritai nemažai atvejų darbo spartą ir rezultatą diktuodavo ne darbštuolis, bet vidutinybė, o kartais – ir „sačioko“ – simulianto tipas. Darbštuoliai ir gabesnieji buvo slopinami „švelnios“ simuliacijos.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (13)”

III skyrius. Tautos kokybinis virsmas: „krizės asmenybė“ ir jos portretas

§  1. Prologinės sociosofinės mintys

Apie tautos kokybinį virsmą jau kalbėjome ankstesniuose šio esė skyriuose. Bet dabar į šį nenumaldomą procesą pažvelgsime „kitu kampu“.

Nūdienos pasaulis įspūdingas neįtikėtinomis technologijų, komunikacijų, materialinėmis gerovės ir net tautų bei valstybių taikesnio sugyvenimo pergalėmis. Vis labiau įsisąmoninama, kad žemė – tai bendri ir vieninteliai žmonijos namai.

Betgi neatmestina: tas pasaulis įspūdingas ir savo tamsaus gymio šešėliais… Tie visų mūsų namai apraizgomi ir lipniais, tarsi vienas po kito rezgamais voratinkliais. Jų aprašymas traukia daugelio autorių dėmesį.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (12)”