Jeruzale. Reuters nuotr.

Jonas iš Jeruzalės. Aukso amžiaus vizija

Žinios apie Jono iš Jeruzalės gyvenimą skurdžios. Kas buvo Jono tėvai nėra žinoma. Jis augo globajamas Benediktinų vienuolių Vezelio (Vézelay) abatijoje, Burgundijoje. Paaugęs jis tapo benediktinų vienuoliu. Žinoma, kad būsimasis pranašas buvo gydytojas ir astrologas. Jonas daug keliavo po Europą ir netgi buvo pasiekęs Viduriniąją Aziją.

Nors beveik visą savo gyvenimą jis praleido Vakarų Europoje, į istorija jis pateko Jono iš Jeruzalės vardu. Taip atsitiko dėl to, kad savo gyvenimo knygą „Slaptieji protokolai“ jis parašė per dvejus-trjus metus gyvendamas Jeruzalėje. Į Jeruzalę jis atvyko 1117 metais kartu su Kryžiaus žygių dalyviais, kurie atkovojo Šventąją žemę iš turkų. Gali būti, kad Jonas iš Jeruzalės priklausė dvasinei, ezoterinei Tamplierių ordino vadovybei. Jis mirė 77 metų amžiaus 1119 ar 1120 metais. Pagrindinis jo veikalas „Slaptieji protokolai“. Iki savo mirties Jonas iš Jeruzalės sugebėjo, be originalo padaryti dar šešias „Slaptųjų Protokolų“ kopijas. Jo darbas nebuvo veltui. Tris kopijas Jonas patikėjo saugoti Didžiajam Tamplierių ordino Magistrui.

Kitos keturios knygos „klajojo“ po pasaulį, tai dingdamos, tai vėl atsirasdamos. Viena iš jų pateko pas Nostradamusą dar iki jam parašant įžymiasias „Centurijas“. Lyginant abu tekstus, galima rasti nemažai panašių pranašysčių. Galime tik spėlioti, ar Nostradamusas įtraukė į savo tekstą Jono iš Jeruzalės vizijas, ar Dievas „padiktavo“ jiems abiems panašias mintis.

Po Tamplierių ordino sunaikinimo paslaptingai dingo ir Kristaus apsiaustas, kurį irgi saugojo Tamplieriai. Siekiant išgauti paslaptis ir užvaldyti Tamplierių nuosavybę žiauriai kankinant buvo nužudyta daugiai nei šešios dešimtys riterių.

Manoma, kad Vatikano bibliotekoje yra saugomas Jono iš Jeruzalės „Slaptųjų pranasysčių rejestro“ tomas.

Jono iš Jeruzalės „Slaptieji protokolai“ apima paties Jono iš Jeruzalės biografiją, kuris kryžiaus žygių metu atvyko į „Šventąjį miestą“. Kas buvo jono tėvai – nėra žinoma. Jis augo globajamas Benediktinų vienuolių Vezelio abatijoje, Burgundijoje. Jeruzalįje jis dirbo gydytoju. Jo sukurtus „Slaptuosius Protokolus“ sudaro 40 pranašysčių, surašytų eiliuota forma. Pati niūriausia jo pranašysčių dalis apima laikotarpį iki Aukso Amžiaus.

Vokietijos dienraštis „Rhein Main Tageblat“ rašė: „Visas tas siaubas, kurį pranašavo vienuolis vienuoliktajame amžiuje, kaip bebutų gaila, šiandien atrodo labai įtikinamai: „vaikų prostitucija, narkotikai, gyventojų perteklius žemėje, neapykanta užsieniečiams, etniniai valymai ir religiniai karai“. Savo vizijose Jonas iš Jeruzalės žino, kad egzistuoja Amerikos žemynas, branduolinė energija ir panašiai. Dar daugiau jis matė 2000 metų įvykius Izraelyje, aprašydamas „Riterius“ ginančius krikščioniškus maldininkus, vykstančius aplankyti Kristaus kapo. Jono iš Jeruzalės pranašystėse randame aprašytus piktnaudžiavimus genetika ir aliuzijas į šiuolaikinę elektroniką. Kaip antai „Žmogus negalės atskirti: kas egzistuoja, o kas ne“. Ateities žmogus tampa beverčiu. Viskas turės savo kainą. Žmogaus didybės manija, Dievo neigimas taps beribiai. Žmogus kentės nuo daugybės katastrofų.

Tamplierių ordino narių figūrėlės

Kaip minėjau, žinių apie Jono iš Jeruzalės gyvenimą nėra daug, bet yra viena legenda, kuri paaiškina, kaip atsirodo jo pranašo galios, kas saugojo jį ilgą laiką ir kodėl Dievo malonė jį paliko.

Pranašiški varnai

Pasak legendos, jaunystėje Jonas buvo riteris, dalyvavęs kryžiaus žygyje. Kartą, lydimas ištikimų tarnų ir vasalų, jis išvyko medžioti į kalnus, o ten, azartiškai persekiodamas grobį, liko vienos, ir tada jį užpuolė didžiuliai grifai, susisukę lizdus ant uolų. Iš pradžių Jonas nuo plėšrūnų gynėsi ietimi, bet greitai suprato, kad tai mažai padeda, ir išsitraukė kardą. Jam pavyko nužudyti kelis paukščius, kuriuos kiti grifai tuoj pat suplėšė į gabalus. Tačiau jie ne tik neatsitraukė nuo grobio, kuris parodė plieninius dantis, bet, priešingai, puolė Joną su dvigubu įniršiu.

– O Dieve! Ar aš turiu tapti šių niekšiškų būtybių grobiu! – apimtas nevilties mosuodamas kardu, maldavo riteris. Laukinėje ir apleistoje vietovėje  nebuvo iš ko laukti pagalbos, išskyrus Dievą. Padėk man, Viešpatie! – lyg burtažodį kartojo Jonas, iš paskutiniųjų jėgų kovodamas su grifais.

Ir jis staiga išgirdo keistą triukšmą. Pakėlęs galvą grafas pamatė didžiulį paukščių būrį, kuris atrodė kaip juodas debesis – tai buvo dideli varnai. Mėlynai juodi, stipriomis letenėlėmis ir galingais aštriais snapais paukščiai krito ant grifų. Puolimas pasirodė greitas ir negailestingas – kai kurie grifai tuoj pat negyvi nukrito ant tarpeklio akmenų, o likusieji nusprendė sprukti. Juos nuviję varnai nutūpė ant vienos iš uolų viršūnės.

Dievas išgirdo mano maldas! Jonas nuslydo nuo balno ir parpuolė ant kelių, padėdamas priešais save kardą kaip kryžių. Ačiū Tau, Visagali Jėzau! – Netrukus atvyko jo ištikimieji vasalai, sunerimę dėl siuzereno dingimo, ir gerokai nustebo, išgirdę riterio istoriją ir pamatę grifų lavonus, o taip pat ant uolos sėdinčius varnus.

– Tai stebuklas! – pasakė vienas iš riterių. Turime padėkoti Viešpačiui.

– Be jokios abejonės, – linktelėjo Jonas. „Tačiau taip pat turiu padėkoti paukščiams, kurie mane išgelbėjo. Prisakau pastatyti ant uolos bokštą, kad varnos galėtų gyventi, perėti lizduose ir vesti jauniklius. O mano tarnai juos maitins kasdien. Tebūnie taip!

Praeitis laikui bėgant linkusi pasimiršti, todėl šiandien žmonės varnus dažniau laiko nelaimės pasiuntiniais. Tačiau senovės istorijoje jie visada buvo laikomi išmintingais paukščiais, palydovais ir Dievų pasiuntiniais. Būtent po bokšto pastatymo Joną pradėjo ėmė lankyti ryškios vizijos, kuriose jis matė artimą ir tolimą ateitį. Kronikos rašo, kad būtent jo pranašysčių dėka kryžiuočiai galėjo taip sėkmingai kovoti su saracėnais Šventojoje Žemėje. Kai kurie istorikai teigia, kad Jonas Vakarų lyderiams papasakojo, kaip užimti Jeruzalę, o ją užėmus buvo pavadintas Jonu iš Jeruzalės.

Štai Jūsų dėmesiui Jono iš Jeruzalės sukurtos pranašystės apie tolimą ateitį – mūsų trečiąjį tūkstantmetį.

JONO IŠ JERUZALĖS PRANAŠAVIMAI

1.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visas auksas taps kruvinu. Stebintys dangų, matys ten pinigus, užėjęs į bažnyčia – sutiks ten prekeivius. Vasalai pavirs lupikautojais ir pinigų keitėjais, Kalavijas ims ginti Žaltį. Ir ugnis užsidegs, kiekviename mieste bus Sodoma ir Gomora, o vaikų vaikai virs raudonai įkaitusiu debesiu, jie iškels senas vėliavas.

2.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmogus gyvens žemėje, jūroje ir danguje. Jis duos įsakymus, nepaisydamas jokių ribų, sieks jėgos, lygios Dievo galybei. Bet viskas baigsis per naktį, jis siūbuos kaip girtas karalius, lėks kaip aklas arklys, o smūgių smūgiais jis varys arklį į nepraeinamą mišką, už kurio tako gale yra tik bedugnė.

3.

Trys kryžiai. Slaptai.lt nuotr.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visoje žemėje bus pastatyti Babilono bokštai, tai bus Roma ir Bizantija. Dykuma apims laukus, nebus Įstatymo visiems, kiekvienas turi savo, kaip ir visi panašūs į jį. Barbarai atims miestą, ir duonos neužteks visiems, ir žaidimų – ne visiems. O žmonės, neturintys rytojaus, užkurs didelį gaisrą.

4.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Badas ištiks daugelį žmonių, jų rankos nuo šalčio pamėls, žmonės trokš pamatyti naują pasaulį. Ir ateis pirklys, ir vaišins, ir siūlys nuodų. Tie nuodai sugadins kūną ir sielą, ir kas sumaišė savo kraują su jais, kaip žvėris spąstuose, pradės prievartauti ir žudyti, plėšti ir grobti ir gyvenimas taps amžina pabaiga.

5.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, visus apims aistros ir geismas, ir trauks vienas kitą kas kaip gali. Vyrai priims visas moteris be atrankos. O moterys, šėlstančios tuščiose alėjose, bus pasirengusios atsiduoti kiekvienam, pagimdyti vaiką, nežinodamos, kais jo tėvas. Mokytojas pamirš, kad jis yra mokytojas ir taps vienišu tarp visų. Žmonės pamirš tradiciją, jie praras įstatymą. Tarsi Mesijas nebuvo atėjęs, savo odą žmonės pakies į žvieries kailį.

6.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Senis užsinorės vaiko, tėvas nuplėš dukros garbę. Vyras užsinorės vyro, o moteris atsiduos visiems matant. Jų kraujas taps nešvarus. Ir blogis šliauš iš lovos į lovą, kūnas pažins visas pasaulio nuodėmes ir visą Žemės skausmą. Grimasos sukaustys jų veidus, negalia išsukinės jų kūnus. Meilė taps didžiausia grėsme tiems, kurie nėra tik kūnas sau.

7.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Balso, šaukiančio apie įstatymą ir priesaką, niekas negirdės. Balsas meldžiantis Kristaus malonės, bus tik balsas šaukiantis tyruose. Galingas naujų religijų srautas užtvindys viską. Netikras Mesijas suburs apie save akluosius. Ateis Blogis, ginkluotas kaip niekada anksčiau. Ir jis kalbės apie teisingumą ir teisę, jo tikėjimas bus karštas ir visą naikinantis ir keršys jis už kryžiaus žygius.

8.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Mirties griaustinis sprogs į žemę. Barbarai susimaišys su paskutiniu kariuomenės legionu, bedieviai įsikurs šventųjų miestų šventovėse, ir visi – po vieną – taps barbarais, netikėliais ir blogais. Žlugs tvarka ir teisė. Neapykanta, kaip liepsna sausroje, užvaldys žmones. Kareiviai bus mušami, bedieviai smaugs tikinčiuosius. Žiaurumas bus kiekvienoje širdyje ir kiekviename. Ir miestai kris.

9.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonės paseks krauju ir tikėjimu. Bet ne vienas neužjaus, kankinamo vaiko širdies, išmesto kaip jauniklis iš lizdo, niekas neapsaugos jo nuo kaustytomis pirštinėmis apmautos rankos smūgio. Neapykanta užvaldys žemę. Niekam nebus pasigailėjimo – nei senam, nei vargšui, nei luošiems. Būstai bus sudeginti ir apiplėšti. Vienus žmones pakeis kiti, o visi nusigręš, kad nematytų išniekintų moterų.

10.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visi žinos kas dedasi tolimiausiuose žemės kampeliuose. Matys vaikus, kurių kaulai kyšo po oda, o jų akyduobės pilnos kirmėlių, ir tuos, kurie šaudo juos kaip žiurkes. Žmogus tai matys, bet nusigręš – jam rūpės tik jo asmeniniai reikalai. Kaip išmaldą numes saują grūdų, nors pats miegos ant visokio gėrio prikimštų maišų. Ką jis davė dešinia ranka, tą atsiims kita ranka.

11.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonės užsiims plačia prekyba. Ir kiekvienas daiktas ras savo kainą, mediena, vanduo. Niekas nieko negaus dovanų – o žvėrį bus galima tik nusipirkti. Žmogaus kaina nebus didesnė už gyvąjį jo svorį – kaip kiaulės kumpio gabalo. Kas paims ausį, kas panorės širdies, niekas nebebus šventa – nei gyvenimas, nei siela. Ginčai kils dėl jo kraujo,  o kūną kaip dvėselieną dalinsis maitvanagiai.

12.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pakeis Žemės veidą. Manys jis esąs miškų ir ganyklų šeimininkas, jis skris per visą dangų, suars žemes, vagos visas upes ir jūras. Bet Žemė pataps nevaisinga ir nuoga, oras degs ir vanduo smirdės. Gyvenimas vys – žmogus jau bus iššvaistęs visus Žemės turtus ir pataps jis vienišu vilku ir gyvens apimtas neapykantos.

13.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Netgi vaikai taps preke. Vieni bus paiimti tenkinti šlykščiam geismui, prisiliečiant prie jaunos odos. Su kitais bus elgiamasi kaip su niekingais gyvuliais. Neliečiamas vaiko silpnumas bus pamirštas, vaikystės paslaptis paskęs užmarštyje. Vaikas taps neišjodinėtu eržiliuku, paskerstu avinėliu, kuriam nuleistas kraujas. Ir žmogus žinos tik žiaurumą.

14.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogaus pažiūros ir dvasia bus kalėjime. Jie prisigers ir nepastebės, kaip staiga pasaulio vaizdą, pakeis jo karikatūra ir atspindys kreivuose veidrodžiuose, ir elgsis su jais kaip su avimis. Tada sulėkę plėšrūnai ir paukščiai suvarys juos į bandą, kad būtų lengviau nuginti juos prie skardžio ir supjudyti tarpusavyje. Jiems nulups odą, kad perdirbti jų vilną ir odą, o jei žmogus tai išgyvens, jo siela bus sunaikinta.

15.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Valdys ponai be tikėjimo, engdami nekaltas ir bejėges tautas. Jie paslėps savo veidus ir savo vardus. Jų pilys bus paslėptos. Ir jie spręs kiekvieno likimą. Niekas svetimas nebus pakviestas į jų susirinkimą, kad spręstų žemės reikalus. Visi taps jų baudžiauninkais, nors ir manys esą riteriai ar laisvi vyrai. Ir jie kažkas išdrįs jiems pasipriešinti, bus sumušti, sunaikinti ir gyvi sudeginti.

16.

Trys kaukės. Slaptai.lt foto

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Pasaulyje bus tiek daug žmonių, kad palyginsime juos su skruzdėlynų, kurio viduryje įbesta lazda. Jie lakstys aplink , o mirtis traiškys juos kulnu, kaip erzinančius vabzdžiuis. Jie keliaus iš vienos vietos į kitą minioje, tamsi oda susimaišys su balta, krikščioniškas tikėjimas – su netikėliais, kai kurie iš jų skelbs žadėtąją taiką, tačiau visur ir visos gentys kariaus savo naujus karus.

17.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmonės norės peržengti visas ribas. Jauna mama taps žila kaip senė, žmonės privers gamtą palikti savo kelią, o šeimos – kaip sėklos, išblaškytos vėjyje, jau nebegalės susirinkti. Pasaulis taps visiškai kitokiu pasauliu. Kaip nuvarytas arklys, visi bėgs nesustodami kur kam atrodys geriau. Bėda tam, kuris prisiims pareigą valdyti šį žvėrį. Jis neras ten vadžių ir kris į kapu tapusią bedugnę.

18.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmonės nusisuks nuo Dievo įstatymo. Jie norės valdyti gyvenimą, kaip raitelis valdo žirgą, pasirinkti vaiką moterų įsčiose ir žudyti nepageidaujamus. Kuo taps žmogus, pamanęs, jog esąs Dievas ? Valdantieji užgrobs visas gėrybes ir geriausias moteris, o vargšai ir silpni – liks kaip galvijai. Jų apgailėtinos trobelės  taps jiems kalėjimu, o baimė, kaip nuodai, sukaustys ir ės kiekvieno jų širdį.

19.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Gims tamsi ir slapta Tvarka, jos pagrindinis įstatymas bus neapykanta, o pagrindinis jos ginklas -nuodai. Jinai viešpataus Žemėje ir pareikalaus nesuskaičiuojamo kiekio aukso. Jos tarnai susijugs kruviname bučynyje. Teisūs ir paprasti žmonės, mokysis gyventi pagal tą baisų įstatymą. Pasaulio galingieji tarnaus naujajai tvarkai, vienintelis įstatymas pripažins šią Tvarką, nuodai pasieks netgi Bažnyčią, pasaulis eis pirmyn, tarytom su skorpionu bate po vidpadžiu.

20.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, daugelis žmonių, bus tvirtai surištomis rankomis arba vaikščios ratu tuščiomis akiduobėmis, nežinodami, kodėl ir kur. Jie neturės kalvių ten, kur anksčiau kalė geležį, nebebus ir laukų, kuriuos jie galėtų arti. Jie yra tarsi grūdas, kuris neišaugino varpos – ištirpę, nuogi, pažeminti ir beviltiški, ir seni, ir jauni, ir dažnai be pastogės, jiems bus tik vienas vaistas – pradėti karą. Bet pirmiausia jie sumuš vienas kitą ir visi ims nekęsti gyvenimo.

21.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, vandens, dangaus ir žemės ligos užpuls žmogų ir pakirs jį. Jis pradės galvoti apie tai, ką pats sunaikino, ir vėl pradės kurti bei saugoti, tai kas išliko. Jis bijos ateinančių dienų. Bet jau bus per vėlu – tankiu tinklu dykuma padengs žemę, vanduo nusileis taip giliai, kad atpildo valandą,  jis viską suplėšys, prasidės baisus tvanas,  žemė neteks rytdienos, ir oras suplėšys silpniausiųjų kūnus.

22.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Daugelyje vietų sudrebės žemė, miestai žus, prasmegdami į žemę. Viskas, kas kažkada buvo pastatyta be išminčių patarimo – viskas bus sugriauta. Purvas ir dumblas palaidos kaimus, žemė atsivers po naujais rūmais. Tačiau žmogus apsvaigęs nuo išdidumo, užsispyręs ir kietaktis, negirdės vėl ir vėl jam siunčiamų Žemės perspėjimų. Nauji gaisrai sunaikins naująją Romą, nepaisydami legionų, vargšai ir barbarai niokos ją ir jos apleistas pilis.

23.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Saulės spinduliai apdegins visą žemę ir oras nebegalės apsaugoti žmonių nuo Saulės ugnies, liks tik skylėta uždanga, ir deginanti šviesa išės akis ir odą. Jūra putos verdančiu vandeniu, ji užlies miestus ir upes, net žemynai nusileis po vandeniu, o žmonės bėgs į kalnus ir ten, pradėję daugintis, visiškai pamirš, kas atsitiko.

24.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonių gyvenimas virs iliuzijomis. Jo prasmė bus paslėpta. Žmonės norės paliesti tai ko nėra gamtoje, norės eiti takais, kurie tėra tik miražas, matomas jų akimis ir savo sapnus jie priims kaip realybę. Žmogus nesugebės atskirti to, kas yra ir to ko nėra, jis pasimes klaidžiuose labirintuose, tie kurie sugebės valdyti iliuzijas, apgaus tikinčiuosius, o daugelis žmonių taps blogesni už niekingus šunis.

25.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žvėrys, kuriuos Nojus buvo paėmęs į savo laivą, pakeisti žmogaus valia, ištrūks iš žmogaus rankų. Bet kas pagalvos apie jų beprasmes kančias? Žmogus bus laisvas daryti viską, ką nori, ir  daugybė jų bus nužudyta. Kuo taps žmogus, pakeitęs gyvenimo dėsnius, sumaišęs gyvą padarą į vieną molio gabalėlį? Ar jis yra Dievo vaikas, panašus į Kūrėją, ar velnio išpera?

26.

Kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Reikės bijoti dėl žmogaus vaiko ateities – nuodų kupina neviltis tykos jo. Kiekvienas galvos tik apie save, o ne apie savo artimą, ne apie gyvenimo prasmę ir jo pabaigą. Jis bus dėl to bus persekiojamas, o tada jo kūnas taip pat taps pardavimo objektu. Visiems išlikusiems, kils grėsmė prarasti savo dvasią ir įgyti negyvą sielą. Jis gyvens žaidime ir mele, tikės jais, nes nebus šalia Mokytojo – to, kuris privalo išmokyti tikėtis ir gyventi.

27.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pradės galvoti apie Dievą, nors pasirodys jis tik gimstant, vedamas pavydo ir pykčio. Ir vis dėlto jo ranka tvirta galia, kuria ji yra apdovanota. Kaip ir aklas Prometėjas, jis naikins viską aplink save. Savo sieloje likęs nykštuku, milžino jėga žengs į priekį milžino žingsniais, nežinodamas kurį kelią pasirinkti. Jo galva bus apsunkusi nuo žinių, bet  nesupras jis, kodėl gyvena ir miršta. Jis mosuos rankomis kaip pamišėlis ir inkš kaip kūdikis.

28.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žemės taps karo grobiu. Kitoje Romos sienos pusėje ir Romos valdomose žemėse, žmonės pjaus vienas kitam gerkles, visus apims genčių ir tikėjimų karas. Žydai ir Alacho vaikai, nepasiduos bandydami įveikti vienas kitą. Kristaus žemė taps mūšio lauku. Netikėliai visur gins savo idėjų grynumą. Abejonės ir jėga stos viena prieš kitą, o mirtis eis į priekį, kaip naujųjų laikų vėliava.

29.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, daugelis praras gyvybę, jie neturės nei jokių teisių, nei stogo, nei duonos. Jų kūnas bus nepridengtas ir išstatytas pardavimui, jie bus nuvaryti tolyn nuo gėrybių bokštų, link Babilono.

30.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pateks į nepraeinamą tunelį, sustings iš baimės ir užmerks akis: jis neturės jėgų žiūrėti. Jį apims amžinas nerimas, kiekviename žingsnyje jis jaus baimę. Tačiau jis eis be miego ar poilsio. Bet jis negirdės garsaus ir stipraus Kasandros balso. Jam vis maža ir maža, jis norės vis daugiau ir daugiau, o jo protą aptemdys vizija, gyvenimo vaiduoklis. O tie, kurie tapo jo šeimininkais, apgaudinės jį, ir neteisūs ganytojai ves jo kaimenę.

31.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmonėms pagaliau atsivers akys, jie išsivaduos iš savo galvų ir miestų nelaisvės, galės matyti nuo vieno žemės krašto iki kito ir suprasti vienas kitą. Jie supras, užgavęs vieną, tu įskaudinsi kitą. Žmonės taps vienu kūnu, kiekvienas iš jų – maža jo dalimi. Kartu jie bus širdimi. Ir įvyks kažkas, kažkas gims – gims Didysis žmogus.

32.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus nugalės dangų, jis sukurs žvaigždes didelėje ir tamsioje jūroje, jis leisis į kelionę spindinčiu laivu, kaip naujasis Odisėjas, saulės draugas, į savo dangiškąją odisėją. Ir jis taps vandens valdovu, pastatys miestus jūros gelmėse, maitinsis jis jūros vaisiais. Jis gyvens visose didžiosios valstybės vietose, ir jam viskas bus leidžiama.

33.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmonės išmoks plaukti po bangomis, jų kūnas atsinaujins ir taps žuvimis. Kiti skris aukščiau nei paukščiai, jie sugebės nenukristi kaip akmuo į žemę. Jie bendraus tarpusavyje, jų dvasia atsivers visiems, jis galės priimti kitų žinutes. Ir dalinsis jie vienas su kitu savo svajonėmis ir gyvens jie tiek ilgai, kiek gyveno pats vyriausias iš žmonių – tas, apie kurį  Šventasis Raštas.

34.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, Žmogus pažins visų daiktų dvasią: pažins akmenį, vandenį, gyvojo pasaulio esmę ir kito žmogaus žvilgsnį; Jis įsiskverbs į seniausių Dievų saugomas paslaptis ir atidarinės vienas duris po kitų eidamas tuo naujojo gyvenimo labirintu. Jis taps kūrėju, galingu ir nenumaldomu, kaip šaltinis. Jis apdovanos visus žmones žiniomis, o jo vaikai geriau nei bet kas anksčiau pažins žemę ir dangų, jo kūnas bus tobulas, jo dvasia apims viską ir užvaldys.

35.

…. nes Moteris ateis karaliauti aukščiausiu laipsniu; Ji nulems ateities įvykių eigą ir nurodys žmogui savo filosofiją. Ji bus šio tūkstantmečio motina, sekančio po mūsų tūkstantmečio. Po šėtono amžiaus, ji spinduliuos meilų motinos švelnumą. Po barbarizmo eros ji įkūnys grožį. Po šio tūkstantmečio einantis tūkstantmetis virs apšvietimo amžiumi: Žmonės mylės vienas kitą, dalinsis viskuo, svajos ir svajonės išsipildys…

36.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus gims antrą kartą: Dvasia užvaldys visą žmonių bandą , ir kiekvienas taps visų broliu – ir tada barbariškumo laikas baigsis. Tai bus naujo tikėjimo gyvenimo metas, po juodų dienų to tūkstantmečio pradžioje, atėjusio po dabartinio tūkstantmečio, prasidės laimingos dienos, žmogus vėl eis jo vertu keliu. Žemė vėl pažins tvarką.

37.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, keliai nuo žemės ir dangaus krašto ves į kitus, miškai užaugs ir taps miškais, dykumos praturtės švarumą atgavusiu vandeniu. Žemė taps sodu, žmogus pagerbs viską, kas gyva, pradės valyti viską, ką pats sugadino, laikys Žemę savo tėvyne ir išmintingai galvos apie ateinančią dieną.

38.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, kiekvienas gyvens vienybėje su kitais, žinos viską apie pasaulį ir kūną, išsigydys ligas, dar iki joms pasirodant, ir kiekvienas taps gydytoju sau ir visiems kitiems. Jis supras, kad reikia pagalbos, kad visi galėtų eiti kartu, po tam laiko, kai buvo izoliacija ir šykštumas, jis atvers vargšams ir širdį, ir kišenę. Save jis suvoks kaip tvarkos sergėtoją visiems žmonėms, Ir štai tada ateis kitas laikas.

39.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus išmoks duoti ir dalytis, karčios vienatvės dienos bus pamirštos. ir jis vėl patikės Dvasia, o buvęs barbariškumas bus visų niekinamas. Bet visa tai įvyks po karų ir gaisrų, visa tai kils iš apanglėjusių Babilono bokštų griaučių, O geležinio kumščio vis dėlto prireiks, kad iš chaoso kiltų tvarka, ir Žmogus butų nukreiptas teisingu keliu. Žmogus supras, kad visi padarai yra šviesos nešėjai, ir visus kūrinius reikia gerbti. Žmogus nugyvens ne vieną gyvenimą ir supras, kad šviesa niekada neužgęsta…

40.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus žinos, kad jis yra Šviesos nešėjas ir kiekviena būtybė laukia jo pagarbos. Žmogus statys miestus danguje, žemėje ir jūroje. Jo atmintyje išliks tai, kas jam nutiko kažkada, ir jis žinos, kas jam nutiks toliau. Jis nebijos savo mirties – jo gyvenimas bus keletas gyvenimų, ir jis žinos, kad šviesa niekada neužges.

Parengė Kęstutis SKREBYS

2022.07.29; 18:00

Fortūnos miestas. Knygos viršelis

Leidykla „Briedis“ pristato Rogerio Crowley‘aus intriguojančią istorinę knygą „Fortūnos miestas. Kaip Venecija iškovojo ir prarado jūrinę imperiją“.

Tai epinė penkių šimtmečių kelionė, pasakojanti apie kryžiaus žygius ir prekybą, marą, jūros mūšius ir kolonijinį projektą, kaip iškilo imperija, kurią venecijiečiai savo dialektu vadino Stato daMar, ir buvo sukurta jos komercinė gerovė. Kryžiaus žygiai suteikė progą Respublikai pakilti į pasaulio sceną.

Venecijiečiai čiupo šią galimybę abiem rankomis ir pasipelnė. Daugiau nei penkiems šimtams metų jie tapo Viduržemio jūros rytinės dalies šeimininkais.

Kai jūra nusiteikė prieš juos, jie kovėsi iš paskutiniųjų. Venecijos kelias į imperiją buvo kupinas daugybės nepaprastų kovų ir iššūkių – 1204 metais įvykęs Konstantinopolio apiplėšimas, žūtbūtinis varžymasis su Genuja ir desperatiška gynyba nuo turkų. Venecija sukūrė uostamiesčių ir laivyno bazių imperiją, nukreipusią pasaulio gėrybes link jos prieplaukų. Taip miestas tapo turtingiausia vieta žemėje – švytinčia mozaika, sulipdyta iš to, ką ji nusipirko, išmainė, pasiskolino ir pavogė. Imperijos kūrimas buvo narsos ir dviveidiškumo, sėkmės, atkaklumo, prisitaikymo ir periodiškų katastrofų istorija.

Pirmiausia ši knyga – tai sakmė apie prekybą. Vienintelei Venecijai visame pasaulyje buvo lemta pirkti ir parduoti. Venecijiečiai buvo pirkliai iki pirštų galiukų, jie su moksliniu tikslumu apskaičiavo riziką, pajamas ir pelną. Raudonai auksinė šv. Morkaus vėliava su liūtu plevėsavo ant stiebų viršūnių kaip korporacijos emblema. Venecijiečių pradžios mitas ir pasiteisinimas buvo prekyba, dėl kurios juos dažnai koneveikė labiau į sausumą orientuoti kaimynai.

Miesto gerovė nesirėmė kažkuo apčiuopiamu – jis neturėjo nei žemės nuosavybės, nei gamtinių išteklių, nei žemės ūkio produkcijos ar gausios populiacijos. Čia tiesiogine prasme nebuvo tvirto pagrindo po kojomis. Fizinis išlikimas priklausė nuo trapios ekologinės pusiausvyros. Venecija buvo galbūt pirmoji virtuali ekonomika, kurios gyvybingumas glumino pašaliečius. Ji nerinko jokio derliaus, išskyrus auksą, ir gyveno apimta nuolatinės baimės, – nutraukus jos prekybos kelius, visas didingas statinys galėjo tiesiog subyrėti.

Paremta amžininkų pasakojimais apie prekybą ir karus, jūreivystę ir piratavimą bei vietas, kuriose venecijiečiai plaukiojo ir žuvo, knyga „Fortūnos miestas“ yra puikus naratyvinės istorijos pavyzdys. Prasidedanti Kristaus žengimo į dangų iškilmėmis 1000-aisiais ir pasibaigianti sprogimu prie Graikijos krantų bei katastrofiškomis naujienomis, kad portugalai atrado jūros kelią į Indiją, ji pakerės visus, kurie mėgsta Veneciją ir Viduržemio jūros pasaulį.

2021.08.28; 07:18

Telefonas – puikus įrenginys pasiklausymui. Slaptai.lt nuotr.

Policinė valstybė – anaiptol ne vien policininkų gausa gatvėse. Daug geriau ją apibūdina tam tikras valdžios elgesys. Atrodo, šventvagiška net pagalvoti, jog Lietuva galėtų tapti policine valstybe.

Vis tik kai kurie veiksmai, ypač bandymai labai rimtas problemas spręsti draudimais, baudomis ir administracinėmis priemonėmis, verčia kelti šį klausimą. Tokia politika taip pat rodo valdžios nepasitikėjimą savo piliečiais bei vengimą ieškoti rimtų problemų priežasčių. Kai svarbios problemos sprendžiamos draudimais, lieka tik veiklos ir sprendimo regimybė.

Beje, apie policinę valstybę kiek anksčiau buvo prabilusi ir Prezidentė D. Grybauskaitė. Ji dar 2015-ųjų metų vasarą policiniais metodais pavadino tuometinio Vidaus reikalų ministro S. Skvernelio nurodymą teisėsaugos institucijų vadovams pranešti apie būsimus susitikimus su politikais arba informuoti apie tokių susitikimų darbotvarkę po susitikimų.

Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Valstiečiai – žalieji laimėjo rinkimus, o S. Skvernelis tapo Ministru Pirmininku bei populiariausiu politiku, kurį kai kas mato net prezidento krėsle. Tai būtų pirmasis Lietuvos prezidentas – buvęs policininkas.

Gaila, bet dabartinė Seimo dauguma bando draudimų ir baudų politiką įgyvendinti praktikoje. Baudos ir draudimai auga kaip grybai po lietaus. Pradedant neesminėmis vairavimo taisyklėmis ir baigiant rimtesniais dalykais.

Štai keli pavyzdžiai.

Prieš rinkimus kova su girtavimu buvo valstiečių – žaliųjų firminis ženklas. Pats kalbėjimas apie „kovą su alkoholizmu“ kvepia tarybiniais laikais – ir pačiu šūkiu, o dar labiau priemonėmis. Draudimais ir kitomis administracinėmis priemonėmis girtavimą stabdė M. Gorbačiovas; dar anksčiau įstatymais alkoholio draudimas arba prohibicija buvo paskelbta Jungtinėse Valstijose. Abu „kryžiaus žygiai“ baigėsi visišku fiasko, jei nelaikysime sėkme naujų milijonierių, jais tapusių nelegaliai pardavinėjant alkoholį, atsiradimo.

Seimo dauguma, įsitikinusi tuo, kad Lietuva yra labiausiai gerianti valstybė pasaulyje, priėmė visokių draudimų, baudų, kaip tarybiniais laikais sakydavo, įgyvendino „administracines priemones“ alkoholizmui įveikti. Skaičiai, ar tikrai Lietuva yra labiausiai gerianti pasaulyje valstybė, taip ir liko iki galo nepatvirtinti. Tačiau tai palikime statistikos mėgėjams. Yra svarbesnių klausimų, į kuriuos net nebuvo bandyta atsakyti.

Pats svarbiausias jų – kodėl Lietuvoje daug geriama. Atsakymas, jog tai „sovietinis palikimas“, netenkina, nes Lietuva seniai nėra sovietinė respublika. Tačiau bent dalis priežasčių, matyt, yra panašios į tas, dėl kurių emigruojama – daug kam Lietuvoje nėra gera gyventi.

Antras klausimas – kaip padėti žmonėms, norintiems negerti. Tai faktiškai iš viso nebuvo svarstyta. Atrodo, jog vien draudimas pardavinėti degtinę iki įstatymais nustatytos valandos ar amžiaus cenzo pakėlimas galėtų išspręsti alkoholizmo problemą. Ir apskritai, kodėl reikėtų stengtis kokiam nors girtuokliui padėti, jei jį galima bausti arba gerti jam uždrausti. Taškas. Problema išspręsta?

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Kitas pavyzdys. Skelbiama kova su korupcija. Pirmais smuikais groja STT ir FNTT. Stebime, kas nutinka, tiriant vadinamąsias rezonansines bylas: pradžioje triukšmas, kai kada nutekinti telefoniniai pokalbiai, o po to nieko, tyla. Ne, ne nieko. Šalyje kuriama, nesvarbu, sąmoningai ar ne, baimės atmosfera. Kaip V. Putino Rusijoje – nebežinai, kas kaltas, o kas ne, o kas dar tiesiog nežino, kad yra kaltas.

Kaip rašė R. Valatka, klausomasi dažnai. 2010-ųjų metų duomenimis, ES teisėsauga kreipėsi į telebendroves prašydama duomenų pagal ES „Sekimo direktyvą“ tiek kartų: Lietuva – 105 tūkst., Ispanija – 53,6 tūkst., Vokietija – 12,7 tūkst., Suomija – 5,5 tūkst., Danija ir Estija – po 4 tūkstančius. Tai 2010 metų duomenys. Vėlesnių duomenų nėra.

Piliečių kontrolė yra ne tik telefoninių pokalbių klausymasis. Lietuvoje atsiranda policijos nuovados mentalitetas. Neseniai viešoje erdvėje paskelbtas uždavinys sunaikinti šešėlinę ekonomiką. „Šešėlis“ nėra gerai, bet kovos priemonės vėl kvepia nuovada.

Sakykime, būtų įvestas draudimas nuo tam tikros sumos atsiskaityti grynaisiais. Taip esą būtų smogtas smūgis „šešėliui“. Tačiau kodėl žmogus negali pasirinkti, kuo atsiskaityti – kortele, bankiniu pervedimu ar grynaisiais? Juk pasiėmus atlyginimą ir sumokėjus mokesčius niekam neturėtų rūpėti, ką pilietis perka, jei neužsiima nusikalstama veikla. Nusikalstamai veiklai tirti yra sukurtos tam skirtos institucijos, o apskritai turėtų galioti nekaltumo prezumpcija, o ne visuotinė kontrolė.

Be to, atsiskaitant kortelėmis ar bankiniais pavedimais, kaip pastebėjo ne vienas apžvalgininkas, ribojamas žmogaus privatumas. Juk bankai žino, kur ką perki, ir tai lieka bankų kompiuteriuose. Kaupiama informacija, kurią ne kiekvienas pilietis norėtų suteikti bankui, kuris nežinia kam ją gali pateikti. Ne kiekvienas norėtų net ir dalį savo privatumo perleisti „didžiajam broliui“.

Arba dar įdomesnis įstatymas: perkant žemę bus galima atsiskaityti vien bankiniais pavedimais. „Didysis brolis“ panoro sužinoti, ar pirkai arą žemės, ar ne, ir kiek mokėjai. Tai, visų pirma, pavėluota, nes apsukrūs piliečiai seniai susipirko šimtus hektarų žemės ir tapo žemvaldžiais. Be to, net kelios dešimtys procentų piliečių iš viso neturi sąskaitų bankuose. Tai tik padidins „šešėlį“, nes padaugės dovanojimų ir kitų būdų apeiti šią naujovę. Taip ne kovojama su „šešėliu“, bet didinamas teisinis nihilizmas. 

Sekimas

Totalios kontrolės, kaip žinoma, pasiekti neįmanoma, o kuo ji formaliai didesnė, tuo vis mažiau galima ką nors kontroliuoti.

Yra vienintelis kelias iš daugelio bėdų – pilietinės visuomenės kūrimosi skatinimas, o ne bandymas su visais elgtis kaip su nusikaltėliais ar neatsakingai besielgiančiais vaikais.

2017.12.28; 05:55

Visi artimiausi Gedimino pirmtakai tituluoti karaliais

Pasak lietuvių istoriko Zigmanto Kiaupos, po karaliaus Traidenio minimi kiti valdovai:

„1282 m. Karijotas, 1285 m. Daumantas, 1289 m. Budikidas su broliu Butvydu, 1290 m. Butigeidis. Pukuveras 1291 m. jau buvo visos Lietuvos valdovas. Valdovų gausa kelia abejonių. Šaltiniuose lietuvių vardai dažnai iškraipomi, vienas asmuo galėjo būti įvairiai vadintas. Kartais Budikidas, Butigeidis ir Pukuveras laikomi vienu asmeniu, kitąkart Budikidas tapatinamas su Butigeidžiu, o Butvydas su – Pukuveru. Taigi galima manyti, kad tuo metu keitėsi tos pačios šeimos valdovai. Valdžia buvo paveldima giminėje, kurios pradininkas Skalmantas gyveno Mindaugo laikais, o bene pirmasis valdovas buvo Pukuveras. Yra manančių, kad Mindaugas, Traidenis ir Pukuveras buvo vienos giminės, bet tai patvirtinti trūksta argumentų. Valdžią iš Pukuvero paveldėjo (1295–1316 m.) sūnus Vytenis, iš šio – brolis Gediminas. Nuo XIII amžiaus devintojo dešimtmečio prasideda Gediminaičių dinastija“. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Painiava su valdovų vardais leidžia manyti, jog Lietuvos kaimynai tik apytikriai žinojo tuos vardus ir lietuvių bei žemaičių valdovų titulus. Tačiau išlikę laiškai liudija, jog artimiausi Gedimino pirmtakai taipogi buvo vadinami karaliais.

Antai išliko Livonijos ordino magistro Halto 1290 m. pabaigos (lapkričio mėn.) laiškas Vokiečių ordino Prūsijoje magistrui Meinhardui, kuriam dėkoja už patarimus Livonijai ginti ir apsaugoti. Savo ruožtu Livonijos magistras pasiūlo Prūsijos magistrui naują sumanymą kovojant su lietuviais ir žemaičiais:

„… jeigu jums bei jūsų broliams pasirodys tinkama, jog galite ir norite dar šią žiemą išvesti kariuomenę prieš mūsų priešus lietuvius — būtent iš Žemaitijos (contra hostes Lettowinos videlicet de Sameyten) — tuo pačiu metu su visomis savo pajėgomis mes atskirai užgriūsime karaliaus Butigeido žemę ( terram regis Butegeyde), jeigu mums anksčiau kaip prieš tris savaites slaptu raštu nurodysite [tinkamą] dieną ir laiką“[1] .

Komentuodamas laišką S.Rowell pritaria lenkų istorikų H. Paszkiewicz bei M.Giedroyc ir lietuvių istoriko A.Nikžentaičio, monografijos apie Gediminą autoriaus, nuomonei, kad Butigeidas buvo Pukuvero brolis.

Kas gi tas Pukuveras?

Žinome, jog Prūsijos ordino istorikas P.Dusburgietis Pukuverą titulavo karaliumi (rex)[2]. Iš Livonijos magistro 1290 m. laiško matome, jog abiejų ordinų – ir Prūsijoje, ir Livonijoje – magistrams buvo aišku, jog Butigeidas turi karaliaus titulą, naudojamą Lietuvoje ir Žemaitijoje, taigi ir vokiečių magistrams suprantamą bei naudotiną savitarpio korespondencijoje.

A.Dubonio nuomone, Pukuveras yra ne kas kitas, o Butvydas[3].

Dabar galime prisiminti mūsų anksčiau (III knygos dalyje) minėtą rusinų Voluinės metraščio žinią apie Butigeidžio ir Butvydo sudarytą taikos sutartį su kniaziumi Mstislavu Danilovičium, rusinų karaliaus Danilo Romanovičiaus sūnumi. Slaviškame metraštyje abu sutarties sudarytojai, kaip matėme, pagal slavišką tradiciją pavadinti lietuviškais kniaziais (литовьскый князь Будикидь и брат его Буивидь). Tuo tarpu skirtingi vokiečių šaltiniai kronikose ir laiškuose abu brolius – ir Butigeidį (Pukuverą), ir Butvydą tituluoja karaliais. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei karalius Butigeidis (Pukuveras), kaip praneša Dusburgas, buvo Vytenio tėvas, turėjęs jaunesnį sūnų Gediminą ir dar du jaunesnius sūnus Vainių (gavusį valdyti Polocką), ir Fiodorą (gavusį valdyti Kijevą)[4], vadinasi, visi mums žinomi Gedimino pirmtakai, tėvas ir vyriausias brolis Vytenis buvo vienalaikiuose vokiškuose ir lotyniškuose šaltiniuose tituluojami karaliais.

Belieka pakartoti lenkų istoriko J. Ochmanskio (Jerzy Ochmański; 1933 – 1996), atradusio Gediminaičių dinastijos genealoginę pradžią literatūriniame šaltinje „Zadonščina“, tyrimo išvadą, jog „vis dėlto egzistavo Lietuvoje jau bebaigianti išsitrinti iš žmogiškos atminties istorinė tradicija, menanti Gedimino protėvius ir pirmtakus. Be jokios abejonės, ji buvo saugoma įvairiose skaitlingose Gediminaičių atšakose“[5] .

Mes jau matėme (žr. knygos II dalį), kad lotyniškieji popiežių laiškai, dokumentika ir vokiečių istoriniai šaltiniai tituluoja Gediminą karaliumi (rex, konig ir pan.), bet niekad nevadina dux/u ar herzog/u.

Kokius gi titulus sau taikė pagoniškos Lietuvos valdovai?

Gedimino titulai jo paties laiškuose

Antroje knygos dalyje įsitikinome, kad absoliuti lotyniškų bei vokiškų šaltinių didžiuma Gediminą tituluoja lietuvių karaliumi, o Lietuvą įvardina karalyste.

Nemanau, kad yra pagrindo stebėtis, jog ir pats Gediminas visuose savo dokumentuose tituluoja save karaliumi (rex) ir niekados nėra pasivadinęs Lietuvos „dux“ arba „magnus dux“ (tik „Semigalliae dux) arba slaviškai titulais – rusišku „velikiji kniazj“ arba lenkišku – „vielki kięžię“.

Tai vis vėlesnių laikų etiketės, kurias klijavo ir tebeklijuoja Lietuvos karaliui Gediminui kaimynai ir mūsų pačių tradicinės istoriografijos pasekėjai.

Pasižiūrėkime, kaip pats Gedimas save titulavo XIV a. laiškuose, sutartyse bei raštuose Europos dvasininkams ir pasauliečiams.

Jau pirmajame laiške popiežiui Jonui XXII matome sutrumpintą Lietuvos valdovo prisistatymo titulą:

Gedeminne Letwinorum et multorum Ruthenorum rex etc.

(Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t.).

Čia titulas nepilnas, kadangi kituose dokumentuose matome pilnesnį:

Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie.

(Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis).

Pastarąjį titulą  Gediminas naudojo savo raštuose, kaip dabar sakytume, atviruose laiškuose, jo žodžiais tarus, „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos“. (1323.I.25).

Laiškai pasauliečiams turėjo labai konkrečius ūkinius bei ekonominius tikslus:

„ … atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę (terram, dominum et regnum) kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera“ (Gedimino laiškai. Rowell. Dok. 16).

Norėdamas, kad laiškas būtų kuo plačiau prieinamas miestų gyventojams, Gediminas prašo

„visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas, ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo“ (dok. 16).

Atrodo, kad Lietuvos karaliui buvo gerai žinomas viduramžių paprotys, kurį priminė S.Rowellas savo komentare šiam laiškui: „Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis (žr. taip pat Nr. 21).

Lygiai taip prisistato Gediminas savo raštuose vokiečių dvasininkijai, Saksonijos dominikonų ordino broliams (1323.V.26) ir Saksonijos pranciškonams (1323.V.26).

Dominikonų ordinas dar būdavo vadinamas Pamokslininkų ordinu, tad Gediminas kreipėsi į juos, pranešdamas, jog užmezgė ryšius su popiežiumi Jonu XXII dėl krikšto, ir praneša savo apsisprendimą: „norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute“ (dok.21).

Įvertindamas pranciškonų (mažųjų brolių) įtaką kaimo ir miesto žmonėms įvairiuose kraštuose, Gediminas praneša jiems apie pranciškonų buvimą Lietuvos karalystėje, karališkajame Vilniaus mieste  ir savo pageidavimą dar daugiau jų turėti:

„Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje (in civitate nostra regia, dicta Vilna), kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai, tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią.[…] Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę“ (dok. 21).

Galbūt jausdamas ypatingą palankumą pranciškonams, Gediminas prašo, idant „perskaitytą laišką tegu [pranciškonų] ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes (pro rege, filiis et reginis), ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs“.

Peržvelgėme tris Gedimino raštus (yra ir daugiau, bet ne kiekis svarbu) mus dominančiu požiūriu ir galime neabejoti, kad Gediminas visur rašo ir į visus kreipiasi, kaip lietuvių ir daugelio rusų karalius (Letwinorum et multorum Ruthenorum rex), kviečia europiečius į savo karalystę (regnum), į karališkąjį Vilniaus miestą (in civitate nostra regia dicta Vilna), prašo mažuosius brolius pranciškonus pasimelsti už jį patį, karalių , ir jo sūnus ir karalienes, ir visą jo valdomą žemę (omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra).

Savo raštą mažiesiems broliams pranciškonams Gediminas įvertina kaip patikimą dokumentą, patvirtintą karališku antspaudu: „Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą“ .

Savo ruožtu visų trijų laiškų kopijas daręs vokiečių notaras patvirtino perrašęs kiekvieną „tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą“ laišką (sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum).

Be to – tas pats notaras patvirtino, kad ant laiško yra uždėtas apskritas vaškinis antspaudas su 41 raidės įrašu „S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG“ (Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas).

Gedimino titulai jo tarptautinėse sutartyse

Galima būtų manyti, kad savo laiškuose Hanzos miestams ir vienuolių ordinams Gediminas, taip sakant, stengiasi kuo gražiau pateikti savo karalystę ir save, specialiai vadina save lietuvių ir daugelio rusų karaliumi ir t.t., tačiau toks manymas parodytų tik šiuolaikinės vaizduotės varganas pastangas  įsivaizduoti ir perprasti rašytinius XIV a. šaltinius.

Dera atkreipti dėmesį, kad ne tik savo deklaraciniuose laiškuose, bet ir grynai juridiniuose dokumentuose, tarkim, tarptautinėse sutartyse Gediminas tituluoja save lietuvių ir rusų karaliumi.

Maža to: sutartyse, kurios turi, kaip žinome, juridinio dokumento reikšmę, Gediminas yra pateikęs ne tik savo titulą, bet ir pilnąjį titulą patikslinančias žinias apie jo valdomas žemes.

Štai 1323 m. spalio 2 d. Vilniuje Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Sutarties dokumente nurodoma, jog pastarųjų pasiuntiniai, „pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą“ (koning Gedeminne van Lettowen), „turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės“.

O iš lietuvių pusės, „visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas (Gedeminne de koninge van Lethowen) ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje“.

Konkretizuodamas sutartį, Gediminas patvirtina, jog

„mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs“.

Mes dar turėsime progos aptarti Lietuvos karaliui pavaldžias žemes, bet ir dabar  jau galime spėti, jog mūsų aptartas Gedimino naudotas titulas  vietoje etc (ir t.t.) galėtų būti patikslintas ir pildytas šalia Žiemgalijos dar ir „Aukštaičiais, Žemaičiais, Polocku etc“.

Taikos sutarties terminija ypač įdomi dar ir tuo, kad joje, iš abiejų pusių, tai yra iš pagonių lietuvių, ir iš krikščionių, Gediminas yra tituluojamas vokiškai Lietuvos karaliumi (koninge van Lethowen ) lygiai taip pat, kaip Danijos karalius (koninge van Danemarken).

Akivaizdu, kad sutarties sudarytojai iš abiejų pusių gerai išmanė karališko titulo paritetą (lygybę juridiniu požiūriu) ir adekvačiai naudojo tituluodami karaliais tiek Lietuvos, tiek Danijos valdovus.

Naivu būtų manyti, kad juridiniame sutarties dokumente karaliaus titulas būtų naudojams grynai iš mandagumo ar pagarbos. Tais laikais karaliaus titulas tikrai buvo teisiškai grindžiamas, netgi, kaip matysime, sudievintas ir įstatymiškai išaukštintas kaip ir jo valdomos karalystės statusas.

Gediminas puikiai tuos dalykus išmanė ir griežtai skyrė kokį nors kunigaikštį (dux) nuo karaliaus (rex), o karalystę (regnum) nuo kunigaikštystės (ducatus).

Mūsų aptartame Gedimino laiške „gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams“ Lietuvos karalius nurodo ir saugiausią kelią į Lietuvą: „laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo kunigaikštystę (Per ducatum domini Subonislay ducis Masovie ) be jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo“ (dok. 21).

Visi Gedimino dokumentai liudija, kad jis gerai žinojo, ką daro, vadindamas save karaliumi, o visi jo kaimynai taipogi žinojo, kad jis tai daro teisėtai.

Ne titulo skambumas rūpėjo Gediminui – jis puikiai suvokė karaliaus titulo juridinę ir faktinę reikšmę. Svetingai kviesdamas amatininkus ir dvasiškius į savo karalystę jis čia pat primena, kad visi, „kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei“(sed nostre regali magnificentie).

Čia skamba ne tik karališkos vertės emocinė pajauta, bet ir karališkos didybės bei galios priminimas „visiems, „kas tik nepaisys nurodymų“ ( dok. 16)…

Retorinės abejonės dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo

Deja, matyt, visais laikais atsiranda tokių, kas nepaiso karaliaus nurodymų.

Pastarieji, beje, atkakliai platino ir tebeplatina nuomonę, esą Gediminas pats savavališkai skelbėsi esąs lietuvių ir daugelio rusų karalius, nors, atseit, nebuvo joks karalius ir neturėjo juridinių teisių juo skelbtis.

Istoriografinis kaltinimas Lietuvos karaliui Gediminui pakankamai įžūlus, tad pradėkime nuo  įtarimų dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo ir pasižiūrėkime, kokiais dokumentais jie grindžiami.

Jokių tiesioginių dokumentų retoriniams teiginiams pagrįsti, be abejo, nėra.

Mėgiamiausia ir, sakyčiau, vienintelė (be mūsų apžvelgtos sulenkėjusių Traidenaičių abejonės „rex sive dux“; žr.IV dalį) rašytinė laikmečio atrama kaltinant Lietuvos valdovą Gediminą savavališkai pasivadinus karaliumi tėra garsioji popiežiaus Jono XXIII frazė „se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“ (dok. 28) .

Čia turima galvoje  Jono XXII laiškas (1323 m. lapkričio 27 d.) frankų (dabart. Prancūzijos) karaliui Karoliui IV[6]

Šventos ramybės vardan pirmiausia prisiminkime lotynišką fragmento tekstą, kurį akademinio „Gedimino laiškų“ rinkinio parengėjas  S.Rowell palydi informacinę žinute, esą „gavęs prancūzų karaliaus Karolio IV žinią apie ketinimus rengti žygį prieš musulmonus Palestinoje, popiežius Jonas XXII praneša karaliui apie Gedimino norą krikštytis“.

Lietuvių istorikas A.Nikžentaitis savaip pakomentuoja laiško atsiradimo priežastį:

„Jono XXII apsisprendimą sunkino jo priklausomybė nuo Prancūzijos karaliaus (1309- 1367 ir 1370 – 1377 m. popiežiai gyveno ne Romoje, o Prancūzijos mieste Avinjone ir buvo tos šalies statytiniai). Gavęs antrąjį Gedimio laišką, popiežius ryžosi atsiklausti Prancūzijos karaliaus nuomonės, informuodamas jį apie gautus laiškus“[7].

 Štai toji informacija:

„Rursus Gedeminne, qui se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat, nobis nudius per suas litteras nunciavit se desiderare intense cum suis regnicolis sacrosancte Romane Ecclesie subiacere unitati; supplicans a nobis legatos sibi, qui eum ad fidem ortodoxam admittant et in ea salubriter instruant, destinari; super quibus per nuncios nostros plenius informari poterit regia celcitudo“ (Mano paryškinta – A.B.).

Vertimas į lietuvių kalbą S.Rowello leidinyje skamba taip:

„Vėl Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi, mums labai neseniai pranešė savo laišku labai trokštąs su savo karalystės gyventojais prisijungti prie didžiai Šventos Romos bažnyčios vienybės, maldaudamas, kad paskirtume jam pasiuntinius, kurie jį atvestų į tikrąjį tikėjimą ir naudingai to tikėjimo pamokytų; per mūsų pasiuntinius karališkoji aukštybė galės daugiau apie tai sužinoti“[8].

Teksto parengėjo, įžymaus istoriko S.Rowell komentaras popiežiaus frazei „se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“ pakankamai kategoriškas: „qui se… intitulat — kitaip tariant, šis valdovas neturi nei popiežiaus, nei Šv. Romos imperatoriaus patvirtinto karaliaus titulo, nors pats vadinasi karaliumi“ (kom. 7; ten pat).

Fragmento ir komentaro analizę pradėkime nuo vertimo analizės, juolab kad turime ne vieną vertimo variantą. Kiekvienas vertimas turi subjektyvią potekstę, kuri norom nenorom išduoda paties vertėjo poziciją bei intencijas.

1966 m. „Gedimino laiškų“ leidinyje paskebtas šiek tiek kitoks mus dominančio fragmento vertimas. Klasikinės filologijos specialistas, vertėjas, lietuvių literatūros tyrėjas Marcelinas Ročka (1912 – 1983) teikia savo variantą. M. Ročkos ir jo vertimą aprobavusio  lotynisto, puikaus antikinės literatūros vertėjo L.Valkūno variante, mano supratimu, laikytasi arčiausiai originalo prasmės: „Gediminas, kuris save tituluoja lietuvių ir rusų karaliumi“[9].

Skirtuma lyg ir nežymus, tačiau vertimų palyginimas leidžia pastebėti, jog  S.Rowello 2003 m. leidinyje prasikiša vertimo tendencingumas, norint pabrėžti tariamą Gedimino savavaliavimą: „Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi“. Galbūt norėdamas pabrėžti ar paaiškinti tokį vertimą, Rowellas jo prasmę dar labiau paryškina minėtu komentaru: „qui se… intitulat — kitaip tariant, šis valdovas neturi nei popiežiaus, nei Šv. Romos imperatoriaus patvirtinto karaliaus titulo, nors pats vadinasi karaliumi“.

Šitoks pamąstymas už patį Romos popiežių, savaip pertariant („kitaip tariant“) jo žodžius, labai būdingas S.Rowello pozicijai ir, manau, labai reikalingas jam, norint pateisinti, kodėl savo leidinio Įvade, laiškų aprašuose, komentaruose bei angliškame reziumė jis visur tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir „grand duke“, nors visuose paties S.Rowell pateiktuose šaltiniuose Gediminas tituluojamas karaliumi ir nė viename nevadinamas „didžiuoju kunigaikščiu“ .

Tai tipiškas tradicinės istoriografijos paradoksas, kurį jau esame aptarę (žr. knygos II dalį), ir jis būdingas, beje, ne vien Rowellui, kuris šiuo požiūriu nė kiek neišsiskiria iš kelių šimtmečių istoriografinės tradicijos.

Savo ruožtu norėčiau atkreipti dėmesį, kad Jono XXII laiške subtiliai panaudotas retas veiksmažodis „intitulat“, kuris turi svarbų priešdėlį „in“ (intitulo, intitulare), suteikiantį veiksmažodžiui niuansą, kurio neturi paprastas „titulo, titulare“. Aš neversčiau „qui…se  intitulat“ nei  „Gediminas, kuris save tituluoja … karaliumi“ (1966), nei „Gediminas, kuris skelbiasi … karaliumi“ (2003).

Turėdami galvoje, kad Jonas XXII laiške Karoliui IV tik persako titulą, kuris pateiktas Gedimino laiškų tam pačiam popiežiui intitulatūroje, tai yra – laiško pradžioje prisistatant vardu ir titulu, manau, kad versti šią garsiąją popiežiaus frazę reikėtų laikantis anuometinių intitulatūros tradicijų – „Gedeminne, qui se regem Letthoviae et ruthenorum intitulat“ – „Gediminas, kuris prisistato Lietuvos ir daugelio rusų karaliumi“.

Akivaizdu, kad popiežius čia nieko nuo savęs neprideda ir niekaip nevertina Gedimino titulo, o paprasčiausiai informuoja Prancūzijos karalių, kad jis yra gavęs laiškus, kuriuose Lietuvos ir daugelio rusų karaliumi prisistatęs Gediminas jam „pranešė laiškuose, jog jis su savo karalystės gyventojais labai norįs prisijungti prie šventosios Romos bažnyčios“ ir t.t. (per suas litteras nunciavit se desiderare intense cum suis regnicolis sacrosancte Romane Ecclesie subiacere unitati).

Nesu linkęs spėlioti už kitus, juo labiau už popiežių ir nesirengiu aiškinti, ką jis turėjo galvoje rašydamas apie karaliumi prisistačiusį Gediminą su „jo karalystės gyventojais“ (cum suis regnicolis), siūlau tik šiek tiek tiksliau išversti Jono XXII žodžius ir vertinti juos viduramžių korespondencijos formuliarų kontekste.

Prisistatyti laiške karaliumi ne tas pats, kas „skelbtis karaliumi“.

Čia ne pro šalį bus prisiminti paties Jono XXII atvejį, kuomet jis atskyrė Vokietijos karalių Liudviką Bavarietį nuo Bažnyčios.

Ar popiežius veidmainiavo tituluodamas Gediminą karaliumi?

Įsivaizduoti ir vertinti Joną XXII, kaip naivų ar patiklų žmogų, įmanoma būtų gal tik tada, jei nežinotum, koks originalus, didžiai patyręs ir bebaimis kovotojas už Romos katalikų bažnyčios garbę ir interesus buvo senasis Jonas XXII.

Sakoma „senasis“, kadangi jo išrinkimo metais (1316. VIII.7) prancūzas Žakas Djuezas (Jacques D’euse; 1249 – 1434), buvęs žemo ūgio, „išdžiūvęs ir išbalęs, nuplikęs 72 metų senelis, darbštus, uolus ir nepaprastai gyvas. Viskuo jis domėjosi ir dogmatikos bei teisės klausimais, ir politika, ir, pirmiausia, pinigų reikalais“[10]. Prie to pridurkime, kad Jonas XXII buvo puikiai išsilavinęs savo epochos žmogus, studijavo teologiją ir teisę Montpelje ir Paryžiuje, o po to, kas reta anais laikais, „dėstė ne tik bažnytinę, bet ir civilinę teisę Tulūzoje ir gimtajame Cahore“[11].

Juridinis išsilavinimas leido jam suartėti su Neapolio karaliumi Karoliu II, kuris paskyrė jį savo patarėju, ir padėjo tapti Frežio ( pr. Fréjus) vyskupu Prancūzijos Rivjeroje arba Žydrajame krante ( Côte d’Azur), o vėliau buvo pervestas prie Šventojo sosto Avinjone.

Verta priminti, kad būtent tuomet Žakas Djuezas „pateikė juridinius argumentus, palankius tam, kad būtų susidorota su tamplieriais [ garsiojo Šventovės riterių ordino nariais]“ (ten pat).

Švelniai tariant naivu būtų manyti, kad šitokio lygio viduramžių kanoninės ir civilinės teisės žinovas neišmanytų, kaip dera tituluoti pagonių valdovą Gediminą.

O juk popiežius visuose savo tekstuose, susijusiuose su Gediminu, visur vadina jį karaliumi (rex), ne kartą pridėdamas kilnius epitetus „illustris“ (šviesusis, garsusis, šlovingas) arba „magnificus“, kurį vieni verčia „didingas“ (2003), kiti – „kilnus“ (1966), nors titulo požiūriu jis sietinas su tituliniu kreipiniu „magnificentia“ (lot. „magnifentia Vestra“ – Jūsų prakilnybe).

Galgi senasis popiežius buvo perdėm atsargus, labai taktiškas ar neryžtingas ir tiesiog bijojo „pagadinti“ daug žadančius diplomatinius santykius, jei tiesiai šviesiai išrėžtų Gediminui, esą tas be reikalo ir neteisėtai vadina save „karaliumi“?

Naivi „įžvalga“.

Argi taip elgtųsi žmogus, kuris, galima sakyti, kitą dieną po to, kai buvo išrinktas popiežiumi, be jokių sentimentų susidorojo su savo seniai nekenčiamu priešininku Cahors/o vyskupu Hugo. Naujo popiežiaus paliepimu  1317 m, gegužės . 4 d. iš vyskupo Hugo „buvo atimtas titulas, o jis pats pasmerktas kalėti iki gyvos galvos. Bet ir šito Jonui XXII buvo maža. Hugo buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo“[12].

Paviešinęs pastarąjį faktą amerikiečių istorikas ir šaltinių leidėjas Henris Čarlzas Li (Henry Charles Lea; 1825 – 1909), rinkęs įvairiose Europos bibliotekose rankraštinius raritetus bei spaudinių medžiagą katalikų inkvizicijos istorijai, nuo savęs pridėjo pastabą, esą „patys blogiausi XII ir XIII a. popiežiai nesiryžtų taip gėdingai pasielgti pasaulio akyse, kaip Jonas XXII pasielgė iš neapykantos vyskupui Hugo“.

Henriui Li priklauso ir kita kondensuota Jono XXII charakteristika – „Jonas XXII nebuvo toks popiežius, kuris leistų dvasiniam kardui rūdyti makštyse“ (…was not a pope to allow the spiritual sword to rust in the sheath“ (ten pat).

Ir tikrai – pačios garsiausios XIV a. politinės ir religinės kovos vyko aktyviai dalyvaujant Jonui XXII ir būtent jo sprendimai buvo neretai lemiami garsiausiose amžiaus bylose.

Vienas labiausiai išsimokslinusių epochos teologų Jonas XXII aistringai diskutavo teologiniais klausimais, jis „pasmerkė ir net prakeikė (bulėje Quorumdam exigit) mažuosius brolius pranciškonus spiritualus, paskelbė eretiškais vokiečių filosofo Eckharto raštus (bulė In Agro Dominico) ir įsivėlė į mirtiną kovą su vokiečių karaliumi bei Šventosios Vokiečių romėnų imperijos imperatoriumi Fridriku Bavariečiu.

Karšto būdo vyras, išaugęs minėtame Cahors/o mieste praturtėjusio batsiuvio šeimoje, Jonas XXII niekad neieškojo žodžio kišenėje ir mėgdavo rėžti tiesą į akis ne tik pašnekovams, bet ir laiškų adresatams.

„Popiežių siutina neteisėtas karaliaus arba imperatoriaus titulo naudojimas“

S.Rowelas ne viename savo komentare Gedimino laiškams yra pastebėjęs, jog popiežius Jonas XXII „ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo titulų formuluotes“ (Gedimino laiškai, dok.  cit; dok. Koment. ).

Negalima nesutikti ir su kitu  S.Rowell komentaru, kad „popiežių siutina neteisėtas karaliaus arba imperatoriaus titulo naudojimas“ (nr. 79). Komentaras liečia Jono XXII laišką (1324.V.31) danų karaliui, kuriame popiežius be jokių užuolankų tiesiai šviesiai dėsto savo nuomonę dėl vokiečio Liudviko Bavariečio titulų:

„Tikimės, tu apie tai girdėjai, kad kai didingas vyras Liudvikas, Bavarijos kunigaikštis, nesutariant išrinktas romėnų karaliumi, dar negavus Apaštalų Sosto pritarimo ir jo patvirtinimo, įsijungė į nepelnytą tos pačios karalystės ir valdžios tvarkymą, kurios valdymas, teisėto imperatoriaus dar neišrinkus, žinoma, šiuo metu teisėtai priklauso mums ir minėtai Bažnyčiai. O jis savavališkai prisiėmė karališką vardą bei titulą ir užgrobė teisę valdyti bei įsakinėti, įžeisdamas Dievą ir nešdamas mums ir mūsų minėtai Bažnyčiai skriaudą, gėdą ir žalą“ (dok. Nr, 79).

Pastarojo laiško tekstas mums įdomus ne tik tuo, kad popiežius atvirai neigia Liudviko Bavariečio teisę ir net bandymą tituluotis karaliumi be Bažnyčios sutikimo ir patvirtinimo: „nomen et titulum regium sibi assumeret“ (tiksliau verčiant: „karališkąjį vardą bei titulą sau pats pasiskyrė“).

Svarbu, kad romėnų ir bažnytinės teisės žinovas Jonas XXII naudoja konkrečius juridinius terminus, o ne kokius emocinius išsireiškimus.

Dabar grįžkime prie mūsų pradinio klausimo:  kodėl gi popiežiaus nesiutina Gedimino prisistatymas lietuvių ir rusų karaliumi?

Priešingai – Jonas XXII ramiai priima Gedimino įvardintą titulą ir, kaip, matėme (žr. II dalį), pats jį plačiai vartoja savo diplomatinėje korespondencijoje ne tik su Gediminu, bet ir su kitų Europos karalysčių karaliais (Prancūzijos, Danijos), arkivyskupais, vyskupais ir vienuolių ordinų vyresniaisiais, tarp jų – kryžiuočių magistrais.

Kodėl net čia pacituotame laiške popiežius kreipiasi į Danijos karalių lygiai tuo pačiu karališku kreipiniu, kaip savo kitos dienos (1324.V I.1) laiške kreipiasi į Lietuvos karalių Gediminą? Palyginti labai nesunku: vieną dieną rašoma „šviesiajam danų karaliui Kristupui (Christoforo regi Danorum illustri ), o kitą dieną – „šviesiajam lietuvių ir rusų karaliui Gediminui“ (Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri).

Kas čia iš tikrųjų vyksta?

Atsakyti ne taip sunku, jei nagrinėsime paties Jono XXII korespondencijos stilistiką ir juridinę leksiką, o ne šiuolaikinių istorikų „įžvalgas“ apie tai, ką Jonas XXII „galvojo“ ar „turėjo galvoti“, atseit, galvodamas viena, o rašydamas kitką“ ir pan.

Argi popiežius iš tikro buvo toks veidmainis, kokį jį padaro šiuolaikiniai Lietuvos istorikai?

Reali valdovų titulų diferenciacija

Jono XXII korespondencija rodo, kad jis tiksliai ir griežtai naudojo valdovų titulus.

Prisiminkim jo laišką lenkų valdovui Vladislovui Lokietkai, kol tas dar nebuvo popiežiaus sutikimu karūnuotas, nors labai to troško.

Vladislovas Lokietka, kaip matėme (žr. V knygos  dalį) ne kartą prašė karūnos, siekdamas Romos popiežių kurijoje išsirūpinti „rex“ titulą, negailėdamas dovanų ir pažadų padidinti Lenkijos leno duoklę (Denarii Sancti Petri) popiežiaus kurijos naudai.

Atsakydamas laišku į eilinį „ypatingos meilės prašymą“ ir žinodamas dosnius Lokietkos pažadus, Jonas XXII vis dėlto „net avansu“ nevadina Lokietkos karaliumi.

Lokietka laiške tituluojamas taip, kaip ir dera iki katalikiško vainikavimo ir patepimo – ne rex, o dux. Savo palankumą Jonas XXII išreiškia maloniais epitetais, pavadindamas Lokietką „mielu sūnumi ir kilniu vyru“ (Dilecto filio Nobili viro), tačiau titulais nesišvaisto nei iš mandagumo, nei kokiais slaptais naudos sumetimais. Iki popiežiaus palaiminto vainikavimo Lokietka Jonui XXII tėra lenkų dux/as (Duci Polonie), kas tiesiai ir parašoma laiške: „Dilecto filio Nobili viro Wlandislao Duci Polonie“ (dok. 75. 1319.VIII).

Tradicijos sukaustytiems istorikams savaime turėtų iškilti logiškas klausimas: kodėl toje pačioje juridinėje situacijoje (iki katalikiško karūnavimo akto) vienas (lenkų) valdovas tituluojamas „dux“, o kitas (lietuvių ir dar pagonių!) valdovas tituluojamas „rex“ vieno ir to paties popiežiaus Jono XXII laiškuose?

Klausimas skambės dar aštrau, jei prisiminsime, kad popiežius Jonas XXII puikiai žino, kad Gediminas nėra Romos katalikas, o Lokietka priešingai – ištikimas Romos katalikas, kurį pats popiežius čia pat laiške tėviškai vadina sūnumi, kurį „Romos bažnyčia, tavo motina […] laiko tave labai mielą tarp artimų […]. Tuo pačiu popiežius ragina Lokietką

„pagerbti bažnyčias ir jų dvasininkus, ir kitus bažnytinius asmenis kaip Dievo tarnus žemėje, ir jų laisvę dėl savo vardo garbės saugok, kad sunaikintų netikinčiųjų tautą, ypač tuos, kurie yra tavo žemių kaimynai, burnojantys prieš Aukščiausiojo vardą“.

Mums  šiuo atveju ne taip svarbu, ką popiežius konkrečiai vadina „netikinčiųjų tauta“ (infidelium nationem) Lokietkos žemių kaimynystėje.

Svarbu, kad titulų naudojimo praktikoje popiežius Jonas XXII nekaitalioja istorinių valdovų titulų savo nuožiūra pagal vienų ar kitų valdovų religinės priklausomybės kriterijus.

Tačiau bene svarbiausias mūsų tyrimui yra retai istorikų pastebimas ar minimas faktas, kad popiežiaus korespondencijoje su Gediminu ir visuose kituose išlikusiuose tekstuose apie katalikų derybas dėl lietuvių karaliaus atsivertimo į katalikybę neminima karaliaus karūna ir net nežadama ją uždėti Gediminui ir jo žmonai.

Tas faktas verčia naujai peržiūrėti visą derybų eigą.

(Bus daugiau)

2016.07.28; 06:08

[1] Gedimino laiškai. Rowell. Dok. 4. 1290.XI, Livonijos žemės magistras Haltas Prūsijos magistrui Meinhardui iš Kuerfurto.

[2] P.Dusburg. Chronica terrae Prussiae, in: Scriptorem rerum Prussicarum, t., Leipzig, 1861, p. 155

[3] Dubonis A. Traidenis, Vilnius, 2009, p. 209.

[4] Paszkiewicz H. Jagiellonowie a Moskwa. T.1, Warszawa, 1933, p. 330.

[5] Osmianski J.  Giedyminowicze – „prawnuki skolomendowi“. In: Jerzy Ocmianski. Dawna Litwa.. Studia historyczne. –Olsztyn, 1986, p.20.

[6] Rowello S. komentaras laiškui:  Karolis IV (Puikusis — le Bel) — Prancūzijos karalius. Gimė 1294 m., karaliavo 1322—1328 m., paskutinysis tiesioginės Kapetų šeimos kilmės karalius. Buvo vedęs Blanche iš Burgundijos, išsiskyrė su ja 1322 m. Tais pačiais metais vedė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio seserį. Trečiąja jo žmona tapo mirusio karaliaus Pilypo Puikiojo dukterėčia Jeanne iš Evrė (Evreux): žr. Favier J., Le temps des principautes de l’an mil a 1515 (Paryžius, 1984), 291, 296, 297. Jonas XXII norėjo jam dovanoti imperijos Brandenburgo žemę, tačiau Karolis atsisakė ją priimti: Tabacco G., La casa di Francia nell’azione politica di papa Giovanni XXII (Roma, 1953), 216—217.

[7] Nikžentaitis A. Gediminas. – Vilnius, 1989, p. 32

[8] Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans = Gedimino laiškai / tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell, Vilnius, 2003; nr. 28. cit. pagal – http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4

[9] Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. – Lietuvos mokslų akademija. Istorijos institutas. – Leidykla Mintis, Vilnius, 1966, p.

[10] Karsavinas L. Europos kultūros istorija, t.5, d. 1. Vilnius, 1998, p.23.

[11] The Catholic Encyclopedia. Cit. pagal: http://www.newadvent.org/cathen/08431a.htm

[12] A History of the Inquisition In The Middle Ages. By Henry Charles Lea. ( 4 volumes) – Vol.III, 1888, p.196. http://babel.hathitrust.org/cgi/pt?id=mdp.39015028750944;view=1up;seq=11

 

 

 

Gaila, bet kol kas Lietuvoje negirdime geranoriškų katalikiškos atgailos ženklų požiūryje į kryžiaus žygius prieš Baltijos kraštų pagonis ir į pačią pagonybę.

Priešingai – ne taip seniai Lietuvoje ir už jos ribų plačiai nuskambėjo Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio viešas protestas dėl Vilniaus Katedros aikštėje planuotų šventinių renginių, kurie, atseit, "nedera šioje visiems Lietuvos žmonėms brangioje vietoje, turinčioje ypatingą sakralinį statusą".

Ypatingą arkivyskupijos vadovų pasipiktinimą sukėlė planuojamas folkroko misterijos "Žaibo gėlės" vaidinimas greta Arkikatedros, kuris „jokiu būdu neleistinas, nes ši pagoniškų apeigų inscenizacija giliai įžeistų tikinčiųjų jausmus".

Kaip rašyta arkivyskupo laiške miesto merui ir Lietuvos valstybės vadovams, ši misterija, sprendžiant pagal scenarijų, turiniu esanti visiškai pagoniška, o vaidinime atnašaujamos aukos Perkūnui ir panašūs pagoniški ritualai, galintys giliai įžeisti tikinčiuosius, kaip ir pasigirstantys kai kurių naujųjų pagonių siūlymai atsiimti senuosius Katedros rūsius.

Netenka stebėtis, kad viešas kardinolo Audrio Juozo Bačkio laiškas tuoj pat susilaukė Lietuvos visuomenės atsako. Gana griežtai, atsižvelgdama į Lietuvos archeologų tyrinėjimus, reagavo baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“: „Katedros aikštė ir aplink ją esant teritorija – tai Šventaragio slėnis, dar vadinama Lietuvos širdimi. Garbingiausias laikotarpis – pagoniškasis, kai buvo kuriama ir stiprinama valstybė. Čia buvo sutelkti svarbiausieji tautos simboliai – Amžinoji Ugnis, Perkūno šventovė ir kt. Už tautos išlikimą turime būti dėkingi mūsų pagoniškiesiems protėviams. Kur ta pagarba šiandien? Katedros rūsiuose pagerbti tik krikščioniškieji valdovai. Jokios pagarbos pagonių atminimui. Šiandien iš kardinolo lūpų girdime tik panieką, ir jis kalba tarsi nelietuvis. Kodėl Lietuvos Širdis – Šventaragio slėnis turi būti mūsų didvyriškos praeities niekintojų rankose?".

Continue reading „VI. Romos Katalikybė ir Baltijos kraštų pagonybė: konflikto inercija”

Be abejo, ir šiandien, ir ateityje rašydami Baltijos kraštų pagonybės ir christianizacijos istoriją ar atskirus jos epizodus, kaip kad dabar rašau lietuvių karaliaus Minaugo sūnaus gyvenimo ir tikėjimo etiudą, nuolatos susidursime su paveldėtu iš daugiaamžės tradicijos išankstiniu nusistatymu, esą etiškai nederėtų ir politiškai nevertėtų svarstyti ir nagrinėti po daugelio amžių Romos katalikų Bažnyčios ydingas viduramžių strategijas pagonių ir graikų ortodoksų  atžvilgiu vėlyvaisiais viduramžiais.

Ar, atseit, ne geriau ir patogiau nutylėti „praeities paklaidas“ ir toliau, gal kiek minkštesne retorika smerkti „laukinius stabmeldžius pagonis“, „ Kristaus budelius žydus“, „netikėlius schizmatikus krikščionis“ Bizantijoje, Moravijoje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje, Voluinės ir Haličo karalystėje ir Šiaurės Rusioje? 

Juk čia turime ilgą triukšmingą tradiciją nuo vokiečių bei lenkų XIII amžiaus metraštininkų iki pat XX šimtmečio germanizacijos Mažojoje Lietuvoje ir katalikiškos polonizacijos Didžiojoje Lietuvoje šauklių ir šlovintojų… Deja, visų ydingų anachronizmų likimas vienodas – jeigu jų nepasiseka įveikti daugiaamžių polemikų kovoje, jie patys ilgainiui savaime atmiršta.

Continue reading „V. Baltijos kraštų pagonijos byla”

Ne vienas istoriografas mėgo ir tebemėgsta kartoti, kad krikštas savaime būtų užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“, tačiau atidesnis sociologinis ir antropologinis tyrimas parodo, kad ir tas abstraktus „civilizuotasis pasaulis“ daugeliu atžvilgiu buvo dar didesniu mastu amoralus ir plėšikiškas, tai yra – „barbariškas“ pačia blogiausia prasme.

Dažnai net „barbariškesnis“, nei pagoniški Baltijos kraštai, negriovę jokių Bizantijos lygio civilizacijų ir nevykdę jokio masinio gyventojų ir tautų genocido, kuris bent kiek primintų viduramžiais surengtas “kitatikių“ ir „klaidatikių“ gyventojų skerdines musulmonų Rytuose, pietų Prancūzijoje ar Prūsijoje ir Livonijoje.

Tačiau XXI amžiaus pradžioje jau neužtenka tik konstatuoti ir dar vieną eilinį kartą priminti „barbarišką“ katalikiškos Romos taktiką kryžiaus žygių arba „raganų“ deginimo laikais (XIII- XVII šimtmečiai).

Continue reading „III. Viduramžių sutemos šių dienų Rytuose ir Vakaruose”

16. Tėvynės kodo paradoksas 

Baltijos kraštų  krikšto laikais XIII a. germanų kronikose aiškiai galime pamatyti dvejopą santykį su krašto žmonėmis ir jų tėvonijomis, tėviškėmis, tėvynėmis.

Viena vertus, galingųjų atėjūnų germanų bendraminčiai, vietiniai kolaborantai herojiškai stengiasi užslopinti savo meilę tėvonijai ir gimtajai žemei, mėgina nutraukti savo šaknis su gimtine ir Tėvyne, bando išsiugdyti „virštautinio“ kosmopolitizmo atsparumą „tautiniams sentimentams“, puoselėja universalius idealus ir nuoširdžiai talkina gražios utopijos statybai ant savo tėvynainių kaulų.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose (IX)”

3. „Protėvių žemės“ kodai ir mistika

Lietuvių kultūros istorija neatsiejamai susijusi su lietuvių tautos istoriniu būviu netgi tais laikais, kuriuos mes įpratę vadinti sunkiai įžiūrima ir vargiai suvokiama amžių gūduma.

Lygiai taip ji susijusi, nors ne vienoda jėga, ir su tais laikais, kuriuos mes vadiname tautos ateitimi ir taipogi negalime bent kiek detaliau įsivaizduoti būsimų laikų ūkanose.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( II )”

Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija ir iš tikrųjų yra didžiulė mįslė visiems, su šiuo analogų neturinčiu fenomenu, istorikams, sociologams, kultūros tyrinėtojams ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrus, regis, su neįmanomomis tolesniam josios egzistavimui sąlygomis.

Kita vertus, tai yra nė kiek ne mažesnę nuostabą keliantis reiškinys, liudijantis, jog net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas "europiečiu" visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė negu kasdienybė.

Continue reading „Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes ne europiečiai?”

9. Apaštalo Pauliaus nukirsdinimas

Svarstant abraominių religijų susipriešinimą nederėtų užmiršti, kad judaizmo ir krikščionybės konfliktas įsižiebė jau apaštalo Pauliaus (gr. Απόστολος Παῦλος, 5–64) laikais, praėjus keliems dešimt­mečias po Jėzaus mirties (apie 33 m. ar 29 m.), kai Paulius ėmė skelbti, kad Jėzaus mokslo pasekėjai galintys būti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių žmonės. Judėjai šį momentą laiko pradiniu Jėzaus suburtos judaizmo sektos atskilimo nuo judaizmo tašku, atskyrusiu judėjus nuo krikščionybės. 

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( V )”

5. „Nesaviškių“ pranašo ir tikybos bjaurojimas

Viskas prasidėjo, pasak G. Nožiečio, nuo pavydaus atsiskyrėlio, kuris dėl savo kritiško požiūrio į katalikybę nebuvo išrinktas Rytų bažnyčios patriarchu ir kupinas pagiežos pasitraukė į dykumą, kur nuolat mąstė,

kokiu būdu atsikeršyti paskleidus netikro tikėjimo nuodus, kurie visur pagraužtų katalikiškąjį tikėjimą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( III )”

3. „Gesta Dei per Francos“

Kai pirmąjį kryžiaus žygį ėmėsi aprašyti vienuolis Gibertas Nožietis (Guibert de Nogent, 1053–1124), jaunystėje žavėjęsis antikiniais romėnų pagonių poetais Ovidijum ir Vergilijum, o vėliau įsigilinęs ir komentavęs Šventąjį Raštą, visa istorija jam atrodė esanti tik Dievo valios vyksmas. Savo veikalą jis taip ir pavadino „Gesta Dei per Francos“ (pažodžiui: „Dievo darbai ir žygiai, per frankų tautą įvykdyti“, tai yra – frankų pajėgomis įvykdyti).

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( II )”