Scenoje – Vaidas Vyšniauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Operos solistas Vaidas Vyšniauskas teigia, kad jaučiasi nepagrįstai užsipultas ir neišklausytas. Pasak jo, kultūros ministras Simonas Kairys neįsigilino į kontekstą ir iš karto pasmerkė bei uždraudė jam pasirodyti Lietuvoje.
„Visą laiką tikėjau ir vis dar tikiuosi, kad gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje, ir negalvojau, kad būsiu iš karto įvertintas vienareikšmiškai“, – LRT Klasikai atviravo tenoras V. Vyšniauskas.
Pasak jo, paskambinęs kultūros ministro patarėjui Sigitui Šliažui, solistas paprašė audiencijos bent dešimčiai minučių, kad galėtų paaiškinti situaciją, tačiau prašymas buvo atmestas.
„Pasakyta, kad man laiko nėra, dienotvarkė sutvarkyta“, – pasakojo V. Vyšniauskas.
Solistas prisipažino, kad koncertuoti Minske jį paskatino noras paprotestuoti dėl to, jog yra ignoruojamas Lietuvos teatro.
„Bet tikrai čia nėra pagrindinis motyvas“, – sakė jis.
Anot V. Vyšniausko, Didįjį Baltarusijos teatro kalėdinį koncertą organizavo solisto scenos kolegė ir partnerė Oksana Volkova.
„Kadangi ji režisavo šį koncertą, tai ji ir pasikvietė. Koncerte buvo jos draugų, kuriuos ji pažįsta asmeniškai“, – sakė V. Vyšniauskas.
Operos solisto teigimu, jei jis būtų buvęs pakviestas teatro oficialiai, būtų nevažiavęs.
„Jau nekalbant apie A. Lukašenkos aplinką ar kvietimą iš prezidento – net kalbos nebūtų. Kadangi mane kvietė mano kolegė režisierė į savo koncertą, todėl važiavau“, – paaiškino V. Vyšniauskas.
ELTA primena, kad gruodžio 18 d. operos solistas V. Vyšniauskas pasirodė Minsko Didžiajame teatre. Užsienyje žinomas kaip Kristian Benedikt, tenoras Didžiojo Baltarusijos teatro kalėdiniame koncerte atliko Otelo ariją iš Giuseppe`ės Verdi operos. Šis solisto pasirodymas sulaukė daugybės reakcijų, tarp jų – ir kultūros ministro S. Kairio kritika.
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.
Kultūros, mokslo, visuomeninės įstaigos ir organizacijos pasiūlė kandidatus, iš kurių bus išrinktas 2022 metų Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, pranešė Kultūros ministerija.
Premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.
prof. dr. Rimantas Balsys (pateikė Klaipėdos universiteto Senatas);
habil. dr. Vytautas Urbanavičius (pateikė Lietuvos nacionalinis muziejus);
Regina Lukminienė (pateikė Kėdainių rajono savivaldybė);
dr. Daiva Vaitkevičienė (pateikė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas);
Dalia Bernotaitė-Beliauskienė (pateikė Lietuvos nacionalinis dailės muziejus);
Jonas Vaiškūnas (pateikė Etninės kultūros globos taryba (Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba)).
Pagal premijos nuostatus iš pradžių Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisija iš šio sąrašo atrinks kandidatus, dėl kurių bus balsuojama baigiamajame posėdyje. Jame slaptu visų komisijos narių balsavimu bus priimtas sprendimas dėl premijos skyrimo išrinktam laureatui – asmeniui ar grupei, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vyriausybė trečiadienį pritarė Kultūros ministerijos pateiktam Dainų švenčių įstatymo pakeitimo įstatymo projektui. Jubiliejinė dainų šventė. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Kultūros ministerijos iniciatyva nuspręsta peržiūrėti 2007 m. priimtą Dainų švenčių įstatymą, kad jis kuo labiau atitiktų šių dienų realijas ir aktualijas. Pasak ministerijos, naująja įstatymo redakcija siekiama numatyti efektyvesnes dainų ir šokių švenčių tradicijos išsaugojimo, tęstinumo ir plėtros bei dainų švenčių organizavimo priemones, detaliau reglamentuoti kompetencijų pasiskirstymą ir funkcijas tarp institucijų, atsakingų už dainų ir šokių švenčių tradicijos išsaugojimą, taip pat suteikti finansines garantijas šventės tradicijų tęstinumui.
„Dainų ir šokių šventės yra itin svarbi mūsų nematerialiojo kultūros paveldo dalis. Tai ne tik iš kartos į kartą perduodama tradicija, gyvuojanti jau beveik šimtmetį, bet ir reikšminga mūsų tapatybės dalis – tai, kuo esame unikalūs pasaulyje. Todėl dedame visas pastangas, kad ši tradicija žengtų koja kojon su laikmečiu, kad jį atitiktų ir kad būtų išsaugota ateičiai“, – sako kultūros viceministras Albinas Vilčinskas. Lietuvių liaudies dainų atlikėjai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Įstatymo projekte, kaip teigiama Kultūros ministerijos pranešime, aiškiau apibrėžtos, papildytos bei nustatytos naujos institucijų funkcijos, išplėstas jų sąrašas, Lietuvos nacionalinis kultūros centras (LNKC) įpareigotas teikti ataskaitas Dainų švenčių tarybai ir Dainų švenčių tarpinstitucinei komisijai.
Dėmesys taip pat skirtas mėgėjų meno kolektyvams: įteisintas jų aprūpinimas tautiniais, archeologiniais, istoriniais kostiumais ir muzikos instrumentais, kategorijų suteikimas mėgėjų meno kolektyvams, jų skatinimas. Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat apibrėžtos Lietuvos dainų šventės, Lietuvos moksleivių dainų šventės, Lietuvoje vykstančios Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventės „Gaudeamus“ sandaros, numatyta, kad šių dainų švenčių renginiai būtų viešinami visose Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose, svetainėse ir tinklalaidėse. Siekiant efektyviau suderinti skirtingų valstybės ir savivaldybių institucijų indėlį ir veiksmus, įtvirtintos naujos nuostatos, įpareigojančios LNKC ir Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, savivaldybes, kuriose vyksta dainų švenčių renginiai, spręsti klausimus, susijusius su dainų švenčių dalyvių apgyvendinimu, maitinimu.
Dainuoja moksleiviai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Dainų švenčių įstatymo projektą rengė darbo grupė, kurioje dalyvavo Kultūros, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, LNKC, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos kultūros centrų asociacijos, asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“, Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybių atstovai.
Artimiausia Lietuvos dainų šventė vyks 2024 m., minint šios UNESCO Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše esančios tradicijos 100-metį.
Įteiktos 2021 metų Kultūros ministerijos premijos. Liudo Masio nuotr.
Kultūros ministras Simonas Kairys ketvirtadienį įteikė šių metų Kultūros ministerijos premijas labiausiai įvairiose srityse nusipelniusiems kultūros ir meno darbuotojams, kūrėjams.
„Jūsų darbai yra paženklinę labai platų kultūrinio gyvenimo spektrą. Čia telpa ir Biblijos vertimo tyrimai, ir folkloras, ir edukacinės veiklos, ir net Egipto mumijos, ir publicistika, kinas, bibliotekos, ir dar daugybė dalykų. Visos šias sritis aprėpiančios jūsų veiklos – lyg smėlio smiltys, kurios geba ne tik švelniai nugulti paviršius, bet ir palįsti giliai po skaitytojų, klausytojų, lankytojų oda. Aš linkiu, kad ten tos smiltys ir liktų. Kad tai, ką jūs kasdien darote, liktų ne tik istorijai, bet ir šiandienai, kad pasiektų ir tą, kuris pats žengia jūsų link, ir tą, kurio link pirmąjį žingsnį žengiate patys“, – sveikindamas laureatus sakė kultūros ministras.
Kultūros ministerijos premija už bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros mokslinius tyrinėjimus bei praktinę veiklą bibliotekose įteikta Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorei Alicijai Teresei Matiukienei. Laureatė savo veikla skatina Rokiškio krašto istorijos, kultūros tyrinėjimus, bendruomenių kultūrinio gyvenimo studijas, Juozo ir Alfonso Keliuočių kūrybos ir gyvenimo pažinimą.
Premija už muziejininkystės darbus apdovanotas Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis. Jo iniciatyva Kėdainių krašto muziejuje atnaujintos ir šiuolaikinės visuomenės poreikiams pritaikytos ekspozicijos, o per pandemiją R. Žirgulis rado būdų, kaip virtualioje erdvėje kuo originaliau atskleisti Kėdainių krašto istoriją ir su ja supažindinti visuomenę.
Premijos už muziejų vertybių restauravimo darbus laureate tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centro vadovė, eksperto kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos restauratorė Vita Blažiūnienė. Laureatė per pastaruosius metus restauravo du unikalius ir išskirtinius molbertinės tapybos darbus, aktyviai prisidėjo prie „Istorijų namų“ ekspozicijų rengimo, buvo viena parodos „Ką slepia sarkofagas? Senovės Egipto mumijų tyrimai“ organizatorių.
Martyno Mažvydo premija už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui apdovanota Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto mokslo darbuotoja dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet, skelbia Kultūros ministerija. Premija jai skirta už Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos vertimo į lietuvių kalbą publikavimą knygų serijoje ir skaitmeninėje erdvėje bei šiai temai skirtus pastarųjų metų tyrimus.
Kultūros ministerijos kartu su PEN centru įsteigta Bronio Savukyno premija įvertinta žurnalo „Nemunas“ vyriausioji redaktorė Erika Drungytė už kūrybingą ir drąsų žurnalo koncepcijos atnaujinimą, leidybinės tradicijos ir aktualumo dermę.
Įteiktos trys Kultūros ministerijos premijos už publicistinius kūrinius. Jomis, kaip informuoja Kultūros ministerija, įvertinti Tomas Vaiseta ir Mindaugas Nastaravičius už radijo laidas apie literatūrą „Pirmas sakinys“; Monika Krikštopaitytė už profesionalią Lietuvos ir tarptautinio meno reiškinių kritiką, vertingą požiūrį į dailėtyrą kultūros ir meno leidiniuose; Audrius Ožalas už tinklalaides „Perskaitymai“ ir apžvalgų ciklą „15min Knygos“ puoselėjant šiuolaikišką kultūros ir literatūros rubriką.
Premijomis už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą taip pat apdovanoti trys laureatai: Rimutė Avižinienė – Marcinkonių kultūros centro direktorė, bendruomenės pirmininkė, Marcinkonių folkloro ansamblio ir Margionių klojimo teatro vadovė, viena ryškiausių Dzūkijos krašto šviesuolių; Inija Trinkūnienė – aktyvi kalendorinių švenčių ir etnokultūrinių stovyklų organizatorė, folkloro ansamblio ,,Kūlgrinda“ vadovė; etnomuzikologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Rūta Žarskienė – skaitmeninio lietuvių tautosakos archyvo kūrėja, folkloro ansamblio „Dijūta“ vadovė, nuolat dalyvaujanti folkloro rinkimo ekspedicijose, nacionalinėse ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose.
Premija už aktyvią, kūrybingą veiklą kultūros centruose įteikta Mažeikių rajono savivaldybės Sedos kultūros centro direktoriui Gintautui Griškėnui. Jo dėka aktyviai puoselėjamos Žemaitijos krašto kultūrinės tradicijos, įgyvendinami išskirtiniai kultūrinės edukacijos, jaunimo įtraukties į aktyvią kultūrinę veiklą projektai, didelis dėmesys skiriamas regioniniam kultūriniam bendradarbiavimui.
Premija už geriausias kultūrines edukacijos veiklas vaikams įteikta vaikų rašytojui Tomui Dirgėlai, kuris skaitymu ir knygomis sudomina pačią įvairiausią auditoriją, net ir tuos vaikus, kurie nėra itin aktyvūs skaitytojai. Laureatas ne tik rašo knygas, bet ir kuria visą knygos, skaitymo, bendravimo apie knygas kultūrą.
Premija už geriausias kultūrinės edukacijos veiklas, skirtas jaunimui, apdovanotos Rusnė Kregždaitė ir Loriana Kilaitė. Socialinių mokslų daktarė, dėstytoja, teatro ir edukacinių projektų vadovė R. Kregždaitė ir gydytoja, Santarų klinikų vaikų kardiologė ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoja L. Kilaitė yra tarptautinės astronomijos olimpiados Lietuvoje organizatorės, aktyvios Jaunųjų astronautų sąskrydžio komandos narės.
Alfridas Pajuodis pelnė Kultūrinės edukacijos premiją už geriausias kultūrinės edukacijos veiklas, skirtas mokymuisi visą gyvenimą. A. Pajuodis – skulptorius, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokytojas, daugelyje Europos šalių kūręs menininkas. Jis yra įsteigęs „Mėnulio akmens“ skulptūrų parką – šiuolaikinio meno ekspoziciją po atviru dangumi. Laureatas veda edukacijas šeimoms, kultūros interesantams, grupėms su specialiaisiais poreikiais.
Taip pat įteiktos penkios Jaunojo kūrėjo premijos. Šia premija įvertinta vizualaus meno kūrėja Anastasija Sosunova už aktyvią ir išskirtinę kūrybinę veiklą vizualaus meno srityje, už inovatyvius ir aktualius tyrinėjimus tapatybių, galios ir šiuolaikinio folkloro kontekstuose.
Prozininkei Linai Simutytei Jaunojo kūrėjo premija skirta už unikalų tekstą ir originaliai konstruojamus siužetus debiutinėje apsakymų knygoje „Miesto šventė“, už platų kūrybiškumo spektrą bei sėkmingą literatūrinių ir tarpdisciplininių projektų įgyvendinimą.
Režisierė Gabrielė Uršulė Bartoševičiūtė Jaunojo kūrėjo premija apdovanota už indėlį į Lietuvos teatro meną, aktyvią, brandžią veiklą, pasižyminčią daugialypiais gabumais, veržlia energija ir efektingų kūrybinių rezultatų gausa.
Ši premija taip pat skirta šokėjų ir choreografių kūrybiniam duetui „Be kompanijos“ – Gretai Grinevičiūtei ir Agnietei Lisičkinaitei už reikšmingą ir svarų indėlį į Lietuvos scenos meną, drąsią ir inovatyvią kūrybą, atvirą ir rišlų dialogą tarp scenos menų ir socialinės veiklos.
Jaunojo kūrėjo premija taip pat įvertintas solistas Romanas Kudriašovas už profesinį meistriškumą, svarų indėlį į muzikos meną, aktyvią koncertinę veiklą, kultūros sklaidą, Lietuvos vardo garsinimą.
Metų debiuto premijos laureatu tapo režisierius, scenaristas ir montažo režisierius Jurgis Matulevičius už debiutinį vaidybinį ilgametražį filmą „Izaokas“, už indėlį į Lietuvos kino meną, Lietuvos vardo garsinimą.
Kultūros ministerijos premija už gautus svarbiausius tarptautinius apdovanojimus kultūros srityje šiemet įvertinta ilgametražio filmo „Piligrimai“ kūrybinė komanda: režisierius Laurynas Bareiša, prodiuserė Klementina Remeikaitė, dailininkė Sigita Šimkūnaitė, operatorius Narvydas Naujalis ir garso režisierius Julius Grigelionis. Jų sukurta kino juosta 78-ajame Venecijos kino festivalyje pelnė geriausio filmo apdovanojimą (Juodojo liūto statulėlę) festivalio „Horizontai“ konkursinėje programoje.
Paskelbti Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai. Kultūros min. nuotr.
Trečiadienį Kultūros ministerijoje paskelbti 2021 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai.
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas, kino režisierius Audrius Stonys paskelbė 2021 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus.
Aktorius Vidas Petkevičius premiją pelnė už įtaigius vaidmenis teatre ir kine, menotyrininkė Agnė Narušytė – už vertybišką šiuolaikinės kultūros refleksiją, choro dirigentas, kompozitorius Vytautas Miškinis – už chorinės kultūros turtinimą ir sklaidą, fotomenininkas Remigijus Treigys – už laiko ženklų poetiką fotografijoje, tarpdisciplininio meno kūrėjas Dainius Liškevičius – už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis, etnomuzikologė Daiva Vyčinienė – už folkloristikos aktualizavimą. Gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija šiemet vertino daugiau kaip 30 visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje ir iš šio sąrašo iš pradžių atrinko dvylika pretendentų gauti premijas.
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.
Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.
Įteikti svarbiausi Kultūros ministerijos Apdovanojimai. Liudo Masio nuotr.
Kultūros ministras Simonas Kairys šešiems Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems asmenims įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos skiriamus apdovanojimus – garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
„Jūs liudijate, kad šviesa ir tikėjimas gelbsti net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis. „Nešk savo šviesą ir tikėk“ yra ne tik garbės, bet ir bendrystės ženklas. Tai ženklas, kad esate ne tik girdimi, matomi ir jaučiami – esate vertinami ir mylimi. Tai ženklas, kad nelengvame kelyje yra kas palaiko ir Jūsų nešulį, ir Jūsų tikėjimą. Tegu ir palaikymo, ir šviesos, ir tikėjimo būna kuo daugiau“, – sveikindamas laureatus linkėjo kultūros ministras.
Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už reikšmingą indėlį į kultūros paveldo puoselėjimą ir sklaidą Lietuvoje ir užsienyje, už darbus Lietuvos kultūros ateičiai skirtas Daliai Adelei Augunas. JAV, Floridoje, gyvenanti pedagogė, muziejininko Pauliaus Galaunės ir operos solistės Adelės Galaunienės duktė, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui dovanoja likusią pastato, kuriame įsikūręs A. ir P.
Galaunių namas-muziejus, dalį. Tai leis muziejui ne tik toliau puoselėti Galaunių šeimos vertybes, pristatyti jų palikimą visuomenei, tačiau ir žymiai plačiau aktualizuoti modernizmo, XX a. muziejininkystės idėjas, operos istoriją, knygos meno istoriją įrengiant modernias edukacines, renginių, susitikimų bei parodų erdves.
Režisierė, aktorė ir rašytoja Birutė Mar (Marcinkevičiūtė) šiuo apdovanojimu įvertinta už išskirtinę aktorinio meno raišką, talentą ir kūrybinę drąsą, už meistrystę kuriant monospektaklius bei reikšmingus pasiekimus tarptautiniuose teatro festivaliuose, už įkvepiančią įvairiapusę kūrybinę veiklą. Laureatė 2018 m. įkūrė „Solo teatrą“, kurio repertuare – savarankiškus meninius projektus kuriančios Birutės Mar darbai: atnaujinti kituose teatruose rodyti spektakliai bei nauji pastatymai, tarptautinio pripažinimo sulaukę monospektakliai, pelnę daug apdovanojimų Lietuvos ir užsienio teatro festivaliuose; edukacinės programos, tarpdisciplininio žanro projektai.
Už talentą ir aktorinį meistriškumą, sukurtus įsimintinus vaidmenis, prasmingą vertybių ir patirties perdavimą jaunajai kartai, ilgametį atkaklų darbą, telkiant teatrų, kuriančių vaikams ir jaunimui, bendruomenę Lietuvoje garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ apdovanota teatro ir kino aktorė, Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Asitežas“ iniciatorė ir ilgametė prezidentė Violeta Podolskaitė.
Šis apdovanojimas už ilgametį šiuolaikinio šokio puoselėjimą, įstabių šokio vaidmenų kūrimą, progresyvų mąstymą ir sistemingą darbą ruošiant būsimus šiuolaikinio šokio profesionalus, atsidavimą šiuolaikinio šokio bendruomenei ir ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir švietimui skirtas choreografei, šokėjai ir pedagogei Linai Puodžiukaitei-Lanauskienei. Pradėjusi šokti Kauno šokio teatre „Aura“, vėliau ji dalyvavo įvairiuose šokio projektuose JAV, iš kur grįžusi tęsė karjerą „Auroje“, dėsto šokį LMTA, dirba mokytoja-eksperte Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, pirmininkauja Šiuolaikinio šokio asociacijai, veda seminarus Lietuvoje ir užsienyje.
Akmenės rajono literatų klubo „Žiemgalija“ pirmininkė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos garbės narė Zita Sinkevičienė garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ apdovanota už ilgametį profesinį ir kultūrinį-šviečiamąjį darbą, už Akmenės krašto ir jo kūrėjų garsinimą bei jų kūrybos sklaidą, skaitymo kultūros puoselėjimą, aktyvią bibliotekinę veiklą, skirtą Lietuvos kultūros ateičiai.
Už ilgametę, aktyvią ir reikšmingą kultūrinę, švietėjišką veiklą Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse ir ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir švietimui šis apdovanojimas taip pat įteiktas Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės vadovui, XXVII knygos mėgėjų draugijos nariui, „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ autoriui ir talkininkui Sigitui Šamborskiui.
Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ skiriamas Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiams už dešimties pastarųjų metų veiklą kultūros ir meno srityje.
Kultūros ministerija. Kultūros ministerijos nuotr.
Kultūros ministras Simonas Kairys laikosi pozicijos, kad identifikuoti Lietuvai priešiškoms valstybėms parankų naratyvą skleidžiančius atlikėjus ir nustatyti, ar tam tikri asmenys gali koncertuoti Lietuvoje, turėtų gebėti pačios renginius organizuojančios įstaigos. Tai, ministro nuomone, neturėtų būti sprendžiama tiesiog politikams sudarant nepageidaujamų šalyje atlikėjų sąrašus.
„Principinė nuostata ir principinis sutarimas, kad turime judėti ne cenzūros keliu, ne formuoti didžiulį įvairiausių atlikėjų ar kitų menininkų sąrašą, kurie negalėtų pas mus atvykti. Tai aš vertinu kaip numestą „banano žievę“, kur visi tik ir laukia, kad mes ant jos paslystume. Visgi tą cenzūros kelią turi keisti nacionalinių ir valstybės įstaigų įgalinimas“, – antradienį po susitikimo su dalies kultūros įstaigų vadovais kalbėjo S. Kairys.
Ministras pabrėžė, kad koncertinėms įstaigoms derėtų sudaryti bendradarbiavimo su atitinkamomis institucijomis galimybes, siekiant nustatyti tam tikrų atlikėjų biografijos aplinkybes ir kitus duomenis.
„Turi būti mechanizmas, kad įstaiga bet kada galėtų kreiptis, aiškintis, bet mes privalome elgtis kaip civilizuota valstybė ir negali tokia žinia sklisti, kad Lietuvoje norėdamas užlipti ant scenos, turi praeiti spec. tarnybų filtrą“, – tvirtino S. Kairys.
Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.
Trečiadienį Seimo Kultūros komitete svarstytas klausimas dėl paminklo projekto tarpukario prezidentui Antanui Smetonai susidūrė su institucijų nesutarimais. Vilniaus miesto tarybai sustabdžius paminklo projekto vykdymą, kultūros viceministro teigimu, visus tolesnius su paminklo projektu susijusius klausimus yra siekiama perduoti Vilniaus miesto savivaldybei.
Kaip teigia kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, pinigai, skirti paminklo projektui, jo nuomone, bus grąžinami į biudžetą, o tolesni sprendimai dėl paminklo projekto, kaip tikisi R. Mikaitis, atiteks Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybei, esą paminklo projekto įgyvendinimas yra atsidūręs aklavietėje.
„Vilniaus miesto savivaldybei išreiškus valią, kad konkursą laimėjęs projektas jiems nepriimtinas, ir tai, kad prašoma organizuoti naują konkursą įtraukiant Vyriausybės ir savivaldybės narius į komisiją, – tokiu atveju Vilniaus miesto savivaldybė nederins jokio leidimo statyti šiam paminklui“, – argumentavo viceministras.
„Pagal dabartinius priimtus sprendimus Vilniaus miesto savivaldybėje, projektui skirti pinigai, matyt, grįš į biudžetą“, – tęsė R. Mikaitis.
Jei visgi būtų nuspręsta organizuoti naują konkursą A. Smetonos paminklui sukurti, viceministras siūlytų visus naujo konkurso parengiamuosius darbus patikėti savivaldybei.
„Jeigu Vyriausybė nuspręstų iš naujo organizuoti konkursą, vėl iš naujo skirti lėšas, tada geriau būtų, kad viskas būtų vienose – Vilniaus miesto savivaldybės – rankose“, – teigė R. Mikaitis.
Praėjusio konkurso nugalėtojų likimas – sostinės savivaldybės valioje
Pasak viceministro, tai, kaip bus elgiamasi su praėjusio konkurso rezultatais ir nugalėtojais, turėtų tapti Vilniaus savivaldybės atsakomybe. Pasak jo, yra tik laiko klausimas, kada savivaldybė teiksis priimti Kultūros ministerijos jai perleidžiamas atsakomybes.
Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio monografijos santrauka apie Prezidentą Antaną Smetoną. Slaptai.lt nuotr.
„Rezultatai yra patvirtinti, autorinių teisių sutartis yra Kultūros ministerijoje, todėl norime autorinę teisę perduoti Vilniaus miesto savivaldybei“, – sakė kultūros viceministras.
„Norime viską perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, į kurią yra išsiųsta sutartis, kuomet padėję parašą jie iš karto gautų 250 tūkst. tikslinę dotaciją projekto įgyvendinimui, tačiau jie tų pinigų neima ir nenori įgyvendinti šio projekto“, – kalbėjo R. Mikaitis.
Vilniaus miesto savivaldybė linkusi ieškoti sprendimo
Reaguodamas į viceministro išsakytą kritiką, esą sostinės savivaldybė nesiima tolesnio projekto įgyvendinimo, Vilniaus miesto mero pavaduotojas Tomas Gulbinas teigė, kad savivaldybė yra nusiteikusi ieškoti geriausio sprendimo.
„Lauksime Kultūros ministerijos pozicijos. Esame tikrai pasiruošę kalbėtis ir derintis, kaip galėtume iš tos situacijos išeiti“, – sakė T. Gulbinas. Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seimo Kultūros komiteto diskusijoje dalyvavo Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės atstovai bei laimėto paminklo projekto kūrėjai. Anot Kultūros komiteto pirmininko Vytauto Juozapaičio, Kultūros komitetas yra ta vieta, kurioje gali susitikti skirtingų institucijų atstovai ir pasidalinti situacijos vertinimu iš savo perspektyvos.
ELTA primena, kad paminklo A. Smetonai konkursas buvo inicijuotas praėjusios Vyriausybės, o jo nugalėtojais tapo autoriai Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas bei Indrė Rakauskaitė ir jų projektas „622522“, kuriam buvo skirta 250 tūkst. eurų.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Trečiadienį Seimo Kultūros komitetas ketina atnaujinti diskusiją dėl paminklo, skirto tarpukario prezidentui Antanui Smetonai, steigimo Vilniuje. Praėjusiais metais Vyriausybės rengtame konkurse nugalėjęs paminklo projektas „622522“ taip ir nebuvo įgyvendintas dėl tarpinstitucinių nesutarimų renkant konkurso nugalėtoją.
Nuomonės dėl paminklo projekto prezidentui A. Smetonai išsiskyrė tarp valdančiųjų ir Vilniaus miesto savivaldybės, kuomet kovo 31 d. Vilniaus miesto taryba, vadovaujama Gedimino Jauniaus, kreipėsi į Vyriausybę su prašymu sustabdyti projekto įgyvendinimą ir skelbti naują konkursą, įtraukiant Savivaldybės atstovus į komisijos gretas.
„Mums, kaip miestui, svarbu kartu apsispręsti dėl geriausios įamžinimui tinkamos vietos, o jeigu planuojamas organizuoti konkursas, sutarti dėl esminių principų ir sąlygų“, – praėjusią savaitę išplatintame pranešime cituotas sostinės mero pavaduotojas Tomas Gulbinas.
Tai, kad stringa numatytų projektų įgyvendinimas, Kultūros komiteto pirmininko Vytauto Juozapaičio nuomone, yra dėl pavėluotų ketinimų įsitraukti į sprendimų priėmimą bei kompetencijų trūkumo sprendžiant kultūrinius klausimus.
„Kai jau viskas yra suplanuota, staiga atsibunda Vilniaus miesto politikai, pabrėžiu, ne kokie nors specialistai, bet politikai, ir jie priima tokią rezoliuciją, pareikšdami, kad jiems nepatinka toks paminklas ir nori jį pakeisti“, – akcentavo politikas.
„Vilniaus tarybos nariai, kaip ir Seimo nariai, yra politikai, todėl neturėtų kištis į meninius reikalus, pareikšdami savo nuomonę, kad mums negražu ar nepatinka. Jeigu yra ministerijos sprendimas, tai kelsime klausimą, kodėl yra nevykdomas vieno ar kito projekto įgyvendinimas. Politikų priedermė yra spręsti politinius klausimus ir tikrai nesiūlyti savo nuomonės meninių sprendimų atžvilgiu. Tam yra specializuotos komisijos ir vykdomoji valdžia, tam yra specialistai“, – nuomone dalinosi Seimo narys.
Komiteto pirmininko teigimu, trečiadienį vyksiančiame posėdyje bus siekiama sužinoti pagrindines įvykusio konkurso klaidas bei atsakyti į kitus su paminklo idėjos įgyvendinimu susijusius klausimus.
Pasak pirmininko, dalyvauti diskusijoje yra pakviesti Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės atstovai bei laimėto paminklo projekto kūrėjai. Anot V. Juozapaičio, Kultūros komitetas yra ta vieta, kurioje gali susitikti skirtingų institucijų atstovai ir pasidalinti situacijos vertinimu iš savo perspektyvos.
„Norime pasikalbėti, ar tikrai politikai yra tie, kurie turi nuspręsti. Ar vis dėlto mums reikia pasitikėti specialistais, komisijomis, kurios tuos konkursus ir skelbia“, – komentavo Kultūros komiteto pirmininkas.
„O gal apskritai uždaryti tas komisijas ir tokius konkursus, o tiesiog viešųjų pirkimų būdu pasamdyti menininką planui įgyvendinti“, – dalinosi V. Juozapaitis.
ELTA primena, kad paminklo A. Smetonai konkursas buvo inicijuotas praėjusios Vyriausybės, o jo nugalėtojais tapo autoriai Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas bei Indrė Rakauskaitė ir jų projektas „622522“, kuriam buvo skirta 250 tūkst. eurų.
Paminklą A. Smetonai buvo planuojama statyti Gedimino prospekte, kitapus Vinco Kudirkos aikštės. 1918 m. toje vietoje, tačiau neišlikusiame pastate dirbo Valstybės Taryba ir jai pirmininkavęs A. Smetona.
Trims kultūros ir meno atstovams – aukščiausi Kultūros ministerijos apdovanojimai. Kultūros min. nuotr.
Laikinai einantis kultūros ministro pareigas Mindaugas Kvietkauskas trims Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems žmonėms įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos skiriamus apdovanojimus – garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Garbės ženklai už aktyvią kultūrinę bei kūrybinę veiklą įteikti paveldosaugininkui Rolandui Januliui, Lietuvos kultūros tarybos pirmininkei Dainai Urbanavičienei ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovei Laimai Vilimienei.
„Šiandien šie išskirtiniai ženklai įteikiami ypatingomis aplinkybėmis, kai laikmetis reikalauja stiprybės. Kultūros žmonės jos savyje rado, sugebėjo susitelkti. Vertinu jus kaip tokios puikios laikysenos pavyzdžius, todėl kartu noriu padėkoti visai kultūros bendruomenei, kuriai atstovaujate“, – sakė M. Kvietkauskas.
Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ skiriamas Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiams už dešimties pastarųjų metų veiklą kultūros ir meno srityje.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos kasmet skiriamus apdovanojimus – garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems kūrėjams įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos skiriamus apdovanojimus – garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk”.
„Garbės ženklais kasmet įvertinami talentingi kūrėjai, atstovaujantys įvairioms kultūros sritims. Apdovanojimai kartu skirti išryškinti kartais nepakankamai matomus darbus, kurie yra be galo esminiai. Tai tarsi skirtingų kartų kūrėjų liudijimai, kas yra šviesa ir kas yra tikėjimas kultūroje”, – sveikindamas laureatus sakė ministras.
Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk” už ilgametę, aktyvią teatrinę ir kino veiklą, pagarbą aktoriaus profesijai, vertybių ir patirties perdavimą jaunajai aktorių kartai bei ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui skirtas Liubomirui Laucevičiui.
Dailininkas-scenografas Marijus Jacovskis šiuo apdovanojimu įvertintas už ypatingą meninį braižą, išskirtinį teatro erdvės pajautimą kuriant scenografiją įvairių žanrų spektakliams Lietuvos ir užsienio teatruose.
Už originalią, novatorišką meninę raišką, kūrybos emocinę įtaigą ir muzikos įvairovės įprasminimą, savo patirties perdavimą jaunajai muzikų kartai, lietuvių profesionaliosios muzikos garsinimą pasaulyje apdovanotas kompozitorius, dirigentas, pianistas Gediminas Gelgotas.
Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk” už tikrumo paieškas šiuolaikiniame fragmentuotame pasaulyje, už ryškų ironišką balsą lietuvių literatūroje ir indėlį į nacionalinę dramaturgiją apdovanotas poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas Gintaras Grajauskas.
Aukščiausiu Kultūros ministerijos apdovanojimu už ilgametį šiuolaikinio šokio puoselėjimą, sklaidą užsienyje, auditorijos plėtrą ir ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir švietimui įvertinta šokio pedagogė, edukologė ir choreografė, šokio spektaklių kūdikiams Lietuvoje pradininkė Birutė Banevičiūtė.
Garbės ženklas taip pat skirtas apdovanojimų renginyje negalėjusiai dalyvauti poetei, eseistei, vertėjai Aldonai Elenai Puišytei-Grigaliūnienei – už ilgametę aktyvią ir reikšmingą kūrybinę, kultūrinę, švietėjišką veiklą Lietuvoje ir užsienyje bei ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui.
Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk” skiriamas Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams už dešimties pastarųjų metų veiklą kultūros ir meno srityje.
Petras Cvirka. Paminklas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda atsargiai vertina Kultūros tarybos sprendimą dėl Petro Cvirkos skulptūros likimo inicijuoti diskusijas, kurioms numatyti 42 tūkst. eurų. Visgi šalies vadovas akcentuoja, kad pačioms diskusijoms dėl P. Cvirkos paminklo ateities užbėgti nenorintis.
„Diskusijos visuomenėje turi vykti, tačiau nežinau, ar jos turėtų vykti tokia kaina“, – „Žinių radijui“ antradienį teigė G. Nausėda, akcentuodamas, kad pačiai diskusijai dėl P. Cvirkos paminklo už akių užbėgti nenori.
Portalas LRT.lt pastarąją savaitę pranešė Kultūros tarybos sprendimą, kad Petro Cvirkos paminklo Vilniuje likimas turėtų paaiškėti per diskusijas, rengiamas už 42 tūkst. eurų. Kultūros taryba savo sprendimą grindžia akcentuodama, kad tai bus ne tik diskusijos, bet ir viešos virtualios paskaitos, o visa informacija esą bus skaitmenizuota ir pateikta visuomenei.
Skulptūros. Slaptai.lt foto
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia, kad, siekiant padėti nuo koronaviruso nukentėjusiam kultūros sektoriui, reikia nesusikoncentruoti tik į trumpalaikę tikslinę pagalbą nuo koronaviruso nukentėjusiems meno kūrėjams. Ministro teigimu, būtina galvoti ir apie ilgalaikę pagalbą kultūros sričiai, dalį lėšų investuojant į kultūros įstaigų infrastruktūras.
„Investicijos į infrastruktūras – tai bendro Vyriausybės ekonomikos skatinimo plano dalis, valstybės investicijų dalis ir kultūros sektoriui čia taip pat greta kitų sektorių: energetikos, sveikatos apsaugos, švietimo buvo skirta ženkli lėšų suma – per 40 mln. eurų“, – LRT radijui kalbėjo M. Kvietkauskas.
„Tai investicijos į pačių menininkų namus, tai investicijos į erdves, kuriose jie galės sėkmingai kurti, tai investicijos ir į visų dalyvių, žiūrovų geresnes sąlygas, geresnę kultūros veiklą ateityje. Tai ilgalaikės kultūros investicijos“, – pridūrė jis.
M. Kvietkauskas akcentuoja, kad Kultūros ministerijos koronaviruso krizės akivaizdoje pirmoji pradėta programa buvo būtent kūrėjų socialinės apsaugos programa. Kultūros ministras įsitikinęs, kad nuo koronaviruso krizės nukentėjusiems menininkams yra skiriama pakankama pagalba.
„Pati pirmoji Kultūros ministerijos pradėta programa vos karantiną paskelbus, kuria pirmąsias lėšas ir nukreipėme – tai meno kūrėjų socialinės apsaugos programa. Jai buvo gauta 2 mln. papildomų lėšų meno kūrėjų prastovoms apmokėti ir ji yra labai intensyviai naudojama. Be tos specialios individualių stipendijų programos, per Lietuvos kultūros tarybą dar papildomai šią savaitę šiai programai skyrėme 2,1 milijono eurų“, – informavo M. Kvietkauskas.
Pasak kultūros ministro, iki šiol kūrėjai yra pateikę maždaug 1000 prašymų individualioms stipendijoms, kurių daugumą bus galima patenkinti.
Visgi, M. Kvietkausko teigimu, kovojant su pandemijos padariniais negalima susikoncentruoti tik į trumpalaikę pagalbą. Pasak ministro, labai svarbu, siekiant sustiprinti kultūros sektorių, taikyti ir ilgalaikes priemones.
„Be abejo, kovodami su pandemijos padariniais mes turime galvoti ir apie ilgalaikę pagalbą, tai čia yra derinys trumpalaikės pagalbos priemonių nežinioje, sunkioje situacijoje atsidūrusiems meno kūrėjams ir ilgalaikės priemonės tam, kad galėtume atnaujinti ir dar labiau sustiprinti kultūros veiklas visoje Lietuvoje po to, kai pandemija pasibaigs“, – sakė M. Kvietkauskas.
ELTA primena, kad nuostolius patiriančiai kultūros sričiai Vyriausybė skyrė daugiau nei 68 mln. eurų.
Siekiant paspartinti kultūros infrastruktūros atnaujinimą ir palaikyti darbo vietas, 18,3 mln. eurų skiriama Kultūros ministerijos žinioje esančių įstaigų infrastruktūrai atnaujinti, 25 mln. eurų – savivaldybių kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimo ir turto įsigijimo projektams.
Į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą įtrauktos marių vėtrungės, pirčių lankymas ir kitos išsaugotos tradicijos. Organizatorių nuotrauka
Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė dar dešimt iš kartos į kartą perduodamų ir išsaugotų šalies tradicijų. Kovo 13-ąją Vilniaus rotušėje vyks iškilmės, kurių metų vertybių teikėjams ir saugotojams bus įteikti sertifikatai.
Šiuo įrašymu sąvadą, kaip teigiama Lietuvos nacionalinio kultūros centro pranešime, papildė drevinė bitininkystė Varėnos krašte, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba, Lietuvos karaimų vestuvių tradicija, Mažosios Lietuvos delmonai, pirčių lankymo tradicija, Rasos šventė Kernavėje, Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje, totorių vestuvių pyrago čiakčiako tradicija, vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija, Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija.
Iškilmingame renginyje rotušėje naujai į sąvadą sugulusias dešimt vertybių pristatys šių tradicijų saugotojai – asmenys, šeimos, bendruomenės, institucijos. Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškilmių dalyvius sveikins ir įrašymą į nacionalinį sąvadą liudijančius sertifikatus teiks kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, skulptorius Gediminas Karalius, poetas Vladas Braziūnas, režisierius Vytenis Pauliukaitis bei kiti žymūs meno ir kultūros žmonės, visuomenės atstovai.
Nematerialus kultūros paveldas – gyvas, klestintis, perduodamas iš kartos į kartą, teikiantis žmogui taip reikalingą tapatybės jausmą – visada užėmė svarbią vietą visuomenės gyvenime: nuo visuotinai į kraują įaugusių tradicijų iki mažų bendruomenių nuoširdžiai puoselėjamų papročių, kuriais jos dosniai dalijasi su visais, norinčiais pažinti ir patirti mūsų folklorą, liaudies meną ir amatus, ūkines veiklas, pasaulėžiūrą, net savitus bruožus išlaikiusius žmonių charakterius.
Šiandien mūsų sąvade jau yra 32 vertybės, priskaičiuojant ir tris esančias UNESCO Reprezentatyviajame nematerialaus kultūros paveldo sąraše – kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje, lietuvių polifonines dainas – sutartines, Dainų ir šokių švenčių tradiciją Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
Sąvado valdytojas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
20-oji Metų vertėjo krėslo premija atiteko vertėjai, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotojai, latvių literatūros tyrinėtojai dr. Laurai Laurušaitei. KM nuotr.
Vilniaus paveikslų galerijoje įteikta 20-oji Metų vertėjo krėslo premija. Ji atiteko vertėjai, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotojai, latvių literatūros tyrinėtojai dr. Laurai Laurušaitei. Šia premija ji įvertinta už meistriškai įveiktus įvairiapusius originalo teksto iššūkius verčiant Noros Ikstenos knygą „Motinos pienas“.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, sveikindamas laureatę džiaugėsi, kad premija paskirta žmogui, tapusiam kertiniu lietuvių ir latvių literatūrinių ryšių bei literatūrinės baltistikos srityje. Joje, pasak ministro, yra buvę labai stiprių autoritetų, tapusių šių ryšių mazgais.
„Laura Laurušaitė tapo tuo žmogumi, kuris, drįsčiau pasakyti, geriausiai šiandien šią tradiciją perima, be kurio šitų ryšių lauko neįsivaizduotume. Laureatė ne tik kuruoja literatūrinės baltistikos projektus, bet ir buria jaunuosius mokslininkus, vertėjus. Metų vertėjo krėslo premija yra įvertinimas už be galo didelę veiklą, literatūrinio vertimo meno, tyrimų, didžiulio profesionalumo ir labai stiprių žmogiškųjų kultūrinių ryšių siejimą. Džiaugiuosi, kad šios premijos laureatės dėka cirkuliuoja literatūros gyvybė tarp Lietuvos ir Latvijos.
Linkiu daugybės puikių vertimų ir mokslinių tyrimų“, – Kultūros ministerijos pranešime cituojamas ministras M. Kvietkauskas.
L. Laurušaitė yra dviejų monografijų – „Tarp nostalgijos ir mimikrijos: lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“ (2015) ir „Literatūra, mobilumas, imago: lietuvių ir latvių XXI a. (e)migracijos patirtys“ (2019) – autorė. Iš latvių kalbos išvertė daug šiuolaikinių autorių apsakymų antologijoms, žurnalams, Mario Putninio romaną „Laukiniai pyragai“ ir Gunčio Bojaro „Šilko gyvatė“, pjesių Lietuvos teatrams. 2005–2009 m. buvo kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ korespondentė Latvijoje, rengė rubriką „Avižų kioskas“, kurioje supažindino su Latvijos literatūros aktualijomis.
2016 m. L. Laurušaitė apdovanota Pasaulio laisvųjų latvių bendrijos Kultūros fondo garbės raštu už latvių literatūros ir kultūros sklaidą Lietuvoje.
Lietuvių PEN centro ir Kultūros ministerijos įsteigta Metų vertėjo krėslo premija teikiama nuo 2001 m., primena Kultūros ministerija. Ja siekiama paskatinti geriausiai dirbančius grožinės literatūros ir meninės eseistikos vertėjus į lietuvių kalbą.
Aktorei Viktorijai Kuodytei įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda asmeniškai susitiko su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate aktore Viktorija Kuodyte ir įteikė premiją.
Mėlynojoje Prezidentūros salėje V. Kuodytei buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre.
Įteikdamas premiją prezidentas V. Kuodytei palinkėjo didelės sėkmės, užsispyrimo ir tikėjimo savimi.
„Tikrai dar laukia turbūt ne viena ateityje“, – įteikdamas Nacionalinę kultūros ir meno premiją teigė G. Nausėda.
Prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis informavo, kad G. Nausėda su V. Kuodyte po ceremonijos vykusio pokalbio metu daugiausiai kalbėjo apie teatrą.
„Turėjo pusvalandžio labai įdomų turiningą pokalbį prie kavos ir arbatos puodelių. Pokalbis sukosi visą laiką faktiškai apie teatrą. Prezidentas su laureate apsikeitė nuomonėmis apie aktyviai šiuo metu dirbančius režisierius. Apie tai, kurie, jų nuomone, yra perspektyvūs, apie tai, kurių, jų nuomone, įdomiausi darbai“, – sakė A. Bubnelis.
Prezidento atstovas spaudai taip pat patvirtino, kad V. Kuodytė šalies vadovui įteikė dovaną – kompaktinį diską su savo tėčio ir Jono Girijoto įdainuotais kūriniais.
A. Bubnelio teigimu, susitikimo metu buvo sutarta ir tai, kad artimiausiu metu galėtų įvykti prezidento ir neseniai įkurtos teatro gildijos susitikimas.
„Taip pat laureatė papasakojo apie visai neseniai įkurtą teatro gildiją ir buvo sutarta, kad artimiausiu metu galėtų įvykti toks susitikimas, savotiška teatro darbuotojų profsąjunga galėtų su prezidentu susitikti ir aptarti jiems aktualius klausimus“, – informavo A. Bubnelis.
Reflektuodamas praėjusios savaitės įvykius, prezidento patarėjas pripažino, kad praėjusią savaitę V. Kuodytė į Prezidentūrą nebuvo įleista atsiimti Nacionalinės kultūros ir meno premijos dėl žmogiškos klaidos.
„Prezidentūra atliko analizę, kodėl įvyko tokia klaida ir ko galima iš to pasimokyti, ir analizės metu buvo konstatuota, kad įvyko žmogiškoji klaida, dėl kurios šventė buvo kiek sugadinta. Nėra konkretaus žmogaus, į kurį būtų galima besti pirštu ir pasakyti, kad štai šis žmogus yra kaltas“, – teigė jis.
A. Bubnelio teigimu, Prezidentūra į tai žiūri kaip į sisteminę klaidą, kurios daugelis priežasčių jau pašalintos.
„Šios klaidos esmė buvo ta, kad Prezidentūroje vykusio renginio pagrindinis organizatorius buvo Kultūros ministerija. Tačiau tuo pačiu puikiai suvokiame, kad, jeigu renginys vyksta Prezidentūroje, tai Prezidentūra taip pat prisiima šeimininko vaidmenį ir tampa jo daline organizatore. Todėl akivaizdu, kad turime didesnį dėmesį skirti svečių sąrašui: jeigu reikia, dar kartą patikrinimui, jeigu reikia, ir trečią kartą patikrinimui, kad tokių nemalonių nesklandumų neatsitiktų ateityje“, – pripažino prezidento atstovas spaudai.
„Tai buvo gera pamoka ir šią pamoką mes išmokome“, – pridūrė A. Bubnelis.
A. Bubnelis teigė manantis, kad Nacionalinės premijos laureatė priėmė Prezidentūros atsiprašymą ir už apmaudžią žmogiškąją klaidą atleido.
„Taip, prezidentas dar kartą pakartojo savo atsiprašymą ir tikiu, kad (V. Kuodytė. – ELTA) – jį priėmė“, – teigė prezidento atstovas spaudai.
Reaguodamas į V. Kuodytės pastabą, kad prezidento vyriausioji patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Sonata Šulcė, atėjusi atsiprašyti laureatės, ją tujino, A. Bubnelis teigė, kad taip įvyko dėl jautrios ir emocionalios patarėjos reakcijos.
„Nebuvo jokio noro, jokios intencijos kažkokiu būdu įžeisti tą žmogų. Nė vienas Prezidentūros darbuotojas tikrai neturėjo tokio noro. Tai galėjo būti emocijų paveiktas pokalbis, kuris galėjo būti taip suprastas“, – sakė jis.
ELTA primena, kad pastarąjį ketvirtadienį Prezidentūroje vykusioje Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremonijoje dėl apmaudžios administracinės klaidos nedalyvavo premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė.
Aktorei atvykus į Prezidentūrą paaiškėjo, kad ji nebuvo įtraukta į Kultūros ministerijos Prezidentūrai pateiktą sąrašą ir jai nebuvo išrašytas leidimas patekti į Prezidento rūmus. Leidimų biurui derinant formalumus dėl leidimo suteikimo, laureatė išėjo ir su ja nepavyko susisiekti telefonu.
Prezidentūra dėl susidariusios situacijos atsiprašė laureatės V. Kuodytės ir jos artimųjų.
Kultūros ministerijoje pasveikinti šių metų Bronio Savukyno premijos ir trijų premijų už publicistinius kūrinius laureatai.
„Tai apdovanojimai už kultūros ir meno refleksiją, už nuolatinį taiklų vertinimą, už kritinę mintį, kuri seka ne tik kultūros, bet ir visuomenės procesus, už darbą kultūrinėje žiniasklaidoje. Demokratinės visuomenės erdvę sunku įsivaizduoti be nuolatinio forumo, argumentuoto minčių apsikeitimo, jų dėstymo gerbiant pašnekovo nuomonę“, – sakė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, sveikindamas premijų laureatus.
Kalbininko, vertėjo, žurnalisto, redaktoriaus Bronio Savukyno (1930–2008) premija šiemet paskirta Giedrei Kazlauskaitei už intelektualiąją eseistiką žiniasklaidoje ir įvairiapusę kultūros temų sklaidą leidinyje „Šiaurės Atėnai“.
Ši premija įsteigta 2010 m. Kultūros ministerijai bendradarbiaujant su Lietuvių PEN centru. Premija komisijos sprendimu skiriama intelektualiosios eseistikos kūrinių autoriams, kultūros leidinių redaktoriams už vertingą indėlį į kultūros temų sklaidą, kultūros problemų apmąstymą periodiniuose kultūros leidiniuose per pastaruosius penkerius metus.
Kultūros ministras taip pat įteikė premijas už publicistinius kūrinius. Šiemet jos skirtos Andriui Jakučiūnui, Erikai Drungytei ir Tomai Gudelytei.
Trys kasmetinės premijos už publicistinius kūrinius skiriamos už reikšmingiausius ir profesionaliausiai sukurtus publicistinius kūrinius, paskelbtus visuomenės informavimo priemonėse kultūros temomis. Premijų už publicistinius kūrinius laureatus išrenka Lietuvos kultūros ir meno taryba.
Kultūros ministerija paskelbė Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo pareigoms užimti. Kandidatai dokumentus per Valstybės tarnybos portalą gali pateikti iki rugsėjo 30 dienos.
Kandidatai šioms pareigoms užimti turi turėti lietuvių filologijos krypties aukštąjį universitetinį išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį) ir ne mažesnę kaip 3 metų vadovaujamojo darbo patirtį. Taip pat turi būti gerai susipažinę su Lietuvos įstatymais, turėti įgūdžių strateginio valdymo, materialinių ir finansinių išteklių, infrastruktūros ir personalo valdymo srityse. Taip pat turi išmanyti kalbos priežiūros tendencijas, būti susipažinę su kalbos taikomaisiais tyrimais ir gebėti pritaikyti jų rezultatus įgyvendinant valstybinės kalbos politikos tikslus.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas yra tiesiogiai pavaldus kultūros ministrui.
Valstybinė kalbos inspekcija – priežiūros institucija, kontroliuojanti, kaip valstybės ir savivaldybių institucijose, visose Lietuvos Respublikoje veikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo bei taisyklingumo reikalavimus.
Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų girdėjome bolševikinę mantrą: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“. Kas galėjo pagalvoti, kad beveik po trisdešimties Nepriklausomos Lietuvos metų šią mantrą ir vėl išgirsime buldozerio griausmu. Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson nerimsta ir siekia įgyvendinti savo 2017 m. odiozinę griovimo kultūros programą: tarsi Lietuvoje per 26 nepriklausomybės metus kultūra buvo taip nuniokota, kad dabar viską tenką pradėti nuo nulio… Reikia suprasti, kad atėjo naujieji kultūros „gelbėtojai“. Kažkur girdėta: „Mes jus išgelbėsim“.
Kultūros paveldo sistemą Lietuvoje tikrai kūrėme nuo nulio. Šiandien šį kultūros paveldą ir vėl nori išnulinti naujieji „gelbėtojai“. Kaip sovietmečio pradžioje.
Nekompetentingais ir slapta rengiamais dokumentais sukėlusi valstybės kultūros įstaigų tinklo chaosą ir, kaip pabrėžia Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija, pasirinkusi civilizuotoje visuomenėje nepriimtiną antidemokratinį kultūros įstaigų tinklo pertvarkos variantų parengimo kelią, „profesionalų – gelbėtojų“ Kultūros ministerijos politinė komanda griebėsi dar vienos srities – kultūros paveldo.
Kultūros „gelbėtojai“ ėmėsi viešųjų konsultacijų dėl kultūros paveldo sistemos reformos ir, kaip ir reikėjo tikėtis, patyrė fiasko. Vadinamasis reformos projektas parengtas itin neprofesionaliai: neįvardinant reformos reikalingumo, tikslų, nesiremiant jokiomis analizėmis ir tyrimais. Skubama. Nes kažkam labai jau prispyrė.
Numanau, kad čia tik laikinas „fiasko“. Nes archeologo kastuvą į buldozerį išmainęs bei nuo valdžios apsvaigęs buldozerininkas nesustos. Nepaisant viešai išreikšto nesutikimo su šia „reforma“ iš Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos restauratorių sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos Sąjūdžio, Kultūros paveldo departamento (KPD) ir kitų institucijų bei organizacijų, kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius, tarsi koks patyręs propagandininkas, trimituoja apie „didelę reformos metmenų svarstymo sėkmę“. Užmojis sugriauti paveldosaugos sistemą dabar bus aprengtas kitu rūbu – sudaroma darbo grupė, kurios paskirtis vis dar neaiški, kuri vadovaujasi nežinia kokiais kriterijais. Provokacija tęsis.
Tačiau beprotiški dalykai yra netvarūs. Verta ramiai pažvelgti į tai, kas nuveikta ir kas padarytina, atsiremiant į geriausias savas ir europines praktikas.
Šie metai paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Europa, o ir Lietuva kaip neatsiejama Europos dalis, siekia ne griauti, o integruoti savo paveldą vardan Europos piliečių tapatybės stiprinimo, vardan savivertės, vienybės ir tvarios gerovės. Kultūros paveldas – iš visų pusių geopolitinių priešų daužomos Europos aktualumas.
Pažvelkime į nuveiktą darbą. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Aukščiausioji Taryba suteikė ypatingas galias Kultūros paveldo inspekcijai, kuri turėjo pakelti virsmo iš sovietinės sistemos iššūkį (restitucija, privatizavimas ir t.t.). 1995 m. įvykusi reforma sukūrė vieningą kultūros paveldo sistemą, kurios centre – Kultūros paveldo departamentas (KPD), jungiantis visas sistemos komponentes. Sklandžiai evoliucionuojanti sistema sėmėsi Vakarų šalių patirties, pradžioje daugiausia Baltijos jūros šalių regione, o įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrė naujų galimybių.
Per dvidešimt metų buvo pasiekti monumentalūs rezultatai. Sukurtas Kultūros vertybių registras, kuriame aprašytos, įvertintos ir įregistruotos apie 70 proc. (per 22 tūkst. nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir jų kompleksinių dalių). Atgaivinti istoriniai objektai – dvarai, pilys, rūmai, piliakalniai, reikšmingiausi etnografiniai kaimai, restauruoti maldos namai skaičiuojami ne dešimtimis, o šimtais. Vien dvarų sodybų kone pusantro šimto. Jau tapo įprasta, kad didžiąsias metų šventes, svarbiausias Valstybės sukaktis (Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, Valstybės – Mindaugo karūnavimo – dieną) švenčiame išpuoselėtose kultūros paveldo vietose. Turistiniai maršrutai sujungė atskirus regionus (kaip antai Panemunių maršrutas), istorinius parkus, žymių LDK giminių vietas ir t.t. Prisijungėme prie Europos kultūros kelių tinklo, aktualizuodami Šv. Jokūbo kelio ir Lietuvos žydų kultūros paveldą. Išgyvename meno festivalių, organizuojamų ant kultūros paveldo pagrindo (Pažaislio festivalis, Mykolo Oginskio festivalis, Kristupo festivalis), tradicinių amatų, unikalių gyvosios istorijos bei meno projektų sklaidos žydėjimo metą.
Atgimimo darbo ėmėsi valstybės ir savivaldybių, įvairių bendruomenių ir privataus sektoriaus jungtinės pastangos. Galiu tvirtinti, kad Tautos savasties monumentą – kultūros paveldą – atgaivina visa Tauta. KPD atlieka šios pastangos koordinatoriaus ir metraštininko pareigą.
Mūsų kelio teisingumą patvirtina visos Europos Sąjungos, kuri vis labiau telkiasi apie savo europinę savastį, strateginės pastangos. Europos paveldo strategija XXI amžiui ir tarptautinės Lietuvos jau ratifikuotos konvencijos akcentuoja paveldo svarbą ir skatina plėtoti integruotą paveldo modelį, kurio tikslas – užtikrinti kuo efektyvesnį paveldo išsaugojimą. Tiesiog privalu įtvirtinti integruotą europietišką požiūrį, kad kultūros paveldas būtų kryptingai puoselėjamas kaip nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas visose valstybės srityse.
Kultūros ministerija gi kviečia eiti visiškai priešingu nei KPD geroji, o kartu ir europinė praktika – dezintegruoti atiduodant šių išteklių valdymą savivaldybėms, kurios neturi nei profesionalių, nei finansinių galimybių.
KPD kryptinga veikla ir geroji praktika yra paremta viešo intereso įtraukimu į kultūros paveldo objektus, sujungiant viešo ir privataus sektorių pastangas. Tai yra šiuolaikinė europinė praktika, kurios dėka šiandien yra jau atkurtas ne vienas brangus Lietuvos kultūros perlas.
Sėkmės atvejis – bendradarbiavimas su Vilniaus miesto savivaldybe, rengiant Bendrąjį miesto planą. Diskusija su Vilniaus meru ir savivaldybės atstovais parodė, kad mūsų tikslai tie patys – išsaugoti kultūros paveldo vertes ir kurti naują tvarią vertę, derinant Vilniaus miesto tapatybę suformavusį palikimą ir šiuolaikinę kokybišką architektūrą.
Šie principai atsispindės Vilniaus Bendrojo plano sprendiniuose.
Kyla klausimas: kodėl Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos – KPD – sėkmingos gerosios praktikos (beje, ir vykdant 2015 m. Vyriausybės kanceliarijos užsakymu parengtas rekomendacijas) yra atmestinos kartu su visa institucija?
Sutarimo kelias, t.y. vietos bendruomenių, savivaldos, verslo ir nacionalinių institucijų bendro darbo integravimo kelias, yra vienintelis teisingas kelias, kuris pasiteisina ir kuriuo šiandien eina solidžios Europos valstybės.
Štai evoliucinis ir civilizuotas sistemos tobulinimo kelias. KPD siūlo Kultūros ministro įsakymu sudaryti Nacionalinę kultūros paveldo komisiją, proporcingai atstovaujamą valstybės deleguotų paveldo ekspertų, savivaldos institucijų ir visuomeninių organizacijų. Savivaldos institucijų atstovų delegavimas turėtų būti rotuojamas, priklausomai nuo to, kurios paveldo vietovės ar objekto verčių ir veiksmų planai aptariami. Šios komisijos darbo rezultatas – konkrečios darnaus kultūros paveldo vystymo gairės. Šios gairės taptų pagrindu suinteresuotų šalių sutarimui ir konkretiems paveldo autentiškumą kaip viešą interesą tvirtinantiems sprendiniams.
Deja, šiandien Kultūros ministerijos paskelbti kultūros paveldo reformos metmenys bloškia paveldosaugą į posovietinius laikus; ne sutarimo, o viešojo intereso dezintegracijos ir … chaoso link. Kodėl naikinama institucionalizuota geroji patirtis, kodėl griaunamos sutelktos partnerystės? Ir vis garsiau skamba: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“? Kodėl į XXI a. nepriklausomą Lietuvą grįžo bolševikai?
Nepaisant 27 metų darbo paveldosaugoje, esu Kultūros ministerijos politikų ignoruojama ir, drįstu pasakyti, niekinama ne tik kaip valstybės tarnautoja, bet kaip ir asmuo. Visgi nieko kito iš kultūringais apsimetusių „gelbėtojų“ negaliu tikėtis… Tokia bolševikinio užkrato esmė. Rytų Mordoro dvasia šmėkščioja po Kultūros ministeriją. Nors visi kartu padėjome pamatus nuosekliam evoliuciniam kultūros paveldo puoselėjimui, iškilo šios sistemos sunaikinimo grėsmė. Kultūros užvaldymo nuojauta pasėta visame kultūros lauke.
Kad ir kas būtų ir kad kas atsitiktų, išlieku optimistė ir tikiu, kad sveikas protas nugalės, o aš pati iš tos kovos niekur nesitrauksiu. Valstybė yra viena; ir gyvenimas yra vienas. Valstybės puoselėjimas yra mano gyvenimo misija. Pradėsime iš naujo.
Kreipiuosi į Jus, maloningoji ponia, maldaudamas atsistatydinti iš ministro posto nieko nelaukus, jau dabar, neatidėliojant daugumos žmonių pageidavimo neapibrėžtai ateičiai. Toks kreipimasis yra truputėlį provakatyvus ir grindžiamas viltimi, kad vis tik sukils Jūsų žmogiško orumo likučių, o tokiu pagrindu visi panašių iniciatyvų autoriai bus išgirsti šiandien, o ne po šimto metų.
Jūsų buvimo ministro poste kiekviena minutė užtraukia negarbę šaliai, o tai ypač sunku pernešti pasitinkant Nepriklausomybės akto šimtmečio minėjimą. Jūsų buvimas Kultūros ministre yra dar didesnė nelaimė nei andai tokios A Pitrėnienės vadovavimas Švietimo ir mokslo ministerijai. Jūsų vadovavimą Kultūros ministerijai, naikinant šalies kultūros substancionalumą, galimą prilyginti nebent G. Orwello antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerijos veiklos aprašui, bylojančiam apie fantasmagorinį tiesos užkardinimą visais pavidalais.
Gerai įsivaizduoju, kad karybos ar kultūros ministrais gali tapti nebūtinai karingi ir kultūringi žmonės. Taip pat suprantu, kad nevalia viešai tyčiotis iš žmonių intelektinio nususimo. Tačiau net ir tai negali prilygti pasityčiojimo iš Lietuvos žmonių begėdiškumui, kai šiandien Kultūros ministro poste vartosi žmogus, kuris save, regis, laiko kultūros terminatoriumi.
Tikriausiai nesuklysiu pastebėdamas, kad į vadinamosios kultūros reikalus žiūrite pro „Fluxus“ rankdarbių akinius. Tačiau fluksininkų garbei reikia pastebėti, kad anie savęs nelaikė menininkais, juolab kultūrininkais. Greičiau buvo taip, jog „Fluxus“ įkūrėjai kėlė uždavinį nuvainikuoti meną, siekė išsityčioti iš talento sureikšminimo, stengėsi sumenkinti kultūrinio užsiangažavimo vertę.
Džordžo Orvelo romanas „1984”
Taigi jeigu ir būčiau pajėgus suprasti tai, kodėl už „Fluxus“ įkūrėjo menkaverčių rankdarbių krūvą mūsų benderiai iš valstybės iždo sumokėjo milijonus (tiesą sakant, tai yra greičiau teisėsaugos institucijų, o ne meninės refleksijos reikalas), nė iš tolo negaliu perprasti to paradokso, jog Kultūros ministerijai ryžtasi vadelioti žmogus, besivadovaujantis antikultūriniais lozungais.
Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kita vertus, kadangi „Fluxus“ reiškinio aptarimas leidžia suprasti ir dabartinės Kultūros ministerijos veiklos tikrąsias paskatas, prie to, kas pasakyta, pridurkime dar keletą žodžių. Didžiausias nešvankumas prasideda vis tik tada, kai siekiant iškišti už gryną pinigą dvasios nuosmukį, pradedama sapalioti apie „Fluxus“ kaip apie naują žodį mene, neva nesuprantamą retrogradams.
Tačiau „Fluxus“ nėra meno raidos įvykis, kurį būtų galima vertinti, tarkime, meninės pažangos ar atžangos požiūriais. Kaip jau buvo sakyta, „Fluxus“ yra antikultūrinių manifestacijų paūmėjimo pavyzdys, geriausiu atveju vadintinas paramenu. Tai nepilnavertiškumo kompleksų apsėstų, žmonių be talento sambrūzdis, dar kitaip tariant, meninio neįgalumo paraolimpiada. Todėl nieko gero iš to, kad, sekant šiuo pavyzdžiu, Lietuvoje atsiranda kažkokia Parakultūros pseudoministerija.
Jeigu norite, aukščiausiu „Fluxus“ instaliacijų įkvėpimo (nevirsta liežuvis sakyti – meninės išmonės) tašku būtų pabezdėjimas keleivių kupiname troleibuse.
Kita vertus, Jūsų būvimas Kultūros ministro poste lemia, kad oras pagadinamas visoje Lietuvoje ir kaskart darosi vis troškiau. Laikas būtų atidaryti langus ir įsileisti skersvėjį, kad orą prapūstų, o Jus išpūstų iš ministrės posto.
