Išleidžiama pašto ženklų serija, skirta Lietuvos valdovams. Lietuvos pašto nuotr.

Penktadienį Lietuvos paštas išleidžia dailininko Artūro Slapšio kurtą pašto ženklų seriją „LDK simboliai. Lietuvos valdovai“. Viename pašto ženkle vaizduojamas pirmasis Lietuvos didysis kunigaikštis iš Gediminaičių dinastijos – Gediminas, kitame – Lietuvos didysis kunigaikštis, pirmasis Lietuvos karalius – Mindaugas.
 
Pašto ženkluose vaizduojami kunigaikščių portretai panaudoti iš to paties dailininko iliustruotos knygos „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“.
 
Seriją sudaro du pašto ženklai: 0,10 euro, kurio tiražas – 200 tūkst. vnt., ir 0,49 euro, kurio tiražas – 300 tūkst. vnt. Su pašto ženklais išleidžiamas ir pirmos dienos vokas, proginis antspaudavimas kovo 12 d. vyksta Vilniuje, Totorių g. 8, įsikūrusiame pašte.
 
0,49 euro nominalo pašto ženkle įamžintas Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas (valdė nuo 1236 m.), 1253–1263 m. valdęs kaip Lietuvos karalius. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Mindaugas minimas 1219 m. tarp penkių vyriausių Lietuvos kunigaikščių. Manoma, kad pradinės Mindaugo valdos apėmė Pietų Lietuvą. Siekdamas valdžios, jis kitus kunigaikščius vertė savo vasalais. 1245 m. jis minimas jau kaip visos Lietuvos valdovas. Savo valdymo metais Mindaugas prie Lietuvos prijungė Juodosios Rusios žemes, tačiau dėl jų ir dėl kitų žemių ilgus metus malšino brolėnų Tautvilo ir Edivydo bei jų dėdės Vykinto maištą.
 
Ilgainiui prie maištininkų prisijungė ir Livonijos ordinas, Rygos vyskupas, dalis žemaičių. Siekdamas suskaldyti priešų koaliciją ir atskirti nuo jos pavojingiausią priešą – Livonijos ordiną, 1251 m. pradžioje priėmė katalikybę, po kelių metų tapo Lietuvos karaliumi.
 
Nors po šių įvykių Lietuva buvo pripažinta tarptautiniu mastu, iki pat mirties Mindaugas kariavo dėl Lietuvos žemių. Po 1260 m. Durbės mūšio Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu, rėmė prūsus jų Didžiojo sukilimo metu. 1263 m. buvęs bendražygis Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas nužudė Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Repeikį.
 
Gediminas, kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, valdė 1316–1341 m. Valdžią paveldėjo iš brolio Vytenio. Titulavosi lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos kunigaikščiu. Popiežius pripažino jį lietuvių ir daugelio rusų karaliumi. Valdant Gediminui, Lietuvoje buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia. Toks valstybės galios stiprinimas sudarė sąlygas plisti žemdirbystei, augti miestams, amatams ir kilti prekybai. Laiškuose Vakarų Europos miestams Gediminas kvietė į Lietuvą atvykti amatininkus ir pirklius. Gediminas sustiprino Vilniaus pilį, įtvirtino šį miestą kaip LDK sostinę.
 
Valdydamas Gediminas daug dėmesio skyrė užsienio politikai. Laiške popiežiui Jonui XII pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę, jeigu Ordinas nutrauks agresiją ir oficialiai bus pripažinta Lietuvos valstybė. 1324 m., atvykus popiežiaus pasiuntiniams, krikštytis atsisakė, motyvuodamas, kad Ordinas siekia pavergti Lietuvą. Sumanios diplomatijos dėka išvengė didelių mūšių su Aukso Orda, prie LDK galutinai prijungė Pinską, Turovą, Minsko kunigaikštystę, Palenkę, Vitebską, Volynę. Į LDK politinę įtaką pateko Pskovas, Mozyrius, Kijevas. 1333 m. įkurdino vietininką Novgorode. Gedimino valdoma LDK 14 a. pirmoje pusėje tapo galingiausia Rytų Europoje, jos interesų paisė ir Vidurio Europos valstybės. 1341 m. Gediminas bandė antrą kartą apsikrikštyti, tačiau tų metų paskutinę savaitę buvo nužudytas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.12; 15:00

Jono Kiriliausko romano „Su apkasų smarve” viršelis

Leidykla „Briedis“ pristato reto žanro knygą –misticizmu pagardintą istorinį lietuvių romaną. Žinių ir autentikos jam parašyti autorius sėmėsi iš istorinių knygų, 1918–1920 m. savanorių prisiminimų, tarpukario spaudos publikacijų.

1935-ieji. Europoje stiprėja antisemitinės nuotaikos ir galimo karo nuojauta, grėsmingai didėja Hitlerio ir Stalino galia, o Vilniaus kraštą praradusi jauna šalis Lietuva mėgina tvirčiau stotis ant kojų, kurti savo valstybę, suvokti ir įtvirtinti tapatybę.

Du laikinosios sostinės žurnalistai gauna neįprastą užduotį – surasti prieš penkiolika metų pasibaigusio Nepriklausomybės karo liudininkų. Jauni žurnalistai sėda ant dviračių ir iškeliauja į Lietuvos kaimus tikros karo istorijos, atmieštos krauju, baime ir apkasų smarve, atkapstyti.

Palikę Kauną jaunuoliai pamato kitokią Lietuvą – daug dirbantys, suvargę kaimo žmonės su žurnalistais nekalbūs, bijo ką bloga apie valdžią pasakyti, o vienoj kitoj troboj šalia šventojo paveikslo jau ir prezidentas Antanas Smetona įrėmintas kabo.

Komandiruotei įpusėjus viltį beprarandantys žurnalistai nugirsta apie Smeigiką. Tai per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje karybos patirties įgijęs Lietuvos savanoris karininkas Antanas. Jaunuoliams pavyksta prakalbinti šį grėsmingos išvaizdos vyrą ir jis papasakoja apie vieną Nepriklausomybės kare gautą užduotį – įsitvirtinti apleistame kaime ir kiek galima ilgiau nepraleisti bolševikų.

Šios, rodėsi, nesudėtingos užduoties atlikti Antanas išsileido drauge su 24 savanoriais – vakarykščiais valstiečiais, kurie, susigundę pažadu gauti žemės, vietoje šakės čiupo šautuvą. Ir ėjo kovoti už ką tik nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą – ne ant popieriaus parašytą, o tikrąją, kurią reikėjo žemės gabale įkurti, įtvirtinti ir vėliau žemdirbiams padalinti. Ėjo gerai nežinodami, nei kas ta Lietuva yra, nei kas iš jos bus. Daugumai šių savanorių išsvajotos žemės atiteko tiek, kiek užima kapas. O iš minėtos karinės užduoties grįžo vos trise.

Smeigikas pasakoja nepagražintą karo, meilės, apmąstymų ir mistikos kupiną, o jaunieji žurnalistai gretimai kuria dar vieną – savąją viešnagės Lietuvos provincijoje istoriją. Kokie tie pirmieji mūsų savanoriai, kaip juos sutikdavo vietos gyventojai, kuo gyveno tuometinė Lietuva ir ar abiem romane pasakojamoms istorijoms lemta susikirsti?

„Šį romaną su priebėgomis rašiau vienuolika metų. Per tą laikotarpį keitėsi siužetas, atsirado naujų personažų, siužeto vingių. Buvo savotiškai gaila, kad to laikotarpio savanorių temai dabar skiriama nedovanotinai mažai dėmesio. Regis, šviesaus atminimo prof. Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad vienas 1918–1920 metų savanoris atsveria visus Abiejų Tautų Respublikos kunigaikščius. Be to, esu savotiškai įsimylėjęs tarpukario epochą, kaip istorijos nepalankių vingių 1940 metais nutrauktą neišsipildžiusią sėkmės istoriją“, – prisipažįsta šios knygos autorius Jonas Kiriliauskas.

Romano veikėjų lūpose atgyja to meto leksika, politinės aktualijos, iškyla realūs Lietuvos politikos, kultūros, meno srities žmonės ir įvykiai.

2020.11.14; 17:35

musis

Šiemet, rugsėjo 29 dieną, minint 650-ąsias Mėlynųjų vandenų mūšio, kuriame LDK kariuomenė, vedama Didžiojo Kunigaikščio Algirdo, sutriuškino jungtinę mongolų ordą, metines, ką tik restauruotoje Medininkų (30 km į PR nuo Vilniaus) pilyje, Senovės baltų kovų brolija “Vilkatlakai“, kartu su Trakų istorijos muziejumi, pirmą kartą organizuoja  LDK istorinės rekonstrukcijos festivalį „Medininkų (karališkųjų) pilis  XIV amžiuje“.

Continue reading „LDK istorinės rekonstrukcijos festivalis „Medininkų (karališkųjų) pilis XIV amžiuje“”

litvinaite

Pradėjau dirbti mokykloje mūsų valstybei nesulaukus net mažiausio jubiliejaus – dar 1994 m. Mokykloje trūko vadovėlių, kreidos, suolai buvo aplūžę ir išbraižyti keliolikos kartų juos trynusių jaunuolių. Mokytojai lentą valydavo savadarbiais skudurėliais, išduodančiais ganėtinai skurdžią jų buitį.

Tikriausiai ne vienas pamename įkyriai per pamokas virš galvos zirziančias lempas – kartais mirksinčias, kartais visai nustodavusias degti. Bet mes dirbome, dirbome mokiniai, mokytojai, budėtojai, sargai, tikėdami, kad tarp tų aptriušusių ir klaikia tamsiai žalia spalva nudažytų sienų statome naują Tėvynę, kuri keisis ir gražės, gražės jos klasės, suolai, mokyklos.

Continue reading „Lietuvos istorija mokyklose: švietimo politika ir kasdienybė”