Štai ir vėl prisimename 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Ar prasmingai, teisingai prisimename? Ar jau viską supratome, suvokėme, įsisąmoninome? Minėjimų gausa, skambūs politikų žodžiai iš papuoštų tribūnų, kariniai paradai dar nereiškia, kad valstybė – sveika, stipri, drąsi.

Ar gūdžią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, stovėdami barikadose prie tuo metinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, numanėme, kad ir po 26-erių metų bus sunku ir pavojinga? Juk atlaikyti atvirą smurtą kur kas paprasčiau nei atremti slaptąsias intrigas. Ar įveiksime būtent tuos slaptuosius pavojus, kurių daugelis iš mūsų nė neįtaria egzistuojant arba apsimeta jų nematantys vardan ramaus, sotaus asmeninio gyvenimo? 

2017-ųjų sausio 13-osios dienos išvakarėse portalas Slaptai.lt paskelbė 1991-ųjų sausio 13-ąją dieną Parlamento gynėjusius laiminusio kunigo Roberto GRIGO kalbą, pasakytą 2016-ųjų sausio 13-osios išvakarėse. Prasmingi, gilūs žodžiai. Šią nesenstančią kalbą dar sykį prisimename – jau 2019-aisiais metais.

Taip pat Jūsų dėmesiui – keliolika Vytauto VISOCKO nuotraukų, kuriose užfiksuotos 2016-ųjų sausio 13-osios minėjimo akimirkos. 

KUNIGO ROBERTO GRIGO KALBA LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS 25-ŲJŲ METINIŲ MINĖJIME 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

…Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.
O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Taip, praėjus metams po neginkluotų Lietuvos laisvės karių žūties Vilniuje, bandžiau išreikšti mūsų bendrą patirtį ir išgyvenimus čia, unikalaus žmonijos fronto linijose prieš 25-erius metus.

Apvaizdos gerumas leido mūsų tautai patirti ir pasaulio istorijai palikti nedažnai sutinkamą pamoką. Mes žinome ir TV žiniose kasdien matome, kaip vyksta įprastinės žmonių kovos už laisvę arba tai, kas laikoma laisve: kaukėmis veidus prisidengę jaunuoliai svaido akmenis į kokių nors specialiųjų dalinių grandinę; sprogsta Molotovo kokteiliai, abi pusės talžo viena kitą lazdomis, pykčio perkreiptais veidais skanduojami šūkiai.

Paskui, po laimėtų ar pralaimėtų mūšių, savo darbą atlieka medikai ir duobkasiai. Kaip akmens amžiuje, kaip tendencingai niekinamais viduramžiais, taip ir savo pažangumu besididžiuojančiame XXI amžiuje (pažvelkite į bado blokadomis marinamus apgultus Sirijos miestus). Anot Aleksandro Solženicyno įžvalgos „Gulago archipelage“: „Mušti priešą kuoka – tai mokėjo ir urvinis žmogus.“

Šiame kontekste, kurio tarsi stengiasi nepastebėti galingieji pasaulio lyderiai, nuolat užsiėmę rutininiais verslo, finansų, politkorektiškų tiesos slėpimų reikalais – nepastebėti, kad iki šiol mes, kaip konkuruojančios primatų bandos pirmykščiame miške, nesiliaujame moderniais ginklais medžioti vieni kitus, savo rūšies brolius – šiame fone Lietuvos išsivadavimo kelias yra vertas apmąstymo.

Mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien, galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu.

Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus, ir dainavome apie mums brangius dalykus. Apie tai, dėl ko čia buvome, dėl ko rinkomės būti mirties akivaizdoje ir nesitraukti. Tautos dvasia, kultūra – prieš brutalią karinę prievartą. Daina – prieš kalašnikovų kulkas.

Ir (tariama) mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys. Galbūt Kristaus kvietimas nugalėti blogį neperimant smurtinių to paties blogio kovos būdų, nėra jau toks naivus ir negyvenimiškas.

Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.

Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių – dažniausiai girtų – vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos. Nekenčia Lietuvos, panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?

Kai matome išemigruojančią, išmirštančią, demografiškai kaip šagrenės oda besitraukiančią Lietuvą – ar galime bent kaip pateisinti eksperimentų su prigimtine šeima, su vyro ir moters santuoka politiką? Ar galima suprasti fanatiškas kovas už „teisę“ abortuoti savo kūdikius, t. y. teisę į legalią kolektyvinę savižudybę? Juk faktiškai tuo pasakoma – nenorime, kad jaunos, iš kartos į kartą gyvenimo estafetę perduodančios Lietuvos būtų daugiau.

Kai einame mūsų didesniųjų miestų gatvėmis, ir svetimakalbių afišų, užrašų pastebime kone daugiau, negu lietuviškų, kai jaunimo ir vaikų dainų konkursuose – kaip ir iki 1990 metų – tarsi privalomai turi skambėti kūriniai nelietuvių kalba – nejučiomis nusipurtai, lyg košmariškam sapnui sugrįžus: palaukite, kur mes esame, nejaugi Lietuva vėl kažkaip nepastebimai okupuota?! Kur mūsų savigarba, mūsų pareiga apginti nepaprastomis aukomis išsaugotą tautinę tapatybę? Žinau visas tas mantras, kuriomis man būtų atsakyta – Europos Sąjunga, globalizacija, pasaulio Lietuva, modernus pasaulis… „Tas pasenęs Jūsų etnolingvistinis patriotizmas…“

Nemanau, kad visa tai pateisina įtartinai lengvą vienintelės ir nepakartojamos savasties išsižadėjimą, savasties, kuria mes ir tegalime praturtinti tą pačią ES ir pasaulį. Todėl neturėtume skubėti unisonu pasmerkti suverenias valstybių teises ES viduje ginančių Lenkijos ir Vengrijos, o galbūt verčiau pasimokyti – nebūtinai analogiškose srityse – formuoti ir apginti savo požiūrį. Ypač tai turėtų galioti šeimos, kultūrinių tradicijų ir švietimo politikai, kuriai kairuoliška „vyraujanti srovė“ diktatoriškai primetinėja neomarksistinę Markuzė ideologiją.

Mieli Tautiečiai ir Bendrapiliečiai, esu įsitikinęs, kad pavieniai interesų klanai tampa tauta ir patvaria valstybe, kai sugebama pripažinti lyderį – pavyzdžiui, Mindaugą lietuvių valstybės aušroje – ir stoti jam į talką. Kol kiekvienas kovoja už save (savo „gentį“, partiją, grupuotę), tol visi esame potencialus godžių agresorių grobis. Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. (Plojimai)

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jūs ne Profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote. Nėra V. Landsbergis šventasis iš saldžių paveikslėlių, kaip, beje, ir tikėjimo Šventieji nėra tokie, kaip jie sentimentaliuose paveikslėliuose vaizduojami. Tačiau jo sutelkiantys nuopelnai vieningam priešo puolamos Tėvynės pasipriešinimui yra neginčijamas faktas, ir nebuvo prasmingesnio akcento šiam 25-mečiui, kaip fakto pripažinimas ir adekvatus įvertinimas.

Praeis 5, 10 metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o Vytautas Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam ar nepatinka. Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus.

Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva. Ačiū.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.01.11; 03:32

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija. 

Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija

Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis. 

Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu. 

„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?

Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.

Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose. 

LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.

Pokyčiai?

A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.

Audrius Siaurusevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių. 

Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė

Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.

Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.

Edmundas Jakilaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.

Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių. 

Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.

Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu. 

Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams. 

Ką daryti?

Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“ 

Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros. 

Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.

Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.

Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.11.06; 10:50

Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjant Vasario 16 Akto paskelbimo šimtmečiui Genocido ir rezistencijos tyrimo centras siūlo prisiminti, kaip prieš trisdešimt metų Komunistų partija ir KGB baiminosi Lietuvos nepriklausomybės 70-ečio.

1988 m. vasario 8 d. LSSR KGB pirmininkas Eduardas Eismuntas savo operatyvinėje suvestinėje, siunčiamoje kitiems KGB skyriams, rašo:

„Vakarų reakcingi sluoksniai, pirmiausia JAV, vysto propagandines akcijas ryšium su Vasario 16-ą Lietuvos „nepriklausomybės“ paskelbimo 70-ečiu.

Pagal gautus duomenis, JAV Kongrese rengiama speciali rezoliucija, kuria ruošiamasi vasario 16-ą paskelbti „Lietuvos laisvės diena“. Baltieji rūmai planuoja priimti lietuvių atstovus, vadovaujamus „lietuvių diplomatijos šefo“ S. Lozoraičio. Tikimasi, kad priėmime kalbės JAV prezidentas R. Reiganas, kuris 1988-uosius neva paskelbs „nepriklausomos Lietuvos metais“. Amerikos administracijoje taip pat svarstoma idėja sovietų pusei pateikti provokacinį reikalavimą leisti JAV atstovams, taip pat ir kongresmenams, kaip stebėtojams, vasario 20-ąją atvykti į Vilnių, kur, pagal amerikiečių duomenis, vietos nacionalistai ruošiasi surengti demonstraciją, skirtą „jubiliejinei datai“.

Radijo stočių „Amerikos balsas“, „Laisvoji Europa“ ir „Vatikano radijas“ lietuviškos redakcijos veda laidų, priešiškų sovietiniam Pabaltijui, ciklą, siekdamos inspiruoti nacionalistinius proveržius ir išplėsti laukiamas antivisuomenines akcijas. 

Vasario 16-osios spalvos nepriklausomoje Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio 30-31 dienomis šios radijo stotys perdavė 10 kunigų ir 31 tikinčiojo kreipimąsi į lietuvių tautą ryšium su „nepriklausomybės“ paskelbimo 70-ečiu. Kreipimesi kviečiama į kovą už religijos ir tautos laisvę ir pateikiama tokia programa:

– Vasario 13 dieną 12 valandą rinktis maldai Šiluvos bažnyčioje.

– Vasario 14 dieną 18 val. atvykti į vakarines pamaldas Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Kauno Katedroje, Šv. Jurgio bažnyčioje Šiauliuose.

– Vasario 16 d. siūloma dalyvauti vakarinėse mišiose visuose didžiųjų miestų bei rajonų centrų ir miestelių bažnyčiose. Kaip pagrindinės susirinkimo vietos nurodomos Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, Katedra ir Vytauto Didžiojo bažnyčia Kaune, Šv. Jurgio bažnyčia Šiauliuose, Panevėžio katedra, antroji Alytaus bažnyčia ir Telšių katedra.

1988 m. vasario 2 d. antisovietinės lietuviškos emigracijos organizacijos „VLIK“ atstovas Vakarų Europoje A. Klimaitis žinomai religinei ekstremistei N. F. Sadūnaitei padiktavo „lenkų pogrindžio“ sveikinimą „draugams lietuviams“ nepriklausomos Lietuvos 70-ečio proga.

Vasario 2-3 dienomis Raseinių mieste buvo išplatinti 8 nacionalistinio turinio lapeliai, skirti „Lietuvos nepriklausomybės 70-ečiui“ (analogiški du lapeliai Raseiniuose buvo išplatinti taip pat ir sausio 26).

Vasario 5 d. Kapsuke (dabar Marijampolė – LGGRTC) aptiktas vienas lapelis, kviečiantis vasario 16 gyventojus išeiti į gatves.

Vasario 7 d. Klaipėdoje platinti du lapeliai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus faktus KGB rajonų skyriai privalo skirti ypatingą dėmesį galimiems priešiškiems klerikalinių-nacionalistinių elementų veiksmams bažnyčiose ir neleisti negatyvių apraiškų už bažnyčių ribų.“

***

Vasario 9 d. E.Eismunto suvestinė atrodo taip:

„Vatikano radijas kasdien perduoda priešiškus kvietimus.

Vasario 16-osios spalvos. Jau nepriklausomoje Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vasario 6 d. klerikalinis – nacionalistinis elementas susirinko į Rudaminos bažnyčią Lazdijų rajone norėdamas paminėti ekstremisto kunigo J. Zdebskio metines. KGB organams žinomi ekstremistai J. Boruta, R. Puzonas ir R. Grigas be pagyrų J. Zdebskio veiklai pakvietė susirinkusius bendrai maldai Lietuvos nepriklausomybės 70-ečiui, taip pat visuotiniam pasninkui nuo vasario 16 d. iki 25 d.

Vasario 8 d. Švenčionyse sulaikytas proftechninės mokyklos mokinys V. Gudas, bandęs platinti nacionalistinio turinio lapelius.

LSSR KP CK nutarė pravesti dirbančiųjų protesto mitingus vasario 12 d. Kaune prie keturių komunarų paminklo ir vasario 16 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, – bus protestuojama prieš JAV administracijos kišimąsi į LSSR vidaus reikalus, taip pat prieš klerikalinius – nacionalistinius elementus ir jų įtakon patekusius jaunuolius, norinčius antivisuomeniniais renginiais paminėti „laisvos“ Lietuvos 70-etį.“

***

Vasario 10 d. E.Eismunto suvestinėje rašoma:

„Pagal nepatikrintus duomenis kai kurie klerikalų – nacionalistų lyderiai nori atsisakyti atvirų demonstracijų Vilniuje ir Kaune ir vasario 16 iškilmingai paminėti bažnyčiose.

Vasario 11 d.KGB suvestinėje:

„Švenčių“ metu į Vilnių ketina atvykti grupė Maskvoje akredituotų užsienio žurnalistų. Kai kurie nacionalistiniai ir antivisuomeniniai elementai iš Latvijos, Estijos ir Maskvos nusiteikę dalyvauti vasario 16 akcijose, o taip pat organizuoti pas save „solidarumo“ mitingus.“

***

Vasario 15 d. KGB suvestinėje vardinamas gyventojų aktyvumas:

„Vasario 14 d. Vilniuje, Šilo, Krautuvės, Žolyno gatvių rajone gyvenamų namų pašto dėžutėse aptikti rašomąja mašinėle atspausdinti 38 lapeliai, kviečiantys paminėti vasario 16-ąją.

Vasario 16-oji Kaune. Jau nepriklausomoje Lietuvoje. Vytauto Visocko nuotr.

Panevėžyje ant daržovių parduotuvės sienos Respublikos g. 23 ir gyvenamojo namo Respublikos g. 65 raudonais aerozoliniais dažais užrašyta „Šalin bolševikus“ ir „Laisvę Lietuvai“.

Pasvalyje ant vaistinės sienos aštriu daiktu išraižyta „Laisvę Lietuvai“ (asmenys išaiškinti).

Šiaulių raj. Raudėnų km. ant autobusų stotelės raudonais aliejiniais dažais užrašyta „Laisvę Lietuvai“. Rokiškio raj. Kriaunos km. ant skelbimų lentos prie Kultūros rūmų pakabinti 2 lapeliai, skirti vasario 16 (autoriai nustatyti).“

***

Po metų – 1989-ais Vasario 16 Aktas jau buvo oficialiai minimas visoje (nors dar vis okupuotoje) Lietuvoje, o šventės išvakarėse Sąjūdžio Seimas atvirai pareiškė, kad jo tikslas – pilnutinė Lietuvos nepriklausomybė.

1989 kovo 3 d. LSSR KGB pirmininkas E. Eismuntas siuntė Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui tokį pranešimą:

„Baltieji rūmai ir valstybės departamentas įdėmiai seka įvykius Pabaltijyje, kurį vertina kaip „labiausiai sprogstamąjį TSRS regioną“ valstybės politinės vienybės atžvilgiu.

Komentuodamas vasario 16 d. įvykius Lietuvoje, valstybės sekretoriaus specialusis padėjėjas Paul Gloub pažymėjo, kad administracijos prognozė dėl nacionalinių santykių krizės paaštrėjimo pasitvirtino. Ryšium su tuo, kad vasario 16 d. Sąjūdis viešai paskelbė savo galutiniu tikslu išstojimą iš TSRS, politinių jėgų poliarizacijos procesas ir toliau gilės. Centrinė tarybinė vyriausybė nesugebės artimiausiu metu efektyviai kontroliuoti padėties ryšium su artėjančiais sąjunginiais rinkimais. Tokioje situacijoje neoficialioji politinė opozicija Sąjūdis surinks daugiau balsų, negu partijos atstovai ir netrukdomai sugebės užtikrinti savo kandidatų išrinkimą į aukščiausią TSRS organą šių metų kovo mėnesyje. „Sąjūdžio“ lozungai ir politiniai tikslai palaikomi daugumos respublikos gyventojų, o tai užtikrins jam valdančias pozicijas ir vietiniuose valdžios organuose ateinančiuose rinkimuose“.

Ši amerikiečių įžvalga buvo visiškai tiksli – 1990 m. kovo 11-ą Lietuva antrą kartą dvidešimtajame šimtmetyje paskelbė pasauliui apie savo nepriklausomybę. 

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC)

2018.02.14; 06:30

Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.

Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.

Daugiau nei paminklas

Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.

Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką”. Slaptai.lt nuotr.

Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.

Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.

Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.

Keistas paminklų rinkinys Vilniuje

Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.

Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.

Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.

Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę)  – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.

Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.

Prie bendros eklektikos pritampa

Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.

Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.

Diskredituotas dar nepastačius

Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.

Pigus ir brangus skurdas

Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.

Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.

O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.

Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.

Laisvei paminklų nebestatome

Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.

Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.

Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.

Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?

Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo.  Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.

Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.

Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės

Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.

Paminklai išreiškia dabartį

Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.

Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.

Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.

Du pasirinkimai

Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus  ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.

Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.

2017.12.03; 06:00

Reaguodamos į Seimui svarstyti pateiktas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas bei priiminėjamą „socialines lytis“ įteisinančią Stambulo konvenciją, neabejingos Lietuvos šeimos inicijuoja telkiamąją pilietinę akciją „Apginkime šeimą – išsaugokime Lietuvą“.  Anot akcijos iniciatorių, birželio 16 d., 15 val. Katedros aikštėje įvyks pirmasis renginys, kurio metu Lietuvos šeimos bus kviečiamos telktis ir valstybės mastu ginti LR Konstitucijos laiduojamą teisę šeimai auklėti savo vaikus.

Anot vienos iš pilietinės akcijos organizatorių Jolantos Kriščiūnaitės, šio renginio tikslas – atkreipti Lietuvos šeimų ir visuomenės dėmesį į svarstomas įstatymo pataisas, kuriose vaiko teisių apsaugos ir teisėtvarkos institucijoms numatyta galimybė savo nuožiūra, be teismo sprendimo, nedelsiant paimti vaiką iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų.

Continue reading „Lietuvos šeimos telkiasi už konstitucinę teisę auklėti savo vaikus”

venckiene

Mes, buvę Sovietų sąjungos politiniai kaliniai ir disidentai, kreipiamės į Jus, demokratinių valstybių vadovus, informuodami apie Lietuvoje vykdomą akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės ir jos giminių politinį persekiojimą.

Mes prašome Jūsų tarptautiniu mastu įvertinti tokius politinius susidorojimus Lietuvoje bei imtis tokių pat priemonių, kokių demokratinės valstybės imasi prieš politinius persekiojimus Baltarusijoje, Rusijoje ar Ukrainoje. Viena iš kertinių teisinės valstybės nuostatų yra ta, kad valstybės institucijos ir pareigūnai yra lygūs visiems, nepriklausomai nuo jų viešai reiškiamų įsitikinimų. Tai griežtai apibrėžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.

Continue reading „Apie akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės politinį persekiojimą – viešas laiškas ES valstybių vadovams”

grigas_robertas

Mažos Garliavos mergaitės drama kaip aštrus chirurgo skalpelis apnuogino skaudžią tikrovę.

Tikrovę, kurią visi, neabejingi Lietuvai ir gėrio vertybėms, seniai jautėme: kad ištikimųjų kraujo kaina atkurta valstybė, jos gyvastingumą užtikrinti turinčios struktūros pavojingai didele dalimi yra butaforinės.

Nes nėra autentiškos, su tautos dvasia ir aukščiausiais polėkiais sutapusios valstybės, jeigu nėra žmoniškumo ir teisingumo viršenybės prieš visus įstatymus ir jų vykdymą bei vykdytojus. “Iustitia est fundamentum regnorum“ („Teisingumas yra valstybių pamatas“), anot europinės teisės klasikų romėnų. Nėra patikimai įtvirtintos valstybės, jeigu linguoja kaip raisto liūnas po kojomis tai, kas turėtų būti akmeniniai pamatai.

Continue reading „Apie įstatymų (ne)vykdymą”

g.visockas-portretas

Taip, kaip Garliavoje buvo “išvaduota” mažoji Kedytė, be abejo, galima elgtis. Bet tokiais būdais ir priemonėmis, kuriuos pasirinko antstolė Sonata Vaicekauskienė, vaikus galima vaduoti tik iš teroristų, galvažudžių ir seksualinių iškrypėlių.

Jei gegužės 17-ąją mažoji mergaitė būtų išplėšta iš, sakykim, įkaitus paėmusių ir politinius ar ekonominius reikalavimus iškėlusių banditų rankų, – sveikinčiau ir Lietuvos policiją, ir Lietuvos antstolius.

Puiki kovinė operacija. Vaikas išvaduotas, grėsmės pašalintos, o aukų – nė vienos. Nepaisant išlaužtų durų, išsukinėtų rankų ir vargšo policininko, patyrusio, kas yra moteriškas antausis. Tačiau mergaitės globėja Neringa Venckienė nėra teroristė. Ir niekada tokia nebuvo. Jokie Lietuvos teismai ir jokie Lietuvos teisėjai informacijos, jog N.Venckienė – teroristė, neturi.

Continue reading „Ką apie Garliavos tragediją mano “statistinis skaitytojas ir rinkėjas””

video_cip

Šeštadienį Vilniuje prie Prezidentūros ir Seimo surengti skaitlingi protesto mitingai. Gausiai susirinkusieji emocingai reiškė nepasitikėjimą visomis be išimties Lietuvos institucijomis, gegužės 17-ąją ciniškai, grubiai, barbariškai įvykdžiusioms “lietuviškąjį teisingumą”. Taip, į bukumą, primityvumą ir idiotizmą panašėjantis lietuviškasis teisingumas gali triumfuoti. Mažoji Kedytė jėga atimta iš Neringos Venckienės. Atimta taip, tarsi ligšioliniai mažylės globėjai būtų buvę didžiausi teroristai ar žmogžudžiai.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia išskirtinius interviu su kunigais Robertu GRIGU ir Jonu VARKALA. Bažnyčios tarnai pateikia savus komentarus, kas gi iš tiesų tą ankstyvą rytą dėjosi Klonio gatvėje Garliavoje ir kodėl jie atvyko į sostinę piktintis “išsigimusio lietuviškojo teisingumo grimasomis”.

Continue reading „Garliavos tragedijos atgarsiai”

grigas_robertas

Po smurto Garliavoje lankiausi pas V. L. Kedžius bei teisėją N.Venckienę su prof. V. Landsbergio patarėju Andriumi Tučkumi.

Buvo akivaizdu, kad mergaitė tuose namuose jaučiasi saugiai, buvo žvali, guvi, matėsi, kad prisirišusi prie senelių ir tetos.

Ir jeigu kažkam, laikantis modernios vaiko teisių (?) mitologijos, atrodo, kad „vaikui su mama visada bus geriau”, tai reikia neužmiršti, kad kartais mamos išmeta savo vaikus į šiukšlių konteinerius arba paskandina…

Neturime galutinių įrodymų tvirtinti, kad toji konkreti mama linkėtų savo dukrai blogo, bet, kol išlieka lig šiol vykusių tyrimų nepašalinta šiurpi abejonė, būtų nusikalstamas absurdas grąžinti vaiką L. Stankūnaitei.

Continue reading „Liaukitės kankinę mergaitę”

g.visockas-portretas

Štai ir atėjo metas, kai tapo beprasmiška vaikščioti į spaudos konferencijas ir protesto mitingus. Ne už kalnų – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Lietuva akivaizdžiai susirgusi priešrinkimine karštlige.

Todėl dažnusyk keblu atskirti, kada spaudos konferencijos ar protesto akcijos organizatoriai nuoširdžiai ieško tiesos, o kada vien reklamuoja savo politines grupuotes. Įtartiniausi, žinoma, tie, kurie dabar garsiausiai šaukia “pergyvenantys dėl valstybės reikalų”.

Prisiminkime terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Esu iš tų, kuriems lietuviškosios Temidės pozicija šioje byloje atrodo neįtikinama, o mūsų VSD bendradarbiavimas su Rusijos FSB – tiesiog įtartinas. Sveiku protu sunku suvokti: pas merginą nerasta jokių konkrečių įkalčių – sprogstamųjų įtaisų, bombų, šaudmenų, galų gale mergina nesučiupta konkrečioje nusikaltimo vietoje.

Continue reading „Dabar beprasmiška vaikščioti į protesto mitingus”

kovaliovas

Lietuvoje gausu įvairiausių renginių renginukų renginėlių. Tik spėk visur nueiti. Bet jeigu visur dalyvausi, nieko kito nenuveiksi.

Kuo toliau, tuo labiau imu suprasti, jog atėjo metas pradėt kritiškiau žvelgti į tuos, kurie kviečia. Pirmiausiai privalu išsiaiškinti, kodėl kviečia.

Juk kai kurie susitikimai, diskusijos, seminarai – beprasmiškas laiko gaišinimas. Juose – nieko naujo, originalaus, įsimintino. Geriausiu atveju kartojamos seniai įvardintos, visiems žinomos tiesos. Bet štai išeičių niekas nesiūlo.

Continue reading „Apie protokolinę demokratiją, taikiai atsigavusią imperiją ir FSB įtaką”

trylika_0

Iškilmingas 1990-1991 m. Lietuvos valstybės gynėjų minėjimas “Atmintis gyva”, surengtas LR Seimo Kovo 11-osios salėje 2012 m. sausio 12 d.

Kunigo Roberto Grigo maldos invokacija, pradedant minėjimą.

Gerasis Dieve,

Kuris leidai tautas ir įkvėpei joms laisvės troškimą, dėkojame Tau už didžią dovaną, mūsų globai, meilei ir apsaugai pavestą: už Lietuvą ir už lietuvių tautą.

Dėkojame Tau, Viešpatie, už lietuvių pavaulio grožį: už girias ir lygumas, už Nemuną ir neriją, už dangaus debesis ir žemės grumstą, kuriuose įsispaudė rami, žmoniška ir narsi mūsų protėvių siela.

Continue reading „Atmintis gyva”

grigas_robertas_kunigas

Tai – oficialus, viešas „Lie­tu­vos Ca­ri­tas“ pa­reiš­ki­mas dėl Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo nu­ta­ri­mo. „Lie­tu­vos Ca­ri­tas“ ben­dri­ja, daugiau kaip 20 me­tų dir­ban­ti skur­do ma­ži­ni­mo, so­cia­li­nės at­skir­ties ir so­cia­li­nio ne­tei­sin­gu­mo įvei­ki­mo sri­ty­se, vie­šai pa­reiš­kia:

Kon­sti­tu­ci­nio teis­mo nu­ta­ri­mas, ku­riuo skel­bia­ma, kad Vals­ty­bi­nė šei­mos po­li­ti­kos kon­cep­ci­ja (ir, sa­vo ruož­tu, šei­mos sam­pra­tos kil­di­ni­mas  iš san­tuo­kos ins­ti­tu­to) ne­ati­tin­ka LR Kon­sti­tu­ci­jos, yra ne­at­sa­kin­go ir neat­si­žvel­gian­čio į il­ga­lai­kius vi­suo­me­nės po­rei­kius ju­ri­di­nės biu­ro­kratijos vei­ki­mo pa­vyz­dys.

Continue reading „Kai tei­sės ak­tai at­me­ta tau­tos mo­ra­lės pa­vel­dą”

grigas_robertas

Prieš tris dešimtmečius griūvančio kalėjimo propagandiniame rupore „Komjaunimo tiesa“ ir kitose „tiesose“, kurios pelnytai rašomos kabutėse, skaitėme apie Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, su rožančiaus vėzdu stojantį skersai kelio visų sovietinių žmonių šviesiai ateičiai.

Budrių režimo žurnalistų bei kitų „kompetentingų organų“ pastangos  neliko bergždžios, ir netrukus Kybartų klebonas atsidūrė Permės srities konclageryje.

Nūnai ratas apsisuko, ir nepriklausomoje Lietuvoje komjaunuolių įdirbio perėmėjas „Lietuvos rytas“ ir jo žurnalistė Laima Lavastė, besispecializuojanti „šiurpių Bažnyčios užkulisių“ demaskavimuose, vėl atrado  kliuvinį visų šalies katalikų laimingam, pažangiam bei dialogo su šiuolaikiniu pasauliu lydimam gyvenimui: tą patį Sigitą Tamkevičių, taikios lietuvių rezistencijos dalyvį ir buvusį politkalinį, šiandien Kauno arkivyskupą.

Continue reading „„Ką man duosite, jeigu jį jums išduosiu?” (Judas, vienas iš Dvylikos, Evangelija pagal Matą)”

stungys-kusaite

“Žinių radijo” laidoje “Raktas” balandžio 28-ąją buvo kalbama apie terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Ar Lietuvos visuomenė žino, dėl ko įkalinta mūsų pilietė? Ar Lietuvos teisėsauga turi įrodymų, jog Eglė neabejotinai ruošėsi susisprogdinti Maskvoje? Ar mūsų slaptosios tarnybos nepadarė grubios klaidos, sutikdamos bendradarbiauti su Rusijos FSB?

Juk kardomoji priemonė suėmimas gali būti skiriama tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. E.Kusaitės byloje nenustatyta jokių konkrečių, vienareikšmių duomenų, jog mergina įvykdė ar bandė surengti teroro aktą.

Continue reading „Kaltinimai Eglei Kusaitei grindžiami duomenimis, surinktais pagal Rusijos terorizmo sampratą”