J. Butkevičienė, L. Rasutis, D. Nausėdienė, S. Jarmalaitė. Organizatorių nuotr.
Iniciatyvos „Sužydėjusi viltis“ (angl. „Blossom of Hope“) labdaros renginys, kurio metu skelbiamas aukcionas, skirtas rinkti paramą, šiemet persikelia į virtualią erdvę. Internete vyksiančiame aukcione surinktos lėšos bus skirtos onkologinių pacientų apsaugai nuo infekcijų ar virusų, sakoma pranešime.
Jau 12-us metus kasmet iniciatyvą organizuojanti Tarptautinė Vilniaus moterų asociacija (International Women‘s Association of Vilnius – IWAV) rado inovatyvų sprendimą, kuris leistų tęsti kilnią misiją, nepaisant paskelbto karantino.
Pasak renginio organizacinio komiteto pirmininkės Lidijos Rasutis, „(…) onkologiniai pacientai gydymo metu yra ypač pažeidžiami, o jų imuninė sistema nepajėgi kovoti su papildomais virusais iš aplinkos. Todėl išsiaiškinome onkologinių ligoninių poreikius ir nusprendėme paramą skirti patalpos oro dezinfekavimo įrangai“.
Už surinktas lėšas bus perkami baktericidiniai UV recirkuliatoriai, skirti naikinti virusus, bakterijas ir mieles. Jie gali būti naudojami chemoterapijos procedūriniuose kabinetuose ar laukiamuosiuose, kur reikalinga oro dezinfekcija.
Šiemet iniciatyvos Geros valios ambasadore tapusios Lietuvos mokslų premijos laureatės prof. dr. Sonatos Jarmalaitės teigimu, „onkologinėse ligoninėse šie įrenginiai turėjo būti visada, nes čia gydomų pacientų imunitetas yra susilpnėjęs. Jų gyvenimas aktyvaus gydymo laikotarpiu, kuomet taikoma chemoterapija ar spindulinė terapija, yra tarsi nuolatinis karantinas, kadangi jie yra daug imlesni įvairioms infekcijoms (…)“.
Iniciatyvos „Sužydėjusi viltis“ virtualaus labdaros renginio transliacija tiesiogiai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vyks gegužės 2 d. 19 val. Visa informacija apie galimybę dalyvauti renginyje ir prisidėti prie paramos skelbiama Tarptautinės Vilniaus moterų asociacijos interneto svetainėje (iwavilnius.com/blossom-of-hope).
Po Italijos premjero Džiuzepės Konti ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitarimo dėl humanitarinės pagalbos tiekimo Lombardijos regionui neprabėgo nė kelios savaitės. O viešojoje erdvėje skelbiama vis daugiau įtarimų, jog Maskva tiesiog begėdiškai apgavo Romą.
Taigi į pietus nuo Romos nusileido 15-a Rusijos karinių transporto lėktuvų IL-76. Atgabentos dėžės buvo pakrautos į tais pačiais lėktuvais atskraidintus rusiškus karinius sunkvežimius, ir rusų kariškių kolona, kurią sudarė apie 100 žmonių, patraukė į šiaurės Italiją. Atskridusių rusų kariškių, žinoma, niekas netikrino. Nesidomėjo nei tuo, kas dėžėse, nei kas tai per sunkvežimiai. Italai aklai pasitikėjo Kremliaus „garbės žodžiu“ ir plakatais su užrašais „Su meile – iš Rusijos“.
Ir vis tik tikrinti rusiškus karinius krovinius Italijai vertėjo, nes generolo Sergėjaus Kikoto, pulkininko Genadijaus Eremino ir pulkininko Viačeslavo Kulišo vadovaujamas maždaug šimto karių būrys atsidūrė ne kur nors neutralioje zonoje, o NATO teritorijoje. Šis vizitas ne tik kad nebuvo kontroliuojamas italų specialiųjų tarnybų (suprask, nepatogu rodyti nepasitikėjimą tais, kurie atveža labdaros, tiesia tau pagalbos ranką?!) bei nebuvo derintas su Aljanso vadovybe. Tad, preliminariai tariant, italai nebuvo tikri, kad tikrai žino, kas sudėta tose dėžėse.
Oficiali Rusijos versija: atgabenta mobili laboratorija, skirta testuoti, ar žmogus neužsikrėtęs, dezinfekcijai skirta technika ir, atkreipkite dėmesį, kita konkrečiai neįvardinta aparatūra, skirta neva gelbėti COVID-19 virusu užsikrėtusius asmenis.
Tačiau prof. Džermano Dotori iš strateginių tyrimų centro viename iš Romos universitetų mano, kad tikrasis rusų kariškių tikslas buvo ne pagalbos teikimas, bet specifinės informacijos rinkimas. Mat italams pagalbos iš Maskvos nereikia – NATO aljanse Italija laikoma viena iš labiausiai pasikausčiusių valstybių saugantis nuo cheminių, biologinių ir atominių ginklų. Vargu ar Romai galėjo būti gyvybiškai naudinga toji senstelėjusi ar net visiškai pasenusi rusiška technika.
Kad rusų kariškiai į Italiją atvyko ne padėti, bet šnipinėti, įsitikinęs ir atsargos pulkininkas Chamišas de Bretonas-Gordon, iki 2012-ųjų vadovavęs britų pulkui, kurio paskirtis – ginti Didžiąją Britaniją nuo cheminio, biologinio ir atominio ginklų. Šis britų atsargos kariškis įsitikinęs, jog tarp tų į Šiaurės Italiją siuntas atgabenusių rusų kariškių buvo ir žvalgų iš GRU (Glavoje razvedyvatelnoje upravlenije). Šiuos įtarimus susitiprina ir žinia, kad vos šimto kariškių būriui vadovavo ne majoras, kaip būtų įprasta, o generolas ir du pulkininkai, turintys patirties kovojant su užkrečiamomis ligomis.
Tad, remiantis „The Telegraph“ publikacija (Nikas Skuairesas, Natalija Vasiljeva ir Andrea Fogt), kurioje išdėstyti visi šie įtarimai, Italija padarė didžiausią kvailystę, įsileidusi rusų kariškius ir leidusi jiems be deramos priežiūros važinėti po šalį.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Niekada nemėgau filmų apie katastrofas, nes jie sukuria panikos ir beviltiškumo nuotaiką. Fantastiniai, jeigu jie logiški, grįsti ne vien siaubo scenomis ar itin „išmanūs“, dar pusė velnio. Jeigu rodo pasaulines katastrofas, žemės drebėjimus, ateivių antskrydžius, pandemijas, paspaudžiu TV išjungėją. Tiesa, vaikystėje ryte rijau Žiulio Verno (Jules Gabriel Verne) knygas, kurių mokslinės fantastinės XIX a. idėjos netruko tapti realybe…
Bet šįkart net ne apie tai. Pasaulinio garso prancūzų rašytojas savo kūriniais padarė neįkainuojamos vertės labdarą mokslui ir civilizacijai. Tai ne Vangos pranašystės, kuriomis tiki ir manipuliuoja mistikos mėgėjai. Tiesa, jeigu tai tiesa, ir ji numatė dabartinę pandemiją…
Taigi, apie labdarą, bet jau čia, šiandien, Lietuvoje.
Sukurtas nemažas fondas kovai su koronavirusu. Vyriausybė negaili pinigų, kad įveiktume šį paslaptingą, lyg iš fantastinių filmų prikeltą monstrą. Jeigu trūksta, ji skolinasi milijardus, kad būtų sukurtas pakankamas rezervas. Aukoja ir žmonės – verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai. Pavydime, kai Ronaldo ar koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Jeigu būčiau koks pasaulio Patriarchas, tarčiau jiems nuoširdų AČIŪ.
Bet netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu…
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo Paramos fondo kovoje su koronavirusu skyrė 14 mln. eurų mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos ligos diagnostikai, bei nupirko tūkstančius apsisaugojimo priemonių. Priminsiu, kad fondas įkurtas kovo 16 d. Finansų ministro įsakymu, sąsk. Nr. LT 56 1010 0000 0853 2407.
Profesorius V. Landsbergis iš savo paramos fondo kapitalo skyrė 100 tūkst. eurų. Pusė labdaros teko labai reikalingai Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ bei tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui. Tokį sprendimą palaikė VLF valdyba (pirmininkė Birutė Landsbergytė).
Daug pinigų aukojo Lietuvos pramonininkų konfederacija, advokatų kontora „Valiūnas Ellex“, kibernetinio saugumo sprendimų bendrovė „Tesonet“, „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkas Nerijus Numa, pieno perdirbimo bendrovė „Pieno žvaigždės“, bankai, prekybos tinklai, maitinimo įmonės, mobiliojo ryšio tiekėjai ir t.t. – iki kovo 27 d. pareikšta apie 30 tokių privataus verslo iniciatyvų.
Bet čia juos vardiju ne todėl, kad pateikčiau kažkokią ataskaitą. Kaip paprastai, atsiranda tokių, kurie (kaip čia padoriau išsireiškus) į tokias labdaros iniciatyvas šliūkšteli samtį deguto. Motyvai įvairūs: vienas pavydi, kitas turi politinių išskaičiavimų, trečias apskritai pertekęs negatyvo ir jam kur balta – ten juoda arba bent įtartinai pilka…
Daugiausiai tokio deguto susilaukė V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė. Nevardinsiu to bjauraus skysčio pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį. Viskas suveriama ant vieno juodo siūlo, dar priduriama taip: „Lenda Norvegų tautos pinigai, padovanoti lietuvių tautai ir nusavinti Vytauto Landsbergio. Jeigu iki šios aukos kovai su koronavirusu dar buvo galima abejoti, kad jis tuos pinigus pasiglemžė savo reikmėms, tai po šito parašu patvirtinto „kaip steigėjas” visiškai akivaizdu, kad Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsteigtas fondas su visais milijonais buvo tiesiog pasisavinti Vytauto Landsbergio ir yra parceliuojami pasitariant su šeimos nariais.“ (Rūta Janutienė, Facebook, kovo 26 d. įrašas).
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aplink suburiama bendraminčių kuopelė. Jeigu kas oponuoja, išvadinamas „idiotu“. Tada jau tokie smalos pilstytojai neskaito jokių argumentų. O vienas jų gali būti toks: „Šio fondo pagrindas – norvegų tautos solidarumo mūsų taikiai kovai ženklas – irgi radosi asmenine Bergeno vyskupo Pero Lonningo ir jį parėmusių žmonių iniciatyva. Norvegų tautos taikos premiją – surinktą, suaukotą, paskirtą ir 1991 m. kovo 11-ąją įteiktą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, sudarė beveik 3 milijonai norvegų kronų (čekis pinigams, esantiems Norvegijos banke, po to dar surinkta ir pridėta iki apvalios sumos). Tai leido nutarti, jog neliečiant, nemažinant pagrindinio kapitalo, procentai daugiausiai bus naudojami likimo nuskriaustiems vaikams padėti. Taip 1991 m. spalio mėn. 2 d. buvo įkurtas, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pritarus, Vytauto Landsbergio fondas, paskirta jo valdyba, kuri plėtoja veiklą ir bendradarbiauja su kitomis Lietuvos ir tarptautinėmis organizacijomis.“ (V. Landsbergio įrašas iš VLF portalo http://fondas.landsbergis.lt/lt/pages/tikslai).
Toliau: „VLF valdyba nutarė, kad trys ketvirtadaliai lėšų, kuriomis disponuoja Fondas, būtų skiriama medicinos reikmėms, o likęs ketvirtadalis – jaunųjų menininkų rėmimui. Prašydami paramos į Fondą kasdien kreipiasi medicinos įstaigos, pavieniai negalės ištikti žmonės, jauni menininkai. Sprendimus, kam suteikti pirmenybę, kolegialiai priima Fondo valdyba. Jos nuostata – medicinos srityje remti stambius projektus, kad investuojamos didesnės lėšos pasitarnautų daugeliui neįgalinčių, ne tik vienam kuriam paramos reikalingam ligoniui. Šiame leidinėlyje glaustai pateikiam kai kurias žinias apie reikšmingiausias VLF medicinines programas, paremtus jaunus Lietuvos menininkus, taip pat apie nuoširdžius ir dosnius Fondo talkininkus.“ (G. Landsbergienės įrašas, ten pat).
Atrodo, kas neaišku? Bet anie protuoliai ir visokie „tautos gelbėtojai“ neatlyžta: pinigai nusavinti, jais naudojasi Landsbergių klanas, „Vagys!“ – klykia iš už Atlanto kažkokia nesubrendusi feisbukinė… Tokie net nepaiso, kad profesoriui dabar itin skaudus netekties metas…
Sakoma, nori mušti – visada lazdą rasi. Šiuo neramiu metu, kai tikrovėje pradeda ryškėti fantastinių ir katastrofinių filmų kontūrai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Galbūt teisus vienas minėtų veidaknygės įrašų oponentas, kuris parašė: o man visai nesvarbu, iš kur tie pinigai; kad tiktai jie mums padėtų nuožmioje kovoje su nematomu priešu…
Pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė lankėsi Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondo renginyje, kuriame padėkojo gydytojams, teikiantiems neatlygintiną pagalbą žmonėms, reikalingiems profesionalaus gydymo, tačiau negalintiems už jį susimokėti, pranešė Prezidento komunikacijos grupė.
„Kompetencijų dovanojimo, profesinės savanorystės idėja Lietuvoje yra gana jauna, tačiau be galo svarbi. Tokius žmones ypač svarbu palaikyti ir jais garsiai pasididžiuoti, nes jie ne tik dirba be jokio atlygio ir iš savo lėšų dengia pagalbai reikalingų medžiagų kaštus. Jie rodo nepaprastai svarbų pavyzdį, kaip kiekvienas galime prisidėti prie konkrečių ir realių pokyčių visuomenėje, koks reikšmingas yra kiekvieno vidinis stimulas veikti. Juk tik tada, kai asmeniškai jaučiamės atsakingi už šalia esančio žmogaus emocinę, fizinę, socialinę gerovę, gimsta bendruomeniškumo stebuklas. Vienas pakeistas žmogaus likimas gali priklausyti vos nuo vieno žmogaus ryžto veikti ir jį keisti. Vienas prie vieno – ir jau daug pakeistų likimų, jau šviesesnė mūsų Lietuva. Mes visi svajojame gyventi oriai – svajokime dar daugiau, tikėkime svajomis dar stipriau, veikime ir kurkime ir galiausiai jos nuvers kalnus”, – sveikinimo žodyje sakė prezidento sutuoktinė.
Per dvejus veiklos metus Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondas daugeliui žmonių dovanojo galimybę šypsotis ir valgyti be skausmo tiesiogine šių žodžių prasme. Lietuvoje didelė dalis žmonių turi problemų, susijusių su burnos sveikata. Nemokamą gydymą gali gauti vaikai, protezavimą – senjorai, tačiau eilės dažnai yra labai ilgos, o gyvenant regionuose prieinamos tik ribotos paslaugos, trūksta specialistų.
Darbingo amžiaus žmonės gydymą turi apmokėti patys. Fondo pagalbos sulaukia nevyriausybinių organizacijų globojami asmenys, taip pat galima užpildyti atvirą prašymo formą fondo tinklalapyje.
Daugiausia fondo pacienčių – jaunos moterys. Dantų jos netenka po nėštumų ir žindymo, smurto artimoje aplinkoje, onkologinių ligų, neretai dėl nepritekliaus ir negalėjimo laiku pasirūpinti savo sveikata. Dantų problemos šias moteris stumia į dar didesnį užribį, nei jos jau yra atsidūrusios.
„Mūsų pagalba joms – ne tik estetinis, grožio klausimas. Tai ir galimybė atgauti pasitikėjimą savimi, kalbėti neprisidengus burnos, nebebijoti, kad mamos išvaizdos gėdysis vaikai. Reprezentatyvi išvaizda palengvina darbo paieškas – pirmas įspūdis svarbus darbo pokalbyje, vėliau padeda sėkmingai įsilieti į kolektyvą ir bendruomenę. Žmonės vėl gali kramtyti be skausmo, nekentėti nuolatinių uždegimų, valgyti įvairų maistą – tai ypač svarbu asmenims, dantų netekusiems po chemoterapijos, kai visavertė mityba labai svarbi sveikstant”, – sakė fondo vadovė Dalia Sakalauskaitė-Babravičė.
Šiuo metu fondui talkina 30 klinikų ir laboratorijų 11-oje Lietuvos miestų.
JAV Niujorko valstija padavė į teismą prezidentą Donaldą Trumpą dėl įtarimų nelegaliai naudojus jo šeimos fondo lėšas. Ieškinys nukreiptas ir prieš abu vyresniuosius prezidento sūnus – Donaldą jaunesnįjį ir Ericą bei dukterį Ivanką. Trumpų šeima esą nusižengė labdaros fondams taikomiems įstatymams.
Generalinė prokurorė Barbara Underwood kaltina fondą daug metų D. Trumpo „asmeniniams ir verslo interesams“ naudojus lėšas. Fondas esą, be kita ko, daugiau kaip 2,8 mln. dolerių (2,4 mln. eurų) skyrė dabartinio prezidento rinkimų kampanijai.
D. Trumpas iš karto sukritikavo ieškinį, pavadindamas jį „juokingu“. Tviteryje jis pareiškė, jog nesileis į susitarimus su prokuratūra, kad išvengtų proceso. Jo fondas esą labdarai skyrė daugiau pinigų nei surinko.
Prezidentas ieškinį pavadino politinių priešininkų manevru.
Generalinė prokurorė reikalauja žinyboms kompensuoti 2,8 mln. dolerių ir fondą uždaryti. Be to, norima dešimčiai metų uždrausti D. Trumpui priklausyti bet kokios labdaros organizacijos, kurios būstinė yra Niujorke, valdytojų tarybai.
Būdama premjerė Beata Šydlo skyrė Ministrų kabineto nariams milžiniškas premijas. EPA – ELTA nuotr.
Lenkijos parlamentas, kuriame daugumą sudaro nacionalistinių, euroskeptiškų pažiūrų partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS), priėmė įstatymą, kuriuo parlamento narių algos mažės 20 proc. Tokio žingsnio imtasi po visuomenėje kilusio pasipiktinimo dėl didelių ministrų premijų.
Siūlomas įstatymo projektas ketvirtadienį buvo patvirtintas 240 balsų dauguma. Pagrindinės opozicijos partijos per balsavimą susilaikė, pranešė naujienų agentūra PAP.
Iniciatyva mažinti deputatų algas gimė po to, kai buvusi premjerė Beata Szydlo pernai sau ir savo ministrų kabineto nariams nusprendė išmokėti premijas, kurių dydis daugiau nei dešimt kartų viršijo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį.
Nuo to meto visuomenės parama valdančiajai partijai smuko. Tiesa, tą lėmė ne tik šis skandalas, bet ir virtinė kitų veiksnių.
Partijos vadovas Jaroslawas Kaczynskis praėjusį mėnesį ragino ministrus prie atlyginimo gaunamus priedus paaukoti labdarai ir pareiškė, kad parlamentarų algos bus mažinamos.
Ligšiolinis Lenkijos parlamentarų mėnesinis atlygis siekė 10 tūkst. zlotų (apie 2 350 eurų).
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiausius visuomenės ir valstybės skaudulius atveria vaikų mirtys, jos priverčia susimąstyti, kokioje situacijoje yra visuomenė, šeima, socialinė sistema.
Norėtųsi tikėti, kad tokie visuomenę sukrečiantys, rezonansiniai įvykiai ne tik iššaukia nevalingą ašarą dažno iš mūsų akyse, bet pasiekia ir tuos, nuo kurių priklauso sprendimai, galintys pakeisti padėtį.
Lietuvoje tokie įvykiai nėra dažni, bet jie nutinka ir kaip žemės drebėjimas supurto visuomenę, po supurtymo atsakingos institucijos suūžia kaip apdūmytas širšių lizdas, prasideda kaltų ieškojimas, tarnybiniai patikrinimai, įvyksta vadovaujančių kėdžių turinio rokiruotė, koks nors žemiausio rango tarnautojas tampa atpirkimo ožiu, politikai garsiai šūkauja, o interesų grupes atstovaujantys lobistai pritempia įstatymo projektą, kuris, neva, bus panacėja ir su audringais aplodismentais, apkvaitę, kaip musės rudenį, seimūnai, jį priima.
Prieš dešimtmetį viena socialinių ir psichologinių problemų prispausta moteriškė nužudė du savo sūnus. Prieš pusantrų metų, Kėdainių rajono Saviečių kaime, socialiai degradavusi šeima sumetė savo mažamečius vaikus į šulinį. Prieš pusmetį Lietuvą sukrėtė 4 metukų Mato istorija, kai nuo narkotikų apsvaigę, socialinių įgūdžių stokojantys, vaiko motina ir patėvis jį kankino ir šaltakraujiškai nužudė už tai, kad jis negalėjo taisyklingai ištarti skaičių pavadinimų. Šie įvykiai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, visuomenė, apsiginklavusi šlapiomis nuo ašarų nosinaitėmis, baltų gėlių puokštėmis ir pliušiniais meškučiais dalyvaudavo vaikučių pakasynose, politikai priiminėdavo ne padėtį gerinančius, bet kaip tik bloginančius įstatymus, kurie dar ateityje sukels ne vieną tragediją.
Senelis ir anūkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O reali, radikali pagalba šeimoms taip ir dulka abejingų valdininkų stalčiuose, teisinantis pinigų stygiumi biudžete ir „pagalbos didinimu“ socialinės atskirties šeimoms. Tos iki skausmo įgrisusios frazės labai susišaukia su sovietinių laikų veikėjų lozungais apie „greitai ateisiantį šviesaus komunizmo rytojų“ ir „tarybinės liaudies prašymu pakeltas maisto produktų kainas“… O kaip sakė dar senovės arabai „šunys loja, o karavanas juda tolyn…“
Ivano Berladino iš Liepojos istorija – tai vienas skaudžiausių šių metų Latvijos įvykių. Liepos 1-osios dienos rytą, Ivanas, berniukas iš vienos daugiavaikės Liepojos šeimos išėjo žaisti į lauką. Prabėgus parai jo motina kreipėsi į policiją, kad dingo vaikas. Pradžioje buvo apklausti visi kaimynai, giminaičiai, patikrintos ne toli esančios žaidimų aikštelės, žalieji masyvai, apleistos statybvietės, bet pastangos buvo bevaisės. Tada buvo sukeltos papildomos policijos pajėgos, kariuomenė, savanoriai ir daugybė aktyvių piliečių, vaiko paieškos buvo vykdomos visoje Latvijos teritorijoje, buvo kreiptasi pagalbos ir į Lietuvos institucijas.
Deja, vaikas atsirado tik liepos 11 dieną, po dešimt dienų trukusios paieškų operacijos, miręs. Jo atšalusį kūnelį gelbėtojai rado maždaug 12 km nuo jo namų esančiame Liepojos priemiesčio miške, nors oficialūs medicininės ekspertizės rezultatai dar nepaskelbti, pirminė versija – vaikas mirė iš bado ir išsekimo. Sunku protu suvokti, Europoje XXI amžiuje randamas iš bado miręs vaikas, bet tai yra tiesa.
Pasirodo vaiko paieškos vyko ne ta linkme ir tik ištyrus daugiau kaip 250 GB video duomenų iš Liepojos autobusų parko pateiktų autobusų kamerų įrašų buvo pastebėta berniuko kepurė, kai jis įlipa į autobusą, netoli nuo savo namų esančioje stotelėje Liepojos centre ir išlipa miškingame, menkai apgyventame priemiestyje. Kyla natūralus klausimas – kokioje visuomenėje gyvename, jei 5 metukų berniukas vienas įlipa į miesto autobusą, važiuoja keliolika stotelių ir vienas išlipa priemiestyje, kur stotelėje jo niekas nepasitinka. Norisi paklausti autobuso vairuotojo ir kartu važiavusių keleivių – iš kur toks abejingumas?
Kitas, ne mažiau svarbus klausimas, kodėl mama apie vaiko dingimą pranešė tik praėjus parai? Vėliau tyrimas parodė, kad Vania (mažybinis vardo Ivanas trumpinys) dažnai vienas keliaudavo autobusu, į darželį jis irgi važiuodavo miesto autobusu keletą stotelių. Ivanas buvo savarankiškas ir bendraujantis vaikas, jis mėgdavo lankytis įvairių labdaros ir religinių organizacijų renginiuose, ten gaudavo saldainių, namie su alkoholio priklausomybės kamuojama motina ir smurtauti bei nusikalsti linkusiu patėviu jis beveik nebūdavo. Remiantis preliminaria informacija, kurią nustatė ekspertai, vaiko gyvybė užgeso liepos 7 dienos vakare, o liepos 5-ą netoli vaiko kūno radimo vietos esančio vienkiemio gyventojai girdėjo miške vaiką šaukiantis mamos, bet nekreipė į tai dėmesio.
Motina su kūdikiu ant kelių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Latvijos policijos viršininkas Intas Kiuzis tą dieną, kai buvo rastas Ivano kūnelis, surengė spaudos konferenciją ir sunkiai tramdydamas ašaras, šis pusamžis vyras pasakė: „Vania gyveno vienas ir mirė vienas…“ Ir po to pasidalino mintimi, kad situacija tikrai stebinanti, kad užsitęsus paieškoms, kai buvo kreiptasi pagalbos į visuomenę 4000 žmonių, metę savo kasdieninius reikalus prisijungė prie visuotinės paieškų operacijos, o kasdien vieną miesto autobusais važinėjantį keturių metukų (tik prieš porą savaičių iki savo dingimo dienos jis buvo atšventęs savo 5-ąjį gimtadienį) vaiką neatkreipdavo jokio dėmesio.
Šio įvykio atgarsiai dar netyla Latvijos viešojoje erdvėje, parlamente svarstomi įstatymų pakeitimai dėl vaikų nepriežiūros, Ivano mamai ir patėviui pareikšti įtarimai, tiriama ar policija dirbo efektyviai ir kaip sužadinti Liepojos miesto autobusų vairuotojų socialinę atsakomybę ir pastabumą. Bet tam, kad būtų pasiektas rezultatas neužtenka lozungų ir vienadienių tyrimų, tam reikia radikalių sprendimų, nes mirštantys vaikai tai radikalus iššūkis visuomenei ir valdžiai.
Šio straipsnio autoriui praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje teko keletą metų savanoriauti visuomeniniuose projektuose, teikiant pagalbą vaikams iš gatvės. Organizuodavome jiems keletą stovyklų per metus, kur jie galėtų žaisti ir pabūti vaikais. Gatvės vaikai, tai vaikai, kurie bijodami girtų tėvų ir patėvių smurto nakvodavo bananų dėžėse, jie būdavo reikalingi tik savo jaunesniems broliukams ir sesutėms, kuriuos dažnai gelbėdavo nuo šalčio ir bado.
Šie vaikai rūkyti pradėdavo 4 metukų, vietoje mamos pasakų ir lopšinių įtakotų sapnų, mėgaudavosi acetoninių gumos klijų sukeltomis haliucinacijomis, jų vaikiškas išradingumas atsiskleisdavo ne dėliojant „puzzle“ dėliones, bet kraustant nuo girtumo „nulūžusio“ benamio kišenes, o sudėtingesnius garsus ištarti jiems padėdavo ne logopediniai pratimai, bet vyresnių draugų parodyti būdai riebiai nusispjauti arba dar riebiau nusikeikti. Tais laikais, mes, moksleiviai ir studentai iš visuomeninių organizacijų, negalėjome įtakoti esminių pokyčių, mes tik suteikdavome gatvės vaikams tam tikras atostogas, kurio būdavo atokvėpis nuo žiaurios kasdienybės, tos minutės, kuriose jie galėdavo pasijausti vaikais, pasvajoti, pabūti tikroje vaikystėje, kurią iš jų atėmė likimas, norisi tikėti, kad tos stovyklos liko jų atmintyje ir suteikė jiems jėgų nežmoniškose sąlygose išlikti žmonėmis.
Tam, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau privalo būti vykdomi esminiai pokyčiai šeimos politikoje. Turi augti normalios šeimos autoritetas visuomenėje, pagarba tėvystei ir motinystei. Valstybė turi pasirūpinti, kad žmonės turėtų darbo ir galėtų išlaikyti savo šeimas, reikia ryžtingai nutraukti bet kokią piniginę paramą savo vaikais nesirūpinantiems asocialiems asmenims. O mes, paprasti piliečiai turime nebūti abejingi ir tapti bendruomenės dalimi, domėtis kas darosi aplinkui. Stipriose bendruomenėse nemiršta vaikai, o tai daug didesnis pasiekimas, nei BVP augimas ar MMA augimas…
„Jungtinių Amerikos Valstijų laivo apsilankymas dar sykį parodė stiprius JAV ryšius su NATO sąjungininkais siekiant užtikrinti taiką ir stabilumą Baltijos regione“, – sakė sveikindamas atvykusio į Klaipėdą JAV eskadrinio minininko „USS Hue City (CG-66) vadą, jūrų kapitoną Daniel Gillen, Lietuvos karinių jūrų pajėgų štabo viršininkas komandoras Svajūnas Bandzevičius.
Vasario 6–10 d. Klaipėdos uoste su draugišku vizitu lankosi Jungtinių Amerikos Valstijų karinio laivyno karinis laivas „USS Hue City“ (CG-66).
Viešnagės Klaipėdoje metu laivo vadas ir jį lydinti delegacija susitiks su Klaipėdos miesto meru, Karinių jūrų pajėgų vadovybe, vyks kiti oficialūs renginiai.
Klaipėdoje viešinčio JAV laivo įgula kartu su Lietuvos karinių jūrų pajėgų kariais lankysis vieni kitų kariniuose laivuose.
Jau tapo tradicija, kad į Klaipėdą atvykusių JAV karinių laivų įgulos organizuoja labdaros, socialinius ir kitus geros valios renginius. Vasario 7 d. laivo įgula lankysis Klaipėdos vaikų globos namuose „Rytas“, kur kartu su Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų kariais neatlygintinai atliks smulkius globos namų remonto ir dažymo darbus. Taip pat surengs sporto ir laisvalaikio renginį vaikų globos namų „Rytas“ vaikams.
„USS Hue City“ (CG-66) yra „Ticonderoga“ klasės eskadrinis minininkas. Laivas pavadintas mūšio, kuris vyko Vietnamo karo metu, vardu.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos Labdaros ir paramos, Vietos savivaldos, Konkurencijos ir Korupcijos prevencijos įstatymų pataisos šiandien, Tarptautinės antikorupcijos dienos išvakarėse, pristatomos Seime.
Įstatymų pataisomis siekiama sustabdyti šešėlinės paramos dalinimą valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse bei užtikrinti aukščiausius savivaldos skaidrumo ir viešumo standartus.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos Labdaros ir paramos, Vietos savivaldos, Konkurencijos ir Korupcijos prevencijos įstatymų pataisos registruojamos Seime.
Į viešumą iškilę faktai apie piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, prekybą įtaka, artimųjų įdarbinimą, savivaldybių privilegijas savo įmonėms, protegavimą viešųjų pirkimų srityje, nemokamas paslaugas politikams, neskaidrią paramą, reikalauja imtis papildomų teisinių priemonių korupcijai pažaboti.
Lietuvos vandenyse tautiniai bankai beveik nebeplaukioja. Vienus pasiglemžė privatizacijos cunamis. Kitus taikliais šūviais valdžia paskandino. Aplinkui vien tų vaikagrobių skandinavų stiebų miškas.
Iš lietuviškų stambiausias – Maisto bankas. Tai ir pasidėjau indėlį. Na taip, kaip ir jūs. Įmetėm tų pigių makaronų dėžėn. Ir neapleidžia išdidžios gėdos jausmas.
Kai kurie lietuviai išsijungia telefonus ir po antklode šnabždasi, kaip prie ruso buvo geriau. Ir yra teisūs. Juk tiems tai tikrai buvo geriau. O rusai sako – gerai ten, kur mūsų nėra. Ir jie teisūs. Ten tikrai gerai, kur jų nėra.
Bet lietuviai užtat paleistuviai. Vos kas neaišku, tuoj kartoja – vieną vertus, kitą vertus… O rusai tai myli žmonas. Kūrybiškai ir šiuolaikiškai. Sako – iš vienos pusės, iš kitos pusės. Gal dabar taip tikrai reikia. Bet dėl gyvenimo gerumo, tai iš kurios pusės beverstum – ir tie, ir anie meluoja.
