Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas ir ELTA žurnalistas Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Per beveik ketverius metus valdančiųjų „valstiečių“ nuveiktiems darbams kritikos negailintis Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) lyderis Remigijus Lapinskas tvirtina, kad Lietuvos politinėje arenoje tik jo vadovaujama jėga iš tikrųjų atstovauja žaliosioms vertybėms. Į politiką pasukęs vienas iš įmonių grupės „Icor“ (anksčiau „Rubicon“) įkūrėjų ir buvęs jos akcininkas tvirtina nerandantis nė vienos priežasties, kodėl Ramūno Karbauskio vadovaujama partija galėjo pasivadinti „žaliąja“.
 
„Šios partijos kursą galima pavadinti tik „ruduoju“, o ne „žaliuoju“. Ji vykdo trąšų, miškų naikinimo, aplinkosaugos naikinimo politiką“, – Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle teigia R. Lapinskas.
 
LŽP pirmininkas ne tik vardina tai, ką, jo nuomone, aplinkosaugos srityse blogai darė „valstiečiai žalieji“, tačiau viena po kitos kritikuoja ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybės inicijuotas reformas, kurias, akcentuoja R. Lapinskas, naujoji valdžia turės iš esmės „pertvarkyti ir perkratyti“.
 
Visgi LŽP kol kas populiarumu ir didesniais pasiekimais politikoje pasigirti negali, todėl ir Vyriausybės vykdytų reformų „perkratyti“, ko gero, galimybės neturės. Tačiau dėl to partijos lyderio optimizmas nemąžta. Jo teigimu, svarbiausia politikoje neprarasti kurso, vizijos bei nepasiduoti populizmui, ieškant partiją populiaresne padaryti galinčių žvaigždžių.
 
Todėl, tvirtina R. Lapinskas, LŽP, nors ir sulaukusi pasiūlymų, nesijungė nė su viena partija, ignoravo ir vadinamųjų „trijų muškietininkų“ kvietimą telkti politines jėgas. R. Lapinskas neslepia, kad pastaruoju atveju sprendimui įtakos turėjo ir tai, kad vienas iš trijų „Laisvės ir teisingumo“ lyderių yra „abonentu“ viešojoje erdvėje vadintas buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Būtent jis daugiau nei prieš dešimtmetį figūravo korupciniuose, su „Rubiconu“ siejamuose kontekstuose.
 
Taip pat Eltai duotame interviu R. Lapinskas atskleidė, kodėl su LŽP į rinkimus eina ekspremjeras Algirdas Butkevičius, kokius mokesčius ir mokestinę sistemą jis matytų ateityje ir, galiausiai, ko reikėtų, kad jo vadovaujama politinė jėga prie vieno stalo susėstų su R. Karbauskiu.
 
Lietuvos žaliųjų partija nėra priskiriama nei prie favoričių, nei prie politinių jėgų, kurių potencialas prie balsadėžių dar nebūtų patikrintas. Prieš ketverius metus Seimo rinkimuose nesurinkote nė 2 proc. Tiesa, vieną mandatą buvęs partijos pirmininkas ir narys Linas Balsys, kaip ir Seimo rinkimuose 2012 m., sugebėjo laimėti. Pone Lapinskai, ir šiuose Seimo rinkimuose vienas mandatas yra uždavinys partijai?
 
Po to, kai 2016 m. Linas Balsys pareiškė, kad jis toliau koncentruosis į parlamentinę veiklą ir Lietuvos žaliųjų partiją paliko pačiai vystytis, aš buvau išrinktas jos vadovu. Tuomet aš užsibrėžiau partiją pakelti į kokybiškai aukštesnį lygį. Ir skaičiai, partijai ruošiantis 2020 m. rinkimams, tai rodo. Jei 2016 m. turėjome viso labo 10 vienmandatininkų, tai šiais metais mes jų turime 56, turime praktiškai pilną sąrašą daugiamandatėje apygardoje. Tai reiškia, kad partija per pastaruosius 4 metus sugebėjo pakilti į aukštesnį lygį. Tik jis kol kas dar nepastebimas viešojoje erdvėje.
 
Bet ar tikrai tai ir reiškia aukštesnį lygį? Jūs kalbate, kad yra ambicingesni tikslai, kad yra daugiau sustatytų vienmandatininkų… 2019 m. vykę savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimai rodo, kad nebuvo didelio proveržio. Ir viskas vyko tuomet, kai jūs vadovavote partijai.
 
Žiūrėkite, kai tu keliesi nuo dugno… Aš pripažįstu, kad mes esame ta partija, kuri nebuvo nei ryški, nei favoritė… Tačiau iki praėjusių savivaldos rinkimų turėjome du vietinės tarybos narius vienoje savivaldybėje – dabar turime 8 narius penkiose savivaldybėse. Taigi mes judame į priekį.
 
O ar šis augimas yra didelis ar mažas? Be abejo, jis nedidukas, bet mažais žingsneliais į priekį einant svarbu neprarasti kurso ir vizijos. Svarbu nepasiduoti populizmui ar ieškoti kažkokių žvaigždžių, kurios ant savo pečių galėtų nutempti partiją kažkur. Mes galime (tai daryti – ELTA), bet tai nėra tvarus sprendimas. Mes norime palengva, bet garantuotai ateiti į politiką ir čia dėstyti savo tiesas.
 
Jei jau kalbame apie politines žvaigždes ar bent jau žinomus asmenis. Jūs juk esate pasikvietę žinomų politinių veikėjų: ekspremjeras Algirdas Butkevičius, buvęs Seimo pirmininkas Vidas Gedvilas. Kaip įvyko sandoris su šiais žmonėmis? Sutapo vertybės ar tiesiog atitiko interesai: jie nori platformos, o jūs žinomų veidų.
 
Jūs esate teisus, sakydamas, kad mes turime kelis politinę patirtį turinčius asmenis savo sąrašuose. Ekspremjeras Algirdas Butkevičius nėra mūsų partijos narys. Jis tiesiog kandidatuoja mūsų sąraše Vilkaviškio vienmandatėje apygardoje. Jūs pavadinote tai sandėriu, bet tai nėra sandėris. Santykis su juo yra labai paprastas. Kaip atsinaujinančios energetikos vystytojas aš Algirdą Butkevičių pažįstu pakankamai seniai. Jo požiūris tiek į atsinaujinančią energetiką, tiek į energetinį efektyvumą, tiek į mums svarbius klausimus, kaip valstybinių miškų valdymo reikalai, visada buvo mums priimtinas. Tad tikrai nebuvo sudėtinga surasti su A. Butkevičiumi sutarimą tam tikrais centriniais klausimais. Tačiau į partiją jis kol kas nestoja.
Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Vido Gedvilo istorija yra kitokia, jis yra mūsų partijos narys. Jo žodžiais tariant, jis ateina į politine prasme neįtakingą partiją tam, kad dalyvautų kuriant sėkmės istoriją.
 
Mūsų sąraše yra ir buvę ministrai Raimundas Šukys, Artūras Melianas. Taip pat seniai mums simpatizuojantis Mečys Laurinkus.
 
Bet kalbant apie pasikviestų asmenų potencialą… Prisiminkime konkrečiai Algirdo Butkevičiaus istoriją. 2016 m. Seimo rinkimuose buvęs premjeras tame pačiame Vilkaviškyje buvo „nokautuotas“ bušido užsiiminėjusio „valstiečio“ Smirnovo. Tad mano klausimas, ar tos politinės figūros nėra pernelyg išsikvėpusios, kad galėtų suteikti realią pažangą partijai?
 
Aš manau, kad šios politinės figūros, pirmiausiai, yra patyrusios. O partijai tokio patyrimo reikia. Mes esame naujų idėjų, naujo mąstymo ir naujų žinių sintezė. Tačiau natūralu, kad tam tikro požiūrio į politiką, kaip į tam tikrą techniką, taip pat reikia. Mes šiuo metu neturime nė vieno Seimo nario, kuris galėtų mums tai paaiškinti. Galų gale mums reikia Seimo nario, kuris galėtų išreikšti mūsų idėjas arba mūsų pasiūlymus.
 
Tęsiant jūsų partijos perspektyvų klausimą. Sutiksite, kad, jei ne koronavirusas, 2020 m. Seimo rinkimai galėjo būti kur kas dėkingesni jūsų partijai. Būtų kur kas lengviau kelti ekologines problemas, juk buvo „Grigeo“ „vamzdis“, gaisras Alytuje, galiausiai valdančioji partija susilaukdavo nuolatos kritikos dėl medžioklės, dėl miškų kirtimo politikos, dėl Aplinkos ministerijos kai kurių prerogatyvų galimo perdavimo ekonomikos ir energetikos sričių pagrindu sujungtai ministerijai. Bet atėjo koronavirusas ir net dideles struktūras turinčioms parlamentinėms opozicinėms partijoms buvo sunku atsidurti visuomenės dėmesio centre. O ką jau kalbėti apie mažąsias neparlamentines partijas.
 
Me galime matyti dvi puses: iš vienos pusės, jūs esate teisus – dėmesys ekologiniams klausimams šiek tiek prisilpo, bet niekas nežino, ar jis neatsigaus likusiu iki rinkimų laikotarpiu. Iš kitos pusės, koronavirusas sutrukdė visiems lygiai, išskyrus „valstiečius“, vykdyti pasiruošiamąją ir agitacinę veiklą. Ir šiuo atveju mums, kaip partijai, kuri neturi valstybės paramos, tai yra palankus momentas. Mes, kaip ir kiti, turėjome kurį laiką tylėti. Tad iniciatyva daugiau buvo atimta iš kitų. Iniciatyva, kuria mes galbūt net negalėjome pasinaudoti. Vien dėl lėšų, kokias gali išleisti socdemai, konservatoriai ar ta pati Darbo partija, kuriai ką tik teismas priėmė sprendimą grąžinti milžinišką sumą pinigų, neturėjimo.
 
Jau spėjo ir išmokėti.
 
Ir nepaisant to, kad ši partija, mano supratimu, yra visiškai korumpuota. Aš tokių dalykų nesuprantu.
 
Tai, kad virusas turėjo įtakos partijų strategijoms, puikiai rodo mažųjų partijų ir antisisteminių jėgų vienijimasis prieš rinkimus. Dalis partijų jungiasi, liberalų vėliavą iškėlė save „trimis muškietininkais“ vadinantys politikai. Kaip suprantu ir jus ponas Žemaitaitis kvietė apgalvoti galimybę jungtis. Tačiau jūs nesutikote.
 
Jūs ne visai teisingai keliate klausimą: „trys muškietininkai“ ir ne tik jie – aš pavardžių nenoriu vardinti – daug kas norėjo prisijungti prie mūsų partijos. Labai aiškios, su aiškia ideologija, su puikia reputacija, su aiškiomis sistemingomis idėjomis ir panašiai. Klausimas yra kitas – tai mums jungimasis su partijomis ar veikėjais, kurie yra įtariami tam tikrose bylose, yra nepriimtinas, jų požiūris į svarbius dalykus, kaip ES ateitis, žmogaus teisės… Ką mes veiktume susijungę. Todėl ir neįvyko jungimasis.
 
Jei jau kalbame apie reputaciją, galbūt įtakos turėjo ir tai, kad vienas iš tų „trijų muškietininkų“ yra vienas iš pagrindinių veikėjų senoje istorijoje, kuomet jūs buvote „Icor“ akcininkas, o šis dar vadinosi „Rubicon“. Tuo metu ponas Zuokas turėjo ne „vieno iš trijų muškietininkų“, bet „abonento“ pravardę. Visa tai figūravo priimant sprendimą?
 
Atsakymas būtų toks – tai vienas iš epizodų ar vienas iš momentų, kuriais buvo grindžiami mūsų sprendimai. Natūralu, kad kažkas turėjo kažkokių ryšių, kuriems šiandien aš nepritariu. Todėl nėra prasmės apie tai kalbėti.
 
O visa ši istorija jums, kaip į aktyvesnę politiką ateinančiam, vis dar yra primenama. Kiek ji svarbi? Nors jūs ir nebuvote pagrindinis šios istorijos veikėjas, aš kalbu apie „Rubicon“ ir laikotarpį, kuomet vyko bylinėjimasis teismuose.
 
Pavasaris Lietuvos miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jūs teisingai pasakėte. Aš buvau tas, kuris teismuose nesibylinėjo, neužsiiminėjau šia veikla ir man asmeniškai pretenzijų nebuvo reiškiama. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl aš 2008 m. pradėjau trauktis iš Rubicon valdybų ir iš šios kompanijos išėjau galutinai. Tai čia ir būtų atsakymas.
 
Esate verslininkas, kodėl pasukote į politiką? Investuojate į atsinaujančią energetiką, o politikoje ypač turtingi verslininkai atsiduria po padidinamuoju stiklu: žiūrima, ar nėra painiojami viešieji ir privatūs interesai. O energetikos klausimai, kaip rodo istorija, tam yra labai imlūs.
 
Žiūrėkite, aš manau, kad politika neturėtų bijoti verslo. Apskritai politikai nereikia nieko bijoti. Vienas iš sudedamųjų gyvenimo dalių yra verslas. Tiesiog politikai neturi imti kyšių, o verslas neturi siūlyti kyšių ir reikalauti sau išskirtinių sąlygų. Jei pašaliname šią dedamąją – viskas atsistoja į savo vietas. O tai, kad aš vysčiau ir vystau atsinaujinančią energetiką, – aš manau, kad tai yra puiku, nes tai yra ateities energetika. Mano supratimu, šis verslas ne tik yra puikus, bet ir tarnauja valstybei visomis prasmėmis.
 
Sutiksite su tuo, kad LVŽS su R. Karbauskiu priešakyje monopolizavo žaliųjų vardą Lietuvoje?
 
Lietuvoje mes turime 2 socialdemokratų partijas, mes turime 4 liberalias pažiūras reiškiančias partijas. Lygiai taip pat atsitiko ir su „žaliaisiais“. Tik man nežinoma, su kokia politine jėga, su kokia partija susijungė „valstiečiai“, kad jie pasivadino „valstiečių ir žaliųjų sąjunga“. Nes žodis „sąjunga“ suponuoja, kad tai turėjo būti susijungimas. Deja, tokio fakto niekas nežino. Tai tas pavadinimo pakeitimas, matyt, 2016 m. rinkimuose jiems labai padėjo. Bet ar padės ir 2020 m. rinkimuose – ruduo parodys.
 
O kaip vertinate šios valdančiosios ir įtakingiausios partijos vykdytą žaliąjį kursą ir žaliąją tapatybę?
 
Šios partijos kursą galima pavadinti tik „ruduoju“, o ne „žaliuoju“. Ji vykdo trąšų, miškų naikinimo, aplinkosaugos naikinimo politiką. Šioje vietoje mes, kaip žaliųjų partija, esame labai griežti. Mes manome, kad nepasisekė nei valstybinių miškų valdymo, nei aplinkosaugos reforma.
 Cirkai, kuriuos išdarinėjo vienas po to kitas aplinkos ministras, tarkime su tų pačių lankų įteisinimu… Aš nežinau, kas užsimanė tokius dalykus daryti…
 
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Arba tai, kaip buvo valdoma situacija su nelaimėmis, pradedant trūkusiu kanalizacijos vamzdžiu Vilniuje, po to padangų gaisru Alytuje arba situacija su „Grigeo“ „vamzdžiu“…  Visa tai vienareikšmiškai rodo, kad per tuos 4 metus gamtai nepadaryta nieko gero, o atvirkščiai – padaryta labai daug blogo.
 
Tą patį rodo ir Aplinkos ministerijos brėžiamos kreivės, kuriose mes matome, kad CO2 išmetimai, visų pirma, transporto ir žemės ūkio srityje, ir toliau didėja. Kitaip tariant, nesiimama jokių priemonių.
 
Iš kitos pusės, mes žinome, kad šiuo metu Klimato kaitos fonde yra nepanaudota 190 mln. eurų: nei renovacijai, nei transporto žalinimui, nei žemės ūkio žalinimui. Visos istorijos su trąšų nekontrole per pastaruosius 4 metus… Apie tai, kiek kur berti ir kas tai kontroliuoja, Lietuvoje apskritai nekalbama. Visa tai ir parodo, kokia tai politika. Tai yra ne žalia, tai ruda politika.
 
Pone Lapinskai, jei kalbėtume apie visuomenę ir jos prioritetus balsuojant, tai tokie dalykai, kaip aplinkosauga, gyvūnų teisės, žalioji politika, yra aktualūs tuomet, kada galvos nesuka piniginės klausimai. Ar jūs manote, kad Lietuvoje jau yra kritinė rinkėjų grupė, galinti ne tik galvoti, bet ir balsuoti už politikus, kalbančius ne apie vaikams ir senjorams skirtus pinigus, bet apie nykstančius tetervinus, globalinį atšilimą ir ekosistemą. Juk neseniai buvo paskelbta statistika, kurioje akivaizdu – skurdo rizikos lygis Lietuvoje yra aukštas, žemiau absoliutaus skurdo ribos gyvena 217 tūkst. gyventojų.
 
Visų pirma, aš noriu pasakyti, kad mes nesame vieno klausimo partija, mes turime pažiūras apie visas sritis, ir mūsų programa tai demonstruos. Iš kitos pusės, aš su jumis visiškai sutinku, kad yra labai sudėtinga kalbėti apie tokius dalykus, kaip klimato kaitos mažinimas, gamtos apsauga ir panašiai, kai tau trūksta pinigų susimokėti už butą ar komunalines paslaugas. Todėl LŽP, visų pirma, ir sako, kad mes siūlysime, pritarsime ir dalyvausime procesuose, kuriais bus keliama minimali mėnesinė alga: mūsų tikslas – kad iki 2030 m. Lietuva turėtų pasiekti ES vidurkius minimalaus atlyginimo ir pensijų atžvilgiu. Mūsų partijos uždavinys – pasirūpinti silpnesniąja visuomenės dalimi…
 
Apie ką jūs kalbate? Perskirstysite mokesčius?
 
Mes kalbėsime ir apie mokesčių perskirstymą, nors šiandien, aš manau, Lietuvoje pinigų pakanka. Tiesiog reikia nustoti juos švaistyti. Mes, visų pirma, kalbėtume apie tai, kad valstybinė investicijų programa turėtų būti įgyvendinama visai kitaip: ne per 150 punktų, kurie tęsiasi metai iš metų ir lėšos iššvaistomos, nepasiekiant jokių rezultatų, o susikoncentruoti ties konkrečiomis sritimis ir per metus kitus pasiekti konkrečius rezultatus.
 
Antras dalykas, yra šešėlio mažinimas. Matyt, visgi yra problema, kad šiandieninėje politikoje ir valstybės valdyme yra mažai žmonių iš verslo. Dabar tiesiog nėra matoma, kaip smėlis valstybei byra tarp pirštų. Kitaip tariant, kaip mokesčiai praeina pro šalį. O trečias dalykas – aš manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje visas pasaulis eis tuo keliu, bet ir mes žadinsime tą procesą, kad darbo mokesčiai bus mažinami, o ekologiniai mokesčiai ir taršos mokesčiai bus didinami. Aš manau, kad tai yra didžioji žalioji mokesčių revoliucija. Bet aš nesakau, kad ji turi vykti masiškai ir nedelsiant. Tai yra ilgalaikis procesas.
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Jūsų partijos programoje rašoma, cituoju: „LŽP ilgalaikis tikslas yra reformuoti dabartinę mokestinę sistemą pagal ekologinius kriterijus. Jei konkrečiau, kaip tai galėtų atrodyti praktiškai?
 
Mes pasisakome už taršos mokesčio, arba CO2, įvedimą – tokį, koks yra daugelyje pasaulio valstybių, kuris padeda kovoti su iškastiniu kuru, jo vartojimu pramonėje, transporte, energetikoje ir visur kitur. Ir galiausiai pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Tačiau kartu valstybė turi neprarasti konkurencingumo, todėl turi būti mažinami su darbu susiję mokesčiai, tuomet valstybė ir jos verslas turės palankias sąlygas daryti struktūrines reformas.
 
Jau buvo vienas bandymas įvesti mokestį teršiantiems automobiliams. Tačiau, matyt, atsigręžus į gyventojų pinigines, mokestis virto automobilių registracijos mokesčiu. Jei jūs būtumėte galėjęs realizuoti šį sprendimą, kaip būtų atrodęs šis mokestis.
 
Dabartinis mokestis yra visiškai neteisingas, jis nekelia kovos su tarša tikslų. Tai yra eilinis valstybės pasipinigavimas ir dar neaišku, kur tie pinigai nukeliaus. Mano supratimu, 1 ar 2 centai litre kuro, kurie galėtų būti paskirti kaip anglies mokestis, būtų žymiai geresnė auklėjamoji priemonė. Tada kiekvienas, prieš važiuodamas, tikrai pagalvotų, ar verta kelis šimtus kilometrų važiuoti tam, kad išgertum kavos. Mokesčiai nėra tik iždo papildymas, tai ir auklėjimo funkciją atlikti galintis dalykas. Nelogiška apmokestinti automobilį – kad ir pakankamai taršų – kelių šimtų eurų mokesčiu. Juk jis gali  nuvažiuoti per metus kelis tūkstančius kilometrų, tuo metu kai kurių seimūnų „kadilakai eskaladai“ gali lakstyti pirmyn atgal rydami po 20 litrų šimtui kilometrų.
 
Daug diskusijų kėlė tai, ką ir kaip Vyriausybė darė koronaviruso krizės metu: išmokų sistema ir pan. Jūsų nuomone, Vyriausybės padaryti sprendimai buvo būtini ir neišvengiami ar visgi prisijungtumėte prie tų, kurie teigia, kad tai buvo tiesiog priešrinkiminis išlaidavimas.
 
Taip… Tai yra visiškas išlaidavimas iš skolintų pinigų, kuris, neaišku, kokią turi prasmę. Remti reikėjo tuos, kurie iš tikrųjų nukentėjo. Mes matėme, kaip iš lėto vyko parama verslui, daugelis programų net iki šiol nėra normaliai įsibėgėjusios. Pasižiūrėjus į „Invegos“ lenteles ir dabar matosi, kad toli gražu iki tikrojo įsibėgėjimo. Iš kitos pusės, mes matome, kad buvo dalinami pinigai rinkėjams. Aš džiaugiuosi už tuos žmones, kurie gavo po 100 ar 200 eurų, tačiau valstybės požiūriu tai jokios struktūrinės permainos ar kažko gero neatnešė.
 
O ką jūs būtumėte siūlę?
 
Pasiūlymai būtų susiję su maksimaliai sparčiu reagavimu į verslo problemas – tam, kad būtų išlaikytos darbo vietos, kad nedidėtų struktūrinis ilgalaikis nedarbas. Mes matome, kad šie skaičiai dabar Lietuvoje yra labai prasti, mes struktūrinių bedarbių turime 2,5 karto daugiau nei kitose valstybėse. Tad ši vieta kelia daug įtarimų. O tai, kad parėmėme žmones sunkią minutę, tai galima padaryti, bet galima padaryti ir žymiai prasmingiau.
 
Dabartiniai valdantieji užsibrėžė įgyvendinti 6 reformas. Struktūrinių reformų taikinyje atsidūrė švietimas, sveikata, mokesčiai, pensijos, inovacijos, šešėlinė ekonomika. Kaip, jūsų nuomone, jiems sekėsi?
 
Manau, kad miškų ir aplinkosaugos srityje yra patirtas visiškas fiasko. Sukiršinta visuomenė, suterštas miškininkų vardas. Niekur tai nenuvedė. Kalbant apie sveikatos apsaugą – mes matome, kad per pandemiją sveikatos sistema totaliai sužlugo, kai žmonės negalėjo gauti elementarių paslaugų. Puse lūpų kai kas net šneka apie kelis kartus išaugusį mirtingumą ne nuo koronaviruso, o nuo kitų ligų. Aš manau, kad į šiuos klausimus turės būti kada nors atsakyta.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Švietimo pertvarkos srityje mes matome nepatenkintus mokytojus ir jokio kokybinio šuolio nei jų rengime, nei jų motyvacijoje neatsirado. Koronavirusas dar labiau sustiprino įtampas šioje srityje, kai kuriose mokyklose procesas vyko puikiai, bet kai kur jis visiškai nevyko, ir mes turėjome kamšyti skyles, tarp jų greituoju būdu pirkdami 30 ar 40 tūkstančių kompiuterių vaikams. Duomenų apsaugos srityje paskutinis skandalas su užlietais e. sveikatos duomenimis parodė, kad ši Vyriausybė nepasiruošusi ir nemoka valdyti ekstremalių situacijų ir kad pas juos nėra jokio strateginio mąstymo. Perkratymas ir pertvarkymas visų šių sričių yra pirmas darbas, kurį turėtų daryti nauja Vyriausybė.
 
O kokie prioritetai užsienio politikoje? Jūsų nuomone, yra strateginių ar taktinių spragų, kurias reikėtų peržiūrėti Lietuvos užsienio politikoje? LŽP programoje rašoma, kad: „Lietuvos užsienio politikos tikslams pasiekti reikia reformuoti jos vykdymą taip, kad ji efektyviai tarnautų šalies ir jos piliečių interesams“. Iš to galima suprasti, kad dabar neatitinka?
 
Ar tarnauja mums tai, kad nesugebame sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybos? Faktas, kad netarnauja. Ši suvaldyto sprogimo technologija yra netinkama, nepaisant, kur ji stovėtų, ar Lietuvoje, ar Baltarusijoje. Man yra absoliučiai žinoma, kad Europos Sąjungos institucijose Astravo klausimas nėra prioritetų sąraše. Jis yra paraštėse ir niekas juo nesirūpina ir nemano, kad tą reikia daryti. Tai reiškia, kad mūsų užsienio politika nesugebėjo iškelti šio klausimo europiniu lygmeniu. Į tokį lygį, kad įgytume sąjungininkų. Tuo metu Baltarusija stoja į Pasaulio prekybos organizaciją, ir tai yra puikus momentas, kada Europos Komisija gali suformuluoti papildomus reikalavimus Baltarusijai – tarp jų ir dėl Astravo. Kodėl mūsų diplomatija tuo nepasirūpino, aš nežinau.
 
O šiaip kalbant apie LŽP užsienio politiką – tai mes esame moderni, provakarietiška partija, kuri rūpinasi gerais santykiais su kaimynais abipusio bendradarbiavimo pagrindu.
 
Žaliosios partijos Europoje tradiciškai yra progresyvios žmogaus teisių ir laisvių klausimais. Kokia jūsų partijos pozicija: moterys turi turėti teisę laisvai apsispręsti aborto klausimu ar tos pačios lyties asmenų poros turi turėti tokias pat teises tuoktis, kaip ir heteroseksualios poros, ar marihuanos vartojimas turi būti legalizuotas?
 
Pradėsiu nuo antrosios pusės: bet kuri priklausomybė yra blogai. Todėl ir priklausomybė nuo marihuanos, ypač jaunų žmonių, yra labai blogai. Bet kuris gydytojas pasakytų, kad tai daro žalingą poveikį sveikatai, mažėja susikaupimas, motyvacija.
 
Bet ar turi tai būti kriminalizuotas augalas?
 
Be abejo, kad ne. Kriminalinės bausmės už suktinės turėjimą turi būti panaikintos, nes tai, kas yra dabar padaryta, yra visiškas nonsensas. Iš kitos pusės, narkotikų pardavėjai, tarpininkai, žmonės, kurie plėtoja juodąjį verslą, – tai su jais turi būti kovojama, tarp jų ir baudžiamosiomis priorėmis. Kalbant apie vienalytes (santuokas – ELTA), mes juos labai gerbiame ir pasisakome už teises. Bet Lietuvoje yra viena problema – tai konstitucinė problema. Vadinti tų pačių asmenų partnerystę šeima šiandien negalima iš teisinės pusės. Lietuvos Konstitucija numato šeimą kaip skirtingų lyčių asmenų sąjungą.
 
Bet jums tai būtų problema?
 
Man asmeniškai ir mūsų partijai tai nėra problema. Aš manau, kad šių žmonių visos teisės turi būti lygiai taip pat gerbiamos, kaip ir kitų piliečių.
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
O dėl abortų – tai kiekvienas žmogus yra pats sau šeimininkas, ir moteris turi turėti teisę pati nuspręsti savo ateitį ir sveikatos klausimus. Valstybės per didelis kišimasis į asmenų gyvenimą, ar tai būtų susiję su abortais, ar su vienos lyties tarpusavio bendravimo klausimu, yra nepriimtinas. Valstybė į lovą pas žmogų turėtų nelįsti.
 
Valstiečiai su Gediminu Kirkilu priešakyje šią parlamento kadenciją kėsinosi keisti rinkimų taisykles – žeminti kartelę… Iš to nieko neišėjo įsikišus prezidentui. Tačiau tarsi sutarta, kad dėl rinkimų sistemos pertvarkos, galbūt net radikalios, turės nuspręsti naujasis Seimas. Jums, kaip mažosios partijos pirmininkui, tai aktualus klausimas? Pritartumėte nuleisti kartelę, ar turite kitokių pageidavimų rinkimų sistemos atžvilgiu?
 
Per didelis kartelės sumažinimas, pavyzdžiui, nuo 5 iki 3 proc., lemtų labai didelę Seimo fragmentaciją, ir mes turėtume dar daugiau chaoso ir mažiau susitarimo. Nesu tikras, kad mes turėtume turėti 3 ar 2 procentų barjerą. Gal kažkiek pamažintas jis ir galėtų būti, pavyzdžiui, iki 4 proc. Tačiau yra kitas kampas šioje diskusijoje. Žmonės galbūt norėtų Seime matyti daugiau asmenybių, tada iškyla dabartinės rinkimų sistemos klausimas. Čia dalis kandidatų renkama vienmandatėse apygardose, ir tai yra asmenybių kova, o kita dalis – tiesiog pagal sąrašus ir, deja, kaip rodo praktika, tai sudaro galimybes kai kuriems asmenims būti nenutrūkstamai Seime. Manau, kad tai nėra labai gerai, nes motyvacija po kokios antros kadencijos yra prarandama, ypač jei esi nevienmandatininkas. Aš manau, kad čia būtų galima svarstyti apie Seimo narių kadencijų ribojimą. Nieko blogo čia nematau.
 
Jei visgi gautumėte mandatą ir reikėtų rinktis: eiti į mišrią Seimo narių grupę, ar jungtis prie valdančiosios koalicijos. Yra tokių politinių jėgų, dėl kurių sakytumėte, kad liekate mišrioje grupėje.
 
Tai klausimas su daug nežinomųjų. Prie tam tikrų sąlygų galimas bendradarbiavimas. Net ir tarp LŽP ir „valstiečių“ partijos. Tik prie tam tikrų aplinkybių, jei tai netrukdys aplinkosauginei veiklai.
 
Tad neatmestumėte galimybės dirbti su „valstiečiais“?
 
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tie dalykai yra įmanomi, aš pats 2016 m. prieš rinkimų ciklą dalyvavau derybose su R. Karbauskiu, ir viskas yra įmanoma, tačiau visada turi būti aiškumas. Politikoje pats blogiausias dalykas, kai yra neaišku, kas kam atstovauja, kokios yra vertybės, kokie yra tikslai.
 
Bet jūs manote, kad „rudąja“ paties pavadinta partija gali po rinkimų staiga transformuotis ir tapti „žalia“?
 
Jeigu atsisako ligšiolinės aplinkosauginės politikos ir leidžia plėtoti (žaliąją politiką – ELTA) tiems, kurie iš tikrųjų moka ir gali, – tai kodėl ne.
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2020.08.07; 10:44