Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Šeštadienį Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen išvyksta vienos dienos darbo vizito į Latviją, kur dalyvaus Saldaus mieste vyksiančiame Baltų vienybės dienos minėjime. Parlamento vadovė taip pat susitiks su naująja Saeimos Pirmininke Daiga Mierinia (Daiga Mieriņa).
„Jau vienuoliktąjį kartą susitiksime kartu švęsti bendrystę ir brolybę – Baltų vienybės dieną. Šeštadienį minėsime 787-ąsias Saulės mūšio metines, kai susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai įveikė Kalavijuočių ordiną. Saulės mūšis – ne vienintelis istorijoje mūsų vienybės ir bendradarbiavimo pavyzdys. Kai tik reikėdavo, bendriems tikslams lietuviai ir latviai suremdavo pečius. Tačiau prisimenant praeitį reikia semtis išminties dabarčiai – bendromis jėgomis kovoti su šiandienos grėsmėmis, nes kartu mes – stipresni, nes esame pačios artimiausios baltų tautos“, – sako V. Čmilytė-Nielsen.
Lietuvos parlamento vadovės nuomone, aktyvus parlamentinis dialogas šiandien svarbus kaip niekada anksčiau.
Baltų vienybės dieną. Vytauto Visocko nuotr.
„Mes pasirengę dirbti skirtingais lygmenimis, kad greičiau ir efektyviau rastume reikiamus sprendimus ir pasiektume politinius susitarimus dėl strategiškai svarbių projektų, saugumo ir Ukrainos pergalės“, – teigia Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, susitiksianti su naująja Saeimos Pirmininke Daiga Mierinia (Daiga Mieriņa).
Salduje vyksiančiame Baltų dienos minėjime taip pat dalyvaus Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Latvijos Respublika grupės nariai.
Nuo 2012 metų tapo tradicija Lietuvos ir Latvijos parlamentų tarpparlamentinių ryšių grupių nariams paminėti Baltų vienybės dieną. Nuo 2013 m. šioje šventėje dalyvauja ir parlamentų pirmininkai.
Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
… vėl paslydo koja. Nuo kūlgrindos akmens. Iki juosmens panyrau į dumblą. Kranto nematyti. Vien liulanti bekraštė pelkė. Priešaky tarp baltų lelijų plūduriuoja pušelės it japoniški bonsai. Už nugaros alasas – vejasi griausmingai šaukdamas Laisvės partijos aktyvas, kodėl aš nepritariau vieno jų nario nuomonei, jog covid epidemija yra tarptautinės medikų mafijos afera, kodėl aš turėjau kitą nuomonę apie LGBT ir apie tai slapta pasikalbėjęs su socialdemokratu neva praradau savo partinę nekaltybę. Švininis vanduo, glitūs akmenys. Vėl išpylė karštis – jau trisdešimt devyni. Nejau covid? Dar dar iš paskutinių jėgų – tolumoje, regis, žalsvas krantas. Išlipęs atsisėdu ant akmens. Toli toli triukšmingai klega Seimo opozicijos eisena, tarsi M. K. Čiurlionio „Laidotuvių“ ciklo kopija. Opozicionieriai slinko lėtai, nes jų partinis reitingas buvo labai žemas – jokios galimybės patekti į Seimą per būsimus rinkimus.
O per kūną keliauja tai karštis, tai šaltis. Prakaitas žliaugia krūtine. Staiga imu prarasti nuovoką – kaktoje atsiveria trečioji akis ir ima nurodinėti: kvailumas – ne kvailio, o protingojo problema… emocijas fiksuok ant popieriaus iškart, kol įkvėpimas ieško tikrų žodžių… prisimink U. Eco ištarmę: „Atmintis – mūsų siela. Praradę atmintį prarandame sielą.“… įsidėmėk – mūsų gyvenimas pilnas absurdo, šis prasideda nuo juokingai mažų dalykėlių, o per durnumą jis materializuojasi į beveik neišsprendžiamą problemą… atsimink – masėms labai patinka vidutinio proto balsai… vadovaukis Merfiu – vaizduotė svarbesnė už protą… įsimink, kad asilas nesupranta ne tik lotynų, pagal Platoną, bet ir lietuvių kalbos…
Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Slogus sapnas pabudusį Gūtenmorgeną negreit sugrąžino į virusais knibždančią epidemiologinę ir politinę kasdienybę. Sukrėstas Gūtenmorgenas nepatikėjo apie jį užvaldžiusį trimatį regėjimą (politinį, socialinį, kultūrinį). Jo dvasinę būseną stiprino ištikimoji mokyklos metais įsisąmoninta mintis: gyvendamas naudokis neribotomis mąstymo ir įžvalgų galimybėmis. Kaip ir tas žavus A. Camus pastebėjimas „Didžios mintys ateina į pasaulį balandžių kojytėmis“. Gūtenmorgeną užvaldė neįtikėtinas kūrybinis įkvėpimas: rašysiu esė, interviu, dienoraščio knygą, kuri preliminariai vadinsis „Pyst! – ir aš Lietuvoje“. Mus, latvius, visad domino unikalūs lietuviški mąstymo, kultūros paveldo, politikos objektai ir subjektai. Pavyzdžiui, kaip lietuviai keturis dešimtmečius statė nacionalinį stadioną, kaip dešimt metų teismai jį griovė, kol nugriovė, ir vėl sostinės savivaldybė traukia statybos dainelę iš pradžių. Aš dar neįminiau lietuviškojo futbolo koncepcijos mįslės, kaip galima laimėti rungtynes nė karto nesmūgiavus į varžovų vartus.
Gūtenmorgenas prisiekė pagal R. Barthesą – nebus „teksto be laiko žymės“, tad iš pradžių tobulinsiu lietuvių kalbos žinias.
Gūtenmorgenas dar nepamiršo vakarykščių pergalingų „Lietkabelio“ krepšinio rungtynių. Jį tiesiog suglumino užrašas ant krepšininkų marškinėlių PANEVEZYS, net ir patys krepšininkai, pasivadinę kažkokiais maldunais, lipkeviciais, griciunais… Važiuodamas iš Rygos į Vilnių, jis visad pravažiuoja pro Panevėžį. Jam net toptelėjo mintis, jog šia internetiška lietuviška prokalbe norima suklaidinti užsieniečius krepšininkus ir jų trenerius, kad šie ilgai ieškotų tokio miesto Lietuvoje su mažai žinomais krepšininkais, kuriems lietuviškąją tapatybę atėmė sportinė apranga. O gal toks klaidinantis manevras padėjo Panevėžio krepšinio komandai laimėti tarptautines rungtynes. Rungtynes dažnai palydi tokie sporto komentatorių tekstai: suvertė į krepšį 71 tašką, pralaimėję nori atkeršyti, sutrypė „Maccabi“ krepšininkus, o NBA rungtynėse komanda sukratė 151 tašką …
Katedros aikštė. Krepšinio turnyras. Slaptai.lt
Krepšinis, ta liguista lietuviškoji sporto religija, įdomi savo požiūriu į mus, latvius. Štai mūsų garsusis NBA krepšininkas Porziņģis lietuviškai, pagal baltiškąja tikrinių vardų rašybą, turėtų būti Puorzingis, o delfis jį pravardžiuoja – Porzingis, Porzingis, Porzingis… Susidariau nuomonę, kad lietuviškasis portalas mūsiškių pavardes verčia… iš anglų kalbos. Girdėjau, kaip vienos komercinės televizijos sporto komentatorius Krūminį per visas rungtynes neperstodamas vadino Krūminšu. Netgi kompozitorių Raimondą Paulą Lietuvoje kartais ima ir pavadina Paulsu.
Iškilmingai/skandalingai Kaune buvo atidarytas DARIAUS IR GIRĖNO STADIONAS. Džiaugiuosi, kad buvau pamalonintas latviškojo Delfi, kuris taisyklingai užrašė šio stadiono tikrąjį (koks ir turėtų būti) pavadinimą: S. Dariaus ir S. Girėno stadionas. Man dingojasi, kad toks stadiono pavadinimas yra grynų gryniausias sovietinis šleifas, kuomet buvo stengiamasi nuasmeninti iškiliuosius lietuvių tautos žmones. Panašiai sovietmety, 1984 metais, pietvakarių Pamyre buvo įvardyta Dariaus ir Girėno viršukalnė, Vilniuje taip iškreiptai pavadinta link oro uosto vedanti gatvė. Šiandien netgi Respublikos Prezidentas teikia Dariaus ir Girėno medalį su lakūnų portretais, bet lakūnai medalio averse yra bevardžiai. Tarsi jie būtų iš Gedimino ar Vytauto laikų.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija pritartų preciziškai tinkamai S. Dariaus ir S. Girėno rašybai, tačiau… „pavadinimą laiko tinkamu, nepeiktinu“. Štai kokia gyvybinga ir nepeiktina sovietmečiu iškreipta kalbinė informacija apie šiuos du iškilius lakūnus, kurių skrydį per Atlantą minėsime valstybiniu lygmeniu. Beje, kauniečiai Nepriklausomybės metais įkūrė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnaziją. Mat, švietimo darbuotojai yra kur kas raštingesni už sporto funkcionierius, savivaldybės klerkus.
Nekantraudamas laukiu Konstitucinio teismo verdikto dėl „trijų raidžių“ įstatymo, kuriuo Seimas pažemino Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Šis politinis kalbos sistemos pritempimas prie lenkų kalbos paniekino fundamentaliąją ilgaamžę baltų kalbų prigimtį. Sužinojau, kad tai labai suglumino Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentą dr. Stefano M. Lanzą: „Nelieskite lietuvių kalbos. Išsilaikė gražiai netgi per okupacijos metus“… Politikams „kalbininkams“ jis primena: „tai ne tik nepagarba savo protėviams, bet ir atsainus požiūris į savo turtą.“ Vadinasi, į didžiausią konstitucinę vertybę – kalbą.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Pritariu S. M. Lanzai, kad lietuviai praranda priegaidžių nuovoką, nebemoka kirčiuoti. Tiesiog gėda klausytis seimūnų apie jų darbą komytetuose, parlaamente ginant saavininkų teises… Kaip ir Nacionalinis transliuotojas maistą visad pristato su tarp dantų grikšinčiais ingredientais…
Skaitydamas e. erdvėje lietuviškų žodžių rašybą reklaminiuose skelbimuose – būnu visiškai pasimetęs. Nebesuprantu, kodėl veiksmažodį, prieveiksmį, būdvardį, net ir jungtuką, dizaineriai rašo didžiąja raide. Gal pagal šią reklamos tradiciją „Kalbėkime Angliškai“…
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visa, kaip ir gyvoji gamta, turi tendenciją augti, didėti. Mažytis mažmožis per daugelį metų išauga, sustiprėja ir tampa velniškai rimta, kartais jau nebeišsprendžiama problema, tada imama skeryčiotis: nėra finansų, neturime specialistų… O kai kalba pakrypsta apie kalbą, ekonomikos ir inovacijų ministrė liepia „nemesti pinigų bet kur“. Užsispyrė ir jau metus įšaldė Europos Sąjungos lėšas skaitmeninei erdvei sulietuvinti. Balandžio 21-ąją Nacionalinis susivienijimas žada rinktis prie ministerijos ir ištarti ministrei „Ne“ dėl lietuvių kalbos niekinimo.
Žinau, kad po tokių atsivėrimų vėl sulauksiu piktų, net grasinančių komentarų: ko aš, ne lietuvis, kišuosi į lietuviškus reikalus. Gindamas savo nuomonę ar įžvalgą, pasitikėsiu savo biografu, dviejų knygų apie mane autoriumi, Baltijos Asamblėjos premijos laureatu Mariu Bėrziniu, ir vadovausiuosi Diogeno Laertiečio išmintimi: jei koks asilas įspirtų, nejaugi duočiau jį į teismą. Bet dėl kaimynų kalbos– neliksiu abejingas.
Esu laimingas pirmomis įžvalgomis politikos srityje. Pavyzdžiui, kaip 2022 metais prasiplėtė Lietuvos demokratija: valstybei vadovavo du Ministrai Pirmininkai ir trys Krašto apsaugos ministrai… Tikiu, šiais metais mano pastebėjimų ir būsenų lauką paveiks slinktys link naujų įžvalgos dimensijų. Ypač po rytdienos susibūrimo prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos.
Kovoje su koronavirusu. EPA – ELTA nuotr.
Latvijos gyventojai dėl koronaviruso pandemijos dar mažiausiai pusmetį negalės grįžti prie normalaus gyvenimo. Tai antradienį žurnalistams pareiškė šalies sveikatos apsaugos ministras Danielis Pavļutas.
„Grįžti prie normalaus gyvenimo bent jau per artimiausius šešis mėnesius nepavyks, – sakė jis. – Pirmiausia turi radikaliai sumažėti sergamumas, o tai susiję su masiniu vakcinos nuo Covid-19 prieinamumu Latvijos gyventojams“.
Pagal ministro prognozes, esant dabartinei naujų užsikrėtimo atvejų skaičiaus mažėjimo spartai Latvijoje, svarbiausi apribojimai, įvesti kovai su pandemija, gali būti atšaukti vasario pabaigoje arba kovo pradžioje. Jis pabrėžė, kad vyriausybė dar diskutuos, ar pratęsti, ar atšaukti iki vasario 7 d. įvestą nepaprastąją padėtį.
Pirmasis užsikrėtimo koronavirusu atvejis Latvijoje buvo užfiksuotas praėjusių metų kovo 2 d. Nuo to laiko šalyje Covid-19 diagnozuotas 61 924 žmonėms, mirė 1 126 infekuotieji.
Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko nuotr.
Antradienį jau penkioliktą kartą ant piliakalnių, minint Baltų vienybės dieną, sužibs vienybės ugnys.
Baltijos jūros rytų pakrantėje gyvenančius žmones nuo amžių siejo bendri protėviai, papročiai, giminystės ryšiai. Baltų (aisčių) genčių kalbos ir kultūra turi bendras šaknis. Įsikūrusios kaimynystėje baltų gentys išgyveno tūkstantmetę istoriją iki šiol. Tačiau baltams dažnai tekdavo kautis su užpuolikais, ginti savo žemes, savo gyvastį, savo savastį. Baltai išgyveno, nes jų stiprybė buvo vienybėje ir tikėjime, kur jie bebūtų gimtinėje ar tremtyje.
1236 metų rugsėjo 22 dieną Saulės mūšyje lietuviai sutriuškino Livonijos (Kalavijuočių) ordiną ir parodė ryžtą ginti savo žemę. Tai buvo viena pirmųjų baltų genčių didžiųjų pergalių, po kurios priešiškas Livonijos ordinas sunyko. Mūšio išvakarėse buvo ugnies ženklas – vienykimės. Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.
2000 metais Lietuvos ir Latvijos Seimai Saulės mūšio – rugsėjo 22 dieną paskelbė Baltų vienybės diena. Ši diena tapo gera proga lietuvių ir latvių draugystei bei bendriems renginiams.
2005 metų rugsėjo 22 dieną buvo surengta Baltų vienybės ugnies sąšauka Žemaitijoje tarp Girnikų, Šatrijos ir Sprūdės piliakalnių. Šios sąšaukos pradininkai buvo Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, Žemaičių kultūros draugija, Varnių regioninio parko direkcija. Kitais metais, minint Saulės mūšio 770-ąjį jubiliejų, prie sąšaukos prisijungti buvo pakviesta daugiau bendruomenių Lietuvoje ir Latvijoje – uždegti ugnis ant piliakalnių bei kitose su baltų istorija susijusiose vietose. Vienybės ugnys plėtėsi pereidamos Lietuvos sienas ir sujungdamos baltų palikuonių gyvenamas žemes. Kasmet sąšaukos dalyvių vis daugėja. Sąšauka tapo išties baltus vienijančiu reiškiniu. Baltų vienybės dieną. Vytauto Visocko nuotr.
2019 metais Baltų vienybės ugnys nušvietė virš 200 piliakalnių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje ir kitose šalyse. Lietuvos-Latvijos vienybės draugijai pasiūlius, sutarta Vienybės ugnis uždegti rugsėjo 22 d. tarp 20.00-21.00 val. (Lietuvos laiku). Dalyviams siūloma tinkamai paruošti ugniavietę, uždegti ugnį, iškelti vėliavas, sugiedoti tautines giesmes, prisiminti baltų gentis, istoriją, kalbas, papročius. Jei yra netoliese kitų kalvų, ant kurių renkasi bendraminčiai, siūloma iškelti degančias kartis, iššauti fejerverką ar paleisti ugnies žibintus, kad matytume vieni kitų ženklus.
Sąšaukos dalyviai praneša, kur bus uždegtos ugnys. Iš gautų duomenų sudaromas sąšaukos žemėlapis, kuriame matosi, kur degs vienybės ugnys ir kas jas uždegs.
Šios sąšaukos esmė – aplankyti baltams atmintinas vietas, uždegti ugnis ant piliakalnių ar kitose su baltų istorija, kultūra susijusiose vietose ir sujungti baltų genčių palikuonis bei žemes.
Šeštadienį Biržuose bus paminėta Baltų vienybės diena. Per iškilmingą šventės atidarymą dalyvius sveikins Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Latvijos Saeimos pirmininkė Inara Mūrniecė, abiejų šalių kultūros ministrai, vyks Lietuvos ir Latvijos diplomatų chorų ir Palangos pučiamųjų orkestro bendras pasirodymas.
Šventės metu taip pat vyks amatininkų ir tautodailininkų mugė, tarptautinė latvių tapytojo Gederto Eliaso darbų paroda, baltų kulinarinio paveldo, abiejų šalių kino filmų pristatymo renginiai, įvairūs koncertai ir parodos.
Šventę vainikuos Balduonės ir Vecumniekų jaunimo simfoninio orkestro „Draugi“ ir Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ koncertas.
Bendras Baltų vienybės dienos minėjimas vyks jau aštuntą kartą. Vienais metais toks minėjimas rengiamas Lietuvoje, kitais – Latvijoje. Praėjusiais metais Baltų vienybės dienos šventė vyko Jelgavoje, ankstesniais metais – Palangoje, Liepojoje, Rokiškyje, Rucavoje, Šiauliuose ir Bauskėje.
Baltų vienybės diena – tradicinė šventė, kurios tikslas yra populiarinti glaudžius latvių ir lietuvių tautų bei valstybių ryšius, pristatyti ir puoselėti Baltijos valstybių kultūrą ir papročius.
Baltų vienybės diena švenčiama kasmet, pažymint 1236 metais įvykusį Saulės mūšį, per kurį sutriuškintas Kalavijuočių ordinas ir nutrauktas baltų žemių užkariavimas. 2000 metais Lietuvos ir Latvijos parlamentai Saulės mūšio dieną paskelbė Baltų vienybės diena.
Daugelį metų šis pastatas priklausė Lietuvos Respublikai
Lietuviai jau seniai turi verslo interesų Latvijoje, taip pat ir Daugpilyje, kuris yra antrasis didžiausias kaimyninės šalies miestas. Geografinė padėtis (vos 25 km nuo Lietuvos sienos bei Zarasų rajono savivaldybės ribos; iš Vilniaus netgi patogiau ir paprasčiau vykti traukiniu), gamtos ir vandens turizmas, kitos laisvalaikio pramogos į šį kraštą traukia pailsėti bei naujų įspūdžių ieškančius tautiečius.
Daugpilis – viena labiausiai augančių turizmo krypčių Latvijoje. Istorija nulėmė šio krašto savitumą, o modernus požiūris į praeitį padeda atverti naujas galimybes.
Pėdsaką paliko LDK, bet gilesnis – „didžiojo brolio“
Kaip ir Lietuvos miestai, Daugpilis per nepriklausomybės metus yra „nukraujavęs“, gyventojų skaičius nebesiekia 100 tūkst. Kas patraukė į Vakarus geresnio gyvenimo ieškoti, o nemažai rusakalbių pasitraukė į Rusijos Federaciją. Jų čia visuomet būta daugiau nei kitur Latvijoje – juk tai buvo Rusijos imperijai strategiškai svarbus taškas, dar iki sovietinės okupacijos rusakalbiai sudarė apie 37 proc., sovietmečiu – jau pusę visų gyventojų.
Rusakalbių gyventojų dalis ir dabar Daugpilyje yra didesnė nei kitur Latvijoje, tautine mažuma juos vadinti sudėtinga. Latvijoje, pasak oficialios statistikos, daugiausia latvių gyvena šalies vakarinėje dalyje esančioje Alsungos savivaldybėje – net 96 proc., o štai Daugpilio savivaldybėje jų mažiausia – nesiekia 20 proc.
Krašte savo pėdsaką paliko ir LDK. Tai Pliaterių, kitų didikų ir bajorų dvarai. Tai krašte įsitvirtinusi katalikybė. Pagaliau, ir šiandien nemenka lenkų tautinė mažuma, sudaranti apie dešimtadalį gyventojų. Daugpilyje pernai buvo atidengtas paminklinis ženklas Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui: kaip tik jis 1582 m. Daugpiliui (tuomet Dinaburgui, Rusijos imperijos valdymo metais miestas pervardytas Dvinsku) suteikė Magdeburgo miesto teises.
Lietuvių dalis daug kuklesnė – per tūkstantį žmonių. Daugpilio lietuviai yra susibūrę į bendruomenę, turi folkloro ansamblį „Rasa“.
Niekur neberasite nuorodos, tačiau vietos žmonės dar parodys pastatą Teatro gatvėje (Teatraiela), kuriame iki 2003-iųjų plevėsavo Trispalvė – čia veikė Lietuvos Respublikos konsulatas. Dabar šis pastatas tuščias ir apleistas, parduodamas. Lietuvai šis pastatas priklausė ir iki sovietinės okupacijos. Įdomus faktas: 1926 m. rugsėjį – 1927 m. gegužę atašė prie vice konsulo Daugpilyje, Lietuvos pasiuntinybėje Latvijoje, dirbo garsusis lietuvių keliautojas, žurnalistas, rašytojas bei visuomenės veikėjas Matas Šalčius (1890-1940).
Matas Šalčius
Nepriklausomoje Latvijoje Daugpilis gausiai gyventas žydų, čia klestėjo prekyba – prekės buvo plukdomos Dauguva, gabenamos traukiniu.
Senamiestyje likęs kvartalas vadinamojo judenstiliaus prabangių namų. Būta keliasdešimt sinagogų…
Skirtingų tautybių, tikėjimų simbolis yra bažnyčių kalva – vieta, kur kaimynystėje stūkso praėjusio amžiaus pradžioje pastatyti keturių konfesijų maldos namai: liuteronų, Romos katalikų, stačiatikių bei protestantų.
Sovietinės Latvijos vertybės ir šiuolaikiniai akcentai keistai susitinka Dubrovino parke. Vienoje pusėje – sovietinių karių kapai ir amžinoji ugnis. Kitoje pusėje suformuota miestiečių pamėgta moderni aikštė su fontanu, gėlynais bei paminklu Pavelui Dubrovinui, kuris 1876-1890 m. buvo miesto galva. Pasakojama, jog jis savo lėšomis pirko pelkėtą sklypą, jį numelioravo – padovanojo miestui žaliąjį plotą.
Šių įvykių liudininkas veikiausiai buvo būsimasis rašytojas, kunigas ir visuomenės veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933), kuris kaip tik tuo metu, 1881-1888 m., mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje.
Beje, žmogaus ūgio Dubrovino skulptūra su šuniuku – Maskvos miesto dovana Daugpiliui (2007, skulpt. A. Taratynov)…
Miesto karūna – tvirtovė: miestas mieste
Daugpilio tvirtovė yra unikalus 19 a. kultūros ir istorijos paminklas. 1810-1878 m. kaip Rusijos imperijos vartai statytas kompleksas yra paskutinė pasaulyje bastioninė tvirtovė. Apie tris šimtus metų tokio tipo tvirtovės laikytos patikimu gynybiniu įtvirtinimu nuo artilerijos. Tvirtovėje įtvirtintas miestas su ketveriais vartais, kuriems suteikti Rusijos imperatoriaus Aleksandro I ir jo brolių (Nikolajaus, Michailo bei Konstantino) vardai. Priešais vartus buvo išdėstyta barjerinių vartų ir tiltų sistema, kurios elementai taip pat išlikę. Įtvirtintame mieste dešimt plačių tiesių gatvių, 80 pastatų, tarp jų karinės paskirties ir gyvenamieji (čia registruota per tūkstantį gyventojų) bei maldos namai. O tvirtovės teritorija plyti gerokai už miesto vartų, apima daugiau nei du kvadratinius kilometrus apibus Dauguvos upės.
Nikolajaus vartai
Seni mūrai yra matę daug mirčių. Čia buvo kalintas ir mirties bausme sušaudant nuteistas sukilėlis grafas Leonas Pliateris (1836-1863). Antrojo pasaulinio karo metais tvirtovėje naciai buvo įrengę karo belaisvių stovyklą „Stalag 340“, kurioje žuvo per 124 tūkst. vyrų. Tvirtovės teritorijoje 1941-1942 m. veikė žydų getas.
Sovietmečiu tvirtovė visuomenei buvo uždara, čia veikė aukštoji karo aviacijos inžinierių mokykla. O Dauguvos tilto įtvirtinimai buvo pritaikyti kalėjimui. Visuomenė laukia, kada įkalinimo įstaiga bus perkelta į kitą vietą, istorinis pastatas bus sugrąžintas unikaliam tvirtovės ansambliui.
Tačiau įtvirtintame mieste besilankantys turistai atokiau esančio kalėjimo nepastebi. Ir be to yra kas veikti, niekur neišeinant čia galima praleisti netgi ne vieną dieną. Unikalių lankytinų objektų yra ganėtinai, nuo muziejų iki antikvarinių bei vintažinių parduotuvių. Praalkusiuosius pamaitins kavinė, o ieškančiuosius prabangaus poilsio 19 a. skliautuotuose kambariuose priims prašmatnus viešbutis. Jis prisitaikęs ir korporacijų išvykų madai, siūlo konferencijų sales.
O tie, kurie tvirtovę aplankys liepos 20–21 d., pateks į šventės sūkurį: liepą čia kasmet rengiamas tarptautinis Daugpilio istorijos rekonstrukcijos klubų festivalis „Dinaburg 1812“. Šiemet jis vyks jau penktąjį kartą. Turėtų būti įspūdingas vaizdas, kai už restauruotų Nikolajaus vartų išsirikiuoja 19 a. pradžios ekipiruote pasipuošę pulkai ir stoja į mūšį!
Greta militaristinių objektų – šiuolaikinis menas
Šiandien tvirtovė susijusi ne vien su militaristine praeitimi, bet ir randa originalų pritaikymą šiuolaikiniam menui.
Buvusių kareivinių fone į akis krenta milžiniško arklio skulptūra tarsi mumija – „Tvirtovės vaiduoklis“ (2017, skulpt. E. Perševic, dail. I. Kalita ir K. Čekotins), pripažintas geriausiu tarptautinio vaizduojamojo meno simpoziumo darbu. Skulptūra padengta fosforo turinčiais dažais, tad tamsoje atspindi šviesą. Anksčiau būta ir kopėčių, tačiau jas teko pašalinti dėl jaunimo nevaldomo noro naktimis „pajodinėti“.
Meno objektų tvirtovėje yra ir daugiau. Ant pylimo iš toli ryškėja raudonos raidės: ROTKO. Ideali nuoroda. Mat centriniai pastatų komplekso rūmai, buvęs arsenalas, yra Marko Rotko vardo daugiafunkcis meno centras.
Daugpiliečiai pagrįstai didžiuojasi šiuo pasaulinio lygio kompleksu, kuris atidarytas prieš šešerius metus. Čia galima išvysti kol kas didžiausią pasaulyje dailininko M. Rotko kūrybos ekspoziciją (mažesnės nuolatinės parodos veikia Niujorke, Naujojoje Zelandijoje), taigi jo kūrybos gerbėjai atvyksta iš tolimiausių šalių, net Australijos.
Pasaulinio garso dailininko M. Rotko originalai ypatingos apsaugos salėje keičiami kas trejus metus.
Vaikystę šiame mieste praleidęs, su šeima į JAV emigravęs M. Rotko (Markus Rotkovič) (1903-1970) laikomas vienu ryškiausių 20 a. antrosios pusės dailininkų, abstraktaus ekspresionizmo pradininkų.
Tapydamas ekspresyvia ir siurrealistine maniera, iš Daugpilio kilęs žydų tautybės dailininkas ilgainiui sukūrė išskirtinį stilių, kuriam būdinga savita tapymo technika, stačiakampės spalvinės formos. Jis susitelkė į spalvinę emocijų išraišką, nuo gilios melancholijos iki pergalingo gyvenimo džiaugsmo. Per savo gyvenimą Rotkonutapė apie 800 paveikslų. Aukcionuose šiandien jų kainos nuo svyruoja nuo 5 mln. iki 50-60 mln. eurų, o vienas paveikslas buvo parduotas už rekordinę 89 mln. eurų sumą.
M.Rotko meno centre, kuris yra savivaldybės pavaldumo, eksponuojamos ne tik paveikslų reprodukcijos, atspindinčios skirtingus kūrybos periodus, pamatyti vaizdo įrašą, kuriame demonstruojama Rotko tapymo technika. Dailininko originaliems paveikslams yra skirta ypatingo saugumo bei reguliuojamo klimato salė. Pagal sutartį su dailininko šeima, Niujorke gyvenančia dukterimi Keit Rotko Prizel ir sūnumi Kristoferiu Rotko, kas trejus originalai yra keičiami. Kaip tik šią liepą atvyksta nauji šeši paveikslai.
Meno centras skirtas ne vien M. Rotko. Kitose salėse vyksta bent penkios įvairios sezoninės parodos. Organizuojami meno simpoziumai, kūrybinės dirbtuvės.
Neabejotina, kad daugiafunkcis šiuolaikinio meno centras tapo nauju Daugpilio traukos centru, praeityje pramonės miestui suteikė ypatingo kolorito.
Šiame komplekse įsikūrusi ir kavinė bei viešbutis, apie kuriuos jau užsiminiau.
Vieta, kur lyja… švinu
Švino lietus – skamba neįtikėtinai, tačiau tokia unikali vieta Daugpilyje iš tiesų yra. Žinoma, savo akimis tokio lietaus išvysti nepavyks, juolab kad jam šiais laikais leidžiama „lyti“ tik dukart per metus – pavasarį bei rudenį, ir tuomet jokie žioplinėtojai arti neprileidžiami. Mat švinas, kaip žinoma, yra kancerogenas, o industrinio paveldo statusą turinčioje gamykloje oro filtrai nėra numatyti.
Daugpilio šratų gamyklos produkcija.
Broliai Reisleriai amunicijos gamyklai savo laiku pasirinko šią vietą dėl strategiškai patogios vietos, kurią suteikė geležinkelio Petrogradas-Varšuva, Ryga-Orlovas magistralės. Nuo 1885 m. veikianti gamykla yra seniausia tokia Šiaurės Europoje. O švino liejimo bokštas pagal paskirtį naudojamas paskutinis Europoje – jau nebeilgai: siekiant gamtą apsaugoti nuo taršos švinu, daugelyje ES valstybių jau seniai uždrausta medžioklei naudoti šratus; nuo 2021 m. planuojama juos uždrausti ir Lietuvoje.
Tačiau liejimo technologija yra įdomi industrinio paveldo dalis. Kad latviai jį sėkmingai pritaiko turizmui, pripažinta Europos lygiu (2015 m. Europos kultūrinio turizmo tinklo konkurse Daugpilio šratų gamykla pripažinta vienu sėkmingiausių projektų).
Masinės apvalių šratų gamybos būdą sukūrė ir 1782 m. užpatentavo britas Viljamas Vatsas. Esmė ta, kad išlydyto švino lašai, krisdami iš didelio aukščio, įgauna rutuliuko formą, atvėsta sukritę į vandens baseiną.
Iš tikrųjų technologiniai procesai yra sudėtingesni. Daugpilio šratų gamyklos gidas Paveldas palengva atskleidžia visus niuansus, parodo, kaip veikia įvairūs mechanizmai ir nieko nedraudžia čiupinėti. Toje aplinkoje, atrodo, sustojo praėjusio amžiaus laikas, kartu su sovietiniais įvairių draudimų užrašais.
Kad formuotųsi taisyklingi švino lašai, švino rūda pirmiausia legiruojama – 1,2 tūkst. laipsnių temperatūroje sulydoma su tam tikru arseno ir stibio kiekiu. Metalo lydinys pakeliamas į 31,5 metro aukščio mūrinį bokštą, statytą 1911 m. (pirmasis bokštas buvo medinis, per gaisrą sudegė).
Bokšto viršuje išlydyta metalo masė mažomis srovelėmis tekinama per rėtį, kurio kiaurymės atitinka šrato skersmenį. Kad susiformuotų taisyklinga forma, bokšto aukštis yra nepakankamas. Todėl po bokštu dar yra 19 metrų gylio aušinimo šulinys, daugiau nei iki pusės pripildytas vandens. Pasak Pavelo, šratai iki vandens paviršiaus krinta 37 metrus, lygiai tris sekundes. Dar vienas įdomus niuansas: šratai panyra ne į gryną vandenį, o pamuiles – tai juos apsaugo nuo deformavimosi.
Toliau laukia kiti technologiniai procesai: kalibravimas, apvėlimas grafitu ir pan.
Pasitaiko ir broko, ne visuomet „lyja“ švino lašais. Kartais susiformuoja švininiai „makaronai“. Toks gamybos brokas taip pat turi paklausą. „Makaronus“ svareliams išgraibsto žvejai, lėlių gamintojai.
Nuo šmakovkos iki tramvajaus
Turizmo informacijos centras rekomenduoja nemažą sąrašą lankytinų objektų ir išskirtinių dalykų. Populiarumu negali skųstis pačiame centre esantis šmakovkos muziejus. Šmakovka latgaliai vadina naminę degtinę. Šio muziejaus darbuotojai pastebėjo, kad lietuviai ganėtinai daug išmano apie šią sritį, žino pikantiškų smulkmenų. Tiesa, tiek šio kulinarijos paveldo gamyba, tiek ir pardavimas yra griežtai reglamentuojami – paragauti šmakovkos pavyks tik nedaugelyje vietų, o kaina skatina pasvarstyti – ar verta?
Tramvajų linijos Daugpilyje buvo nutiestos tuoj po Antrojo pasaulinio karo.
Prabilus apie gastronominius dalykus: dešimt restoranų į valgiaraščius įtraukė valgių, dedikuotų Daugpiliui. O šiame mieste veikiantis saldainių fabrikas gamina žinomo rusų aktoriaus bei cirko klouno Jurijaus Nikulino (1921-1997) saldainius! Sumanymas kilo paaiškėjus, kad aktoriaus motina yra kilusi iš šių vietų, ir J. Nikulinas tą vienintelį kartą sutiko, kad jo vardas taptų prekės ženklu (o kažkas siūlė populiaraus komedijų aktoriaus vardu pavadinti net degtinę), degustavo pasiūlytus saldainius ir pats atsirinko patikusius – lazdyno riešutus šokolade.
Į lankytinų vietų sąrašą nėra įtrauktas Daugpilio universitetas, nors įdomu tai, kad nedidelis miestas turi tokią didelę aukštąją valstybinę aukštąją mokyklą. Universitetas bendradarbiauja su trim mūsų aukštosiomis mokyklomis: Vytauto Didžiojo universitetu, Kauno technologijos universitetu bei Panevėžio kolegija. Latvijoje veikia iš viso 6 universitetai, 29 aukštosios mokyklos, 25 kolegijos, dauguma jų valstybinės. Kilo natūralus klausimas, ar latviai neketina reformuoti, optimizuoti mokyklų tinklo kaip lietuviai. Pasirodo, kad tokių minčių buvo, tačiau visuomenė pasipriešino panašiems žingsniams.
Kojų pernelyg varginti nenorintiems žmonėms latviai siūlo ekskursiją retro tramvajumi. Beje, tenykščiai nustemba sužinoję, kad Lietuvoje nėra tramvajų. Latvijoje šis viešasis transportas kursuoja trijuose miestuose. Pirmoji tramvajaus linija buvo nutiesta 20 a. išvakarėse Liepojoje, vos metų kitų elektriniai tramvajai pradėjo važinėti ir Rygoje. O Daugpilyje tramvajaus bėgiai buvo nutiesti jau po Antrojo pasaulinio karo, ir jų plotis skyrėsi nuo senųjų linijų.
Latvijos premjeras K. Karinis. EPA-ELTA nuotr.
Premjerui Sauliui Skverneliui pareiškus, kad latviai lietuviams yra ne broliai, o konkurentai, Latvijos premjeras Krišjanis Karinis teigia, jog lietuviai yra broliška latviams tauta.
Taip K. Karinis sakė, Latvijos nacionalinio transliuotojo LTV žurnalistų paklaustas, ar latviai lietuvius laiko broliais, ar konkurentais.
„Lietuviai – mūsų broliai, mūsų broliška tauta ir artimi sąjungininkai“, – LTV sakė Latvijos premjeras.
LTV kalbinto Latvijos tarptautinių reikalų instituto politologo Andrio Sprūdo teigimu, S. Skvernelio pareiškimus apie lietuvių ir latvių santykius bei prezidentės Dalios Grybauskaitės išsakytą aštrią tokių premjero pasisakymų kritiką reikėtų vertinti kaip audrą stiklinėje.
„Vyksta rinkimai (Lietuvoje. – ELTA). Viena vertus, S. Skvernelis turi save kažkaip pozicionuoti. Sako, kad konkurencija egzistuoja, o jis stos ginti lietuvių teises. Kita vertus, Dalia Grybauskaitė – kadenciją jau baigianti prezidentė, ir jai labai nepatinka, kad kažkas lenda į jos sritį – užsienio politiką“, – LTV teigė A. Sprūdas.
Kaip skelbė portalas LRT.lt, penktadienį Lazdijuose viešėjęs į prezidento postą kandidatuojantis ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė, kad latviai lietuviams yra ne broliai, o vieni didžiausių konkurentų ekonomikos srityje.
Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Su Lietuvos Prezidento posto sieksiančiu filosofu Arvydu JUOZAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Jei Jūs taptumėte Lietuvos prezidentu, kaip gvildentumėte mūsų demografinę bėdą – ar finansiškai skatintumėte lietuvių šeimas auginti daug vaikų? Nejaugi neįmanoma pasiekti, kad mūsų šeimos augintų ne vieną, ne du, o mažų mažiausiai tris – keturis vaikus? Ko reikia šiam proveržiui – tik pinigų? Jei neauginsime daugiau nei šiandien atžalų, mes juk ištirpsime.
Žinoma, šis klausimas yra bene iš skaudžiausių. Nes jis demografinis, nes demografija nūnai — alfa ir omega, tautos ir valstybės (!) išlikimo klausimas. Būtina per vieną kartą, per maždaug 20 metų, nepražūti. O pavojus labai didelis, realus. Žmonės nebemato Lietuvos jau net po 20-ies metų. Vyriausybės strateginiai planai, kurti iki 2030 metų, išjuokti ir niekam nereikalingi. Reikia akivaizdaus atsakymo. Dabar, nuo šių metų sausio, vaikams skiriamos tiesioginės mėnesinės išmokos. Tačiau šių reformos tikrasis paramos efektas yra nedidelis, nes vietoj to buvo atsisakyta neapmokestinamo minimumo lengvatos asmenims, kurie turi vaikų.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Poveikis daugiau psichologinis – tiesioginės išmokos piliečiams aiškiau parodo “valstybės rūpestį” negu mokestinės lengvatos. Jei jau buvo pereita prie tiesioginių išmokų, žinoma, šios sistemos jau nereikėtų atsisakyti, o pačias išmokas reikėtų drastiškai didinti (beje, Estijoje už vaiką mokama 100 eurų.)
Svarstytina, ar nereikėtų papildomai taikyti ir mokestinių lengvatų, pririšant jas prie šeimos pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui. Ir apskritai šeimos ūkis turi tapti Lietuvos ekonominės-socialinės politikos centru. Įskaitant ir jaunų šeimų gyvenimo salygas, skiriant jaunoms šeimoms „investicines būsto paskolas“ ir taikyti įvairias kitas priemones, kurios yra taikomos ES rytų ir šiaurės regiono šalyse.
O dabar pasakysiu svarbiausia: vaikai pirmiausiai gimsta iš vilties, o ne iš pinigų. Vargo ir skurdo šalys gimdo, turtingos ir viskuo pertekusios Vakarų — nebe. Todėl reikalingos ne vien konkrečios ekonominės-socialinės priemonės, bet ir esminis viešo požiūrio pasikeitimas. Darykime išvadas.
Kaip, tapęs Lietuvos prezidentu, stabdytumėte emigraciją? Spaudoje Jūs ne sykį teikėte savo poziciją. Ir vis dėlto – nejaugi Lietuvos valstybė nepajėgi sustabdyti išvažiuojančiųjų, nejaugi Lietuva nežino veiksmingų vaistų nuo emigracijos? Gal tiesiog – nenorima stabdyti? Trumparegiškai mąstančiai Lietuvos valdžiai naudinga, kai trečdalis darbingų, veiklių, iniciatyvių žmonių palieka šalį – jie neberengia protestų, nebalsuoja, nekritikuoja, nekontroliuoja?
Emigracijos stabdymas turi prasidėti mokykloje. Iš dalies ir darželyje. Žmogaus santykis su valstybe ir jos ateitimi — valstybine kalba — prasideda šeimoje ir vaikų dainomis, lietuviškoje ugdymo aplinkoje. Kiekvienoje kartoje atgaivinant tautos istorinę atmintį ir dvasinę kultūrą.
Antra, tvarkyti viešąją kalbos erdvę. Antai, mažiausiai 20 % dainų Lietuvos „ore“ turi skambėti valstybine kalba — šitoks procentas yra įstatymiškai įtvirtintas ne vienoje Vakarų Europos šalyje. Manau, reikėtų aukštesnio nuošimčio. Ir šiuo atveju nesidairykime į brolius ir seses latvius, pas juos ir be įstatymo padėtis gera — iki 50 % eterio skamba valstybine kalba. Galima sugalvoti lietuviško turinio skatinimo sistemą.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Tai tik du žingsniai. Sakysite, inicijuočiau ir draudimus? O kaip kitaip gali būti išsaugota valstybė, kai pienas išlietas ir teka į visas puses, ir varva viskas, ir laša nežinia kur. Kai valstybė tampa pereinamu kiemu — kas tai? Valstybė? Ploti katučių, garbinti ir šlovinti lietuvį, gyvenantį bet kur? Taigi saviapgaulė! Pasaulis nebus be valstybių, o išvykę mūsų lietuvaičiai tampa kitų šalių piliečiais. Daug išvykstančių pasiduoda malonumų civilizacijai ir numoja ranka į tūkstantį metų saugotą ir gintą žemę, kalbą. O mūsų senoliai grūmoja iš po žemių ir iš dangaus, vaizdžiai tariant, kai palikuoniai gyvena akli kurti.
Todėl reikia imtis valstybės saugos valstybiškai. Aš iki šiol daug apie tai rašiau, kažkiek įtakojau valdžią. Bet dabar to per maža. Ir todėl imuosi šio kelio — link prezidentūros. Nes laiko turime mažai, reikia veikti stipriomis administracinėmis priemonėmis, nebe raštais.
Suprantama, kad augant ekonomikai ir piliečių gyvenimo kokybei, emigracijos mastai turėtų mažėti. Taip tikriausiai galvoja ir politinis elitas, laukdamas, kol viskas savaime susitvarkys, kai “pasivysime Europą”. Taip, ekonominis Lietuvos proveržis yra itin svarbus. Ir šioje srityje būtinos kryptingos valstybės pastangos. Tačiau nepamirštant ir socialinės atskirties bei regioninės politikos. O dabar – Lietuvos BVP auga ir socialinė bei geografinė atskirtis taip pat auga. Be to, kažin ar pavyks greitai pasivyti labiausiai išsivysčiusias šalis, todėl ryšio su savo Tėvyne stiprinimas kaip ir bendra viešosios erdvės “atmosfera” šalyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.
Emigraciją nulemia ne vien kosmopolitizmas ir ekonominiai-socialiniai veiksniai. Ne mažiau svarbu, kaip pilietis jaučiasi savo šalyje, ar jis nėra nuvertinamas ir nušalintas nuo svarbiausių politinių sprendimų, koks yra valstybės institucijų požiūris į pilietį. Jei jis jaučiasi nesaugus, jei nebetiki, kad Lietuvoje įgyvendinamas teisingumas, tuomet jis ieškos progos išvykti, net ir gerėjant ekonominėms sąlygoms.
Jūs teisus, kad Lietuvos politinis elitas ima nebejausti atsakomybės dėl įgyvendinamos politikos pasekmių. Jis prisitaikė išlikti, puikiai gyventi net ir “maro” – masinės emigracijos – sąlygomis. Tokiam parazitiniam gyvenimo būdui piliečių nusivylimas yra naudingas, kaip ir valstybinės sąmonės gesimas. Trisdešimt metų kurta “pilietinė visuomenė” juk tebuvo apgaulė.
Kita vertus, šiuolaikinis žmogus gal ir šiaip yra linkęs sunaikinti save, savo tautą, paveldėtą kultūrą ir net aplinką. Todėl būtina nuolat priminti, kad ši valstybė — tavo ir tavo tautos (kalbančios lietuviškai) ateities, bendrojo gėrio labui. Valstybė tarsi estafetinė lazdelė, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Reikia ištvermės ilgai distancijai.
Ir jos reikės dar daug daugiau, jei ištiks naujos krizės. Todėl viską lemia tautos susitelkimas, ryžtas kurti savo gyvenimą čia.
Ką daryti? Atsakysiu palyginimu.
Žlugus Lietuvos Respublikai ir užgriuvus negandai, atėjusiai imperijai ilgiausiai nepavyko sunaikinti Lietuvos mokytojo. Keli „smetoniški mokytojai“ mokė net mane. Vadinasi, valstybės idėja liko gyva jos švietėjų darbe. Jie mus mokė požiūrio į mokslą, pareigą ir dar daug ko mokė. Tad nacionalinis švietimas tautos ir valstybės išlikimui bei sustiprėjimui ilgoje distancijoje yra svarbiausias.
Mano sprendimas toks: Švietimo ir mokslo ministerija nebegali ilgiau būti partijų derybų objektas, nes jų paskiriami ministrai vis prastėja, nes jie skiriami „atliekamuoju principu”. Švietimo ministras – prezidento prerogatyva. Jis bus skiriamas prezidento teikimu. Ir kontroliuojamas bus prezidento.
Kaip ir Jūs, taip ir aš manau, kad dviguba pilietybė – labai blogas sumanymas. Užsienyje gyvenantys lietuviai neturėtų reikalauti šios privilegijos, o Lietuvos valstybė neturėtų nusileisti užsienyje gyvenančių lietuvių kaprizams. Bet ar pavyks atlaikyti šį spaudimą? Ko siekia užsienio lietuviai, atkakliai reikalaudami dvigubos pilietybės? Ko siekia juo remiantys Lietuvos lietuviai? Niekam nė motais, kad šitaip galima sužlugdyti Lietuvos valstybę?
Pirmiausiai atverskime kortas. Pamatysime, kad ant stalo gula Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (PLBV) korta. Neberasdama ryšio su naujaisiais mūsų išeiviais-ateiviais ji, PLBV, savo politinę reikšmę kaitina šiuo destruktyviu valstybei reikalavimu. Ji sugebėjo įsprausti šį nereikalingą reikalą į partijų programas. Argumentų, kodėl tai pavojinga, net labai pavojinga, nebekartosiu. Lietuvio pasas — puikiausia išeitis, jį galima patvirtinti Seime ir baigti šią politinę polką su ragučiais, baigti kol ji nesuėdė milijonų erų ir nesupriešino — nereikalingai, nežinia dėl ko! — lietuvių ir piliečių.
Tikimasi užsienio lietuvių balsų. Emigracija palietė vos ne kiekvieną Lietuvos giminę, todėl galvojama, kad eiliniai piliečiai nieko bloga dvigubose pilietybėse neįžvelgs, nesusimąstys apie praktines ilgalaikes pasekmes pačiai valstybei, jeigu būtų ardomas tikrasis piliečio ryšys su savo valstybe.
Esu skaitęs Jūsų knygą apie Mažosios Lietuvos, t.y. dabartinio Kaliningrado srities, bėdas. Man pačiam kadaise teko daug važinėti po Mažąją Lietuvą renkant duomenis apie išniekintus prūsų ir mūsų kultūros, istorijos paminklus, kryptingai rusinamus lietuvius. Kadaise Vilniaus Universitete rašiau net diplominį darbą „Mažoji Lietuva – šiandienos akimis“. Jūsų, ilgokai dirbusio Kaliningrado srityje, noriu paklausti: ar ten gyvenantys rusai priešiškai žiūri į Lietuvą? Kokios priežastys lemia Kaliningrado srities gyventojų žvilgsnį į Lietuvą? Kitas klausimas: ar ten gyvenantys lietuviai pasmerkti surusėti, ar vis tik juos galima išgelbėti? Taip pat – kas trukdo mums pasiekti, kad Kaliningrado srityje būtų pastatyta kur kas daugiau paminklų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams?
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Atsakysiu nuo galo. Šiuo metu abiejų pusių politika Mažosios Lietuvos/Rytprūsių atžvilgiu atsidūrusi aklavietėje. Mums gali tekti ne naujus paminklus statyt, o kovoti, kad nebūtų išmontuoti jau pastatytieji. Labai tikiuosi, kad tai nenutiks.
Antra, Karaliaučiaus žmonės niekuomet nejautė Lietuvai akivaizdaus priešiškumo. Lietuva (net išsyk po karo) buvo labiau gerbiama nei — negražu sakyti, bet tai faktas — Lenkija.
Mano darbo metais (2004-2009 m.) žmonių palankumas Lietuvos atžvilgiu išaugo maždaug trečdaliu (nuo 50 iki 75 proc.) Tie sociologiniai tyrimai liudijo ne tik mano paties aktyvią ar net labai aktyvią veiklą, bet ir labai palankius metus. 2005 m. Kremlius, spaudžiamas vietinės inteligentijos ir net administracijos, sutiko švęsti Kionigsbergo (!) 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo miestas plačiai naudojo istorinį vardą, o svarbiausiai – išbrido iš duobėtų gatvių, nusimetė nusilaupusių namų fasadines sienas. Kaimyninėms valstybėms leido dovanoti tai, kuri ką norėjo ir pajėgė. Mes griebėme šią galimybę už ragų ir centrinėje miesto dalyje didžiulį paminklą Liudvikui Rėzai pastatėme. Nuostabų, su lietuviškais užrašais viršum rusiškų; lietuvių kalbos mokymą (ir kabinetą) grąžinome į senąjį universitetą. Daug ką padarėme.
O dabar? Blogai. Ir reikės daug pasistengti, kad nebūtų dar blogiau.
Domiuosi Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykiais. Esu parengęs keletą interviu su Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtoju prof. Alvydu Butkumi. O kokie veiksniai trukdo rimtesnei lietuvių – latvių brolystei Jūsų manymu? Jūs juk ilgokai gyvenote Latvijoje, esate parašęs knygų, paskelbęs straipsnių periodinėje spaudoje. Taigi – nejaugi neįmanoma pasiekti, kad lietuviai ir latviai taptų tikrais broliais?
Mes privalėsime tapti tikri broliai ir tikros sesės. Grįžti į giminystę, kaip į kokią „moterystę“. Ir būtent su latviais, netraukdami į šią naują bendrystę estų. Mums nė nepavyktų su estais nieko rimto, daugiau nei Baltijos asamblėja, nes jie seniai susipynę su suomiais. Estai mums yra 50-ies okupacijos metų likimo broliai, bet kraujo broliai, kultūros broliai — tik latviai.
Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl nepavyksta? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė — lietuvių arogancija. Net keista, kad kažkoks „dominavimo“ instinktas neleidžia mums suartėti. Jokių nuolatinių LRT žinių iš Rygos nesulauksi. Nėra kultūros atašato prie ambasados (jau 30 metų!) Net dabar, kai mano komanda surengė pirmą rimčiausią Lietuvos-Latvijos sandraugos idėjos aptarimo spaudos konferenciją (rugsėjo 18 dieną), Lietuvos radijo vadovybė uždraudė Arūnui Vaikučiui nueiti į ją ir padaryti reportažą Lietuvai. Absurdas. Esą tai bus mano „rinkiminė kampanija“. (Tuo tarpu G. Nausėda „neišlenda“ iš LRT ekrano ir radijo laidų — jį nacionalinis transliuotojas tiesiog myli.) Ši didelė inovacija Lietuvai liko beveik nežinoma, o štai Latvija ją išgirdo.
Žodžiu, politinio elito nenoras nieko girdėti apie Latviją. Bėda. Bet tuoj ji bus dar didesnė, kai A. Lukašenka nukreips savąjį tranzitą per Rygos uostą. Arba pastatys su latviais Kraslavos logistikos centrą. Štai tada tai bus smūgis ir mūsų biudžetui, ir Klaipėdai. Manau, kad ne save tuomet apkaltinsime, o latvius.
Kokia Jūsų užsienio politikos vizija – Jūs už NATO, už JAV, ar už Europos Sąjungą? Šį JAV ir ES supriešinimą akcentuoju specialiai. Viename iš savo paskutiniųjų straipsnių rašėte, kad Prancūzija ir Vokietija linksta į slaptą draugystę su Rusija. Tiksliau tariant, išduoda Baltijos valstybių interesus.
NATO reikia besąlygiškai palaikyti, tikriau sakant, dalyvauti kolektyvinėje Rusijos ir Rytų (juk ir Kinijos) atgrasymo politikoje. Taikaus ir oraus atgrasymo. Bet kokie bandymai kurti NATO ajansui alternatyvą Europoje sukeltų drastiškas, gal net tragiškas pasekmes. Dabartinį status quo juk lemia strateginių branduolinių jėgų balansas.
Prancūzijos prezidento napoleoniškos iniciatyvos yra vertos rimtos kritikos. Angelos Merkel prisirišimas prie Nord Stream dujų – taip pat.
Dėl Europos Sąjungos ateities pasisakau taip – mes ją išsaugosime, jei puoselėsime Tėvynių Europą, nepasiduosime Europos federacijos brukimui.
Kokius ekonominius sprendimus skatintumėte, jei taptumėte Lietuvos vadovu? Pavyzdžiui, kaip skatintumėte Seimą mažinti turtinę nelygybę, socialinę atskirtį – vien progresiniais mokesčiais?
Negalime ilgiau delsti, būtina įvesti rimtus ir aiškius progresinius mokesčius, kaip tai padaryta beveik visose Europos šalyse. Gradacinius. Pavyzdžiui, Norvegijoje, yra visiems prieinamos lentelės — žmogus tiksliai žino, kiek jis sumokės savo valstybei, kai peržengs vidutinio atlygio dydį. Tačiau dėl pajamų mokesčių padidėjimo laiptelių reikalinga rimta diskusija. Jie turėtų būti pakankamai aukšti, kad nepakenktumėme vidurinio visuomenės sluoksnio formavimuisi. Turi būti palankios sąlygos kiekvienam atsistoti ant kojų. Be to, progresija turėtų būti skaičiuojama nuo pajamų vienam šeimos nariui, o ne šiaip kiekvienam asmeniui. Kaip jau sakiau aukščiau, kai kuriais atvejais gali būti ir mokesčių regresija.
Kita: prabangos mokesčiai. Jie turi būti rimtai įvesti. Prabanga tai ne vien privatūs lėktuvai, brangūs automobiliais, bet ir daugybinis turtas.
Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia — stambaus kapitalo ir bankų apmokestinimas. Tai padaryti bus sunku, bet reikės daryti. Ir visi darbdaviai turės suprasti: bendro gėrio valstybės nesukursime, vartojimo pajėgumų nebus, jeigu nebus principo „pelnas moka daugiau“. Žinoma, gali būti ir nuolaidos, jei tas pelnas investuojamas. Ypač jei jis investuojamas visuomenei naudingu būdu.
Tikriausiai šiuo metu daug važinėjate po Lietuvą – susitinkate su būsimais rinkėjais. Kokios žmonių nuotaikos – labai slogios, liūdnos, pesimistinės?
Tiesą sakant, pataikėte. Aš dabar tik tą ir darau — važinėju. Pasakysiu taip: nuotaikos ir viltingos, ir niūrios. Ore tvyro lyg koks juodas debesis. Jis tarsi sako: jeigu ir šį kartą mus apgaus, galas mums.
Provincija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš sau ir kitiems sakau: jeigu valdžią paims globalistai, bankų atstovai, tariami ekonomistai — tikrai galas. Lietuvos ir kaulai liks nugraužti. Prezidentas galės važinėti po užsienius atstovaudamas sunykusiai šaliai.
Kaip šiandien vertinate kadaise parašytą savo straipsnį „Istorinė klaida“? Vis dar manote, kad esate teisus?
Šis straipsnis stojo į gretą su daug svarbesniu mano straipsniu – draugų vadinamu „balandžio tezėmis“ – „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiaip ar taip jis gerokai paskatino Sąjūdžio gimimą. O „Istorinė klaida“? Tai buvo viso labo pastaba valdžią paėmusiems Sąjūdžio draugams, kad jie nusižengia Baltijos keliui, nes ėmė skelbti, kad Nepriklausomybė – tai jie. O galiausiai – tik vienas asmuo. Tokia dabar propaganda. Pasijuokimas iš Baltijos kelio. O juk akivaizdu, kad į Kovo 11 atėjome būtent iš Baltijos kelio.
Svarbiausia mano straipsnio „Istorinė klaida” mintis: buvo būtina plačioji koalicija, įtraukiant ir Nepriklausomybei lojalius komunistus. Tam, kad atsilaikytume prieš išorinį Kremliaus spaudimą. Jį reikėjo įveikti įvairiomis jėgomis, sutelkus jas.
Ir nepamirškime, kad netrukus po „Istorinės klaidos“ kardinolas Vincentas Sladkevičius kreipėsi atviru laišku į V. Landsbergį ir A. Brazauską, sakydamas tą patį, ką pasakiau aš, tik krikščioniškesne kalba: saugokite, broliai, jėgas, bendras jėgas, negožkite vienas kito (tai buvo skirta žinia, kam), antraip Nepriklausomybės galime netekti.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu nuoširdžiai pasveikino Latvijos Respublikos vadovą Raimondą Vėjuonį su 99-osiomis šalies Nepriklausomybės metinėmis.
Sveikinime pažymima, kad kitąmet Lietuva ir Latvija minės savo valstybių šimtmečius. Ši sukaktis ypač svarbi ir lietuviams, ir latviams – tai bendra šventė, puikiai įprasminanti, kiek daug abi šalys pasiekė tiek tarpukariu, tiek ir atkūrusios savo valstybių nepriklausomybę.
Pasak šalies vadovės, Lietuva ir Latvija kartu tapo Europos Sąjungos ir NATO narėmis, drauge siekia puoselėti abiejų šalių, Baltijos jūros regiono ir viso žemyno valstybių vienybę ir saugumą, kad bendri iššūkiai būtų įveikti. Prezidentė išreiškė įsitikinimą, kad Latvija buvo ir išliks Lietuvai labai svarbia valstybe ne tik kaip kaimynė, bet ir kaip sąjungininkė, su kuria kartu bus dirbama, ištikimai siekiant tikslo toliau puoselėti ir įtvirtinti abiejų šalių ir piliečių nepriklausomybę.
Anot Prezidentės, abiejų valstybių šimtmečių minėjimas kitais metais dar labiau suvienys lietuvius ir latvius, o bendri kultūros, meno, mokslo, nepriklausomybės ir atgimimo laikotarpio istorijos projektai dar tvirčiau sustiprins jų ryšius ir prasmingai liudys laisvę.
Prezidentė Latvijos vadovui ir visiems šalies žmonėms palinkėjo daug sėkmės, klestėjimo ir saugumo.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Prezidento spaudos tarnyba
Problemų ištakų Lietuvos ir Latvijos santykiuose galima ieškoti labai giliai, dar priešistoriniuose laikuose, kai baltų gentys ne visada gražiai ir darniai sugyveno tarpusavyje. Tačiau šiame straipsnyje pamėginsime apsiriboti paskutiniu šimtmečiu, trumpai apžvelgdami tarpukario, Antrojo Pasaulinio karo, pokario ir sovietmečio laikotarpius, pagrindinį dėmesį skirdami santykių raidai po abiejų valstybių nepriklausomybės atgavimo.
Visi keliai vedė į Rygą
Latvijos herbas
XX amžiaus pradžią abi baltų tautos pasitiko supančiotos carinės Rusijos okupacinėmis grandinėmis, visas Baltijos šalių regionas vadinosi Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu, tautų neskyrė jokios sienos išskyrus administracinį Rusijos gubernijų pasidalinimą. Pasienio gyventojai dainose apdainavo tradicijas, kai vieni pas kitus eidavo alaus atsigerti ar klumpakojo pašokti.
Tuometinis regiono pramonės centras buvo Ryga, kur tuo metu vykdavo dirbti ir daug lietuvių. Kadangi Latvijoje baudžiava buvo panaikinta beveik pusę amžiaus ankščiau nei Lietuvoje, ūkininkai buvo turtingesni, ūkiai ekonomiškai stipresni, todėl netrūko darbinių migrantų iš Lietuvos į Latviją ir žemės ūkyje.
Visai kita carinė politika
Tačiau jei į tą laikotarpį pažvelgtume atidžiau – pamatytume įdomių detalių. Latvių tauta nejautė tokios neapykantos rusų okupacijai, kaip lietuviai. Latviai, kaip beje ir estai, natūraliai krypo į asimiliacinius procesus. Jie po truputį rusėjo.
Todėl carinė valdžia vykdė visai kitokią politiką dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, nei Lietuvoje ar Baltarusijoje. Kai lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis buvo griežtai uždrausta ir persekiojama, latviai laisvai spausdino latviškas knygas sau įprastu gotišku raidynu, kai tūkstančiai lietuvių šeimų po pralaimėto 1863 metų sukilimo prievarta buvo ištremti į Sibirą, tūkstančiai latvių šeimų savanoriškai išvyko kolonizuoti tuo metu menkai apgyvento Sibiro platybių, ten gavo žemės ir įkūrė savo latviškus kaimus.
Latgalą engė taip pat kaip Lietuvą
Tuo metu, kai lietuviai katalikai krauju gynė savo bažnyčias, kad jos nebūtų uždaromos ir verčiamos cerkvėmis (geriausias to pavyzdys – žymiosios Kražių skerdynės), latviai dažnai ištisais kaimais savanoriškai pereidavo į stačiatikių tikėjimą.
Latvijos vėliavos
Aišku, norint būti visiškai tiksliems, kalbant apie carinės valdžios politiką ir vietinių gyventojų preferencijas, reikia aiškiai išskirti Latgalą. Šiam katalikiškam ir nuo seno artimai susijusiam su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste regionui ir jame gyvenantiems latgaliams Rusijos valdžios politika nesiskyrė nuo taikomos Lietuvoje, buvo draudžiamos latgalietiškos knygos, parašytos lotynišku raidynu, uždarinėjamos bažnyčios ir t.t.
Versalio politikos užkulisiai
Versalio taikos konferencijoje Lietuvos delegacijos vadovas Augustinas Voldemaras stengėsi šalintis Latvijos ir Estijos delegacijų, nes manė, ir visai pagrįstai, kad Lietuvos klausimas turėtų būti sprendžiamas atskirai nuo kaimynių. Esminis skirtumas tarp Baltijos šalių buvo jų teisė į suverenitetą, į valstybingumą. Nei Latvija, nei Estija per visą latvių ir estų tautų istoriją nebuvo turėjusios savo savarankiškų valstybių, o Lietuva turėjo garbingą suverenumo istoriją.
Todėl pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvos atveju kalbėta apie nepriklausomybės atstatymą, o dėl Latvijos ir Estijos pasaulio galingieji turėjo apsispręsti, ar leisti susikurti šioms naujoms valstybėms ar neleisti.
Sienų demarkacijos bėdos
Sienų demarkacija tarp Lietuvos ir Latvijos taip pat buvo nelengva ir komplikuota problema. Neįsigilinus galima būtų stebėtis, kaip draugiškos, niekada nekariavusios šalys negali pasidalinti teritorijos, tuo labiau, kad ši siena, buvo nubrėžta dar XIII –XIV amžiaus lietuvių kovose su vokiečių ordinais.
Deja, viskas buvo labai sudėtinga, ir po keleto metų derybų ir nesibaigiančių ginčų, kurie pareikalavo ne tik diplomatų darbo laiko ir nervinės įtampos, bet ir žmonių aukų, kai pasienyje per lietuvių ir latvių karių susišaudymą žuvo vienas karys ir keletas buvo sužeista.
Kai politikai suprato, kad toliau taip tęstis negali, jie pasikvietė nešališkus, abiems pusėms priimtinus ekspertus ir tik tada, kai demarkavimo komisijos su ekspertais, vadovaujamais Didžiosios Britanijos atstovo Džeimso Simpsono, pervažiavo visą pasienį, galų gale siena buvo nustatyta ir politikai pasirašė galutinius sienos demarkavimo dokumentus.
Dar vienas juodas katinas
Dar vienas juodas katinas, perbėgęs tarp latvių ir lietuvių santykių, tai Vilniaus krašto klausimas. Latvijos santykiai su Lenkija klostėsi visai kitaip nei Lietuvos. Lenkija iš karto atsisakė savo pretenzijų į Latgalą, kurioje gyveno nemažai sulenkėjusių gyventojų, iš bolševikų atėmę Daugpilį Lenkijos kariai savanoriškai iš jo pasitraukė, perleisdami jį Latvijos kariuomenės kontrolei.
Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Žygiuoja Latvijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Latvijos diplomatija visą tarpukarį žaidė atsargų, bet nelabai sąžiningą žaidimą, ji bijodama didesnės konfrontacijos su Lenkija neparėmė Lietuvos siekių susigrąžinti savo istorinę sostinę. Milžiniškai lietuvių nuostabai Latvija netgi atidarė konsulatą Vilniuje, siuntė savo sportininkų delegacijas į žaidynes Vilniuje, nevengė Vilniaus aplankyti ir Latvijos oficialūs asmenys, taip pat buvo palaikomi ekonominiai ryšiai su lenkų užgrobtu Vilniumi.
Latvija rėmė nepriklausomos Lietuvos egzistavimą, tačiau dėl Lenkijos okupuotos Lietuvos teritorijos laikėsi neutraliai, jos oficialūs asmenys ne kartą yra pasisakę, kad latviai ginklu paremtų lietuvius tik tokiu atveju, jei lenkai pultų Kauną ir kėsintųsi į „etnografinės Lietuvos teritoriją“. Lietuviai tokią Latvijos poziciją laikė išdavikiška ir nedraugiška. Kadangi Vilniaus klausimas lietuviams buvo prioritetinis ir tikrąja tą žodžio prasme šventas, tai negalėjo neįkalti tam tikro nepasitikėjimo pleišto tarp tautų.
Baltijos kelio didybė
Trys Baltijos šalys bendradarbiavo nuo pat 1988 metų, kai pradėjo kurtis Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos tautos frontai, vieni iš kitų ėmė pavyzdį, važinėjo vieni pas kitus į mitingus, derino veiksmus, kol 1989 metų rugpjūčio 23-ą trijų Baltijos šalių bendradarbiavimas perėjo į aukščiausią lygį – pasaulis pamatė nepaprastai gražią akciją – susikibusių rankomis, laisvės savo tautoms siekiančių žmonių grandinę, Baltijos kelią. Atrodė, kad šių šalių niekas negali išskirti, nes jų istorija, kultūra ir laisvės siekis jas sutelkė į nedalomą puokštę.
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau labai dažnai gražūs žodžiai, siekiai ir vertybės atsimuša į kasdieninių buitinių nesutarimų rutiną. Taip įvyko ir šį kartą. Estija pasuko link sau etniškai labai artimos Suomijos, Lietuvos politikai pradėjo lankstytis ponams iš Lenkijos, kažkodėl būtent šią šalį, nuo kurios lietuvių tauta amžių bėgyje ne kartą yra skaudžiai nukentėjusi. O Latvija liko gana vieniša tarp dviejų Baltijos sesių ir stengėsi jų atžvilgiu vykdyti sau palankią politiką.
Iš Baltijos kelio vienybės liko tik simbolinė trijų Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonija per valstybines šventes ir tarpparlamentinė Baltijos asamblėja, kuri irgi tapo tam tikru nieko nesprendžiančiu diskusijų klubu.
Viena didžiausių problemų dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos santykiuose išlieka sutarties dėl Lietuvos ir Latvijos jūros sienos ratifikavimas. Derybos dėl sienų prasidėjo iš karto po abiejų valstybių nepriklausomybės paskelbimo.
Dėl sausumos sienos papildomų klausimų nekilo, nes ji nustatyta pagal teoriškai buvusią sieną tarp Lietuvos SSR ir Latvijos SSR, o ši buvo nustatyta pagal tarpukario valstybes skyrusią sieną. Tačiau kadangi sąjunginės Sovietų sąjungos respublikos jūros sienos tarp savęs neturėjo, nes visos jūros, kurios ribojosi su SSRS vadinosi SSRS teritoriniai vandenys, dalinantis jūros sieną iškilo rimtų nesutarimų.
Ne veltui sakoma, kad istorija kartojasi, buvo deramasi dėl kiekvieno jūros sienos metro ir tik po 9 metų sudėtingų diskusijų ir derybų galų gale buvo pasirašyta tarpvalstybinė jūros sienos sutartis tarp Lietuvos ir Latvijos respublikų. Beliko nedidelis formalumas – sienos sutarties ratifikavimas abiejų šalių parlamentuose.
Abrenės rajonas atiteko Rusijai
Lietuvos Seimas sutartį pasirašė netempdamas laiko, dar tais pačiais metais, tačiau jau daugiau kaip 18 metų sutartis dulka Latvijos Saeimos stalčiuose ir visai neaišku, kiek metų ar dešimtmečių ji dar ten dūlės. Keisčiausia, kad Latvijos parlamentas beveik 30 metų vilkindamas jūros sienos su Lietuva ratifikavimą, jau prieš dešimt metų pasirašė gėdingą sienos sutartį su Rusija, pagal kurią pokario metais atplėštas Abrenės rajonas (dabar vadinamas Pytalovo) liko Rusijos teritorijoje, priskirtas Pskovo apskričiai. Lietuvos diplomatai daro prielaidą, kad maždaug toje vietoje, kur turi eiti jūros siena tarp Lietuvos ir Latvijos, gali būti naftos, todėl latviai neskuba pasirašyti sutarties, kad netyčia ta nafta neatitektų Lietuvai.
Išoriškai demonstruojama dviejų Baltijos sesių draugystė baigiasi visur, kur prasideda ekonominiai interesai ar tiesiog elementari biurokratija.
Vadinamasis „kiaulių karas“
Galime prisiminti kad ir ne kartą iki šalių įstojimo į Europos Sąjungą kilusį vadinamąjį „kiaulių karą“ tarp Lietuvos ir Latvijos, kai pastaroji nusprendė įvesti papildomą muitą lietuviškai kiaulienai, o Lietuva pradėjo įvedinėti papildomus muitus tuo metu Lietuvoje populiariai latviškai produkcijai, tokiai kaip konditerijos gaminiai, aliejus, kai kurie žemės ūkio produktai.
Biurokratinio bukaprotiškumo pavyzdžių irgi yra ne vienas. Daug pasako kad ir tas faktas, kad per beveik 20 nepriklausomybės metų Baltijos šalys nesugebėjo pasirašyti sutarčių dėl asmenų laisvo judėjimo tarp šalių, pasienio šlagbaumus ir kūdikiškai smalsių pasieniečių naivius ir erzinančius klausimus „Kur ir kokiu tikslu vykstate?“, bei kiekvieno asmens dokumentų ir asmeninių daiktų patikrą panaikino tik Šengeno sutarties įsigaliojimas. Sunku suprasti, kodėl tautos, kurios okupacijos metu, esant svetimai priešiškai kariuomenei, išdrįso susikibti rankomis be jokių sienų ir pasieniečių, nesugebėjo susikurti sau „vidinio Šengeno“ ir perkasę kelius, sugriovę valstybes jungusius tiltelius ir tiltus tarpusavyje bendravo kaip svetimos.
Informacinė izoliacija
Kitas biurokratinis keistumas – visiška informacinė izoliacija tarp Lietuvos ir Latvijos televizinės erdvės. Lietuvos kabelinės televizijos šeria lietuvius visa eile lenkiškų ir rusiškų kanalų, galima matyti baltarusiškas ir ukrainietiškas televizijas, nesunku užsisakyti angliškų, vokiškų, prancūziškų ar net arabiškų kanalų transliavimą, bet pamėginkite užsisakyti bent vieną latvišką kanalą ir suprasite begalinį mūsų kabelinių televizijų skurdą, tai tiesiog bus neįmanoma misija.
Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.
Visi suprantame, kad kabelinės televizijos negalvoja apie kultūrą, prioritetus ar vertybes, jų vertybė viena – pinigas, bet juk turime valstybę, Ryšių reguliavimo tarnybos ir kitų institucijų biurokratus, negi valstybė negali pasistengti, kad lietuviai galėtų žiūrėti ir latviškus televizijų kanalus? Juk lietuviui išmokti latvių kalbą nėra sunku, tereikia pusmetį žiūrėti latvišką „Panoramą“ ir nebereikės laužyti liežuvio rusų ar anglų kalbomis, norint Rygoje sutikto brolio latvio paklausti kelio.
Norėtųsi tikėti, kad stiprėjant globalizacijos iššūkiams padėtis pradės keistis į gerą, juk esame nedidelės tautos, nukraujavusios nuo milžiniškos emigracijos, prievartaujamos eurobiurokratų ir terorizuojamos ginklais žvanginančio kruvino kaimyno, tačiau kol kas prošvaisčių nesimato.
Dujų ūkis
Nesugebame sureguliuoti savo dujų ūkio, nors visi suvokiame, kad kooperuotis bendram tikslui apsimoka ne tik žmonėms, bet ir šalims, ypač jei jas jungia bendri siekiai ir bendros problemos. Lietuva turi labai brangų dujų terminalą, kurį Latvijai ir Estijai siūlo eksploatuoti kartu, tačiau kol kas iki galo taip ir nepavyksta susitarti, nors sveikas protas kužda, kad susitarus būtų pigiau, bet kada politikai klausė sveiko proto?
Aišku, dėl to, kad nepavyksta susitarti dėl dujų terminalo, negalima kaltinti vien kaimynų – Lietuvos pusė padarė klaidą, kad nesugebėjo su kaimynėmis dėl bendro jo eksploatavimo susitarti iki tol, kol jį išsinuomavo.
Ginčai dėl „Via Baltica“
Ne vienerius metus tęsiasi ginčas dėl „Via Baltica“ europinės geležinkelio vėžės, kuri jau seniai turėjo sujungti trijų Baltijos valstybių sostines su Vakarų Europa, ginčo esmė grynai ekonominė, Latvija ir Estija nesutinka, kad vėžė, kuri eis per Kauną, turėtų atšaką į Vilnių, nes tam reikės papildomų lėšų. Kaip tai primena tarpukario Latvijos poziciją dėl Vilniaus. Nėra ko stebėtis, kai broliškų santykių nebelieka, prasideda vartotojiški santykiai.
Paskutinis šaukštas deguto
Paskutinis šaukštas deguto Lietuvos ir Latvijos santykiuose buvo šių metų liepos 20 dieną Latvijos užsienio reikalų ministro pareiškimas dėl Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės. Tuo metu, kai Lietuva iš paskutiniųjų stengiasi stabdyti šį pavojingą projektą, Latvija nesutinka jai padėti. „Latvija nesvarsto galimybės paremti Lietuvos iniciatyvą blokuoti elektros importą iš Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės“, pareiškė Latvijos užsienio reikalų ministras E. Rinkevičius ir pridūrė, kad „Latvija supranta Lietuvos susirūpinimą dėl Astravo AE saugumo, tačiau renkasi dialogą su Baltarusija“.
Tai galima drąsiai pavadinti draugiškų diplomatinių santykių fiasko ir „brolišku“ dūriu į nugarą.
Sunku pasakyti, kas kaltas dėl susidariusios situacijos, nes tiek istorija, tiek psichologija mus moko, kad viena pusė niekada nebūna kalta dėl visko, kaltę reikia dalintis. Vienos pusės padaryta diplomatinė klaida iššaukia kitos pusės neteisingą sprendimą, šis vėl nelieka nepastebėtas ir kaupiasi nuoskaudos ir nesutarimai, kurie kaip ėduonis dantį suėda šalių ir tautų vienybę.
Pasaka apie tris paršelius
Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų šalys primena pasaką apie tris paršelius, kurie kiekvienas statėsi savo namelį ir tikėjosi išvengti vilko grėsmės, tačiau jų kvailas pasitikėjimas savimi vos nesibaigė tragedija, gerai, kad vienas iš jų buvo protingesnis ir pasistatė mūrinį namelį, kurio vilkas neįveikė, o jame spėjo pasislėpti ir persigandę šiaudinio bei medinio namelio savininkai.
Žvelgiant į Lietuvą ir Latviją neatrodo, kad jos stato tvirtas mūrines trobeles, nebent Estija darbuojasi rimčiau, tačiau tikriausiai jos namelio neužteks visoms trims apsiginti nuo ekonominių, karinių, socialinių ir kitokių vilkų. O gal dar nevėlu sutelkti jėgas ir pradėti tikrą, nesuvaidintą regioninį Baltijos sesių bendradarbiavimą, kuris yra būtinas mūsų šalių išlikimui? Labai norėtųsi tuo tikėti.
VDU Letonikos centro vadovui, Lituanistikos katedros profesoriui dr. Alvydui Butkui skirta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija.
Prof. Alvydas Butkus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Premijos įteikimo iškilmės rengiamos kovo 11 d., šeštadienį, 11 val., Signatarų namų salėje (Pilies g. 26, Vilnius).
Premijos įteikimo renginyje prof. dr. Alvydas Butkus perskaitys savo naujausią pranešimą – „Identitetas, istorija ir politika“.
Kodėl Lituanistikos katedros profesorius dr. Alvydas Butkus pagerbtas būtent D.Malinausko premija? 1918 –ųjų Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko premija skiriama asmeniui, kuris ženkliai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės stiprinimo, laisvės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei kuriam artimos paties D. Malinausko puoselėtos vertybės.
Keletas žodžių apie lietuvių – latvių draugystės puoselėtoją Alvydą Butkų
Alvydas Butkus (g. 1950 m. liepos 9 d. Kaune) – Lietuvos kalbininkas, baltistas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas“ pirmininkas.
Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.
1968 m. baigė Kauno I vidurinę mokyklą (dab. „Aušros“ gimnazija) ir kurį laiką dirbo pagalbiniu darbininku statybose. 1969-1975 m. dirbo Lietuvos miškų institute laborantu, studijavo lituanistiką Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete (VU KVF). 1975 m. – Kauno prekybos reklamos biuro redaktorius. 1976-1990 m. dirbo VU KHF Lietuvių kalbos ir literatūros katedroje, dėstė lietuvių dialektologiją, akcentologiją, kalbos kultūrą, latvių kalbą. Nuo 1976 m. asistentas, nuo 1986 m. vyr. dėstytojas, nuo 1989 m. docentas. 1984 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių pravardės“.
Nuo 1988 m. aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, buvo Kauno iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio I Seimo narys (1988–1990). Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamosios tarybos, vėliau Atkuriamojo Senato narys (1990-1996). Inicijavo lituanistikos studijų atkūrimą (1990) ir Letonikos centro įkūrimą (1995) Vytauto Didžiojo universitete.
1990-1993 m. vadovavo VDU Lituanistikos katedrai, 1993-1995 m. – Lietuvių kalbos katedros pagrindinėms studijoms, nuo 1995 m. vadovauja VDU Letonikos centrui. 2009 m. atliko habilitacijos procedūrą (gintasis darbas – „Nominacija ir identitetas“). Rūpinasi VDU ir Latvijos universitetų studentų mainais – pirmieji įvyko 1991 m. pavasarį.
Nuo tada VDU pasirašė sutartis su Latvijos universitetu, Latvijos kultūros akademija, Daugpilio universitetu, Rėzeknės aukštąja mokykla, Liepojos universitetu, taip pat su Stokholmo universitetu. Yra skaitęs paskaitų minėtuose universitetuose, taip pat Tamperės (Suomija) universitete.
Profesoriaus išleistos knygos: Mūsų broliai latviai (1990), Lietuvių pravardės (1995), Lietuvių-latvių kalbų vadovas (1987, 1996, 2002; pirmieji du leidimai parengti drauge su dr. Albertu Sarkaniu), Latviai (1995), Latvių-lietuvių kalbų žodynas (2003), Latvių kalba: gramatika ir pratimai (2005, 2008), Čekų-latvių-lietuvių kalbų vadovas (2008; bendraautoriai A. Sarkanis, D. Šelelyová), Baltiškos impresijos (elektroninis leidimas 2008, spaustuvinis leidimas 2012), Sparnuotieji žodžiai (elektroninis ir spaustuvinis leidimas 2009), Lietuvių pravardžių atvirkštinis žodynas (elektroninis leidimas 2009), Nominacija ir identitetas (elektroninis leidimas 2009), Lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodynas (2011).
Alvydas Butkus verčia latvių grožinę literatūrą. Pirmieji vertimai iš latvių kalbos periodikoje pasirodė 1976 m. Paskelbė I. Zieduonio, E. Rudzyčio, J. Laganovskio ir kt. autorių kūrinių. Išleido H. Galinio apysaką „Laikas sėti rugius“ (1986), latvių novelių rinkinį jaunimui „Namas su kiškio ausimis“ (2001).
Prof. Alvydas Butkus įvertintas šiais svarbiais, garbingais valstybės apdovanojimais:
2000 m. – Lietuvos Nepriklausomybės medalis; 2000 m. – Latvijos Trijų Žvaigždžių ordinas (Karininko kryžius); 2003 m. – Ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ (Riterio kryžius); 2011 m. – Baltijos Asamblėjos medalis.
Jau tradicija tapusią šventę – Baltų vienybės dieną – kartu su artimiausiais kaimynais latviais šiemet švęsime rugsėjo 24 dieną Liepojoje.
Liepojos promenadoje vyksiančiame šventės atidaryme dalyvius sveikins Lietuvos ir Latvijos parlamentų pirmininkės, Liepojos miesto meras. Šventinę muzikinę akimirką, akompanuojant Palangos pučiamųjų orkestrui, svečiams dovanos Lietuvos ir Latvijos diplomatai kartu su Liepojos choru „Intis“.
Renginyje taip pat dalyvaus Lietuvos ir Latvijos Tarpparlamentinių ryšių grupių nariai, abiejų šalių ambasadoriai, Kultūros ministerijų ir kitų valstybės institucijų, pasienio savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų atstovai, abiejų šalių visuomenės.
Baltų vienybės dienai pažymėti šiemet Liepojoje numatyta plati kultūrinė programa, kurios metu koncertuos abiejų šalių folkloro kolektyvai, vyks tradicinė amatų, tautodailės bei kulinarinio paveldo mugė, veiks šiuolaikinės tapybos darbų ir fotografijos parodos, vyks dokumentinio filmo „Vėjų žemė“ ir animacinio filmo „Aukso žirgas“ peržiūros. Šventės dalyviai taip pat galės pasiklausyti Baltų skaitinių ir dalyvauti literatūrinėje diskusijoje ir kituose renginiuose.
Baltų vienybės dienos vakaro programa prasidės 17 val. Liepojos koncertų „Didžiojo gintaro“ salėje, kur vyks abiejų šalių kariškių – Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Latvijos karinių pajėgų – bigbendų koncertas.
Renginio organizatoriai – abiejų šalių Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinės atstovybės Rygoje ir Vilniuje, Liepojos savivaldybė, Latvijos aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministerija.
Baltų vienybės dienos bendras minėjimas dalyvaujant abiejų šalių aukštiems pareigūnams yra viena iš bendrų iniciatyvų, įgyvendinamų pagal Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo ataskaitos rekomendacijas. Ankstesniais metais Baltų vienybės dienos minėjimai buvo surengti Rokiškyje, Rucavoje, Šiauliuose ir Bauskėje.
Lietuviai ir latviai – vieninteliai senųjų baltų palikuonys. Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimas sėkmingai plėtojamas per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Lietuvius ir latvius sieja etninio giminingumo jausmas, bendros kultūrinių tradicijų šaknys, XX amžiaus istorinė patirtis, regioninė, Europos Sąjungos ir NATO partnerystė.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Nuo sausio iki lapkričio balsavo apie 40 tūkstančių skaitytojų. Latvijos nepriklausomybės dienos išvakarėse paaiškėjo: mėgstamiausia latvių knyga – Karlio Skalbės pasaka „Katinėlio malūnas“.
Lapkričio 16 dienos vakarą tiesiogine transliacija iš Latvijos nacionalinės bibliotekos arba Šviesos rūmų baigėsi visus metus vykęs Latvijos televizijos (LTV) projektas „Didysis skaitymas“. Patriotinės nuostatos Metų pradžioje žiūrovai sudarė mėgstamų knygų Top 100. Buvo nemažai diskutuojama apie šias knygas ir apskritai skaitymą.
2013 m. rugsėjo 22 d. (sekmadienį) 20-21 val. minint Baltų vienybės dieną kviečiame visus baltų genčių palikuonis Lietuvoje, Latvijoje ir visame pasaulyje įsijungti į Baltų vienybės ugnies sąšauką ir uždegti ugnis ant kalnų, piliakalnių, su baltų istorija susijusiose vietose.
Prieš 777 metus baltų gentys susivienijo ir Saulės mūšyje sumušė Kalavijuočių ordiną. Saulės mūšio diena Lietuvos ir Latvijos seimų yra paskelbta Baltų vienybės diena. Mūšio išvakarėse buvo ugnies ženklas – vienykimės. Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.
Lietuvių, latvių ir estų Velykų šventimo įpročiai – panašūs. Baltijos šalių gyventojai Velykas tradiciškai planuoja švęsti namuose su šeima ir artimaisiais. Kiaušinių šventiniam stalui dauguma jų įsigyja prekybos centre, o šventinėms išlaidoms skiria nuo 50 iki 200 litų.
Tai parodė prekybos tinklo MAXIMA trijose Baltijos šalyse atlikta internetinė apklausa, kurioje dalyvavo per 4 000 respondentų.
„Atlikdami apklausą Baltijos šalyse siekėme sužinoti, ar skiriasi Velykų šventimo įpročiai kaimyninėse šalyse, kokie yra mūsų klientų lūkesčiai. Apibendrinus visų šalių rezultatus paaiškėjo, kad nors Velykų tradicijos panašios, yra nemažai skirtumų, ypač Estijoje, kur Velykos nėra taip plačiai švenčiamos kaip Lietuvoje ir Latvijoje“, – komentuoja MAXIMA LT, UAB, Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Inga Romanovskienė.
Rusakalbių mažumos aktyvistai Latvijoje pasiekė pirmąjį laimėjimą dar kartą pabandę išsikovoti vienodas pilietines teises rusų ir latvių kilmės asmenims Latvijoje“, – rašo “Frankfurter Allgemeine Zeitung”.
Leidinio duomenimis, Latvijos CIK patvirtino, kad referendumo šiuo klausimu naudai surinkta 12 686 balsai, kai tuo tarpu įstatymas reikalauja surinkti ne mažiau kaip 10 000. Leidinys taip pat praneša, kad naujos iniciatyvos organizatoriai reikalauja atšaukti „nepiliečių“, neturinčių teisės dalyvauti rinkimuose ir gauti darbą pagal kai kurias specialybes, institutą ir iki 2014 metų suteikti visapusišką pilietybę visiems šalies gyventojams, nekeliant jokių sąlygų.
JAV valstybės sekretorė Hilary Klinton (Hillary Clinton) spaudos konferencijoje Rygoje pareiškė, kad Latvijai nereikėtų bijoti Rusijos. Ponia Hilary Klinton tvirtino, jog su Rusija reikia tiesiog bendradarbiauti.
Žinoma, kartu nepamirštant plėtoti santykių ir su kitais kaimynais.
„Dauguma Rusijos politikų žavisi stipriomis asmenybėmis, o Latvija pademonstravo nemažą jėgą įveikiant ekonominę krizę. Tad Rusijai latviškasis užsispyrimas padarė įspūdį. Kadangi įveikti ekonominę krizę buvo nelengva. Jūs tai padarėte ir turite tuo didžiuotis, tačiau ir toliau dar turite nemažai darbo“, – sakė ji oficialaus vizito atvykusi į Latvijos sostinę Rygą.
Prisipažinkime, jog mes, lietuviai, beveik nieko nežinome apie savo artimiausius kaimynus latvius. Apie Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją informacijos esama. O štai apie Latviją – beveik nieko.
Kodėl taip atsitiko? Kuo pavojinga tokia situacija? Nejaugi neįmanoma, kad Vilnius ir Ryga taptų tikrai besibičiuliaujančiais miestais? Lietuvos radijo korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis dėl šių problemų kalbina filosofą ir rašytoją Arvydą Juozaitį. Pokalbis buvo transliuojamas Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” balandžio 2-ąją. Artimiausiu metu pasirodys filosofo Arvydo Juozaičio kelerių darbo metų rezultatas – knyga “Rygos civilizacija”, kurioje autorius analizuoja dviejų baltų tautų istoriją.
