Amerikiečių rašytojas L. McMurtry`is, „Kuproto kalno“ scenarijaus autorius. EPA-ELTA nuotr.
Eidamas 85-uosius metus, mirė amerikiečių rašytojas ir scenaristas, filmo „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain, 2005) scenarijaus autorius Larry`is McMurtry`is.
Tai penktadienį pranešė laikraštis „The New York Times“, remdamasis velionio šeima.
Leidinio žiniomis, L. McMurtry`is mirė ketvirtadienį, kovo 25-ąją. Mirties priežastis nenurodoma.
L. McMurtry`is yra daugybės romanų apie gyvenimą Laukiniuose Vakaruose ir Teksase autorius.
Viena iš geriausiai žinomų jo knygų – romanas „Vienišas balandis“ (Lonesome Dove, 1985), pelnęs autoriui Pulitzerio premiją 1986-aisiais. Jis taip pat parašė daugiau kaip 30 filmų scenarijų.
Sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda mokslinėje konferencijoje „Gerovės valstybės kontūrai Lietuvoje“ Vytauto Ddžiojo universitete perskaitė pranešimą, kurį išplatino Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija.
Pasak jo, atėjo metas pasakyti, kad padarėme klaidą, pernelyg ilgai ekonomikoje leidę klostytis Laukinių Vakarų principams ir santykiams: ten, kur viešpatauja geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, nelieka vietos mažesniems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrąjį gėrį, taigi nėra vietos ir valstybei. Patikslinčiau Jo Ekselenciją, ne Laukinių Vakarų, o Laukinės Privatizacijos pasekmių siautėjimui.
Mes, sakė Prezidentas, pernelyg išaukštinome nematomą rinkos ranką ir gavome savotišką paradoksą – tuo pat metu giriamės, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą sparčiausiai artėjame link BVP vienam gyventojui vidurkio, o, kita vertus, raudonuojame, kad socialinės atskirties rodikliai Lietuvoje yra vieni iš blogiausių visoje Europos Sąjungoje. Tai aiškiai parodo mūsų valdžios fiasko.
Tam, kad sukurtume valstybę, kurioje būtų gera gyventi visiems – dirbantiesiems, vaikams, jaunimui, senjorams, neįgaliesiems, sėkmę patiriantiems ir turintiems sunkumų, – mums reikia perskirstymo per biudžetą, kuris nuosekliai didėtų metai iš metų. Su tokiu perskirstymu, koks yra dabar, kalbos apie gerovės valstybę tampa tiesiog pigia demagogija, – įsitikinęs Respublikos Prezidentas.
Pridursiu dar, kad bandymas įstatymu pajungti sau LRT, siūlymai nuginkluoti savanorius nepaprastosios padėties atveju, keistas užsispyrimas išsaugoti Susisiekimo ministrą, labai svarbų būtent tos nepaprastosios padėties atveju, bandymas pažeminti Seimo rinkiminę kartelę iki 3 procentų, atveriant kelią į Seimą neaiškių partijų atstovams ir t.t. – ar tai ne simptomai šliaužiančio “demokratinio” perversmo, kad dar tvirčiau “viešpatautų geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, neliktų vietos mažesniems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrąjį gėrį, taigi neliktų vietos ir valstybei”?
Nesutinku su juo. Jei Prezidentas yra patriotas, o tuo aš neabejoju, jam neturi būti tas pats, koks bus naujasis Seimas.
Jis ir pats paminėtoje konferencijoje pareiškė, kad “netrukus prasidės intensyvus politinis sezonas, rinkimų batalijos, kuriose mes (taigi ir jis, – K.S.), manau, privalome gauti atsakymus iš tų partijų, kurios išsirikiuos prie starto linijos ir vilios rinkėją įvairiais pažadais”.
Mindaugas Lingė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tik galima nesunkiai nuspėti, kad atsakymus jis gaus tokius, kokių norės. Ne pažadai ir atsakymai į klausimus pirmiausiai turi lemti Prezidento pasirinkimą, o pasitikėjimas partijomis, kurį turi nulemti ilgalaikės jų biografijos ir tų partijų pagarba Prezidento institucijai. Juo labiau, kad Prezidentas žino žymiai daugiau, kas vyksta partijų viduje, negu eiliniai rinkėjai.
Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas Mindaugas Lingė, šiuo metu konsultuojantis TS-LKD strateginės komunikacijos ir vidaus politikos klausimais, sako esąs įsitikinęs, kad “valdantieji akivaizdžiai tyčiojasi iš prezidento Gitano Nausėdos.”
Turint omeny Gitano Nausėdos ir Dalios Grybauskaitės populiarumą, autoritetą rinkėjų tarpe, viliuosi, kad rinkimų išvakarėse abu jie visgi viešai apsispręs, ką norėtų matyti būsimame Seime ne su kokiomis nors surašytomis nuostabiausiomis rinkiminėmis programomis ir priesaikomis, kad jas įvykdys, o pasitikėjimo prasme.
Galima sau pateikti paprastą klausimą: kodėl dejuoja gyventojai Lietuvoje? Ne visi, bet tam tikra dalis. Dejuojama dėl Vilniaus apšvietimo, dėl krizės, dėl politikų korupcijos. Visų pirma reikia suvokti, ką gali ir ko pilietis negali pakeisti. Ir koks pilietis gali keistis ir keisti, o koks – nepajėgus. Sovietiniais okupacijos laikais buvo užauginta šimtai milijonų individų, kurių aš individais nepavadinčiau. Nes jie yra socializmo – kolektyvizmo eksperimento pasekmė.
Toks žmogus nuo mažens buvo pratinamas, kad darbo bus, kovoti nereikia, tavimi bus pasirūpinta. Viskas už tave bus padaryta. Valstybės valdymas – politikų reikalas, kontrolė – politikų reikalas, visos svarbiausios gyvenimo sferos – politikų reikalas, o piliečiai gyvena savo gyvenimą, laukdami, kol jiems parodys teisingą kryptį. Tarsi dvi valstybės vienoje. Vieni veda į komunizmą, o kiti bėga paskui, kas griūna, tą pakelia, o kas miršta, tą numeta. Pats kvailas, jeigu nesugebėjo sulaukti komunizmo atėjimo į Žemės planetą.
