Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Ar prasminga šiandien prie JAV diplomatinių atstovybių burtis piketams ir protestams?

Tegul skaitytojų nešokiruoja toks klausimas. Beje, ši dviprasmiškai  skambanti mintis – net ne mano. Ją išgirdau youtube.com erdvėje prieš keletą valandų klausydamasis Marijos Maksakovos interviu su ekonomistu, politines ir karines analizes viešai skelbiančiu Andrėjumi Ilarionovu.

Nūnai iš Rusijos į JAV persikėlęs analitikas mano, kad piketai, mitingai bei demonstracijos prie JAV ambasadų visame pasaulyje, o taip pat ir prie Baltųjų rūmų Vašingtone, – būtini. Tokio pobūdžio susirinkimuose privalu kritikuoti JAV prezidento Joe Bideno administraciją. Tik priekaištaujama bus ne todėl, kad Amerika nuo Rusijos agresijos besiginančią Ukrainą remia ginklais. Joe Bidenas nusipelno kritikos, pasak A.Ilarionovo ir M.Maksakovos, būtent todėl, kad Amerika, turėdama milžiniškas karines pajėgas, ištekliuys, rezervus, Ukrainai tiekia itin mažai ginklų. O ir tie ginklai, kurių Ukraina sulaukia iš už Atlanto, – kol kas tik ginamojo pobūdžio. Puolamųjų ginklų, kuriais drąsūs, sumanūs ir narsūs ukrainiečių kariai galėtų išstumti Rusijos karinius banditus iš visos savo teritorijos, – Kijevas negauna. Todėl karas, kurį Ukraina pajėgtų užbaigti pergalingais kontrpuolimais, – užsitęsė ir dar nežinia, kiek tęsis.

Jūs manote, esą įtarimai, jog Amerika per daug skūpi ir atsargi siųsdama karinę pagalbą užpultai Ukrainai, – šventvagiški? Juk visas padorus civilizuotas pasaulis džiaugiasi Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizito į Vašingtoną rezultatais. Visi, net ir A.Ilarionovas, neneigia, jog V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimas 2022-ųjų pabaigoje – istorinis. Prisimenate, 2021-aisiais metais JAV prezidentas akivaizdžiai nenorėjo susitikti su V.Zelenskiu. Pirma demonstratyviai pasilabino su diktatoriumi, karo nusikaltėliu Vladimiru Putinu, tik po to – su nuo Kremliaus agresijų kenčiančios Ukrainos prezidentu.

Volodymiras Zelenskis ir Joe Bidenas. Ukrainos ir JAV prezidentų susitikimas. EPA – ELTA foto

Dabar gi pokalbis Baltuosiuose rūmuose organizuotas J.Bideno iniciatyva. O tai reiškia, kad JAV nesiruošia mažinti Ukrainai nei finansinės, nei karinės paramos. Esama vilčių, jog karinė parama Ukrainai bus didesnė nei iki šiol. O ir V.Zelenskis vargu ar būtų lėkęs į Vašingtoną, jei J.Bideno administracija nebūtų turėjusi jam džiugių žinių.

Dar viena svarbi detalė: į Vašingtoną skrendantį Ukrainos lyderį lydėjo įspūdinga JAV karo naikintuvų palyda. Ne mažiau svarbu, kad V.Zelenskiui buvo suteiktas žodis Kongrese (kongresmenai ir senatoriai pagerbė Ukrainos lyderį atsistodami ir plodami rankomis), ir Ukrainos prezidentas šia tribūna pasinaudojo puikiai, viešai paskelbdamas savo šalies lūkesčius. Verta pabrėžti, kad Vašingtone net buvo surengta bendra J.Bideno ir V.Zelenskio spaudos konferencija. Dar svarbu įsidėmėti, kad JAV pažadėjo Ukrainai perduoti vieną „Patriot“ – labai veiksmingą oro gynybos sistemą. Mažoka? Juokingai mažai. Bet J.Bidenas viešai tikino, jog Ukraina šių sistemų sulauks ir daugiau. Sąrašą, bylojantį, jog V.Zelenskis ne veltui lėkė į JAV sostinę, byloja ir šie faktai: JAV pradėjo teisingai vadinti šių metų vasario 24-ąją kilusį karą (anksčiau vadino Ukrainos karu, ir niekaip kitaip, o šiandien jau – Rusijos agresija prieš Ukrainą).

Taigi A.Ilarionovas, duodamas interviu M.Maksakovai (dar vieną panašų komentarą A.Ilarionovas šiomis dienomis perskaitė ir Vasilijaus Golovanovo laidoje) jokiu būdu neneigia: JAV padeda Ukrainai, JAV – Ukrainos sąjungininkė ir draugė, ir ukrainiečiai privalo būti itin dėkingi Vašingtonui už pagalbas, suteiktas iki šių metų pabaigos, bei pažadus, jog pagalba bus siunčiama ir 2023-aisiais.

Tačiau tais atvejais, kai bandome vertinti, gerai ar blogai, daug ar mažai, – labai pravečia istorinės paralelės, palyginimai, gretinimai. A.Iarionovo komentaras šių eilučių autoriui todėl ir atrodo vertingas, kad šis ekonomistas, buvęs V.Putino patarėjas (paskui pasitraukė iš V.Putino komandos nesutikdamas su agresyviais, korupciniais Kremliaus sprendimais) ne vien konstatuoja faktus, bet juos lygina, gretina.

Marija Maksakova ir Andrėjus Ilarionovas

Tiesa, A.Ilarionovo palyginimai ir gretinimai – nepalankūs J.Bideno administracijai.

Pirma, A.Ilarionovas atkreipė dėmesį į ukrainietės žurnalistės klausimą, pateiktą bendroje Ukrainos ir JAV lyderių spaudos konferencijoje Vašingtone. Žurnalistė pagrįstai stebėjosi Amerikos neryžtingumu: kiek anksčiau Amerika tvirtino, esą Ukrainai niekad nesiųs „Patriot“ sistemų, dabar jau – duoda; būta laikotarpių, kai Amerika tvirtino neduosianti „Stinger“, dar anksčiau – „Javelin“, bet bėgo savaitės, mėnesiai, ir Vašingtonas keitė poziciją Ukrainai naudinga linkme. Išdėsčiusi šiuos faktus žurnalistė atvirai paklausė: tad kodėl iškart neduodate Ukrainai visko, ko jai reikia – modernių tankų, naikintuvų, toliašaudžių haubicų, ATACAMS, NASAMS, HIMARS?  

Pasak A.Ilarionovo, JAV prezidentas atsakė nei šiaip, nei taip: esą Amerika – norėtų, bet esama sąjungininkų, kurie mano, jog Amerika privalanti elgtis santūriai, nes priešingu atveju tai sugriaus NATO, Europos Sąjungą, pasaulį; girdi, ES lyderiai, su kuriais J.Bidenas diskutavo šimtus valandų, nenori eskalacijos, bijo Trečiojo pasaulinio karo. Maždaug taip atsakė J.Bidenas.

A.Ilarionovo manymu, šis painus, nelogiškas J.Bideno atsakymas byloja, kad Baltųjų rūmų šeimininkams šis klausimas – skaudus. Todėl jie ir mėtosi, nežino, kaip pasiteisinti. Juolab kad NATO ir ES organizacijoms priklausančios Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija skelbia J.Bideno žodžiams prieštaraujančią poziciją: duokite Ukrainai tiek ir tokių ginklų, kokių prašo Kijevas, čia negalimi jokie dvejojimai ir vilkinimai, apribojimai ir vėlavimai.

Kita A.Ilarionovo nagrinėta tema – lendlizas (lendlease). JAV administracija apgavo pasaulį, šių metų gegužės 9-ąją paskelbdama, jog Ukrainai nuo šiol bus tiekiami ginklai dar ir lendlizo pagalba (apeinant biurokratinius balsavimus Senate ir Kongrese, nereikalaujant iš ukrainiečių apmokėjimų, nesibaiminant didelių ginkluotės kiekių). Bet gegužės 9-ąją lendlizo įstatymą pasirašęs J.Bidenas juo nė sykio nepasinaudojo. Beje, lendlizas baigs galioti 2023-ųjų rudenį. Tad juo pasinaudoti vis dar galima.

Bet ar pasinaudos Vašingtonas, jei JAV administracija išsisukinėja? Kadaise tvirtino, esą lendlizas nebus naudojamas, nes jis – per brangus Ukrainai, nors oficialiuose Baltųjų rūmų administracijos, Kongreso ir Pentagono internetiniuose puslapiuose šis įstatymas paskelbtas ir ten juodu ant balto parašyta, jog šiuo kanalu siunčiama karinė pagalba – nemokama. Dar kiek anksčiau aukšti Jo.Bideno administracijos pareigūnai tvirtino gerai neišstudijavę minėto įstatymo – nežino, kaip juo geriau pasinaudoti. Viešojoje erdvėje būta daug klaidinančių pareiškimų, esą lendlizas vis tik veikia (Aleksejus Aleksašenka, Jurijus Švecas), nors šiuo ginklų tiekimo kanalu Ukraina negavo nė vieno šovinio, nė vieno pistoleto, nė vieno automato. A.Ilarionovo nuostabai, klaidinančius JAV vadovų pareiškimus apie lendlizą kaip netinkamą kanalą pasigavo ir kai kurie oficialūs Ukrainos pareigūnai.

A.Ilarionovas teigia, jog nežino, kodėl J.Bidenas nepanoro pasinaudoti labai patogiu, jokių piniginių investicijų nereikalaujančiu, visus biurokratinius trukdžius apeiti leidžiančiu įstatymu.

JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trečia, A.Ilarionovas lygina Vašingtono pareiškimus, kiek daug Ukrainai jie duoda, su tuo, ką kalba, sakykim, Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Valerijus Zalužnas. Pavyzdžiui, V.Zelenskio vizito į Vašingtoną išvakarėse įtakingame leidinyje „The Economist“ buvo paskelbtas generolo V.Zalužno straipsnis, kuriame jis tvirtino neturintis tiek ginklų, kad galėtų išlaisvinti Ukrainą. Tame komentare ukrainiečių generolas mini konkrečius skaičius: Ukrainos kariuomenei reikia 300 tankų, 600 šarvuočių ir 500 haubicų, kad ji galėtų pereiti į rimtą kontrpuolimą. Taigi oro gynybos sistemos „Patriot“ – labai reikalingos. Jos padės rimčiau apsaugoti Ukrainos oro erdvę nuo Rusijos raketų, siunčiamų griauti civilius ir karinius objektus. Bet sutikit: keletas „Patriot“ – tai itin mažai tokiai didelei valstybei kaip Ukraina. Be to, JAV šiuo atveju labai vėluoja (juk karas tęsiasi jau dešimt mėnesių).

O ar būta Vašingtone bent jau užuominų apie šimtus tank? Mes nežinome. Taip, V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimo metu amerikiečiai mįslingai pasigyrė, esą apie visą Amerikos pagalbą Ukrainai viešai nekalbama, tad galima suprasti, jog Ukraina dabar jau sulauks rimtos pagalbos. Čia prisimenu vieną iš paskutiniųjų Ukrainos prezidento ofiso patarėjo Aleksejaus Arestovičiaus optimistinių pareiškimų Marko Feigino laidoje, jog Ukrainon tuoj atkeliaus rimtas ginklų paketas. Jei taip – džiaugsimės. Bet abejonių, kad bus patenkinti visi Ukrainos gynybos ministro ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado prašymai, – abejotina. Vargu ar į tą paketą bus įtraukta 300 modernių tankų „Abrams“ bei „Leopard“ bei 500 toliašaudžių haubicų.

Tiesa, Ukraina yra sulaukusi kelių dešimčių neva amerikietiškų tankų. Tačiau tie tankai – čekiški, tik JAV ginklų ekspertų modernizuoti. Todėl amerikiečiai juos priskyrė saviems nuopelnams, nors, žiūrint priekabiai, tai Čekijos dovana Ukrainai.

Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita minėtoje laidoje A.Ilarionovo narpliota tema: nepasitvirtinusios JAV generolų prognozės. Analitikas A.Ilarionovas išvardino penkių JAV generolų, tiek į atsargą išėjusiųjų, tiek tarnaujančių, pavardes, kurie 2021-aisiais tvirtino, jog teturėdama „tik tokias pajėgas Rusija nedrįs pulti Ukrainos“. A.Ilarionovas jų prognozėmis rėmėsi, brėžė savo išvadas, taigi suklydo. Rusija teturėdama sukoncentravusi pasienyje menkas pajėgas vis tik įsiveržė į Ukrainą. A.Ilarionovas ne sykį atsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino, tvirtindamas, jog Kremlius ruošiasi pulti Ukrainą, tačiau – ne dabar, nes dar neturi subūręs užtektinai galingos ir skaitlingos karinės grupuotės. O minėti generolai, pasak A.Ilarionovo, neatsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino. Jie puolė dar sykį prognozuoti: esą užpulta Ukraina ilgai neatsilaikys, jog po kelių dienų ar kelių savaičių kris. Ir vėl gėdingai prašovė pro šalį. Ir vėl neatsiprašė savo gerbėjų, jog suklydo. Užuot atsistatydinę jie šiandien vėl prognozuoja: esą Ukrainos armijos vadas generolas V.Zalužnyj galėtų per dvi savaites išstumti iš Ukrainos okupantus ir su šiandien turimais resursais. Suprask, tie trys šimtai tankų ir beveik pusė tūkstančio toliašaudžių haubizų bei šeši šimtai šarvuočių, – perteklinė ginkluotė.

A.Ilarionovas ragina per daug nesidžiaugti ir naujais JAV paramos paketais. Įvardinamos dešimtimis milijardų dolerių sumos tik gražiai atrodo. O kas iš tiesų slypi skaičiuose? Remiantis A.Ilarionovo analize, Rusija per mėnesį karo reikmėms skiria šiuo metu apie 15 milijardų JAV dolerių. O Ukraina – tik šešetą milijardų. Reali JAV karinė parama Ukrainai dabar – vos du milijardai JAV dolerių per mėnesį įskaitant ir kitų šalių paramą. Jeigu palyginsime, kiek Ukrainai padeda Estija, atseikėdama iš savo biudžeto (turimas omenyje gyventojų skaičius ir BVP), tai matysime, kad ne JAV, o Estija yra dosniausia Ukrainos rėmėja. Jei JAV remtų Ukrainą taip, kaip ją globoja Estija (gyventojų skaičius ir BVP), amerikiečiai skirtų Ukrainai ne 40 – 50, o apie 300 milijardų JAV dolerių.

Dar vienas A.Ilarionovo palyginimas. Antrojo pasaulinio karo metais JAV rėmė (lendlizo pagalba) Didžiąją Britaniją 30 kartų rimčiau, nei dabar – Ukrainą. O juk Jungtinės Karalystės padėtis anuomet buvo kur kas geresnė nei šiandien – Ukrainos.

Amerikos ir Rusijos priešprieša

Ekonomisto A.Ilarionovo prognozės – liūdnokos (jis paminėjo kur kas daugiau priekaištų J.Bideno komandai, nei čia išvardinome; apie nepagarsintus priekaištus – kitą kartą). Daug ukrainiečių tiki, jog karas baigsis 2023-aisiais. A.Ilarionovo skaičiavimai byloja, kad karas galįs užsitęsti iki pat 2025-ųjų.

Jei ekonomisto A.Ilarionovo skaičiavimai ir vertinimai teisingi, belieka viešai paklausti, kodėl Vašingtonas šiandien toks atsargus ir skūpus. Vašingtonas greičiausiai bijo Rusijos griūties. Bijo, jog į Kremlių įžengs dar bjauresnis diktatorius nei V.Putinas (ar begalima rasti bjauresnių), nerimauja, jog Rusija suskils į atskirus gabalus (tuomet Vakarams teks tartis ne su vienu, o su keliais vadovais), turi įtarimų, jog Rusijoje šiandien esantys ginklai, įskaitant ir bakteriologinius, ir atominius, ir cheminius, pasklis po visus šiandieninius Rusijos federacijos kampelius, atsidurs privačių kariuomenių ir gaujų rankose. Tik šitaip galima logiškai paaiškinti Vašingtono tūpčiojimą vietoje.

Taigi Vakarai šiandien, deja, gieda tą pačią giesmelę kaip ir 1990-aisiais. Taip, JAV nepripažino Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos. Taip, JAV norėjo, kad Baltijos šalys, įskaitant ir visas kitas Sovietų Sąjungos respublikas, taptų laisvomis, demokratiškomis, ekonomiškai pajėgiomis. Taip, JAV visomis išgalėmis stengėsi, jog SSRS reformuotųsi. Bet vos tik Lietuva paskelbė Kovo 11-osios Aktą, Vakaruose, ne tik Amerikoje, pasigirdo balsų – lietuviai per daug skuba, lietuviai per daug užsimojo, lietuviai kenkia Michailo Gorbačiovo reformoms. Ypač tuo metu buvo šlykšti Vokietijos politika: esą lietuviai kenkia Gorbiui, kuris leidžia susivienyti Vokietijoms. Esą lietuviai turėtų dar pakentėti gyvendami Blogio imperijoje vardan vokiečių interesų.

Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.

Šlykščios būta ir Paryžiaus laikysenos. Atsimenate, tuometinis Prancūzijos prezidentas metė Lietuvai: „lietuviai praleido progą patylėti“. Viskas kardinaliai pasikeitė, kai Kremliaus barbarai 1991-ųjų sausį nusprendė Lietuvą „nugalėti tankais“, o „išdidūs lietuviai neišsigando tankų“. Tuomet tapo nebepatogu įrodinėti, jog lietuviai dar turėtų pakentėti sovietų lageriuose, tarsi 50 metų trukusi sovietų okupacija būtų trumpas laikotarpis. Vakarai greitai persiorientavo. Tapo labiau palankus „išsišokėlei Lietuvai“.

Ir vis dėlto JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę … viena iš paskutiniųjų. Puikiai suprantu, kad didelės valstybės kartais negali taip įžūliai elgtis kaip Islandija ar Danija. Tačiau tuomet ir aš negaliu gudrauti – neapsiverčia liežuvis tuometinio Vašingtono delsimo laikyti garbingu, principingu. Labiau primena bailios valstybės laikyseną.

Tad kai šiandien Vašingtonas baikščiai dairosi į šalis, ar Ukrainai galima nusiųsti du „Patriot“, ar vis tik užteks vieno „Patriot“, noriu prisiminti 1990-uosius. Anuomet be reikalo bijojote SSRS griūties, šiandien be reikalo bijote Rusijos žlugimo. Nejaugi jūsų nemoko skaudžios vos kelių dešimtmečių senumo pamokos? Nejaugi Ukraina privalo lieti kraują vien dėl to, kad jūs nežinote, vis dar svarstote, kaip privalu pasielgti su Rusija?

Jei nežinote, kaip privalu nubausti kaimynines šalis pačiais šlykščiausiais būdais puldinėjančią Rusiją, vadinasi, jūs … nieko nežinote ir nieko neišmanote. Esate beviltiški. Vertinate vien netikrą stabilumą ir veidmainišką ramybę.

Štai tokios mintys kilo peržiūrėjus A.Ilarionovo komentarus. Labai norėčiau, kad jo brėžiamos prognozės nepasitvirtintų. Labai noriu, kad netektų rinktis prie JAV ambasados Vilniuje reiškiant susirūpinimą, kodėl J.Bideno politinė grupuotė neskiria Ukrainai kur kas daugiau rimtų ginklų.

2022.12.27; 09:00