Prof. Gediminas Merkys. Slaptai.lt nuotr.

Vakarai tikrai gali sutvarkyti ir A. Lukašenką, ir jo stogą – V. Putiną. Dar 2014 m. po Krymo aneksijos, po Boingo numušimo galėjo. Vakarams pakaktų pasielgti su naujaisiais rusais taip pat, kaip teisinės valstybės sąlygomis jie elgiasi su savo piliečiais – paprašyti, kad būtų pagrįsta įspūdingo turto kilmė. Iki tol – turto areštas. Deja, pinigai nekvepia. 

https://www.alfa.lt/straipsnis/50426137/g-merkys-baltarusijos-klausima-vakarai-gali-isspresti-akimirksniu-bet-nenori

Pranešta, kad „Baltijos šalys pirmadienį įvedė sankcijas A. Lukašenkai ir dar 29-iems režimo atstovams dėl prezidento rinkimų klastojimo ir smurto prieš taikius protestuotojus.  Jiems uždrausta atvykti į Baltijos šalis“: 

https://www.delfi.lt/news/daily/world/parodomaja-akcija-surenges-lukasenka-tai-kas-vyko-ukrainoje-atrodys-tik-ziedeliai.d?id=85126969

Kritimas žemyn. Slaptai.lt nuotr.

Griūk negyvas. Baltarusijos vidaus administracinis teritorinis suskirstymas toks, kad ją sudaro 6 sritys (oblast) ir Minsko miestas. Šalyje 118 rajonų arba mūsiškai – savivaldybių. Dar 9 rajonai sudaro vidines sostinės savivaldybes. Taigi, iš viso šalyje 127 savivaldybės. Jei sankcijas įvedame kiekvienos savivaldybės ponybei – vykdomojo komiteto pirmininkui, tarybos pirmininkui, vietinės milicijos vadui, regioninės rinkimų apygardos vadui (127 x 4) jau gauname 508 personas. Panašu, kad kiekvienas rajonas turi savo vietinį teismą, o kiekviena sritis turi  savo aukštesnį teismą, prokuratūrą. O juose po pirmininką, po prokurorą ir būrys eilinių  teisėjų bei prokurorų.

Teisėsaugininkus, ypač prokurorus, privalu įtraukti, nes, turimais duomenimis, jokių bylų dėl neteisėto sadistinio pareigūnų smurto prieš taikius gyventojus Baltarusijoje nėra. Tik ciniškas vidaus reikalų ministro – osetino Karajevo  – atsiprašymas. Visi teisėjai konvejeriu kiekvienam atvesdintam skiria po 15-20 parų administracinio arešto, masiškai kelia opozicijai, jos lyderiams išgalvotas baudžiamąsias bylas. Ne tik sostinėje, periferijoje taip pat. Veikiama Stalino troikų ir Ježovo-Berijos metodais.    

Aliaksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Kiekvienoje iš sričių yra srities KGB padalinys, galbūt OMON padalinys. Bent jau jų vadus tikrai reikėtų į sankcijų sąrašą įtraukti. Pridėkime dar šalies vyriausybės ponybę, kurie visi yra diktatoriaus satrapai. Kur dar centrinių medijų vadai ir aktyviausi smegenų plovėjai? Kur dar pats Batka su savo sūnaitėliais, viešųjų ryšių diva gražia baltiška pavarde – N. Eismont? Kur kiti svarbiausi buvusio prezidento administracijos veikėjai?

Nesakau, kad sankcionuojamų asmenų sąraše būtinai privalo būti 750 ar 900 pavardžių. Baltarusijos politinei ponybei sankcijos iš tiesų mažiau skausmingos, nei jų idėjiniams draugams iš Rusijos aukštosios valdininkijos sluoksnių. Mat Baltarusijoje nėra ko išsiurbti, traktorius nelabai kas perka, o ir Batka budriai žiūri, kad valdininkai neapsirytų, nedemonstruotų prabangos ir neerzintų liaudies. Čia viena iš priežasčių, kodėl dar prieš 10 metų Batka per eilinius rinkimus realiai gaudavo apie 60 proc. balsų, o likusius 20 proc. prisipiešdavo.  Tiesiog įsistatydavo povo plunksną kepurėn…

Visgi jungtinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos paskelbtas sankcionuojamų personų sąrašas, susidedantis tik iš trijų dešimčių (!) personų, atrodo apgailėtinas ir beprasmis. Gal išsigandome sieną kirtusio malūnsparnio? Gal bijome dėl Klaipėdos uosto, kuris tariamai nuskurs be Baltarusijos? Yra patarlė apie kardą – be reikalo neištrauk, be garbės nenuleisk. Gal reikėjo Baltijos kraštams sutelktai dirbti su ES ir JAV, įtikinėti jas, o geopolitikoje reikštis tik tarptautiškai, kartu su didžiaisiais žaidėjais? Bet kuriuo atveju to 29-ių sąrašo skelbėjai atrodo apgailėtinai ir asocijuojasi su šik…  katinu ant bedugnės krašto.

Baltarusijos prezidentas – persiganęs. EPA – ELTA nuotr.

Kadaise Pasaulio didieji išdavinėjo mūsų miško brolius, tupinčius bunkeriuose, viltingai besiklausančius radijo „balsų“… Dabar, panašu, išdauodami laisvės, pažangos ir teisingumo siekiantys baltarusiai. Civilizacijos ir istorijos farsas, baltarusiai šiandien mitinguoja prie Lenino paminklų. Ar galėtumėte įsivaduoti, kad 2020 m. Kopenhagoje protestuojama prie A. Hitlerio paminklo? Protaujantiems aišku: įvykiai šiandienos Minske yra civilizacinės reikšmės.

Deja, visokio plauko šrioderiams pinigai nekvepia.

2020.09.01; 19:00     

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:

  • Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…

Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.

  • Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.

                                                           X

Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,

  • Skriejam kartu, – sako Kukliansky.

Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.

Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.

Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.                                                             

Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.

                                                             X

Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis  tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.

                                                               X

Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.

                                                                X

Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.   

                                                              X

Kartą  susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…   

(Bus daugiau)

2020.07.17; 14:01                                     

Vladas Turčinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Kaip tik šiandien sukanka 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.

Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Dižiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.

Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Rzeczpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių.  Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir  karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Suduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaukštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo  paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.

Lenkijos  Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos  vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal  1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto, M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai  buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o  žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.

Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra”, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjudžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros” tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas” įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno „Tautiškos giesmės” autorius.

Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjudžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.

Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882 – 1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.

Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugražinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.

Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.

Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta  Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį  karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.

Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospollitos) pasidalijimų aktus.

Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Rzeczpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: „Pasirėmus „Rusijos tautų teisių  deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje“.

Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.

Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.

Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga,  1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis  nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjuktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“

Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.

Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalvimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, „kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.“

Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18  Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.

Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektais. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.

Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugražino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosuios armijos karių. Diktuojant Krermliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje.

nkvd_000
NKVD budeliai

Surengtas Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarpatautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą  būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.

Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje  subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d.  sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritroriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.

Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai.  Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas  Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau  kai  Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.

Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo  nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu   paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva  jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinėsVokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniems daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.

Rusiškas automatas. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus  sovietiniais pavadinimais.

„Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo“. – sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Nepriklausomybės paskelbimo signataras.

Teksto autorius – istorikas Vladas Turčinavičius

2020-07-12

Paminklas Vladimirui Leninui, anksčiau demontuotas Ukrainos Černigovo srities Snovsko mieste, buvo parduotas aukcione už 15,2 tūkst. dolerių. Tai ketvirtadienį pranešė miesto tarybos atstovai.
 
„Vasario 26 d. antruoju mėginimu aukcione per viešųjų pirkimų sistemą „Prozorro“ buvo parduotas paminklas V. Leninui, esantis Snovsko miesto tarybos balanse“, – sakoma pranešime.
 
Už paminklą gautos lėšos bus panaudotos miesto teritorijai tvarkyti. Šiuo klausimu bus tariamasi su Snovsko gyventojais.
 
2014 metais Ukrainoje buvo priimtas dekomunizacijos įstatymas. Jį vykdant jau pakeisti daugiau kaip 900 gyvenviečių, maždaug 50 tūkst. gatvių, aikščių ir kitų objektų pavadinimai. Be to, demontuoti daugiau kaip 2 tūkst. paminklų sovietiniams veikėjams, tarp jų – 1,3 tūkst. paminklų Leninui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.28; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viena visados skubanti koridoriais, iš kabineto į kabinetą lakstanti simpatiška pažįstama, sustojusi trumpam pasikalbėti, guodžiasi, kad ji jau nuo ryto laukia vakaro ir svajoja, jog po darbų naštos atsipalaidavusi suvalgys mėgstamų ledų porciją su šlakeliu viskio ant viršaus.

O mano svajonės, tiesą sakant, gali būti pažadintos iš mirties taško tik pagalvojus tingiai mažiausiai apie litrą viskio (gali būti ir be ledukų), kitaip svajonių mechanizmas net neįsijungia. Aš visados sakau ir sakysiu savo pažįstamiems, kad jie nesitaupytų svajodami, nes jokių amortizacinių nuostolių tokiu atveju niekas nepatiria, kviečiu visus nebijoti svajoti be ribų jau vien dėl tos priežasties, jog svajonės, net labiausiai atitrūkusios nuo tikrovės, nieko nekainuoja. Čia nėra taip, kad didesnė, labiau neįprasta, tenkinanti lakiausios vaizduotės poreikius svajonė kainuotų daugiau už mažutę, nepretenzingą, kuklaus žmogučio svajonę.

Tarkime, už 1 eurą žmogus nusiperka loterijos bilietą, svajodamas išlošti, ką čia slėpti, milijoną. Tačiau už tą patį vieną eurą galima vienodai sėkmingai svajoti apie penkių ar net šimtą milijonų eurų laimėjimą. Nesu didelis ekonomistas, tačiau, regis, aptartas atvejis yra ryškus ekonominio efektyvumo pavyzdys, bylojantis apie tai, kaip nesunkiai būtų galima sutaupyti penkis ar net šimtą kartų daugiau.

Tačiau tikras svajotojas nemokės nė cento, jis nėra toks lengvatikis kaip loterijų maniakai. Štai aš, svajotojų veteranų klubo narys, metai iš metų svajoju paveldėti didelius turtus, kurie mane apsaugotų nuo kėlimosi anksti ryte, skubėjimo į darbą rutinos, leistų nusimesti visą šitą kasdieninio lažo naštą. Kaip nesunku suprasti, faktas, kad turtingų giminaičių neturiu, nekalbant apie paveldėjimų keblumus, netrukdo man  labai kryptingai, su vis didėjančiu įkarščiu, kylančiu termometro padalomis, svajoti ta linkme, o prasikišantį čia infantilizmą pateisina taurus tikslas, kad, paveldėjus didelius turtus, vienam pavargėliui jau nereikėtų pelnyti duoną kasdieninę prakaito garuose (kaip yra pastebėjęs dar Karlas Marxas, žmogaus turiningumo matas yra laisvas laikas).

Tai, kad mano vienas pusbrolis neretai rytais užsuka papašyti lituko sveikatai pataisyti, o aš  kartas nuo karto tą litą sukrapštau, nereikėtų laikyti pinigais išmestais į balą, – nes sveikata yra brangiausias turtas, – tačiau podraug tai nėra ir investicija, kuri padaugintų turtingo giminaičio atsiradimo galimybę. Savo ruožtu mano giminaičiai taip pat nepuoselėja didelių  vilčių mano atžvilgiu, gerai žinodami, kad esu neturtingas kaip Bažnyčios žiurkė, nors, iš kitos pusės, jiems atrodo, jog Bažnyčios žiurkės statuso užsitikrinimas yra šiokia tokia karjera. Jie žino, kad aš nieko nebijau, nes neturiu ko prarasti, išskyrus savo grandines, tačiau jie neturi net tų grandinių, kurių būtų galima nebijoti prarasti.

Kartais blaivus protas man sako (tai būna retai), kad svajonių ir rupios kasdienybės pasauliai yra nesusiekiantys indai, tačiau čia pat prisimenu Johanano Volfgango Gėtės (J. W.Goethe) žodžius: „Bijok savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo“. Ko jau ko, o aš to tikrai nebijau, stebėdamas pasaulį drąsiai išpūtęs krūtinę.  Kitas pasakys, kad bepigu taip intensyviai  nebebijoti, kai net jaunystės svajonės, užstojus neišsipildymo metui, pradeda buksuoti.

O gal yra taip, kad svajoja Jie, o baugintis lieka – Mums. Didysis fantastas Herbertas Velsas (H.Wells), pabendravęs su bolševikų vyriausybės vadovu Vladimiru Leninu, tąsyk anąjį pavadino Kremliaus svajotoju, o šiandien jau niekam ne paslaptis, kokios kraugeriškos buvo bolševikų apskritai ir vis dar nepalaidoto jų stabo svajonės.

Tačiau mums tikriausiai knieti sužinoti ir tai – apie ką visų pirma svajoja prezidentinių lenktynių dalyviai, kandidatai į pretendentus užimti aukščiausiąjį postą mūsų valstybėje, kokios svajonės yra apnikusios Gitano Nausėdos sielą, neduoda ramiai gyventi Ingridai Šimonytei,  stumia į priekį viskuo rizikuoti nusprendusį Saulių Skvernelį? Iš daugybės aprašymų jau žinome, kaip galvoja, ką mąsto, ką valgo, kokiame name ar bute gyvena kandidatai į pretendentus, taigi iki pilno vaizdo mums dar reikėtų pabandyti prasibrauti į jų vidinių vaizdinių sferą, nusiteikus pašniukštinėtį – apie ką svajoja šie azartiški žmonės?

Kita vertus, taip keliant klausimą, kaip atrodo, teisingiausia būtų pradėti nuo Arvydo Juozaičio, kurio svajotiškas mentalitetas prasikiša net tarp didžiausių svajotojų savo, jeigu būtų leistą čia taip pasakyti, monumentalumu.

Tikriausiai tik dėl tokios monumentalumo pagavos sunkumo ir polinkio į fundamentalumą, A. Juozaitis prieš keletą dešimtmečių kėlė fantasmagorišką Baltarusijos ir Lietuvos susijungimo, vadovaujant tam pačiam Aliaksandrui Lukošenkai, idėją, šiandien kartas nuo karto užsimena apie labiau prijaukintą bendros valstybės tarp  Lietuvos ir Latvijos, su sostine Rygoje, sukūrimo viziją. Žmogiškai A.Juozaitį aš suprantu, kam ne kam, o jam labiausiai sunku būtų susitaikyti su faktu, kad Lietuva (neduokDie!) kol kas tarptautinėje arenoje nėra pasaulinio lygio žaidėja, taigi šis žmogus tebesvajoja apie tai – kaip įvairiomis manipuliacijomis būtų galima užauginti Lietuvos politinį svorį, padaryti ją priklausančią sunkiasvorių kategorijai?

Kas ne kas, o elegantiškoji I.Šimonytė, regis, tikrai nesvajoja apie tokius menkaverčius dalykus kaip turtai, šlovė ar reputacija, anosios svajonė turėtų paliesti kažką didingai gražaus, persilieti į iškiliausius dalykus. Ji tikriausiai neužsikrauna buitiniais sapnais, nenustebčiau, kad anoji jau nebesvajoja apie princą ant balto žirgo, nes yra šventai įsitikinusi, kad vaikai užauga šiltadaržiuose šalia agurkų ir kopūstų lysvių. Neabejotina tai, kad I. Šimonytei toks atjojantis nepalyginamai kilnesne prasme princas ant balto žirgo yra Vytis.

Galima  pabandyti spėti, kad visos G.Nausėdos svajonės išsipildė su kaupu, kai iš prezidentinių rinkimų turnyro pasitraukė Aušra Maldeikienė. Tai buvo viltinga žinia reitingų lyderiui ne dėl to, kad A.Maldeikienė būtų rimta varžovė, o greičiau todėl, kad josios kandūs pasisakymai labai gadino nuotaiką pretendentui, kuris savo manieromis siekia supanašėti su katinu Leopoldu. Tačiau ir G.Nausėdai nereikėtų pernelyg įsisvajoti, kad dabar neva visi keliai į damkę – atviri.

Didžiausioji paslaptis yra štai kas – ar S. Skvernelis į rinkimų karuselę metasi vedamas sveikos vyriškos ambicijos užkopti ant aukščiausios politinės hierarchijos pakopos, ar galbūt jį į priekį veda nesveikos svajonės primesti savo tautai kažką panašaus į policinės valstybės žaidimėlius.

Dalia Grybauskaitė, kaip atrodo, pirmoji garsiai prasitarė apie tai, kad neva S. Skvernelis yra apsėstas tokio tipo neuralgijos. Iš pradžių atrodė, kad prezidentė D.Grybauskaitė pabandė įgelti S.Skverneliui pačiu pigiausiu būdu, primindama faktą, kad politinis varžovas daugelį metų pradirbo policijos sistemoje, užkopęs čia karjeros laiptais nuo eilinio pareigūno iki generalinio komisaro.

Be to, jeigu kalbėtume rimtai apie policinės valstybės skiepą mūsų politinėje padangėje, privalėtume prisiminti ir tai, kad pati prezidentė ne kartą bandė įtakoti politinius procesus, remdamasi pažymomis iš slaptųjų tarnybų, sukurdama slaptosios grifos bauginančią atmosferą, kažką panašaus į grifokratinį valdymo stilių. Tikrai nedrįsčiau tvirtinti, kad toks posūkis valstybės reikalų tvarkyme yra kažkaip susijęs su kieno nors blogais kėslais, greičiu buvo taip, kad, siekdama išlaviruoti tarp politinių partijų, nė vienai iš jų nepasižadėjusi, užsispyrusi visos politinės sistemos atžvilgiu išsaugoti prezidento institucijos kaip galutinio arbitro charakterį, D.Grybauskaitė privalėjo, nori to, ar nenori, užsitikrinti vyrų su antpečiais paramą didesniu laipsniu nei yra būtina kitais kartais, kai aukščiausias pareigūnas yra išeivis iš partijos arba kažkokia moralinio autoriteto iškamšos fetišizacija (labiau prisisapnavęs atvejis nei reali galimybė).

Be visa ko kito, mūsų mieloji prezidentė yra užsiminusi ir apie tai, kad tik valstybės priešas gali suabejoti tvarka, kai statutiniams pareigūnams yra numatomos didesnės privilegijos nei kitiems valstybės tarnautojams. Taigi – kokį naują žingsnį ta linkme galėjo žengti S.Skvernelis, kai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, visas kelias jau buvo nueitas?..

Tačiau dabar privalome savęs paklausti – kokią prasmę įdedame į taip dažnai tiražuojamą policinės valstybės pavadinimą? Kad ir kaip žiūrėtume, nuoroda į policinės valstybės tipažą yra kraštutinai neigiamas įvertinimas, ar ne? Taigi policine valstybe niekaip negalėtume pavadinti tokią dalykų padėtį, kai valstybėje statutiniai pareigūnai savo darbą dirbą gerai, net su pertekliniu entuziazmu, už kurį teisėtai išmokami priedai, kai jėgos struktūros valstybėje funkcionuoja tarsi gerai suteptas mechanizmas. Net truputėlį išgalvotas čia grifokratinio valdymo pavadinimas nerodo į policinės valstybės pusę, o mūsų atveju yra greičiau demokratinio teisinio valdymo susvetimėjusios formos nusakymas.

Kviečiame policiją. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu kažkam rūpi mano grynai asmeninė nuomonė, pasakysiu dar ir tai, kad to paties S.Skvernelio andai sankcionuotas policijos desantas į Garliavą toli gražu neturi nieko bendro su iškrypusia policinės valstybės praktika, o yra kaip tik gražus valstybės sveikimo, įtvirtinant teisinio visuomenės procesų reguliavimo principus, pavyzdys. Taigi, jeigu leisite toliau savivaliauti, policinės valstybės sąvoką pabandysiu apibrėžti truputėlį kitaip nei yra įprasta sakyti, gal ne diametraliai priešinga kryptimi, nusiteikęs įrodyti, kad policinė valstybė yra tokia dalykų padėtis, kai prikišamai pasimato, jog labiausiai sugedusi visuomenės kasta yra policininkas plačiąja to žodžio reikme, teisininkas apskritai.

Kaip kitaip jeigu ne policinės valstybės apraiška mes šiandien galėtume pavadinti tą išpuvimą, kurį matome Lietuvoje kalėjimų priežiūros sistemos veikloje. Nesakykite, kad tai yra uždara, nuo dorų žmonių nutolusi veiklos sfera, pagalvojant paslapčiomis: „Tegu jie tarpusavyje krušasi – banditai ir, kaip išaiškėjo, labai panašaus mentaliteto jų prižiūrėtojai, mūsų, nelinkusių nusikalti piliečių, tai neliečia“.

Tačiau  prekiaujantis narkotikais šios sistemos kriminalinės žvalgybos pareigūnas apskritai yra tokio mastelio valstybės idėjos kanalizacija, kai išplūdusios į aplinką smarvės neįmanoma nugesinti jokiai dezodorantais. Toks pareigūnas anksčiau ar vėliau gali pasibelsti ir į jūsų, dorų piliečių, duris, kaip atsitiko iškiliam mūsų dienų pedagogui Bronislovui Burgiui, kurį Pravieniškių įkalinimo įstaigos kriminalinė žvalgybos pareigūnas pagal savo negarbės supratimą beveik mirtinai užtampė po teismus.

Jeigu kalėjimų priežiūros sistemos pareigūnai savo kritikus seka net už kalėjimo ribų, pasinaudodami kalinių paslaugomis, tai, regis, anksčiau ar vėliau jie gali atsiųsti mirties eskadroną, suformuotą iš tų pačių kalinių, siekdami suvis užtildyti savo oponentus. Tiesą sakant, aš labai baiminuosi dėl tos jaunos kalėjimo prižiūrėtojos, kuri neatsargiai prasiplepėjo apie sistemos negeroves, o jos atleidimo iš darbo pagrindimas yra toks negrabus, siūtas baltais siūlais, kad negalėtų įtikinti net didžiausią naivuolį. Kas toliau?

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau net ir tai, kaip atrodo bent man, nė iš tolo negali prilygti Povilo Urbšio užmojams, mūsų laikų labiausiai impozantiško herojaus,  didžiavyrio politiko, tikrojo policinės sistemos vėliavnešio užsiangažavimui. Tiesą sakant, mažai ką žinau apie šį politiką, nepažįstu nei jo pasekėjų, nei oponentų, tačiau faktas, kad STT padalinio vadovas,  užima to žmogaus, kurį jo tarnyba išstūmė iš viešojo gyvenimo, vietą politinėje hierarchijoje, užsideda anojo kredencialus, yra savaime iškalbingas. Tai kažkas panašaus į politinio kanibalizmo praktiką, mūsų atveju siejamą su policinės valstybės subkultūros išplėtojimu. Nežinau konkrečių bylų detalių, tačiau ne tai šįkart yra svarbiausia, kai loginė įvykių seka, pati elgesio galimybių forma yra labiausiai pavojingas mūsų  valstybei precedentas, mirtinas užkratas, galintis nuvesti į visišką pasiligojimą.

Net jeigu mūsų herojus būtų visiškais teisus, tyras kaip angelas, jis  negalėtų taip elgtis dėl valstybės garbės ir institucijos reputacijos. Dabar pasakysiu dar taip: jeigu mūsų tokia įvykių seka nešokiruoja, netrukdo gyventi, tai ir reiškia, kad ne kažkas už mūsų ar šalia, bet mes patys visų pirma jau esame policinė valstybė tobulai išplėtotu pavidalu. Ar vertėjo svajoti, jeigu viskas baigiasi tokiu nonsensu? Ar mums neprimena kažko iš naujo mero rinkimų batalijos Panevėžio mieste?..

2019.03.18; 12:55

Peru pilietis Hitleris Alba Sanchezas iškėlė savo kandidatūrą į šalies vakaruose esančio Jungaro miesto mero postą. Bet, kaip pranešė ketvirtadienį radijo stotis RPP, jo tautietis Leninas Vladimiras Rodriguezas Valverdė kreipėsi į rinkimus rengiančias institucijas, reikalaudamas uždrausti politikui pretenduoti į šį postą.

Hitleris Alba Sanchezas atstovauja dešiniajai partijai „Mes – Peru“. Kandidato į merus nuomone, jo politiniai priešininkai naudojasi Leninu Vladimiru Rodriguezu Valverde, siekdami kito pretendento į miesto vadovus pergalės. „Aš esu geras Hitleris“, – tikina kandidatas.

Politikas jau ėjo Jungaro mero pareigas 2011-2014 metais. Pasak kandidato, varžovai niekada nepraleidžia progos diskredituoti jį dėl vardo. „Mano tėvas tikriausiai pavadino mane taip todėl, kad tai skambėjo užsienietiškai, jis nežinojo Hitlerio istorijos“, – sako Hitleris Alba Sanchezas. Jis prisipažino ketinęs pakeisti vardą, bet atsisakęs šio sumanymo iš pagarbos tėvams.

Peru rinkimų teismas atsisakė pašalinti iš rinkimų kandidatą neįprastu vardu, kadangi tam nėra teisėto pagrindo. Apie Lenino Vladimiro Rodriguezo Valverdės reakciją į šį teismo sprendimą nepranešama.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.21; 08:22

Kai visi sako, kad Rusijai buvo nenaudinga sprogdinti ar nuodyti, neskubėkime su tuo sutikti. Šitai pataria žmonės, sakantys perpratę „Who is Mister Putin?“

Vėl Maskva? Ar blondinė iš Kijevo?

Rusijos ginkluotųjų pajėgų TV kompanija „Zvezda“ diena dienon kartoja: Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo apnuodyti Solsberio mieste. Didžiosios Britanijos valdžia be kokių nors įrodymų kaltina prie to prisidėjus Rusiją. Maskva Londono versiją kategoriškai neigia. Beje, „Zvezda“ suteikė žodį radijo mėgėjui iš Uralo, įsitikinusiam, jog nustatė nuodytoją: tai prekybos centre buvusį Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininką sekusi blondinė; o svarbiausia tai, kad absoliučiai identiška blondinė dirba Ukrainos gynybos ministerijoje

Tiesą sakant, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Tereza Mei (Teresa May) anaiptol ne iš karto apkaltino Rusiją dėl Sergejaus Skripalio (66 m.) ir jo dukters Julijos (33 m.) apnuodijimo; kaip parašė „Novaja gazeta“ korespondentas Briuselyje Aleksandras Minejevas, palyginti ilgai delsė (достаточно долго воздерживалась от возложения на Россию ответственности). Nors parlamentas primygtinai ragino vyriausybę kirsti kuo greičiau ir kuo stipriau. Kovo 10 d. Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Ember Rad (Amber Rudd) pareiškė esą dar anksti kalbėti apie šios cheminės atakos kaltininką. Įvykio vietoje radosi daugiau kaip 250 darbuotojų, atstovaujančių aštuoniems iš 11 policijos kovos su terorizmu padalinių. Tiriama daugiau kaip 240 galimų daiktinių įkalčių, apklausta apie 200 liudytojų.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kovo 12 d. oficialiame premjerės pareiškime jau sakoma policiją ir saugumo tarnybą aptikus pakankamai įrodymų, jog buvęs GRU pulkininkas ir jo duktė buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančiais nuodais, pagamintais Rusijoje. Atsižvelgdama į tai, vyriausybė priėjo išvadą: labai tikėtina, kad Rusija yra atsakinga už cheminę ataką Solsberyje. Ministrė pirmininkė ištarė ir rusišką šio žudančio preparato pavadinimą: „Novichok“.

Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.

Laikraštis „Sunday Times” apkaltino vyriausybę sudelsus atsiliepti ir padarius tai nepakankamai griežtai. Leidinys neabejoja, kad prie to bus prisidėjusi Rusija. Tuo tarpu „Financial Times“ ragino nedaryti skubotų politinių išvadų be įtikinamų įrodymų, kad pasikėsinimą surengė rusai ir juo labiau – Rusijos aukščiausioji vadovybė. Tačiau priminė Rusijos specialiosiose tarnybose esant bendrininkaujančių su nusikaltėliais ir jie galėjo panaudoti nuodus be Kremliaus įsakymo ir žinios kokiais nors savo tikslais arba keršydami. Arba norėdami įtikti politinei vadovybei. Antai opozicijos veikėją Borisą Nemcovą nužudė gailesčio nežinančio Putino vasalo Ramzano Kadyrovo samdiniai. Tai padaryta viešoje vietoje (viešesnės nerasti – Kremliaus kaimynystėje!) – šitaip katė palieka sumedžiotą pelę ant šeimininko slenksčio…

Beje, ir Jungtinės Valstijos ne iš karto užsipuolė Rusiją, o kiek padelsusios (после некоторой паузы). Valstybės departamentas pareiškė sutinkantis su Didžiosios Britanijos pozicija, kad Rusija yra prikišusi nagus prie šio nusikaltimo. Valstybės departamento pareiškime sakoma: mes visiškai įsitikinę tyrimu, kurį vykdo Didžioji Britanija, ir išvada, jog Rusija, greičiausiai, yra atsakinga už ataką panaudojant nervus paralyžiuojantį agentą. Rusija yra neatsakinga jėga, kelianti grėsmę stabilumui pasaulyje ir veikianti su neslepiamu kitų valstybių suvereniteto negerbimu.

Reputacija: valstybė nuodytoja

Rusijos naujienų tarnyba “Novosti“ kovo 12 d. parašė, kad Rusijai būtų buvę nenaudinga (было бы невыгодно) apnuodyti buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį ir jo dukterį, juo labiau šitaip demonstratyviai, ir kad susiklosčiusioje padėtyje regisi nauda Londonui, kuris nori apkaltinti Rusiją kišimusi į vidaus reikalus.

Netrūksta lengviau prieinamų nuodų, greitai suyrančių, be kvapo ir skonio, teigia laikraštyje „Novaja gazeta“ Valerijus Širiajevas, tarsi atsakydamas valstybinei naujienų tarnybai. Pastarųjų metų skandalinguose nunuodijimuose Rusijoje (ar siejamuose su Rusija) buvo panaudoti reti, nenustatomos valstybės gamintojos nuodai, dažniausiai greitai suyrantys aukos kūne. Kai kurie nuodai taip ir liko nežinomi (antai neišėjo nustatyti, kuo apnuodytas mirė Rusijos žurnalistas Jurijus Ščekočichinas). Aleksandrui Litvinenkai nunuodyti žudikai pasirinko greitai suyrantį izotopą ir tik moderniausiais detektoriais pavyko aptikti polonio pėdsakus, be to, paskutinėmis Litvinenkos gyvenimo valandomis – dar kiek sudelsus nebūtų likę menkiausių įkalčių. 

disidentas_litvinenka
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.

Tuo tarpu kėsindamasi nunuodyti buvusį GRU pulkininką grupė žiaurių ir išradingų žmonių apgalvotai pasirinko, galima sakyti, barbarišką nuodą, neabejodami, kad jį atpažins buvusios Sovietų Sąjungos cheminio ginklo arsenalą išmanantys ekspertai (giliai kapstytis nelinkusiai visuomenės nuomonei tai aiški nuoroda į Rusiją) ir tai sukels didžiausią politinį efektą. Juk tai, kiek aš žinau, – rašo „Novaja gazeta autorius, – pirmas istorijoje masinio naikinimo ginklo panaudojimas Didžiosios Britanijos – NATO narės teritorijoje.

Mūsų šalies kaip šalies nuodytojos reputacija visiškai pelnyta. Politinių ir kriminalinių-ekonominių nuodijimų istorija naujoje Rusijoje dar sulauks didžių režisierių, kaip sulaukė Bordžijų giminė. Gali būti, kaip tik tokia šalies reputacija paskatino piktadarius panaudoti masinio naikinimo ginklą Anglijoje (iki šiol menančioje Litvinenką), – samprotauja autorius. – Žudikas prisegė prie Skripalio palto brūkšninį kodą „Padaryta Rusijoje“.

Briuselyje žurnalistai veržėsi prie Kremliaus kritiko Michailo Chodorkovskio, dalyvavusio viename forumų Europos parlamente. Daugelis norėjo išgirsti atsakymą į vieną ir tą patį klausimą: Rusijos specialiųjų tarnybų ilgos rankos pričiumpa ir užsienyje pasislėpusius – ar jis nesibaimina galįs tapti kita auka? Dėl pastarojo pasikėsinimo jis nieko nepasakė – neįsigilinęs. Tačiau apgailestavo, kad Vakaruose Kremlius iš anksto rodomas nusikaltėliu – dar nesulaukus tyrimo pabaigos. Ir dėl tokio išankstinio nusistatymo kalta tik pati Rusijos vadovybė. Pirma jūs susikuriate sau reputaciją, o tada jau reputacija byloja už jus.

„Novaja gazeta“ autorius kaip ir nori pasakyti, kad tokia šalies reputacija galėjo prisidengti kas tik panorėjęs. Kita vertus, o kodėl tąja reputacija nepasinaudojus vėlgi tam pačiam Kremliui? Pačioje Rusijoje daugelis žmonių nė kiek neabejoja: tėvynės išdavikams taip ir reikia, kad ir ką dėl to sakytų Amerika ar Anglija (Juk Vladimiras Putinas vieną kartą pasakė, kad išdavikų laukia galas patvoryje, – priminė „Times“ apžvalgininkas; Rusijos pasiuntinybės Londone Twitter‘yje apie Skripalį: Jis iš tikrųjų buvo britų šnipas, veikė MI6 labui). Daugelis neabejoja ir tuo, kad Vakarai jų tėvynei telinki pikta. Štai ir vėl: nieko dorai neišsiaiškinę apkaltino Rusiją!

Politinio efekto iš tikrųjų sulaukta. Buvęs GRU pulkininkas – toli gražu ne pirmas perbėgėlis iš Rusijos, į kurio gyvybę kėsintasi Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, pateikti nepaneigiamų įrodymų šitai dedantis su Kremliaus žinia nepavykdavo. Kita vertus, nė karto, netgi mirties atvejais, Londonas nesimojo ant Maskvos taip griežtai kaip dabar. Kovo 14 d. Tereza Mei paskelbė apie Londono sprendimą išsiųsti iš šalies 23 Rusijos diplomatus. Ryžtingų žingsnių ėmėsi Europos Sąjungos valstybės, Kanada, Norvegija, Ukraina ir, žinoma, Jungtinės Valstijos.

Kovo 26 d. JAV valstybės departamento oficialioji atstovė paskelbė pareiškimą, kuriame neliko žodžio galimai ir tiesiai šviesiai sakoma: kovo 4 d. Rusija panaudojo karinės paskirties nervus paralyžiuojančio veikimo nuodingąją medžiagą pasikėsindama nužudyti Didžiosios Britanijos pilietį ir jo dukterį. Pavojuje atsidūrė daugelio nieko dėtų žmonių gyvybė, o trys asmenys, tarp jų policininkas, patyrė kūno sužalojimų. Atsakydama į šį pasibaisėtiną Konvencijos dėl cheminio ginklo uždraudimo sulaužymą, taip pat tarptautinės teisės pažeidimą, Jungtinės Valstijos šiandien išsiunčia 60 Rusijos oficialiuosius asmenis. JAV to imasi, kad parodytų neišardomą solidarumą su Jungtine Karalyste ir priverstų Rusiją pajusti rimtas pasekmes dėl nesiliaujančių tarptautinių  normų pažeidimų. Taip pat rengiasi išsiųsti 12 Rusijos nuolatinės atstovybėje Jungtinėse Tautose veikiančių žvalgybos operatyvinių darbuotojų, kurie piktnaudžiavo gyvenimo Jungtinėse Valstijoje privilegijomis.

Tik ar Rusija išsigąs?

Nuo Lenino iki Litvinenkos ir toliau

Kovo 14 d.  Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Twitter’yje pasirodė apie 1 min. trukmės vaizdo pristatymas „Rusijos agresijos schema“. Jame vaizduojama chronologinė linija prasideda 2006 metų lapkritį, kai Londone buvo nunuodytas buvęs FSB darbuotojas Aleksandras Litvinenka. Kitos datos ir veiksmai: 2008, rugpjūtis – Rusija pademonstravo itin įžūlų Gruzijos teritorinio vientisumo negerbimą; 2014, kovas – Rusija aneksavo Krymą; 2015, gegužė – Rusijos kibernetinė ataka prieš Vokietijos parlamentą; 2015 ir 2016– Rusija įsismelkė į Danijos gynybos ir užsienio reikalų ministerijų internetines svetaines; 2017– Rusija įsikišo į rinkimus Juodkalnijoje; 2017– kibernetinio šnipinėjimo Ukrainoje kampanija; 2018– Rusijos pajėgos nesiliauja pažeidinėjusioskitų šalių oro erdvę. Išvada: Rusija siekia sugriauti esama pasaulio tvarką.

Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Pasikėsinimas nužudyti buvusį GRU karininką, radusi prieglobstį Anglijoje, britams vėl priminė Litvinenkos nunuodijimą 2006-aisiais. Kitą dieną po buvusio Rusijos saugumo karininko mirties velionio artimas bičiulis Аleksandras Golfarbas per britų televiziją perskaitė jo pareiškimą, esą parašytą paskutinėmis gyvenimo dienomis, beveik neturint vilties pasveikti (aiškiai girdžiu mirties angelo sparnų plevenimą). Dėl savo dabartinės būklės mirštantysis apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pareiškimą baigė negailestingam barbarui skirtais žodžiais: Tegul Dievas atleidžia jums už tai, ką jūs padarėte – ne tik su manimi, bet ir su mano mylima Rusija ir jos liaudimi. Šis pareiškimas buvo perskaitytas ir pradėjus Litvinenkos mirties aplinkybių viešąjį tyrimą Londone praėjus nuo jos vos ne dešimt metų.

Dar tyrimo išvakarėse britų spaudoje pasirodė pranešimai, kad Didžioji Britanija gavo iš JAV nacionalinio saugumo tarybos šios bylos pagrindinių įtariamųjų telefono pokalbių įrašus ir, pasak „The Telegraph“ šaltinio, britų pareigūnai iš šių neskelbtinų pokalbių padarė išvadą, kad tai yra nužudymas valstybės užsakymu. 2016 metų pradžioje Londono aukštasis teismas nustatė Litvinenkos žudikus ir kurstytojus. Teismas pripažino esant didelę tikimybę, kad Litvinenką nužudė pritarus asmeniškai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, o nusikaltimą parengė Federalinė saugumo tarnyba, taigi Rusijos valstybė.   

Slaptųjų tarnybų istoriko, buvusio Rusijos karinės žvalgybos GRU karininko, knygos „KGB nuodų fabrikas: nuo Lenino iki Litvinenkos“ (Фабрика ядов КГБ: от Ленина до Литвиненко) autoriaus Boriso Volodarskio tvirtinimu, Litvinenka buvo nunuodytas ne grynu polonio izotopu (tai neįmanoma), o specialioje laboratorijoje ypatingai paruoštais nuodais su atitinkama doze Po-210. Dabartinėje Rusijoje, kaip teigia Volodarskis, vienintelė specialioji tarnyba, kuri pranoksta tiek FSB (federalinė saugumo tarnyba), tiek SVR (užsienio žvalgybos tarnyba) ir prieina prie visų rūšių ginklų, tarp jų ir nuodų,  –  tai prezidento saugumo tarnyba.

Prisiminta ir dar vieno perbėgėlio iš Rusijos mirtis, 2012 metais. Vieną lapkričio dieną Londone gyvenančiam buvusiam Rusijos verslininkui Aleksandrui Perepeličnui sportuojant pasidarė bloga ir jis krito vietoje. Britų policija nusprendė, kad mirė savo mirtimi. Tačiau daugelis susipažinusių su šia paslaptinga istorija, taip pat ir Prancūzijos policija nunuodijimo versiją laiko labiau nei tikėtina. Tas pats Borisas Volodarskis irgi nė kiek neabejoja, kad Perepeličnas buvo nužudytas. Jo nuomone, visa pasaulio žiniasklaida klaidino, kad Perepelično organizme buvo aptikta „kinų nuodų“ pėdsakų (garsusis ekstraktas su  „Gelsemiumelegans”). Iš tikro nežinoma, ar jį į kapus nuvedė šis augalas, ar kas kita. Netgi nėra pagrindo tikinti, kad buvo nunuodytas. Labai galimas daiktas, kad jį nužudė kitu būdu. Svarbu tai, kad jis buvo visiškai sveikas žmogus, kelios dienos iki mirties jį tyrė gydytojai ir jis po to sudarė ar ne 5 mln. svarų vertės draudimo sutartį. O po kelių dienų 44-erių vyras netikėtai mirė, sustojus širdžiai.

Pasak Volodarskio, visa žiniasklaida vėlgi visiškai klaidingai prieštaringos reputacijos veikėjo mirtį sieja su „Magnitskio byla“ ir kompanija „Hermitage Capital“ (2010 metais Maskvoje, kvotos izoliatoriuje, mirė advokatas Sergejus Magnitskis, kaltinęs aukštus Rusijos valdininkus sukčiavimu susikrovus 200 milijonų eurų). Perepeličnas minėtos kompanijos savininkui milijardieriui Brauderiui (tas pats, kuris teigia buvusį jo draugą Vladimirą Putiną susikrovus $200 milijardų) perdavė dokumentų kopijas (Volodarskiui jas parodė Šveicarijos advokatai), kurios rodė jį galbūt žinant visas schemas, pagal kurias FSB ir kitos Rusijos specialiosios tarnybos perveda pinigus į užsienį. Šitai atskleisti buvo labai pavojinga!

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

2017-ųjų viduryje prancūzų leidinys „Le Parisien” parašė, kad Perepeličnas galėjo būti nunuodytas Paryžiuje, kur jis lankėsi kelios dienos prieš savo mirtį, bendravo su moterimi (blondine!). Ši, sužinojusi apie Aleksandro mirtį, labai nenustebo: Tai atsitinka rusams Londone. Jis teikė informaciją šveicarams. Už tokį dalyką gali užmušti. Prancūzams atrodo, kad britai ne per uoliausiai stengiasi išaiškinti Perepelično mirties priežastį, nors ir ėmėsi pakartotinio tyrimo. Mes manome, kad jį užmušė pas mus, – tikino „Le Parisien“ šaltinis, artimas Paryžiaus kriminalistams. „Buzzfeed“ irgi tvirtina, kad tai buvo būtent žmogžudystė, užsakyta Kremliaus.

Gal ateityje sužinosime, kas iš tikrųjų nutiko daug žinojusiam Aleksandrui Perepeličnui Londone ar Paryžiuje. Juk, kaip pasakyta, nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma. Štai kovo 27 d. žiniasklaidoje vėl sumirgėjo JAV mirusio buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo, buvusio spaudos ministro, Kremliaus  propagandos monstro „Russia Today“ (dabar – RT) įkūrėjo Michailo Lesino pavardė. 2015 m. gruodžio 5 d. jį rado negyvą vieno Vašingtono viešbučių numeryje. Netrukus rusai paaiškino: ištiko širdies priepuolis. Šių metų sausio pabaigoje Rusijos naujienų tarnybos pranešė (atrodo, su palengvėjimu) JAV federalinį tyrimų biurą paskelbus Lesino mirties tyrimo išvadą: jis kambaryje buvo vienas ir mirė ne smurtine mirtimi; tiesiog buvo labai girtas ir atsitrenkė galva į kažin ką kieta…

Ir štai dabar sužinome (BuzzFeed): Lesiną užmušė žmonės, kuriuos pasamdė Kremliaus šeimininkui artimas oligarchas. Tiesa, banditams (rusų saugumo agentams, uždarbiaujantiems ir patarnavimu oligarchui) buvo įsakytą Lesiną tik aptalžyti, tačiau tie persistengė…

Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lenkai iškėlė aikštėn kai kurias iki šiol nežinomas ar slepiamas tragedijos, pavadintos „Antrąja Katyne“, aplinkybes. Kaip prisimename, 2010 metų balandžio 10 d. rytą leisdamasis prie Smolensko sudužo Lenkijos prezidento lėktuvas, skraidinęs šalies delegaciją, turėjusią dalyvauti lenkų karininkų sušaudymo Katynėje 70-mečio minėjime. Žuvo prezidentas Lechas Kačinskis, jo sutuoktinė ir visi juos lydėję asmenys, taip pat įgulos nariai – visi 96 lėktuvu skridę žmonės. Tokios tragedijos šiuolaikinėje istorijoje dar nebuvo – valstybė vienu metu neteko beveik visų savo vadovų. 2011 metais liepos mėnesį katastrofą tyrusi Lenkijos valstybinė komisija nustatė, kad lėktuvas skrido pernelyg žemai, atsitrenkė į medžius ir pradėjo byrėti. Taigi komisija patvirtino tai, kuo iš pat pradžių stengėsi įtikinti Rusijos naujienų tarnybos ir visa Kremliaus maitinama žiniasklaida ir ką nustatė Maskvos komisija: lėktuvas sudužo dėl įgulos, neįstengusios jo suvaldyti sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis, kaltės.

2015 metais į valdžią sugrįžus brolių Lecho ir Jaroslavo įkurtai Teisės ir teisingumo partijai (PiS), gynybos ministras Antonis Macierevičius subūrė naują komisiją Smolensko katastrofai tirti. Prieš dvejus metus lenkai gavo iš amerikiečių palydovines nuotraukas, kurios su labai didele tikimybe, galima sakyti, beveik neabejojant (z ogromnym prawdopodobieństwem, prawie z pewnością) leidžia tvirtinti, jog lėktuvas pradėjo byrėti dar būdamas ore. Nuotraukose matyti aerodromo „Smolensk Severnyj“ prieigos prieš katastrofą ir tuoj po jos.

Pastarosios liudija, kad lėktuvo nuolaužos ėmė kristi žemėn dar gerokai prieš lėktuvo sparnui užkliudant nelemtąjį beržą, kuris 2011 metais buvo pripažintas katastrofos „kaltininku”.

Vadinasi, numušė?

Kaip kalbėti su barbarais?

Tą patį 2010-ųjų pavasarį Georgijus Gordinas internetiniame leidinyje Ruscomment.com (apie įvykius, kokie jie yra iš tikrųjų: be Kremliaus cenzūros) rašė, kad Vakarai taip ir neįstengė iki galo išsiaiškinti „Who is Mister Putin?“. Savo straipsnyje apie Smolensko katastrofą – vieną įžūliausių XXI amžiaus nusikaltimų autorius apibūdina Putino firminį braižą („В убийстве Качинского виден почерк Путина”).

Įsakyti pavaldiniams nužudyti kitos valstybės prezidentą savosios šalies teritorijoje! Kremliuje manoma, kad niekas nepatikės Rusijos prezidentą galėjus tam ryžtis. Jeigu Vakarų šalių politikams ir piliečiams pateiks nepaneigiamus įrodymus, jie vis viena nepatikės! Tuo tarpu Putinas, gavęs valdžią, pastoviai žudė žmones, kuriuos laikė savo priešais. Vykdė operacijas, taip pat ir užsienyje, kurios vakariečių akimis žiūrint yra nenaudingos Maskvai. Kremlius, publicisto nuomone, būtent tuo ir naudojasi – niekas tokiu žiaurumu nepatikės net pateikus visus įkalčius! Antai 1999 metų rudenį sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske (apie vieną sprogimą pranešė, dar jam neįvykus). Netgi Adolfas Hitleris neleido sau sprogdinti taikiai miegančių vokiečių ir pasitenkino Reichstago padegimu!

Bet kurio nusikaltėlio elgesyje yra būdingų bruožų, kurių kitas negali pakartoti. Antai 2004-ųjų pradžioje Katare susprogdino Kremliaus nekenčiamą Zelimchaną Jandarbijevą ir jo 13-os metų sūnų. Nusikaltėlius suėmė, nes jie paliko daug įkalčių. Putinas pasiekė, kad jie būtų grąžinti Maskvai, kur šiuos banditus sutiko kaip sutinkami užsienio šalių vadovai. Dabar jie didvyriai! Gordinas paaiškina, kas yra būdinga Putino braižui, ką galima vadinti Putino autografu, lydinčiu tuos nusikaltimus, kurių idėjiniu kurstytoju jis buvo yra dabar ir bus iki Tarptautinio tribunolo kaltinamųjų suolo. Po kiekvieno teroristinio akto Putinas leidžia suprasti: Oficialiai mes niekuo dėti, tačiau visi turi žinoti ir suvokti, kad tai galėjome padaryti tik mes! Ir taip bus visiems, kurie išdrįs stoti prieš mus!

Aleksandras Perepeličnas

Po to, kai nušovė žurnalistę Aną Politkovskają, Putinas leido sau viešai tyčiotis: jos nužudymas atnešė mums nepalyginti daugiau žalos negu tai, ką jį parašė. Tarp eilučių reikia skaityti ne be pasididžiavimo pasakyta: drebėkite, mes galime ne tik užmušti, tačiau užmušti, nusispjauti ir užmiršti! Tas pats ir dėl Kačinskio lėktuvo. Gordinas rašo: oficialiai, katastrofa, „apgailestaujame ir liūdime kartu su draugiška lenkų tauta dėl žuvusių baisioje lėktuvo katastrofoje“ – tačiau visi turi žinoti ir suprasti, kas ir dėl ko pribaigė Lenkijos prezidentą bei jo bendražygius. Ir kas laukia kitų, jeigu kas. Štai ką reikia žinoti, rašė prieš aštuonerius metus publicistas, Rusijos valdžiai įvykdžius naują piktadarystę. Tai žinantys jau nesakys: „Šito negali būti! Šito padaryti niekas neišdrįstų!“

…Praėjus keturiems mėnesiams po Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo GRU viršininko pavaduotojas generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tai viena paslaptingiausių Rusijos generolų mirčių. Apskritai, Rusijos generolai pasirodė esą ne tik mirtingi, tačiau ir ūmiai mirtingi. Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose, du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko.

(Bus tęsinys)

2018.04.01; 06:00

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno iniciatyva pateiktas rezoliucijos projektas, kuriuo siekiama Lietuvos komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija.

Ketinimai – gražūs, prasmingi. Kumunistinę partiją reikia bent jau morališkai pasmerkti. Seniai reikėjo taip pasielgti. Bet ar pavyks komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija? Ar tokių rezoliucijų skelbimas – pati aktualiausia šios dienos tema? Ar ji nesukels atvirkščio rezultato?

Juk liustracija buvo prasminga prieš du dešimtmečius. Nūnai –  viskas beviltiškai pavėluota. Dabar – kokia nauda iš tokių rezoliucijų? Ar šią rezoliuciją priėmus bus panaikinta Socialdemokratų partija? Ar taip nesiekiama pigaus populiarumo? Ar neatsitiks taip, kad rezoliucija bus dar sykį atmesta ir komunizmo gerbėjai dar sykį galės iš mūsų šaipytis?

Visi šie klausimai neramina Slaptai.lt redakciją.

O dabar Jūsų dėmesiui – ELTA agentūros pranešimas

Pasak parlamentarų, sovietinės okupacijos laikotarpių 1940-1941 ir 1944-1990 m. Lietuvos komunistų partija buvo sudėtinė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos dalis ir atliko pagrindinį vaidmenį Lietuvoje įtvirtinant diktatūrą bei represinį režimą, todėl yra atsakinga už okupacijos metu padarytą žalą ir nusikaltimus.

Anot Seimo narių, paradoksalu, kad nors 1998 m. Seime buvo priimtas įstatymas, kuriuo sovietinės valdžios jėgos ir saugumo struktūros (NKVD, NKGB, MGB, KGB) buvo pripažintos nusikalstamomis organizacijomis, vykdžiusiomis genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą okupuotoje Lietuvos Respublikoje, pagrindinis okupacinės valdžios organas LKP tokio įvertinimo nesulaukia iki šiol.

„Toks skaudaus ir sudėtingo Lietuvos istorijos etapo nenuoseklus vertinimas yra viena iš istorinės atminties politikos trūkumo šalyje pasekmių, leidžiantis įvairiems okupaciniu laikotarpiu LKP ir jos struktūros veikloje aktyviai dalyvavusiems veikėjams šiandien kalbėti, jog „ir tada dirbome Lietuvai“ ar „istoriją palikime istorikams“. Todėl šia rezoliucija, kuri teikiama pakartotinai, siekiame ištaisyti šią iki šiol egzistuojančią istorinio vertinimo spragą ir pagrindinę okupacinį represinį režimą kontroliavusią organizaciją įvardinti nusikalstama struktūra“, – rezoliucijos projekto parengimo motyvus aiškina vienas iš dokumento rengėjų, konservatorius A. Ažubalis.

„Panašaus pobūdžio nacių įvykdyti nusikaltimai tarptautinės bendruomenės buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo tribunolo, kur ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama organizacija. Tai tapo vienu pagrindinių pokario Europos istorinės atminties naratyvų. Deja, tačiau iki šiol Europoje sovietinių nusikaltimų vertinimas nesusilaukia lygiaverčio ir atitinkamo įvertinimo, o ir sovietinį, ir nacistinį terorą patyrusių Vidurio ir Rytų Europos valstybių istorinė atmintis gerokai skiriasi nuo tik nacistinį režimą išgyvenusių Vakarų Europos šalių. Todėl siekdama bendro istorinio raudonojo teroro vertinimo turime padaryti viską, kad pirmiausia patys sau išdrįstume aukščiausiu lygiu įvardinti daiktus tikrais vardais“, – apie poreikį įvertinti nusikalstamą LKP veiklą kalbėjo kitas rezoliucijos projekto rengėjas, konservatorius L. Kasčiūnas. 

Pačios šlykščiausios asmenybės: Marksas su Engelsu, Leninas ir Stalinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rezoliucijoje pabrėžiama, kad ja yra sprendžiama Lietuvos komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.

Šis rezoliucijos projektas, atsiliepiant į Lietuvos patriotinių nevyriausybinių organizacijų kvietimą, Seime buvo įregistruotas dar praėjusią kadenciją, tačiau Socialdemokratų frakcijos atstovų Seime pastangomis projektas buvo atmestas ir išimtas iš darbotvarkės jo net nesvarsčius.

Projekto rengėjai, pakartotinai teigdami rezoliuciją svarstyti Seimui, tikisi, kad naujos kadencijos Seimo sudėtis suteikia unikalų šansą žengti šį istoriškai svarbų žingsnį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.20; 06:10

Po penkerių metų pertraukos „Muzikos barai“ vėl pradėjo eiti, jam rašė Juozapas Banaitis, Jeronimas Kačinskas, Vladas Jakubėnas, Konradas Kaveckas, Teodoras Brazys, Klemensas Griauzdė ir kiti autoriai.

Klemensas Griauzdė apibrėžia keliamus leidinio uždavinius, pagrindinį dėmesį skirdamas chorinės muzikos analizei ir istoriniu žvilgsniu, ir nurodydamas perspektyvas: „Muzikinei žmogaus plėtrai ir individualiai kūrybai skatinti prieinamiausia priemonė yra daina. Jai kultivuoti instrumentas — žmogaus balsas. O mokykla — chorai, kurių tikslas ir yra sutelkti plačias, ypač jaunimo, mases į dainininkų kolektyvus. Jie pasiektu dainos meniniu lygiu paruoš dirvą ir bendrajam muzikos kultūros kilimui mūsų tautoje. Kartu plėtosis ir savosios dainos pamėgimas bei būdingų jos bruožų supratimas. Visa tai pasiekiama sistemingu bei aktyviu veikimu: dažnais chorų koncertais, dainų dienomis, chorų varžybomis, lietuviškomis muzikos kūrybos šventėmis etc. Tokia pačių dalyvių veikla sukels ir plačiosiose masėse akstiną tąja sritimi daugiau domėtis. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šito tikslo siekti reikalinga ir atitinkama organizacija, kuri visame krašte vadovautų ir propaguotų planingam veikimo darbui. Kol tokia organizacija bus sudaryta, jam vadovauti ėmėsi Lietuvių Muzikų Dr-ja, kuri, šalia savo profesinių siekimų, artimai susijusi ir su plačiųjų masių muzikine pažanga.(…) Sistemingam mūsų tautoje muzikos kultūros darbui plėsti, taipgi ir lietuvių muzikų profesiniam vieningumui sudaryti d-ja steigia atskirų muzikos sričių sekcijas.

Dabartiniu metu jau veikia muzikos mokytojų ir vargonininkų sekcijos. Steigiama ir kompozitorių sekcija. Projektuojama sudaryti „chorų talka“. Toks lietuvių muzikų susivienijimas bendro darbo dirbti būtų naudingas ne tik profesiniu atžvilgiu, bet ir visai mūsų tautai.

Prasiplėtus d-jos darbams, pribrendo gyvas reikalas turėti periodinį spaudos organą, kuris didele dalimi palengvintų ir patį organizacinį veikimą. Savoji spauda, kurioje būtų keliami, gvildenami įvairių muzikos sričių moksliniai, teoriniai, pedagoginiai, metodiniai ir praktiniai klausimai, be to, informuojama ir nurodoma apie d-jos veiklą ir siekius nusibrėžtiems darbams atlikti. Todėl, gavus iš Šv. M-jos pašalpą, nuo š. m. sausio mėn. 31 d. vėl atnaujino „Muzikos Barai“ žurnalo leidimą.“ (Klemensas Griauzdė, Ko siekia Lietuvių Muzikų Draugija.// „Muzikos barai“ Nr. 1, 1938, sausis, Kaunas).

Chorams didelį dėmesį skyrė ir K. Kaveckas.

Žurnalo puslapiuose randame būdingą problematiką, visiškai taip pat aktualią ir mūsų laikais. Štai Zenonas Slavinskas savo tekstuose iškelia ir muzikos, dainos paskirties klausimą žmogaus gyvenime, jos vaidmenį tautų santykiuose. Apsidžiaugiau, radusi jo įvertinimą, kurį pati sau senokai buvau suformulavusi mėgindama atsakyti į klausimą, kodėl lietuviai vis mažiau dainuoja – iš esmės buvusi daininga tauta, surengusi net „dainuojančią revoliuciją“ nebėra tokia, daina nebeskamba natūralioje aplinkoje – kaime,  o kai susirenka masės žmonių, gėda klausytis kad ir atliekamo tautos himno – nepataikydami į toną, baikščiais išderintais balsais, ne tik nemokėdami žodžių, susirinkusieji su retomis išimtimis daro gėdą. Pasiklausius atrodo, kad Lietuvoje dainavimo nebemokoma, niekas neturi klausos, ir tenka leisti himno įrašus…

Tarpukario Lietuvoje tokio viešai girdimo nemokšiškumo dar nebuvo, nes buvo tebegyvas kaimas, maža buvo radijo ir televizijos griaunanti įtaka, tačiau Slavinskas problemą, nūnai įgijusią didelį mastą, įžvelgė anksti: „Dabartiniame gyvenime, ypač miesto gyvenime, žymu susiskaldymas į išpildytojus ir klausytojus. Operos, koncertai, radijas, kinas, džazinė muzika verčia daugiau klausyti, negu dainuoti. Iš to susidaro nelyginant kokia „specializacija“, — iš vienos pusės dainininkai profesionalai, iš kitos — klausytojai. Tačiau liaudies gyvenime ir dainininkais ir klausytojais būna tas pats žmogus. Čia estetinį išgyvenimą susikuria pats dainuotojas, kuris dainuodamas, kad ir paprastą dainą, pilniau ją supranta, stipriau išgyvena, negu nuo jos nutolęs klausytojas. Pagaliau, ar ne artimesnė paprasta daina „paprastai“ kaimo žmogaus sielai, ar piemens dūdelė, anksti rytą žaliuojančioje pievoje stipriau nesujaudina, negu rafinuota šių dienų muzika?! Liaudies dainos, palyginus su kultūrinės muzikos sudėtingumu, yra pirmykščios, paprastos, todėl ir jų klausytojai turėtų joms taikyti atitinkamą vertinimo mąstą, turėtų ieškoti jose mažiau efektingumo, daugiau natūralaus, gryno jausmo, nes „grožis“ — ne didybėje, bet grožyje — didybė.“ (Zenonas Slavinskas, Lietuvių liaudies dainų būdingieji bruožai..// „Muzikos barai“ Nr. 1, 1938, sausis, Kaunas)

Toliau plėtojamos pedagogikos, šiuolaikinės kūrybos temos pasaulio kontekste. J. Kačinskas tautiškumo muzikoje problemą analizuoja aptardamas Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Vlado Jakubėno, Kazimiero Viktoro Banaičio, Vytauto Bacevičiaus kūrybos bruožus: „Mūsų muzikos kūryba turi tendencijų išsilieti įvairiomis muzikos išraiškos kryptimis. Gal tai todėl, jog toli buvome atsilikę nuo Europos muzikos praeito kelio. Dabar nesąmoningai veržiamės per trumpą laiką išgyventi tai, ką Europa išgyveno per šimtmetį. Nemanau, kad tą kūrybinę ekspansiją reikėtų trukdyti, ieškant kokių ,,bendrų“ lietuviškos muzikos principų.“ (Jeronimas Kačinskas, Lietuvių kompozitorių kūrybos žymės.// „Muzikos barai“ Nr. 3, 1938, kovas, Kaunas)

Akivaizdu, kad į europinės muzikos gretas skubantys modernistai nutolo nuo Čiurlionio, Č. Sasnausko, J. Naujalio požiūrio į liaudies dainos reikšmę, dėl to ėmė ryškėti takoskyra ir nesutarimai, liaudies meno ir „liaudininkų“ menkinimas sustiprėjo ypač sovietmečiu, daug kas ėmė su panieka žvelgti į harmonizuotas liaudies dainas ir apskritai į lietuvių instrumentų, etninių motyvų panaudojimą originalioje kūryboje, nepaisant B. Bartoko judėjimo svarbos. Kartu toks atsiribojimas skandino J. Švedo ir jo bendraminčių viziją sukurti adekvatų pamatą atgaivinti muziejuose dūlančias menines vertybes ir paliko ją neva ideologinei ir mėgėjiškai sferai. O šiandien matome – tai buvo trumparegiška ir neteisinga… Pamatyta, kad kitų tautų, ypač indų, japonų, kinų pagarba liaudies menui, instrumentams ir jų tobulinimas rodo, kad ideologijos tėra dirbtinis anstatas, ir muzikantų pareiga apsaugoti liaudies meno raidą nuo kenksmingų laikmečio vėjų yra nacionalinės svarbos uždavinys. Regis, dabar niekas netrukdytų atsigauti ir pasimokyti iš klaidų. Tačiau vis dar neturime savarankiško, tikro liaudies instrumentų orkestro, nors jų galėtų būti ne vienas. Matyt, trūksta ne tik pasikeitusio kolegų žvilgsnio, bet ir tinkamo valdžios požiūrio, neskiriama lėšų kaip ir anuomet, kai prof. Pranas Tamošaitis su eksperimentiniu liaudies instrumentų orkestru parengė dvi dideles gerai įvertintas programas, daugybė specialistų entuziastingai dirbo orkestre, tačiau pažadėto finansavimo nesulaukė.

Apie šią opią temą ir palyginti jauną instrumentinę muziką, kamerinę ir simfoninę, rašo Matas Buivydas. Jam labiausiai rūpi instrumentalistų parengimo ir ypač – finansavimo klausimai. Skaitant jo mintis, atrodo, kad tos pačios nenuoseklaus piniginio skatinimo, tęstinumo, nepakankamo uždarbio ir kitos problemos atsikartoja ir šiomis dienomis, o jų šaltinis tas pats: valdžios neišprusimas ir šykštumas…

Ir nūdien jauni atlikėjai dėl panašių priežasčių vyksta į užsienį, nebaigia mokslo muzikos mokyklose ir keičia profesiją: „Gabumai ir talentai ne visuomet atrandami tik pasiturinčiuose, galinčiuose savo lėšomis mokytis. Todėl reikia sudaryti sąlygas, kad muzikos mokslas būtų ne tik kiekvienam prieinamas, bet ir patraukiantis, nes didelę atranką gabių ir darbščių žmonių bus galima sudaryti tada, kada tautos jaunimas bus suinteresuotas veržtis prie muzikos mokslo. Bene geriausias ir išbandytas būdas tokiom sąlygom sudaryti būtų įsteigti didesnį skaičių stipendijų, kad ir nedidelėmis sumomis. Duodant minimumą pragyvenimui ir mokslą, tokiems studijozams ir reikalavimus galima būtų griežtesnius statyti. Nebereikėtų tada Konservatorijos mokytojams sėdėti ir laukti ištisas valandas ateinant mokinių į pamokas, o dažnai, jų visai nesulaukus, ir patiems išeiti.(…) Valstybės meno įstaigose dirbantiems menininkams, kaip ir visiems valstybės tarnautojams, yra įstatymais numatytos atlyginimo normos sulig jų kvalifikacijomis ir užimama vieta, tačiau kai kurios tų įstaigų labai mažai taiko tas normas, o kai kada ir visai jų nesilaiko. Instrumentistai tokius nenormalumus pergyvena gana sunkiai. Daugumui jų kiekvieno sezono gale tenka nervintis ir derėtis dėl savo atlyginimo. Arba, panorėjo įstaigos vadovybė ir nubraukė keliasdešimt litų ateinančiam sezonui, visiškai neprisilaikydama jokių kategorinų normų, kurias per ilgesnį laiką instrumentistas buvo išsitarnavęs. Tokiai padėčiai esant, ne vienas jau yra atsisakęs nuo šių sunkių pareigų ir pasiieškojęs sau darbo kitoje muzikos srityje, nors ir gerai suprasdamas, kad kaip instrumentistas po ilgesnės darbo pertraukos vargiai kada bebus naudingas.“ (Matas Buivydas, Mūsų instrumentalinės muzikos ir instrumentistų klausimai.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Nuostabu, kaip tarpukario problemos ir trumparegiškumas atsikartoja ne tik valdžios požiūrio į muzikantų finansavimą, bet ir muzikinės politikos ir tautų draugystės požiūriu. Štai J. Banaitis remiasi sovietų paradine puse, kai mėgina aptarti sovietijos muzikos raidą: „Apie Sovietų Rusijos muzikos gyvenimą mūsų spaudoje buvo jau ne kartą įvairiomis progomis rašyta. Apie jų instrumentistų laimėjimą pirmųjų premijų tarptautiniuose konkursuose Vienoje, Varšuvoje, Briuselyje taip pat mes buvome informuoti. Bet dabartiniu metu, kai mūsuose ypatingai susirūpinta lietuviškosios muzikos propagavimu, kai po kai kurių kompozitorių apžvalginių koncertų kalbama apie jų kūrybos būdingumą, kai mėginama kalbėti apie tautiškumo bruožus mūsų kompozitorių kūriniuose, pravartu mums susipažinti su tokio pat amžiaus Sovietų muzikos kūryba ir kaip jie šiuos klausimus yra išsprendę arba dar sprendžia.(…) Apie pastarojo meto sovietų kompozitorių, Dzeržinskio (autorius operų „Ramusis Donas“, „Pakeltieji dirvonai“), čiškos (oper. „Šarvuotis Patiomkinas“), Šebalino (oratorija „Leninas“), Miaskovskio (16 simfonijų), Vasilenkos (baletas „Čigonai“, siuita „Sovietų rytai“), Chrenikovo, Kabalevskio, Polovinkino, Šostokovičiaus, S. Prokofjevo, Knipperio, Gedikės, Dunajevskio ir daugelio kitų, kūrybą kalbėdamas, G. Polinnovskis ją šitaip charakterizuoja: „Sovietų kompozitoriai savo kūryboje remiasi principu maksimalinio paprastumo ir natūralumo formoje išdėstyti gilias ir ryškias muzikos mintis. Visi jausmai vispusiškai išlavinto žmogaus savo atspindį turi rasti muzikoje. Ir džiaugsmas dėl klestėjimo naujojo pasaulio, sukurto laisvojo žmogaus rankomis, ir jo svajonės apie visišką nugalėjimą gamtos gaivalų, ir meilė, ir neapykanta priešams — visa tai yra išreikšta goresniuose stambesnių Sovietų muzikų kūriniuose. Susižavėjimas Sovietų šiaurės tyrinėtojų ir lakūnų žygiais būtinai sugels atgarsius simfonijose ir dainose. Žmonių įsisąmoninimas, užgimimas naujų, kolektyvizmui artimų bruožų — ir tai atsispindi operose, simfonijose. Tokiu būdu Sovietų muzikinės kūrybos vedamosios tendencijos yra: realizmas, liaudiškumas, optimistiškas nusiteikimas taikos atžvilgiu, išvystymas nacionalinės formos, ryškiai parodant socialistišką jų turinį.“ (Juozapas Banaitis, Sovietų Rusijos muzikos kūrybos bruožai.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Ir čia – jokio kritiško požiūrio! Remiamasi tik sovietų pateikiama medžiaga. Tikrasis gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo nežinomas, o piešiami rožiniai vaizdai ir kryptingai dirbanti Lietuvos ir SSRS kultūros draugija, neva stiprinanti dviejų draugiškų šalių kultūros ryšius, iš tikrųjų buvo panaudojama kaip priedanga lietuvių budrumui užmigdyti. Istorikų darbai, pavyzdžiui, dr. Mindaugo Tamošaičio monografija „Didysis apakimas“ tiksliai įvardija priežastis, kodėl Lietuva pasidavė propagandai ir nesipriešino okupacijai: čia didelį vaidmenį suvaidino naivus pasitikėjimas kultūrinių ryšių nekaltumu. Nūdien Lietuvos nacionalinio saugumo specialistai įspėja, kad situacija kartojasi, o Rusijos propaganda naudoja tas pačias priemones, pavyzdžiui, per rusų muzikos eksportą.

Tad šis klausimas itin opus ir reikšmingas, ypač turint omenyje neproporcingai didelį sovietinio laikotarpio ir šiandienos Rusijos solinės, kamerinės ir simfoninės muzikos, operų ir baletų gyvavimą mūsų koncertinėse scenose. Tai ne tik estetinis klausimas, kai nuolat skamba įkyrėjusios, socrealizmo pripildytos, atgyvenusios stabais paverstų kompozitorių kompozicijos, atgrasi „kabalevščina“, motyvuojant tuo, kad toks publikos poreikis. Juk aišku, kad poreikis yra formuojamas. Kartu ir naujas klausytojas yra nuolat pratinamas prie gausaus rusiškos muzikinės kultūros ir iš viso slaviškos tradicijos buvimo, tarsi ta terpė yra natūrali ir nekvescionuotinai privalo būti dominuojanti Lietuvoje. Juk melomanas su tos muzikos pavyzdžiais gali susipažinti iš įrašų, jei nori. Tokia invazija vyksta, kai nuolat kalbame apie tai, jog lietuvių kūrybai neskiriamas nei pakankamas dėmesys koncertų scenose, nei finansavimas, daugybė puikių kūrinių dūla – net tų, kurie nuolat buvo sovietmečio programose ir repertuaruose. Taigi šia prasme padėtis nepagerėjo, o net pablogėjo.

Kad muzika visada buvo galingiausias politikos įrankis, liudija ir Z. Slavinsko tekstas, kuriame rašoma apie lietuvių paveldo klastojimą: „Neseniai pakliuvo į rankas Vilniaus krašto liaudies dainų rinkinėlis (Piesni ludowe ziemi Wilenskiej i Nowogrodskiej) su gaidomis, išleistas Vilniaus Liaudies Teatrų ir Chorų Sąjungos (Wydawnictwo Wilenskiego Związku Teatrow i Chorovv Ludowych), kuriame pasistengta, kaip matysime, derinti šiaip jau gyvenime, rodos, skirtingas sritis — dainas ir… politiką. Tad, nors ir pavėluotai (dainininkas išleistas 1935 m.), vis dėlto tenka iškelti jame padarytieji netikslumai, kad ateityje, ypač užmezgus diplomatinius santykius su lenkais, būtų vengiama panašių klaidų. Leidinyje šalia 16 lenkiškų, 25 gudiškų dainų randame ir 9 lietuviškas dainas (jų tarpe vieną šokio melodiją — suktinį), taigi atrodytų, jog lietuviai čia neužmiršti. Tačiau, susipažinę su leidinio melodijomis ir jų paskirstymu pagal tautybę (leidinyje dainos suskirstytos į skyrius su antraštėmis: lietuvių, gudų dainos…), pamatysime, jog kaip visur, taip ir čia, neįstengta išvengti tendencingumo, neįstengta išsilaikyti „sine irae et studio“, kur tik susiduriama su tuo, kas lietuviška.

Todėl nieko nuostabaus, jeigu šio nedidelio dainų rinkinėlio puslapiuose rasime lietuvių melodijų, „okupuotų“ lenkiškiems tekstams, niekas nenustebs, kad lietuviškam Vilniui atstovauja, palyginti, mažesnis lietuviškų dainų skaičius, negu lenkų ir gudų, ir kad tam tikras folkloristiškos tvarkos pakeitimas taikomas išimtinai tik lietuvių dainoms. Tad suprantama, kodėl leidinio redaktorė nedavė lietuvių dainoms metrikos (kilmės, užrašymo vietos), tuo tarpu kai lenkų ir gudų dainoms ją pateikė su visomis smulkmenomis. Argi metrikos nenurodymu būtų buvęs reikalas vengti pasisakyti, jog tose ar kitose Vilniaus krašto vietovėse gyvena tik vieni lietuviai, ir kad ne tik gyvena, kalba, bet ir dainuoja lietuviškas dainas, jog kraštas yra etnografiškai lietuviškas. Redaktorė, pasirinkdama lietuviškas dainas iš tų St. Šimkaus dainynų (leidinyje nurodoma, kad dainos „Wedlug špiewnika St. Šimkusa“), kuriuose nenurodytos dainų užrašymo vietovės, stebina mus, kuriuo būdu nepažymėtos kilmės dainos galėjo virsti Vilniaus krašto dainomis.

Lygiai nesuprantama, kodėl nepasinaudota čia pat Vilniuje po ranka esančia lietuvių dainų medžiaga ir šaltiniais. Žinia, jog yra valdinių (oficialinių) ir privačių lenkų įstaigų (pvz., „Institut d‘ Ėthnologie a 1‘ Universitė Wilno“ ir kt.), kurios tyrinėja ir net fonografu užrašinėja Vilniaus krašto dainas, jog yra tūkstančiai senųjų lietuvių, kurie čia pat vietoje tebedainuoja puikiausias ir originaliausias lietuviškas dainas, jog yra Lietuvių Mokslo Draugija, jog pagaliau yra išleistas kun. P. Bieliausko dainų rinkinys („Varguolių dainos“, Vilnius 1936 m.). Pasirinkti kilmės atžvilgiu autentiškų dainų, rodos, buvo iš ko.“ (Zenonas Slavinskas, Dainos ir politika.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Šį tekstą turint omenyje esamas lenkų-lietuvių įtampas verta paskaityti ištisai, tačiau ne šios apžvalgos tikslas gilintis į problemas, o tik nurodyti į jų priežastis ir aktualumą, jei toks yra. Matyti, kad nors ir nedaug buvo išleista „Muzikos barų“ numerių iki karo ir okupacijos, juose buvo mėginama brėžti svarbios gairės ir keliamos problemos. Kai kurias tenka spręsti ir nūdien, bet svarbiausia jas pamatyti, o toks sąsajų matymas labai svarbus, norint pajudėti į priekį. Labai didelė pažanga padaryta, tačiau yra uždavinių, iškeltų atgavus nepriklausomybę, kurie dar laukia įgyvendinimo, tarp jų – tautinės muzikos mokyklos koncepcijos įgyvendinimas ne vien programoje ar žurnalo puslapiuose. Kartu globalėjantis pasaulis, greitėjantis gyvenimo tempas, internetas ir ryšiai diktuoja naujus iššūkius, kuriais būtina kūrybiškai pasinaudoti stiprinant nacionalinę muzikos aplinką nuo mokyklų iki koncertų scenų.

(2016 m. lapkričio 20 d.)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.02.19; 06:39

1917 metų revoliucijos įvykiai, Spalio revoliucijos vadų asmeninės bylos ir dokumentai, susiję su Ukraina ir Estija, Rusijos archyvuose paženklinti žyme „slaptai“, sakoma laikraščio Kommersant tyrime.

Rusijoje įslaptinti archyvai, susiję su 1917 metų Spalio revoliucija, sakoma leidinio Kommersant žurnalisto Leonido Maksimenkovo straipsnyje „Amžiaus valstybės paslaptis“ („Valstybinė amžiaus paslaptis“?).

„Kovų dėl valdžios“ ir „dėl sostų“ paslaptys“ – svarbiausias dalykas bolševizme. O šiandien – dar ir labiausiai saugomas Rusijos archyvų lobis. Dvigubai saugoma kovos prieš valdžią know how, ypač jei receptūra nuvedė prie pavykusių revoliucijų. Visų pirma – Vasario ir Spalio. Nors slaptinami net tokie, atrodo, tolimi protėviai, kaip Anglijos XVII amžiaus ir Prancūzijos XVIII amžiaus (revoliucijos)“, – rašė jis.

Žurnalisto duomenimis, pagrindinėje duomenų apie revoliuciją ir Pilietinį karą bazėje, kuri saugoma Rusijos valstybiniame socialinės–politinės istorijos archyve (RGASPI), liko įslaptinti kai kurie Lenino popieriai.

„Slaptumo geografija stebėtinai sutampa su šiandieniniais probleminiais regionais – tai Pabaltijys, Ukraina“, – pabrėžė jis.

Antai, įslaptinti visi RSFSR diplomatinio atstovo (ambasadoriaus) Estijoje Maksimo Litvinovo laiškai Leninui. Totaliai cenzūruojamos RSFSR diplomatinių atstovų telegramos apie Ukrainą nuo 1919 sausio iki 1922 lapkričio 7 dienos. Nuo istorikų slepiamas laikotarpis nuo separatinės Bresto taikos sudarymo su Vokietija iki lapkričio revoliucijos, kuri nuvertė kaizerio režimą.

„Visai neseniai, jau po 1991 metų, vėl įslaptinta byla Nr. 2133 „RSFSR diplomatinio atstovo Vokietijoje Adolfo Jofės V. I. Leninui siųsti laiškai ir pažymos (bei pranešimai) apie sovietų ir vokiečių tarpusavio santykius bei kitus užsienio politikos klausimus“. Dokumentai nuo 1918 metų gegužės 9 iki spalio 31, tai 185 puslapiai.  Parengtas dokumentų rinkinys ir kandidato disertacija prie jo – 100 metų guli paženklinti žyme „slaptai“, – pranešė Maksimenkovas.

Lenino fonde įslaptintos 1920–1922 metų Finansų liaudies komisariato ir Darbo ir gynybos Tarybos RSFSR aukso fondo reikalų komisijos žinių suvestinės ir pažymos. O Politinio biuro archyve iki šiol uždaryti dokumentai apie Valstybinę vertybių saugyklą, kur sukrautos konfiskuoti Rusijos imperijos lobiai, įskaitant ir pagrobtus iš vienuolynų bei cerkvių.

„Revoliucijos ir sovietų valdžios finansinės paslaptys – vienos iš labiausiai saugomų, neįmintų ir paslaptingų. Mes iki šiol taip ir nežinome, kiek revoliucijos momentu Rusijos ir carų aukso buvo saugoma Vakarų bankuose ir koks jo likimas. Tai, kas maždaug žinoma, – trupiniai“, – pabrėžė žurnalistas.

Be to, iki šiol slepiamos realios komunistų vadų biografijos. Griežtai įslaptintos jų asmens bylos. Antai, pagal federalinius įstatymus, ribojančius prieinamumą prie „informacijos apie piliečių asmens ir šeimos paslaptį, jų privatų gyvenimą, o taip pat apie žinias, pavojingas jų saugumui“, archyve neišduodama asmeninė Nadeždos Krupskajos byla, nors ji mirusi jau prieš 78 metus.

Įslaptinta ir prieš 91 metus mirusio VČK–OGPU (Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija, sabotažu ir spekuliacija–Jungtinė valstybinė politinė valdyba) įkūrėjo Felikso Dzeržinskio byla, o taip pat Karinio jūrų laivyno liaudies komisaro Michailo Frunzės   ir finansų liaudies komisaro ir tuo pačiu metu Sovietų Rusijos ambasadoriaus ir prekybos atstovo Didžiojoje Britanijoje Leonido Krasino bylos.

„17-ųjų metų revoliucija tebekunkuliuoja, tebeslegiama valstybės paslapties. Prie senojo režimo. Prie naujojo. Ir šiandien, prie naujausiojo. Nejaugi todėl, kad jos pergalės gimdė kai kieno jaunose ir karštose galvose nesveikas mintis (ketvirtojo dešimtmečio viduryje Stalinas įslaptino narodovolcų (liaudies valios šalininkų), nužudžiusių valdovą imperatorių Aleksandrą II ir vos nesusprogdinusių jo įpėdinio Aleksandro II) temą? Bet, matyt, esmė ne vien čia. Šiandien mums niekas nepasakys, kiek carų aukso buvo saugoma Šveicarijos bankuose ir kas jį tvarkė. Apie 17-ųjų metų įvykius Ukrainoje, Pabaltijyje ar Lenkijoje nedera net užsiminti – neįleis į archyvų slėptuves“, – apibendrino Maksimenkovas.

2017.01.23; 07:23

Paskutinis žvilgsnis į „šedevrus“, taip ilgai saugotus ir koneveiktus. Pirmą kartą juos pamačiau 1955-ųjų pavasarį, kai moksleivių atostogų dienomis ekskursavome po Vilnių. Tada šios skulptūros buvo vienas iš turistinių objektų.

Nors oficialiai nesakoma, kad suremontuotos jos daugiau niekada nebus užkeltos ant tilto, bet sunku įsivaizduoti momentą, kai kranai, griaudžiant dūdų orkestrui, sugrįš į 1952-uosius ir „atstatys teisingumą“. Jeigu taip atsitiktų, tai Lukiškių aikštėje Putino paminklas jau stovėtų.

Beje, Leninas Vilniuje be čebatų į orą pakilo daug ryžtingiau, įspūdingiau ir paprasčiau, nors tada dar nebuvome nei Europos Sąjungoje, nei NATO. Juo toliau nuo Kovo 11-osios, juo bailesni daromės?  Vis mažiau savarankiškumo. Kaip reaguos Maskva, ką pasakys penktoji kolona? Kol kas ji nereaguoja. Yra svarbesnių dalykų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.07.20; 14:25   

Tie rusai tiesiog nenuspėjami. Savo valstiečius jie išmarino badu. Derlingiausias žemes užtvindė ir statė hidroelektrines arba užteršė atominės pramonės atliekomis.

Dabar jie yra priversti įsivežti grūdus. Aš tikėjausi, kad mirsiu dėl senatvės. Tačiau kai Rusija, praeity visą Europą maitinusi duona, pati ėmė įsivežti grūdus, supratau, kad dabar mirsiu iš juoko.

Continue reading „Taip prieš 65-erius metus apie Rusiją kalbėjo Vinstonas Čerčilis”

Pilietinės kampanijos „Europietiška Baltarusija“ lyderis Andrėjus Sanikovas (Андрей Санников) ir žymus sovietinių laikų disidetas, vienas iš Rusijos opozicijos lyderių Vladimiras Bukovskis (Владимир Буковский) susitiko Kembridže pokalbiui apie šių dienų Rusijos realijas. Charter97.org prašymu pokalbis buvo užfiksuotas ir viešai paskelbtas.

Kalbėtis su Vladimiru Bukovskiu – visuomet įdomu. Jis nepripažįsta pustonių, visiems atvejams taiko griežtus vertinimus ir remiasi geležiniais argumentais. Be kita ko, jis nekaitalioja savo nuomonės, nelyginant kokia susiklosto politinė situacija.

Continue reading „Vladimiras Bukovskis: „Netikrino informacijos ir atsidūrė … durniaus vietoje“”

Švonderiai

Švonderis – talentingo Rusijos režisieriaus Vladimiro Bortko sukurto filmo „Šuns širdis“ pagal kijeviečio Michailo Bulgakovo to paties pavadinimo romaną personažas, kurį perprasti negalėtų, o gal ir nenorėtų, nei britas nei prancūzas. Bet ukrainiečiui ir lietuviui viskas aišku.

Po Lenino gaujos perversmo Sankt Peterburge Rusiją pradėjo valdyti švonderiai.

Rusijos imperijos carų ir jų giminių aplinkoje jų iki tol niekada nebuvo, atvirkščiai, jų teisės imperijoje buvo suvaržytos.

Continue reading „Branduolinė švonderių „self-made men“ valstybė ir Ukraina”

„Kas pavogė Džono Kenedžio smegenis?“ – kelia klausimą Amine Saner leidinio "The Guardian" puslapiuose.

Tai – paslaptis nuo 1966 metų, kai buvo pastebėta, kad žuvusio prezidento smegenys, išimtos per skrodimą, dingo. Konspirologų nuomone, tai įrodo, jog Džonas Kenedis buvo nušautas ne Li Osvaldo iš užpakalio, o iš priekio, rašo straipsnio autorė.

Kita teorija ne tokia pikantiška: kad prezidento smegenis paėmė jo jaunesnysis brolis Robertas, „galimas dalykas, tam, kad nuslėptų liudijimą apie tikruosius prezidento Dž.Kenedžio ligų mastus arba … preparatų, kuriuos vartojo prezidentas Dž.Kenedis, kiekius“, skelbia naujos knygos apie prezidento Kenedžio nužudymą autoriaus Džeimso Suonsono versija.

Continue reading „Dingusios prezidento smegenys”

Nuožmieji Patricijai ! Laikraščiai liaupsina mūsų generalinio sekretoriaus ir Jungtinių Avilių Valstijų prezidento pasirašytą sutartį dėl nusiginklavimo. Radijas kas valandą pranešinėja, kiek naujagimių Tranų Sode tėvai pakrikštijo Ronaldo ir Nensi vardais suartėjimo su Jungtiniais Aviliais garbei. O kokia ateitis tų naujagimių laukia?

Prieš pasirašant sutartį Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai galėjo susprogdinti planetą Žemę šimtą ir du kartus. Sutartį pasirašius, gali tai padaryti "tik devyniasdešimt devynis kartus". Ar mums, ar mūsų naujagimiams dėl to geriau? Ar dėl to mes saugesni namie, Sode, Žemėje?

Sutartys dėl nusiginklavimo pasirašomos tik tam, kad Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai apmulkintų lengvatikius. Raudonasis Drakonas negali gyventi taikiai nei su savo valdiniais, nei su kitų sodų Drakonais.

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( c )”

Kiekvienoj tautoj yra "antžmogių", ištikimų Demono vergų, kurie uzurpuoja valstybės institutą, paverčia valstybę Drakonu, Kuris Virškina Piliečių gyvenimus.

Visi Drakonai valdo. Tuo jie panašūs. Tačiau valdžios instrumentais kiekvienas Drakonas naudojasi skirtingai. Šia prasme kiekvienas Drakonas – savitas, turi tik jam būdingų savybių. Vis dėlto vienas Drakonas, Raudonasis, skiriasi nuo visų kitų Drakonų. Kodėl? Kuo?

Per mišias visa bažnyčia drauge su kunigu garsiai kartoja: esu nusikaltęs, esu labai nusikaltęs. Be nuodėmės žmogus nė dienos nepragyvena. Todėl religinės atgailos apibendrinantis aktas žmogaus negniuždo. Suvokimas, kad jei kas nors nusikalto, kaltas esu ir aš, iškyla ne iš kitų žmonių konkrečių nusikaltimų, o iš paties žmogaus nuodėmių, apskritai žmogaus nuodėmingumo (ir aš žmogus, ir aš nusidedu, ir mano gyvenimas gali pasidaryti nusikalstamas). Todėl negaliu nuo kaltųjų atsiriboti oriai pareikšdamas: aš nekaltas.

Continue reading „Tranų pasaulyje (drakonas)”

« 1 2 »

Tokio staigaus ir netikėto socialinio, kultūrinio, ideologinio perversmo, kuris vyksta dabar, mūsų akyse, turbūt nebuvo nuo trylikto, keturiolikto amžiaus. Net turint omeny penkis okupacijos dešimtmečius. Tada buvome naikinami fiziškai, tremiami į sibirus, pūdomi kalėjimuose, bet niekas mūsų nevertė keisti lytį arba būti belyčiu…

Kai stojome į Europos Sąjungą, mums buvo žadama: niekas nelies jūsų tradicijų, papročių, kalbos… Būsite ir liksite savimi. Tik dabar  ima ryškėti, kaip ir kuo turėsime atsilyginti už  eurus žemdirbiams, keliams, renovacijai, už laisvą judėjimą po Europos šalis. Mokėsime pačia didžiausia kaina: valstybės smurtu prieš šeimą, tarpusavio sekimo ir skundimo sistema, lytinės tapatybės ribų naikinimu, „socialinės lyties” ideologija, vaikų skatinimu nesitapatinti su savo lytimi, įvedant tam skirtas mokymo programas…

Vakarų pasaulis atkakliai, ciniškai naikina pats save, nes naikina šeimą, tūkstantmečiais susiformavusias tradicijas, papročius, dvasines vertybes, tikėjimą…

Panašų išbandymą jau esame patyrę, žinome, kam už tai turime būti dėkingi: Marksui, Leninui, Stalinui, Hitleriui… Atrodė, kad jie jau niekada negrįš. Bent mes, lietuviai, to tikėjomės prieš ketvirtį amžiaus, kai „Baltijos keliu” veržėmės į Europą.

Apsirikome, žmogaus nužmoginimo ideologija niekur nedingo, hidra vėl užsiaugino nukirstą galvą. XX amžiuje tautos ne iš karto suprato, kas dedasi „civilizuotame” pasaulyje, todėl tas supratimas labai brangiai joms  kainavo. Dabar, XXI amžiuje, „nemirtingos komunizmo idėjos” vėl valdo mus, skirtumas tik tas, kad vietoj raudonos spalvos – žydra. Ta pati panelė, tik kita suknelė.

Neišdegs ir šį kartą, tačiau aukų bus daug. Pakliuvome į gudriai paspęstus spąstus. Bėgome nuo vilko, užbėgome ant meškos.

Seime artimiausiu metu ketinama priimti įstatymų pataisas, kuriose, manipuliuojant „kova prieš smurtą” ir „vaikų teisėmis”, sudaromos sąlygos pareigūnų savivaliavimui ir grubiam valstybės kišimuisi į Šeimą, atimant iš vaiko brangiausius dalykus – tėtį, mamą ir gimtuosius namus, – citata iš lankstinuko, kurį vakar  parsinešiau  iš mitingo Arkikatedros aikštėje. „Apginsime Šeimą – išsaugosime Lietuvą! Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!”

Tėtės, mamos, kunigai, mokslo žmonės labai protingai ir suprantamai kalbėjo jaunoms mamoms, jauniems tėčiams su kūdikiais ant rankų, vežimėliuose.  Kaip reta – labai graži kompanija buvo susirinkusi, kaip reta – jauna. Vis pensininkai, kurie neturi ko prarasti, o čia – jaunimas, Lietuvos ateitis.

Tačiau sekmadienį Arkikatedros aikštėje aš pasigedau visų tų, kurie pernai ir šiemet rinkosi Garliavoje, ne kartą mitingavo Mokslų akademijos salėje, prie Seimo, Vinco Kudirkos aikštėje, žygiavo Gedimino prospektu. Jų ir tų renginių organizatorių aš pasigedau.  Ar Šeimos gynimas – tik mažamečius vaikus auginančių tėvų reikalas? Tik nėščių moterų reikalas? Visų kitų tai neliečia?

Jeigu taip – mūsų reikalai prasti. Pasipriešinimas XXI amžiaus beprotybėms – aiškiai nepakankamas. Kaip sakė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, „Gėda!” – ne tas žodis, kurį dabar reikia skanduoti.  Jis sakė, kad reikia nebijoti  net savo kraują pralieti…

Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.17 

Kai nuo postamento Lukiškių aikštėje buvo nurautas Leninas, jam kojas prisiuvo ir batus užmovė ne koks nusipelnęs chirurgas, o buvęs „Komunaro“ kolūkio (Radviliškio r.) pirmininkas, Grybų karaliumi pramintas Viliumas Malinauskas.

Ir štai 2001 m. spalio 4 d. Harvardo universitete jis gavo Nobelio premiją (Ig Nobel) už Lenino parko sukūrimą. Pridursime, kad šio tipo premijos skiriamos už kvailiausius išradimus.

Interneto portale ekspertai.eu gegužės 9 d. paskelbtas straipsnelis „Kultūros ministerija skyrė piliečiams net 20 valandų susipažinti su valstybinės svarbos ekspozicija" su komentaru.

Leninas yra Raudonojoje aikštėje mauzoliejuje Maskvoje, daugelyje Rusijos miestų, įvairiais pavidalais Grūto parke, o kodėl jo nesugrąžinus į Lukiškių aikštę? Ar ne tokias viltis puoselėja daugelis tų, kuriems Leninas buvo ne tik švarko atlape.

Continue reading „Lukiškių aikštė tebesiilgi Iljičiaus”

lenin-37

Amerikos medicinos srities mokslininkai išsklaidė teoriją, kad Leninas mirė nuo sifilio.

Jų nuomone, mirties priežastis galėjo būti blogas paveldimumas.

Apie tai specialistai papasakojo tarptautinėje medicinos konferencijoje Merilendo valstijoje.

Tokią išvadą mokslininkai padarė išanalizavę pasaulinio proletariato vado kūno skrodimo rezultatus ir nustatę jo tėvo mirties priežastis. Pasirodo, kad mirusį 53 metų Leniną kamavo galvos smegenų arterijų sukietėjimas, o didele dalimi dėl to mirė ir Uljanovas – vyresnysis. Ši liga galėjo iššaukti insultą.

Continue reading „Mokslininkai įvardijo Lenino mirties priežastį”