Po D. Grybauskaitės ir A. Dudos susitikimo – pagyros šiltėjantiems santykiams ir dėmesys lenkų mažumai. EPA-ELTA nuotr.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lenkijos vadovas Andrzejus Duda ketvirtadienį džiaugėsi šiltėjančiais ir labai artimais valstybių santykiais. Nepaminėtos neliko ir Lietuvoje gyvenančių lenkų mažumos problemos.

Abu prezidentai negailėjo pagyrų Lietuvos ir Lenkijos ekonomikos santykiams bei bendradarbiavimui energetikos srityje. Daug dėmesio skirta aptarti svarbiausiems saugumo ir gynybos klausimams. 

Paskelbę bendrą prezidentų deklaraciją, numatančią dar glaudesnį valstybių bendradarbiavimą sprendžiant saugumo problemas, D. Grybauskaitė ir A. Duda teigė didelių skirtumų svarbiausiais geopolitiniais klausimais nematantys ir gyrė kaip niekada intensyvų šalių bendradarbiavimą karinėje srityje. 

„Mūsų karinis bendradarbiavimas pasiekė kaip niekad aukštą lygį“, – kalbėjo D. Grybauskaitė. 

Lietuvos prezidentė taip pat tvirtino palaikanti Lenkijos siekius turėti JAV karius valstybės teritorijoje bei išreiškė viltį, kad jie bus dislokuoti kuo arčiau Suvalkų koridoriaus. 

„Abiejų šalių siekis yra tai, kad JAV kariuomenės buvimas būtų ilgalaikis ir kad būtų kuo arčiau Lietuvos sienos. Palaikome Lenkijos siekį turėti kuo didesnį (JAV. – ELTA) karių kiekį kuo ilgiau“, – kalbėjo D. Grybauskaitė. Savo ruožtu A. Duda teigė tikįs, kad jau per artimiausius mėnesius JAV pateiks sprendimą šiuo klausimu. 

Galiausiai Lenkijos vadovas ir D. Grybauskaitė aptarė lenkų mažumos Lietuvoje klausimus. 

A. Duda pabrėžė, kad iš pastebimo Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo jis tiksi ir geresnių galimybių Lietuvoje gyvenančiai lenkų mažumai. 

„Matome labai didelį Lietuvos ir Lenkijos suartėjimą, tikimės, kad jis suteiks ir geresnes galimybes Lietuvoje gyvenančiai lenkų tautinei mažumai“, – bendroje valstybių vadovų spaudos konferencijoje sakė A. Duda. Jis pabrėžė, kad tikisi, jog jau greitu laiku Lietuvoje bus galima tautinių mažumų pavardes ir vietovardžius rašyti originalo kalba. 

„Turiu vilties, kad lenkų tautinių mažumų pavardes ir gatvių pavadinimus Lietuvoje bus leidžiama rašyti originalo kalba“, – teigė A. Duda ir pabrėžė, kad lauks, kol Lietuvos Seimas priims reikiamus sprendimus.

Tuo tarpu D. Grybauskaitė tvirtino, jog sprendimų tenka laukti, nes Lietuva yra demokratinė valstybė, tačiau kartu A. Dudą patikino, kad lenkų mažumos problemos yra sprendžiamos. Ji akcentavo, kad šiuo metu ne ką mažesnė problema yra žemės grąžinimas Vilniuje gyvenantiems lenkams. Kita vertus, atkreipė dėmesį prezidentė, ši problema aktuali ne tik Lietuvos lenkams, tačiau ir kitiems piliečiams. 

Panašiai D. Grybauskaitė atsiliepė ir apie pavardžių rašybos problemą. Pasak jos, šis klausimas ne mažiau svarbus visiems Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams. 

„Visi piliečiai yra lygiaverčiai, nepaisant to, ar jie lenkai, ar kitų tautybių atstovai“, – tvirtino D. Grybauskaitė. 

Valstybių prezidentai spaudos konferencijoje teigė, kad dvišaliame susitikime daugiausiai diskutavo apie strateginės reikšmės infrastruktūros projektus, energetinio saugumo klausimus. Lenkijos prezidentas džiaugėsi rodomomis šalių pastangomis sinchronizuoti elektros tinklus su Europa, taip atsijungiant nuo Rusijos kontroliuojamo BRELL žiedo. 

Kartu, pabrėžė prezidentas, tarp jo ir D. Grybauskaitės yra aiškus sutarimas dėl Rusijos plėtojamo „Nord Stream 2“ projekto. A. Duda akcentavo, kad šis dujotiekis pablogins ne tik Lietuvos ir Lenkijos, tačiau ir visos Europos padėtį. 

D. Grybauskaitės vizito Lenkijoje metu išskirtinis dėmesys skiriamas saugumo ir gynybos klausimams. Paskelbta bendra prezidentų deklaracija, numatanti dar glaudesnį valstybių bendradarbiavimą. 

Antrąją kadenciją baigiančiai prezidentei tai paskutinis valstybinis vizitas. 

Kaip jau skelbta, vizito programoje taip pat numatyti prezidentės susitikimai su Lenkijos Seimo ir Senato vadovais bei ministru pirmininku. 

Penktadienį šalies vadovė kartu Lenkijos prezidentu vyks į Liubliną, kur susitiks su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka, lankysis bendros Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio karinės brigados LITPOLUKRBRIG štabe, dalyvaus Lietuvos aikštėje ceremonijoje Liublino unijos 450 m. jubiliejui paminėti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.22; 04:00

Saulius Kizelavičius

Slaptai.lt portale perskaičiau dėmesio vertą rašinį „Keistas Varšuvos nustebimas“. Man regis, tas tekstas, beje, parengtas remiantis ukrainietiškais informacijos šaltiniais unian.net ir gordonua.com, atskleidžia tikrąją šiandieninės Lenkijos prigimtį.

Kad ir kaip skaudu pripažinti, bet šiandieninė Varšuva su savo silpnosiomis ar bėdon pakliuvusiomis partnerėmis elgiasi taip pat grobuoniškai, kaip ir Vladimiro Putino kontroliuojamas Kremlius bendrauja su Gruzija, Moldova ir Ukraina. Skirtumas tik toks – prieš mažiau skaitlingus partnerius, kolegas ir kaimynus lenkai nenaudoja karinės jėgos. Norėtųsi tikėti, jog nenaudos ir ateityje…

O visa kita, pavyzdžiui, politinis šantažas reikalaujant išskirtinių privilegijų lenkų tautybės mažumai, – toks pat atkaklus, kryptingas, agresyvus, kaip ir Kremliaus priekaištai dėl neva Latvijoje bei Estijoje skriaudžiamų rusakalbių.

Taigi skaitome: „Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovai nustebę dėl Ukrainos parlamentaro Olego Musij pasiūlymo lenkų bendravimą su ukrainiečiais 1919 – 1951 metais vertinti kaip prieš ukrainiečius nukreiptą genocidą“. Galvoje kirba natūralus klausimas – ar Lenkija turi bent mažiausią moralinę teisę piktintis šia ukrainiečių iniciatyva? Juk akivaizdu, kad tai – priverstinis bei atsakomasis žingsnis į šių metų liepos 22-ąją Lenkijos Seime priimtą nutarimą, kuriuo oficialioji Varšuva įvykius Volynėje 1943 – 1945 metais traktuoja kaip „genocidą, įvykdytą ukrainiečių nacionalistų prieš II – osios Žečpospolitos gyventojus“.

Bjauriausia, kad Lenkijai neužtenka net „oficialaus genocido“. Lenkijos Seimas skelbia, kad nuo šiol liepos mėnesio 11-oji – tai diena, kai lenkai pagerbs ukrainiečių sukeltų „represijų“ aukas.

Mums belieka gūžčioti pečiais iš nuostabos: kodėl Lenkijos politikai elgiasi taip, tarsi nežinotų, kad jie, lenkai, pirmieji pridarė milžiniškų skriaudų ukrainiečiams, ir tik po to, susidarius bjaurioms aplinkybėms (prasidėjus Antrąjam pasauliniui karui), sulaukė atsako. Slaptai.lt brėžia logišką išvadą: jei lenkai nebūtų 1919-1941-aisiais ciniškai engę ukrainiečių, tai nebūtų ir žudynių Volynėje 1943 – 1945-aisiais, kai ukrainiečiai prisiminė jiems padarytas skriaudas.

Drįstu manyti, kad jei Lenkija būtų padori valstybė, ji tiesiog atsiprašytų ukrainiečių už jiems 1919 – 1941-aisiais pridarytas kiaulystes ir pripažintų, jog dėl tragiškų įvykių Volynės krašte 1943 – 1945-aisiais kalti pirmiausia jie patys, kadaise netinkamai pasielgę. Žodžiu, Volynės tragedijos temos lenkai nekeltų į viešumą bent dabar, kol Ukrainą puola Rusijos kariuomenė ir oficialusis Kijevas neturi nei laiko, nei jėgų pasverti, kuris genocidas buvo žiauresnis bei skaudesnis.  

Ukrainiečių parlamentaro O.Musij iniaciatyva tikrai neatrodo panaši į provokaciją prieš Ukrainos partnerę Lenkiją. Pati Lenkija elgiasi taip, tarsi būtų mažesnioji agresyviosios Rusijos kopija.

Todėl Lietuva išmintingai elgiasi, atsargiai, santūriai, rezervuotai bendraudama su Lenkija. Norėtųsi su Lenkija rimčiau draugauti, bet – neįmanoma. Neįmanoma vien dėl ciniškų nurodinėjimų, kaip lietuviai privalo rašyti lenkiškas pavardes.

Bet štai aštrią plunksną sumaniai valdantis Rimvydas Valatka portale delfi.lt ir vėl kelia didžiausią triukšmą: „kiek dar ilgai iš Vilniaus nebus matyti Varšuvos ir atvirkščiai?“ Šis akiaizdus lenkų mylėtojas piktinasi, jog Lietuva niekaip nepastebėjo, kad Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda baigė jau pirmuosius kadencijos metus. O kodėl mes turėtume prisiminti Lenkijos vadovą A.Dudą? Gal jis atsiprašė už kadaise želigovskių ir pilsudskių įvykdytą Vilniaus okupaciją, gal užjaučia Punske ir Seinuose skriaudžiamus lietuvius bei pažadėjo jiems geresnių sąlygų puoselėjant lietuviškumą, gal pasipiktino Vilniaus krašte siautėjančio Valdemaro Tomaševskio elgesiu? 

Centre - Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.
Centre – Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda.

Visa kita R.Valatkos publikacijoje – pasenę, pabodę, net juokingi priekaištai saviškiams. Pavyzdžiui, „prie tarpvalstybinių santykių atšalimo labiausiai prisidėjo Lietuva“. Arba: „Lietuvos politikai neįstengė išspręsti nė vieno lenkų mažumai rūpimo klausimo“.

Niekaip nesuprantu, nesuvokiu, negaliu pateisinti, kodėl, lietuviams pradėjus bendrauti su lenkais, į paviršių visuomet veržte veržiasi lietuviškasis nuolankaus vergo sindromas. Kodėl agresyvias Rusijos užmačias matome, o Lenkijos paslėptų, bet ne mažiau pavojingų užmačių, – nematome.

Bet aš vis dar laukiu, kada gi R.Valatka atsikvošės ir ims klausinėti: kodėl Lietuva privalo tenkinti išskirtinių privilegijų užsigeidusios lenkų tautinės mažumos užgaidas, jei Lenkija netenkina elementariausių, minimaliausių Seinuose ir Punske lenkinamų lietuvių maldavimų?

Noriu tikėti, jog kada nors R.Valatka vis tik praregės ir nustos rašyti, esą „Lietuvos gynybos raktas nuo galimos agresijos iš Rytų yra dviejose pasaulio sostinėse – Varšuvoje ir Vašingtone“. Daugiau nei dvidešimt metų politiką analizuojančiam žurnalistui turėtų būti aišku, kad bent jau šiuo metu Lietuvos gynybos raktas tėra JAV sostinėje Vašingtone.

O štai iš žurnalisto Virginijaus Savukyno jau nieko nebesitikiu. Negaliu sakyti, kad jo per LRT televiziją rodomi „Istorijos detektyvai“ – niekam tikę. Kai kurios serijos – ir įdomios, ir vertingos. Bet pakraipa, nuostatos vis tik aiškios: į dienos šviesą subtiliai vilkti viską, kas Lietuvą menkina, žemina, skaudina. Ypač į akis krito jo laida apie Juzefą Pilsudskį, kuris, pasirodo, nors ir atnešė milžiniškos žalos Lietuvai, bet vis tik Lietuvą „savaip mylėjo“, ir mes, lietuviai, privalome tą J.Pilsudskio keistąją meilę gerbti, saugoti, puoselėti.

Niekad nedaryčiau tokios laidos, kokią šis žurnalistas sukurpė apie J.Pilsudskį. Kam populiarinti Lietuvai nusikaltusį asmenį? Kam kelti užuominas, esą Lietuvai galbūt reikėtų ryškiau paženklinti J.Pilsudskio pėdsakus Lietuvoje? Nejaugi greta šių klausimų negalima iškelti tokio – jei jau vadinamiesiems strateginiams partneriams šis tiek daug mums blogo atnešęs vyras toks brangus, tegul Rasų kapinėse besiilsinčią J.Pilsudskio širdį išsiveža Lenkijon ir ten garbina, kiek tik širdis geidžia. Lietuviai tikrai nepuls raudoti, tikrai nepasiges.

O ir patiems lenkams bus ramiau – negalės skųstis, jog „didžiojo Lietuvos mylėtojo“ širdis Vilniuje per mažai gerbiama.

Bet argi V.Savukynas išdrįs „Istorijos detektyvuose“ apie J.Pilsudskį pasakyti bent vieną blogą žodį. Jam niekas neleis.

2016.08.16; 10:39

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra pateikęs savo nuomonę apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės ketvirtąjį metinį pranešimą. Taip pat išdėstėme savo poziciją dėl metinės VSD ataskaitos.

Šiandien tęsiame šios svarbios temos analizę. Kad būtų lengviau susigaudyti, kas teisus – Prezidentės kritikai ar Prezidentės gerbėjai, savo skaitytojams pateikiame keletą ištraukų iš rusiškoje spaudoje pasirodžiusių straipsnių. Įdomu tai, jog rusakalbiuose leidiniuose dažniausiai pateikiami neigiami Prezidentės kalbos vertinimai. Esą D.Grybauskaitė – per daug antirusiška ir net per daug antilenkiška. Ir dar, tik pamanyk – koks įžūlumas, nori pastatyti naują atominę elektrinę nepaisydama neigiamų referendumo rezultatų.

Rusų kalba leidžiamuose leidiniuose galima rasti net tokių net tokių apibūdinimų: "tai buvo vienas iš agresyviausių Prezidentės metinių pranešimų per pastaruosius ketverius metus".

Continue reading „Kaip Lietuvos Prezidentės metinė kalba vertinama rusakalbėje spaudoje”

grybauskaite_8-k

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu yra sakiusi, kad Lietuva ir Lenkija tarpusavio santykiuose turėtų padaryti pauzę, ir ši pauzė būtų žymiai geresnis pasirinkimas, nei taisyti tai, kas nepataisoma.

Ji teigė, kad geopolitinė Lietuvos padėtis per pastaruosius 3 metus žymiai pasikeitė, užsimindama apie Lenkijos siekius glaudesnių su Rusija ryšių. Įtampa tarp Lenkijos ir Lietuvos akivaizdžiai keičia geopolitinį klimatą ir platesniame Baltijos regione.

Kontinentiniame Baltijos regione, apimančiame Lenkiją, Rusiją ir tris Baltijos valstybes, pastaraisiais metais įvyko daug permainų.

Visų pirma, Rusija  atgavo savo galingumą ir sustiprino įtaką šalia Baltijos regiono šalių esančiose Baltarusijoje ir Ukrainoje. Lenkija taip pat sustiprino savo padėtį, didesne dalimi dėl jos stiprios ekonomikos, kuri augo net finansinės krizės Europoje metu. Be o, įtakos turėjo ir valdžios pasikeitimas šalyje. Donaldas Tuskas įveikė Jaroslavą Kačynskį parlamento rinkimuose 2007 m, o Bronislavas Komorovskis tapo prezidentu po Lecho Kačynskio žūties 2010 m.

Continue reading „Rusijos vaidmuo įtemtuose Lenkijos ir Lietuvos santykiuose”