Lietuvai blogai – Lenkijai gerai
Pilsudskis ir jo legionai ypač garsiai ėmė barškinti ginklais prie nepriklausomos Lietuvos sienų po 1927 m. rugsėjo 9 d. nepavykusio socialdemokratų plečkaitininkų pučo (Jeronimas Plečkaitis, buvęs Steigiamojo seimo narys, vienas to pučo vadovų). Gelbėdamiesi daugelis jų pabėgo į lenkų okupuotą Vilnių ir čia ėmė talkinti nepriklausomos Lietuvos priešui. Beje, pagal kai kuriuos šaltinius plečkaitininkų pučą Lietuvoje rėmė lenkų šovinistai.
Retas Nepriklausomybės kovų dalyvis pateko į istoriją. Tūkstančiai buvo ir liko tiks statistiniai vienetai, be vardų, be pavardžių. Nei kapo, nei kryželio ant jų kapų neliko. Juozas Bakanauskas iš Valkininkų valsčiaus, Molių kaimo į istoriją pateko ne tik su vardu ir pavarde – išliko ir jo paskutinis laiškas Motinai.
“1932 m. lapkričio 30 d. “Okupantai lenkai nužudė Vilniuje nekaltą lietuvį Juozą Bakanauską”.
“[…] Vilniuje lenkų karo teismas spalio 13 d. nuteisė mirti 3-čio sunkiosios artilerijos pulko kareivį Juozą Bakanauską ir spalio 14 d. sušaudė…” Ta byla buvo lenkų agentų iš piršto laužta.
Juozas Bakanauskas buvo kilęs iš okupuotos Lietuvos, iš Valkininkų vlsč. Molių kaimo, gimęs 1910 m. balandžio 19 d. Užaugo neturtingų, bet doroje, susipratusių lietuvių šeimoje. Tėvas už lietuvišką veiklą dar prieš Didįjį karą buvo priverstas gelbėtis nuo rusų persekiojimų, bėgti į Ameriką, kur netrukus mirė.
Mūsų žiniasklaidoje paviešinta Briuselio laikraščio “European Voice” kritika Lietuvos ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Audronio Ažubalio adresu. Esą ministras labai nusidėjęs, kai pasakęs, kad Lietuvai nereikia vyresniojo brolio, ir palygino Lenkijos spaudimą Lietuvai su Rusijos šantažu ir Sovietų Sąjunga.
“Draugiškų santykių atkūrimas pareikalaus ypatingo pasiaukojimo ir nuolankumo, kadangi, šaltinių teigimu, A.Ažubalis ir R.Sikorskis negali pakęsti vienas kito. Išties, vienam iš jų gali tekti pasitraukti, kad santykiai pagerėtų”, – rašoma straipsnyje.
Nė truputėlio nesuabejojama, kuri pusė dėl tarpusavio santykių atšalimo yra kalta. Savaime aišku – silpnesnioji. Ir taip drįstama kalbėti Europos Sąjungos sostinėje, sąjungos, kurios visi nariai “tarp lygių lygūs ir laisvi”! Nesivarginama bent apsimesti, kad čia gerbiamos ir mažų tautų teisės, ir pačiu ciniškiausiu būdu reikalaujama “ypatingo nuolankumo”.
Continue reading „Signalas iš Briuselio: būkite kuklūs, nekonfrontuokite”
Dėl sąmokslininkų suėmimo ir rengiamo jiems teismo proceso, Lenkija, jos viršininkas J.Pilsudskis pakėlė didžiausią trukšmą: lietuviai esą suėmė ir nori nuteisti tuos, kurie tik lenkiškai kalbėję, rėmę draugystę su Lenkija ir t.t.
POV sąmokslo bylą nagrinėjo Lietuvos kariuomenės teismas, pirmininkaujamas teisininko Petro Šniukštos (1877-1952), kaltintoju buvo Lietuvos teisininkas, Valstybės Tarybos Teisės komisijos narys Lietuvos kariuomenės pulkininkas, būsimasis Krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys (1890-1942).
Teismas vyko 1920 m. gruodžio 11-24 d. Kaune už uždarų durų, todėl apie patį teismo procesą mažai terašyta ir tuometinėje spaudoje. Tik 1936 m. kaltintojas J.Papečkys (J.Rainio slapyvardžiu) išleido knygą “POW (Polska organizacja wojskowa) Lietuvoje” (K., 1936. 184 p.).
Lenkijos šeimininkas J.Pilsudskis ir jo pagalbininkai rengė plamus, kaip prisijungti ne tik Vilnių ir jo kraštą, bet ir visą Lietuvą… pačių lietuvių rankomis.
Tai turėjo būti padaryta dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Tam tikslui Lietuvoje slaptai kurta POV (Polska Organizacja Wojskowa, POV) – Lenkų karinė organizacija, į kurią stojo Lietuvos lenkai ir sulenkėję dvarininkai, priešingi nepriklausomos demokratinės Lietuvos atkūrimui.
Ypač padaugėjo stojančiųjų po Antrosios Lietuvos konferencijos Kaune, priėmusios rezoliucijas dėl dvarininkų, kunigų ir kitų stambiųjų žemvaldžių (buvusių feodalų) žemės nacionalizavimo ir perdavimo mažažemiams ir bežemiams Lietuvos kariuomenės savanoriams.
“Lenkai varyti savo slaptąją politiką Lietuvoje yra gana patyrę. Jie ją pradėjo varyti nuo tų laikų, kai pirmasis lenkas įkėlė koją į Lietuvą keturioliktame šimtmetyje politiniais Lietuvos ir Lenkijos susivienijimo tikslais.
Jie jau tuomet vartojo gudrių būdų, kaip sulenkinti žymesnes lietuvių gimines ir šeimynas. Tam tikslui jie vesdino Lietuvos bajorus su lenkaitėmis arba skatino lietuvaites tekėti už lenkų ir išsižadėti savo kalbos ir krašto, kaip tai padarė garsioji Raseinių Magdė. Lenkai sukūrė Lietuvoje jėzuitų ordiną, kad jis viešai ir slaptai lenkintų lietuvius ir pjudytų su kitais tikėjimais ir kitomis tautomis; pristeigė lenkiškų mokyklų, kad jos būtų lenkų kultūros židiniai ir lietuvybės naikintojos. Pagaliau organizavo Lietuvoje visą eilę sukilimų: 1794 m., 1815 m., 1832 ir 1863 m., į kuriuos stengdavosi įtraukti kuo daugiau lietuvių, kad lietuvių krauju atgynus savo žemę […]
