Angliškai sakoma „The devil is in the details“ – kipšas tūno atrodytų smulkmenose.
Ypač apmaudu, kai skubant, neapsižiūrėjus, gerai nepagalvojus nelabajam leidžiama prikišti rankas prie monumentaliojo meno. Juo labiau jeigu kūriniai yra iš tųjų, prie kurių, anot Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, užsienio valstybių vadovai ateis dėti gėlių.
Aštuonis kartus matavo
Praėjusį antradienį Seimo nariai balsavo kaip reta vieningai. Priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ 91 balsu už, neatsirado nė vieno prieš, vienas susilaikė. Neatidėliotinų! Šimtmečio proga! Nes kur tai matyta: praėjo 18 metų, kai parlamentas priėmė nutarimą Lukiškių aikštę padaryti pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su laisvės kovų memorialiniais akcentais (1999), tuo tarpu iki šiol neaišku, kaip ji atrodys.
Seimas šioje rezoliucijoje prašo Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštei sutvarkyti iki 2018 m. vasario 16 d., taip pat pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai – Valstybės atkūrimo šimtmečio proga ten pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę memorialą su Vyčio skulptūra. Seimas paragino Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus dėl paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“.
Prieš tris savaites LRT laidoje „Dėmesio centre“ Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Arūnas Gelūnas priminė, kad diskusijos dėl aikštės kilo dar 1995 metais, Vilniaus savivaldybė buvo paskelbusi konkursą, tačiau jis baigėsi niekuo. 2010 metais Vyriausybės kanceliarija su Aplinkos ministerijos surengė konkursą, ir vėlgi projektas nebuvo įgyvendintas. Paskesniais metais skelbė dar ne vieną, iš viso ar ne septynis, pastarajame nugalėjo projektas devizu „Tautos dvasia“, tačiau jam pasipriešino keliasdešimt visuomeninių organizacijų. Vien konkursams išleista tikrai nemažai pinigų.
Ir vis dėlto buvęs kultūros ministras rado kuo pasidžiaugti: bent pradėta tvarkyti aikštė. Tai jau yra didžiulis valstybės laimėjimas, nes pagaliau apsispręsta, kas ten turi būti. Kitas pašnekovas, Vyriausybės vicekancleris, Lukiškių aikštės tvarkymo darbų derinimo grupės pirmininkas Alminas Mačiulis, kalbėjo: Nemanau, kad turime verstis per galvą ir būtinai 2018 metų vasario 16-ajai turėti paminklą… Manau, radus sprendimą, paminklas galėtų atsirasti ir šiek tiek vėliau, kad ir 2018 metų pabaigoje. Kitu atveju mes toliau vieni kitiems 100 metų priekaištausime, kad ne tą pastatėme.
Ne, mieli ponai, reikia iki 100-mečio! Tais pačiais žodžiais sukrusti ragino ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, balandžio 8 d. ataskaitiniame susirinkime priėmusi rezoliuciją – dėl neatidėliotinų veiksmų… LLKS priminė: 2016 metais visuomeninių patriotinių organizacijų ir Lietuvos intelektualų iniciatyva įsteigtas Vyčio paramos fondas surengė monumento visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimui įamžinti konkursą (aštuntą? – red.), su jo laimėtoju pasirašyta skulptūros gamybos sutartis. Taigi trypčioti nėra kada, reikia veikti, o Kultūros ministerija su Vilniaus savivaldybe išvedžioja apie pievą su drugeliais…
Vyčio paramos fondo vertinimo komisija Vasario 16-osios išvakarėse tinkamiausia Lukiškių aikštėje statyti išrinko Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Arūno Sakalausko realistinę skulptūrą „Laisvės karys“. Seimui paraginus bendradarbiauti su Vyčio paramos fondu, labai gali būti, kad kaip tik šis projektas (architektai Algis Vyšniūnas ir Laimonas Bogušas) ir bus įkūnijamas.
Viešai parodytas realistinės skulptūros maketas ne visiems patiko. Neilgai trukus atsiliepė kita intelektualų grupė. Jos peticijoje „Už laisvą Lukiškių aikštę!“ Prezidentės, Seimo pirmininko, kultūros ministrės ir Vilniaus mero prašoma aikštę palikti tokią, kokia yra, – be paminklų, tinkamą žmonėms burtis. Mums reikia gyvybingų, iš tikro gyvenimo kylančių programų, mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjų, kurios sutelktų Lietuvos visuomenę ir stiprintų viltį. Vyčio paramos fondo konkursą laimėjusi skulptūra (Vyčio paminklas) tam netinka ir dėl jos abejotinos meninės vertės. Pretenduojama į realizmą, tuo tarpu žirgas anatominiu požiūriu atrodo apgailėtinai – neįtikina ir nežavi, o ir raitelis laikosi ne kaip derėtų. Stilizuotas sprendimas šiek tiek gelbėtų, bet tik šiek tiek, – mano peticiją pasirašę Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojai, tiksliau – narės ir darbuotojos, nes vyrų tarp pusės šimto pasirašiusių asmenų – kiek ant rankos pirštų.
Tuo tarpu Seimo narys Ramūnas Karbauskis „Laisvės kariui“ pritarė. Valstiečių partijos vadovo nuomone, Vyčio skulptūra Lukiškių aikštėje turėtų atitikti daugumos piliečių poreikius. Seimo Kultūros komiteto pirmininko tėviškėje, Naisių kaime Šiaulių rajone, veikia žirgynas, kur veisiami ir treniruojami lietuviškos veislės arkliai – žemaitukai. Pats Karbauskis – Žemaitukų arklių augintojų asociacijos tarybos narys. Ir vis dėlto jo išsilavinimas – mokslinis agronomas. Jis galėjo ir nematyti Leonardo da Vinčio „Arklio paminklo“ škicų (1486). O štai peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę!“ pasirašiusios menų profesorės ir daktarės – priešingai.
Žirgas šiaip sau uodegos neriečia
Šiuo reikalu paskutinį žodį turi tarti Vyriausybė po to, kai savo išvadas pasakys tam tyčia į viešą menininkų dirbtuvę suburti autoritetai. Menininkų dirbtuvė, kaip toje pačioje LTR laidoje „Dėmesio centre“ sakė Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, yra labai gera forma prireikus aptarti ar pataisyti kažkokią idėją. Vytis, kaip vienijantis simbolis, yra geras. Turime Vytį, kuris buvo ant lito monetų, turime dabartinį Vytį ant dabartinės heraldikos, sukurtą Každailio. Ir dabar turėtume dar vieną Vytį – tūrinį. Iš esmės, darome trečiąjį Vytį. Jo išraiška, jo ekspresija, jo aplinka yra didelių diskusijų objektas. Kaip architektas galiu pasakyti, kad kol kas yra tik užuomazgos to, kas galėtų būti paminklu.
Šiaip jau skulptoriams už talentingus kūrinius reikėtų dosniai atlyginti, valstybiniais apdovanojimais juos pagerbti, užuot patarinėjus sekti atvaizdais ant monetų ir valstybės herbo. Visur rašoma, jog 1990-ųjų pavasarį Lietuvos Aukščiausioji Taryba patvirtino Lietuvos valstybės herbo kompoziciją, kurioje atkartojamas skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 metais monetoms sukurtas skulptūrinis Vyčio atvaizdas. Toks Vytis išaustas dailininko Kęstučio Balčikonio gobelene, kabančiame Seimo senojoje posėdžių salėje (Kovo 11-osios). 1991 m. rugsėjo 4 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patvirtino patobulintą valstybės herbo variantą. Rašoma, jog dabartinis herbas nuo ankstesniojo skiriasi spalvomis, metalais. Ir tarytum ko gėdinantis nutylima apie tai, kas iš karto krinta į akis: Zikaras pavaizdavo žirgą šuolyje su nuleista uodega, o dabartiniame herbe jis pasistiepęs ir su užriesta uodega (taip vaizduota ir 1918-1940 metais).
Tas pats ir su litais bei centais. Smulkius centus kaldino pagal Zikarą, o 50 centų ir litų monetas – su užriesta žirgo uodega. Ant mažesnės vertės banknotų žirgas vaizduojamas su pakelta uodega, o 100, 200, 500 litų – su neleista. Ant centų žirgas pavaizduotas teisingai, sakė žmonės, turėję ar turintys reikalų su arkliais, o ant litų – neteisingai. Esą žirgas, darydamas šuolį, uodegos nekelia. Pati uodega plevėsuoja su pašiauštais ašutais. Ant litų galima įžvelgti žirgą įveikiant mums nematomą kliūtį, o raitelis tam nepasirengęs… Šiaip jau aprašyta, kokiais atvejais arkliai kelia uodegą, vienas jų – kai išsigąsta. Nelengva atsikratyti įspūdžio, jog „Laisvės kario“ valdomas žirgas kažin ko pasibaidė, ir karys (norėtųsi rašyti „raitelis“) užsimojo kalaviju: aš tau parodysiu gąsdinti mano žirgą! Gal ir realistiška, tačiau kūrinio devizas juk ne toks.
Pasakojama, Salvadoro Dalio kartą paklausę, kaip atskirti tikrą menininką nuo apsimetėlio. Bene garsiausias siurrealizmo atstovas atsakęs: Pastatykite prieš jį arklį. Kuris sugebės nupiešti, tas tikrasis dailininkas. Pats Dalis savo kūriniuose darkė arklius kaip įmanydamas, tačiau paveiksle „Raitelis, vardu Mirtis“ arklys atrodo labai realistiškai. 1796 metais Peterburge viename rūmų kieme praeiviai matydavo vis tą patį vaizdą: gvardijos karininkas užjoja ant medinės pakylos ir pakelia arklį piestu. Šitai trukdavo po kelias valandas per dieną. Skulptorius Etjenas Falkonė (Etienne Falconet) sėdėjo prie lango priešais pakylą ir škicavo, ką matė. Italų menininkas Petrą I pavaizdavo ant žirgo su žemyn vilnijančia uodega ne todėl, kad skulptūrai reikėjo trečio atramos taško, o todėl, kad tai matė. Tiesą sakant, gal kiek per ilga (atrama), tačiau nė kiek nedarkančia monumento didingumo – judėjimo ir rimties dermės.
Ir mūsų dienomis išjodinėjimo meistrai atlieka figūras, atkeliavusias iš riterių laikų. Kai riterį apsupdavo priešo pėstininkai, išlavintas kovinis žirgas stodavosi piestu (ši figūra vadinama levada, ją dažnai pasirinkdavo skulptoriai) ir raitelis gindavosi kardu nuo puolančių iš vienos ar kitos pusės. Verždamasis iš apsupties, raitelis paragindavo ant užpakalinių kojų stovintį žirgą padaryti 3-4 šuolius į priekį (courbette). Tada aukštai iššokdavo (сapriole). Nusileidusį ant žemės ant užpakalinių kojų žirgą raitelis staigiai apgręždavo (pirouette) ir vėl varydavo ant priešo. Baltarusiai savąją Погоня aiškina vyrų papročiu sėsti ant žirgų vytis jų namus staigiu antpuoliu nusiaubusius priešus, pagrobusius turtą ir išsivariusius belaisvius. Vytis, persekioti – lėkti šuoliais (beje, 1991-1995 metais Baltarusijos Respublikos herbe žirgas buvo pavaizduotas su palaida uodega – kaip ir daugelyje ankstesnių amžių herbų). Nulipdžius žirgą, ar nederėtų pirmiausia jį parodyti išjodinėjimo varžybų teisėjui?
Visur rašoma, jog dabartiniame Lietuvos herbe vaizduojamas raitelis, pasirengęs kalaviju apginti savo kraštą ir valstybę. Tačiau Vyčio simbolis – ne tik valdovas, karys mūšio lauke. Vytis, sako žinovai, kartu yra ir dvasinis riteris. Mūsų baltas Vytis, dvasios karys, joja per šį gyvenimo karo, gyvenimo kovos, gyvenimo mūšio sumaištį, – kadaise aiškino mitologijos tyrėjas Dainius Razauskas. – Vien jam pasirodžius, priešas yra nugalėtas, tik reikia tikėtis, kad tas priešas yra mūsų pačių tamsioji pusė… Gal ir tai pavyktų išreikšti? Tam, kad kai kuriems Vytis neatrodytų užsimojęs kalaviju ant Genocido centro. Ir iš viso – kad neliktų priežasties šiuolaikines realistines skulptūras tapatinti su sovietine monumentaliąja propaganda.
Ar vytis skrybėlę, ar tuščia jos?
Mūsų dienomis virtualiąją tikrovę paredaguoti bepigu, tam yra programa „Photo Shop“. Tiesa, kipšas, vardu Liapsusas, ir joje tūno. Antai Rusijos stačiatikių patriarcho Kirilo spaudos tarnybos redaktoriai fotografijoje savo šeimininkui nuo riešo pašalino žmones papiktinusį brangų laikrodį, tačiau… liko „Breguet” atspindys poliruotame stalo paviršiuje. Sovietiniais laikas į spaudą dedamas nuotraukas padailindavo retušuotojai. Dar atrasime menančių, kaip dailininkė uždėjo skrybėlę ant galvos SSRS aukščiausiosios tarybos pirmininkui Podgornui. Visi jį oro uoste pasitinkantys aukštieji draugai su skrybėlėmis, o valstybės, galima sakyti, prezidentas – vienplaukis. Ne pagal etiketą! Kitą rytą laikraštyje skaitytojai išvydo Podgorną su dviem skrybėlėmis, tąją, kurios nepastebėjo retušuotoja, jis laikė rankoje…
Vilniuje jau stovi Vincas Kudirka ir rengiamasi pastatyti Joną Basanavičių. Klaipėdietė aktorė Virginija Kochanskytė viename interviu pasakė, kad Kudirkos paminklas jai labai patinkąs: stovi jaunuolis, rankos kišenėse… Toks trumpas vyriškas paltukas, kurį visais laikais ir dabar vaikinai ir vyrai nešioja, ir žiūri virš minios… Laisvas, nepriklausomas, vienišas, drąsus… Aš dažnai pajuokauju, kad Arūnas čia savo jaunystės portretą sukūrė.
Anot Kochanskytės, Vincas Kudirka, būdamas tikras kaimo vaikas, išpuoselėjo savyje aristokratiškas manieras ir net buvo to meto dandy. Aktorė turi galvoje XIX amžiaus vyrus, kurie labai žiūrėjo savo išvaizdos, manieringai elgėsi ir kalbėjo. 2004-aisiais viešai rodytame ankstesniame paminklo variante Kudirka dėvi ilgą apsiaustą, o rankas nukišęs už nugaros. Kadangi vienplaukis, tai galuž nugaros turi skrybėlę? Fotografijoje nematyti. Autorius patobulino ankstesnį variantą. Ir štai stovi Kudirka sostinės aikštėje su palteliu, žiūri virš minios, vienplaukis ir rankos – kišenėse. O minia iš tikrųjų susirenka, ir „Tautiška giesmė“ skamba, o jos autorius – rankos kišenėse.
Žmonės nemato rankų – rašytojo, gydytojo, smuikininko. Ir apskritai – inteligentui laikyti rankas kišenėse, tegul ir apsiausto, yra labai nemandagu. Vaikams nuo mažumės tai aiškiname. Virginijos Kochanskytės vyras Arūnas – tai skulptorius Arūnas Sakalauskas, paminklų Vincui Kudirkai, Liudvikui Rėzai ir kitiems kūrėjas, „Laisvės kario“ sumanytojas. Gal jaunystėje jis ir laikė rankas kišenėse, tačiau sunku patikėti, kad taip darė tardamas žodelius savo išrinktajai. Pridurtume, kad laikyti rankas kišenėse yra netgi pavojinga. Krašto apsaugos ministerija 2015 metais išleido atmintinę, ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui. Vienas iš patarimų: kalbėdami su ginkluotu žmogumi, nelaikykite rankų kišenėse, nedarykite staigių judesių. Žodžiu, stovėkite, kaip paminklas. Tačiau Vinco Kudirkos paminklas – ne pavyzdys.
Dar vienoje nuotraukoje užfiksuota šio paminklo statymo akimirka: skulptūrą kranu nuleido ant postamento. Bronzą dar apjuosta diržais, ir dabar vienplaukis Kudirka atrodo realistiškai – kaip žandarų supančiotas. 1895 metais Vincą Kudirką žandarai iš tikrųjų buvo suėmę ir išvežę į Kalvarijos kalėjimą, tačiau be fizinės prievartos. Toje pačioje nuotraukoje matome ir patį skulptūros autorių su padėjėju. Vienplaukiai… O juk darbo saugos taisyklės reikalauja tokiais atvejais dėvėti statybininkų šalmus. Kitaip atvejais galioja kitos taisyklės, jų laužymas gali tapti meno kūrinio idėja, tačiau kai nei iš to, nei iš šio – išeina lapsus.
Daiktinių įrodymų nelikę, tačiau esama liudijimų Vincą Kudirką nevaikščiojus vienplaukį. Juozas Tumas-Vaižgantas straipsnyje „Vincas Kudirka ir „Varpas” prisimena viešnagę Tilžėje: Kudirka vieną kartą apsirgo, pats sau pasirašė receptą, ir aš jam parnešiau iš vaistinės gydgabę. Buvo atvažiavęs su perpučiama jūros žolių kepure; jos tuolaik buvo madoje. Bet čia nusipirko skrybėlę, o dviem palagais kepuraitę dovanojo man. Aš ją ilgai dėvėjau. Taigi be didelio vargo galima nustatyti ir tai, kaip galėjo atrodyti toji skrybėlė. Ir kas buvo toji perpučiama jūros žolių kepurė, tikusi kunigui.
O štai kokią skrybėlę nešiojo Jonas Basanavičius – matome Vilkaviškio krašto muziejuje. Beje, netoli Kudirkos smuiko. Vilkaviškyje leidžiamoje „Santakoje“ Aušrinė Vaščėgaitė parašė, kad muziejininkams ją perdavė garsiojo kraštiečio vaikaitė, iškeliaudama į globos namus. Sužinome, jog muziejuje eksponuojamą skrybėlę Basanavičius dėvėdavo Ožkabaliuose lankydamas ligonius. Apie Basanavičiaus skrybėles žinome ir daugiau. Gabrielė Eleonora Mohle-Basanavičienė savo prisiminimuose papasakojo apie Vienoje ir Prahoje 1882-1883 metai kartu su būsimuoju vyru praleistas dienas. Vieną vėjuotą vakarą (švietė mėnulis) daktaras Basanavičius du kartus turėjo vytis savo skrybėlę, ir manoji buvo ištrūkusi… Jis paklausė mane, už ko aš tekėčiau? Atsakiau, kad už nieko. Ar už jo taip pat ne? Arba už tavęs, mano vienintelis mylimasis, arba už nieko. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo…
Kaip žinome, Vilniaus miesto savivaldybės skelbtą Jono Basanavičiaus skulptūros idėjos konkursą laimėjo Gedimino Antano Sakalio, Gediminas Piekuro ir Algirdo Rasimavičiaus siūlomas paminklas. Visa figūra yra lengvai identifikuojama, – pasakė apie jų kūrinį ekspertų komisijos pirmininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, skulptorius prof. Gediminas Karalius. – Lengva nustatyti žmogų, jis oriai žengia per gyvenimą. Skulptūra yra XIX amžiaus stiliaus, tai yra atitinka laiką, kai gyveno ir veikė Basanavičius. Tačiau reikia dar taip padaryti, kad atitiktų ir ateities kontekstą, – pridūrė profesorius.
Ateitis ateitimi, o štai XIX amžiaus pabaigoje pamatyti gatvėje pasirodęs ponas su lazdele, vilkintis paltuką tiesiai ant liemenės ir be skrybėlės būtų gerokai nustebinęs praeivius. O būtent tokį ir norima pavaizduoti Tautos patriarchą konkursą laimėjusiame kūrinyje! Oriai žengia per gyvenimą. Basanavičius iš tikrųjų rūpinosi dalyku, kuris dabar vadinamas įvaizdžiu. O paminklo makete atrodo tarytum lydėtų akimis vėjo tolyn nešamą skrybėlę: ar vytis, ar tuščia jos? Arba svarstytų: reikėtų grįžti namo pamirštos skrybėlės, kitaip žmonės nežinia ką pamanys apie šiuolaikinius inteligentus. Ir dar ranka kelnių kišenėje!
Tiesiog kažin koks pamišimas su tomis rankomis kišenėse. Tinkamas rankų padėjimas vaizduojamajame mene rodo autoriaus talentą ne mažiau kaip Salvadoro Dalio siūlomas testu arklio piešinys. Kaip gi be rankų? Štai skaitome: ne tik stilistai mano, kad rankos yra svarbi įvaizdžio dalis, Visi, pradedant chiromantais ir baigiant biologais, vienu balsu tvirtina, kad ne akys, o rankos – sielos veidrodis.
Žodžiu, patys išsitraukime rankas iš kišenių ir savo kūriniams ištraukime, dar kartą apžvelkime juos iš visų pusių. Pamatuokime ir devintą kartą. Kipšas tūno atrodytų smulkmenose…
2017.05.07; 05:55
