Kiaušinis – taip pat ir vilties simbolis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Londonas, lapkričio 25 d. (dpa-ELTA). Dėl paukščių gripo ir augančių produkcijos kaštų Didžiojoje Britanijoje ima trūkti kiaušinių. Todėl prekybos centrai normuoja jų pardavimą.
 
Mažmeninės prekybos milžinė „Tesco“ leidžia vienam klientui įsigyti tik tris kiaušinių pakuotes. Panašius ribojimus jau prieš tai įvedė „Asda“ ir „Lidl“.
 
Aludžių tinklas „JD Wetherspoons“ pranešė, kad kai kuriuose filialuose atsisakyta kiaušinių patiekalų arba jie pakeisti kitais maisto produktais. „Susiduriame su problema gauti reikalingą papildymą, kad patenkintume poreikį visose aludėse“, – sakė įmonės atstovas.
 
Ūkininkų sąjunga NFU paragino Aplinkos ministeriją tirti tiekimo grandinių problemas.
 
Siekiant sustabdyti paukščių gripo plitimą, vien tik nuo spalio pradžios, pasak Didžiosios Britanijos laisvai auginamų vištų kiaušinių gamintojų asociacijos (BFREPA), nugaišinta per 750 000 dedeklių. Nuo lapkričio 7 dienos visi naminiai paukščiai Anglijoje turi būti laikomi paukštidėse ir voljeruose (narvuose). Aplinkos ministerijos duomenimis, iki šiol patvirtinta per 200 paukščių gripo atvejų ir tai iki šiol didžiausias protrūkis Didžiojoje Britanijoje.
 
Paukščių gripas nustatytas ir kalakutams – tradiciniam daugelio britų Kalėdų patiekalui. Nugaišinta beveik trečdalis per metus užauginamų šių paukščių iš 11 mln., jau spalio pabaigoje rašė laikraštis „Daily Mail“.
 
BFEPRA kritikavo, kad kiaušinių trūkumas susijęs ir su tuo, kad mažmenininkai, nepaisant augančios vartotojų paklausos, ūkininkams nemoka tvarios kainos. Dedeklių pašaras nuo Rusijos invazijos į Ukrainą išaugo 50 proc., energijos sąskaitos – 40 proc. Trečdalis narių sumažino gamybą ar pasitraukė iš sektoriaus, nes negalėjo padengti išlaidų, sakė asociacijos atstovas. Esą nėra abejonių, kad trūkumas bus juntamas iki Kalėdų ir dar po jų.
 
Jungtinėje Karalystėje 2021 metais vištos padėjo iš viso 11,3 mlrd. kiaušinių, dar 1,4 mlrd. buvo importuota. Vienas gyventojas per metus suvartojo 202 kiaušinius.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.11.26; 00:30

Savaitgalį patruliuoja sustiprintos šaulių pajėgos. Šaulių sąjungos nuotr.

Vėlyvą sekmadienio popietę Vilniuje patruliuojantys šauliai sulaikė vagį, sprunkantį iš prekybos centro „Lidl“ Fabijoniškėse.
 
Apie 16.15 val. šaulių ekipažas, patruliuojantis Fabijoniškių gatvėje, pastebėjo iš prekybos centro „Lidl“ išbėgantį vyriškį su alkoholiniais gėrimais ir iš paskos bėgančią apsaugos darbuotoją.
 
Šaulių ekipažas bėglį sulaikė prie Fabijoniškėse esančių garažų ir pristatė į „Lidl“ apsaugos postą.
 
Netrukus ilgapirštis buvo perduotas atvykusiems policijos pareigūnams.
 
„Esame dėkingi šauliams už jų drąsą, greitą reakciją ir operatyvią pagalbą. Tai – iš tiesų puikus neabejingumo, susitelkimo ir pilietiškumo pavyzdys“, – sako „Lidl“ komunikacijos departamento vadovas Valdas Lopeta.
 
Lietuvos šauliai jau antrą savaitgalį iš eilės sustiprintomis pajėgomis patruliuoja Lietuvos miestų gatvėse – teikia pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijoms, padėdami kovoti su COVID-19 viruso plitimu. Šaulių pagrindinė užduotis – priminti gyventojams Vyriausybės priimtus sprendimus ir rekomendacijas dėl karantino.
 
Sekmadienį Vilniuje patruliuojantys šauliai policijos pareigūnams perdavė 3 neblaivius asmenis, ėjusius važiuojamąja kelio dalimi ir kėlusius pavojų sau bei aplinkiniams.Šeštadienį, šauliai pateikė daugiau nei 30 įspėjimų asmenims dėl alkoholio vartojimo viešose vietose.
 
Šį savaitgalį visoje Lietuvoje patruliavo daugiau nei 200 šaulių. Šauliai yra lengvai atpažįstami – jie tradiciškai dėvi šaulio uniformą su skiriamaisiais ženklais, taip pat geltonas liemenes su užrašu „Lietuvos šaulių sąjunga“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.05; 21:21

Prekybos centras Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Slapto pirkėjo metodu gegužės mėnesį atliktas tyrimas Lietuvoje ir Estijoje parodė, jog abiejų Baltijos šalių mažmeninės prekybos tinkluose klientai aptarnaujami bemaž identiškai – bendri vidurkiai skiriasi vos 0,29%. Lietuva šįkart pirmauja su 77.3% aptarnavimo kokybės vidurkiu, o Estija šiek tiek atsilieka su 77.01% įvertinimu.

Slapti pirkėjai atliko vizitus Lietuvos ir Estijos mažmeminės prekybos tinklų parduotuvėse, tarp kurių ir “Rimi” bei “Maxima”, lyderiaujančios su aukščiausiais įvertinimais Lietuvos rezultatuose. Tuo tarpu, Estijoje “Maxima” pasirodė labai vidutiniškai, o “Rimi” apskritai liko bene paskutinė.

Taip pat aptarnavimo kokybė buvo ištirta ir “IKI”, “Lidl”, “Norfa”, “Čia Market”, “Aibė” (Lietuvos) bei “Coop”, “Comarket”, “Grossi”, “Prisma”, “Selver” (Estijos) prekybos tinkluose. Iš viso buvo atlikta 70 vizitų.

Slapti pirkėjai vertino parduotuvės švarą ir tvarką, darbuotojų išvaizdą, kontakto pradžią, bendravimo kultūrą, profesinius įgūdžius, kontakto užbaigimą ir papildomo pardavimo įgūdžius. Tyrimo rezultatai rodo, jog užėję į parduotuvę Lietuvoje rasite švarią aplinką ir tvarkingus, uniforma vilkinčius darbuotojus: švaros ir tvarkos (87%) bei darbuotojų išvaizdos (85%) kriterijai Lietuvoje buvo įvertinti geriausiai. Sunkiau darbuotojams sekėsi kontaktuojant su klientais: pastebėta, jog bendraudami su pirkėjais darbuotojai vengia užmegzti akių kontaktą, neretai pamiršta atsisveikinti.

Lyginant su Estija, pastebimos panašios tendencijos: parduotuvių švaros ir tvarkos aspektas, kaip ir Lietuvoje, gavo geriausią įvertinimą (95%). Tačiau, kitaip nei Lietuvoje, Estijoje kontakto su klientu užmezgimo kriterijus vertinamas ypatingai gerai (93%), nors kontakto pabaigos – gerokai prasčiau (77%). Tad pirkėjas, nors ir sutinkamas maloniai, su pasisveikinimu, išeidamas gali atsisveikinimo ir nesulaukti.

“Bendri aptarnavimo kokybės vidurkiai, nors ir atrodo neblogai, iš tiesų reiškia, jog klientui suteikiamas gana vidutiniškas aptarnavimas ir tiek Lietuvai, tiek Estijai šiuo klausimu dar yra kur tobulėti.” – teigia Shopper Quality Group valdybos narė Neringa Kazlauskienė. 

Papildomas pardavimas – aptarnavimo aspektas, kurį ypatingai prastai sekėsi realizuoti tiek Lietuvos, tiek Estijos mažmeninių prekybos tinklų darbuotojams. Jis šmėžuoja pačioje sąrašo apačioje, su 24% įvertinimu Lietuvoje, ir 20% – Estijoje. Tai rodo tikrai prastą rezultatą.

Tyrimas buvo atliekamas penkiuose didžiausiuose Lietuvos ir keturiuose Estijos miestuose. Pastebėta, jog aptarnavimas svyruoja ir tarp kiekvienos šalies miestų: mažesniuose miestuose, kaip Panevėžy ir Šiauliuose, pirkėjai yra aptarnaujami geriau, tuo tarpu Vilnius liko trečioje vietoje, Kaunas – priešpaskutinis. Estijoje situacija gana panaši – pirmoje vietoje šįkart matome Tartu, o sostin

Prekybos centre. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

ė Talinas – tik trečioje, pagal įvertinimą. 

„Shopper Quality Group“ – daugiau nei 11 metų patirtį tarptautinėje rinkoje turinti įmonė, turinti filialus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Rumunijoje. Įmonė teikia slapto pirkėjo, klientų pasitenkinimo tyrimų ir mokymų paslaugas.

Informaciją pateikė Neringa Kazlauskienė, Shopper Quality Group Valdybos narė

www.shopperquality.com

2019.07.04; 11:09

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Dėžėj linguojančios galvos vis vardina maisto brangimo ir šiaip kainų didėjimo priežastis. Ir teisingai, gudriai kalba, tik dar vienos nepamini – normalioje rinkoje didesnis žaidėjų skaičius kainas mažina, o monopolijų užvaldytoje įšaldo ar dar labiau padidina, o visi pigumai tėra reklamos veidų įteigta iliuzija.

Galvojat, kad iš neturėjimo ką veikti į perkrautą prekybcentriais, mažytę, vidutinio Vokietijos miesto dydžio rinką įsiveržė LIDL-as? O gal todėl, kad puikiai žino, jog kainos čia didžiulės, pelnai milžiniški ir paleidus keliais centais pigesnę prekybą gali riebiai užsidirbti?

Įsivaizduokit skurdų kaimą, kuriame būtų daugiau blizgių parduotuvių nei šalia esančiame turtingame mieste. Kodėl taip gali būti, iš ko jos išsilaiko?

Kiekvienas klausimėlio herojus atsakys – arba suka mokesčius, arba laiko dideles kainas, arba ir viena ir kita. Kitų variantų paprasčiausiai nėra.

Tas kaimas – Lietuva. Pirmaujame Europos Sąjungoje ir pagal skurdo lygį, ir pagal prekybos centrų plotą, kas iš principo nesuderinama ir liudija situacijos nenormalumą. Vakarietiškas prekes perkasi ir atsiveža arba patys prekybos monopolistai, arba didieji importuotojai, kurių pagal Lietuvos rinkos perkamąją galią yra ryškiai per daug, tačiau jie ir toliau nori plėstis.

Naujieji žaidėjai prisitaiko prie situacijos ir dirba taip pat, tik su kelių centų kainos skirtumu. Ir laikosi ant atvežtinių, tinklo specialiai užsakytų neaiškių gamintojų prekių mažose pakuotėse, kad pigiau atrodytų. Lietuviškų prekių kaina LIDL-le panaši, o didžiųjų tėvyninių brendų ten aplamai nerasi.

Kasmet išvažiuoja dešimtys tūkstančių žmonių. Ir kasmet toliau dygsta dešimtys naujų prekybcentrių. Daugelis jų seniai nuostolingi ir statomi tik tam, kad neleistų užimti vietos konkurentui, pelningi prekybos taškai dengia kitų nuostolius.

Daugelis importuotojų ir prekybos tinklų tiesiog nebemoka dirbti su mažesnėmis kainomis, nes ir paimtas begalines paskolas reikia atiduoti, ir pelno nei už ką nesusimažins. Tas pats ir su gamintojais – jie užsienio rinkoms parduoda konkurencinga, t.y. labai maža kaina ir patirtus nuostolius atsiima iš vidaus pirkėjų, kurie neturi kur dėtis. O jeigu užjūrio rinkose kam nors kaina didesnė, kaip yra su sviestu – tai tada pas mus ji šoka virš debesų.

Didelei daliai rinkos ryklių seniai laikas mažintis ir bankrutuoti, bet kol yra perkančių – bus ir parduodančių, o ir kur jūs dabar nuo jų pabėgsit? Viską išspręstų smulkus ir vidutinis verslas, kuriam nereikia tokių maržų, bet jis sėkmingai nužudytas centruose išsiskėtusių prekybos šventovių.

Didieji gamintojai davė maksimalistams dideles nuolaidas ir tie su didžiuliu pelnu prekiavo kaina, kuri buvo mažesnė už netinklinėms parduotuvėms duodamą savikainą. Tokia, mat, buvo lietuviška konkurencija – tinklas prekiavo tuo pačiu išreklamuotu margarinu su dideliu pelnu už 1,99 Lt, kai mažiukams jis būdavo patiekiamas už 2 Lt be mokesčių. Konkuruokit, ponai, čia laisva rinka!

Gamintojai, tiekdami tinklams prekes vos ne savikaina, kompensavo dėl beprotiškų nuolaidų patirtus nuostolius pakeldami kainas mažoms parduotuvėms, kurias nepriklausomi žurnalistai apšaukdavo gobšiais sukčiais. Tam, kad išgyventų, dalis mažiukų iš tikro ėmėsi mokesčių sukimo, kiti iš karto pasidavė. O kai visų miestų ir miestelių centrus užplūdo prekybcentriai, tai ir likusieji žlugo.

Visa labai laisvoji žiniasklaida tada buvo už prekybos monopolijas, mirgėte mirgėjo reportažai apie tai, kaip yra gerai ir bus dar geriau. Kritikų balsų niekas nesiklausė ir nepublikavo, nes žiniasklaida gyveno iš tinklų reklamos. Tas pigumas buvo tik invazijos ir rinkos okupavimo nuostoliai, ją užėmus prasidėjo plėšikavimas. Ir žmonės čia nekalti, jie norėjo gyventi pigiau ir pigumą gavo, o dabar važiuoja apsipirkti į Lenkiją.

Tą turėjo numatyti ir galėjo sureguliuoti valdžia, tik nenorėjo. Ir kur čia norėsi, jei tinklų atstovai koja atidarinėjo merų ir vicemerų kabinetų duris. Vis mažėjo miestų centruose likusių neparduotų prekybai pelningų sklypų ir autobusų stočių. Ir vis daugėjo valdininkų giminaičių vardais augančių jaukių priemiesčio namukų.

Ką pasipriešinsi, kai net Seimas dykai (?) atidavė prekiautojams visą šalies strateginį elektros ūkį, didysis kovotojas prieš skurdą Valdas Adamkus “skaudančia širdimi“ įstatymą dėl LEO pasirašė ir tie vos per plauką nepastatė mums naujos, gigantiškos atominės?

Beje, dabar tie didieji, protingieji gamintojai, kurie nusimovę kelnes prieš prekybcentrius patys patyrė nemažai nuostolių, duodasi kaip pasiutę po išlikusias netinklines parduotuves. Siūlo savo prekes, tik nebelabai yra kam jas imti. Pats laikas ant išlikusių nepriklausomų parduotuvių prisukti memorialines lentas, įtraukti į paveldo sąrašus ir organizuoti ekskursijas.

Ir nieko čia niekas nepakeis ir nesvaikit. Nei kalafiorų revoliucija, nei kokie nors juokingi uždraudimai dirbti savaitgaliais, kuriuos deputatai vis pasiūlo, o po tinklų atstovų apsilankymo padiskutuoti kažkodėl užmiršta. Iki kito karto, nes kas gali paneigti, kad…

Tai, kas yra – per dešimtmečius susiklosčiusių idiotizmų rezultatas, su kuriuo dabar aršiai kovoja tie, kurie prie to sočiai prisidėjo. Yra toks dalykas kaip negrįžtami procesas –  vaistas, kuris galėjo padėti vakar, šiandien nebesuveiks. O rytoj pas mus jau seniai yra užvakar.

2017.12.01; 05.23

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Šaukia į kovą? Nesvarbu, kaip kritikuoji valdžią, bet jei kritikuoji – propagandininkas gali imti ir pasinaudoti tuo. Formulė paprasta: dabar gyvenimas blogas – prisimink, kad sovietmečiu buvo geriau, ir gal jau laikas šiokiai tokiai revoliucijai. Taip nutiko ir vargšui „Vyčio“ skulptūros kūrėjui Viliui Kavaliauskui bei netgi pačiam žiniasklaidos magnatui Vitui Tomkui, kurių žodžiais ir tekstais kūrybingai pasinaudojo „Obzor“. Užsikabino už teiginio, esą, dabartinei valdžiai visuomeninės iniciatyvos visai nerūpi. Dėl to „Vyčio“ skulptūros nestato. Ir ELTOS dėl to valdžia nepirko.

„Obzor“ pabaigai mesteli tokią lozunginę pastraipą: „Kam nors staiga gali šauti ir tokia mintis: ar ne per daug viskas susiję su valstybės struktūromis ir jų vadovais? Gal jau laikas realiais veiksmais palaikyti pilietinę visuomenę?“

Nostalgija. Išsiilgusiems senų gerų sovietinio stiliaus pozityvių tekstų gyvenimą praskaidrina tas pats „Obzor“, publikuojantis nuostabią medžiagą „Geležinkelio į Lietuvą elektrifikacijos užbaigimas – tarp svarbiausių darbo krypčių“. Ir pateikia baltarusių darbo kolektyvų apdovanojimų iškilmingos ceremonijos aprašymą. Ten ir „garbės geležinkeliečio“, ir kitokie apdovanojimai, ir didelis džiaugsmas, kaip klesti Baltarusijos geležinkeliai. Ir apie Lietuvą paskutiniame sakinyje šiek tiek užsimenama, bet tai bendros iškilmingos nuotaikos nepagadina.

Miręs tigras. Tuo metu, kai Baltarusijos geležinkeliečiai segasi į atlapus garbės ženklus, Baltijos šalys su Briuselio palaiminimu toliau krečia geležinkelietiškas nesąmones. Apie tai rašo informacinė agentūra „Regnum“. Esą Europos Komisija išskyrė „Rail Baltica“ projektui 110,5 mln. eurų. Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikų klasė džiaugiasi, o analitikai ir ekonomistai – sumišę. Juk „Regnum“ jau ne kartą rašė, kad šiam geležinkeliui nė viena kryptimi nebus pakankamos apkrovos nei keleiviais, nei kroviniais. „Miręs tigras?“ – pavadino savo straipsnį „Regnum“ ir teigia, kad vienintelis pateisinimas tokiam projektui – kad šia geležinkelio linija bus galima iš Vokietijos ir Lenkijos į Baltijos šalis gabenti NATO kariškius ir karinę techniką.

Hm, turbūt ruošiamės okupuoti kurią nors kaimyninę šalį…

Kaulas gerklėje. „RuBaltic“ rašo, o „Obzor“ aprašo to portalo žinią, kad Izraelyje nutarta švęsti pergalės dieną – gegužės 9–ąją: tai esą tapo gaivaus oro gurkšniu Rusijai ir kaulu skersai gerklės Baltijos šalių elitui. Ir kad Baltijos šalys tarsi „nepastebėjo“ šio nutarimo, o jis, be abejo, yra svarbus. Bet Lietuvai aiškiai yra skaudu, nes ji laikosi įžeidžiančios retorikos su Rusija ir Baltarusija, tačiau nedrįsta jos naudoti su Izraeliu.

„Obzor“ didvyriškai cituoja ir Rimvydo Valatkos žodžius dėl šios šventės, kad „net ir čia Putinas negali be melo“. Štai kaip demokratiška.

„Obzor“ straipsnio gale mandagiai padėkoja Vilniaus gyventojui Pinchosui Fridbergui iš Vilniaus už atsiųstą nuorodą į „RuBaltic“ straipsnį. O „Slaptai.lt“ mielai padėkotų skaitytojui, kuris atsiųstų nuotrauką to mūsų elito atstovo su kaulu gerklėje, ir dar paaiškintų, kodėl Baltijos šalys nereaguoja į kitų valstybių vidaus nutarimus švęsti kurias nors šventes. Pvz., kovo 8–ąją Mongolijoje.

Pasaulio gelbėtojas iš Rusijos. Remdamasis šaltiniais internete, „Obzor.lt“ publikuoja naują Vangos pranašystę. Apie trečiąjį pasaulinį karą. Masinį badą. Išmirusią Europą. Daugybę žuvusių. Nieko nauja. Bet… Vanga esą dar pasakė, kad pasaulinis karas prasidės, kai kris Sirija. Ir kad bus panaudotas klimato ginklas. „Ir būtent iš Rusijos ateis vyras, ir mus išgelbės. Visus išgelbės. Rusija – tai šalis–motina!“ – esą baigdama pasakė Vanga. Ruoškimės.

Euras – blogis.  Ir „Sputniknews.lt“, ir „Obzor.lt“ labai patiko Lietuvos premjero pasisakymas radijo eteryje, kad euro įvedimas nuskurdino gyventojus beveik trigubai. Ta proga priminė rusakalbiai interneto leidiniai, kad turtingo ir skurstančio sluoksnių pajamų skirtumas Lietuvoje – didžiausias ES. Kad euras blogai – prikišamai parodo ir lenkai, iki šiolei nė nesvarstantys galimybės atsisakyti zloto. O mes va tapome ES monetarinės politikos įkaitais. Ir net gelbėtoja iš Vokietijos „Lidl“ ėmė ir pakėlė mums savo kainas, kol jos susilygino su maksimomis ir norfomis. Kad maža nepasirodytų.

Tad šekit mums eurokapitalizmas. Turčiai engia darbo liaudį. Bet apačios tuoj nebegalės, o viršūnės nebenorės. Ar atvirkščiai.

Narko–korvalolis. Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerija „Obzor“ straipsnyje ramina lietuvius, nuo sovietinių laikų pripratusius prie korvalolio, kad panikuoti nereikia. Šio Baltarusijoje gaminamo vaisto įvežimas į Lietuvą apribotas, nes jame rasta… narkotinių komponentų. Tačiau Baltarusija griežtai kontroliuoja gaminamų vaistų kokybę ir ketina įstoti į farmaceptinių inspekcijų bendradarbiavimo schemą (PIC/S). Tada baltarusiškų vaistų eksportas taps paprastesnis. O mūsų širdelės vėl plaks ramiai. Ir džiaugsmingai.

Lavonai rusofobai. Filosofijos mokslų daktaras Andrius Martinkus, VDU apsigynęs daktarinę „Rusijos idėjos evoliucija „klasikinio” eurazizmo filosofijoje“ ir, suprantama, puikiai išmanantis šią idėją, pasidalino savo nuomone, mintimis ir įžvalgomis su portalu „Litovskij kurjer“. Straipsnyje „Politinės rusofobijos erškėčiai“.

Lietuvių tauta iš visų ES tautų išmirs greičiausiai – daktaras remiasi „Eurostat“ duomenimis. 2040 m. Lietuvoje gyvens mažiau nei 2 mln. žmonių, 2080 m. liks 1,65 mln. O Lietuvos sovietų socialistinė respublika savo egzistavimą baigė turėdama 3,7 mln.!

Toliau A. Martinkus cituoja baltarusių politologą, manantį, kad Baltijos tautos ir jų valstybės pasmerktos išmirimui. Esą, tai „jų vidinis laisvas pasirinkimas – gęsti ir išmirti“. Ir geriau joms nepadėti, nes tik tapsi priešu. O pats A. Martinkus turi įtarimų, kad tai – pats baltų gyvenimo kodas, nes baltai nuo pat fiksavimo rašytiniuose šaltiniuose tik tą ir daro, kad gęsta.

O toliau A. Martinkus paprotina: laikas mums visiems suprasti, kad demografinė Lietuvos tragedija – tai ne pereinamojo laikotarpio iš vienos visuomeninės santvarkos į kitą padarinys, o rezultatas klaidingo pasirinkimo, liudijančio, kad pasirodėme neverti Dievo mums dovanoto išsilaisvinimo iš komunizmo.

O prie ko čia politinė rusofobija? Pasirodo, tai – dalis nuolat besikeičiančio Lietuvos politinio „elito“ priesaikos globaliam neoliberalizmui. Ar kelia Rusija grėsmę, ar ne – esą, politinės rusofobijos apimtai sąmonei tai antraeilis klausimas. Ai, bet kam išvis apie tai rašyti, juk vis tiek išmirsime su visa savo rusofobija. Ar ne, daktare?

Taip, giliai kerta filosofijos daktaras. Per pat šaknis. Mes skirti išmirti ir vsio. Tokia nuomonė.

JAV – mūsų psichoterapeutas. Baltijos šalių vadovus vėl ramina. Šikart į Taliną atvyko JAV viceprezidentas Maikas Pensas ir eilinį kartą pareiškė, kad Vašingtonas nemes Lietuvos, Latvijos ir Estijos agresyvios Rusijos akivaizdoje. Bet tai – ne tik psichoterapinis vizitas, JAV turi ir pragmatiškesnių interesų, – piktdžiugiškai skelbia „Litovskij kurjer“.

Esą, JAV valdininkų vizitai į Baltijos šalis jau seniai vadinami psichoterapiniais. Atvažiuoja, paplekšnoja per petį – mes apsiraminame. Savaitei kitai, daugiausiai mėnesiui. Dėl to vizitai ir tapę reguliarūs.

Tačiau mes, kvailučiai, nesuprantame svarbiausio: po visa psichoterapija slypi pragmatiški JAV interesai. Kad būtume rakštis ES minkštoje vietoje. Plius amerikietiškos dujos. Ir kiti ekonominiai interesai. Mus išnaudos kaip lėlę, o kas bus paskui – neturėtų kilti klausimų…

Ir „Akropolis“… Negana prosovietinių fetišų žiniasklaidoje, pasirodo, jų galima įsigyti ir turgelyje prie Klaipėdos „Akropolio“. Tai pastebėjo ir savo feisbuko paskyroje aprašė Andrius Tapinas. Ir nufotografavo. Blusturgyje prie uostamiesčio prekybos ir pramogų centro – uždrausti sovietiniai simboliai, sovietinės desantininkų uniformos, net okupantų „koloradkės“.

Prekiauti tai prekiauti. Svarbu BVP kyla. Ateityje būtų galima pasiūlyti ir vertingesnių „suvenyrų“ – kalašnikovų, granatų…

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.08; 06:00

Kas laukia mokesčių mokėtojų 2018-aisiais – pagrindinė aktualija, kurią narstė šią savaitę „pozicionieriai“ ir jų lyderiai Seime.

Mokesčių pertvarkos prologas, taip kartais apibūdinami numatomi mokesčių pakeitimai, leidžia kelti klausimus, ką rasime visoje „Reformų Biblijos pagal policininką Saulių“ knygoje ir skatina pasvarstyti, kokie politiniai tikslai ir motyvai lemia būtent tokį prologo turinį bei jo pristatymą prie Juozapinės kalno susirinkusiems piliečiams.

Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.

Atsakymai, kas laukia – prieštaringi, o tam tikra prasme, net iracionalūs, nes niekas dorai ir nežino, kas laukia. Jei kalbant apie 2018 metus – tai pagrindiniai atsakymai yra 3 ir jie pakankamai tikslūs: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems žmonėms (neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) padidinimas iki minimalios algos dydžio); daugumai gaunančiųjų vidutines pajamas (Lietuvos masteliais) – mokesčių padidinimas (15 proc. PVM tarifas šildymui); gerovės padidinimas daugiausiai uždirbantiems žmonėms (120 vidutinių darbo užmokesčių per metus „Sodros“ įmokų lubų nustatymas).

Šie mokestiniai pokyčiai reikšmingi, bet neesminiai ir bemaž nieko neatskleidžia, kokia mokestinė politika bus vykdoma toliau. Geriausiu atveju jie tik parodo, kad valdančioji koalicija neturi realių planų, kokiu būdu sieks, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau, verslo aplinka pagerėtų, dirbantieji gautų orų, tegu tik ir Lietuvos kontekste, atlygį, kad vystytųsi tokia laisva rinka ir konkurencija joje, kuri skatintų ir kainų mažėjimą, o ne tik didėjimą.

Gražu, bet tik piliečių mažumai

Mokesčių pertvarkos prologe užtinkamos žinios reiškia, kad prezidentės įvardinto „reformų ledlaužio“ kryptis mokestinės politikos srityje išlieka nežinoma. Todėl gan sudėtinga atsakyti ar teisingi, ar klaidingi dabartiniai sprendimai, nes anot Seimo narės, ekonomistės Ingridos Šimonytės, jie nesuprantami, dažnai iš viso neaišku, kam reikalingi. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

„Jeigu pirminį variantą (mokesčių pakeitimų paketo) palygintume su Kalėdų eglute, ant kurios taip gal eklektiškai buvo prikabinta visokių žaisliukų, kurie tarpusavyje nelabai derėjo, tai dabar dalis tų žaisliukų nuimta, dalis pakeisti kitos spalvos, bet tokiais pačiais, tad eklektikos pojūtis liko tas pats – mokesčių reformos kaip nebuvo, taip ir nėra“, – Seimo audito komiteto vadovės žodžius cituoja „Lietuvos žinios“.

Pats vyriausybė vadovas Saulius Skvernelis gan pompastiškai pristatė, kad šiais metais Seimo rudens sesijoje numatomų priimti mokestinių sprendimų tikslas – pagerinti padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, mažiausiai uždirbantiems. Tiesos tokiame pasakyme yra, tačiau tik perkaičius pirmąjį iš reikšmingesnių numatomos mokesčių reformos punktų. Jeigu skaityti antrąjį, o ypač trečiąjį, toks S. Skvernelio postringavimas atrodo cinišku – premjeras gerina padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, kurdamas didesnės gerovės sąlygas pačiam turtingiausiam visuomenės sluoksniui, įvesdamas „Sodros“ mokesčių lubas.

Kokiu būdu tai taps gerove skurdžiausiems, taip pat tiems, kurių pajamos mažės dėl padidinto PVM už šildymą, sunku suvokti, net ir kelis kartus perskaičius S. Skvernelio išplatintą tekstą žiniasklaidai, kur jis iš tiesų bando įrodyti, kad gerovės kūrimas socialinės sanklodos viršūnėje esančiai grupei yra geriausias būdas kurti visuotinę socialinę gerovę valstybėje. Įdomu. Prie premjero teksto akivaizdžiai padirbėjo talentingi komunikacijos specialistai, bet galai nesueina.

Prioritetas – elitas

Kokie premjero prioritetai? Mokesčių pakeitimų akcentus tik formaliai sukeitus vietomis ir pirmuoju punktu įrašius trečiąjį (vietoj NPD padidinimo – Sodros lubas), matytume tokią Lietuvos ateities viziją – gerovė šalies elitui. Jeigu iš numatomų veiksmų daryti logiškas išvadas – gaunamas keistas rezultatas – premjeras stengiasi palaikyti socialinę atskirtį. Nejau jis iš tiesų to siekia? Tačiau būtent tokia išvada darytina, nes padidinus pajamas mažiausiai uždirbantiems, lygiagrečiai pajamos didinamos ir daugiausiai uždirbantiems, kad ta socialinė atskirtis neduok Dieve nesumažėtų.

Premjero postringavimai apie tai, kad pajamos esą didinamos remiantis vidiniais valstybės rezervais, pajamų perskirstymu ir pan., o ne atimant iš vienų ir atiduodant kitiems, niekų vertos. Jei tokių pajamų atsiranda mažinant darbo vietas, kaip urėdijų reformos atveju, nereikėtų pamiršti, kad čia taip pat galioja „davimo – atėmimo“ principas. Vieniems duodama daugiau, bet iš kitų atimama viskas, jeigu darbas buvo vienintelės jų pajamos. Jokios komunikacijos priemonių vingrybės, interpretacijos ir grožybės šios nuogos tiesos nei aprengs, nei paslėps jos gėdą.

Bloga išvada – geriausia išvada

Numatomų mokestinių pertvarkų apibūdinimas – tai, kad jie atskleidžia tik reformatorių kompetencijos ir patirties stoką, nežinojimą, fatališkus atsitiktinumus ir pan. – yra geriausia, kokia šioje situacijoje ir tegali būti išvada ir ko Lietuva gali tikėtis. Nes yra vilties, kad reformų architektai įgis laikui bėgant kompetencijos, patirties, kitą kartą atsitiktinumų veiksnys bus valstybės piliečiams palankesnis. Tik bėda, kad tokią viltingą išlygą belieka užbaigti žodžiais – „tikėkite broliai ir seserys“.

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau visi puikiai suprantame, kad premjeras ne Dievas, o tik buvęs policijos komisaras, kurio „Biblija“ ir pasaulėžiūra aprašyta policijos statute. Netgi politinių pažiūrų jis neturi keliaudamas nuo partijos prie partijos, ten, kur karjera geriau klostytųsi, o ne pas tuos, su kuriais vertybiniai pasirinkimai suveda.

Jeigu išvadas darysime remdamiesi logika ir faktais, o ne fatališkų aplinkybių veiksniais – tai realybė 2018 m., o ir vėliau laukia žiauri – premjeras siekia išlaikyti stabilią socialinę atskirtį, mažinti darbo vietas, skatinti emigraciją.

Išganymas kainų kilimui – naujas prekybos tinklas

Kainos – dar vienas visuomenės skausmingai patiriamų „laisvos rinkos“ pasekmių veiksnys – didės. Kadangi premjeras nežino, kaip jas sumažinti (galbūt to ir nesiekia, nes nelaiko aktualia problema), tačiau ir neketina specialiai kainų didinti, tad atsikrato atsakomybės paaiškindamas, kad kainas reguliuoja laisva konkurencija, o valdžia šiuo atveju bejėgė.

Iš tiesų laisva rinka kartais kainas reguliuoja – tai matome telekomunikacijos paslaugų kainų atveju, tačiau kokios dar didesnės konkurencijos tikimasi prekybos sektoriuje – atviras klausimas. Ar dar reikalinga, kad į Lietuvą ateitų 6 ar 7 -as prekybos tinklas, nes 4 – 5-i konkuruoja nepakankamai? O gal vis dėlto pakankamai? Besidžiaugdami, kad atėjo „LIDL‘as“, nutylime, kad išėjo „Prisma“, jungiasi „Rimi“ ir „Iki“ tinklai ir, kad tokie veiksmai mažėjimo, o ne didėjimo linkme produktų kainų lentynose nepaveikia. Tad ir 10-o naujo prekybos tinklo atėjimas gali tiek ir tereikšti, kad 4 prekybos tinklai išėjo ir tiek pat atėjo, t.y. pasikeitė prekybos tinklų prekės ženklų savininkai, o ne atsirado daugiau „laisvos rinkos“ ir padidėjo konkurencija.

Konkurencijos tarnyba konkurentų neturi

Ar tikrai valdžia bejėgė, nežino ką daryti, o gal tyliai pritaria tokioms tendencijoms?  Atsakymai ir sprendimai nėra paprasti. Tai, kad premjeras pareikšdamas, jog Lietuvoje kainos niekada nebus tokios, kaip Lenkijoje, tik paruošia dirvą „gerajai žiniai“ – informacijai apie mokesčių pertvarkos pirmąjį punktą, NPD prilyginimą minimaliai algai – ir tuo pačiu atsikrato atsakomybės, nieko pozityvaus apie valstybės strateginio valdymo kokybės pagerėjimą nepasako. Ko gero pokyčių vyriausybėje ir nereikėtų laukti, nes norint valstybę valdyti geriau, reikia bent jau stengtis, tuomet ir piliečiai bent jau pripažintų, kad neišeina, sudėtinga, „krizė“, o atsakomybės kratymasis jokios vertės nekuria ir pasitikėjimo vyriausybe neprideda.

Kalvarijų turgavietė. Slaptai.lt nuotr.

Nejau premjeras pamiršo, kad vyriausybė be mokesčių turi ir instituciją, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri turėtų kainų administravimo sąžiningumo priežiūra užsiimti. Gerai ar blogai dirba Konkurencijos taryba, pakankami ar ne jos įgaliojimai, galimybės, uždaviniai ir teisinės priemonės vykdyti ne kosmetinius pasižvalgymus rinkoje, kai yra gaunamas piliečių skundas ir vienpusiški kainų pokyčiai pradeda akis badyti – tarsi niekam iš valdančiųjų būtų neįdomu.

Seime – nauji žmonės, gal ne visi ir žino, kad tokia Konkurencijos taryba iš viso egzistuoja, tačiau vyriausybė turėtų žinoti, juk ir biudžeto asignavimų institucijai skyrė. Jei ką nors keisti ir yra sudėtinga, vis dėlto diskusija apie tai būtų nuoseklus rinkiminių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pažadų vykdymo pradžios ženklas, tačiau ženklai, kuriuos rinkimų laimėtojai rodo, reiškia ką kita – pastangų ką nors daryti šia kryptimi nebus.

Kainų burbulo problemą mato bankininkai, bet ne vyriausybė

Kainų didėjimo pagrįstumo klausimai žymiai aktualesni žymiai didesniam skaičiui piliečių, nei gamtos turtų (miškų) eksploatavimo padidinimas. Kad prekių ir paslaugų kainų karuselės pagreičio didėjimas yra rimta problema ir kad tampame brangia valstybe su mažais atlyginimais, kalba jau ne tik visuomeninės opozicijos atstovai, į kurią dėmesio stengiamasi nekreipti, bet solidžių bankų solidus analitikai – Gitanas Nausėda, Nerijus Mačiulis ir kt. 

Lietuvos bankas

Receptų bankininkai nepasiūlo, komercinės finansų įstaigos analizuoja savo turimus duomenis, mato situaciją bei tendencijas ir ją pristato visuomenei. Visuomenės nariai elgiasi įvairiai – dalis priima apatiškai ir susitaiko, tačiau kita dalis priima sprendimus ir emigruoja. Tai natūralios žmonių reakcijos, gyvenimo padiktuojamų prioritetų pasirinkimas, tačiau vyriausybė padaro tik vieną gestą – pareiškia, kad ji už tai neatsakinga, nes ir prioritetų ji neturi.

Premjero postringavimai apie laisvą rinką ir mąsto ekonomiką, kuri esą ir lemia mažesnes kainas Lenkijoje, išties atskleidžia ne tik visišką vyriausybės bejėgiškumą, tačiau leidžia pažvelgti ir į ateitį.

Kainos kils, emigracija didės, tad vartotojų skaičius mažės ir mąsto ekonomijos poveikis rinkai vis labiau bus neigiamas, dėl to kainos kils – užburtas ratas suksis. Vyriausybei dėlto galvos neskauda – tai neprioritetinė jos užduotis, galbūt iš viso ne užduotis.

Ar vyriausybė – infantili?

Kad pelnas išlieka svarbiausiu ir iš esmės vieninteliu verslo tikslu – natūralu. Grėsmės, kad į jį bus pasikėsinta, pelno gavėjai nejaučia. Vyriausybė tokią jų teisę ir valią pripažįsta ir premjero lūpoms informuoja, kad nesikiš.

Tai, kad šį verslo sektorių perspėja bankininkai – rimtesnis argumentas, tačiau kai valstybėje bendros mokestinės politikos nėra, o vyriausybė iš esmės atstovauja stambaus verslo interesams, prognozės nedžiuginančios. Pavieniui niekas su kainų kilimu nekovos, pelnų maržų tikrai nesimažins, o priešingai, bandys išspausti viską, kas įmanoma, tam atvejui, jei kainų burbulas pūsis ir, kaip nutinka su visais burbulais, sprogs, tad siekiama, kad tam laikui kuo daugiau turto būtų sukaupta.

Kitaip tariant, kainų kilimo spiralė suksis ir kils į viršų ne tik dėl „konkurencijos“, bet ir dėl „ kainų burbulo“ sprogimo ateityje grėsmės. Vyriausybė šiame sektoriuje, anot premjero, neturi jokių galių ir jokių svertų.

Lyderių kopijos

Apie socialines bėdas valstybėje mokesčių pertvarkų kontekste praėjusią savaitę postringavo ne tik premjeras. Neatsiliko ir kiti Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio lyderiai. Atsiskleidė jie tą patį. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kaip nežinojo, taip ir nežino, ką su gauta valdžia daryti ir atlieka tik vyriausybės vadovą aptarnaujančio personalo vaidmenį. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Iš vyriausybės vadovo lūpų skleidžiamas žinias, kuriose išlieka tik vienas nekintantis matmuo – prieštaringumas, „Copy paste“ principu, tik neapdorotas komunikacijos specialistų, tiražavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ paaiškindamas, kad kainų kilimas neturi įtakos emigracijai, kainų ir atlygimų santykis pas mus normalus lyginant su kitomis valstybėmis, PVM šilumai padidinimas (vasarą!) padidino infliaciją, o PVM nors nesureguliuotų kainų, tačiau sumažinti jį iki 2008 m. buvusių 18 proc., jei valstybės finansai tai leistų, esą, būtų galima. 

Išklausius tokių prieštaravimų rinkinį, sugebėtą pažerti per kelias radijo laidos minutes, apima nejaukus jausmas. Peršasi išvada, kad Seimo pirmininkas su mokesčių politika susiduria pirmą kartą. Jei jis būtų tik Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto profesorius, tokie žmogaus pasamprotavimai apie mokesčius būtų visai įdomūs, bet kai taip svarsto trečias valstybėje asmuo, belieka tikėtis, kad Seimas, geriausiu atveju, mokesčiais neužsiims, nes jei užsiims – bus didesnių bėdų.

Ką veikia patyrę Seimo socialdemokratai?

Ko gero valdančiosios frakcijos politikai jau suvokia, kad išties kartais geriau ir neliesti tų dalykų, kurių nesupranta, tad savo ruožtu taip pat nusiima atsakomybę perleisdami ją premjerui. Viskas lyg ir gerai, nes vyriausybės vadovas tuo ir turėtų užsiimti, valstybės aparatas ruošti projektus, teikti juos svarstyti Seimo nariams, pastarieji keltų rankas ar spaustų mygtukas, komitetuose treniruotųsi, kad netyčia mygtukų nesumaišytų ir tą ranką, kurios reikalauja premjeras, pakeltų.

Tačiau S. Skvernelis vargu ar laikytinas Valstiečius ir žaliuosius atstovaujančiu lyderiu. Partijos sąraše jis buvo kviestinis asmuo, tad kaip atėjo į partiją, taip pasikeitus aplinkybėms išeis arba tie patys valstiečiai susivoks, kad ne viskas, kas gerai premjerui, gerai ir jiems. Politiką formuojančios komandos Seime iš valstiečių tarpo nesimato, nebent politika užsiimtų mažesnieji koalicijos partneriai – socialdemokratai.

Premjerą partinės priklausomybės nesaisto ir jis kuo toliau, tuo labiau perima iniciatyvą atstovauti visus valdančiuosius, įsijaučia į visos koalicijos vado vaidmenį. Mokesčių reforma taip pat pristatyta kaip vyriausybės darbo rezultatas. Tačiau ar tik jos? Prieš pristatant numatomus mokesčių pakeitimus dar vyko koalicijos partnerių derybos – tai reikštų, kad pristatomi pakeitimai yra ne tik Vyriausybei, Valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui, tačiau ir socialdemokratams priimtini.

Socialdemokratai laimi, bet jų nesimato

Derybų metu įtampos nekilo. Priešingai. Pasirodo, kad Ramūnas Karbauskis buvo teisus aiškindamas, jog koalicijoje Seime valstiečiai su socialdemokratais puikiai sutaria ir darniai kartu darbuojasi. Darna priimant sprendimus dėl mokesčių – būtent tokį valstiečių ir žaliųjų partijos vadovo įvertinimo teisingumą ir pademonstravo.

Kokios buvo išankstinės derybinės pozicijos, plačiau viešinta nebuvo, tad tenka remtis rezultatu. O jis reiškia tą patį, tik atsakomybė bendra – socialdemokratai taip pat yra gerovės socialiniam elitui valstybėje šalininkai, t. y. ir jų politinius prioritetus galima skaityti ne nuo pirmo punkto prie trečio, bet atvirkščiai. Tokia interpretacija ne iš piršto laužta. Socialdemokratų atstovas Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pasidžiaugė, kad buvo atsisakyta minties naikinti lengvatinį PVM apgyvendinimo paslaugoms ir pasiektas kompromisas, – rašoma „Lietuvos ryte“.

Kad PVM lengvata apgyvendinimo paslaugoms socialdemokratams svarbi dar nuo Kristinos Brazauskienės valdyto „Draugystės“ viešbučio laikų – jokia paslaptis. Tačiau, kaip tokios mokesčių sistemos išlygos „laimėjimas“ atspindi socialdemokratų deklaruojamas vertybes – sudėtinga būtų paaiškinti. Ko gero, tai reiškia, kad Seimo socialdemokratai palengva integruojasi į beveidį Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį, kurio išraišką viešumoje matome nepartinio jų vadovo S. Skvernelio asmenyje.

Nepavykusios ir pavykusios intrigos

Socialdemokratams išsaugoti veidą leido tik tai, kad šiose koalicijos derybose nedalyvavo partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Kad toks jo sprendimas buvo išmintingas, atspindi ir jo partijos kolegų socialdemokratų frakcijos Seime, ir koalicijos partnerių Valstiečių ir žaliųjų su savo premjeru reakcija. Ir savi, ir svetimi buvo nepatenkinti ir dėl Socialdemokratų partijos pirmininko elgsenos sutartinai niurnėjo. Intriga nepavyko, socialdemokratams ateityje priekaištauti, kad jie „keičia nuomonę“, bus sudėtingiau, nes susitarė iš esmės ne dvi politinės jėgos – Socialdemokratų partija su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bet vienos politinės jėgos frakcija su vyriausybe.

Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.

„Sklandžiai ir darbiai“ susitarė todėl, kad abi pusės buvo suinteresuotos. Socialdemokratų frakcijos Seime nariai suinteresuoti postais vyriausybėje ir Seime, viešbučiais, valstybės visuomenės elito gyvenimo sąlygomis, o Vyriausybė suinteresuota išlikti.

Mažumos vyriausybė S. Skverneliui mažiau patraukli idėja, nes policijos statute įtvirtintas hierarchinis valdymo modelis jam nebetiktų. Premjeras, lakstantis prašyti paramos tai pas vienus, tai pas kitus, tvirto valstybės valdytojo įvaizdį greitai sugriautų.

Nors valstiečiai ir žalieji pagąsdino mažesniuosius koalicijos partnerius pademonstruodami, kad jei pastarieji turės savo nuomonę ir kažkokių pageidavimų, koalicijos sutartį nutrauks patys valstiečiai ir susitars su Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, tačiau toks scenarijus mažai tikėtinas. Net S. Skvernelis turėtų suprasti, kad stojęs vadovauti Lietuvos valstybei valdomai valstiečių, žaliųjų ir lenkų poliniam dariniui, svajones apie tai, kad galės mesti Vyriausybės vadovo malones ir pretenduoti į dar didesnes malones Daukanto aikštės rūmuose per 2019 m. vyksiančius Prezidento rinkimus, tektų pamiršti. Toks Lietuvos valstybę valdantys politinis darinys net abejingiausiems rinkėjams labiau asocijuotųsi su nakties sapno košmaru nei su svajonių  – profesionalų vyriausybe.

Visi keliai veda į Katinų kaimą

Nors ne visos iš pirmo žvilgsnio fantasmagoriškos alegorijos yra nerealios. Esame rašę apie Valstiečių ir žaliųjų viziją – plynus laukus, į buvusias kolūkių fermas išbarstytas po visą Lietuvą (tik ne Vilniuje) iškeldintas vyriausybės įstaigas ir ministerijų departamentus. Atrodė – nerealu. Tačiau Aplinkos ministras Kęstutis Navickas prakalbo, kad ta vienintelė po urėdijų reformos likusi institucija (įmonė ar urėdija), galėtų būti įkurdinta Katinų kaimo mokykloje Panevėžio rajone.

Stebint valdančiųjų iniciatyvas, vadinamąsias reformas, išties retkarčiais norisi rekomenduoti – gal tame Katinų kaime yra koks išlikęs kolūkio garažiukas, tinkamas vyriausybės aparatui įsikurti. Gal apylinkėse kur nors stūkso gyvulininkystės komplekso rūmai yra tinkami parlamentiniam darbui ir vyriausybę aptarnaujančio personalo kabinetams?

Paprastai tuose kompleksuose gardelių būdavo daugiau nei 141, tad išsitektų. Fantasmagorija, tačiau apie ką daugiau belieka galvoti stebint valdančiųjų politinius viražus ir sunkaus, jau bemaž metus besitęsiančio, darbo rezultatus, kuriuos pailiustravo, kad ir minėtas mokesčių reformos kūrinio prologas.

Juodasis humoras irgi juokingas. Gal išties dūsauti, kad valstybėje blogai ir tik blogiau, skursta žmonės ir išsibėgioja po platų pasaulį, socialinė atskirtis didėja, kainos kyla – neverta. Užtat Katinų kaimo garažo teritorijoje sparčiai vyksta pastatų renovavimo darbai, į vyriausybės aparato vadovo kabinetą jau atneštos naujos staklės, programuotojai derina įrangą, nes staklės modernios, dalį funkcijų vykdys robotai. Ūkio sektoriaus vadas kalvėje apžiūri žaizdrą, nes rankos jau puslėtos ir prakaitas veidą išmušė.

Gražu, vasara, dar vis tęsiasi 40 dienų trukmės Seimo narių atostogos, bet rudenį kaime gali užvirti chaosas, nes į Katinų kaimelio pieninę bus perkraustomas Pasienio tarnybos departamentas su kinologais ir tarnybiniais šunimis. Vietiniai gyventojai kraipo galvomis ir platina gandus, kad nekilnojamojo turto kainos kaimelyje jau pakilo 2000 kartų.

2017.08.06; 05:32

Kadaise, labai seniai, į Lietuvos rinką įžengė „Tele2“. Prieš šiai bendrovei investuojant Lietuvoje visi teigė, kad egzistuojančios labai aukštos mobiliojo ryšio paslaugų kainos yra sąžiningos, kad tai – modernių technologijų ir „nerealiai“ kokybiškų paslaugų, kurios būtent tiek ir kainuoja, padarinys.

O šiandien lietuviai už mobilųjį ryšį moka bene pigiausiai Europoje, tačiau mobiliojo ryšio operatoriai vis tiek veikia pelningai. Ir nors kai kuriems operatoriams tokios permainos tikriausiai nėra labai malonios, kai kalbama apie Lietuvos vidaus rinką, reikia suprasti, kad kiekvienas žingsnis, mažinantis būtinųjų (mobilusis ryšys tikriausiai jau priskirtinas tokioms) paslaugų ir prekių kainas, didina visuomenės ekonominę gerovę.

Continue reading „Mažas žingsnis „Lidl“ – milžiniškas šuolis Lietuvai”