Apie ekstremalius orus praneša ir Skandinavijos šalys. EPA-ELTA nuotr.
Oslas/Stokholmas, rugpjūčio 7 d. (dpa-ELTA). Ekstremalūs orai neaplenkė ir Skandinavijos šalių – čia pranešama apie potvynius, gaisrus ir vandens padarytą žalą.
Į Švediją bei kaimyninę Norvegiją audra Hansas atnešė smarkius kritulius. Abiejose šalyse būta vėlavimų ir atšauktų reisų traukinių, keltų ir oro eisme. Buvo užtvindyti ir dėl to uždaryti kai kurie keliai.
Švedijoje sekmadienį registruota daugiau kaip 25 000 žaibų. Malmėje Pietų Švedijoje, radijo stoties SVT duomenimis, daugiau kaip 5 000 elektros energijos vartotojų laikinai neturėjo elektros energijos. Be kita ko, Vesternorlando regione už šimtų kilometrų toliau į šiaurę pranešta apie užlietus pastatus ir rūsius. Apie ekstremalius orus praneša ir Skandinavijos šalys. EPA-ELTA nuotrauka
Norvegijos meteorologai prognozuoja, kad padėtis jų šalyje toliau aštrės ir kad audra daugelyje vietų gali būti viena smarkiausių per praėjusius 25 metus. Meteorologijos institutas paskelbė perspėjimą dėl audros didelei daliai Pietų Norvegijos – jis galios iki antradienio vakaro. Kai kuriuose rajonuose perspėjama ir dėl žemių nuošliaužų. Institucijos patarė gyventojams dirbti iš namų. Prognozuojant stiprų vėją, Kongeparkeno laisvalaikio parkas Olgorde prie Stavangerio pranešė, kad antradienį nedirbs.
Ir Danijoje pirmadienį buvo lietinga ir vėjuota. Kai kur pranešta apie išverstus medžius.
Jeigu Taubučiuose per visą naktį nesustodami ir nežinia ko loja šunys, tai reiškia, kad iš tiesų nieko baisaus nenutiko, gyvenimas tęsiasi įprasta vaga. Net jeigu keli šunys kaimo pakraščiuose naktį pradeda staugti kaip paklaikę, tai taip pat nepranašauja pasaulio pabaigos, o greičiausiai tik tai, kad į kaimą užklydo kokia nors lapė.
O jeigu būna, kad paukštis klaikiai suklykia miškuose, paprastai jau niekas nebeišsigąsta, nes žino, kad taip įsiaudrinus grįžta siela į miegančio žmogaus uždarą kūną. Jeigu žmona tyliai pravirksta pro miegus, vyras apsivertęs ant kito šono ramiai užmiega, nes žino, kad rytoj niekas nieko neprisimins.
Lietuvos girios tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jeigu kažkas, tarsi pelės, visą naktį šmirinėja pakampiais, tai reiškia, kad namo šeimininkui prisisapnavo, jog pasimirė didžioji miško Pelėda, už lango buvo padėję lyti, arba vėl šnarėdamas patvino neatsakytų klausimų upelis.
Tačiau būna ir taip, kad naktį staiga prislegia sunki, nežadanti nieko gero tyla, užstoja tokia ramybė, kad net miegančiojo plaukai pasistoja piestu, upių vanduo paryčiais atvėsta. Kraupi tyla prieš rytą yra užklupusios velniavos indikatorius, kai tolstantis mėnulis, savo vaiskumu jau primindamas skenduolį sodininką, skaudžiai apkarpo gyvatvorės šešėlius, o žalių rankų laumės drėgnais pirštais, su karpomis vietoj kažkada spindėjusių žiedų, užgesina netvarkingai sudygusius mūsų sapnus.
X
kaimas bunda dabar anksti vos prašvitus
laukuose dar rūkas sutirštintas tvyro
nugiedojo gaidys ir kažką dar sapnavo belangėje vištos
kai pro rūką per kelią staiga nuvingiavo prailginto torso vyras
pasižvalgius jau matėsi kad daugėja tokių personažų prailginto torso
šlaistės po kiemą kaip pakaruokliai nurinkti iš viso rajono
arba tai būta jau prasiveržusių žemės ateivių koks nors forpostas
kur moterys žengė melžti karvių iš ryto išdidžios kaip faraonės
Nenuostabu, kad dauguma mūsų šalies gyventojų bent viena ausimi yra kažką girdėję apie kartais pasakų kaimeliu pavadinamus Taubučius, tačiau tikriausiai retas iš jų žino tą paprastai nepaaiškinamą faktą, jog čia jau daugelį metų nėra iškritęs nei vienas lietaus lašas.
Kas užtraukė tokią dangaus nemalonę į pietvakarius nuo Viduklės, prie Šešuvies upės įsikūrusiam kaimeliui ir jo šauniems gyventojams? Žinoma, visų pirma vertėtų paklausti pačių taubutiškių – ką jie mano apie užsitęsusią anomaliją, kai dangus virš jų žemių vieną kartą užsiraukė ir išsausėjo, ar jie turi kokį nors racionalų paaiškinimą – kodėl Taubučiuose andai prasidėjo ir tebesitęsia tokia velniava? Būdavo, kad lietus pliaupia visose apylinkėse kaip iš kibiro, o ties Taubučių demarkacinėmis linijomis, pažymėtomis kelio ženkluose kaimelio pavadinimu, ten iš vidinės pusės neprasisunkia, nenuvarva net mažiausias lietaus lašelis. Dar gyva atmintis, kad pirmaisiais metais, ištikus negandai, vaikai smagindavosi ties kaimo riboženkliu, su pasikrykštavimais šokinėdami iš sausros į lietų ir – atvirkščiai, tačiau vėliau tokie lengvabūdiški vaikų žaidimai vyresniųjų buvo pradėti drausti kaip pernelyg familiarus elgesys paslapties akivaizdoje, kaip likimo tampymas už ūsų, o, kita vertus, šio kaimelio vaikai aptariamu laikotarpiu bręsdavo paspartėjusiu tempu, kaip ant mielių, greičiau ateidavo į protą nei jų bendraamžiai kitur, nes buvo labiau imlūs paslapties ribai, kuri, kaip žinoma, nieko neparodo, tačiau užtvenkia protą.
Vasaros dangus. Vytauto Visocko nuotr.
Kaip nesunku būtų nuspėti ir pašaliečiui, tarp taubutiškių dominavo pseudomoksliniai susiklosčiusios padėties paaiškinimai, nes metodiškai neišgrynintas racionalizavimas paprastai nuveda tokiu klaidingu keliu. Dažnai buvo vapaliojama apie aukštybėse pagal kaimelio kontūrus susiformavusią ozono skylę, kuri neva išdžiovina debesis, kiti kalbėjo apie magnetinių laukų įtaką, uždariusią vieną atskirą kaimą sausros spąstuose, dar kiti, prisigraibę įmantrių žodelių, nusikalbėdavo dar mokslingiau, nieko iš esmės dorai nepaaiškindami net su kosminio rezonanso ar antimaterijos teorijos užkeikimais. Kita vertus, vienas keistuolis čia užsidegęs tvirtino, kad prasidėję tarsi niekas iš nieko kaimo kataklizmai kažkaip siejasi su nuslopusiu šio krašto žmonių pamaldumu, nekrikščionišku elgesiu kasdieniniame gyvenime, tačiau net ir jis nedrįso skelbti, kad maldomis būtų galima prisišaukti lietų, nes tikriausiai daugiau ar mažiau nutuokė, jog tai būtų svetimos krikščioniškai doktrinai maginės praktikos atgaivinimo pasireiškimas. Kartais juokais dar buvo minimi kažkieno rimtai pasakyti žodžiai, kad dėl visko kalta yra pelkė, nuo seno vairuojanti šio kaimelio gyvenimą.
Jau turėjau ne vieną progą pastebėti, kad garsieji Taubučiai yra įsikūrę ypatingoje vietoje, t. y. šalia pelkės, kuri priešistoriniais laikais buvo laikoma šventąja vieta, t. y. šventpelke. Kodėl dabar jaučiu pareigą vėl tai priminti?
Žinomas dalykas, kad mūsų pagonių tikėjimo protėviai, apgyvendinę kraštą ir tvirtai atsistoję ant kojų, šventaisiais paprastai laikydavo antžeminius objektus, o pelkės šventumo išpažinimas užmina mįslę apie tuos nepalyginamai ankstesnius, migloje skęstančius priešistorinius laikus, kai, žmonėms dar ieškant vietos po saule, buvo atrasta viena pelkė su ypatingu statusu – kaip savotiška skirtingų pasaulių susikryžiavimo linija su kartas nuo karto atsiveriančia čia anga, pro kurią buvo galima iš vieno pasaulio išlįsti į kitą, iškopti į neaprėpiamą tikrovę. O jeigu tokia pelkė istoriniais laikais jau pasidengė luobu, nugarmėjo į pogrindį, tai dar nereiškia, kad ji pradingo iš mūsų akiračio, išsitrynė iš pasąmonės gelmių, a?
Kitas klausimas – ar galėtų tokia archainė pelkė tapti piktą lemiančiu užtaisu mūsų civilizuotais laikais, kaip pabandė užsiminti kažkas iš to kaimo tylenių? Kad ir kaip ten būtų, čia, kaip atrodo, suveikė dėsnis, bylojantis apie tai, kad išsigelbėjimas slypi pralaimėjimo užtrauktame pavojuje. Ogi Kaimas gyvavo, išliko, gyventojai sėjo javus su ne mažesniu entuziazmu kaip anksčiau ir ne mažiau sėkmingai augino daržoves net ir šiuo atveju, kai lietus aplenkdavo šį, tarkime, Dievo pamirštą žemės kampelį, dėl tos reikalų padėtį gelbstinčios priežasties, jog drėgmė čia sunkėsi iš apačios, vos pakasus žemę, pačiame paviršiuje buvo randamos susiraizgiusios vandens gyslos, kurias atvėrus nesunku buvo įrengti tyriausio ir skaniausio vandens pasaulyje šulinius, taip pat ne tiek jau daug pastangų, kaip galima būtų pamanyti, reikėjo įdėti laukuose išvedžiojant neįmantrius irigacinius įtaisus, užtikrinančius reikiamą drėkinimo kiekį žemės kultūroms, nekalbant apie tai, kad kaimo pakraščiuose keli šaltmėtinio skonio šaltiniai tryško iš neįžvelgiamos gelmės savaime. Kaimiečiai nebuvo linkę dėl nepalankių aplinkybių atsisakyti net tokių malonumų kaip grybavimo pasija, į vienu metu perdžiūvusius ir bergždžius miškus nuvedę drėkinimo vamzdžius, suteikiančius grybų dygimui reikalingą maitinančiąją terpę.
Drėgmė glūdėjo pačiame paviršiuje arba tryško per viršų, buvo taip plačiai pasiskleidusi, kad, minant kojomis įprastais maršrutais, greitai susiformuodavo vandens takeliai, o netyčia pasvirus ir atsirėmus į žemę delnu, iškart atsispausdavo tobula delno kopija su permatomais pirštų kapiliarų raštais, pažymėtais vandeningomis linijomis. Tai ir buvo tikrieji vandens ženklai, kitaip nepasakysi.
Klausiate – kaip valdžia prisidėjo, padedant Taubučių gyventojams susidoroti su bėda, įveikti dangaus kritulių trūkumą? Taigi čia ir prasideda patys įdomiausi dalykai, jog to meto liberalų valdžiukė neigė pačią problemą, kad štai viename Lietuvos kaime jau daug metų nelyja, kaip tai, kas prieštarauja sveikam protui ir ko negali būti iš principo.
Kitų tautų leksikoje bendruoju protu (lot. sensus communis, angl. common sense ir t.t.) vadinama mentalinė galimybė dėl rusų kalbos įtakos lietuviško kirpimo liberalų tarpe buvo pervadinta sveiku protu (rus. здравый смысл), palaikant rusišką bendrojo proto interpretaciją jau vien dėl to, jog tokiu atveju kitaminčius buvo galima traktuoti kaip nesveikojo proto atstovus su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Dangus. Slaptai.lt nuotr.
Kas be ko, taip suprantamas sveikas protas yra ne kas kita, o mąstymo mechaninių įpročių, nuodėvų, mentalinių atliekų „protas“, o liberalai neabejotinai buvo teisūs, pasivadinę sveikojo proto vėliavnešiais, – jų skelbiamos tiesos iš tiesų buvo išsprogusios kaip buliaus kiaušiai trumpikėse – tokios pat begėdiškos ir nepritaikytos prigimties ir civilizacijos susitikimui toje pačioje plokštumoje. Tačiau būtent dėl sveiko proto sveiko užlaikymo to meto liberalai uždraudė Taubučių paminėjimą oficialiame diskurse, drauge labai įtariai žiūrėdami į bet kokias užuominas apie sausrą kaip galinčias užtraukti ideologinės diversijos grėsmę.
Kai ieškantys atsakymo, nesusitaikę su likimu, nerimstantys žmonės visą tą laiką taukšdavo niekus apie kaimą užklupusią velniavą, aš, žinantis tikrąsias užsitęsusios dangaus sausros Taubučiuose priežastis, droviai nuleisdavau akis, iš vidaus plėšomas skirtingiausių jausmų. Tiesa iš tiesų yra didelis turtas ir žmogaus draugas, galiausiai tiesa – išlaisvina, tačiau paklusimas diskretiškumo reikalavimams, draudžiantiems išviešinti paslaptį, tuomet man atrodo net už tiesą svarbesniu įpareigojimu, juolab kad neturėjau teisės perskubėti, nežinodamas – kuo visa tai gali baigtis?
… Po universiteto pirmo kurso baigimo atostogavau kaime, Taubučiuose, tinginėdamas, bimbinėdamas, neturėdamas – kur dėtis. Jau seniai buvo užsibaigęs žydėjimo metas, nieko nelikę iš buvusių nepriteklių ir blyškumo grožio, Vasara, įkopusi į savo zenitą, tvoskė karščiu, o viskas, kam reikėjo, jau buvo prisirpę, sunokę ar pernokę, užsipildę iki viršaus, rėmėsi į lubas.
Taubučiuose dominavo pertekliaus, sotumo ir ramybės dvasia.
Kartą dėmesį patraukė sodri žaluma už upės, kur nusprendžiau nukakti, bėgdamas nuo ankštumo, pasiėmęs su savimi po pažastimi Oskaro Milašiaus poezijos tomelį, planuodamas ten pastypinėti, pasėdinėti, pamedituoti, paskaitinėti. Ten, už upės, dabar rymojo išsikeroję renesansiškos tapybos stiliaus medžiai su aukštai į dangų iškelta lapija, primindami panteistinės mąstysenos pabaigos įtakotus peizažo tapybos šedevrus, kur sodrios spalvos maskuoja gėlą, atsirandančią su Dievo pasitraukimu iš gamtos.
Medžio drožėjo Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sėdėdamas su knyga ant kelių, išgirdau, kad kažkas vikriai, kaip žebenkštis, sušnarėjo už nugaros. Man net nespėjus atsisukti, tik gaiviam vėjeliui dvelktelėjus, šalia pritūpė, pasakysiu taip, neįtikėtinai įdomi būtybė – augalota, bet nepaprastai plastiška, tarsi kokia gimnastikos čempionė sunkiasvorių kategorijoje, vikri mergina. Sunku tuo patikėti, bet jos truputėlį komiškas gremėzdiškumas, sumišęs su nebūdingu krūtiningai merginai grakštumu, tarpusavy derėjo nepaprastai žavingai. Ji ne sudribo šalia, bet grakščiai priklaupė ant abiejų kelių, pasidėdama savo sodrų, iškilių gabaritų, Renesanso peizažo tapybos stiliaus užpakaliuką ant kulnų. Tai buvo taip netikėta, kad trumpam praradau žadą, o ji, negaišdama laiko pokalbį užmezgančioms įžangoms, paklausė, ką skaitau. Parodžiau jai knygos viršelį, neaiškiai papurenau puslapius, dar neatgavęs kvapo ir kalbos dovanos. Ji atsargiai arba, greičiau, švelniai, su kažkokiu ypatingu pietetu paėmė knygą į savo rankas ir ilgai skaitė, nugrimzdusi į kataleptinę būseną, kažką murmėdama tylomis, o gal jau ir murkdama. Nepasakyčiau, kad užsitęsusi pauzė buvo nejauki man, sustingusiam šalia su pagaugais nuėjusiu kūnu. Staiga ji kažką pasakė garsiai, tikriausiai pacitavo eilėraščio frazę, ir prapliupo karštomis stambiomis ašaromis, byrančiomis ant jos rūko draiskanų baltumo bliuzelės, kuriai sušlapus greitai pasimatė stulbinančiai didelės krūtys, spurdančios kaip dvi gyvos žuvys, kaip įstabus žvejo laimikis. Po to iškart pradėjo lyti, krito šiltas lietus, ištirpdęs visus mūsų rūbus. Dėl diskretiškumo sumetimų nepasakodamas detalių, visų vojeristų pykčiui pasakysiu tik tiek, kad mylėjomės ilgai ir nuožmiai, praradę laiko nuovoką, nugrimzdę kažkur pasaulio dugne.
Tai buvo pamažu atpažįstama pelkės teritorija, kur laikas sustoja ir tampa amžinybe. Nekilo jokių abejonių, kad ši pelkės yra niekam neprilygstanti metafizinio pasaulio konservavimo terpė. Čia gyveno laike užstrigę, archajiški, jau nebesenstantys žmonės. Neklausiu jos amžiaus ir vardo, nes ji buvo belaikė ir neįvardijama.
Visur tyvuliavo vanduo, lelijos kvepėjo vaginomis. Atsigulusi ant nugaros ji plaukiodavo greitai kaip kateris, o aš mėšlungio sutrauktomis rankomis laikiausi josios krūtų, bijodamas nukristi į pasaulio bedugnę. Iškopusi į kratą iš nugaros ji neretai primindavo driežę, iš priekio – gražuolę karalaitę krokodilaitę.
Pelkė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Laikas su trenksmu sugrįžo į savo vėžes, kai kartą žiūrėdamas į burbuliuojantį vandenį, pagalvojau, kad baigiasi vasara ir reikės skirtis su įstabiąja pelke, grįžtant į studijas universitete. Ji negalėjo patikėti, kai taip lengvai išmainau pelkę, kur sudrėkę nuo laimės murkdėmės lietuje, į nusmurgusią smegenų džiovyklą, vadinamą profesorių skaitykla. Teisinausi, kad turiu tesėti sau duotą pažadą, jog kada nors tapsiu istoriku, siekiančiu išaukštinti Tėvynės idėją laike. Neva privalau pasiaukoti! Pelkės mergaitė galiausiai atsakė man tyliai tyliai, kad ji užgniauš savo raudą ir niekados nepravirks, nesulauksiu, ir palinkėjo, kad, bėgant metams, mano širdis sudiržtų kaip rupūžės išnara išdžiūvusiame šulinyje. Ir tarsi to būtų dar negana, kiek garsiau pridūrė: „O Taubučiuose nelis 100 metų“.
Nežinau ir greičiausiai niekados nesužinosiu to, ar jai pavyko ištesėti neraudojimo įžadą, tačiau kiti pelkės gražuolės pranašavimai išsipildė su kaupu. Žinia, Taubučiai su didesniais ar mažesniais nuostoliais atlaikė prakeiksmo spaudimą, tačiau, bėgant metams, mano širdis apkarto ir išdžiūvo kaip išdegusio miško pintis.
Užvakar ištiktas desperacijos sudeginau universiteto baigimo diplomą, nors nepasakyčiau, kad dėl to iškart palengvėjo. Tikriausiai ir pats žinojau iš anksto, kad taip paprastai nebus galima atpirkti pralaimėto gyvenimo, nubaidyti pristojusią gėdą dėl alma mater nuosmūkio. Buvo neapsakomai skaudu, jog kažkada didžiųjų jėzuitų įkurtą mokslo šventovę pastaraisiais metais užvaldė nusususių pigmėjų karta, rinktiniai pašlemėkai. Šio universiteto prieigose kabojusią Lietuvos valstybės vėliavą pakeitė vaivorykštės vėliava. Net ir žiauriausių okupacijų metais lietuvių tautos sąmoningumą budinęs universitetas šiandien jau buvo tapęs žydų išskirtinumo garbinimo centru, kur jau gerą dešimtmetį galiojo inauguracijos procedūra, lemianti tai, jog naujai išrinktas rektorius yra apipjaustomas viešos ceremonijos metu, plojant ta proga sukviestiems svečiams. Kitaip tariant, kažkas apmyžtais pirštais jau buvo užgesinęs lietuviškos dvasios dagtį šiame universitete. O man, kažkada išmainiusiam pelkę į įstaigą, kuriai buvo lemta tapti nususimo simboliu, kaip atpildas už kvailumą paliko tik nebenuryjamas iki gyvenimo pabaigos kartėlis.
Skulptoriaus Antano Česnulio kūrinys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr).
Šiandien, žygiuodamas savo jaunystės takais paupiu, pamačiau iš priekio ateinančią ją arba labai panašią merginą, jauną milžinę.
– Ko liūdi, dėde? – paklausė ji manęs ir nusikvatojo su ne mažesniu aidu nei nugriaudėjęs perkūnas.
Pajutau, jog kažkas subarškėjo kišenėje. Ištraukęs įkištą ranką ant delno radau nuostabių kriauklelių, šiose apylinkėse vadinamų laumės papais, kolekciją.
Po to ore pakvipo siera, staiga sutemo dangus ir, – neįtikėtina, – ten, kitame upė krante, Taubučiuose, pradėjo lyti taip smarkiai, tarsi būtų atsivėręs aukštybių krioklys. Daugybė žmonių stovėjo laukuose, iškėlę rankas į dangų, kiti parkritę klūpėjo, ištikti euforijos stabligės. Praėjau pro juos, mažai kreipdamas dėmesio. Kas man iš tos dangaus palaimos, jeigu širdis – visiškai tuščia?..
Žvejys. Neris prie Vilniaus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įsibėgėjant spaliui Lietuvoje ir toliau stebima hidrologinė sausra. Anot Hidrometeorologijos tarnybos hidrologės Ramutės Bataitienės, jau du mėnesius šalyje trunkančią hidrologinę sausrą galėtų nutraukti nebent žiema su gausiu sniegu.
„Hidrologinė sausra Lietuvoje vis dar tęsiasi. (Kad ji pasibaigtų – ELTA), manau, jau net ir kelių savaičių nepertraukiamo lietaus neužtektų. Dabar labiausiai reikėtų geros žiemos, su sniegu, kuris virstų vandeniu. Nes iš tikro viskas yra labai išsausėję, ir miškų gaisringumas yra dar pakankamai aukštas, ir upėse, šiandienos skaičiavimais, daugiau negu pusėje matavimo stočių vis dar stebima hidrologinė sausra“, – Eltai teigė hidrologė R. Bataitienė.
Anot hidrologės, šiuo metu vyraujantys lokalūs, trumpi lietūs tik trumpam pakelia vandens lygį upėse, o vos po kelių valandų dažniausiai vėl stebimas jo kritimas.
„Reikėtų, kad krituliai pasiskirstytų tolygiai, kad ne tik lokaliai, tam tikrose teritorijose, bet visos Lietuvos mastu lytų nepertraukiamas lietus, kuris papildo dirvos atsargas. O nuo trumpalaikio lietaus kai kuriose upėse tik kelioms valandoms pakyla vandens lygis, o paskui vėl nukrinta. Gali būti netgi 20 cm vandens pakilimas, o po kelių valandų vėl stebimas jo kritimas“, – kalbėjo R. Bataitienė.
„Kalbant, pavyzdžiui, apie Nerį, iki rugsėjo 1 dienos ji buvo nusekusi, paskui upės vandens lygis pradėjo didėti, atsigavo, bet dabar vėl stebimas nukritimas. Tad būna, kad riba, nuo kurios skelbiama sausra, yra viršijama, bet tai labai laikina. Dėl to mes nenutraukiame hidrologinės sausros, nes tai yra labai trumpalaikis atsigavimo poveikis“, – tęsė ji.
R. Bataitienė taip pat teigė, kad blogiausia situacija, kaip ir praėjusiais mėnesiais, išlieka Pietų ir Vidurio Lietuvoje. Tuo tarpu Vakarų Lietuvoje, kur iškienta kiek daugiau kritulių, situacija yra geresnė. Hidrologė pažymi, kad šiuo metu labiausiai nusekusios yra Nemuno, Neries, Šventosios ir Nevėžio upės.
Hidrometeorologijos tarnyba Eltai taip pat pranešė, kad šiuo metu kiek geresnė situacija nei kitose upėse stebima Smardonėje ties Likėnais, Šventojoje ties Anykščiais bei Šušvėje ties Šiaulėnais. Šiose upėse fiksuojamas vandens lygis yra kiek daugiau nei 20 cm aukštesnis už žemiausią vidutinį šiltojo sezono vandens lygį. Tuo tarpu Lėvens upėje ties Kupiškiu bei Akmenoje-Danėje ties Kretinga vandens lygis net 30 – 40 cm aukštesnis už minėtą nusekusio vandens lygį.
Anot tarnybos, yra upių, kuriose situacija nėra kritinė, tačiau artėjama prie hidrologinės sausros ribos. Strėvoje ties Semeliškėmis, Upitoje ties Eidukais, Minijoje ties Lankupiais ir Ventoje ties Papile vandens lygis yra apie 10 cm didesnis nei žemiausias vidutinis šiltojo sezono vandens lygis. Taigi trūksta apie 10 cm vandens lygio nusekimo iki hidrologinės sausros.
Rugpjūčio 14 dieną šalyje nacionaliniu mastu paskelbta hidrologinė sausra, primena ELTA.
Gausaus lietaus sukelti padariniai Registrų centro tvarkomiems registrams ir informacinėms sistemoms pasirodė esantys rimtesni, nei buvo manyta iš pradžių, todėl sistemų veiklos atkūrimas bus tęsiamas per naktį, pranešė Registrų centras.
Šiuo metu su padarinių šalinimu ir paslaugų teikimo atkūrimu dirba visi atsakingi įmonės IT padalinio darbuotojai, darbas organizuojamas keliomis pamainomis.
„Toliau dedame visas pastangas, kad būtų kuo greičiau atkurtas sistemų veikimas. Didžiausias prioritetas šiuo metu skiriamas visaverčiam E. sveikatos sistemos veiklos atkūrimui, Registrų centro savitarnos sutrikimų šalinimui“, – sako Registrų centro generalinis direktorius Saulius Urbanavičius.
Dėl pirmadienio vakarą sutrikusios serverių veiklos nutrūko Registrų centro tvarkomų registrų ir informacinių sistemų veikla. Per antradienį įmonės specialistams pavyko atkurti Gyventojų registro, Nekilnojamojo turto registro, Adresų registro, e. parašo paslaugos, kitų informacinių sistemų veiklą.
Nesant neatidėliotinos būtinybės, vizitą į Registrų centrą trečiadienį susiplanavusių klientų prašoma apsvarstyti galimybę vizitui pasirinkti kitą dieną.
Vasaros dangus. Vytauto Visocko nuotr.
Sekmadienis ir savaitės pradžia bus vėsi ir su trumpais lietumis. Orai, kaip prognozuoja sinoptikai, po kelis laipsnius šils tik nuo savaitės vidurio.
Sekmadienis bus debesuotas, debesų bus nemažai, ypač rytinėje šalies pusėje, tačiau, kaip LRT Radijui sakė sinoptikas Paulius Starkus, saulė pro juos pasirodys ne taip jau ir retai, dažniau – vakarinėje Lietuvos dalyje. Antroje dienos pusėje vietomis sulauksime neilgai trunkančio lietaus.
Didesnė jo tikimybė bus pietinėje dalyje. Vėjas pūs daugiausia iš vakarų, šalies rytuose jis bus silpnesnis, tikėtina, kad lietaus metu jis gali šiek tiek sustiprėti, bet vyraujantis bus vidutinio stiprumo. Temperatūra, kaip ir šeštadienį, anot sinoptiko, kils labai nenoriai, vyraus 16-20 laipsnių šiluma, kai kur galbūt sušils iki 21 laipsnio.
Artimiausiomis dienos didesnių pokyčių nebus. Artimiausia naktis irgi bus gaivi, debesys vakaro valandomis sklaidysis, tad lietaus naktį nesulauksime. Vėsiausia bus paryčiais, temperatūra pažemės iki 7-11, o kai kur gali nukristi net iki 6 laipsnių, tik pajūryje išliks šilčiau. Pirmadienį dieną debesų vėl bus daugiau, trumpai palis jau didesnėje šalies dalyje. Temperatūra mažai skirsis nuo sekmadienio – vyraus 16-21 laipsnio šiluma. Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antradienį padėtis keisis mažai, sakė sinoptikas P. Starkus. Naktį lietaus bus labai nedaug, dieną jo bus šiek tiek daugiau. Naktis irgi bus vėsi – tarp 8-13 laipsnių šilumos, o dieną jau vienu kitu laipsniu galbūt bus šilčiau, bet dar ne itin šilta – tarp 18-23 laipsnių šilumos.
Trečiadienį ir ketvirtadienį jau laukiama keliais laipsniais šiltesnių dienų. Trečiadienį tikimasi, kad sušils iki 19-24 laipsnių šilumos, o ketvirtadienį gali būti dar vienu kitu laipsniu šilčiau.
Šią savaitę orai atvės. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ši savaitė bus vėsi, lietaus tikimybė bus nedidelė, prognozuoja sinoptikai.
Pirmadienio rytą palijo vakariniuose ir šiauriniuose rajonuose, kol kas kitur buvo sausa. Temperatūra svyravo tarp 15-20 laipsnių šilumos. Rytiniuose, pietiniuose rajonuose rytą buvo šilčiausia, o vėsiau – vakariniuose rajonuose.
Pirmadienį per mūsų šalį slinks šaltasis atmosferos frontas. Kol kas lietus keliauja daugiausia per Jurbarko, Šakių, Kėdainių ir Panevėžio apylinkes ir lėtai juda šiaurės rytų kryptimi, LRT Radijui sakė sinoptikė Edita Gečaitė. Pasak jos, iki vakaro trumpi lietūs nulis daugelyje rajonų, kai kur galima ir perkūnija. Sausiausia pirmadienį bus šiaurės vakariniam pakraštyje ir prie jūros, nes per šiuos regionus lietus jau praslinko naktį. Tad dienos metu čia susiformuos nebent pavieniai trumpo lietaus debesys. Paskui šaltąjį atmosferos frontą veržiasi vėsokas oras, todėl šiaurės vakarinėje dalyje temperatūra pirmadienį kils iki 18-20 laipsnių šilumos, vietomis pietvakarių vėjas bus gūsingas, sieks 15-18 m/s. Rytinį, pietrytinį šalies pakraštį šis frontas pasieks tik antroje dienos pusėje, todėl temperatūra čia dar spės pakilti iki 24-26 laipsnių šilumos, sakė sinoptikė.
Vakare lietaus debesys jau bus gerokai prasisklaidę, tačiau dar bus tikimybė pietiniuose, rytiniuose rajonuose sulaukti lietaus, bet tie lietūs bus tik pavieniai ir trumpi.
Antradienį jau teks rengtis šilčiau. Anot sinoptikės E. Gečaitės, pajūrio gyventojai jau pripratę prie gaivos, tad jų 17 laipsnių šiluma nenustebinsi, bet rytinių rajonų gyventojams antradienį jau gali būti šaltoka, nes po šilto pirmadienio bus tik 18-20, vietomis gali sušilti iki 21 laipsnio šilumos. Lietaus antradienį bus nedaug, didesnė tikimybė vakariniuose rajonuose.
Trečiadienį temperatūra laikysis tarp 16-21 laipsnio šilumos, kitomis dienomis daugiausia 17-20, vietomis iki 22 laipsnių šilumos. Įsitvirtins gana vėsūs orai.
Žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjantį savaitgalį po lietingų Kalėdų švenčių šiek tiek pašals, galime sulaukti ir sniego, prognozuoja sinoptikai.
Tačiau ketvirtadienis, antroji Kalėdų diena, dar bus apniukusi ir niūri, lis nedidelis lietus, tik rytiniuose rajonuose vis dažniau pasirodys ir šlapdriba, LRT Radijui sakė sinoptikas Paulius Starkus. Oro temperatūra svyruos apie 1-4 laipsnius šilumos.
Artimiausią naktį, pasak sinoptiko, kritulių išvengti taip pat nepavyks, tačiau lietų vis dažniau keis šlapdriba, paryčiais – ir sniegas. Oro temperatūra didžiojoje šalies dalyje bus neigiama – tarp 0-2 laipsnių šalčio ir tik vietomis išsilaikys silpnai teigiama. Daug kur formuosis plikledis. Penktadienį dieną vietomis jau sulauksime sniego, daugiau ir dažniau jis pasirodys rytinėje šalies pusėje. Čia kai kur kraštovaizdis jau gali ir paboluoti, teigė sinoptikas P. Starkus. Oro temperatūra laikysis artima nuliui, tačiau sustiprėjus šiaurės vakarų, šiaurės vėjui, nors pavojingų gūsių jis ir nesieks, bus gana žvarbu ir nemalonu. Iš serijos – lietuviška žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjantis savaitgalis gali būti baltas. Šeštadienį, nors sniego sulauksime mažiau, tačiau bus dar šalčiau. Naktį temperatūra pažemės iki 0-5 laipsnių šalčio. Neigiama ji laikysis ir dieną.
Sekmadienio naktį taip pat dar nebus permainų – pašals iki 2-7 laipsnių šalčio ir tik dieną priartės šiltasis atmosferos frontas ir pradės stumti šaltesnį orą. Vakare priartės kritulių debesys, kurie pirmadienio naktį atneš įvairius kritulius, lijundrą, plikledį ir vėl šiltą vėjuotą ir rudenišką orą.
Rengdami miestų rekonstrukcijos projektus erdvių planuotojai, architektai remiasi vidutinėmis meteorologijos tarnybos nurodomomis sąlygomis. Bet ar visada gamta yra „vidutinė“? Matome, kuo toliau (ypač pastaruoju laiku), tuo sudėtingiau prognozuoti orus – pasak sinoptikų, tai normalu, nes dėl šylančio klimato anomalinių atmosferos reiškinių daugėja, todėl ir orai tampa mažiau nuspėjami.
O tuomet „ne vidutinių oro sąlygų“ kontekste dar labiau išryškėja viena problema – paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimų nesilaikymas techniniuose projektuose. Architektai apskritai „pamiršo“ vandeniui laidų grindinį, kuris privalomas pagal paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 7 punktą. Apklausti techninių projektų vadovai dažniausiai nėra girdėję apie tokio reglamento taikymą. Ar taip nėra ir dėl to, kad nėra jokios reglamento vykdymo kontrolės? Kartais susidaro įspūdis, kad miestų kūrimas vyksta spontaniškai, viskas palikta savieigai, o bendros vizijos nėra.
O to pasekmės: džiūstantys miestų alėjose pasodinti medžiai, kurie auga nedideliuose jiems paliktuose grindinio tarpeliuose, kai šaknys negauna pakankamai vandens, maisto medžiagų, oro, prasta parkų ir skverų žaliųjų zonų apsauga, tvarkymas, senkančios upės. Ar pas kaimynus kreiptis dėl išdžiūvusių upių nėra naivu ir gėda, kai savo kieme susitvarkyti nesugebama. Ne tik dėl oro sąlygų, bet ir dėl paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento nesilaikymo vyksta upių krantų erozija.
Dėl staigaus vandens lygio kilimo lietaus metu į vandens nuotekų vamzdynus paduodamas didelis vandens kiekis, kuris staigiai kelią vandens lygį – taip didėja potvynių miestuose tikimybė. Staiga padidėjęs vandens kiekis kelia grėsmę ir miesto vamzdynams. Ką jau kalbėti apie upių užterštumą – kartu su dulkėmis per lietaus nuotekų vamzdžius į upes patenka net padangų, kurios turi būti surinktos miestuose, dalelės.
Perteklinė infrastruktūra – miesto konkurencingumo mažėjimas: miestuose norima tiesti naujus lietaus nuotekų tinklus, bet ar dėl to perkasime visą miestą, nekalbant apie tai, kad ateityje tuomet laukia dideli jų tvarkymo, išlaikymo kaštai.
Tai kiek gi reikės „paaukoti medžių“, kad išmoktume projektuoti? Nuo 1991 metų kietųjų dangų kiekis mieste padidėjo apie 2 kartus. Bet juk sprendimas yra šalia – naudoti, kur įmanoma, vandeniui laidžias dangas. Vandeniui laidaus grindinio naudojimas privalo būti įtraukiamas į projektavimo reikalavimus, tada, tikėtina, mažo intensyvumo gatvėms net nereikės lietaus nuotekų tinklų, mažiau būtų apkraunami miestų lietaus vandens surinkimo tinklai, mažiau iššūkių lauktų kiemų tvarkymo programų, parkuose nereikėtų ardyti gamtinės struktūros bei keisti susiformavusio gamtinio kraštovaizdžio.
Tereikia rengiant techninius projektus laikytis Reglamento reikalavimų bei ieškoti sprendimų, kurie nekenkia miestų tvarios architektūros ir darnios statybos vizijai, darniai miestų plėtrai.
