Pamažėle, tačiau vis labiau įsibėgėdamas griūva Gedimino kalnas. Kai kurie žmonės kelia alasą, nervinasi, trukdo atsakingiems organams dirbti bei vadovauti, tačiau mūsų darnios plėtros idėjų pritvinkusios valdžios elgesys solidus – ramiai lūkuriuoja, netrukdydama gamtai dirbti savo tiesioginį, tačiau sykiu ir didelės politinės strateginės reikšmės kupiną darbą. 

Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokia nuostata ypač pažangiai atrodo kovos su klimato kaita sąlygomis. Nieko nedarome, niekam nekenkiame, o tik už menkas lėšas pagarbiname gamtos galią.

Jau senokai aišku, kad tam tikra dalis save lietuviais prikišamai vadinančių piliečių yra tiesiog įsikibę į visokius su praeitimi juos neva siejančius simbolius. Mat įsivaizduoja iš praeities savo jėgą semią. O visa pažangioji žmonija semia iš dabarties: iš bankų ir europinių aruodų. Su tokiom pažiūrom Lietuvai nepakeliui. Ir ypač artėjant Lietuvos 100-mečiui.

Jau taip vangiai ir skurdžiai tam minėjimui ruošiamasi, kad būtų tiesiog neatleistina kvailystė nepasinaudoti pačios gamtos siūloma proga: Gedimino bokšto griūtimi. Natūralia, be jokių europinių lėšų įsisavinimo. Juk įvykis vienaip ar kitaip paliestų visų Lietuvos tautos piliečių jausmus bei protus. Vargu ar kas galėtų apsimesti nieko nematęs ir negirdėjęs. Bokšto griūtis būtų kupina politinės simbolinės prasmės. Pirmiausia ji reikštų ne griūtį, o naujos Lietuvos tautos išsilaisvinimą iš lietuvybės stereotipų pančių, tos naujos tautos pakilimą ir ryžtingą šuolį į šviesią europinę ateitį, kurioje žiba Andriaus Kubiliaus įžiūrėti ir strategijoje Lietuva 2030 aprašyti globalizacijos rodikliai.

Juk semdamiesi iš praeities mes ne kur nueisime. 100-mečio minėjimas tiesiog skatinte skatina imtis tokio didvyriško šuolio, o ne spyriotis kaip už skvernelio tempiama perbrendusi panelė.

Ką Gedimino bokštas sako tai lietuvybės stereotipų iškvaišintai Lietuvos žmonių daliai? Kas kad Maironio apdainuotai. Kur gi mus verčia tas Maironis žiūrėti? Į tą pačią tamsią praeitį, kurioje jei ir kas švietė, tai vienintelė lenkiška lemputė, kurią vėliau Iljičius pakeitė. Kam mums, Baltijos tigrams, tokia praeitis, kai jau dabar savo žygiais garsėjame Anglijoje, Norvegijoje, Škotijoje, Ispanijoje ir kituose kraštuose, o kiek dar jų dainon ir bylon nesudėta. Turime kuo džiaugtis ir didžiuotis: esame skambiausia Europos Sąjungos styga – Rusija gerai pavaro, o ir NATO sugebėjome prisišaukti.

Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O jau ta mitinė lietuvybė – ar kas įrodė, kad ji egzistuoja? Vieni stereotipai. Juk jau kadaise Alfredas Bumblauskas ir Nerija Putinaitė parodė ir įrodė, kad lietuvybės mitą sugalvojo sovietiniai okupantai ir naudojo jį Lietuvos žmonėms pavergti.

Pagalvokime ir apie kitą, daug praktiškesnį dalyką: ar Gedimino kalno remontas nors kiek bus atspindėtas pasaulio žiniasklaidoj, ar jis pritrauks naujus turistų srautus? Atsakymas aiškus – ne. O juk senos pilies bokšto griūtis pačiame Europos centre gali sudominti ne vieną leidinį, ypač jei mes patys nepatingėsime tinkamai šią žinią ištransliuoti Europai ir pasauliui, atskleisdami mūsų pasiryžimą šuoliuoti į ateitį ir išsinerti iš ilgai mus dusinusių praeities simbolių ir nacionalizmo gniaužtų. O jei dar ant tų griuvėsių susikabintume vaivorykštės rankomis…

Galima tikėtis, kad šiuo atžvilgiu mūsų tikslinės komunikacijos specialistai nepavestų ir net neprireiktų tų 74 į mygtuką 112 sukištų milijonų. Apsieitų ir su mažesne suma. Kai prireikia Lietuvos piliečiams, mūsų politikai ir specialistai sugeba aukotis. Tad ir Gedimino bokšto griūtis būtų per visą pasaulį nuskambėjusi baltų genčių ainių auka neblėstančiai gero ateities gyvenimo svajai ir naują pažangią Europą kuriančių siekiams. Simbolinė politinė auka, pritrauksianti naujus turistų srautus. 

O kas vietoj kalno ir bokšto? Derėtų skelbti visuomeninį idėjų konkursą – tokie nekainuoja. Pirmai pradžiai galėtume galvoti ir apie kokį prūdą, kuriame atsispindėtų praeities nedrumsčiamas Lietuvos teritorijos dangus, gerinantis mūsų santykius su Lenkija. O jau vėliau ir apie vieną kitą meninį akcentą, pavyzdžiui, keliasdešimtmetrinė (aukščiausia regione) aukštų nanotechnologijų kolona su neįžiūrimu paprasta akimi Vyčiu (žiūronai apmokestinami) arba tokių pat technologijų dangun iškeltas ilgas lietvamzdis, iš kurio vanduo virš gatvės nuteka į Nerį.

Nebijokime svajoti, peržengti save, svetingai atsiverkime ateičiai. Tad – drįsk didžioji Lietuvos tauta, ir tepadeda mums gamta.

Informacijos šaltinis – www.tiesos.lt portalas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: Gedimino pilies bokštas.

2016.12.29; 04:27

Vytautas Visockas

Gegužės 7 d. Mokslų akademijos salėje įvyko Vilniaus forumo surengta konferencija „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.

Keistokas pavadinimas, nes niekas nebandė poeto „nuvainikuoti“, atvirkščiai – Valentinas Sventickas, Laisvūnas Šopauskas, Vytautas Rubavičius, Rasa Čepaitienė, Vytautas Radžvilas – jį gynė. Vieni daugiau, kiti mažiau.

Vilniaus forumo akimirkos
Linas V.Medelis

Salė buvo pilna „įvairaus amžiaus jaunimo“, kaip susirinkusiuosius pavadino Romas Pakalnis. Po šių jo žodžių salė nusišypsojo. Tada Pakalnis paaiškino: jaunas gali būti ir senas žmogus, jeigu jam rūpi tautos ir valstybės likimas. Maždaug taip pasakė.

Paskui ekrane matėme 1988 m. rugpjūčio 23-osios mitingą Vilniaus Vingio parke, klausėmės istorinės poeto Justino Marcinkevičiaus kalbos (kaip Hitleris ir Stalinas vyną pavertė krauju). Plojome atsistoję. Turbūt dauguma susirinkimo dalyvių tada plojo ir Vingio parke, ir aš ten buvau. Didingas mitingas įvyko, didinga kalba, didis mūsų tautos poetas Justinas Marcinkevičius, kurį ginti čia ir susirinkome. Ne nuo okupantų, nuo savų, kurių tada turbūt nebuvo Vingio parke, o paskui – Baltijos kelyje. Nuo jaunų, kitaip išauklėtų, Sąjūdžio vertybes pamynusių, tautos ir valstybės likimą kitaip suprantančių, gal net jam abejingų.

Kadangi neturiu minėtų intelektualų pranešimų, o rezoliucijas „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ ir „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“ turiu, jas ir skelbiame.

Kaip sakoma, jums leidus, vieną kitą pastabą apie jas pasakysiu ir aš.

Ką čia bepridėsi – išmintingos, susirūpinimą tautos ir valstybės likimu persunktos rezoliucijos. Man patinka, kad jų autoriai nekvestionuoja Lietuvos priklausomybės Vakarų pasaulio geopolitinei ir civilizacinei erdvei.

Vytautas Sinica
Centre – Politologas Vytautas Sinica

Bėda ta, kad  „Lietuvos valdantieji sluoksniai išlaikė pokolonijinę savimonę ir šiandien pirmiausia vadovaujasi ne tautos ir valstybės, o ES elito bei siaurais partinių ir verslo grupuočių interesais. Todėl jie nesunkiai susitaiko su tautos ir nacionalinės valstybės išnykimo perspektyva“. Europinę multikultūrinę „vienovę įvairovėje“ vadina utopija, pagrįstai kritikuoja „Globalios Lietuvos“ programą, valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, Vyriausybės paskelbtą „Lietuvos šimtmečio jubiliejaus šventės koncepciją“.

Man patinka, kad rezoliucijos autoriai mano, jog „būtina sukurti ir įtvirtinti ne į globaliąją kosmopolitinę utopiją vedančią, bet iš tiesų konstruktyvią ir Lietuvos kaip suverenios valstybės išlikimą Europos Sąjungoje užtikrinti galinčią jos ateities viziją. Todėl kreipiamės į šalies visuomenę ir kviečiame reikalauti iš valdančiųjų, kad būtų valstybiniu lygmeniu atsisakyta pražūtingos, pačią Lietuvos būtį neigiančios globalios jos plėtros vizijos ir imtasi skubiai kurti lietuviškosios nacionalinės tapatybės išsaugojimo uždavinius formuluojančią valstybės raidos strategiją“.

Bet man nepatinka, kad ir šioje, ir daugelyje iki šiol įvykusių konferencijų tik konstatuojama, kaip toli mes nuėjome savinaikos ir saviniekos keliu. Europos tautos bunda, ir stoja ginti savo teisę išlikti istorijos arenoje, o mes tik verkšlename: kokie negeri tie „tarnavimo Maskvos okupaciniam režimui patirtį turintys Lietuvos valdantieji sluoksniai“. „Mes taip pat neturime teisės būti pasyvūs šios kovos stebėtojai“.

Bet esme būtent tokie, ir ne be intelektualų, rašančių geras rezoliucijas, įtakos. Šalies visuomenei jau per gerklę lenda paskelbtos ir į stalčių padėtos rezoliucijos. Mes salėje gražiai pakalbėjome „įvairaus amžiaus jaunimui“, pademonstravome savo iškalbą ir išmintį, o toliau jau ne mūsų – visuomenės – reikalas.

Vilniaus forume

O ta „visuomenė“ iš žurnalisto Juro Jankevičiaus „Klausimėlio“ dar pamanys, kad Vilniaus forumas surengė poeto Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimo konferenciją, nes, geriausiu atveju, perskaitys tik renginio pavadinimą.

Norėjau paskelbti literatūros kritiko Valentino Sventicko pranešimą apie Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimą. Aš jau pažadėjau, – nemandagiai, arogantiškai burbtelėjo savo vertę žinantis intelektualas. Pažadėjo gal „Metams“, gal „Literatūrai ir menui“, kurių plačioji visuomenė, o ypač plačioji jaunuomenė, neskaito, net nežino apie tokių popierinių leidinių egzistavimą.

Bet juk intelektualui svarbu kas kita: kad jį perskaitytų kitas intelektualas. Ir to užtenka.

Man patiko Laisvūno Šopausko pranešimas. Paprašiau atsiųsti, paskelbtumėm. Šopauskas tebesiunčia. Jo pranešimas, atrodo, iki šiol nepaskelbtas niekur, turbūt vis dar svarstoma – duoti ar neduoti, kam duoti, o kam ne.

afonia_3
Filosofas Vytautas Radžvilas

Man atsiųsti, ko gero, jam nepatarė „Lietuvos sąrašo“ lyderis, iš kurio „konferencijos“ Vilniaus savivaldybėje aš pasišaipiau.

Gal dėl man nežinomų priežasčių nutarta visai neskelbti, užtenka rezoliucijos, kurioje viskas pasakyta. Tiesa, minėtoje rezoliucijoje apie Justiną Marcinkevičių net neužsimenama.

O tais laikais, kai Justinas Marcinkevičius kalbėdavo daugiatūkstantiniuose mitinguose, mes spausdinom, platinom, skaitėm kiekvieną reikšmingesnį žodį apie laisvę, demaskavome, viešinome nuslėptą tautos ir valstybės istoriją.

Todėl ir laimėjome.

Be tokių mitingų, tikrų forumų dabar nieko nelaimėsime. Per daug toli nueita „kryptingu žygiu į aukštesnę, tautinę valstybę peržengiančią būtį“. Jeigu išgelbės, tai tik Europoje kylantis „tautų pavasaris“, patys vieni mes jau vargu ar būsime tokie dideli ir gražūs, kokie buvome Sąjūdžio laikais. Nors viltis miršta paskutinė.

Aš tik paminėjau rezoliuciją „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“. Kas ir kada šioje srityje iškuops per ketvirtį amžiaus susikaupusias, tautinę mokyklą užgožusias Lietuvos pasaulyje šiukšles!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

XXX

Rezoliucijos

Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo

Lietuvių tautos sukurta Lietuvos valstybė kelis kartus buvo išnykusi iš pasaulio politinio žemėlapio ir vėl atgimdavo. 1990 m. atkūrus Lietuvos Respubliką ir jai 2004 m. tapus visateise transatlantinės ir europinės bendrijos nare puoselėtos viltys, kad lietuvių tauta ir jos valstybingumas pagaliau įgis tvirtas saugumo garantijas ir klestėjimo galimybes.

Vilniaus Forume dalyvavo Vytautas Landsbergis, Bronislovas Genzelis ir Vacys Bagdonavičius

Šios viltys dūžta: Lietuva sutiko nepriklausomybę turėdama 3,7 milijono gyventojų, tačiau dabar jų yra jau mažiau nei 3 milijonai. Per ketvirtį amžiaus dėl masinės emigracijos praradusi beveik ketvirtį gyventojų Lietuva virto viena sparčiausiai nykstančių Europos šalių ir šios grėsmingos tendencijos išlieka. Toks spartus tautos nykimas taikos sąlygomis yra didžiausias visoje valstybės istorijoje. Jis reiškia, kad būdami nepriklausomi ir iš pažiūros saugūs, kaip valstybė ir tauta vėl atsidūrėme  būklėje, vedančioje visiško išnykimo link.

2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą kaip suvereni ir lygiateisė valstybė. Nuo tada faktinės narystės ES sąlygos pakito neatpažįstamai. ES viršnacionalinėms institucijoms nuolat didinant savo galias Lietuva ir kitos valstybės narės palaipsniui praranda didžiają savo suverenumo dalį. Judant ES viršūnių pasirinkta eurofederalistinės raidos kryptimi, artėja momentas, kai iš Lietuvos valstybingumo liks tik formalūs atributai.

Tačiau tikrasis grėsmių šaltinis yra ne būtina Lietuvos priklausomybė Vakarų pasaulio geopolitinei ir civilizacinei erdvei. Didžiausią grėsmę tautos ir valstybei ateičiai kelia tai, kad jų nykimas, panašiai kaip sovietmečiu, ne tik nėra apmąstomas, įvertinamas bei pripažįstamas, bet ir neigiamas ar ignoruojamas fasadiškai besikeičiančių politinių sprendimų priėmėjų.

Tarnavimo Maskvos okupaciniam režimui patirtį turintys Lietuvos valdantieji sluoksniai išlaikė pokolonijinę savimonę ir šiandien pirmiausia vadovaujasi ne tautos ir valstybės, o ES elito bei siaurais partinių ir verslo grupuočių interesais. Todėl jie nesunkiai susitaiko su tautos ir nacionalinės valstybės išnykimo perspektyva. Tokie valdančiųjų priimti dokumentai kaip 2011 m. „Globalios Lietuvos“ programa ir 2012 m. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ iškalbingai liudija pasirinktą susitaikymo kelią. Jos formuluotė „globali Lietuva“ savo esme yra tik europeizuota sovietinės formuluotės „Lietuva be lietuvių” versija.

Kad ši vizija nėra atsitiktinis nesusipratimas ir ji jau nuosekliai įgyvendinama, akivaizdžiai rodo ir Vyriausybės paskelbta „Lietuvos šimtmečio jubiliejaus šventės koncepcija“. Šioje koncepcijoje sąmoningai nutylima, kad 1918 m. gimusi Lietuvos Respublika buvo XIX a. pabaigoje atgimusios ir gresiančio išnykimo sugebėjusios išvengti lietuvių tautos sukurta valstybė. Joje taip pat neužsimenama, kad šios valstybės paskirtis ir prasmė pirmiausia buvo įtvirtinti jos kūrėjos – lietuvių tautos – lygiavertę padėtį tarp kitų tautų bei laiduoti jos istorinį ir politinį tęstinumą. Ši aukščiausiu politiniu lygmeniu pasiūlyta politiškai išprasminto – išvalstybinto ir ištautinto – valstybės jubiliejaus minėjimo koncepcija tobulai atkartoja ir įkūnija europeizuotą sovietinę Lietuvos istorijos aiškinimo schemą.

Pasak tokios istorijos interpretacijos, Mindaugo sukurta valstybė ir visa Lietuvos istorija buvusi tik kryptingas žygis į aukštesnę, tautinę valstybę peržengiančią būtį. Sovietmečiu šis mėginamas įteigti Lietuvos istorijos „galutinis tikslas“ buvo komunistinė, o atkūrus nepriklausomybę – europinė multikultūrinė „vienovės įvairovėje“ utopija. Tačiau šiandien, gilėjančios ES krizės ir kitų grėsmių kontekste, šios koncepcijos teiginiai apie „europinę Lietuvos ateitį“ aiškiai liudija valdančiųjų nesugebėjimą orientuotis sparčiai kintančioje situacijoje ir prisiimti atsakomybę už tautos ir valstybės likimą.

afonia_4
Laisvūnas Šopauskas

Sparčiai blogėjant demografinei ir geopolitinei šalies padėčiai vadovaujantis šalies valdančiųjų sluoksnių parengta „globalios Lietuvos“ koncepcija darosi iš principo neįmanoma išsaugoti tautą ir valstybę. Todėl lietuvių tautos ir valstybės istorinės ir politinės būties tęstinumas gali būti užtikrintas tik ryžtingai atsisakius šios doktrinos.

Europa yra atsidūrusi kryžkelėje. Multikultūralizmo ideologija įtikėjęs ES elitas naikina tautų ir nacionalinių valstybių Europą. Tai daroma net fizinio ES piliečių saugumo kaina, dirbtinai kuriant sąlygas nekontroliuojamai imigracijai. Kaip atsakas į tai daugelyje ES šalių kyla „tautų pavasaris“, ypač ryškus komunistinę tautų naikinimo patirtį išgyvenusiose Vidurio Rytų Europos valstybėse. Tai teikia vilčių, kad Europos tautos bunda ir stoja ginti savo teisę išlikti istorijos arenoje kaip savitos ir atpažįstamos laisvų žmonių bendrijos. Mes taip pat neturime teisės būti pasyvūs šios kovos stebėtojai.

Būtina sukurti ir įtvirtinti ne į globaliąją kosmopolitinę utopiją vedančią, bet iš tiesų konstruktyvią ir Lietuvos kaip suverenios valstybės išlikimą Europos Sąjungoje užtikrinti galinčią jos ateities viziją. Todėl kreipiamės į šalies visuomenę ir kviečiame reikalauti iš valdančiųjų, kad būtų valstybiniu lygmeniu atsisakyta pražūtingos, pačią Lietuvos būtį neigiančios globalios jos plėtros vizijos ir imtasi skubiai kurti lietuviškosios nacionalinės tapatybės išsaugojimo uždavinius formuluojančią valstybės raidos strategiją.

XXX

Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės

Atkūrus Lietuvos valstybę tikėtasi, kad nepriklausomybė užtikrins sąlygas atkurti okupacijų pažeistą tautinę ir valstybinę atmintį bei tapatumą. Šie lūkesčiai neišsipildė. Pirmosios atgimstančio Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo apraiškos piliečių ugdymui svarbiausiose kultūros ir švietimo srityse pasidarė pastebimos jau praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje. Neatkūrus tautinės ir valstybinės sąmonės, pasiekta narystė ES ir ją sekusi Lisabonos sutartis leido ištautinimo ir išvalstybinimo tendencijoms tapti sistemine valstybės politika.

Kultūra ir švietimas tarpukario Lietuvoje suvokti kaip tautinės ir politinės lietuviškosios savasties formavimo ir stiprinimo įrankiai. Kryptingai ugdytas visapusiškai išsilavinęs ir patriotiškas – sąmoningai savo likimą ir asmeninius gyvenimo siekius su tauta ir valstybe siejantis bei joms dirbti įsipareigojęs pilietis. Tik šios nuostatos leido išsaugoti tautos gyvastį sovietinės okupacijos sąlygomis ir buvo Sąjūdžio pastangų atkurti Lietuvos valstybę pamatas.

Deja, atkūrus Nepriklausomybę šios lietuvybės sampratos atsisakoma, ji sąmoningai diskredituojama ir griaunama. Kaip ir sovietmečiu, tai daroma vykdant Lietuvos išlikimui abejingų ir juo nesuinteresuotų užsienio galios centrų politinę valią. Lietuva yra įtraukta į visose ES šalyse vykdomą ištautinimo ir išvalstybinimo procesą. Nors esama tam tikrų ideologinių ir praktinių skirtumų, šis procesas iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo sovietų vykdytos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos. Įgyvendinamo europeizacijos projekto tikslas yra sukurti „naująjį europietį“ – išvietintą, nuo savo tautos ir valstybės atsaistytą ir joms neįsipareigojusį, kosmopolitinėmis nuostatomis besivadovaujantį globalios darbo jėgos rinkos dalyvį. Dabartinio europeizuojančio ugdymo siekiamybė yra būtent toks išsilavinimu, profesiniu parengimu ir vertybėmis pritaikytas „lanksčiai“ globalios darbo rinkos poreikius tenkinti individas.

Lietuvos kultūra ir švietimas šiuo metu yra pajungti ugdyti šį naująjį „verslaus“ individo tipą. Ypač neigiamų padarinių sukėlė bendrojo ugdymo mokykloms primesta konkurencija dėl mokinių atnešamų „krepšelių“. Ši konkurencija mokyklas pavertė „švietimo paslaugų“ teikėjomis, o mokinius – „klientais“, tuo galutinai pakirsdama mokytojo autoritetą. Aptarnaujančiu personalu paverstam mokytojui, vietoje visais laikais ir visose visuomenėse pagrįstai rodytos pagarbos, diegiama orumą žlugdanti „pridėtinės vertės nesukuriančios“ profesijos atstovo savimonė.„Krepšeliais“ grįstas finansavimas lėmė galutinį provincijos bendrojo ugdymo mokyklų, kaip vienintelių išlikusių kultūros židinių mažose gyvenvietėse, tinklo žlugimą.

Lietuvos kultūrinė ir politinė savastis, tapatumas ir politinis tęstinumas gali būti išsaugoti tik iš esmės keičiant valstybinės kultūros ir švietimo politikos pamatines nuostatas. Kad ši politika tarnautų tautos ir valstybės išlikimui, būtina pakeisti jos ilgalaikės plėtros kryptį, imantis šių žingsnių:

Būtina sukurti ilagalaikę kultūros ir švietimo raidos strategiją, kurioje būtų įtvirtinta pagrindinė kultūros ir švietimo misija – laiduoti visapusišką asmens ugdymą ir tautos beivalstybės istorinį bei politinį tęstinumą – ir aiškiai įvardyti prioritetiniai kultūros ir švietimo uždaviniai bei valstybės paramos jų įgyvendinimui sąlygos, kriterijai ir formos.

Valstybė turi susigrąžinti atsakomybę už Lietuvos kultūros plėtrą, kuri neoliberalių „reformų“ keliu buvo perduota kultūros su rinkinimo ir kosmopolitinio europeizavimo ideologija besivadovaujančioms ir valstybės vardu veikiančioms privačių asmenų grupėms. Kertinis valstybės kultūros politikos tikslas – sukurti kuo palankesnes sąlygai lietuvių kultūros plėtrai ir sklaidai pasaulyje. Būtina įtvirtinti skaidrią ir atskaitingą kultūros srities plėtojimo, valdymo ir finansavimo tvarką; kultūros srities valdymo institucijas turi sudaryti lietuvių kultūros išlikimu ir plėtra suinteresuoti asmenys. Sprendžiant kultūros finansavimo klausimus prioritetas turi būti teikiamas kvalifikuotai parengtiems ir tautinės kultūros plėtrą skatinantiems projektams.

Siekiant laiduoti tautos ir valstybės istorinį bei politinį tęstinumą, švietimo srityje būtina grįžti prie pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais apleistos tautinės mokyklos koncepcijos. Jos branduolys turi būti ne Lietuvos pasaulyje, bet pasaulio Lietuvoje paradigma, vienintelė leidžianti įveikti Lietuvos mokykloje dėl ilgos sovietizacijos ir europeizacijos įsitvirtinusią nuostatą, kad lietuviai yra „atsilikusi“ tauta, reikalinga „švietėjų“ globos ir turinti suprasti, kad ilgalaikis nepriklausomybės išsaugojimas yra „naivi neįgyvendinama svajonė“.

Atgaivinti ir praktiškai įgyvendinti tautinę mokyklą įmanoma tik atkūrus mokytojo autoritetą. Tam būtina atsisakyti dviejų mokytojo autoritetą žlugdančios neoliberaliosios ideologijos dogmų – nuostatos, kad mokykla yra tik „švietimo paslaugas“ teikianti „verslo įmonė“ ir kad ji yra suabsoliutintų „mokinio teisių“ besąlygiško realizavimo vieta. Siekiant atkurti mokytojo profesijos prestižą ir mokytojo autoritetą būtina vadovautis principine nuostata, kad mokykla yra tautos švietimo ir kultūros židinys bei aiškiai formuluoti jai keliamus mokymo ir ugdymo tikslus ir uždavinius. Mokytojo autoritetas turi būti grindžiamas puikiu dalykiniu pasirengimu, tvirtomis dorovinėmis nuostatomis, atsakomybe už savo tautos ir valstybės ateitį bei kryptingai ugdoma mokinių pagarba mokyklai ir mokytojo profesijai.

Ne žmogaus ir piliečio ugdytoju, o tik „švietimo paslaugų“ teikėju laikomas mokytojas yra pasmerktas būti „mokinio teisėmis“ sąmoningai piktnaudžiaujančių auklėtinių ir jų tėvų pastumdėliu, savivalės įkaitu ir potencialia auka. Mokykloje pirmiausia būtina atsisakyti ideologizuoto ir žalingo vadinamojo „į vaiką orientuoto“ ugdymo, pervertinančio ir suabsoliutinančio mokinio savarankiškumą, moralinę ir intelektinę brandą bei moralinio, psichologinio ir pedagoginio poveikio mokiniui galimybes. Būna atvejų, kai apeliuoti į mokinio protą ir sąžinę akivaizdžiai nepakanka. Turi būti peržiūrėtos ir tiksliau apibrėžtos juridinio poveikio savo teisėmis piktnaudžiaujantiems mokiniams priemonės, numatant griežtesnę atsakomybę už mokykloje padarytas nederamas arba nusikalstamas veikas, nukreiptas prieš kitus mokinius arba mokyklos personalą.

Siekiant atkurti mokytojo autoritetą taip pat būtina atsisakyti doktrinų, pagal kurias mokytojas turi tiesiog mokyti, o ne išmanyti konkretų dėstomą dalyką. Mokytojo autoriteto šaltinis yra jo išskirtinis dėstomo dalyko išmanymas. Tam užtikrinti būtina pertvarkyti mokytojų rengimo programas ir sudaryti sąlygas mokytojui nuolat tobulinti savo dalykinį meistriškumą.

Mokyklos vizija turi remtis nuostata, kad pagrindinis ir aukščiausias mokyklinio ugdymo tikslas yra formuoti ne globalios darbo rinkos poreikiams pritaikytą klajoklį „pasaulio pilietį“, bet visapusiškai išsilavinusį žmogų ir patriotišką savo šalies pilietį, kuris savo ateitį sąmoningai sietų su Lietuva ir save suvoktų ne kaip prekinę vertę turintį „darbo jėgos“ vienetą, bet kaip savo tautos ir valstybės kūrėją. Tokio visaverčio ugdymo pagrindu turi tapti klasikinis Europos ir Lietuvos religinis, kultūrinis ir moralinis paveldas, neatsiejamas nuo mokymo, teikiančio mokslo žinias ir praktinės veiklos įgūdžius, būtinus sklandžiai integruotis į šių dienų visuomenę.

Deramas Lietuvos istorijos mokymas turi tapti vienu iš kertinių atnaujintos ugdymo sampratos tikslų ir užimti jam deramą vietą per visą mokyklinio lavinimo laikotarpį. Būtina sugrąžinti normatyvinį-vertybinį matmenį į Lietuvos istorijos dėstymą mokyklose, o istorijos dalyką vėl padaryti privalomą visose klasėse. Nuosekliai vadovaujantis nuostata ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje mokyklinėje istorijos programoje ir vadovėliuose vyraujančią„eurocentrinę“ Lietuvos istorijos koncepciją pakeisti „lituanocentrine“, paremta tautos ir valstybės istorijos vertinimu iš tautos interesų perspektyvos.

Jai įgyvendinti tikslinga atskirti Lietuvos ir visuotinės istorijos mokymą, pagaliau patvirtinti vieningą istorijos mokymo metodinę medžiagą bei užtikrinti, kad į mokomuosius dalykus būtų nuosekliai integruotos žinios apie lietuviškąją kultūrą. Toks pokytis yra būtina visavertės ir brandžios tautinės ir valstybinės sąmonės ugdymo sąlyga. Tik remiantis moksliškai pagrįstu, tačiau vertybiškai į tautos ir valstybės išsaugojimą orientuotu požiūriu įmanoma pasiekti, kad Lietuvos jaunoji karta savo tautą ir šalį pradėtų suvokti ne kaip pasaulio istorijos atsitiktinumą, o kaip savarankišką, aktyvią ir kitoms šalims lygiavertę pasaulio istorijos veikėją.

Lietuvos povidurinio mokslo sektoriuje turi būti kuo greičiau įveikti neigiami neoliberaliąja rinkos ideologija vadovaujantis įvykdytų „krepšelinių“reformų padariniai. Lietuvos universitetai vis labiau specializuojasi ir transformuojasi į studijų paslaugas parduodančias ir pelno siekiančias verslo organizacijas. Brandesnės demokratijos šalių universitetų patirtis rodo, kad įmanoma atsispirti aukštojo išsilavinimo vertimo preke ir vartotojiškumo tendencijoms. Svarbiausia universiteto misija – būti tautos ir šalies intelektinio beikūrybinio potencialo ugdymo ir nuolatinio stiprinimo vieta. Beatodairiškas universitetų veiklos surinkinimas trukdo šią misiją įgyvendinti ir griauna sveiką mokslinę konkurenciją, kurią pakeičia akademinę bendruomenę moraliai ir profesiškai demoralizuojanti bei žlugdanti kova dėl finansavimo šaltinių tarp universitetų ir jų viduje. Reformuojant unversitetus būtina tinkamai suderinti aukštojo mokslo srityje diegiamus rinkos elementus su klasikiniais universitetinio lavinimo bei ugdymo tikslais ir uždaviniais.

2016.05.11; 06:30