Šalies valdžios institucijų vadovai nėra suinteresuoti skatinti pranešimus apie korupciją, o raginimai skambinti specialiu telefono numeriu dažniausiai tėra formalūs ir naudos neduoda.

Parlamentinė grupė „Už Lietuvą be korupcijos“ šiandien surengė posėdį, kuriame, pritariant Teisingumo ministerijos atstovams, nuspręsta tobulinti ir iš naujo Seimui teikti svarstyti Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą.

Pasak parlamentinės grupės pirmininkės Agnės Bilotaitės, dabartinė situacija rodo, jog vis dar nėra pakankamos pranešėjų teisinės apsaugos, o 2010 metais parlamentinės grupės „Už Lietuvą be korupcijos“ teiktas įstatymo projektas (Nr. XIP- 2459) turi pranešėjų teisinės apsaugos spragų, kurias būtina tobulinti, siekiant tinkamiausio pranešėjų apsaugos reguliavimo modelio.

Posėdyje dalyvavę „Transparency International“ organizacijos atstovai konstatavo, jog mūsų šalies valdžios institucijų vadovai nėra suinteresuoti skatinti pranešimus apie korupciją, o raginimai skambinti specialiu telefono numeriu dažniausiai tėra formalūs ir naudos neduoda.

2010 metų liepą Seimo narių grupės „Už Lietuvą be korupcijos“ iniciatyva buvo surengta atvira diskusija su valstybės institucijų atstovais, kurie ir pateikė pasiūlymą priimti Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą. Jį inicijavo „Transparency International“ Lietuvos skyrius, tobulino Specialiųjų tyrimų tarnyba. Tačiau Seimas tuokart nusprendė, kad būtinybės priimti šį įstatymą nėra.

Įstatymo tikslas skatinti visuomenę pranešti apie korupcines veikas, taip pat teisiškai sureguliuoti pranešėjų, t. y. esamų, buvusių darbuotojų arba kitų asmenų, atskleidusių informaciją apie galimai neteisėtą darbdavio, jo vadovų, taip pat kitų darbdaviui pavaldžių arba atskaitingų asmenų veiką, apsaugą.

Įstatymo projekte taip pat numatomos apsaugos priemonės bei jų taikymo terminai: apsunkinta galimybė atleisti pranešėją iš darbo, nustatomas reikalavimas tam tikromis aplinkybėmis sumokėti pranešėjui kompensaciją, draudimas skleisti neigiamą informaciją apie pranešėją, taip pat nustatoma pranešėjo ir jo šeimos narių apsauga nuo bauginimo ir persekiojimo.

Priėmus šį įstatymo projektą, asmenys bus saugomi nuo neigiamo poveikio kaip reakcijos į jų pranešimą, taip pat visuomenė bus skatinama saugiai pranešti apie neteisėtas veikas. Įsigaliojęs įstatymas  leistų ne tik išvengti netinkamo valstybės turto panaudojimo bei biudžeto lėšų švaistymo, bet ir padidintų investicinį mūsų šalies patrauklumą.

Vyriausybė dar 2003 metais patvirtino tvarką, pagal kurią asmeniui, suteikusiam vertingos informacijos apie nusikalstamas veikas, gali būti išmokama vienkartinė išmoka, tačiau iki šiol nė vienam asmeniui ji nebuvo paskirta. Vyriausybės nutarimas nurodo tik didžiausią atlygį už informaciją – 10 proc. nuo išieškotos žalos sumos, bet ne daugiau kaip 100 tūkst. litų (29 tūkst. eurų).

Šią savaitę į viešumą iškilo faktų apie galimą korupciją Kauno tardymo izoliatoriuje. A.Bilotaitės teigimu, šis atvejis dar kartą patvirtina, kad pranešėjai nėra apsaugoti: „Valstybė jo negina ir nebrangina. Kaip pas mus įprasta, tokie žmonės paprastai būna priversti išeiti iš darbo, netenka pragyvenimo šaltinio, patiria spaudimą iš darbovietės ir yra priversti veltis į teisminius ginčus, negana to – dar savo lėšomis gintis. Kol nebus realiai veikiančio įstatymo, tol piliečiai nebus labiau motyvuoti pranešti apie korupciją“, – įsitikinusi A. Bilotaitė.

Naujausios apklausos rodo, kad tik 7 proc. lietuvių praneša apie pastebėtą korupcijos atvejį. Italijoje tai padaro pusė apklaustųjų, Čekijoje – kas penktas. Tik 15 proc. apklaustų lietuvių mano, kad apie korupciją būtina pranešti teisėsaugai. Švedijoje taip manančiųjų – 69 proc.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2017.02.10; 07:59

demesys_mmm

Daž­nai žmo­nės pa­klau­sia, už ko­kią par­ti­ją bal­suo­ti. Juk vi­si kan­di­da­tai gra­žiai ir ne­re­a­liai ža­da, o kai su­tei­kia­mas man­da­tas, ta­da rū­pi­na­si tik sa­vo as­me­ni­niais ar­ba siau­ros ver­slo gru­pės, par­ti­jos reikalais, o ne vi­suo­me­nės vie­šuo­ju in­te­re­su, nau­da. Šiame straips­nyje ne­pa­sa­ky­siu, už ką bal­suo­ti, bet pa­pro­tin­ti, ma­nau, rei­kia.

Pir­miau­sia, tik­rai ne­rei­kia bal­suo­ti už tuos kan­di­da­tus, ku­rie iki šleikš­tu­lio šmė­žuo­ja re­kla­mo­se. Leis­da­mi mil­ži­niš­kus pi­ni­gus re­kla­mi­niam „ma­ka­ro­nų ka­bi­ni­mui“, su­pran­ta­ma, už juos tu­rės ati­dirb­ti, iš­lai­das su­si­grą­žin­ti. Jei kal­ba­me apie da­bar­ti­nius Sei­mo na­rius, ku­rie to­liau no­ri pa­si­lik­ti Sei­me, svar­bu pa­tiems pa­si­do­mė­ti, ką jie nu­vei­kė bū­da­mi jame, su­ži­no­ti ne­pri­klau­so­mų eks­per­tų nuo­mo­nę. Tuos, ku­rie dar nė­ra bu­vę Sei­mo na­riais ir kan­di­da­tuo­ja, taip pat ga­li­ma pa­tik­rin­ti pa­gal tai, ką jie nu­vei­kė kaip vi­suo­me­ni­nin­kai, ko­kius dar­bus at­li­ko dar ne­bū­da­mi Sei­mo na­riais, ko­kias idė­jas, veik­las vyk­dė.

Continue reading „Ar kandidatų į Seimą reklama pagaliau suveiks priešingai?”