Luana ir Vilius Žalpiai (dešinėje) ir Vidmantas Valiušaitis (kairėje). Slaptai.lt foto.

Šešių hektarų plote, į kurį įsiterpia šilai ir kalvos, plyti istorinės Roslyno kapinės. Čia daugiau nei 5 tūkstančiai kapų. Jose palaidota mažiausiai 24 tautybių žmonės. Čia ilsisi ir lietuvių emigrantų seneliai ir proseneliai.

1886-1929 m. laikotarpiu į Roslyną atvyko nemaža imigrantų iš Italijos, Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos, Slovėnijos, Serbijos, Kroatijos bei Lietuvos. Daugelis šių žmonių dirbo anglies kasyklose už penkis dolerius per dieną.

Lietuviškų kapinių puoselėtoju ir sargu tiktų vadinti Vilių Žalpį, buvusį Portlando lietuvių bendruomenės pirmininką. Jo dėka Roslyno ir Cle Elumo kapinaitėse paženklinti čia palaidotų lietuvių kapai. Su savo dviem broliais, negailėdamas nė savų santaupų, jis aukoja laiką ir savo darbą, vykdydamas savotišką „Misiją Amerika“. Lietuviškas paveldas, kurio dalimi yra ir lietuvių kapai Amerikoje, taip pat jau šaukiasi sąmoningų lietuvių rūpestingos rankos. Galbūt ne mažiau, nei kapai Sibire.

Apgriuvusias tvoreles, suskilusius antkapius, kapinių aplinką padėjus tvarkyti Portlando ir Siatlo lietuviams, buvo bandoma tvirtinti, kad viename jų plote palaidoti lenkai. Tačiau Vilius nepagailėjo laiko skaitydamas senas bažnytines laidojimo knygas, pageltusius laikraščių komplektus ir įrodė, kadčia palaidoti ir lietuviai.

Surengęs lėšų rinkimo vajų, Vilius pastatė gražų lietuviams skirtą memorialą, atkūrė teisybę: užrašė, kad čia ilsisi ir lietuviai, ir lenkai. Paminklas – kaip ir pridera, su iškaltu Vyčiu, o iš kraštų – lietuviško ornamento pyne, kurią nusižiūrėjo iš savo kaklaraiščio.

„Man taip svarbu tie lietuvių kapai, jų ieškojimas, nustatymas, kad neliktų nei vieno neatpažinto, apleisto kapo, kad aš tapau tikru maniaku“, – sako Vilius Žalpis, kurio proseneliai į Ameriką atvyko apie 1889 metus. Močiutė ir tėvas gimė Čikagoje.

Vilius Žaplis yra Amerikos žemaičio, kilusio iš Stulgių kaimo, ir kubietės sūnus. Iki 18 metų lietuviškai nekalbėjo, nes namuose skambėjo ispanų ir anglų kalbos. O šiandien jis – Lietuvos patriotas ir lietuvybės pasiuntinys, kokių reikia paieškoti. Lietuviškai išmoko važinėdamas į Suvalkų trikampio lietuviškus kaimus, vedė žemaitę iš Lietuvos, lietuviškai išauklėjo tris puikius vaikus – Dobilą, Kantautą ir Eglę.

Vilius ir jo žmona Luana Žalpiai – portalo Slaptai.lt svečiai. Juos kalbina žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.

2018.07.04; 06:45

Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Likus mažiau nei trims savaitėms iki pirmojo atrankos į „Misija Sibiras’18” ekspediciją etapo pabaigos organizatoriai skelbia, kad į Sibirą šiemet išvyks ne viena, o dvi ekspedicijos. Pastaraisiais metais į Sibirą pavykdavo iškeliauti tik vienai 16 žmonių ekspedicijos komandai, kuri dvi savaites lankydavo lietuvių tremties vietas ir tvarkydavo kapines.

Abiejų komandų išvykimas tradiciškai planuojamas liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Komandos išvyks kartu, tačiau lankys bei tvarkys kapines skirtingais maršrutais, kad darbai vyktų dar efektyviau ir greičiau. Kiekvieną komandą planuojama formuoti iš 12 žmonių, taigi šiemet į ekspedicijas pavyks išvykti iš viso 24 žmonėms.

Misija Sibiras – 2017 dalyvius Maskvoje pasitiko Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas. Lietuvos URM nuotr.

„Per 12 projekto gyvavimo metų ekspedicijos sutvarkė pagrindines didžiausias lietuvių kapines Sibire, tačiau tebėra labai daug mažesnių kapinaičių, kurios sparčiai nyksta. Kartais pakanka vieno miškų gaisro ar didesnės audros, kad kapinės taptų nebeatrandamomis. Mažesnėse kapinaitėse daug efektyviau darbuotis nedidelėmis grupėmis, nes darbai vyksta labiau koncentruotai, mažesnė komanda yra mobilesnė. Turėdami 2 skirtingas ekspedicijas, galėsime nuveikti dvigubai daugiau“, – teigia ilgametis „Misija Sibiras“ ekspedicijų vadovas Arnoldas Fokas.

Nors ekspedicijų dalyvių skaičius jau patvirtintas, ekspedicijos maršrutas dar yra planuojamas, jis priklauso nuo daugelio dedamųjų: informacijos, kurią pavyksta rasti archyvuose, kontaktų, kuriuos pavyksta užmegzti Sibire, ir nuo visuomenės paramos, kuri leidžia nuvykti toliau ir nuveikti daugiau.

Prezidentūroje –
susitikimas su projekto „Misija Sibiras” dalyviais. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Didelis visuomenės, o ypač jaunimo, susidomėjimas projektu yra reikšmingas indikatorius, rodantis, kad turime atrasti būdą, kaip leisti prie istorijos prisiliesti dar didesniam skaičiui žmonių. Suformuoti dvi „Misija Sibiras‘18“ ekspedicijas yra drąsos ir pasiruošimo reikalaujantis žingsnis, bet tik tokiu būdu išsaugosime mažesnes, bet sparčiai nykstančias lietuvių tremties vietas. Ekspedicijų eiga priklauso ir nuo visuomenės pagalbos – tiek finansinės, tiek moralinės. Šiuo metu trumpaisiais numeriais 1891 ir 1892 renkame aukas, kurios leis įsigyti kokybiškesnius įrankius, pasiekti sunkiai įžengiamas kapines. Lygiai taip pat svarbus ir moralinis palaikymas, nes tik su buvusių tremtinių ar jų giminaičių pagalba pavyks atrasti neužfiksuotas kapines ar Sibire tebegyvenančius tautiečius“, – sako projekto vadovė R. Kėželytė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.22; 03:00