Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandieninį komentarą Pietų Kaukazo temomis pradėsiu nuo kelių Azerbaidžano žurnalisto Bairamo Elšadovo citatų day.az leidinyje. Skelbiu pirmąją citatą: Lietuvos ambasadorius Armėnijoje Andrius Pulokas susitiko su Armėnijos parlamento pirmininku Alenu Simonianu ir svarstė Karabacho armėnų klausimą. Problema ta, kad Lietuvos ambasadorius arba nežino, kad Azerbaidžanas šiomis dienomis visiškai atkūrė suverenitetą ir Karabacho klausimas liko istorijos šiukšlyne, arba, o tai dar blogiau, Lietuvos diplomatui tarptautinė teisė yra antraeilės reikšmės klausimas“.

Andrius Pulokas. Lietuvos ambasadorius Armėnijoje

Padiskutuokime, kas teisus? Teisus – Azerbaidžano komentatorius. Kodėl? Remiantis tarptautine teise, Karabachas tikrai yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Jei Lietuvos diplomatui A. Pulokui parūpo Karabacho armėnų likimas, jis pirmiausia turėtų belstis ne į Armėnijos, o į Azerbaidžano valdžios duris. Juk Karabachas – Azerbaidžano žemė. Tad, vadovaujantis sveiku protu, mūsų diplomatui Karabache gyvenančių armėnų problemas aptarti derėtų Baku mieste. Jerevano poziciją reikia žinoti, bet tik po to, kai bus įsiklausyta į oficialius Azerbaidžano politikų komentarus. Nes Karabachas, dar sykį priminsiu, – tai ne Armėnijos teritorija. Jei mūsų ambasadorius ponas A. Pulokas apie Karabacho armėnų lūkesčius tariasi su Armėnija, vadinasi, jis grubiai kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. Ar tai – oficiali Lietuvos URM pozicija?  

O čia – dar viena citata iš prieš keliolika dienų viešojoje erdvėje pasirodžiusios Bairamo Elšadovo publikacijos. Štai azerbaidžanietiški priekaištai Lietuvai: „Lietuvos diplomatijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio pasisakymų esmė tokia, kad lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos. Mes net neakcentuosime kvailumo, šališkumo bei situacijos nesuvokimo. Tik pasakysime, kad ponas Landsbergis patraukė Vakarų politikų pamėgtu keliu, kai ieškoma ne tiesos, o „demonstruojama sava mielaširdystė“.“

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ir vėl – teisingi azerbaidžaniečių priekaištai. Begėdiška tvirtinti, esą 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją Azerbaidžanas kažin ką pakirto. Ponas G. Landsbergis turėtų žino, juk jau nėra mažas vaikas, jog dažniausiai neįmanoma pasiekti rimtų susitarimų taikiomis priemonėmis. Tereikia prisiminti, kaip gražiuoju nepavyko sutramdyti Kuveitą puolusio Irako, Jugoslavijos karų, sutaikyti šiaurės ir pietų Vietnamo, pietų ir šiaurės Korėjos, kaip meiliais žodeliais nepasisekė Moldovai susigrąžinti Padniestrės, Sakartvelui – Pietų Osetijos ir Abchazijos, kaip pokalbiais nebuvo užbaigti karai Sirijoje, kaip, Vakarams svaičiojant demokratijos temomis, Ukraina neteko Krymo, Donbaso, Luhansko regionų.

Pietų Kaukazo bėdos – dar vienas puikus pavyzdys, ko teverta vakarietiška diplomatija siekiant sutaikyti besipykstančias tautas. Prisipažinsiu, per pastaruosius tris dešimtmečius nė sykio nesu girdėjęs oficialaus Vilniaus garsiai ir aiškiai ištariant, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl armėnų separatistai privalo nešdintis iš Šušos ir Hankendžio. Beje, šių žodžių aiškiai, garsiai nenorėjo ištarti oficialusis Paryžius, oficialusis Vašingtonas, oficialusis Briuselis, oficialusis Strasbūras. Kalbant atvirai, visus tris dešimtmečius Vakarai elgėsi taip, tarsi Azerbaidžanas privalo paaukoti Armėnijai savąjį Karabachą. O kai Baku nesutikdavo, Europos Sąjunga prigalvodavo įvairiausių priekabių, koks Azerbaidžanas neva blogas, piktas ir žiaurus. Tuo tarpu armėnai – tarsi šventesni net ir už patį Šventąjį Tėvą – Popiežių Pranciškų. Neva armėnai – demokratiški, taikūs, draugiški, be menkiausių korupcijų. Tad, mano supratimu, mažų mažiausiai netaktiška nurodinėti Azerbaidžanui, kad šis, trisdešimt metų kantriai laukęs „taikių susitarimų“, dar keletą dešimtmečių luktelėtų, kol mes, Vakarai, sužaisime savo dvigubų standartų politikas, skatindami armėniškąjį separatizmą ir platindami antiazerbaidžanietiška nuotaikas.

Azerbaidžaną mums derėtų sveikinti susigrąžinus Karabachą. Sveikinti Azerbaidžaną turėtume ne tik už tai, kad jis galų gale atkūrė savo šalies teritorinį vientisumą. Galėtume pasakyti ačiū dar ir už tai, kad savo karines operacijas 2020-ųjų rudenį ir 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją dieną jis organizavo profesionaliai, ypač stengdamasis išvengti civilių aukų. O dabar, kai Karabachas – Azerbaidžano rankose, azerbaidžaniečiai vėl demonstruoja solidumą, orumą. Su vietiniais armėnais jie elgiasi pagarbiai, humaniškai, civilizuotai. Norite grįžti į Armėniją – važiuokite, niekas nedraudžia. Norite likti Karabache – pasilikite, tik turėsite gyventi pagal Azerbaidžano įstatymus ir tvarką. Jokios prievartos, jokio keršto. Sulaikomi, areštuojami tik Karabacho separatistų valdžios ir ginkluotųjų pajėgų atstovai. Žodžiu, nėra jokių „etninių valymų“, kaip mėgina teigti armėnų separatistams palankūs propagandistai. Azerbaidžanas – puikus pavyzdys visoms pasaulio valstybėms, patyrusioms teritorinių praradimų. Sakartvelas, Moldova, Ukraina širdies gilumoje pavydi Azerbaidžanui. O kaip elgiasi Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis? Jam vaidenasi, kad „lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos“.

Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kokią poziciją užėmė Lietuvos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis? Vienoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidų tik tarp kitko užsiminė, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Kaip skelbė agentūra ELTA, Ž. Pavilionis puolė įrodinėti, jog Lietuvos diplomatai privalo nedelsiant skristi į Armėniją ir Armėnijos sostinėje Jerevane aptarti Pietų Kaukaze susidariusią situaciją. Man regis, mūsų parlamentaras pirmiausia turėjo organizuoti kelionę į Azerbaidžaną, ir tik po to, jei prireiks, – į Jerevaną. Juk agresorius šiuo konkrečiu atveju – ne Azerbaidžanas. Agresorius – Armėnija. Bet kaip ir diplomato A. Puloko atveju, taip ir čia – viskas atvirkščiai. Pirmiausia – į Armėniją, o į Azerbaidžaną – jei reikės…

O kaip leidinyje 15min.lt kalbėjo Lietuvos gynybos ekspertas Darius Antanaitis? Jis pripažino, jog Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, bet tuo pat pridūrė – „atsiprašau armėnų“. Nesuprantu, kam tie atsiprašymai? Kodėl bijome armėnams priekaištauti, kai jie elgiasi neteisingai, kodėl armėnams nenorime sakyti tiesos?

Štai Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas, „Freedom House“ vadovas Vytis Jurkonis, duodamas interviu Lietuvos televizijoms ir internetiniams leidiniams, nė sykio aiškiau neužsimena, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – Azerbaidžano teritorija. Neįsivaizduoju, kaip galima keliolika minučių „pilstyti iš tuščio į kiaurą“ ir aiškiai neužsiminti, ką apie Karabacho priklausomybę mums sako tarptautinė teisė? Ko verti tokie V. Jurkonio pasiplepėjimai?

Vienintelis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius, davęs leidiniui 15min.lt interviu, kalbėjo aiškiai ir be užuolankų. Karabachas – tai Azerbaidžanas, ir šios aksiomos negalima pamiršti, kai kalbame apie Azerbaidžano karines operacijas Karabache 2020-ųjų ar 2023-ųjų rudenį.  

Konstantinas Borovojus – Ukrainos vėliavos fone

Beje, ypač įdomių pastabų dėl paskutiniųjų įvykių Karabache internetinėje youtube.com erdvėje yra išdėstęs Rusijos disidentas, verslininkas, apžvalgininkas Konstantinas Borovojus. Kodėl remiuosi šiuo į JAV pasitraukusiu Rusijos opozicionieriumi? Jis vienas iš pirmųjų kaltino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną 1999-iaisiais sprogdinus gyvenamuosius namus Maskvoje, Volgodonske ir Buinakske, kad turėtų pretekstą pulti Čečėniją. K. Borovojus – iš tų opozicionierių, kurie senų seniausiai kaltino tiek JAV, tiek Europą nusikalstamai pataikaujant V. Putinui.

Taigi jo komentarai bent šiuo metu man atrodo teisingi, įtikinami. Paklaustas, kurią pusę palaikąs dėl Pietų Kaukazo, K. Borovojus visuomet primena, jog pastaruosius tris dešimtmečius separatistams Karabache vadovavo … Kremliaus statytiniai. Pastaruosius tris dešimtmečius Karabachą valdė V. Putino šutvė. Tiesa, visi tie Karabacho premjerai, prezidentai, parlamento vadovai, gynybos ministrai, kariuomenių generolai vaidino demokratus, humanistus, laisvės gynėjus, o iš tikrųjų slapta padėjo V. Putinui diegti savąją „skaldyk ir valdyk“ politiką, specialiai kiršino armėnų ir azerbaidžaniečių tautas, trukdydami į priekį judėti ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui. Pasak K. Borovojaus, vaduodamas Karabacho regioną iš armėnų separatistų Azerbaidžanas šiandien vaidina teigiamą vaidmenį – jis iš regiono veja lauk V. Putino komandą. K. Borovojaus teigimu, nereikia gailėti armėnų separatistų vadų. K. Borovojus taip pat nėra sužavėtas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano politika. N. Pašinianas pasirodė ne toks kietas, drąsus ir principingas kaip kadaise, sakykim, buvo Gruzijos (Sakartvelas) reformatorius Michailas Saakašvilis.

Mano supratimu, Lietuva turėtų įsidėmėti šiuos K. Borovojaus žodžius.

2023.10.01; 18:00

Kinijos diplomatinė atstovybė. Slaptai.lt foto

Antradienį Kinijos užsienio reikalų ministerija informavo Lietuvos užsienio reikalų ministeriją (URM) dėl savo ambasadoriaus Vilniuje atšaukimo konsultacijoms, argumentuodama dėl Lietuvos pozicijos Taivano atžvilgiu, bei pasiūlė Lietuvai konsultacijoms atšaukti savo ambasadorių Pekine, sakoma URM pranešime.
 
Lietuvos užsienio reikalų ministerija apgailestauja dėl tokio Kinijos žingsnio ir dar kartą pabrėžia, kad, gerbdama vienos Kinijos principą, yra nusiteikusi plėtoti abipusiai naudingus ryšius su Taivanu, kaip ir daugelis kitų Europos Sąjungos ir pasaulio valstybių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.10; 13:00

Lietuvos ambasadoriui Latvijoje Artūrui Žurauskui skirtas svarbiausias Latvijos Trijų žvaigždžių ordinas. URM nuotr.

Gegužės 4 dieną minimos Latvijos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga, Lietuvos ambasadoriui Latvijoje Artūrui Žurauskui skirtas aukščiausias ir svarbiausias Latvijos valstybinis apdovanojimas – trečios klasės Trijų žvaigždžių ordinas.
 
Apdovanojimas skirtas už ambasadoriaus išskirtinį ilgametį indėlį į dvišalius Latvijos ir Lietuvos santykius ir jų vystymą.
 
Taip pat ketvirtos klasės Trijų žvaigždžių ordinu buvo apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė už indėlį į Baltijos šalių vienybę nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu.
 
Svarbiausias Latvijos valstybinis apdovanojimas – Trijų žvaigždžių ordinas, įsteigtas 1924 metais, siekiant pažymėti asmenų nuopelnus Latvijos nepriklausomybei ir veiklą šalies labui. Ordinas atkurtas 1994 metais, Latvijai atgavus nepriklausomybę. Juo gali būti apdovanojami Latvijos ir užsienio piliečiai už veiklą politinėje, kultūrinėje, švietimo, ekonomikos ar sporto srityse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.01; 00:30

Lietuvos ambasadorius Rusijoje Eitvydas Bajarūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Lietuvos ambasada Rusijoje sureagavo į Kremliaus atstovų reikštus priekaištus dėl, esą kišimosi į Rusijos vidaus reikalus, kai Vakarų šalių diplomatai dalyvavo vykusiame opozicionieriaus Aleksejaus Navalno teismo procese. Pasak Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Eitvydo Bajarūno, diplomatų dalyvavimas teismo procese nepažeidė jokių nustatytų praktikų.
 
„Patvirtiname, kad Lietuvos ambasados atstovas, kaip ir kelių kitų Maskvoje reziduojančių ambasadų atstovai, dalyvavo A. Navalno teisme. Šis žingsnis nepažeidė Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių. Lietuva remiasi tarptautiniuose žmogaus teisių aktuose įtvirtinta teise į teisingą teismą bei viešą teisingumo įgyvendinimą. Tai yra normali praktika – domėtis, kaip užtikrinamas teisingumas, ypač tokiose rezonansinėse bylose. Tokia pat teise gali naudotis ir Rusijos diplomatai“, – Eltai teigė E. Bajarūnas.
 
Rusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovė spaudai Marija Zacharova šią savaitę priekaištavo Vakarų šalims, kad jų diplomatai dalyvavo A. Navalno teismo procese. Pasak jos, tai yra grubus ir koordinuotas bandymas kištis į Rusijos vidaus reikalus, o ne nešališkas proceso stebėjimas.
 
„Tai, žinoma, yra ne reakcija, o įsitraukimas. Ir, žinoma, jie nestebi – jie veikia. Jie veikia grubiai, koordinuotai, pagal planą. Ir ,žinoma, tai nėra atskiri veiksmai, o didelė programa, kurią mes stebime skirtingais etapais“, – teigė M. Zacharova.
 
Maskvos teismas penktadienį atnaujino dar vienos A. Navalnui iškeltos bylos dėl Antrojo pasaulinio karo veterano Ignato Artemenkos apšmeižimo nagrinėjimą. A. Navalnas ir jo advokatai tvirtina, kad ši byla yra iškelta dėl opozicionieriaus aktyvios politinės veiklos ir Kremliaus kritikos.
 
Penktadienį aplink teismo pastatą policija sustiprino saugumo pajėgas. Į teismo salėje penktadienį taip atvyko kai kurių Vakarų valstybių ambasadų atstovai.
 
ELTA primena, kad iš Berlyno sausį sugrįžęs į Maskvą A. Navalnas buvo suimtas. Šią savaitę jam skirti keli metai nelaisvės neva už ankstesnės lygtinės bausmės sąlygų pažeidimus. Rusijos institucijos teigia, kad A. Navalnas turėjo pasirodyti Kalėjimų tarnybai dukart per mėnesį, tačiau tuo metu jis buvo paniręs į komą.
 
Europos Sąjunga ragina Kremlių paleisti A. Navalną ir svarsto galimas naujas sankcijas už neteisėtą opozicionieriaus sulaikymą.
Maskvoje viešintis ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis per derybas su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu pakartojo ES raginimą Rusijai paleisti opozicionierių A. Navalną.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.05; 15:15

Lietuvos ambasadorius Rusijoje Eitvydas Bajarūnas (kairėje). URM nuotr.

Lietuvos ambasadorius Rusijoje Eitvydas Bajarūnas įteikė skiriamuosius raštus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
 
Ceremonijoje dalyvavo užsienio valstybių ambasadoriai, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Jurijus Ušakovas, pranešė Užsienio reikalų ministerija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.25; 04:00

Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas. EPA – ELTA nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis teigia nematąs jokios formalios priežasties, dėl ko ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas negalėtų tęsti darbo Maskvoje. Pasak jo, specialaus liudytojo statuso įgijimas dar nereiškia, kad R. Motuzas yra kaltas ar pažeidęs įstatymą.

„Turiu vien argumentą, kad mes esame teisinė valstybė ir labai dažnai teisiame žmones iš anksto, net nesant teisinio pagrindo. Yra specialiojo liudytojo statusas, yra ir įtariamojo statusas, bet nė vienas iš tų statusų nepasako, kad yra kaltas ar pažeidęs įstatymą. Tai tikrai nematau jokios formalios priežasties, dėl ko negalėtų ambasadorius tęsti darbo Rusijoje“, – teigė S. Skvernelis.

Praėjusią savaitę Užsienio reikalų ministerija pranešė, kad ambasadorius Rusijoje R. Motuzas dėl savo pažeidžiamumo yra pakviestas konsultacijų į Lietuvą. Pasak užsienio reikalų ministro atstovės spaudai Rasos Jakilaitienės, R. Motuzas neapibrėžtam laikui konsultacijų į Vilnių pakviestas dėl dviejų priežasčių – grasinamo laiško po Sausio 13-osios nuosprendžio ir dėl vizų išdavimo bylos, kurioje diplomatui nėra pareikšti nei įtarimai, nei kaltinimai, primena ELTA.

Šiuo metu R. Motuzui suteiktas specialiojo liudytojo statusas

Vizų išdavimo tyrime prokuratūra yra pareiškusi įtarimus verslininkui Albinui Bieliauskui, buvusiam ilgamečiam diplomatui Rimantui Šidlauskui, Rusijos piliečiui ir banko savininkui Rinatui Nasirovui. Įtariama, kad R. Šidlauskas už kyšį pažadėjo daryti poveikį, kad R. Nasirovui būtų išduota Šengeno viza.

Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, „byloje dėl neskaidraus vizų išdavimo specialiuoju liudytoju apklaustas Lietuvos ambasadorius Rusijoje R. Motuzas tampa pažeidžiamas ir meta šešėlį diplomatinei tarnybai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.18; 08:03

LRT televizija gruodžio 1-ąją paskelbė vertingą pusvalandinį interviu. „Gilaus, prasmingo interviu“ epiteto, mano įsitikinimu, nusipelnė laida „Teisė žinoti“, kurioje žurnalistė Rita Miliūtė kalbino Lietuvos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių JAV ir Meksikoje poną Žygimantą Pavilionį.

Šiais neramiais laikais, kai niekas iš mūsų dorai nežino, ar pavyks išvengti didelio karo, kyla daug egzistencinių klausimų, į kuriuos kiekvienas iš mūsų ieško pačio teisingiausio atsakymo. Bet surasti teisingą atsakymą nėra lengva. Kuo lietuvis išmintingesnis, tuo jį dažniau kamuoja abejonės, tuo daugiau jis mato atspalvių ir dviprasmybių.

Continue reading „Branduolinio karo elementai”