Žemdirbių protesto akcija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ketvirtadienį Baltijos šalių žemdirbiai dalyvaus protesto akcijoje Briuselyje dėl didesnių tiesioginių išmokų pagal ES bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP). Proteste dalyvaus 170 ūkininkų iš Lietuvos.
 
Kaip skelbė Lietuvos žemės ūkio taryba, ūkininkai reikalaus suvienodinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių tiesiogines išmokas su Europos Sąjungos vidurkiu. Ūkininkai susirinks prieš neeilinį Europos valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimą.
 
Nurodoma, kad nors Baltijos šalių ūkininkai gauna mažiausias tiesiogines išmokas ES, jų gamybos išlaidos yra didesnės nei ES vidurkis – atitinkamai 129 proc. Estijoje, 112 proc. – Lietuvoje ir 113 proc. Latvijoje.
 
Žemės ūkio taryba nurodo, kad nuo 2013 metų Baltijos šalių ūkininkai gauna ne daugiau kaip 54-60 proc. Europos vidurkio tiesioginių išmokų.
 
Baltijos šalių ūkininkai taip pat yra susirūpinę, kad augančios ES ekologinio susitarimo ir klimato neutralumo tikslo ambicijos nėra suderintos su tinkamu BŽŪP finansavimu.
 
Tai jau ne pirmas ūkininkų vykdomas protestas dėl didesnių tiesioginių išmokų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.20; 08:39

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Yra Kretingos mieste ypatinga, jauki, kava, prieskoniais ir svetingumu kvepianti vieta – arbatinė „Špitolė“.

Įsikūrė ji kitoje gatvės pusėje priešais bažnyčią, gal todėl ir lankytojai jos – ypatingi.

Ateina čia ir po vieną, ir šeimomis, susibėga vienminčių būreliai aptarti jau įvykusį ar, priešingai, būsimą renginį… Neretai čia kavą-arbatą gurkšnoja ir vienuoliai pranciškonai, arbatinės globėjai

Ateina tie, kurie nori įsigyti subtilesnį suvenyrą, turiningą knygą, maldaknygę, Jadvygos žolelių ar įmantresnio šokolado…

Pagaliau, tiesiog malonu gurkšnoti pamėgtą gėrimą, klausantis tylios, melodingos ir raminančios muzikos, nužvelgiant ant sienų sukabintus paveikslus, fotografijas, kitokius vietinių menininkų kūrinius. O kai žvilgsnis nuklysta į langą, akis pasiilsi ant vietinės legendos, vienuolio ir mokslininko Jurgio Pabrėžos paminklo, įkurdinto priešais įėjimą į šventorių.

Šiandien – nauja paroda, tokia neregėta, nestandartinė, kad aš atsiplėšiau nuo kėdės ir nuo kavos puodelio, atidžiau apžiūrėjau kiekvieną kūrinį ir pagaliau priėjau prie parodos anotacijos, kuri man pasirodė verta pasidalinti su platesniu ratu skaitytojų, o gal – ir lankytojų.

Štai kaip savo parodą „Daiktų gyvenimai. Tarp iliuzijos ir tikrovės“ pristatė jos rengėjai ir autoriai:

„Yra reikalingi daiktai ir nereikalingi. Nereikalingus  dažnai išmetame.

Žmonės taip pat dažnai būna reikalingi ir ne. Jais taip pat dažnai atsikratome. Bet ar taip turi būti?

Dienos veiklos centro (Centre laiką leidžia, užsiima jiems  patinkančia veikla neįgalieji – J.L.) bendruomenė sako: ne, taip neturi būti, reikalingi visi. Šių vertybių nuostatą  mes ir bandome atskleisti keramikos ir floristikos bendroje parodoje“.

Ir dar – Postscriptum: „ (Daikto, reiškinio) vidinis turinys, kuris pasireiškia visų jo įvairių ir prieštaringų formų vienove yra ESMĖ“.

Gal tokia paroda kokiame didesniame mieste paskęstų nepastebėta tarp įvairių turtingų ir turiningų parodų, patrauklesnių ir sumanymais, ir žinomais autoriais… Bet Žemaitijos paribio mieste – turiu galvoje nutolimą nuo sostinės ir artumą pasienio regionui, – iš kurio jau išvyko vos ne pusė jaunų, veiklių, kūrybingų žmonių, tokia paroda tiesiog griebia už širdies. Nes visi mes, gyvenantys toli nuo Vilniaus, valstybės valdžios akyse esame tapę nereikalingais…

Valdžia metų metais abejingai stebi, kaip nyksta, išsivaikšto regionų Lietuva, ir viskas, ką ji lig šiol darė, tai tik su nusikalstamu reguliarumu laikas nuo laiko paragindavo uždaryti dar vieną mokyklą, dar vieną ligoninę ar biblioteką.

O… agresyvieji intelektualai-liberalai dar užtvoja provincijai priekaištų ir kritikos botagu, lyg dvesiančiam, bet vis dar tempiančiam savo pareigų ir asmeninių įsipareigojimų naštą, arkliui, kad „be reikalo“ tiek pinigų kišama į miestelių infrastruktūrą, atnaujinamus pastatus ar šaligatvius, kad, esą, nusikaltimas mokykloje, kurioje anksčiau mokėsi keli šimtai moksleivių, dabar ugdyti vos kelias dešimtis vaikų…

O… gerai įmitę, savo sveikatą puoselėjantys vyrai lyg niekur nieko, skaičiuodami lovadienius ir „sutaupomas“ lėšas, lengva ranka ir toliau „optimizuoja“ rajonų ligonines, palikdami ligonius su gimdyvėmis kratytis po keliasdešimt kilometrų ar net toliau iki „artimiausios“ ligoninės, kur jiems gal bus suteikta pagalba ir priežiūra – jei tik dar nebus pavėluota…

O… Švietimo ministerija ir toliau kuria planus, kaip dar daugiau “atpiginti“ švietimą ir mokslą, planuoja vadinamą „klasės krepšelį“, kuris į dar didesnę finansinę duobę stumtų rajonų biudžetą, jei rajonų valdžia patikėtų Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, profesoriaus  Jovaišos raginimams išsaugoti kaimų mokyklas. Koks pedagogas sutiktų dirbti mažoje mokyklėlėje, kuriai pagal gudragalvišką ŠM finansininkų projektą, turėtų pakakti 0,33 proc. klasės krepšelio?

O tačiau… patys nereikalingiausi šiandien Lietuvoje – kaimų gyventojai. Tai –  valstiečiai/ūkininkai/fermeriai ar kaip juos ten bevadintume, kurie daugiau nei tūkstantį metų, nuo pat Lietuvos valstybės susikūrimo pirmųjų metų, dirbo patį kilniausią, valstybei reikalingiausią darbą: augino duoną ir vaikus!

Pedantas gali patikslinti mane, pratęsdamas naudingų darbų sąrašą tokiais jų rezultatais, kaip pienas ir mėsa, vilna ir linai, ir t. t. bet esmė nesikeičia. Būtent kaimas duodavo fizinę bei moralinę ir kultūrinę gyvastį tautai, o juk be tautos nėra valstybės.

Tačiau šiandieninei, pasauliui ir pigesnei darbo jėgai iš trečiųjų šalių atsivėrusiai Vilniaus Lietuvai, kaimas nebereikalingas…

Bet taip neturi būti! Būtent šią žinią ir neša Kretingos Dienos  veiklos centro neįgalieji su Keramikos studijos vadovu Arūnu Šulskiu. Ir, matyt, ne be reikalo jų puokštės iš sudužusios keramikos ir sudžiūvusių žolynų yra pritvirtintos ant veidrodžių plokščių – kad žiūrėdamas į jų kūrinius, žiūrovas pamatytų ir save: nustebusį, susižavėjusį, susimąsčiusį… Reikalingą? O gal irgi – nebereikalingą?…

2018.03.21; 05:34

smetona_3
Antanas Smetona

Kas skaitė Antano SMETONOS „Rinktinius raštus“, išleistus Kauno leidyklos MENTA dar 1990 metais, tas galėjo susidaryti išsamų vaizdą apie šį prezidentą. Antanas Smetona „perkėlė“ Lietuvių tautos politines, socialines, religines realijas į „Vilties“, „Vairo“, „Lietuvos aido“ ir kitus spaudos leidinius. O nuo 1907 metų jis „Vilties“ redaktorius.

Kaip rašo Alfonsas Eidintas monografinėje studijoje „Antanas Smetona“ (leidykla „Mintis“, 1990), tuometinis bibliotekininkas Izidorius Kisinas pono Antano Smetonos 60 – ečio proga išleido stambų veikalą „Antano Smetonos biobliografija ir biobibliografija. 1874-1934“. Išleido Klaipėdoje 1935 m. 2000 egz. tiražu. Izidoriui Kisinui daug pagelbėjo profesorius Vaclovas Biržiška.

Veikalo autoriaus apskaičiavimu, per 34 metus A. Smetona rašė straipsnius, apybraižas, davė intervius ocialinių mokslų,  istorijos, tautybių, politikos, filosofijos, kalbos, religijos ir kitomis temomis. I. Kisinas suregistravo viską, kas buvo rašyta apie A. Smetoną ne tik lietuvių, bet ir užsienio aautorių…

 —————————

Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo straipsnio rašymo, bet vienas ligšiol aktualus klausimas – emigracijos – tebejaudina ir šiandieninę Lietuvą. 1911 metais į laikraštį „Viltis“ būsimasis prezidentas Antanas Smetona parašė straipsnį „EMIGRACIJOS LIGA“. Straipsnis trumpas, kaip ir beveik visi šio autoriaus rašiniai. Trumpas, nuoseklus ir su atitinkamom išvadom. A. Smetona rašo apie žemės ūkį, apie kaimą. “Kaime ima stigti darbininkų nebe vieniems dvarams: jų nebeužtenka ir vidutieniems ūkininkams. Nematyti suaugusių jaunų vyrų: jie visi Amerikon išėję. Miesto žmogui, retkarčiais tesilankančiam kaime, labai žymi jo atmaina. Prieš kokį dvidešimt metų ne taip keista ten atrodytavo. Ateina šventadienis – bažnyčioje matyti lygu mergaičių ir bernaičių. O dabar?“

Tarp „dabarties“ ir „seniau“ A. Smetona įstato atitinkamus vaizdus, – negatyvius ir pozityvius.

„O seniau matydavai pilnus suolus prisėdusių jaunų žmonių, girdėdavai juos dainuojant ir juokuojant. Prievakarė  – muzika groja, porų poros šoka, ūžia, vaikesai ripką muša, net visam sodžiuj linksma. Šiandien ir čia viskas pakitę ne gerojon. Susirenka pavakaruoti vienos merginos. Atsimeni, nelyginant, pasakinę amazonių karalystę, kur vienos moters viešpatavusios ir kur vyriškiui lyg koktu būdavę pasirodyti“. („Emigracijos liga“ – savotiškas A. Smetonos beletristinis vaizdelis, – tokių yra dauguma Rinktiniuose raštuose; žodynas, skyryba, sintaksė palikta, kaip ir visoje knygoje).

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Nupiešęs tokį kontrastišką kaimo vaizdą, A. Smetona ir užduoda pirmąjį klausimą „Kas gi dirba žemės ūkio darbus?“ Jame atsiranda žemės arimo siužetas, kurių „veikėjas“ arklą traukiąs „dar tik trečią vasarą mintąs kumeliukas“. Toliau autorius siužetan įtraukia ir sodietį, manantį, kad ir keturiolikos metų vaikas dar nepilnavertis artojas. Su sodiečio nuomone pilnai sutampa ir A. Smetonos nuomonė: „Taip taip numano jis, kad keturiolikos metų vaikas yra menkas artojas, menkas šieno piovėjas, bet jo vyriausias sūnus Amerikoje, kito jam pavaduoti neturi… Tas kiemas kur nėra vaikesų, siunčia moteris dirbti vyro darbų. Pamatyti Ukmergės apskrityje ariant keturiolikos metų mergaitę nebe naujiena… Toks nesubrendusių žmonių vartojimas sunkiesiems darbams blogai atsiliepia ir jaunosios mūsų sodiečių kartos sveikatai“.

Tai vaizdelio išvada, bet ne pirmoji. Dėl tokios padėties Lietuvos kaime autorius kaltina emigraciją į Ameriką: „Paaugę vaikesai išskris  Amerikon, anot senių, kaip tie apsiplunksnavę paukščiai, iš lizdo išriedėję. Dar maži būdami, jie kalba apie Ameriką, kaip kokią pažadėtąjį šalį. Iš tos šalies vaikai ne visada atmena tėvus, jei anksčiau  dar atsiųsdavo pinigų, tai šiandien nebelieka ir laiškelio.

„Giminiškumo ryšiai emigrantų su tėviške vis silpnyn ir silpnyn eina“. „Emigracijos liga“ smarkiai sumažino lietuvių tautą. Dėl to nuliūdę ir tėvai, ir likę tėviškėje broliai, sesės. A. Smetona kartu su jais sielvartauja: „Tėvas nuliūdęs dejuoja, kad sūnūs užmiršo jo senatvę ir kad skatiko iš jų nesulauksiąs. Brolis vėl skundžiaisi, kam jis dirbsiąs visiems. Jie, girdi, jo broliai, pagrįšią iš Amerikos su pinigais, pareikalausią savo dalių, o jis su keliomis dešimtinėmis žemės be nieko, tik su pūslėtomis rankomis“.

Smetona kritikuoja „emigrantų“ charakterį, užmiršimą ūkio darbus, dolerių praleidimą vėjais. „Retas kuris esąs įsiėmęs amerikiečių darbštumo. Iš tiesų: iš dešimties sugrįžusių pamatysime tik vieno kito gražiai pasistatytą pirkią, pagerintą ūkį“.

Taigi, Smetona daro neigiamą išvadą apie apie šį socialinį  reiškinį: „Ir vis dėlto emigracija eina ne mažyn, o didyn, ir nematyti galo, kada kitaip virs. Priaugančioji karta neklauso nei tyrusių žmonių, nei liūdnų nusiskundimų, kurių pilni emigrantų laiškai, griaudžiais žodžiais rašyti… Bent pusė emigrantų, palikusių užjūryje, dingsta mūsų kraštui“.

Ir vaizdelio pabaigoje yra unikalus A. Smetonos apibendrinamas, liečiantis šios dienos piliečius, mąstančius apie tautos akivaizdų išnykimą: „Kas per priežastis to mūsų krašto nužmonėjimo, galėtų pasakyti tik rimtesni tyrimai“.

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Ir vis dėlto A. Smetonos rašinys optimistinis, nes pabaiga remiasi latvių tautos pavyzdžiu: „Stebėtis reikia, kad latviai, kuriems sodžiuje dar ankščiau, nei lietuviams, gyventi, nebėga Amerikon… Ir Latvijos bežemiai, būdami šviesesni už mūsiškius, randa būdą gyventi savo krašte: nuomon ima žemę ar miestan išeina. Mūsiškis ir čia negali su jais rangčiomis eiti; jam stinga mintrumo, jo įrankis kovoje dėl gyvatos yra vieni raumens, kuriais tamposi po Amerikos kasyklas ir fabrikas, užimdamas paskutinio juodadarbio vietą“.

Vaizdelio pabaigoje A. Smetona užsimena, kad netrukus bus visuotinis Rusijos gyventojų surašymas. Prieš keliolika metų statistika yra parodžiusi Lietuvoje lietuvių tik arti dviejų milijonų, o kitais metais pamatysime jų gal dar mažiau. „Amerika bus daugiausiai prarijusi. Baugu pasidarys, žvilgterėjus į mūsų sumažėjusį skaičių! Reiktų rimčiau dairytis vaisto tai mūsų ligai gydyti“.

Atkreipkime dėmesį: taip rašė Antanas Smetona 1911 metais…

 ***

1992 metais kunigas, poetas Ričardas Mikutavičius išleido eilėraščių knygą „Šviesos spalvos“. Buvom pažįstami, jis šią knygą dedikavo ir man… Jos pabaigoje yra skyrius „Kad Lietuva neišsivaikščiotų (variacijos donelaitiška tema)“. Kai Lietuva, atgavusi Lietuvos Nepriklausmybę, toliau tęsė emigracinį pasivaikščiojimą, daugel kartų vis prisiminiau šio poeto knygos skyriaus pavadinimą. R. Mikutavičius bandė sulaikyti lietuvius po Donelaičio… toga. Poetiškai, dvasiškai, net nežinodamas, kad jis pats žus greitai nuo išsilaisvinusio „iš imperijos“ kauniečio, patekusio į turto, dolerių, pragaištį…

Būtent ta materiali pragaištis laukia ir mūsų Lietuvos. Su pinigais, turtais pražus ir mūsų tauta. Bus taip, kaip kažkada kalbėjo I. Suslovas (TSKP CK biuro narys): „bus Lietuva, bet niekada nebebus lietuvių…“ Kas kaltas? Mes visi, pradedant A. Smetonos aprašytojo vaizdelio tikrove, ir baigiant mūsų žurnalistų viešais skelbimais per radiją, televiziją, laikraščius, kad praėjusiasiais Lietuva neteko Kelmės, Plungės, Kupiškio ir kitų miestų, – tiek ir tiek pavogė „emigracijos liga“.

Tai – akivaizdi tiesa… Mano du vaikaičiai tarnauja savanoriais Lietuvos kariuomenėje. Grįžę per atostogas, sako, kad tarnyba sunki. Galėčiau patarti, kad be reikalo tarnauja, – gal už 5 metų, gal už 10 metų, nebebus ko ginti? Jei taip klostysis emigracijos eiga, nebeliks lietuvių! Tai kam tada milijardinės išlaidos kariuomenei, ginklams? Ar už „Niekieno žemę“ gali būti tiek aukojama?

2017.11.17; 03:00

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dauguma didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai yra išeiviai iš kaimo ir nesvarbu, ar tai pirma karta nuo „žagrės“, ar „kelinta“.

Vienaip ar kitaip mes, beveik visi, esam atėję iš Lietuvos kaimo. Pagrindinė problema, ne kada mes palikome kaimą, o kada „kaimas mus paliks“. Kaimas mums suformavo ne tik savitą požiūrį į gamtą, bet ir į žmonių tarpusavio santykius. Šis klausimas mums buvo aktualus praeityje, dabartyje ir dar ilgam išliks aktualus.

Pastarojo dešimtmečio rinkimų rezultatų skirtumų mažėjimo tendencijos tarp miesto ir kaimo elektorato kinta, bet ne taip greitai kaip norėtųsi. Nieko nestebina, jog žmogaus mentaliteto bei moralės konservatizmas daugiau dominuoja kaime nei mieste.

Nuo 1990 metų Lietuvos politinėje padangėje dominavo dvi pagrindinės politinės jėgos, tai TS – LKD (Tėvynės sąjungos, įkurta 1993.05.01 ir Lietuvos krikščionių demokratų partija, įkurta 1917 m. pabaigoje) bei LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija, įkurta 1896.05.01). Visos kitos susikūrusios dabartinės politinės jėgos – tai tik „tradicinių partijų“ nepasiteisinusios politinės veiklos išdava, kitais žodžiais tariant, priedai prie Lietuvos „tradicinių partijų“.

Vienos ar kitos Lietuvos pagrindinių partijų „tariamos ideologijos“ yra kildinamos iš tolimos praeities. Tačiau ideologiniai, moraliniai ar kiti partijų vertybiniai skirtumai dažniausiai galioja tik iki eilinių rinkimų. Galime drąsiai teigti, jog pagrindinių Lietuvos partijų moralinės, ideologinės vertybės deklaruojamos kaip tolimos praeities reliktas egzistuoja tik teoriniame lygmenyje, nes kaip parodė praktika, visos partijos, gavusios tautos mandatą valdyti šalį, tarsi susitarusios praranda savo identitetą ir supanašėja.

Lietuviai, eidami į rinkimus, paprastai balsuoja už daugiausia žadančius, kurie būdami valdžioje dar „neprisidirbo“ ar tiesiog protestuodami. Didžiausią žalą rinkimų rezultatams daro rinkėjų pasyvumas, kurie neidami balsuoti mano, kad nuo jų balso niekas nepasikeis. Galima būtų aptarti praeities rinkimų rezultatų ir politinių partijų veiklos priežastinį ryšį, bet tai palieku rinkėjų sąžinei bei jų lūkesčiams. Manau, jog teisingas posakis: „kiekviena tauta išsirenka tokius valdančiuosius, kokių yra pati verta“. Vadovaujantis šia logika galime teigti, kad dėl esamos socialinės-ekonominės  padėties šalyje atsakingi tik mes patys.

Neturiu nieko priešiško gerb. K. Griniui, bet jo komentaras „Delfyje“ tikrai nustebino. Jo teiginiai apie tai, kad 2008-2012 m. vadovaujančiai TS-LKD partijai ir premjerui A.Kubiliui turime būti dėkingi už nuopelnus, gelbstint Lietuvą nuo krizės, buvo netikėti. Sutinku su teiginiais, kad krizę reikėjo suvaldyti ir tam tikslui taikyti nepopuliarias visuomenės poveikio priemones. Tačiau ne tokia kaina, kokia buvo panaudota ir tikrai tokių ekonomikos vadovėlių, „kaip pažaboti krizę“ pagal A.Kubilių, niekas tikriausiai nerašys.

Esu giliai įsitikinęs, kad politologai privalo objektyviai vertinti praeities politinius įvykius, nepaisant simpatijų ar antipatijų politinėms partijoms ar atskiriems politikams. Studijuojant VU TSPM (tarptautinių santykių ir politikos mokslų) institute pasigedau objektyvumo ar noro kritiškai analizuoti Lietuvos šiuolaikinės politikos aktualijas. Jeigu esi politikas, tai nesi politologas ir atvirkščiai. Lietuvoje dažnai yra nesilaikoma šių nuostatų, tada atsiranda įvairios politinių įvykių aiškinimo interpretacijos, kurios tendencingai yra šališkos ir naudingos konkrečiai politinei jėgai.

Stebimės Kremliaus vadovų vykdomos politikos veiksmais ir  jų propagandos priemonėmis, kuriomis bandoma įrodyti savo „teisėtumą“. Šiam „kilniam“ tikslui įgyvendinti yra tinkamos visos priemonės. Kuo mažiau demokratijos, tuo daugiau dėmesio skiriama poveikiui, t. y. vykdomos politikos pateisinimui.

Lietuva nėra išimtinė šalis, turinti gilias demokratijos tradicijas, tačiau turi didesnę demokratinio šalies valdymo patirtį, lyginant su Rusija, Baltarusija, Ukraina ar kt. NVS (nepriklausomų valstybių sandrauga) šalys. Tačiau vokiečių bei 50 metų sovietų okupaciniai rėžimai padarė savo juodą darbą demokratinio šalies valdymo suvokimui. Pagrindiniai demokratijos vystymosi priešai yra nepasitikėjimas valstybe (valdančiaisiais), teisingumu, gerove bei visuomenės apolitiškumas. Eilinį kartą patikėję valdančiųjų pažadais padaryti Lietuvą patrauklia ir socialiai teisinga valstybę tauta pradeda nusivilti, nes „profesionalų“ vyriausybė bei Seimas savo įstatymais bei sprendimais Lietuvos visuomenę ne konsoliduoja, o skaldo.

Valstiečių ryžtingumas priimant svarbius egzistencinius įstatymus yra silpnas ir mažai veiksmingas ir atvirkščiai, abejotinos reikšmės ar diskutuotini įstatymai buvo priimti „buldozerio“ principu. Dar antikinėje Graikijoje graikų filosofas Sokratas (lot. Socrates (469 pr. Kr.-399 pr. Kr.) sakė, jog “griežčiausias įstatymas dažnai sukelia didžiausią neteisybę“ arba „aš žinau, kad aš nieko nežinau“.

Pastaroji frazė geriausiai tiktų dabartinei Lietuvos vyriausybei. Valstiečiai yra priversti šokti pasiutpolkę ar šokį su ragučiais, nes lėtam vakarietiškam valsui nebėra laiko, greitai nebeliks su kuo „šokti“. Seimo bei vyriausybės vykdomos ar imituojamos reformos žlugdo „valstiečių“ populiarumą bei koalicijos partnerių norą toliau su jais „obuoliauti“.

Palaikydami jų vykdomą politiką, menkinamas ir taip silpnas „socdemų“ populiarumas. Tuo tarpu TS-LKD partija būdama opozicijoje atvirkščiai labai noriai bendradarbiauja su valstiečiais, norėdama daryti įtaką valdantiesiems bei kiršinti koalicijos partnerius. Tai jau ne polka, o polka su ragučiais, kur vedantysis šokėjas pasirenka jam patinkantį partnerį, kurį bet kad gali pakeisti.       

Naujasis „socdemų“ lyderis, nebūdamas Seimo nariu, tačiau turintis daug ambicijų tapti įtakingu, bet turintis mažai galimybių tą padaryti. Politikoje kaip ir sporte norai gali būti dideli ir ambicingi, bet galimybės ribotos. Kiek ilgai užtruks šis pašėlęs politinis šokis ir partnerių ištvermės bandymai, parodys laikas? Tik ar užteks laiko ir kantrybės „žiūrovams“ – lieka paslaptis? Gal valdantiesiems praverstų ir kito antikinio romėnų filosofo ir politiko išminties perlai?

Žmogaus gerumasįstatymų vadas. Klysta kiekvienas, klaidos neišsižada tik beprotis. Kuo žmogus protingesnis, tuo jis kuklesnis. Teisingumo pradmenys yra du: niekam nekenkti ir duoti naudos visuomenei. Darbai yra svarbiau už žodžius. Svarbiau yra apgalvotai veikti negu protingai mąstyti. Ciceronas. (Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.) – senovės romėnų politikas, filosofas).

2017.08.07; 01:30