Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ketvirtadienį pradėdami „Didžiąją idėjų ir pokyčių konferenciją“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis paskelbė tris idėjas Lietuvai.

Iš 1500 registruotų idėjų Lietuvai išrinktos: dvigubos pilietybės įteisinimas, mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m. ir pagalba jaunoms šeimos įsigyjant būstus bei biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas.

Iniciatyva „Idėja Lietuvai“ truko penkis mėnesius, piliečiai ir organizacijos pasiūlė pusantro tūkstančio idėjų, ką daryti, kad šaliai ir tautiečiams gyventųsi geriau.

Pirmąją idėją – mokytojas prestižinė profesija iki 2025 metų – paskelbusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad kiekvienam iš mūsų mokytojas – ar tai buvo mūsų tėvai, šeima , draugai, mokytojas, ar vėliau mokiusieji mus dirbti, gyventi – išlieka kiekvienam svarbiausias. Pasak Prezidentės, nuo mokytojo priklauso, kokia bus Lietuva, kokia bus valstybė.

„Kaip žiūrėsime į mokytoją, priklausys visų mūsų ateitis“, pabrėždama, kad mokytojo profesija – lyg lakmuso popierėlis, sakė Prezidentė. D. Grybauskaitės žodžiais, Išsilavinusi tauta niekada nebus pavergta, nei šmeižtu, nei šantažu, nei žodžiu, nei veiksmu.

„Šis projektas – tai galimybė pažvelgti į mūsų valstybės ateitį piliečių akimis. Drąsios, skatinančios proveržį ir pokyčius, o svarbiausia – vienijančios tautą idėjos yra stipriausia valstybės varomoji jėga. Džiaugiuosi, kad dauguma visuomenės idėjų turi bendrą vardiklį su Vyriausybės užsibrėžtais tikslais ir atliekamais darbais. Viliuosi, kad sutelkę pastangas ir nukreipę energiją teigiama linkme, visuomenei svarbiausias idėjas paversime kūnu“, – konferencijos dalyvius sveikino S. Skvernelis. 

Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Pristatydamas idėją įteisinti dvigubą pilietybę, V. Pranckietis sakė, kad ji bręsta jau kurį laiką.

„Gera žinoti, kad ją pradėjome įgyvendinti dar gerokai iki šio renginio – esame pažengę, nes kalbėjome apie tai jau seniai. Galiu tik pasidžiaugti, kad visuomenė šį klausimą iškėlė prioritetu, tai tik parodo, kaip labai mums rūpi Lietuvos žmonės. Visi pasaulio lietuviai“, – sakė Seimo Pirmininkas.

Idėjų Lietuvai trejetas buvo atrinktas įvertinus jų populiarumą, skaitomumą, pasikartojimą, taip pat atlikus profesionalų ir visuomenės apklausas. Dviem idėjoms iš vienos srities surinkus vienodą balų skaičių ir gavus aukščiausius įvertinimus tiek ekspertų, tiek visuomenės apklausose, jos abi buvo sujungtos kaip viena bendra idėja.

„Gauti apklausų rezultatai parodė, kad vis tik vienoje kategorijoje dvi idėjos – padėti jaunoms šeimos įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas – surinko vienodai balų, dėl to buvo nuspręsta abi šias idėjas sujungti ir paskelbti kaip vieną: neteisinga būtų kurią nors ignoruoti“, – komentavo tyrimų bendrovės „Spinter“ vadovas Ignas Zokas.

Žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas džiaugėsi, kad didžioji dalis jų atliktos apklausos respondentų rodė didelį susidomėjimą ir suinteresuotumą.

„Jie norėjo ir nori, kad Lietuva darytų proveržį, nes dabar mato tam tikrą sutrikimą ir delsimą. Dabar, jau paskelbus idėjas, jas visas galima įgyvendinti, jei politikai prie to rimčiau prisidės“, – sakė jis.

Pernai rudenį Lietuvoje pristatyta iniciatyva suvienijo šalies žiniasklaidą, verslą ir visuomenę. Visi norintys galėjo siūlyti savo idėjas Lietuvai, kurios buvo skelbiamos viešame tinklapyje, o sulaukusios daugiausiai susidomėjimo ir palaikymo buvo aptariamos iniciatyvoje dalyvaujančiose žiniasklaidos priemonėse, visoje šalyje organizuotose viešose diskusijose.

Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Idėjų rinkimo etape, 2017-ųjų rugsėjo 7-lapkričio 19 dienomis, buvo pasiūlyta per 1500 idėjų, kurios buvo priskirtos vienai iš 14 sričių: aplinkos apsaugos, energetikos, ekonomikos, krašto apsaugos, kultūros, socialinės apsaugos, susisiekimo, sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, teisės, žemės ūkio, vidaus reikalų ir kitoms.

Žurnalistai iš DELFI, LRT, 15min, Laisvės TV, Žinių radijo, LNK, INFO TV, naujienų agentūros ELTA, „Savaitės“, Nacionalinės rajonų ir miesto laikraščių leidėjų asociacijos, taip pat nepriklausomi žurnalistai, visi kartu susivieniję į „Žurnalistų klubą“, rinko idėjas kalbindami žymius šalies asmenis, skirtingų sričių profesionalus, ekspertus.

Vėliau, nuo lapkričio 20 dienos iki 2018 m. sausio 1-osios vyko diskusijų apie idėjas etapas: didžiausiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose gyvai diskutuota skirtingomis temomis drauge, moderuojant iniciatyvos „Žurnalistų klubas“ nariams. Diskusijose dalyvavo miestų, rajonų valdžios atstovai, įtakingiausi sričių ekspertai. Idėjos taip pat buvo analizuojamos ir žiniasklaidos priemonių TV laidose, forumuose, radijo laidose, straipsniuose.

Skaičiuojama, kad per penkis iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ mėnesius, buvo parašyti 402 jai skirti straipsniai, internete pasiekta 1 520 454 unikalių vartotojų, sukurtos 58 radijo laidos, radijo eteryje pasiekta beveik milijonas klausytojų, sukurtos 127 tiesioginės transliacijos ir reportažai, kurie peržiūrėti daugiau nei milijoną kartų.

Interneto puslapyje idejalietuvai.lt surinkta ir užregistruota pusantro tūkstančio idėjų, tarp kurių buvo daugybė vertų įgyvendinimo, bet teko apsispręsti, kurios idėjos bus atrinktos, kad Lietuva koncentruotųsi į jų įgyvendinimą tolesniame iniciatyvos etape.

2017 m. gruodį buvo paskelbtas 30 išgrynintų idėjų sąrašas. Į jį idėjos atrinktos remiantis trimis kriterijais: skaitomumu, idėjų pasikartojimu ir populiarumu. Skaitomumo statistiką sekė visos iniciatyvoje dalyvaujančios žiniasklaidos priemonės, populiarumas buvo vertinamas žiūrint, kiek žmonių išreiškė palaikymą paspausdami mygtuką „Verta įgyvendinti“ prie idėjos tinklapyje idejalietuvai.lt. Pasikartojimai rodė, kiek žmonių siūlė tą pačią ar labai panašią idėją.

Galiausiai iš šio sąrašo buvo atrinktos trys svarbiausios idėjos. Tai buvo daroma pasitelkus apklausų profesionalus, tyrimų agentūrą „Spinter“ ir reitingavimo ekspertus žurnalą „Reitingai“. Žurnalas „Reitingai“ apklausė 600 įtakingiausiųjų šalies ekspertų ir profesionalų. Kiekvienoje iš trijų sričių respondentai rinko po vieną idėją, kuri, jų manymu, Lietuvai yra svarbiausia šiuo metu.

„Spinter tyrimai“ atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą – buvo apklausta 1000 šalies gyventojų. Jie, kaip ir ekspertai, kiekvienoje iš trijų sričių rinko po vieną, jų vertinimu, Lietuvai svarbiausią idėją. Susumavus šių apklausų rezultatus buvo atspindėta bendra visuomenės nuomonė.

G. Sarafinas pažymėjo, kad apibendrinant ekspertų apklausos rezultatus, tapo akivaizdu, kad didžiausią palaikymą iš jų gavo visą šalį paliečiančios, daugeliui žmonių rūpinčios idėjos.

Pasak I. Zoko, kalbant apie sąrašo apačioje esančias idėjas tarp ekspertų ir visuomenės nuomonių kai kur buvo atotrūkis, bet dėl populiariausių idėjų nuomonės sutapo.

Viena iš idėjų Lietuvai – dvigubos pilietybės įteisinimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Nebuvo taip, kad ekspertams kuri nors idėja būtų buvusi pirmoje vietoje, o visuomenės apklausoje – paskutinėje. Kartais idėjos apsikeisdavo vietomis sąraše, bet iš esmės prioritetai buvo panašūs. Galima teigti, kad rezultatai parodo bendrą šalies matymą“, – sakė I. Zokas.

Portale idejalietuvai.lt „Verta įgyvendinti“ daugiausia kartų paspausta prie idėjos įteisinti kanapių naudojimą rekreacijai, bet visuomenės ir ekspertų apklausų rezultatai parodė, kad ši idėja vis dėlto neturi didžiausio palaikymo.

„Ši idėja skamba kaip egzotiška, kelianti daug emocijų, gal dėl to ji sulaukė daug dėmesio socialinėje medijoje. Tačiau kai žmonės atsakingai peržiūrėdavo idėjų sąrašą ir jų būdavo paprašyta realiai išrinkti vertas įgyvendinti idėjas, jų vertinimas buvo kitoks ir ši idėja nukeliavo į antrą planą.

Ieva Urbonaitė-Vainienė (Eltos korespondentė)

2018.02.02; 01:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pyktis būna visoks. Vienas pyktis – mobilizuojantis. Jis paskatina mobilizuoti visas jėgas,  protą ar gudrumą, kad būtų pasipriešinta tam, kas sukėlė pyktį, pavyzdžiui, neteisybei, prievartai,  atvirai deklaruojamam stipresniojo cinizmui.

Kitas pyktis – pančiojantis, išsunkiantis. Jis kyla iš bejėgiškumo, iš  silpnumo, iš nesugebėjimo pasipriešinti  visam tam, kas erzina, kas trukdo gyventi visavertį, orų gyvenimą, tame tarpe – neteisybei ir … (žr. aukščiau).

Šiandien Lietuvos visuomenė, sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, yra persunkta pykčio. Tėvai pyksta ant vaikų, vaikai, savo ruožtu, ant tėvų. Darbininkai, tarnautojai, valdininkai – ant darbdavių, nesvarbu, ar pastarieji būtų privataus verslo rykliai, ar visuomenės gerovę, saugumą turinti užtikrinti valstybinė įstaiga.

Pagaliau, piliečiai pyksta ant valstybės, kuri jiems, piliečiams, neužtikrina norimo (pra)gyvenimo bei saugumo lygio, todėl jie, keikdami valstybę ir jos valdžią, kurią galėtų patys išsirinkti, bet kažkodėl išsirenka „ne tokią“, neša muilą iš tokios valstybės, tuo pat metu dar papildomai pykdami ant jos už tai, kad šioji nebenori jų laikyti savo  piliečiais.

Ir jie taip įsijaučia į savo pyktį ir pretenzijas, kad nebemato savo veiksmų nelogiškumo: turi teisę  pasirinkti protingai, bet kažkodėl pasirenka šustauskus; bėga lauk ir kartu nori išlikti susaistyti su paliekama valstybe  tam tikru popierėliu…

Tarp labiausiai supykusių – mokytojai. Ir pyksta jie kažkaip totaliai, ant visų… Ne tik ant valdžios Vilniuje, bet ir ant savivaldybių lygio valdžios, ir ant mokinių, jų tėvų, ir vienas ant kito… Galiausiai – ant Lietuvos, tėvynės ir valstybės.

Ar jie teisūs?

Senovės romėnai turėjo sparnuotą posakį: „Jupiteri, tu pyksti? Tu neteisus!” Romėnai buvo įsitikinę, jog kam jau kam, bet dievui pykti kvaila:  juk tai nuo jo valios priklauso visa,  ir kas gera, ir kas bloga, tad pyktis – tik silpnųjų ir neprotingųjų priebėga.

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Mokytojai šiandien – tikrai ne (nebe?) dievai. Ir psichologai, ir pedagogai, ir visa kita su mokykla susieta bendruomenė pripažįsta, jog mokytojas šiandien – pasigailėtina figūra, kurią, esą, galima rykštele vaikyti po klasę (o kai kuriose mokyklose juk taip ir atsitinka…). Patys jie irgi jaučiasi nevertinami, negerbiami, netgi kažkokie visų pastumdėliai. Ryškėja tam tikras kognityvinis disonansas (tuo terminu psichologai vadina asmenį iš vidaus draskantį diskomforto jausmą): tiek visuomenei, tiek patiems pedagogams nebeaišku, kas šiandien yra pedagogas. Ar jis –  tik ugdymo paslaugų teikėjas, ar dar  ir tas autoritetas, kuris įkvepia ir  veda mokinius paskui save (jei tik žinotų, kur…)? O būti tuo ir tuo viename asmenyje – užduotis, galima sakyti, neįmanoma tiek  vertybiškai, tiek ir elementarios kultūros prasme.

Papildomą ryšelį žabų į mokytojus spirginantį laužą visada pasirengusi pamėtėti administracija, kuri, maža kuo prisėdama prie pačios išprovokuoto ir mokyklos bendruomenėje įsisiautėjančio psichologinio, vertybinio disonanso, neužmiršta priminti pedagogams laukianti gerų rezultatų, užverčia juos vis naujais, su mokymo kokybe, su egzaminais susijusiais reikalavimais, kurie suskaičiuojami, išmatuojami, išreiškiami lentelėmis ir diagramomis. Tuo tarpu tokie įgūdžiai, kaip moksleivio elgesys, drausmingumas (bijau, kad jauni pedagogai net nėra girdėję šio žodžio), bendravimo gebėjimai nėra nei specialiai ugdomi, nei kaip nors atskirai įvertinami. Dėl to visi šie įgūdžiai atrofuojasi, o jų stygių skaudžiausiai ant savęs pajunta pirmiausiai patys mokytojai.

Kita problema: pasikeitė moksleivių kontingentas. Daug vaikų hiperaktyvūs, yra su dėmesio trūkumo sindromu. Tačiau vis tiek tai vaikai. Jų intelektas normalus, bet esama tam tikrų pokyčių neuronų lygmenyje, todėl tokie vaikai negali sukaupti ir ilgesnį laiką išlaikyti dėmesio. Jie būna neramūs, trukdo mokytojams, kitiems mokiniams. Iš klasės tokio mokinio mokytoja(s) išvyti negali, o kaip su tokiu dirbti jo(s) niekas nemokė. Ir neretai tai perauga į tragediją, profesinę tragediją, ypač jei klasėje tokių mokinių – ne vienas, o keli.

O juk beveik visi – mokiniai, jų tėvai, valdžia – norėtų, kad mokykla prilygtų rojui. Daug kalbama apie toleranciją, kuri pasireiškia ir tuo, kad į paprastą mokyklą, kurioje dauguma mokytojų – „tik“ mokytojai, be specialaus psichologinio ir medicininio paruošimo, tolerantiškai priimami ligoti vaikai. Ne su judėjimo ar regos negalia – su tuo nesunku išmokti susigyventi ir mokiniams, ir  mokytojams, – bet su intelektinio, psichinio išsivystymo nukrypimais. Išmokti su(si)gyventi su tokiais vaikais kur kas sunkiau. Ir jei mokytojai neturi kito pasirinkimo, kaip „toleruoti“, tai tėvai, abstrakčiai lyg ir pritardami, kad – taip, reikia toleruoti visokius vaikus, susidūrę su faktu, kad jų klasėje  mokosi sutrikusio intelekto vaikas, ima reikalauti tokį vaiką perkelti kitur… Esą, mokytojas būna priverstas didelę dozę dėmesio skirti tam išskirtiniam vaikui, bet egzaminą juk reikės laikyti jo „normaliajam“ vaikui, be jokių ten nuolaidų ar išlygų! Vėl atsiranda tas kognityvinis disonansas, kurio nebuvo ankstesnėje mokykloje, nei “smetoninėje“, nei sovietinėje.

Mokytojai pyksta… Juos labai įžeidė premjero Sauliaus Skvernelio perspektyvinis „projektas“: pirma – geresni mokinių žinių rezultatai, ir tik po to – didesni atlyginimai mokytojams.

Kas be ko, pagrindo pykti jie turi daug. Ne mažiau, kaip medikai, bibliotekininkai ar miškininkai. Bet ar jie teisūs? Ar pyktis – vienintelė emocija, kuria pedagogai šiandien gali reaguoti į iškylančias problemas? Juolab, kad patys vaikai mažiausiai kalti dėl to, kad tapo nepatogiais, neretai – grubiais, gąsdinančiais…

Patys pedagogai teigia žinantys, kaip reikia (reikėtų?) dirbti, ką daryti, kad jų darbo rezultatai šoktelėtų į ikireformines aukštumas, tačiau aš drįstu tuo suabejoti, pirmiausia todėl, kad dažniausiai viskas suvedama vien į didesnius atlyginimus.

Galbūt didesni atlyginimai sustabdytų kadrų nutekėjimą iš mokyklų ar pritrauktų į mokyklas jaunus specialistus, kurie už tą didesnį atlyginimą sutiktų kęsti dabartinius iškreiptus (iškrypėliškus) santykius tarp mokytojų ir mokinių. Tačiau didesni atlyginimai vargu ar kompensuotų neigiamą efektą, kuris atsiranda dėl to, kad pedagogai yra priversti dirbti pagal nesubalansuotas, primityvias programas, orientuojantis į vos ne kasmet keičiamus reikalavimus bei vertinimo standartus.

Kita vertus, kokio rezultato galima tikėtis iš mokytojo lituanisto, kuris nebetiki lietuvių kalbos ateitimi, nebelaiko savo misija ugdyti meilę ir pagarbą gimtajai kalbai, pasididžiavimą ja kaip vertingiausiu ne tik mūsų tautos, mūsų etnoso, bet ir visos indoeuropiečių kalbų šeimos lingvistiniu paveldu? 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ko vertas istorijos mokytojas, kuris nebežino, vardan ko reikia gilintis į lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės istorijos vingrybes, kuris aiškina, kad mes turime per daug valstybinių švenčių, bet kuriam neužkliūva tokios „alaus šventės“ kaip  Joninės ar Gegužės 1- ji? Kiek jam reikia sumokėti už tai, kad  vaikus mokytų ne svetimtaučių akimis vertinamos bei interpretuojamos, bet pačių lietuvių kuriamos ir rašomos lietuvių tautos, Lietuvos valstybės istorijos?

Jei pedagogo neįkvepia meilė pasirinktai specialybei, pedagogo misijai, pagaliau, meilė tautai, patriotizmas, – ar gali visą tą emocijų kompleksą  atstoti  didesnis atlyginimas? Gal būt, už jį kai kurie pedagogai suvaidintų patriotus, kaip kažkada jų pirmtakai vaidino ateistus, socializmo, komunizmo statytojų  ugdytojus, bet vaikai –pernelyg  jautri substancija, kad visus juos būtų galima taip primityviai apgauti. Jie arba nepatikės ir negerbs perdėm merkantilių pedagogų, arba patys, vardan būsimos karjeros, mokysis apsimetinėti ir veidmainiauti. Ar tokio rezultato norime?

Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagaliau, jei šiandien Švietimo ministerijos iniciatyva ar jai laiminant iš aukštųjų mokyklų struktūros dingsta lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos katedros, jei mažinamas lituanistikos disciplinoms skiriamų valandų skaičius, jei lietuvių literatūros egzaminą mokyklose leidžiama laikyti neskaičius lietuvių autorių kūrinių, o pedagogai, dėstytojai ir toliau piktinasi tik savo mažais atlyginimais – ko vertas tas jų pasipiktinimas?  Ir kiek vertas jų darbas?

Neturiu atsakymo. Tad guodžiuosi, cituodama Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje saugumą seniausia pasaulio knyga laikomą Priso Papirusą, kurio tekstai siekia III-čią tūkstantmetį prieš Kristų: „Mūsų šalis – giliame nuosmukyje: klesti kyšininkavimas ir korupcija; vaikai nebeklauso tėvų; kiekvienas nori parašyti knygą, ir pasaulio pabaiga jau visai arti“.

Arti – daugiau kaip penkis tūkstančius metų? Tikrai guodžia…

2017.11.30; 06:00

Būsima istorijos mokytoja Gabrielė Akinskaitė dar mokydamasi mokykloje nusprendė studijuoti istoriją Lietuvos edukologijos universitete (LEU). Pedagogo profesiją pasirinko todėl, kad visada norėjo stovėti prieš auditoriją.

„Gal kiek ir egoistiškai nuskambės, bet man patinka, kai daugelio žmonių smalsios akys yra nukreiptos į mane. Jaučiu savotišką malonumą kalbėdama prieš auditoriją“, – sako ji.

Nors pasirinkimą labiau nulėmė merginos asmeninės savybės, tačiau nemažai įtakos šiam sprendimui turėjo ir tai, jog G. Akinskaitės mama Ilona taip pat yra pedagogė – ji moko vaikus lietuvių kalbos Vilniaus Joachimo Lelevelio vidurinėje mokykloje. G. Akinskaitė neabejoja, kad vaikui, augančiam šeimoje, kurioje yra bent vienas pedagogas, lengviau socializuotis mokykloje. „Mano mama mane nuo 3–4 metukų vesdavosi su savimi į darbą, tad aš mačiau, kaip viskas vyksta: pamoka, pertrauka, pamoka ir t. t.“ – prisimena ji. Taigi pradėjus lankyti mokyklą buvo lengviau priprasti prie sistemos.

Mergina sako užaugusi kitokia dar ir todėl, nes matė, kaip sunkiai dirba jos mama, taigi jaučia rimtą pagarbą mokytojams. „Jau būdama vyresnė, kai klasės draugai skųsdavosi, jog mokytoja vieną ar kitą darbą daro negerai, beveik visada stengdavausi užstoti mokytoją ir išaiškinti jiems tam tikrus mokytojų poelgius“, – prisimena LEU trečiakursė, kuri mokėsi Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje.

Domėtis istorija G. Akinskaitė pradėjo 9 klasėje, mokytojos, gebėjusios paskatinti mokinius domėtis jos mokomu dalyku, dėka. „Istorija yra dalykas, kurį moku ir suprantu. Kadangi ji apima ir kitas sritis (socialinę, politinę ir pan.), man norėjosi turėti platesnį požiūrį į pasaulį. Į LEU stoti sugalvojau jau 10–11 klasėje, kai lankiau papildomas pamokas pas vieną iš savo dabartinių dėstytojų. Mane palaikė ir mano mokytoja, kuri norėjo, kad turėčiau kuo didesnį žinių bagažą, todėl reikalavo iš manęs daugiau nei iš kitų bendraklasių“, – prisimena ji.

Studentei visada patiko skaityti, mąstyti, diskutuoti apie kūrinius, suvokti šių dienų įvykius atsigręžiant į praeitį. Tad didelio galvos skausmo renkantis studijas ji neturėjo. „Aš jau buvau tvirtai nusprendusi, kur studijuosiu, ir nedvejojau. Turėjau vieną jauną mokytoją, kuris man papasakojo, kaip vyksta studijos LEU, apie paskaitas ir praktikas. Man buvo įdomu, kad studijos yra derinamos su praktika“, – kalbaji, kodėl pasirinko LEU.

Savo pasirinkimu mergina nenusivylė, jai patinka, kad LEU suteikia ne tik žinių, bet ir moko kritiškai mąstyti. „Į visus istorinius įvykius yra mokoma pažvelgti iš įvairių pusių, suvokti priežastis, padarinius ir pan. Man, kaip asmenybei, studijos suteikia daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Džiaugiuosi, kadgreta teorinės medžiagos turime praktikų“, – pasakoja studentė.

Ji įsitikinusi, kad pedagogo darbas, o ypač istoriko, visuomenei yra labai svarbus. Kasmet mažėja Lietuvos gyventojų, todėl reikia žmonių, kurie dirbtų dėl Lietuvos. „Geras istorijos mokytojas yra tik tas, kuris myli savo kraštą ir nori dėl jo stengtis. Mokytojas turi ugdyti patriotiškus vaikus, kurie ieškotų būdų, kaip geriau gyventi Lietuvoje“, – sako ji.

Apibrėžti, koks yra geras pedagogas, labai sunku. Bet G. Akinskaitė įsitikinusi, kad geras mokytojas geba prisitaikyti prie kiekvieno mokinio charakterio, darbo tempo ir gebėjimų. „Iš praktikos žinau, kad tai labai sunku padaryti. Esu griežta mokytoja, tačiau, mano manymu, protingai griežtas mokytojas gali suteikti ne tik žinių, bet įskiepyti ir tam tikrų bendražmogiškų vertybių. Visada mokykloje labiau mėgau ir gerbiau tuos mokytojus, kurie labai aiškiai parodydavo, kad jis yra mokytojas, tačiau rasdavo būdų pabūti ir mokinių draugu“, – sako LEU istorijos bakalauro studijų programos trečiakursė G. Akinskaitė.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.

Nuotraukoje: pedagogo profesiją pasirinkusi Gabrielė Akinskaitė.

2016.06.01; 17:07