Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Antrasis prezidento Gitano Nausėdos pranešimas Seime buvo kompleksinis, apimantis daug sričių, labai išsamus pranešimas. Apie jį tikriausiai dar bus kalbama ne vieną dieną, savo nuomonę išsakys atskirų sferų ekspertai ir specialistai, skirtingų partijų politikai. Tačiau čia leiskite pasidalinti savo dar labai karštu įspūdžiu, užbėgant už akių visiems galimiems komentarams, siekiant, kad svarbiausi dalykai nepasimestų tarp smulkmenų arba skirtingų temų ir potemių labirintuose. Kartais iš tiesų taip būna, kad pirmasis įspūdis yra teisingiausias.

Daugiapakopis pranešimas apie aktualijas netapo padriku reagavimu į skirtingus įvykius pirmiausiai dėl to, kad skirtingas apmąstymų gijas į vieną visumą čia suveda, nuodugnumą ir konceptualumą užtikrina dominuojanti mintis apie tai, jog visomis išgalėmis reikia siekti, kad mūsų žmonės nenusiviltų savo valstybe.  

Tai tarsi ir paprastutė mintis, tačiau pasakyta laiku ir vietoje, ji gali padėti atpažinti mirtinai pavojingą užkratą mūsų valstybei šiomis dienomis, kai kraštutinai egoistiniai vienos ar dviejų partijų ir negausių žmonių grupių interesai yra priešpastatomi žmonių daugumos interesams.   

Demokratijos idėja įpareigoja ginti kiekvieno žmogaus pamatines teises, tačiau jau seniai reikėjo pagalvoti ir apie tai, kas gins tokią valstybę, kai lobizmas yra laikomas didesne vertybe nei pačios valstybės gyvastingumas ir atsparumas erozijai, kai per prievartą yra bandoma įskiepyti karikatūrinę pažangos sampratą, o naujais ideokratiniais užkeikimais neskubantys persiimti žmonės yra išjuokiami, paverčiami patyčių objektu. Taip pradedanti nusistovėti dalykų padėtis yra didžiausias pavojus šalies nacionaliniam saugumui, savo ruožtu G. Nausėdos raginimas sugrįžti prie pačių žmonių, tiksliai diagnozuojant pavojų, nurodo teisingiausią ir labiausiai pagrįstą būdą užkardinti kelią valstybės pavertimui negyvybinga iškamša.

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Toks raginimas sugrįžti prie pačių žmonių įpareigoja prezidentą taip pat kelti klausimą dėl savivaldos teisių išplėtimo ir naujos redakcijos Referendumų įstatymo priėmimo, siekiant labiau civilizuotos, atitinkančios demokratinių šalių patirtį šio įstatymo būklės.

Vardan palyginimo galima prisiminti, kad neseniai įvykusiame Laisvės partijos suvažiavime toks Mitalas, vienas iš odiozinių šio sambūrio veikėjų, pateikė neįtikėtinai kuriozišką sugretinimą, kad neva Gediminas, kviesdamas atvykti viso pasaulio pirklius ir amatininkus į Vilnių, neorganizavo jokių referendumų. Taigi kyla klausimas – kuris iš Laisvės partijos veikėjų pretenduoja į monarcho statusą, nieko nelaukdamas? Kitą savaitę ruošiuosi paskelbti mano išrinktas su trumpais komentarais 5 pastaruoju metu mūsų politikų pasakytas didžiausias nesąmones ir planuoju uždėti Mitalui tikrai ne Gedimino, o Minedo karūną.

Kita vertus, raginimas sugrįžti prie pačių žmonių neužsibaigia tik savivaldos, regionų savarankiškumo ar referendumo klausimais. G. Nausėda labai teisingai atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje prasidėjo ankstesniais nepriklausomybės laikais nematytas neregėtas moralinis žmonių terorizavimas, nedidelei žmonių grupelei monopolizavus tiesą, įsteigus kažką panašaus į tiesos ministeriją, blokuojančią nuomonių įvairovę. Toks orveliško tipo tiesos ministerijos privilegijuotas atstovas neabejotinai Vytautas Bruveris, dalyvavęs ir prezidentinio pranešimo transliacijos metu su savo nešvankiais komentarais. Kas be ko, žinodami, kad į laidą yra kviečiamas V. Bruveris, iš anksto galima nuspėti ir laidos organizatorių idėjinio užsiangažavimo intenciją, nes šis žurnalistas labiausiai nuosekliai pasisako prieš bet kokias nacionalinio tapatumo apraiškas Lietuvoje.

Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kažkada rašiau, kad V. Bruveris vienoje rankoje laiko aštriąją plunksną, o kitoje – savo apipjaustytą pasididžiavimą. Tačiau dabar, paūmėjus situacijai, jau matosi, kad minėtas žurnalistas į savo apipjaustytą pasididžiavimą laikosi įsikibęs abejomis rankomis. Kaip atrodo, tokios konfigūracijos molinė, metalinė, medinė arba dar kitaip medžiagiškai įkūnyta skulptūrėlė turėtų būti įteikta kiekvienam tiesos ministerijos specialistui kaip savotiškas pasižymėjimo ženklas.

2021.06.08; 13:32

Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius sako, kad, sekmadienio ryto duomenimis, užsiregistravusių norinčių į Lietuvą grįžti šalies piliečių skaičius siekia beveik 3800.
 
„Šiandien ryte yra užsiregistravusių norinčių grįžti į Lietuvą 3734 piliečiai. Grįžo jau iki sekmadienio ryto 2284 piliečiai“, – žurnalistams sekmadienį sakė J. Narkevičius.
 
Pasak jo, apie 400 lietuvių nori grįžti iš Ispanijos.
 
„Iš Ispanijos – apie 400, toliau išsibarstymas. Dar iš Jungtinės Karalystės 200 laukia, bet manome, kad tas skaičius didės, priklausomai nuo to, ar žmonės, kurie išvažiavo ten dirbti, norės grįžti, nes tų, kurie išvažiavo atostogauti, srautas mažėja“, – sakė susisiekimo ministras.
 
Užsienio reikalų ministerija anksčiau nurodė, kad Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija nagrinėja komercinių skrydžių galimybes.
 
Komisijai yra pateikti ambasadų registracijos duomenys apie Lietuvos piliečių transportavimo poreikius. Ambasados, gavusios informaciją, susisieks su užsiregistravusiais piliečiais ir informuos juos apie komercinių skrydžių galimybes ir transportavimo kainą.
 
Jei iki išvykimo dienos buvimo šalyje būtų įvestas karantinas, piliečiams rekomenduojama susirasti gyvenamąjį plotą, kuriame galėtų izoliuotis, sekti vietos institucijų informaciją ir laikytis jų nurodymų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.22; 16:22

Užsienio reikalų ministerija skelbia neturinti duomenų, kad per sekmadienio rytą, balandžio 21 dieną, Šri Lankoje įvykdytus teroro aktus keliose šalies bažnyčiose ir keliuose viešbučiuose būtų nukentėjusių Lietuvos piliečių. 

Kaip jau pranešta, ryte Šri Lankoje įvykdyti keli teroro aktai. Teigiama, kad per sprogimus, kurie Šv. Velykų sekmadienį nugriaudėjo keliose Šri Lankos bažnyčiose ir keliuose viešbučiuose, žuvo mažiausiai 156 žmonės, iš jų 35 užsieniečiai, keli šimtai sužeisti. Šalies sostinėje Kolombe per sprogimus trijuose viešbučiuose ir vienoje bažnyčioje žuvo mažiausiai 45 žmonės. Dar 25 žmonės žuvo Batikaloa mieste, kur sprogimas driokstelėjo vienoje bažnyčioje. 67 žmonės žuvo Negombe, kur sprogimas įvyko vienoje bažnyčioje. 

Užsienio reikalų ministerija primena, kad pirminė informacija konsulinės pagalbos klausimais Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje visą parą teikiama telefonu +370 5 236 2444, el. paštu pilieciai@urm.lt, arba per WhatsApp programėlę: +370 6998 3537 

Lietuvos ambasados Indijoje kontaktai: +91 11 4313 2200, amb.in@urm.lt, http://in.mfa.lt 

Užsienio reikalų ministerija rekomenduoja parsisiųsti programėlę „Keliauk saugiai“ ir gauti aktualią konsulinę informaciją, tiesioginius ministerijos pranešimus esant krizinei situacijai užsienio šalyje. iOS: https://goo.gl/dOxeli; Android: https://goo.gl/rPwrfx
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.21; 13:00

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsakymas į šį klausimą slypi mumyse. Kiekvienas savaip įsivaizduojame, kokia turi būti Lietuva ir kokie piliečiai joje turi gyventi bei koks tarpusavio ryšys turėtų būti.

Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, jog ši iniciatyva atkeliauja iš „apačios“, t. y. iš liaudies. Tačiau akylesnis ar sumanesnis pilietis pastebėtų, jog neseniai žiniasklaidoje paskelbti įtakingiausi Lietuvos piliečiai „spontaniškai“ imasi gelbėti Lietuvą nuo išnykimo. Pasirinktas šio forumo formatas gal ir tinkamas, bet, manau, nėra iki galo paruoštas ar pasiruošęs atlikti rimtas reformas. Demonstruoti tik vieši pamąstymai, ką galbūt reiktų keisti ar keistis.

Kaip žinia, bet kokia reforma negali būti įgyvendinta be įstatymų leidėjų ir vykdomosios valdžios paramos. Pastarieji, jau susikūrę sau geresnes gyvenimo sąlygas, mažai galvoja apie eilinių „mirtingųjų“ bėdas. Toks uždaras ratas suponuoja amžina šekspyrišką dilemą „būti ar nebūti“. Šiuolaikinė politinė Lietuvos situacija leidžia piliečiams rinktis kur, su kuo ir kaip gyventi.

Pagal Williamo Strausso ir Neilo Howe‘o teoriją, kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes.

Vadovaujantis šia teorija galėtume teigti, kad po nepriklausomybės atgavimo jau baigiame įpusėti antrosios kartos formavimą. Dar vieną išvadą galėtume daryti – kad šis procesas įvyktų, reikia mažiausiai dvidešimt metų.

Ilgalaikės Lietuvos geopolitinės vystymosi strategijos ligi šiol nėra. Paprastai politikai ir kiti veikėjai apsiriboja ketverių – penkerių metų laikotarpio planavimu. Dažnai ir tai nėra atliekama, o keičiama politinio susitarimo ir vienybės vardan. Norvegija, kaip laimingiausių piliečių šalis, vis tiek ieško naujų, dar tobulesnių politinės – ekonominės valstybės valdymo priemonių savo piliečių socialinei padėčiai gerinti.

Sutinku su Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės mintimis, jog nereikia mūsų gąsdinti ir patiems gąsdintis, bet informuoti kitas pasaulio valstybes apie smerktinus ir grobikiškus „valstybių-agresorių“ veiksmus būtina. Viskas būtų nepriekaištinga ir tvarkoj, jei ne apgailėtina vidinė šalies socialinė – demografinė situacija. Pareigingumo ir reiklumo skatinimas kitiems yra gera bet kokio lygmens vadovo savybė, tačiau tik tuo atveju, jei šių principų laikosi ir jis pats. Kaip sako liaudies išmintis: dažnas „moralistas pastebi mažą krislą kito akyje, o savoje nemato ir rąsto“.

Kodėl socialinė padėtis Lietuvoje nesikeičia arba kinta labai lėtai, tai jau kitos liaudies išminties perliukas: “sotus alkano neužjaučia“? Nereikia būti patyrusiu ekonomistu, kad suvoktum, jog kuo daugiau šalyje gyvens vidutiniškai pasiturinčių piliečių, tuo bus geresnė valstybės socialinė padėtis. Manau, kad susigrąžinti emigrantus yra utopinis uždavinys, kadangi grįžti panorės tik tie, kuriems nelabai sekėsi emigracijoje, o kita dalis galbūt sugrįžtų, tik pasibaigus darbinei karjerai.

Todėl iš dalies sutinku su Rimvydo Valatkos išsakytomis mintimis apie imigrantų iš rytų populiacijos augimą ir jų atvykimo skatinimą – ypač iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos, kuriems patinka vakarietiškos vertybės ir gyvenimo būdas, juolab jų ir mūsų mentalitetas nėra labai skirtingas.

Imigrantai iš musulmoniškų kraštų sukeltų daugiau problemų ne tik dėl integracijos į visuomenę, bet ir kitos religijos bei  kultūros nesuderinamumo. Europos senbuvės jau „atsikando“ savo liberalios, emigrantų iš artimųjų rytų  politikos. Todėl nėra stebėtinas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos šalių vadovų nenoras paklusti ES reikalavimams priimti 160 tūkstančių pabėgėlių. Visais laikais Lietuvoje vyko įvairios apimties jos piliečių migracija. Senoji lietuvių karta dar mena priverstinę migraciją į Rusijos rytus. Vyresnioji karta mena migracija į Sovietų sąjungoje vykdytas plataus mąsto statybas, kuriomis viliodavo sovietų sąjungos piliečius geresnėmis gyvenimo ir atlyginimo sąlygomis bei norinčius patirti naujų gyvenimo potyrių. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Reikia pripažinti, jog pastaroji emigracija Lietuvoje nepasiteisino, nes lietuviai buvo ir yra gana sėsli tauta, t.y. nėra linkusi lengvai keisti savo gyvenamąją vietą. Jaunoji lietuvių karta suformuota kitaip, ji kitaip supranta pareigą ir meilę Tėvynei.

Todėl jiems yra lengviau išvykti svetur dėl skalsesnio duonos kąsnio bei geresnės darbinės aplinkos. Nors Lietuva jau 27 metus yra nepriklausoma ir laisva, visiems teisinga, tačiau nepakantumas kitaminčiams dar išlieka gajus ir visuomenės toleruotinas. Tai, manyčiau, yra sovietinės ideologijos reliktas, kai buvo viena nekintama nuomonė ir elgesys. Šiandien gyvename globaliame pasaulyje ir norėdami išlikti turime prisitaikyti prie šio pasaulio taisyklių bei dėsnių. Idėja Lietuvai turi būti atvira ir pagrista moksliniais tyrimais, kad nepavirstu į dar vieną eilinę fikciją. 

2017.09.12; 05:15      

„Žmogaus studijų centro“ devynerius metus vykdoma emocinės Lietuvos būsenos stebėsena rodo, kad Lietuva toliau pralaimi kovą dėl savo teigiamo įvaizdžio piliečių sąmonėje, kaip šalis, su kuria siejamos geresnio gyvenimo viltys, teigia „Žmogaus studijų centro” vadovas dr. Gintaras Chomentauskas.

2016 metų rudenį „Baltijos tyrimų“ atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa rodo, kad labiausiai nerimą kelia jaunų žmonių nuostatos.

Tai ypač ryšku pačių jauniausių, 15 – 19 metų, respondentų grupėje, kurioje net 90,4 proc. jaunuolių į klausimą „Jei turėtumėte galimybę išvykti dirbti pagal specialybę ir gyventi išsivysčiusioje šalyje (pavyzdžiui, Vakarų Europoje, JAV), tai Jūs …“  atsako „Tikrai išvažiuočiau” arba „Tikriausiai išvažiuočiau“.

Šioje amžiaus grupėje ketinančių išvažiuoti asmenų beveik du kartus daugiau, nei vidutiniškai visose amžiaus grupėse (51,8 proc). Turėdami milžinišką emigracijos srautą, atrodo, nedarome nieko, kad šalis būtų patrauklesnė ateinančiai kartai, taip iš esmės laidojame Lietuvos ateitį, mano G. Chomentauskas.

Lietuviai panašiai kaip ir pernai vertino ekonominės situacijos pokytį per metus – net 47,4 proc.  teigė, kad ji nepasikeitė, 41 proc.  – kad pablogėjo, 11,7 proc. – kad pagerėjo.

Tyrimas rodo, kad toliau mažėja besididžiuojančių, kad yra Lietuvos piliečiais. Nuo 2008 iki 2016  jų sumažėjo nuo 82,9 proc. iki 69,4 proc..

Besijaučiančių reikalingais visuomenei per šį laiką irgi sumažėjo nuo 62,7 proc. iki 42,7 proc.

„Baltijos tyrimų“ direktorė Rasa Ališauskienė pažymi, kad šio tyrimo rezultatai liudija apie prastą socialinę Lietuvos gyventojų savijautą: 42,6 proc. gyventojų mano, kad niekam iš kaimynų ar bendruomenės narių nerūpi, kaip jie gyvena, 27,7 proc. tiki, kad esant reikalui, jiems padės valdžia, 19,2  proc. jaučia, kad gali daryti poveikį visuomenės gyvenimui, o 45,9 proc. dažnai jaučiasi bejėgiai, spręsdami savo problemas. Tokia „nereiklingo žmogaus“ savijauta ir supratimas, kad tai, „kas vyks su manimi ateityje, daugiausiai priklauso nuo manęs“  (79,1 proc.), yra vienas svarbesnių emigracines nuotaikas skatinančių veiksnių.

Žmogaus studijų centro atliekamame tyrime svarbiausi yra integratyvūs emocinės būsenos ir socialinių santykių rodikliai. Deja, anomijos (susvetimėjimo) rodiklis ir beviltiškumo rodiklis lyginant su 2015 metais vėl pablogėjo, tiesa, suicidinės ideacijos (ketinimo nusižudyti) indeksas labai nežymiai pagerėjo. Taigi, džiuginančių rodiklių, rodančių, kad 2017 metais reikšmingai sumažės savižudžių ir emigruojančių,nėra.

Beje, 2016 metus lietuviai jautėsi panašiai laimingi kaip pernai. Gana laimingais ir labai laimingais save įvardino 65 proc. gyventojų. Šis rodiklis išlieka gana stabilus nuo 2011 metų, išskyrus 2013 metus, kai jis buvo pasiekęs net 72 proc.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.02.07; 06:57

Vilniaus Signatarų namuose sausio 31 dieną, 16 valandą rengiamas susitikimas-diskusija „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis?“. Diskusijoje pasisakys istorikai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai akademikas Eugenijus Jovaiša bei profesorius Arūnas Gumuliauskas, publicistas Vidmantas Valiušaitis ir politologas Dovilas Petkus. 

Renginio metu taip pat bus paminėtas Romualdo Ozolo gimtadienis, trumpai aptarta jo įsteigto istorijos žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ veikla, tačiau pirmąkart pagrindiniu renginio akcentu pasirinkta diskusija aktualia politine tema.

„Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime – šiuos ir kitus klausimus mėginsime atsakyti sausio 31 dienos renginyje“ – rašoma kvietime. 

Susitikimą organizuoja Signatarų klubas ir Romualdo Ozolo paramos fondas.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.01.30; 05:54