Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos Seime susikūrė nauja Regionų frakcija. Ilgai dvejoję ir mindžikavę skirtingų pažiūrų parlamentarai pagaliau atrodo bendrą vardiklį – visi išrinkti vienmandatėse apygardose, todėl juos vienija lobistinis siekis „išmušti“ pinigų savo rinkėjų naudai.

„Regionų“ frakcija veikė visada

Dar nebuvo išrinktas toks Seimas, kad neveiktų lobistiniais principais grįsta Regionų frakcija, kurios narių tikslas gauti pinigų savo rinkimų apygardai. Ši frakcija neoficiali, tačiau narių yra visose frakcijose. Juos vienija noras iš bendro valstybės biudžeto „išmušti“ įmanomai daugiau pinigų savo rinkimų apygardai ar suorganizuoti kitokios naudos. Toks lobizmas visu nuogumu atsiskleidžia svarstant biudžetą, kai priregistruojama pasiūlymų remontuoti kultūros namus ir tiesti keliukus už milijardus. Šitoks balaganas vyksta prie visų vyriausybių. Anksčiau valdantieji netgi įpareigodavo savo finansų ministrą sudaryti specialų kapšą pinigų, kuriuos, svarstant biudžetą, galima būtų padalinti valdančiosios koalicijos parlamentarų proteguojamiems projektams.

Biudžeto priėmimas tik ledkalnio viršūnė. Seimo nariai kasdien dirba proteguodami vieną ar kitą savivaldybę, teikdami siūlymus, pataisas ir formuodami politiką. Kad toks atskirų savivaldybių interesų protegavimas yra politinė ir teisinė problema, ne kartą viešai yra pasisakęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Juk parlamentarai turėtų rūpintis visos Lietuvos interesais, o atskirų savivaldybių nauda turėtų būti matoma kaip to intereso harmoninga dalis. Finansavimas turėtų būti susietas su skaidriais, aiškiais kriterijais, o ne atskiro Seimo nario įtaka.

Ar tiesa, kad regionai yra „nuskriausti“?

Dažnai girdime, kad Lietuvos regionai yra apleisti, kad jie gauna per mažai pinigų. Tačiau iš finansinių ataskaitų matyti, kad Lietuvos regionams, t.y., ne didiesiems miestams, plaukia milijardinė parama iš valstybės ir Europos Sąjungos fondų. Vien iš Regioninės plėtros fondo per šią finansinę perspektyvą įlieta 3,5 mlrd. eurų, o tai tik viena priemonė. Parama ūkininkams ir kaimo plėtrai, vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, žvyrkelių ir gatvių asfaltavimas, viešųjų erdvių tvarkymas, viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacija.

Mažosiose savivaldybėse beveik nevyksta plėtra, todėl tereikia tvarkyti jau esamą infrastruktūrą, o miestuose dar reikia įrenginėti naujus kvartalus, todėl finansavimo poreikis miestuose padvigubėja! Šiandien mažesnių miestelių aplinka yra geriau išvystyta nei Vilniuje Karoliniškėse ar Viršuliškėse.

Vadinamosios Vilniaus „chruščiovkos”. Slaptai.lt nuotr.

Regionų ir miestų priešinimas turi aiškią kainą. Lietuvos bendrasis vidaus produktas ir absoliuti dauguma mokesčių yra kuriami didžiuosiuose miestuose ir, pirmiausia, Vilniuje (per 40 proc.). Taigi Vilnius ir kiti miestai yra finansiniai regionų donorai. Be šios donorystės padėtis regionuose kaip mat ženkliai pablogėtų.

Žirmūnų penkiaaukštis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Regionai nors yra santykinai dideli plotu, bet gyventojų juose yra mažai, o tokios apskritys kaip Marijampolės, Utenos, Telšių ar Tauragės prie bendrųjų gėrybių prisideda vos po 3 ar 4 proc. Taigi jeigu plaukia finansavimas į regionus, reiškia iš kažkur jis yra paimamas. Užtenka palyginti, kiek yra renovuotų daugiabučių Ignalinoje ir Vilniuje.

Gyventojai palieka regionus

Liūdna sakyti, bet Lietuvoje regionų politika iki šiol vis dar suprantama kaip finansavimo „išmušimas“ atskirų savivaldybių projektams – daugiafunkciams centrams, arenoms, keliams ir t.t. Taip regionų politiką įsivaizduoja dauguma parlamentarų ir tai demonstruoja įstatymų pataisomis. Ar tokia regionų politika veikia? Ne.

Nepaisant didžiulių finansinių injekcijų, Lietuvos regionai nyksta. Dauguma savivaldybių per 20 metų yra netekusios po 50 proc. gyventojų, o jaunimo sumažėję 70 proc. Gyventojų regionuose mažėja nuolat, nesvarbu, ar ekonominis pakilimas, ar krizė, išrenkamas vienas meras, ar kitas.

Miestuose situacija priešinga. Nors miestų infrastruktūra aiškiai atsilieka, yra dideli skirtumai su Vakarų Europos miestų viešąja gerove, bet žmonių daugėja. 2020 m. Vilniuje gyventojų padaugėjo per 10 tūkst. Tai visas Jurbarkas, Raseiniai ar Vilkaviškis. Nepaisant apgailėtinos gatvių būklės, viešojo transporto trūkumo, socialinės infrastruktūros nebuvimo ypač paklausūs yra Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos priemiesčiai.

Veiksminga regionų politika

Regionų „trinkelizacija“ kainuoja brangiai, reikalauja didelių išlaikymo kaštų, bet nėra tai, ko iš tikrųjų nori gyventojai ir kas įkvėptų gyvybės regionams. Niekas nepaneigs, kad reikia tvarkingų šaligatvių ir gražios centrinės aikštės, tačiau žmonės renkasi savo gyvenamą vietą ne pagal šaligatvius.

Lietuva nėra vienintelė valstybė, kuri susiduria su greita urbanizacija, tai vyksta visame pasaulyje nuo Norvegijos iki Kinijos, nuo Afrikos iki Amerikos. Todėl nebūtina išradinėti dviračio, o užtenka pažiūrėti ką daro kitos šalys, kurioms geriau sekasi išlaikyti kuo tolygesnį gyventojų pasiskirstymą.

Šiaulių centras. Slaptai.lt nuotr.

Tikroji regionų politika turėtų siekti sudaryti tokias pačias patogias dirbti ir gyventi sąlygas visoje šalyje. Jaunimas išvykdamas iš mažo miestelio aiškiai sako: čia nėra perspektyvų! Ne fontano, trinkelių ar kultūros namų, bet nėra perspektyvų! O tai ištaisyti reikalauja daug daugiau pastangų nei nutiesti keliuką ar išvalyti mietelio ežeriuką.

Lietuvos regionuose labai trūksta įvairių darbo vietų ir visų pirma administravimo, „darbo su popieriais“. Darbo pasiūlymų dauguma tik gamyboje, o dabartinio jaunimo prioritetas yra modernus biuras. Tai pataisyti galėtų ir pati valstybė, iškeldama valstybines darbo vietas iš sostinės. Daugybę metų vyksta valstybinių darbo vietų koncentravimas Vilniuje. Jau kas trečias vilnietis dirba valstybiniame sektoriuje. Kodėl šių tūkstančių darbo vietų neperkėlus į mažesnius miestus. Kodėl kokia nors „Sodra“, pradedant vadovu, negali dirbti Panevėžyje ar Šiauliuose? Tai išbandyta ir pasiteisinusi praktika Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje.

Vien įvairesnių darbo pasiūlymų neužtenka. Miestuose sukoncentruota daugybė veiklų ir pramogų, o regionuose tai pasiekiama sudėtingiau, todėl labai svarbus yra kuo geresnis viešojo susisiekimo vystymas. Nors gali pasirodyti patrauklus nemokamas viešasis transportas, bet daug svarbiau yra integruotas ir tankus tinklas. Puikus pavyzdys yra Izraelis, kur visoje šalyje veikia vieninga vieno bilieto sistema, įvairios transporto rūšys veikia integruotai, o gyventojas lengvai gali keliauti po visą šalį su vienu bilietu. Ne ką prasčiau išvystytas susisiekimas Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje. Net gyvenant kaime ilgai netrunka viešuoju transportu pasiekti už keliasdešimt kilometrų esančią darbo vietą, ligoninę ar mokyklą. Tinkamai neišplėtojus tokio tinklo regionai lieka atskirtyje.

Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir trečia. Jeigu jauna šeima nori iš Vilniaus persikraustyti į Alytų, tai būsto pasirinkimas tėra sovietiniame daugiabutyje, arba statyti namą. Daugiau alternatyvų nelabai yra. Ne visi yra linkę užsiimti statybomis, o sovietiniai daugiabučiai neatliepia šiuolaikinių jaunos šeimos gyvenimo standartų. Savivaldybės turėtų ieškoti būdų, kaip pritraukti modernaus būsto ir verslo centrų statytojus. Sovietiniai pastatai galėtų būti ne tik apšiltinami, bet rekonstruojami iš esmės pagerinant gyvenimo sąlygas. Apie tai jau ne pirmą dešimtmetį kalba Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. Puikūs ne renovavimo, bet socialistinės eros pastatų rekonstrukcijos pavyzdžiai yra Vokietijoje, Olandijoje ar net Lenkijoje. Senuose namuose atsiranda terasos, papildomi balkonai, perplanuojami butai, kurie jau gali būti įdomūs daug platesniam žmonių ratui.

Va tada, kai regionai vėl taps patrauklūs žmonėms, grąžins jaunimą, tada jau nebereikės „išmušinėti“ finansavimo iš valstybės biudžeto, nes vietoje kuriame gerovė, sumokami mokesčiai leis finansuoti ir naujų trinkelių klojimą.

2021.06.04; 10:41

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Yra Kretingos mieste ypatinga, jauki, kava, prieskoniais ir svetingumu kvepianti vieta – arbatinė „Špitolė“.

Įsikūrė ji kitoje gatvės pusėje priešais bažnyčią, gal todėl ir lankytojai jos – ypatingi.

Ateina čia ir po vieną, ir šeimomis, susibėga vienminčių būreliai aptarti jau įvykusį ar, priešingai, būsimą renginį… Neretai čia kavą-arbatą gurkšnoja ir vienuoliai pranciškonai, arbatinės globėjai

Ateina tie, kurie nori įsigyti subtilesnį suvenyrą, turiningą knygą, maldaknygę, Jadvygos žolelių ar įmantresnio šokolado…

Pagaliau, tiesiog malonu gurkšnoti pamėgtą gėrimą, klausantis tylios, melodingos ir raminančios muzikos, nužvelgiant ant sienų sukabintus paveikslus, fotografijas, kitokius vietinių menininkų kūrinius. O kai žvilgsnis nuklysta į langą, akis pasiilsi ant vietinės legendos, vienuolio ir mokslininko Jurgio Pabrėžos paminklo, įkurdinto priešais įėjimą į šventorių.

Šiandien – nauja paroda, tokia neregėta, nestandartinė, kad aš atsiplėšiau nuo kėdės ir nuo kavos puodelio, atidžiau apžiūrėjau kiekvieną kūrinį ir pagaliau priėjau prie parodos anotacijos, kuri man pasirodė verta pasidalinti su platesniu ratu skaitytojų, o gal – ir lankytojų.

Štai kaip savo parodą „Daiktų gyvenimai. Tarp iliuzijos ir tikrovės“ pristatė jos rengėjai ir autoriai:

„Yra reikalingi daiktai ir nereikalingi. Nereikalingus  dažnai išmetame.

Žmonės taip pat dažnai būna reikalingi ir ne. Jais taip pat dažnai atsikratome. Bet ar taip turi būti?

Dienos veiklos centro (Centre laiką leidžia, užsiima jiems  patinkančia veikla neįgalieji – J.L.) bendruomenė sako: ne, taip neturi būti, reikalingi visi. Šių vertybių nuostatą  mes ir bandome atskleisti keramikos ir floristikos bendroje parodoje“.

Ir dar – Postscriptum: „ (Daikto, reiškinio) vidinis turinys, kuris pasireiškia visų jo įvairių ir prieštaringų formų vienove yra ESMĖ“.

Gal tokia paroda kokiame didesniame mieste paskęstų nepastebėta tarp įvairių turtingų ir turiningų parodų, patrauklesnių ir sumanymais, ir žinomais autoriais… Bet Žemaitijos paribio mieste – turiu galvoje nutolimą nuo sostinės ir artumą pasienio regionui, – iš kurio jau išvyko vos ne pusė jaunų, veiklių, kūrybingų žmonių, tokia paroda tiesiog griebia už širdies. Nes visi mes, gyvenantys toli nuo Vilniaus, valstybės valdžios akyse esame tapę nereikalingais…

Valdžia metų metais abejingai stebi, kaip nyksta, išsivaikšto regionų Lietuva, ir viskas, ką ji lig šiol darė, tai tik su nusikalstamu reguliarumu laikas nuo laiko paragindavo uždaryti dar vieną mokyklą, dar vieną ligoninę ar biblioteką.

O… agresyvieji intelektualai-liberalai dar užtvoja provincijai priekaištų ir kritikos botagu, lyg dvesiančiam, bet vis dar tempiančiam savo pareigų ir asmeninių įsipareigojimų naštą, arkliui, kad „be reikalo“ tiek pinigų kišama į miestelių infrastruktūrą, atnaujinamus pastatus ar šaligatvius, kad, esą, nusikaltimas mokykloje, kurioje anksčiau mokėsi keli šimtai moksleivių, dabar ugdyti vos kelias dešimtis vaikų…

O… gerai įmitę, savo sveikatą puoselėjantys vyrai lyg niekur nieko, skaičiuodami lovadienius ir „sutaupomas“ lėšas, lengva ranka ir toliau „optimizuoja“ rajonų ligonines, palikdami ligonius su gimdyvėmis kratytis po keliasdešimt kilometrų ar net toliau iki „artimiausios“ ligoninės, kur jiems gal bus suteikta pagalba ir priežiūra – jei tik dar nebus pavėluota…

O… Švietimo ministerija ir toliau kuria planus, kaip dar daugiau “atpiginti“ švietimą ir mokslą, planuoja vadinamą „klasės krepšelį“, kuris į dar didesnę finansinę duobę stumtų rajonų biudžetą, jei rajonų valdžia patikėtų Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, profesoriaus  Jovaišos raginimams išsaugoti kaimų mokyklas. Koks pedagogas sutiktų dirbti mažoje mokyklėlėje, kuriai pagal gudragalvišką ŠM finansininkų projektą, turėtų pakakti 0,33 proc. klasės krepšelio?

O tačiau… patys nereikalingiausi šiandien Lietuvoje – kaimų gyventojai. Tai –  valstiečiai/ūkininkai/fermeriai ar kaip juos ten bevadintume, kurie daugiau nei tūkstantį metų, nuo pat Lietuvos valstybės susikūrimo pirmųjų metų, dirbo patį kilniausią, valstybei reikalingiausią darbą: augino duoną ir vaikus!

Pedantas gali patikslinti mane, pratęsdamas naudingų darbų sąrašą tokiais jų rezultatais, kaip pienas ir mėsa, vilna ir linai, ir t. t. bet esmė nesikeičia. Būtent kaimas duodavo fizinę bei moralinę ir kultūrinę gyvastį tautai, o juk be tautos nėra valstybės.

Tačiau šiandieninei, pasauliui ir pigesnei darbo jėgai iš trečiųjų šalių atsivėrusiai Vilniaus Lietuvai, kaimas nebereikalingas…

Bet taip neturi būti! Būtent šią žinią ir neša Kretingos Dienos  veiklos centro neįgalieji su Keramikos studijos vadovu Arūnu Šulskiu. Ir, matyt, ne be reikalo jų puokštės iš sudužusios keramikos ir sudžiūvusių žolynų yra pritvirtintos ant veidrodžių plokščių – kad žiūrėdamas į jų kūrinius, žiūrovas pamatytų ir save: nustebusį, susižavėjusį, susimąsčiusį… Reikalingą? O gal irgi – nebereikalingą?…

2018.03.21; 05:34

Seimo narys Kestutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Visuomenėje ir žiniasklaidoje jau prasidėjo diskusijos, kas galėtų tapti naujuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, tačiau rinkimai dar toli ir iki to laiko politikai dar gali nuveikti nemažai darbų. Viena iš sričių, kurioje reikia aiškios strategijos, tvirto plano ir ryžtingų veiksmų yra šalies ekonomika. Išvaizdžiai atrodęs, bet nieko svarbaus valstybės naudai nenuveikęs Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pasitraukė iš posto, taigi dabar gera galimybė pasirinkti ambicingesnį vadovą.

Ekonomika ne tokia stipri, kaip giriama

Premjeras Saulius Skvernelis neseniai pasidžiaugė, kad Lietuvos BVP auga dukart greičiau nei ES vidurkis. Kiti valdančiosios koalicijos politikai irgi vardina pasiekimus – atlyginimai auga, darbuotojų skaičius rekordinis, eksportas sėkmingai didėja, pensijos kyla ir t.t. Visa tai yra tiesa, tačiau aiškus ir pilnas vaizdas susidaro tik tada, kai situacija Lietuvoje palyginama su viso regiono statistika.

Ne tik Lietuvos ekonominiai rodikliai yra geri. Visoje Rytų ir Vidurio Europoje fiksuojamas ekonomikos augimas. O lyginant darosi aišku, kad Lietuva ne tik neišsiskiria savo augimo tempais iš kitų šalių, bet dar ir atsilieka. Lietuvos BVP antrojo ketvirčio augimas, siekiantis 4 proc., ne toks ir įspūdingas, nes Latvija pasistiebė 4,8 proc., Estija 5,2 proc., o Rumunija net 5,7 proc. Tas pats ir su kitais, ne tokiais apibendrinančiais duomenimis. Lietuvoje nedarbas po truputį mažėja ir dabar sukasi apie 7 proc., tačiau Lenkijoje šis rodiklis dar įspūdingesnis ir siekia vos 4,5 proc., Švedijoje – rekordinis laisvų darbo vietų skaičius nuo pat 2000 m. Ką jau kalbėti apie lietuviškas algas ir pensijas, kurios nepaisant planuojamo augimo, vis tiek išliks mažiausios regione, o kitose šalyse jos augs dar labiau.

Įsigilinus į Lietuvos specifiką, aiškiai matyti, kad trūksta energingos ir ambicingos ūkio politikos. Šalies augimas labai diferencijuojasi: auga Vilnius, dar du miestai, o regionai vis labiau atsilieka. Vilniuje jaučiamas ūkio pakilimas, tačiau kaimiškose savivaldybėse – „amžinasis įšalas“, kurį Vilniaus ekonomikos augimas pasiekia tik kaip atgarsis. Net 40 savivaldybių iš 60 tiesioginių užsienio investicijų arba iš viso nėra, arba jos gėdingai mažos. Tai ilgametės neadekvačios ir silpnos politikos rezultatas. Buvęs ūkio ministras M. Sinkevičius, ilgai dirbęs nedideliame miestelyje, suteikė viltį, kad šalies politiką pasuks veidu į regionus, tačiau viskas baigėsi nusivylimu ir kapituliacija.

Regionams reikia ekonominės revoliucijos

Mažai kas į tai atkreipia dėmesį, tačiau didesnės dalies Lietuvos apskričių pagrindinis ekonomikos ramstys yra socialinės pašalpos ir perskirstyti viešieji pinigai iš Vilniaus ir kitų dviejų miestų. Visa Tauragės apskritis sudaro vos 2 proc. sukuriamo Lietuvos BVP; Utenos, Telšių, Marijampolės ir Alytaus – po 3 proc. Ir kalbama ne apie rajonus, tai apskritys! Jeigu ne pensijos, socialinė parama ir atlyginimai viešojo sektoriaus darbuotojams, tai mūsų regionai lygiuotųsi su skurdžiausia Rusijos ar Afrikos provincija.

Naujojo ūkio ministro užduotis yra ne šiaip pasivažinėti po parodas ar perkirpti vieną kitą naujo turistinio objekto atidarymo juostelę. Lietuvai būtina regionų ekonomikos revoliucija su radikaliais sprendimais – nuliniais mokesčiais, subsidijomis užsienio investicijoms ar atlyginimų priemokomis iš biudžeto naujiems darbuotojams privačiame sektoriuje. Regionams suteiktų atsigavimo viltį valstybės įmonių ir institucijų iškėlimas iš Vilniaus, kur per paskutinius metus viskas buvo sukelta. Svarbu ir tikslingas ES lėšų panaudojimas, kuriant ne tik grožį, bet ir ekonominę plėtrą. Lietuvai reikia visko, kas yra išbandyta užsienio šalyse, kad ekonomika kaimiškose savivaldybėse paaugtų ne procentais, bet kartais.

Štai į Kelmę norėtų investuoti norvegų pramonininkai ir pradžiai sukurti 20 darbo vietų. Tai būtų pirmoji užsienio investicija per 27 metus, tačiau galutinio sprendimo vis dar nėra. Ką mūsų šalis dar galėtų padaryti, kad investuotojai neatsitrauktų, nes tos darbo vietos mažam miesteliui reikalingos kaip oras. Tai bus naujojo ūkio ministro iššūkis. Jei jis bus ambicingas, gabus – Lietuva tikrai laimės daugiau, nei banalios kalbos apie galimą naująjį prezidentą 2019 m.

2017.10.23; 20:03

Parlamentaro Kęstučio Masiulio spaudos konferencija. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 22-ąją Seime parlamentaras Kęstutis MASIULIS surengė specialią spaudos konferenciją.

Jos metu buvo svarstoma, kodėl Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga leidžia naikinti medicinos įstaigas provincijoje. Pavyzdžiui – Valkininkuose, Šaukėnuose…

Seimo narys Kęstutis Masiulis mano, kad tokie ministro sprendimai – niekam tikę. K.Masiulis kviečia ministrą kuo greičiau persigalvoti. Lietuvos provinciją reikia gaivinti, o ne naikinti. Lietuvos provincijai reikalingos naujos investicijos, naujos darbo vietos. O medicinos įstaigų perkėlimas iš Valkininkų ar Šaukėnų į sostinę dar labiau susilpnintų šių mažųjų miestelių patrauklumą. Juose padaugėtų bedarbių, žmonės būtų priversti emigruoti į Vakarus arba keltis į didžiuosius Lietuvos miestus.

2017.06.22; 21:42