Slaptai.lt skelbia dar keletą ištraukų iš lapkričio 17-ąją Lukiškių aikštėje surengto mitingo. Susirinkusieji į aikštę tądien piktai kritikavo Lietuvos valdžią. Pasipiktinimas – pelnytas. Lietuvos valdžia neleidžia vienoje iš pagrindinių Lietuvos aikščių pastatyti didingo Laisvės paminklo, kuris simbolizuotų sudėtingą, tragišką, tačiau garbingą Lietuvos praeitį. Kas laimės šį mūšį – tauta ar valdžia?

2017.11.19; 03:00

Šis traukinys – ir modernus, ir greitas, ir gražus. Ar Lietuva panaši į šią Vyčio ženklu papuoštą transporto priemonę? Slaptai.lt nuotr.

Įdomus politinės raidos atvejis ištiko Lietuvą. Valdžios elitas struktūriškai atsiskyrė nuo visuomenės. Tai reiškia, kad daugumos Seimo ir Vyriausybės narių įsitikinimu, jeigu jiems per rinkimus tauta suteikė mandatą valdyti valstybę (jie pelnė daugumą balsų) – tai to mandato galia yra absoliuti, leidžianti daryti tai, ką dauguma bei jos paskirta vyriausybė sumano.

Nuo šiol valdžios elitui priklauso tik įvairios frakcijos Seime, o politinių partijų vaidmuo tampa vien instrumentiniu – sudaryti sąrašą žmonių, kurie į valdžios elitą galėtų pretenduoti.

Politinė virtuvė dažniausiai nebūna graži ir sterili – tai neplauti indai suslepiami, tai pirštines pamirštama nusiimti, tai šiukšlių dėžė pradeda skleisti kvapą. Visa tai dar būna pataisoma, tik kai pasirodo tarakonai, tuomet jau prasti popieriai, nuodyk juos nenuodijęs, jei su kaimynais nesusitarsi bendrai imtis kovos veiksmų, nešvaros, apsileidimo ir skurdo vabaliukais neatsikratysi. Kartais panašūs į tarakonus padarai apsigyvena ir žmonių sąžinėje, vieni žmonės su jais apsipranta, susitaiko, kiti jų ir nepastebi, ir labai retai pasitaiko atvejai, kai bandoma sieloje susikaupusias šiukšles iššluoti. Fundamentali užduotis ir iššūkis kiekvienam atskiram žmogui, dviem žmonėms – šeimai, o ką jau kalbėti apie žmonių grupę, kai reikia visiems susitarti – valomės ir einame toliau, ar murkdomės ir laukiame apvaizdos malonės.

Socialdemokratų partijos tarybos sprendimas trauktis iš valdančiosios koalicijos nenustebino. Tokia baigtis buvo prognozuota. Jau sprendimo išvakarėse susidėlioję partijos skyrių balsai rodė, kad įvyks tai, į ką sunkiai, braškėdama, tempdama kartu ir visas šiukšles, ir valymo įrankius naujojo partijos vadovo vedama politinė organizacija po truputį judėjo.

Kompartijos pakasynos

Nors vienos iš Lietuvos partijų vidiniai sprendimai lyg ir neturėtų užimti pagrindinio visuomenės dėmesio lauko, tačiau, šiuo atveju, taip nenutiko. Apie socialdemokratų pasirinkimus rašė, vertino, dalinosi įžvalgomis bemaž visi žymesni politologai, politikos apžvalgininkai, politikai. Būtų galima apsiriboti tų apžvalgų sąrašu, pateikti apibendrinimus ir gilintis į kitas šios dienos aktualijas, kurių visada apstu. Apie socialdemokratus jau pakankamai daug ir taikliai pasakyta. Tačiau verta atkreipti dėmesį į filosofo, signataro, vieno iš Sąjūdžio lyderių Broniaus Genzelio straipsnį, paskelbtą Delfi informaciniame portale „Nerimas dėl nestabilių mūsų partijų“, kuriame gal ir nėra gilių įžvalgų, tačiau yra faktų. B. Genzelis jam būdingi stiliumi netikėtai nutraukia paklodę nuo saugiai snaudžiančio partinio komunistinio – socialistinio elito. Kas iš kur, kas su kuo ir pan. Kadangi šiuose procesuose pats B. Genzelis dalyvavo, jo pateikiamos informacijos autentiškumas abejonių nekelia, nors ir nėra malonus, kaip ir bet koks kitas knaisiojimasis po svetimus baltinius.

Tačiau tų baltinių nežinant sunku atsirinkti, iš kur atsirado ir kokiais smuikais grojo Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė, Juozas Bernatonis ir kt. iš Sovietinės Lietuvos terpės kilę antrojo kompartijos ešelono veikėjai, o kai primenamas ir atskleidžiamas jų partinės nomenklatūrinės karjeros kelias – tai kas vyko kelius dešimtmečius Lietuvoje ir tai kas įvyko dabar, kai keli elitiniai socialdemokratų nariai nusprendė parodyti kitiems partiečiams užpakalius, atrodo nuosekli ir, ko gero, teisinga šios grupės vaidmens valstybėje pabaiga. Jokiu būdu ne finalas, agonija dar tęsis ir dar visokių netikėtumų gali ištikti, juolab ir valdžioje ši grupelė dar bus mažiausiai 3 metus. Tačiau kvietimai į komunistinės partinės nomenklatūros pakasynas jau išsiųsti ir anksčiau ar vėliau jie pasieks adresatus.

Pozityvių galimybių langas

Prie permainos, kuri įvyko socialdemokratų partijoje, derėtų stabtelti dėl dar vienos priežasties. Permainos reikšmės svoris visuomeninės sanklodos procesui Lietuvoje gali būti ilgalaikis ir reikšmingesnis nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Tai, kas įvyko socialdemokratų partijoje, gali tapti tam tikru gilesniu valstybės politikos ir visuomeninių santykių raidą ištikusiu lūžio tašku: pozityviu, jeigu ši partija susidoros su jai tekusiu iššūkiu; negatyviu, jeigu šios politinės organizacijos ambicija iš esmės atsinaujinti pasirodys tik kortų namelis, kuris, ištraukus vieną kortą, pradeda ir visas byrėti. Šiuo atveju, tai kas įvyko, net ir nebūtų joks lūžio taškas, o tik duobė ritantis nuo kalno, kuri ritimąsi pristabdo, bet nesulaiko. 

Socialdemokratų partijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl socialdemokratų sprendimas (lūžio taškas) gali būti pozityvus, atsakyti galima atidžiau pasigilinus į socialdemokratų partijų idėjas, vertybes, tradicijas Europoje. Be abejo, rastume ten ir revoliucionierių, įvairiausių šrioderizmo atvejų ne tik Vokietijoje, bet ir kt. Europos ir pasaulio šalyse, tačiau jie bemaž visi yra susiję su dvipolio pasaulio laikotarpiu, Sovietų valstybės sugebėjimu įtakoti demokratinėse šalyse funkcionavusias socialdemokratų partijas. Kad kai kurios jų išlaikė ryšių tęstinumą su pagrindine Sovietų Sąjungos teisių, turtų, teritorijų ir ginklų perėmėja Rusija, užmerkdamos akis, kai socialdemokratines idėjas pakeitė paprasčiausias finansinių arba kitų galios priemonių įgijimo suinteresuotumas, nepaneigia tų socialdemokratinių partijų nuopelnų savo šalims ir savo šalių piliečiams, kur socialdemokratai egzistavo savarankiškai, juos būrė vertybiniai, o ne kieno nors iš šalies primesti pasirinkimai.

Pavyzdį turime, jis šalia – skandinaviškas socialdemokratijos modelis. Socialinės gerovės valstybės, kurios per kelis dešimtmečius susiformavo visose Skandinavijos šalyse, atitinkami valstybės funkcijų, atsakomybių, valdymo mechanizmai buvo sistemiškai įdiegti būtent valdant socialdemokratams, kurie metai iš metų, kadencija po kadencijos laimėdavo rinkimus, o tai rodo, kad visuomenėje ši politinė organizacija pasitikėjimą pelnydavo, todėl, kad piliečių lūkesčius išpildė. Be abejo, socialdemokratų pergalės nebuvo absoliučios, jie irgi turėdavo sudaryti koalicijas, į valdžią netgi ateidavo skandinavų centristai, suformulavę socialiberalią politinę doktriną, kuri pas juos pasirodė gyvybinga ir socialinės gerovės valstybėse kūrimuisi nesutrukdė. Skandinavų socialdemokratų idealizuoti nederėtų, tačiau jų nuopelnai savo šalims nepaneigiami.

Partiniai pasirinkimai ir apsisprendimai

Po įvykusių permainų Lietuvos socialdemokratams atsiveria galimybė formuoti vertybės pagrįstą politinę partiją, neišradinėjant ypatingų dviračių, bet pasigilinant ir perimant giminingų politinių jėgų patirtį ir modelius iš kaimynų, pradedant skaidrumo reikalavimais savo nariams, visuomenės įtraukimu į sprendimų priėmimus, baigiant socialinių, kultūrinių, ekonominių, mokestinių modelių formulavimu ir instaliavimu.

Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.

Socialdemokratai dabar turi galimybę savo strategiją Lietuvai sukurti, ieškoti kelių, kaip pelnyti visuomenės pasitikėjimą ir, jeigu jiems tai pavyks, diegti šiomis vertybėmis pagrįstus funkcinius modelius į valstybės valdymo sistemas. Kad tai tėra utopija – pasigirs skeptikų, kritikų balsai net iš tų pačių Skandinavijos šalių arba iš tų šalių bankų, taip tikrai nutiks, tačiau jei partija neišradinėdama dviračių pradės sistemiškai konstruoti ir modeliuoti socialdemokratinėmis vertybėmis pagrįstą valstybės valdymo sistemą, nuo strateginių sprendimų iki smulkmenų, kritika ir skepticizmas pozityvaus prado tikrai nesunaikins. Kaip jiems seksis – tai jau sugebėjimų ir kompetencijos klausimai, tačiau svarbiausias momentas vis viena yra apsisprendimas kurti valstybę ne sau, politiniam ir kt. elitui, o šalies piliečiams. Tai ir būtų tikrasis Socialdemokratų partijos atsinaujinimas.

Socialiai orientuotos politikos niša Lietuvoje yra, apie tai signalizuoja visuomenės gerovės skirtumų aktualizavimas, didėjantis atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių, net ir vadinamasis vidurinysis sluoksnis, Lietuvos atveju, neperlipantis kt. Europos šalių skurdo vidurkio ribos kalba apie tai, tad visuomenės nusiteikimas kapstytis iš šios duobės tikėtina, kad būtų gana natūralus. Pagrindinis klausimas, ar Socialdemokratų partija pati sugebės pas save vertybinius pasirinkimus susidėlioti ir ras būtų tai pristatyti visuomenei. Tai, ką siūlo ir siūlė iki šio į valdžią ateinančios partijos, buvo arba nieko iš esmės nekeičiantys kosmetiniai sprendimai, ar menkai paslėptas populizmas – tikrosios utopijos, kurios pavyzdį matome ir paskutinius rinkimus laimėjusiųjų Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atveju.

Būti ar nebūti

Todėl šis socialdemokratų partijai tekęs iššūkis, kurį šiuo metu dažniausiai socialdemokratų oponentai įvardina kaip problemą ir net partijos subyrėjimo grėsmę, gali tapti lūžio tašku, ne tik šios partijos, bet ir visos valstybės gyvenime. Socialdemokratai turi skyrius visoje šalyje, partija viena iš skaitlingiausių, demokratinės taisyklės, kaip parodė pasitraukimo iš koalicijos atvejis, joje galioja. Be abejo, iššūkiai bus nemenki, į šią partiją žmonės atėjo įvairių motyvų vedami, dalis jų, matyt, į šią partiją įstojo todėl, kad matė protekcionizmo galimybes, įvairias ekonomines ir kt. naudas, ir kokia dalis socialdemokratus rinkosi vertybiniu pagrindu, sunku būtų atspėti. Tačiau jei ta „vertybininkų“ dalis bus pakankamai aktyvi, ryžtinga ir konstruktyvi, sugebės užduoti toną, kiti prisitaikys arba natūraliai nubyrės.

Ypač svarbu, ar Gintautui Paluckui, naujajam partijos pirmininkui, užteks valios, ryžto ir išminties sutelkti komandą ir suformuoti partijos veiklos vystymo modelį, kuris leistų žengti žingsnį į priekį žinant, kokie bus dar 2–3, o gal ir visi 5 žingsniai 3–4 metų, o gal ir 10–15 metų laikotarpiui. Tokiu atveju, iš pirmo žvilgsnio ne toks jau reikšmingas apsistumdymas vienoje partijoje, galėtų tapti realiu lūžio tašku Lietuvos politikoje. Jei socialdemokratams atsiveriančios socialinės gerovės kūrimo poreikio nišos visuomenėje užimti nepavyks, ją užims kitos grupės. Tikėtina, kad jos bus kelis kartus labiau marginalios ir populistinės nei socialdemokratų partija savo blogiausiais laikais, kai socialdemokratines vertybes buvo privatizavę keletas dabartinės socialdemokratų frakcijos Seime veikėjų.

Tai, kad socialdemokratai pasitraukė iš koalicijos, šiuo atveju, tėra tik savaitės ar dviejų politinės rutinos įvykis. Reikšmingiau, kad socialdemokratai ne tik pasitraukė iš niekur nevedančios bendrystės su valstiečiais ir žaliaisiais, bet ir atsikratė neoliberalaus, socialdemokratijos idėjas ir partiją iš vidaus griovusio balasto. Kad su pasitraukusiųjų 14-uku atsinaujinti Socialdemokratų partija perspektyvų netūrėjo – kuo toliau, tuo darosi akivaizdžiau. Ar pradėtas veiksmas bus užbaigtas, ryžtas neišsisems, nebus užgesintas, kuriuo keliu suks socialdemokratai – netrukus pamatysime, jeigu jie, pagal vidines partijos taisykles, baigs pirmojo svetimkūnio socialdemokratijos ideologijoje išoperavimo procedūrą. Jeigu to padaryti nepavyks – visos kalbos ir lūkesčiai liks tik tuščias oro drebinimas ir kito galimo pozityvaus ateities scenarijaus Lietuvai teks palaukti.

Vis dėlto norėtųsi būti optimistu ir patikėti, kad pokytis, kurio poreikį iki šiol įvardindavo ir bejėgiškai skėsteldami rankomis pripažindavo dauguma į Lietuvos politikos sistemą besigilinančių specialistų, anomalija, kai socialdemokratų partija vykdo stambiajam verslui pelningą, bet didžiajai daliai visuomenės naudos neduodančią politiką, galimai prasidėjo.

Konservatorius sutelkė priešai

Ar pokyčiai pas socialdemokratus paskatins ir kitas partijas atsinaujinti – klausimas atviras ir labai įdomus, pirmiausia, ką gi reikštų atsinaujinimas kitose partijose? 

riauses_seimas
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo Andriaus Kubiliaus sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos politinės sistemos formavimosi pradžioje dažniausiai formaliai pasirinktos partijų ideologijos, dažniau tik jų pavadinimai, o ne idėjinės orientacijos, atitinkamai skatino formuotis ir formalioms struktūroms, be vertybinio turinio.

Konservatorių partiją labiausiai telkė išorinis veiksnys – priešas rytuose. Kai tikras ar tariamas priešas nurimdavo, jis būdavo pakurstamas arba ta kurstymo, gąsdinimo ir skaldymo politika užsiimama Lietuvoje. Užsižaidus politinius dividendus nešančia veikla, dažnai net būdavo pamirštama savęs paklausti, ar tai, ką partija daro ir skelbia, tikrai naudinga šaliai ir jos piliečiams, kurių interesais pirmiausia ir derėtų esančiai tiek valdžioje, tiek opozicijoje partijai rūpintis. Konservatorių partija, kaip ir socialdemokratai, taip pat turi labai sunkų savąjį „balastą“, kurį tempiasi nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios ir kuriuo, kol yra gyvų tuos laikus prisimenančių, tol taip lengvai neatsikratys.

Iš vienos pusės, partija dar turi iš tų laikų, Nepriklausomybės pradžioje susibūrusių ir konservatoriams ištikimų savo šalininkų, bet iš kitos pusės – turi ir nesutaikomų priešininkų. Su šia partija siejamas ne tik agrarinės valstybės potencialo sugriovimas, bet ir visuotinė valstybės piliečių turto vagystė, kuri per įvairius privatizavimo mechanizmais buvo įvykdyta. Nors laimėjo iš tos privatizacijos ne tiek konservatoriai, kiek šiuo metu iš socialdemokratų pas valstiečius ir žaliuosius migruojanti, dar su sovietinių laikų Komunistų partija sietina grupė bei kt. 1992–1996 m. valstybę valdę Demokratinės darbo partijos nomenklatūriniai veikėjai, tačiau modelius ir instrumentus, kaip tą valstybės turtą pasiimti, jiems į rankas įdavė būtent konservatoriškoji politikų grupė.

Fatališki atsitiktinumai, tačiau konservatoriams valstybę valdyti pasitaikydavo per krizes, su kuriomis jie susidorodavo tokiu būdu, kad visas negandas užkraudavo ant visuomenės pečių – vartotojų, pensininkų, dirbančiųjų, kurių padėtis konservatorių valdymo laikotarpiu ne pagerėdavo, o reikšmingai pablogėdavo, jų valdymo metu vyko ir žymus socialinių visuomenės sluoksnių pasidalinimas, lydimas biurokratinio valstybės valdymo aparato augimu.

Krikščionys demokratai ar liberalai?

Andrius Kubilius. LRS nuotr.
vagnorius_111
Gediminas Vagnorius

Krikščionių demokratų sparnas, kurio vertybinės orientacijos galėtų būti lygintinos su Vokietijos krikščionių demokratų partijos išpažįstamomis vertybėmis, reikšmingo vaidmens ir įtakos konservatorių partijoje niekada neturėjo.

Pernelyg didelė personalijų įtaka organizacijoje (Vytauto Lansbergio, Gedimino Vagnoriaus, Andriaus Kubiliaus) neleido formuotis demokratinėms politinės organizacijos struktūroms, o partijos vadovų ydos ir trūkumai, tapdavo ir partijos trūkumais.

Tai, ką matome šioje partijoje šiuo metu, iš esmės nuoseklus rezultatas, kai judama be ideologinių vertybių sistemos, o paskui sudėtingo ir prieštaringo charakterio, anaiptol ne visada apie piliečių gerovę pagalvojančius lyderius ar lyderių statytinius, kokie jauni ir gražūs bebūtų. Ramiam politikos ir ekonomikos užutekiui tokia monarchistinių savybių turinti organizacija tiktų, bet ne tiems iššūkiams, su kuriais Lietuva susiduria šiuo metu ir jau kelis kartus susidūrė praeityje ir be abejo, dar susidurs.

Dabartinių, jaunesnės partinės kartos konservatorių pastangos persivilioti liberalių pažiūrų rinkėjus, iki tol rėmusius Liberalų sąjūdį, turi ribotas galimybes, pirmiausia todėl, kad konservatorių partijoje tikrų liberalų nedaug tėra, tačiau yra keletas gana tikrų krikščionių demokratų, tad tarpusavyje jų vertybinės sistemos nelabai iš viso yra suderintinos. Kai vienoje partijoje susitelkia „kairieji ir dešinieji“, jie gal ir galėtų veikti turėdami absoliučią daugumą valdžioje, tačiau tokį pasitikėjimą konservatoriai vargu ar kada nors pelnys, be to, tokia partija yra iš prigimtiems nenuosekli, priklausomai, kuris sparnas partinėje struktūroje užims vadovaujančias pozicijas, tokią politiką būdama valdžioje ir vykdys. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš kitos pusės, liberalų viliojimas vyksta tuo pačiu, jau nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo laikų, su šios partijos elitu sietinu, tad, matyt, jam būdingu būdu – ne idėjomis ir potencialu, bet intrigomis, kuriomis galima įtarti ir naujojo partijos lyderio atsiradimui galimybių sukūrimą, o ir dabartinę Liberalų sąjūdžiui „padovanotą“ krizę. Iš vienos pusės – tai būdinga daugelio politinių organizacijų savybė, juk apie politiką sakoma, kad ji ne baltomis pirštinėmis daroma, bet kai tos pirštinės jau pernelyg susitepa, darosi koktu ir rinkėjas, ypač liberalių pažiūrų, nelabai norės su tokiais partiečiais sveikintis ir juo labiau už juos balsuoti. Negalima teigti, kad konservatorių partija negali atsinaujinti, tačiau tai įvyks tik tada, kai ši politinė organizacija išties apsispręs, ar jie yra liberalai, ar konservatoriai, ar krikščionys demokratai.

Liberalų sąjūdžio perspektyvos

Apie kitos politinės partijos atsinaujinimą – korupcijos krizę išgyvenantį Liberalų sąjūdį svarstyti šiuo metu sudėtinga, juolab prognozuoti, kur toks „atsinaujinimas“ partiją vestų. Nors liberalus būtų galima pavadinti netgi tradicine, nuėjusią jau ilgą vystymosi kelią pačioje Lietuvoje partija, turinčia ištikimo elektorato atramą visuomenėje, tačiau kokios šios „ištikimosios“ grupės vertybės ir interesai, vargu ar ir pati Liberalų sąjūdžio vadovybė visiškai suvokia. Evoliucija nuo laukinio libertalizmo pradžioje iki neoliberalizmo šiandien paliko pėdsakus Lietuvos liberalų partijos vystymosi raidoje.

Ne tik pripėdavo, bet pasiliko ir labai įvairiai liberalias vertybės suvokiantys ir jas remiantys žmonės. Kūrimosi laikotarpiu pas liberalus telkėsi asmenybės, įsivaizdavusios, kad atstovauja individualioms, neliečiamoms ir svarbiausioms asmens laisvėms, visuomenės grupei, kuri tokia stipri, kad jai tiesiog turi pasisekti. Kadangi sekėsi kaip ir visiems žmonėms, vidutiniškai, teko tą sėkmę pirkti, sumokant labai brangią kainą – atiduodant pirkėjui, kokiu koncernu jį bepavadintum, pačią asmens (ir pirmiausia savo paties) laisvės idėją. Mechanizmai, būdai, kaip partija gali atsinaujinti yra, vienas jų, surasti politinį veikėją, kuris visuomenės akyse reprezentuotų dorybės ir skaidrumo įsikūnijimą, išrinkti jį partijos pirmininku.

Dabar šiai rolei visiškai tiktų Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius, tačiau atsargos generolas V. Gailius, ne a. a. Leonidas Donskis, apie partijos identiteto paiešką ir savo vaidmens kuriant Lietuvos valstybę suformulavimą, kalba V. Gailiaus atveju neitų, o eitų kalba nebent apie partijos ilgesnį ar trumpesnį išlikimą.

Valstiečių ir žaliųjų vertybės margos ir nenuspėjamos

Tikriausiai nei kalbėti neverta apie tokius darinius, kaip „Darbo partija“, „Tvarka ir teisingumas“, „Naujosios sąjungos“ likučiai, Lenkų rinkimų akcija ir krikščioniškų šeimų sąjunga. Šios partijos turi išskirtinių bruožų, tarkim, Darbo partija savo gretose neturi darbininkų ir pan., turi asmenybių, tarkim, Rolandas Paksas, bet iš esmės tai panašūs dariniai į šiuo metu valstybę valdančią Valstiečių ir žaliųjų sąjungą.

Politinio darinio modelį, kuris dabar yra valdžioje, netgi įvardinti kaip partiją būtų sudėtinga. Kas tie valstiečiai ir žalieji: žemvaldžių ir dolerių spalvą gerbiančių asmenų sąjunga, ūkininkų ir gamtos gynėjų sąjunga, oligarcho ir policininko sandėris ir t.t.? Kokios vertybės juos sieja, kaip jie įsivaizduoja ne tik savo pačių, bet ir kitų valstybės piliečių socialinę gerovę, jų teises ir pareigas, galimybes? Atsakymų į šiuos klausimus nėra ir nėra kam į juos šioje organizacijoje atsakyti.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Kalbėti ir įvairias pozicijas dėstyti gali Saulius Skvernelis, Ramūnas Karbauskis, Viktoras Pranckietis ar kt. partijos nariai, bet tai bus jų asmeninės, o ne partinės – politinės nuostatos. Jeigu prisiminus šios partijos formavimosi istoriją, kai kuriuos vertybinius orientyrus būtų galima atspėti, tarkim, agrarinio šalies vystymosi reikšmės suvokimas, regionų vaidmens reikšmė, tačiau tai sunkiai sietini su kokia nors vertybių sistema dalykai, o jei ir buvo sietini bent jau su interesų grupėmis, tai po pirmųjų šio politinio darinio valdymo metų, urėdijų ir kt. reformų, vis labiau aiškėja, kad tai jau „būtasis laikas“.

Potencialo ši organizacija egzistuoti valstybės politinėje sistemoje ir įnešti pozityvų indėlį turėjo, bet, matyt, prisikvietusi, kad laimėtų rinkimus į savo gretas iš visokių sričių, visokiausių žmonių, kurių galiausiai susibūrė Seime daugiau nei partijos senbuvių, ji savo identiteto užuomazgos orientyrus negrįžtamai prarado.

Šiuo metu valstiečiai ir žalieji vadovaujasi premjero primestu policijos ar kt. statutinėms tarnyboms ir ten galiojantiems santykiams būdingu valdymo modeliu, kur kita nuomonė gali egzistuoti, bet privalo netrukdyti ir nedisonuoti su ta nuomone, kurią pareiškia laipsniu aukštesnis veikėjas.

Dar daugiau painiavos įneša žaliųjų vardo prisiklijavimas, kai jų gretose nėra ne tik kad tradicinių gamtos gynėjų, tačiau nėra net ir gamtos mokslą daugiau ar mažiau išmanančių specialistų. Šokiruoja tai, kad pati partija dėl to jokios problemos nemato, ką demonstruoja ir jų lyderis (ko gero, išsilavinęs agronomas ir sėkmingas verslininkas), kai imasi vadovauti kultūrai. Vertybiniai dalykai šioje partijoje turėtų būti taip toli paslėpti senųjų partijos narių pirkelių užkambariuose, kad iki kitų rinkimų jie ten ir baigs sudūlėti.

Kai nėra jokių vertybių – tinka bet kokios

Galimas variantas, kad į Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį integruosis ir socialdemokratinių idėjų atsižegnojusi partijos dalis – socialdemokratų frakcija. Kadangi dabartis valdantysis darinys neturi savo ideologijos, gali į save integruoti bet kokių pažiūrų ir įsitikinimų asmenis, gali jam kokį nors patraukliau skambantį idėjų rinkinį pasiūlyti ir kas nors iš šalies, tie patys G. Kirkilo, I. Šiaulienės, J. Bernatonio vedami „socialdemokratai“. Populistinių darinių galimybės Lietuvos politikos rinkoje, regis, beribės – tai jau ne pirmi metai, ne per pirmuosius rinkimus patiriame. Be abejo yra ir valstiečių ir žaliųjų sąjungoje žmonių, kurių ketinimai gal ir geri, vienas jų netgi šioks toks lyderis – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Tačiau ką gi jis nuveikė su savo gerais ketinimais? Pabandė, bet iš įtakingesnių politinio darinių veikėjų sužinojo, kad niekam jo geri norai nerūpi ir daugiau, regis, net ir trečiasis asmuo valstybėje entuziazmą demonstruoti savo meilę Tėvynei ir žmonėms, prarado, nes žymiai saugiau elgtis pagal tikrųjų politinio darinio vadų pateiktą darbotvarkę ir taip išvargti iki kadencijos pabaigos.

Iš įvairių visuomenės grupių ir grupelių susidaręs politinis junginys atsinaujinti negali. Keistis gali bet kuria kryptimi, tačiau nei vieno iš šių pokyčių atsinaujinimu nepavadinsi, nebent taip būtų galima įvardinti šios sąjungos susiformavimą į kažkokią grupę, priklausomai kaip politikos kortos sukris arba, kuri iš ten susirinkusių grupelių pradės dominuoti, tačiau iki šiol požymių apie identiteto paieškas ar bent jau tokios siekiamybės Valstiečių ir žaliųjų sąjungos darinyje dar nepastebėta. O teigti, kad tai postmodernaus amžiaus postmodernus politinis darinys – partija, galima tik labai žiauriai juokaujant.

Geri ir prasti scenarijai

Šiuo metu turime unikalią situaciją ir atvejį politinės raidos istorijoje, kai koalicija Seime egzistuoja, bet Lietuvoje tokios nebėra. Tačiau yra galimybė, kad Lietuvoje atsiras prielaidos formuotis politinei jėgai – partijai, kurios vertybės sutaptų su politinės jėgos tradiciniu pavadinimu, o deklaruojami tikslai sutaptų su realizuojamais veiksmais.

Lietuvoje, ko gero, tokios situacijos dar nebuvo, nes arba partijų ideologijos buvo įvairių kūrėjų (dažniausiai prastesnių nei rašė Valstiečių ir žaliųjų programą) tik parašytos, bet nesuvoktos, partijų pavadinimai iš viso buvo sugalvojami ne tam, kad nurodytų ir reprezentuotų esmę, bet, kad geriausiu atveju atitiktų patrauklaus „prekės ženklo“ kriterijus, o blogiausiu – tiesiog klaidintų mažiau išprususį rinkėją. 

Modernūs tualetai. Slaptai.lt nuotr.

Jei atsiras viena stipti tradicinė partija, kitoms teks pasislinkti į savo nišas, tad netiesiogiai – tai gali pastūmėti ir visą politinę partinę sistemą nuoseklesnio susibalansavimo link ilgesniam nei naujų 27 metų laikotarpiui. Viena 27 metų valstybės formavimosi kelio atkarpa jau įveikta, rezultatų yra gerų ir blogų.

Galėjo būti žymiai geresnių, bet praeities jau nepakeisi, o ateityje galimi ir optimistiniai, ne tik pesimistiniai scenarijai. Deja, ne daug ką gera galima pasakyti apie likusius 3 šios Seimo kadencijos metus, o per tą laiką įvyks dar ir savivaldybių, europarlamento, prezidento rinkimai, tad trumpuoju laikotarpiu optimistinių scenarijų būtų gana sudėtinga ieškoti.

Kol kas pigus populizmas pagardintas kompetencijos stoka, taip veržiasi per visas valstybės valdymo loteriją laimėjusiųjų siūles, kad yra pavojus, jog šiuos smulkius populistus pakeis kiti, tik dar prastesni.

„Zapad“ ir pokyčiai

Yra įdomių žinių už rytinės Lietuvos sienos. „Zapad“ pratybos, kaip teigia Baltarusijos prezidentas, baigėsi, traukiniai su Rusijos karine technika ir kareiviais išvykta. Tačiau Rusija atsiuntė į Minską savo specialiąsias pajėgas, kaip teigiama, jos treniruojasi drauge su Baltarusijos specialiosiomis pajėgomis.

Ginklai, ginklai, ginklai. Slaptai.lt nuotr.

Tarptautiniai politikos analitikai prognozavo, kad jei ir bus Rusijos agresijos proveržis, šiuo metu eilėje pirmiausia turėtų būti Rusijos sąjungininkai ir mūsų kaimynai gudai. Galbūt šįkart, skirtingai nei Gruzijos karo ir Krymo aneksijos atvejų, tarptautinės politikos žinovai nebeklysta ir suvokia, su kokia šalimi turi reikalų. Rusijos specialiųjų pajėgų vizitas Minske į tokią schemą telpa. Jei galimybių lango pasaulio politikos vyksmo procesuose neatsiras, tikriausiai pas kaimynus nieko neįvyks. Tačiau šturmo grupių patirtis, susipažinimas su nauja įdomia aplinka, vietovėmis, kur gali tekti darbuotis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali praversti. Kaimyninės šalies diktatorius, užuominą atsiųstą artimiausio savo sąjungininko, be abejo, suprato, niekur nuo savo saugomų rezidencijų nei „Zapad“ pratybų metu, nei joms pasibaigus nutolti nesiruošia.

Pažiūrėjus į kaimynus, kaip ten bebūtų, Lietuvos privalumai – akivaizdūs. Grėsmės, kad vieną rytą nubustume pasikeitus valdžioms šalyje, nėra, demokratijos taisyklės visgi daugiau ar mažiau galioja. Bet nevilties, kad dar 3 metus teks nubusti su ta pačia valdžia ir su prie valdiškų kėdžių prilupusiais „politiniais“ veikėjais, esama.

2017.10.01; 05:16

Malik ir Chadžimat Gatajevai gyveno Čečėnijoje Grozno mieste per abu Čečėnijos karus. Jų pagrindinė ir svarbiausia misija buvo – gelbėti vaikus. Šią misiją jie ištikimai atlieka iki šiol savo iniciatyva, ir karui pasibaigus, ir emigravę iš Čečėnijos. Deja, jiems visokeriopai bando trukdyti – tik šį kartą ne karas, ne spec.tarnybos, o negailestinga postsovietinė biurokratija. 

Chadižat ir Malikas Gatajevai. Slaptai.lt nuotr.

Pirmojo karo metu

Gatajevams gresia išsiskyrimas su savo augintine, o jai – įkalinimas. Per pirmąjį Čečėnijos karą žuvo daug žmonių, dėlto Grozno, kuris JTO pripažintas labiausiai sugriautu miestu, gatvėse liko labai daug našlaičių. Gatajevai sukūrė šeimyninius vaikų namus ir pradėjo rūpintis vaikais, kurie liko be tėvų. Jie juos surasdavo, nuprausdavo, sušildydavo, maitino, gydė ir ramino – dešimtis vaikų. 1999 metais, kai jau vyko antrasis Čečėnijos karas, Lietuva pakvietė Gatajevus kartu su vaikais reabilitacijai ir gydymui. Lietuvoje jie ir liko gyventi.

Bet 2008 metais Gatajevus areštavo Lietuvos saugumo departamento prašymu. Sutuoktiniai praleido metus kalėjime pagal suklastotus kaltinimus. O 2015 metais visi kaltinimai buvo panaikinti, bet vaikų, kurie buvo atimti 2008 metais po arešto ir apgyvendinti SOS – kaime prie Vilniaus, Gatajevams taip ir negrąžino.

Vienai iš jų mergaitei – Chedai Činchojevai – neseniai suėjo 18 metų. Beveik 10 metų ji gyveno svajonėmis – pagaliau sugrįžti pas Malik ir Chadžimat Gatajevus, kuriuos laikė savo tėvais. Deja, Lietuvos globos tarnybos nesuteikė jai tokios galimybės. Lietuvoje Chedą, sulaukus 18 metų, faktiškai išmetė į gatvę: be pinigų ir be jokių savarankiško gyvenimo įgūdžių.

Mergina sugebėjo nuvykti pas Gatajevus į Suomiją ir pagaliau susijungti su savo šeima. Tuo metu Lietuvoje paskelbė tarptautinę Chedos paiešką. Pasirodo, kad jai buvo negalima išvykti iš Lietuvos dar 3 mėnesius, nežiūrint į tai, kad mergina neturėjo pinigų ir gyvenamosios vietos.

NAUJA KARTA

Su Gatajevais aš susipažinau Suomijoje prieš 8 metus. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad tokio skausmo, tokio siaubo, užgriuvusio per vieną minutę ant žmonių, kurie pašventė savo gyvenimą karo vaikams, aš nemačiau niekur – netgi pačiame kare.

Visus tuos metus aš bandau skelbti žmonėmis tiesą apie Gatajevų šeimos tragediją: Lietuvoje suklastojo bylą, norėdami juos parodyti kaip teroristus. Visi absurdiški kaltinimai vėliau buvo paneigti aukščiausios instancijos. Tie, kas bylą suklastojo, buvo atleisti, pareikšti papeikimai ir pradetas ikiteisminis tyrimas…

Gatajevai toliau kovojo norėdami susijungti su savo auklėtiniais. Kai kurie iš jų augintų vaikų, prieštaraujant tarptautinėms normoms ir nepaisant vaikų valios ir sveiko proto, buvo prievarta laikomi lietuviškame SOS – vaikų kaime.

Nauja patyčių banga prieš čečėnų šeimą, daugelyje šalių žinomą kaip „Grozno angelai” (dėl tokio paties pavadinimo vokiečių dokumentalisto Ditmaro Šummano filmo, kuris buvo nufilmuotas 95 metais), prasidėjo, kai jų globotinei Chedai Činchojevai sukako 18 metų ir ją išvarė iš prieglaudos Lietuvoje, tuo pačiu faktiškai nesudarydami galimybės susijungti su šeima. Kaip tai įmanoma?

VAIKAI: EKSPLOATACIJOS INSTRUKCIJA

Chedą Činchojevą pirmą kartą pamačiau 2010 metais tame pačiame SOS – kaime prie Vilniaus. Aš buvau tarptautinės žurnalistų, besidominančių žmogaus teisių apsauga, grupėje. Mes atvykome turėdami vienintelį tikslą – pabandyt pakalbėti su vaikais ir sužinoti, kas su jais vyksta iš jų pačių lūpų.

Žiniasklaidos sukeltas triukšmas, lydėjęs mus Lietuvoje, mums labai padėjo. SOS kaimo vadovybė sutiko su mumis susitikti. Valandos susitikimas prie apvalaus stalo buvo panašus į pasiektą laikiną susitarimą tarp kariaujančių šalių.

SOS-kaimo darbuotojai ir prisišlieję prie jų „geranoriai” ilgai aiškinosi, kas mes tokie. Po to pradėjo instrukciją – ultimatumą: žaisti su vaikais galima, kalbėti tik ribotomis temomis. Negalima kalbėti apie Čečėniją, apie tėvus. Bendrauti tik lietuvių ir rusų kalbomis, (draudžiama kalbėti čečėniškai). Draudžiama kalbėti apie tai, kad jie turi vilties sugrįžti pas Gatajevus.

Vaikų labui mes sutikome su jų sąlygomis. Pamatėme liūdną vaizdą: vaikai laikomi lux klasės kalėjimo sąlygomis.

Buvo 2010 metai. Tuomet mes tikėjomės, kad pergalė arti (Gatajevams panaikino visus kaltinimus, kuriuos buvo iškėlęs saugumas). Mes galvojome, kad štai dabar tai liko palaukti keletą dienų arba mėnesį, ir šeima susijungs. Kaltieji bus nubausti. Daugiau nemalonių Gatajevai neturės. Klydome.

PRIEVARTA „GINAMI”

Lietuvos valdžia, nežiūrint to, kad Gatajevai buvo visiškai išteisinti, o iš nusikaltimų registro direktyva apie juos buvo išimta, buvo delsiama priimti sprendimą apie vaikų grąžinimą į šeimą. Po to prasidėjo naujos patyčios. Buvo sumanyta suteikti prieglobstį čečėnų vaikams Lietuvoje, nors jo niekas neprašė. Neaišku, kokiu pagrindu ir kokia teise remiantis?

Gatajevų vaikai Lietuvoje – Rusijos piliečiai. Jų tėvai gavo prieglobstį bėgdami iš Lietuvos, o ne iš Rusijos. Kažkokiu būdu Lietuvos valdžia įsigudrino suteikti prieglobstį vaikams, sukurdami sistemą, kad jie negalėtų išvykti iš Lietuvos. Lietuva pažeidžia teises vaikų, kurie yra Rusijos piliečiai. Spjauna į Suomijos užklausimą. Gatajevai tęsė kovą už vaikus. Įvairiose pasaulio šalyse buvo piketuojama palaikant Gatajevų šeimą ir reikalaujant grąžinti vaikus, laikomus prievarta Lietuvoje. Skirtingu metu į kovą dėl Gatajevų vaikų prisijungdavo ir įvairios Suomijos organizacijos, čečėnų valdžia ir Rusijos URM.

Laiškas su prašymu grąžint vaikus Gatajevams, laikytis žmogaus teisių ir įstatymų, buvo perduotas asmeniškai Lietuvos prezidentui.

Patys Gatajevai, pradedant 2015 metais, kai jiems buvo panaikinti kaltinimai, pradėjo pastoviai važinėti ir lankyti vaikus į SOS kaimą. Vaikų čečėnams taip ir negrąžino, bet suteikė galimybę pasimatyti ir pabendrauti nors trumpam, nors keletą valandų. Taip Gatajevai neoficialiai atliko globėjų funkciją, nepaisant išlaidų kelionėms ir kiekvieną mėnesį vežė maisto, drabužių, žaislų ir visus vaikams būtinus daiktus.

Malik ir Chadžimat kiekvieną kartą su ašaromis akyse atsisveikindavo su vaikais.

Kodėl šią šeimą šitiek metų darė nelaiminga? Kodėl tiek metų tyčiojosi ir tyčiojasi iki šiol iš vaikų, kurie ir taip jau išgyveno Čečėnijos karo siaubą ir tragediją? Šio sielvarto užtektų ne vienam suaugusiam žmogui. Vaikai ir tėvai nori būti kartu. Bet būti kartu jiems neleidžia Lietuvos valdžia. Apie tai, kad Gatajevų vaikus laiko prievarta Lietuvos globos namuose, rašė daugelio šalių žiniasklaida.

Ir už tai Gatajevų priešai nekentė jų dar labiau. Ir keršija. Paskutinė jų auka – Cheda Činchojeva.

CHEDA

2010 metų video įrašuose Cheda maža mergaitė iš susijaudinimo trypčioja nuo vienos kojos ant kitos. Dabar tai jau beveik suaugusi mergina. Dabar su ja kartais labai sunku kalbėtis. Ji prastai kalba rusiškai ir nelabai gerai kalba lietuviškai, ji nemoka kitų kalbų, ir baisiausia, kad ji visiškai pamiršo savo protėvių kalbą, savo šeimos kalbą, ji jau nesupranta čečėniškai.

Nors tada, prieš 9-erius metus, kai vaikai buvo paimti, jie kalbėjo čečėniškai. SOS – kaime jiems buvo draudžiama kalbėti čečėniškai, už tai buvo vaikai baudžiami. Jie negalėjo laikytis savo tradicijų, jie nežino Čečėnijos istorijos ir papročių, kalbos ir kultūros. Tai Lietuvos globos namų „dėka” buvo išvalyta visa, kas čečėniška.

TU LIETUVOJE NIEKAM NEREIKALINGA

Malik Gatajev buvo sutaręs su Lietuvos valdžia, kad kai Chedai sueis 18 metų, kad ji dar galėtų pabūti SOS kaime, kol bus sutvarkyti jos dokumentai išvykimui į Suomiją pas tėvus.

Beveik prieš mėnesį Cheda tapo pilnamete. Ji buvo išvaryta į gatvę.

„Man pasakė, kad tu dabar pilnametė, gali daryti ką nori, tu čia dabar niekam nereikalinga „, – pasakoja Cheda Činchojeva.

Tada mergina kreipėsi į krizių centrą Vilniuje. Ji turėjo tik lagaminą su savo daiktais. Be pinigų, be darbo, be draugų, be kokių nors pažinčių ar ryšių ir be supratimo apie realų gyvenimą.

Mergina susirgo. Jai teko gyventi kartu su benamiais. Kitos išeities nebuvo, bet tuo pačiu Lietuvos valdžios sprendimu ji neturėjo teisės 3 mėnesius išvykti iš šalies.

Cheda apėjo visą Vilnių ieškodama darbo. Be patirties ir specialybės, be kokių nors žinių rasti darbo buvo nerealu. Beieškodama darbo Cheda pavėlavo į krizių centrą iki uždarymo. Dėl to ją išvarė į gatvę. Tokiu atveju Chedai liko arba eiti vogti, kad išgyventų, arba mirti. Mergina, vaikystėje išgyvenusi karo siaubą, daug metų laukusi dienos, kada galės susijungti su savo šeima, pasirinko gyvenimą.

Su atsitiktinais pakeleiviais ji pasiekė Suomiją, pranešė apie save Gatajevams. Pagaliau Cheda peršalusi ir sunkios psichologinės būklės, bebeik ant nervinio išsekimo ribos, stebuklingai sugebėjo grįžti į šeimą pas Gatajevus. Ji apie tai svajojo ilgus išsiskyrimo metus. Atrodė, kad Chedos kankynė pasibaigė. Ji grįžo pas mamą ir tėtį, kurie gyvena su kitais vaikais Chelsinkyje.

Malik Gatajev paskambino Lietuvos tarnyboms ir pranešė, kad mergina atvyko pas jį į Suomiją. Cheda, norėdama išgyventi, buvo priversta išvykti į Suomiją – pas vienintelius jai artimus žmones.

Lietuvos „gelbėtojai” atsidūrė budelių – provokatorių vaidmenyje. Jų veiksmams galima pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį: asmens palikimas bejėgiskos būklės ir nesuteikiant pagalbos. Palikta likimo valiai mergina jau svarstė apie savižudybę. Ji buvo ant ribos.

Lietuvos tarnybos pranešė, kad paskelbs Chedos tarptautinę paiešką vien dėlto, kad ji paliko šalį, o už tai jai gresia įkalinimas (po primesto jai prieglobsčio Lietuvoje).

Išvakarėse Malik Gatajev nuvežė Chedą į policiją Helsinkyje. Yra gautas dokumentas apie kreipimąsi ir užfiksuotas pareiškimas. Dar Chedai ir jos tėvams teks atlikti keletą būtinų veiksmų pagal Suomijos įstatymus.

Gatajevai tiki Suomija, kuri išgelbėjo juos nuo Lietuvos 2009 metais, tiki Europos Sąjunga, kuri deklaruoja žmogaus teises aukščiau kitų įstatymų. Tiki civilizuotais viso pasaulio žmonėmis.

Atėjo laikas gelbėti naująją „Grozno angelų” kartą. 

SOS – pagalbos šauksmas

INTERKAVKAZ seka Gatajevų šeimos situaciją. Šiuo metu ruošiami oficialūs užklausimai Lietuvos valstybės institucijoms prašant pakomentuoti situaciją. Gauti atsakymai (arba jų nebuvimas) po publikacijos leidinyje bus perduoti teisininkams, kurie šiuo metu yra pradėję duomenų surinkimo procesą dėl kreipimosi į Europos žmogaus teisių teismą. 

Vertimas iš Interkavkaz medžiagos: Vita Čepulytė

Informacijos šaltinis – Interkavkaz.eu

2017.07.19; 21:52

Ar esama Lietuvoje intelektualinių jėgų, žmonių, mąstančių strateginiais ateities numatymo mastais? O gal mąstoma vien tik remiantis trumpalaikėmis šios dienos užduotimis ir aktualijomis?

Kas iš valstybės vadovų kada nors per tuos dvidešimt vienerius laisvės ir nepriklausomybės metus viešai mums, amžininkams ir piliečiams, dėstė apie Lietuvos kaip valstybės plėtotės, augimo ir stiprėjimo procesus šiuolaikiniame  pasauly ir ES sandraugoje? Ar įmanoma gauti rimtų atsakymų į kuo rimčiausius politinius, socialinius ir kultūrinius epochos iššūkius? Tai  vis sritys, esančios už matomųjų  problemų ribos. O kodėl nesti atsakymų į mūsų nerimą, rūpesčius, skriaudas?

Continue reading „Ostapų Benderių laikai”

jonas-vaiskunas-alkas

Pastarųjų metų įvykiai kaip niekada iki šiol aiškiai parodė, kad aukščiausia Lietuvos valdžia nebevaldo Lietuvos, nes pati yra valdoma neaiškių, bet galingų šešėlinių darinių, veikiančių per pirmojo Sąjūdžio taip ir nepertvarkytas teisėtvarkos ir jėgos struktūras.

Tapo akivaizdu, kad savo valstybėje turime aukštesnę už Seimą ir įtakingesnę už Prezidentę valdžią be kontrolės, be atsakomybės ir be atskaitomybės Lietuvos piliečiams, politinės švytuoklės principu kaitaliojančia vietas Seimo amfiteatro parteryje. Per 22 nepriklausomybės metus valdančios, o tuo pačiu ir kitos politinės partijos, regis, neteko autoriteto, kaip demokratinės šalies valdymo įrankiai, nes nematomų galių veikiamos per dažnai elgėsi kaip šių galių įkaitės bei poreikių tenkintojos.

Continue reading „Kas trukdo antrai Sąjūdžio bangai?”