Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Optimistas —

Žemė yra kiekvienos tautos stiprybės šaltinis. Tačiau ir atskiras žmogus yra labiau atsparus likimo vėjams, kolei laikosi įsikibęs gimtosios žemės. Šiuo atveju kalbu ne tik apie valstietį, kasdieniniu rūpesčiu glostantį žemės grumstą, pastoviai apibėgantį visus jos pašalius, ne tik apie žmogų, stačiai čia pat, po lietingos, ilgai neužtrukusios žiemos įkvepiantį pavasarėjančios gimtinės dvelksmą ar stebintį rudeninį lapų šokį už gimtojo namo slenksčio, bet taip pat miniu emigrantą, sparnuotais atsiminimais vis grįžtantį ir grįžtantį prie ištakų, stiprybę semiantį iš gimtosios šalies vaizdinių.

Neretai Tėvynė yra gretinama su motina ar net mylimąja. Kaip atrodo man, truputėlį rizikinga yra tokia personifikacija. Ne tokia rizikinga ir grėsminga kaip bandymas valdžios autoritetą įtvirtinti remiantis tėvo įvaizdžiu, bet vis tik abejotina kaip leidžianti Tėvynės idėją paversti mūsų dažnai komplikuotų  santykių įkaite. Kalbame dabar, žinoma, apie labiausiai pavyzdinius ir įkvepiančius, bet vis tik užbrėžiančius ribą Tėvynės vaizdinio plėtotei santykius, taigi laimime įsivaizdavimo labui  ne tiek jau daug, kai paternalizmą čia išmainome į matrimonializmą.

Kita vertus, kaip atrodo, žemės vaizdinys su bedugnio klampumo  pažadu būdamas iki galo atsparus bet kokiai  psichologizacijai, drauge leidžia manifestuoti neatšaukiamą dėl jokių kaprizų, giluminį prisirišimą prie vietos, įsišaknijimo patirtį. Žmogus be žemės yra tik neturintis savo prigimtinės vietos pasaulyje klajūnas.

Žemės neapkaltinsi išdavyste, nemeile, kvailoka jos atžvilgiu inscenizuoti pavydo scenas, tačiau vis tik tikime, jog net ir išlaisvinta iš personifikacijos įvaizdžių žemė nėra visiškai nejautri mūsų rūpesčiams, dėmesingumui, mūsų vilčiai. Žinoma, gimtinės žemę dengia skaidrus ir lakus dangus, tačiau ne kiekvienas patenka į  praskriejantį dangų, tuo tarpu žemė su savo  sunkumu neatstumia galiausiai nė vieno iš mūsų.

Skulptoriaus Antano Česnulio kūrinys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr).

Sakoma „istorinės mūsų žemės”. Tačiau istoriškumas neišsemia visos Tėvynės žemės prasmės. Iš tiesų Tėvynė yra labiau fatališka duotybė nei tik istoriškumas. Taip pat ir žemė, nežiūrint visų istorinių paženklinimų ir sąlygų, yra dar ir antiistorinė balanso stichija, kuri leidžia išlyginti pražūtingus istorijos vingius, apsivalyti nuo kenksmingų istoriškumo nuosėdų. Žemės taške susitinka gyvybė ir mirtis. Kaip lygybės šaltinis žemė yra nelygstama arba, kitaip tariant, savo nelygstamumu žemė yra lygybės šaltinis. Būdama vaizdingu paviršiumi, ji kartu yra neįžvelgiama bedugnė. Tačiau – tai svarbiausia – žemė yra nenugalima. Žemės tautos net po didžiausių pralaimėjimų atsitiesia ir laimi.

Priešas gali pavergti šalies gyventojus, o geriausius iš jų ištremti, gali riboti kultūrinę šalies veiklą, dažnai siekia kultūriškai  ir materialiai apiplėšti pavergtus žmones. Priešas galų gale gali išsikasti ir išsivežti žemės turtus, pavyzdžiui, deimantus arba durpes. Tačiau net pats didžiausias priešas nesugebės išsikasti ir išsivežti visos mūsų žemės. Taigi žemė yra mūsų nenugalimumo garantas, mūsų stiprybės šaltinis.

 Pesimistas —

Žemė yra mūsų silpnumo šaltinis, neaiškaus nerimo sąlyga, pagiežingumo užkratas. Dabar jau, regis, galima taip pat ir viešai įvardinti  savo „achilo kulną“, kalbėti, net virkauti apie tokią mus ištikusią  bėdą,  nes, tiesą sakant, niekam šitai nėra paslaptis.

Įsivaizduokime, jog mūsų didžiausias neprietelius (tarkime, jog tai yra Kremliaus politikos technologai) audžia piktas užmačias mūsų tautos atžvilgiu. Ką šitoks priešas galėjo pasiekti, o gal ir pasiekė? Pažaiskime tokį vaizduotės žaidimą: štai sustatome savo didžiausiųjų  nuostolių reitingą, kuris, žinoma, kartu yra ir  pikto mums linkinčiųjų, hipotetinio priešo džiaugsmo „kreivė”. Kaip atrodo man, visa „aukščiausioji” nuostolių padala vienaip ar kitaip siejasi su žeme.

Naujųjų laikų Nepriklausomybės akto signatarų sprendimas pasiskirti sau prestižinius žemės sklypus pažeidžia pačią šerdį, riboja tautiečių pastangas suprasti vienas kitą. Taigi labiausiai gerbtinus naujųjų laikų žmones, iš tiesų drąsius žmones ištinka negarbė dėl tos pačios žemės. Kalbame čia, žinoma, visų pirma apie moralinius nuostolius. Ilgai, oi ilgai žmonių atmintyje išliks ir žadins pagiežą iš esmės kvailokas paaiškinimas, jog esą tokiu būdu valstybė parodė pagarbą pačiai sau. Apie kokią valstybę čia kalbama, kai nesuvaldytas savanaudiškumas (ir neteisėtumas) traktuojamas kaip pagarbos valstybei ženklas? Kyla įspūdis, jog iš tiesų nemenkas priešas mums visiems pirmiausiai yra mūsų pačių godumas.

Kaip atrodo, šis precedentas vis tik kažkaip siejasi – per palankios atmosferos sukūrimą, per tarpinę prielaidų grandinę – su vėlesniu garsiojo žemės kilnojimo įstatymo atsiradimu. Tai įstatymas, kuris korupciją Lietuvoje pakylėjo į naują lygmenį. Šio įstatymo dėka ne tik įtakingi valdžios ir verslo vyrai, bet ir šiaip visur sugebantys prilįsti  ponai sugebėjo lengvai, o būtent popierinių manipuliacijų būdu, pamokant kam reikia, įsigyti didelį turtą, t.y. žemę priemiesčiuose, draustiniuose, paežerėse ir pan.

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Vis tik pati įdomiausia figūra Lietuvoje yra žemės matininkas; ne vienas iš jų ėmė bei suformavo ir pačiam sau pasiskyrė dešimtis žemės sklypų. Vardan palyginimo galima tarti, toks matininkas yra nelyg koks banko kasininkas, kuris be įprasto atlyginimo savo nuožiūra pastoviai sau išsimoka milijonus iš banko sąskaitų.

Šią bėdą, žinoma, vainikuoja tai, jog, pažeidžiant esamus įstatymus nuo A iki Z, kelios privačios firmos Lietuvoje supirko, į savo rankas perėmė milžiniškus žemės plotus. Tos firmos sparčiai darbuojasi ir toliau, karštligiškai plečia savo veiklą, kaupdamos neribojamus žemės fondus, kaip galima drąsiai spėti, spekuliacijos tikslams.

Taigi tikrasis Lietuvos žemės savininkas dar nežinomas, apie tai sužinosime (gal būt) tik praėjus kelioms dešimtims metų.

Žemgrobiai! Šis žodis ne tik tariamas kasdieninėje kalboje, bet ir užrašomas oficialiuose raštuose. Įsiklausykime, žodžio semantika sako, jog laisvės kova dar nesibaigė, pasakoja, kad privalu išlaisvinti žemę nuo grobikų. Teisine kalba tai reiškia, jog čia išvardytais būdais įgytos žemės nuosavybės teisėtumas anksčiau ar vėliau bus kvestionuojamas visa apimtimi.

Istorija turi daug galimybių. Viena iš jų: šalia amžino žydo, girto suomio, anglo džentelmeno  XXI a. antroje pusėj galimai atsiras groteskiškas bežemio lietuvio tipažas.

                                                                    X X X

                                               Kokia varginga kelionė buvo

                                               iš žiemos į pavasarį. –

                                               Kelyje sutirpo visas sniegas

                                               ir baigėsi

                                               optimizmo atsargos.

                                              Tuštuma kaip lentynos

                                               nuo išparduotų knygų, žiemą lyjant už lango. –

                                               Nors kažkas ten vėl nesukaupęs sąmonės

                                               dar laipioja medžiais

                                               jau pasibaigus laikui.

2018.01.04; 03:40

Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neseniai vienas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovų, Seimo narys Tomas Tomilinas portale Delfi publikavo straipsnį „Dar kartą apie žemės pardavimą, arba kodėl pjauti reikia tik devynis kartus pamatavus“.

Jame nuskambėjo atsakymas, koks esminis skirtumas skyrė prieš trejus metus vykusio Referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatorius nuo vangokai prie parašų rinkimo prisidėjusios, bet iš to milžinišką politinę naudą gavusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Esminis skirtumas – tai intencija, kuri skatino rengti visuotinį Referendumą.

Kadangi buvau vienas iš Referendumo dėl žemės nepardavimo iniciatyvinės grupės koordinatorių, galiu drąsiai tvirtinti, kad didžiosios dalies visuomenininkų, kuriuos po viena vėliava suvienijo šviesios atminties ūkininkas Pranciškus Šliužas, pagrindinis tikslas buvo, kad Lietuvos žemė, aplaistyta mūsų protėvių prakaitu ir krauju, liktų lietuvių tautos nuosavybe. Kad jos nuosavybėn negalėtų įsigyti kitataučiai, kitų valstybių piliečiai. Kitaip tariant mus jungė šūkis „Lietuvos žemė tik lietuviams ir Lietuvos piliečiams!“

O LVŽS atstovas Tomas Tomilinas gana aiškiai savo straipsnyje išreiškė savo atstovaujamos politinės jėgos tikslus: „… vienas pamatinių mūsų, LVŽS, siekių – išvengti spekuliacijos žemės ūkio paskirties žeme bei sudaryti sąlygas žemės ūkiu užsiimti visiems to norintiems…“

Jaučiate intencijos skirtumą? Taip, ji yra esminė, vieniems svarbu žemė kaip tautos vertybė, krauju aplaistyta nuosavybė, kitiems tik spekuliacijos stabdymas ir galimybė visiems norintiems, gal net pabėgėliams iš Afrikos, ją įsigyti už prieinamą kainą. Tik dabar, prabėgus beveik ketveriems metams po Referendumo parašų rinkimo, paaiškėjo, kodėl LVŽS prie šios iniciatyvos prisidėjo tik simboliškai ir beveik nepanaudojo savo kaip politinės partijos administracinių resursų – nesutapo galutinis tikslas, intencija. Tačiau tai nesutrukdė šiai partijai sėkmingai pasinaudoti Referendumu kaip tramplynu į politinį Olimpą, pradžioje aktyviai savo rinkiminėje reklamoje naudojant žemės nepardavimo užsieniečiams temą rinkimuose į Europos parlamentą, taip padedant stiprų pamatą 2016 metų Seimo rinkimų sėkmei.

Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet apie viską iš eilės. Prieš ketverius metus šiuo laikotarpiu keli tūkstančiai Lietuvos patriotų darbavosi iš peties – buvo pats parašų Referendumo dėl žemės nepardavimo užsienio šalių piliečiams rinkimo įkarštis. Tuo metu valdžios žmonės tik patyliukais šaipėsi iš tokių paprastų žmonių iniciatyvų. Nes niekas nesitikėjo, kad marga tiek politinėmis pažiūromis, tiek socialine padėtimi iniciatyvinė grupė, vadovaujama skardžiabalsio ūkininko – žurnalisto Pranciškaus Šliužo, surinks mūsų Konstitucijoje numatytą parašų kiekį, reikalingą norint surengti referendumą „iš apačios“.

Iniciatyvinė grupė neturėjo nei lėšų, nei administracinių resursų, nei elementarios struktūros. Tačiau įvyko skruzdėlyno efektas, bendram tikslui susivieniję skirtingi žmonės atnešė po šapelį ir per tris mėnesius buvo surinkta daugiau kaip 320 000 Lietuvos piliečių parašų.

Vėliau sekė ilga kova dėl parašų pripažinimo teisėtais, parašų tikslinimas, panašus į pasaką apie piktą pamotę, išvariusią našlaitėlę viduryje žiemos rinkti žibučių. Tik pamotės vaidmenį šiuo atveju atliko nepakeičiamasis VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, o našlaitėlės rolė atiteko Referendumo iniciatyvinei grupei ir šimtams jos pagalbininkų. Tačiau su Dievo pagalba stebuklas įvyko, parašus „piktoji pamotė“ Zenonas buvo priverstas pripažinti, tada Seimas po ilgų trypčiojimų paskelbė Referendumo datą – birželio pabaigoje.

Nepatogesnės datos referendumui tikriausiai nebuvo įmanoma sugalvoti – kaime šienapjūtės įkarštis, mieste atostogų laikotarpis, žmonėms ne politika galvoje. Ir kasdien per radiją, per TV ir internetinėje žiniasklaidoje visas politinis „elitas“ gąsdina tautą. Neikite į Referendumą, išmes mus iš Europos Sąjungos, ateis pikti rusai, supirks pusvelčiui žemę vietiniai žemgrobiai, tokius ir panašius baubus piešė ir politinė pozicija, ir opozicija, o nūnai neslepiantis ambicijų dalyvauti Prezidento rinkimuose laisvų pažiūrų ir elgesio jaunimėlio numylėtinis Andrius Tapinas net siūlė jaunimui savo pilietinį aktyvumą užkasti giliai į žemę su kvietimo į referendumą lapeliu.

Lietuvos laukai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visuotinis gąsdinimas ir baubų piešimas pasiekė tokią stadiją, kad Referendumo priešininkai kaime žmonėms melavo, kad laimėjus referendumui nebus galima šulinių savo kiemuose kasti ir žvyro bei smėlio karjerai bus uždrausti, o iš karto po šio Referendumo Vilnijos lenkai paskelbs savo referendumą dėl atsiskyrimo nuo Lietuvos, kuriame kažkodėl didžioji dalis Lietuvos piliečių palaikys šią idėją. Dabar tai sukelia tik juoką, bet tada žmonės buvo sukiršinti, išgąsdinti ir nebežinojo, kuo čia jiems labiau tikėti.

Taigi tuometinei Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei pasiūlius referendumą surengti vidurvasaryje, jis iš karto buvo pasmerktas, o kartu buvo iššvaistyta apie 13 milijonų litų, kuriuos buvo galima sutaupyti rengiant Referendumą su Europos parlamento rinkimais ir Prezidento rinkimų antruoju turu. Bet valdžia išsigando, į šiuos rinkimus susirenka daugiau žmonių, o jei jie sugalvos pareikšti savo valią ir Referendumo klausimais, gali įvykti tai, ko „elitas“ nelaukė.

Tačiau kad ir kaip džiūgavo tuometiniai Referendumo oponentai, kad jis neįvyko, bet Pranciškus Šliužas su bendraminčiais bent vieną savo tikslą pasiekė – apgynė lietuvių teisę į Lietuvos žemę. Seimas bijodamas, kad žmonės palaikys Referendumą, dar gegužės mėnesį priėmė griežtus įstatymus, kurie de facto apribojo užsienio šalių piliečių teisę įsigyti dirbamos žemės ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šie įstatymai buvo praminti saugikliais ir plačiai paviešinti viešose diskusijose su Referendumo iniciatoriais, teigiant, kad kai yra tokie saugikliai, Referendumas nebeturi prasmės. Referendumo iniciatoriai buvo pravardžiuojami paranojikais, kai bandė argumentuoti, kad Seimui priėmus saugiklius, Seimas juos bet kada gali ir atšaukti, o Referendumo priimti saugikliai būtų įrašyti Konstitucijoje, kurios taip lengvai nepakeisi, šią nuostatą būtų galima pakeisti tik surengus kitą Referendumą. Kokie jie buvo tada teisūs, galime įvertinti tik dabar.

Gandrai varlinėja. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiemet, rugsėjo 25-ą dieną, mįslingomis aplinkybėmis tragiškai žuvus pagrindiniam Referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatoriui ir koordinatoriui Pranciškui Šliužui, jau kitą dieną, rugsėjo 26-ą, rytinio posėdžio metu Seimas balsų dauguma pritarė saugiklius, priimtus 2014 metų gegužę, naikinančiam įstatymui po pateikimo.

Tai reiškia, kad dar du balsavimai ir viskas, mūsų valstybės žemė bus pardavinėjama beveik liberaliausiomis sąlygomis visoje Europos sąjungoje.

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo saugikliais vadinami dabar galiojančiame įstatyme nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, norintiems įsigyti žemės ūkio paskirties: fiziniam asmeniui – trejų metų žemės ūkio veiklos vykdymo, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo, registruoto ūkininko ūkio, žemės ūkio išsimokslinimo diplomo reikalavimas, juridiniam asmeniui – 50 procentų pajamų iš žemės ūkio veiklos, ekonominio gyvybingumo įrodymas. Europos Komisija būtent šias įstatymo nuostatas yra įvardijusi kaip prieštaraujančias įsisteigimo teisei, laisvam kapitalo judėjimui ir neproporcingai suvaržančias asmenų teises. Būtent šiuos saugiklius ir panaikina naujasis ir Seimo narių aktyviai palaikomas įstatymas. Likimo ironija, bet Referendumo iniciatyvos dėka Seimo priimti saugikliai bus panaikinti daugiausiai politinių veidmainių partijos, kuri ta iniciatyva tik ciniškai pasinaudojo, balsais.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Ir pabaigai norėtųsi paneigti nežinau ar sąmoningai ar dėl užsienio kalbų žinių spragų Tomo Tomilino skelbiamą netiesą apie tai, kad Latvija, gavusi perspėjimą iš Europos komisijos „besąlygiškai kapituliavo ir atšaukė visus saugiklius“. Latvija kaip tik pasielgė gudriau nei Lenkija ar Vengrija, kurios būdamos didelės ir turinčios savigarbą valstybės, nusprendė ignoruoti Europos komisijos grasinimus ir gudriau, nei nori pasielgti mūsų, kinkas prieš EK drebinantys, parlamentarai. Latvijos parlamentas, panaikindamas Europos komisijai neįtikusias žemės ūkio pardavimo saugiklių įstatymo nuostatas, įvedė daug efektyvesnį saugiklį, kuris dar rimčiau įtvirtina Latvijos žemės priklausymą latvių tautai. Latvijos Seimas šių metų vasarą priėmė reikalavimą, kad Latvijoje žemės ūkio paskirties žemę įsigyti gali tik asmenys, išlaikę valstybinės kalbos egzaminą ne mažesniu kaip B2 lygiu. Dar daugiau, ta pati nuostata galioja ir juridinių asmenų, kurie nori įsigyti žemės Latvijos teritorijoje, kontrolinį akcijų paketą valdantiems akcininkams.

Pagal Europos komisijos nustatytas taisykles B2 lygiu kalbą mokantis žmogus:

Geba suprasti sudėtingų tekstų tiek konkrečiomis, tiek abstrakčiomis temomis pagrindines mintis, taip pat ir specializuotas diskusijas profesinėmis temomis. Geba pakankamai spontaniškai ir laisvai bendrauti žodžiu ir raštu, todėl bendravimas su gimtakalbiais, nesukeliant jiems įtampos ir patiems jos nejaučiant, yra visiškai įmanomas. Geba kurti aiškų, detalų tekstą daugeliu temų ir paaiškinti savo požiūrį svarstomais klausimais, išdėstydamas įvairių pasirinkimų pranašumus ir trūkumus.”

Nežinau, kaip Tomas Tomilinas ir jo partiečiai, bet aš, taip gerai mokančiam lietuvių kalbą užsieniečiui siūlyčiau ne tik leisti nusipirkti žemės Lietuvoje, bet ir suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes taip gerai įvaldęs kalbą žmogus parodo, kad jam svarbus šis kraštas ir jo kultūra, kad tai nėra vienadienė spekuliacija, o labai rimti ketinimai ir ilgalaikė investicija.

2017.10.20; 05:00