Supratimas, kokią žalą ir pavojų euroatlantinei bendruomenei kelia dabartinė Rusijos politika, padėtų sustabdyti Kremliaus siekius plėsti savo įtaką ir kalti pleištus Vakaruose, sako Londone įsikūrusio saugumo ir gynybos tyrimų centro „Royal United Services Institute“ ekspertė Elisabeth Braw.

Saugumo ir gynybos tyrimų centro „Royal United Services Institute“ ekspertė Elisabeth Braw. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos organizuotame saugumo politikos ekspertų susitikime dalyvavusi E. Braw pabrėžia, kad, siekiant atremti Rusijos agresiją prieš Vakarus, nepakanka didinti išlaidas gynybai. Jos teigimu, ne mažiau svarbus yra ir visuomenės sąmoningumo stiprinimas. Tai, akcentuoja E. Braw, tiesiog būtinas žingsnis, norint neutralizuoti vieną pagrindinių Kremliaus ginklų – dezinformaciją.

Išskirtiniame interviu naujienų agentūrai ELTA ekspertė taip pat pabrėžė, kad pastaruoju metu vis dažniau tarp ES lyderių linksniuojama bendros Europos kariuomenės idėja yra tik abstrakti ir praktiškai nerealizuojama vizija. Pasak jos, užuot sukus galvas, kuriant sunkiai įgyvendinamus vieningos Europos kariuomenės planus, ES valstybių lyderiams reikėtų daugiau energijos investuoti į NATO ir regioninių saugumo projektų plėtojimo planus.

Lietuvos pozicija dėl bendros ES kariuomenės visuomet buvo ir išlieka gana skeptiška. Ilgą laiką manyta, kad ES kariuomenė iš esmės gali dubliuoti NATO. O tai, dalies politikų ir akademikų nuomone, mažins euroatlantinę vienybę ir eventualiai pakenks Lietuvos nacionaliniam saugumui. Ar reikėtų būgštauti dėl rizikų, kurias bendra ES kariuomenė galėtų kelti euroatlantinei vienybei?

Pirmiausia mums reikėtų atsakyti į klausimus, ką ši ES kariuomenė galėtų būti pajėgi daryti, kokie būtų jos tikslai bei veikimo principai. Galiausiai, ar mes į ES kariuomenę turime žiūrėti kaip į nacionalines kariuomenes, ar jos funkcijos būtų tokios pačios? 

Žvelgiant į ES bendros kariuomenės koncepciją, kol kas lieka neaišku, ką Europos kariuomenė veiktų. Labai svaru yra tai, kad nacionalinėms kariuomenėms vadovauja vietinės valdžios, todėl kyla klausimas, kas ir kaip vadovautų Europos kariuomenei. Pirmiausia, mes turime atsakyti į šiuos klausimus, nes kol kas kalbant apie Europos kariuomenę nėra jokių aiškesnių gairių.

Jeigu mes nežinome, kas sudarys šią kariuomenę, ką kariuomenė veiks ir kas jai vadovaus, – tuomet pati idėja tampa pernelyg abstrakčia koncepcija. Lengva pasakyti, kad mums reikia kurti bendrą ES kariuomenę, tačiau esminis klausimas lieka neatsakytas, – ar tikrai visos valstybės norės savo nacionalines karines pajėgas integruoti į bendrą ES kariuomenę. 

Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, nėra jokių abejonių, kad ES reikia daugiau investuoti į savo saugumą, bet, manau, tą saugumo stiprinimą galima padaryti ir kartu su NATO. NATO aparatas veikia, yra veikiančios gynybos institucijas bloko šalyse, yra NATO štabas, galiausiai infrastruktūra bei tarybos. Todėl siekiant užsitikrinti didesnį saugumą, mes turime tiesiog dar daugiau investuoti į NATO. 

Vis dėlto, jei, kaip jūs sakote, abstrakčios idėjos būtų įgyvendintos ir Europos kariuomenė būtų įkurta, ar tai pakeistų Lietuvos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos mažųjų valstybių saugumo situaciją?

Realybė yra tokia, kad Vidurio bei Rytų Europos ar atskirai Baltijos valstybių esminis saugumo garantas yra JAV. Būtent dėl to, bijant kaip saugumo garantą prarasti JAV, šių valstybių lyderiai niekuomet tiesiogiai neparėmė bendros ES kariuomenės idėjos. Tiek Vidurio, tiek Rytų Europa JAV laiko pagrindiniu saugumo garantu, todėl bendros ES kariuomenės idėja jiems niekada neatrodė naudinga. Pasižiūrėkime į šio regiono valstybių lyderius, nepaisant JAV prezidento Donaldo Trumpo retorikos, jie vis tiek linkę išsaugoti ir stiprinti santykius su JAV. 

Jūsų nuomone, ar, įvertinus saugumo situaciją regione ir pasaulyje, galima išsiversti be Europos Sąjungos kariuomenės?

Manau, kad taip. NATO šiuo metu yra pagrindinė saugumo ir gynybos organizacija Europoje. Todėl geriausia ir būtų likti prie jos iniciatyvų. Kita vertus, būtų galima paraleliai euroatlantinį saugumą stiprinti plėtojant atskiras regionines iniciatyvas ar projektus. Tai yra efektyvus būdas stiprinti NATO. 

Reikia pabrėžti, kad kiekvieno regiono interesas yra stiprinti savo saugumą. Todėl mažuose aljansuose galima būtų padaryti labai daug. Puikiausias pavyzdys yra Šiaurės šalys, kurios saugumo klausimais dirbdamos kartus prisideda ir prie visos Europos saugumo. Tuo labiau, kad tai tikrai nėra jokia konkurencija NATO aljansui. 

Kalbant apie konkrečias grėsmes NATO ir Vakarams. Kokie yra Rusijos keliami iššūkiai saugumui? Kokių Rusijos ir NATO santykių reikėtų tikėtis ateityje?

Karinė agresija iš Rusijos yra akivaizdi, tačiau didelį dėmesį turime skirti hibridinėms Kremliaus keliamoms grėsmėms. Manau, kad Rusija šiuo metu kaip tik daugiausia dėmesio ir skiria nekarinei agresijai: dezinformacijos kampanijoms, kišimuisi į kitų valstybių rinkimus, be galo didelį pagreitį įgavo Rusijos kibernetinės atakos. 

Todėl mes neturėtume manyti, kad Rusija vieną dieną pasitelks savo karinę galią ir užpuls Vakarus, mes turėtume suvokti, jog Rusija jau dabar Vakaruose vykdo agresiją. Tik tą ji daro kitomis, nebūtinai karinėmis priemonėmis. Manau, kad dėl tokių Rusijos veiksmų mes turėtume nemenkai susirūpinti ir jau dabar svarstyti, kaip Vakarų visuomenės gali save apginti. Ypač, kad tokios nekarinės Kremliaus atakos silpnina Vakarų visuomenes, jas skaldo bei priešina. 

Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rusija bando ir toliau bandys diskredituoti Vakarų šalių institucijas, mažinti piliečių pasitikėjimą vietinėmis valdžiomis. Rusija atakuos rinkimus, šalių nacionalines infrastruktūras bei privačias kompanijas. 

Jūs kalbate apie platų Rusijos naudojamų agresijos įrankių spektrą bei dezinformaciją. Kaip tai atrodo realybėje?

Kalbant apie Kremliaus atakas prieš Vakarus, manau, kad jos turi dvi stadijas. Pirmiausia – pati ataka ar išpuolis prieš kažką. Iškart po to prasideda dezinformacijos kampanija. Pavyzdžiui, po Skripalių užpuolimo iškart vykdyta dezinformacijos ataka.

Rusijos žiniasklaida diskreditavo bet kokią Vakarų informaciją apie Skripalių užpuolimą. Jie ne tik neigė britų valdžios pateikiamą informaciją, tačiau ir kūrė klaidinamus, sau patogius įvykio scenarijus. Pavyzdžiui, kad ,,Novičok“ nuodai į Didžiąją Britaniją buvo atvežti ne iš Rusijos, o iš Čekijos bei Švedijos. 

Apskritai manau, kad dezinformacija yra vienas pagrindinių ar net vienas stipriausių Rusijos turimų ginklų. Ypač dėl to, kad dezinformacija gali turėti ilgalaikį, net per kelias visuomenės kartas užsitęsusį, poveikį. 

Kokios strategijos gali imtis NATO Rusijos agresijai sulaikyti?

NATO turi solidžias ginkluotąsias pajėgas. Bet mums reikia stiprinti jėgas ne tik kariniu lygmeniu, tačiau ir visose anksčiau išvardintose srityse. Mums reikia geriau save apsaugoti nuo dezinformacijos kampanijų ir t. t. Taip, NATO yra karinis aljansas, bet valstybės ir pačios turi stiprinti savo gynybą, ypač prieš nekarines atakas. Vakarų valstybės pirmiausia privalo suprasti tai, kokią žalą jos daro mūsų saugumui ir visuomenėms. Manau, kad šis supratimas sustabdytų Rusijos siekius plėsti savo įtaką ir kalti pleištus Vakaruose.

Informacijos šaltinis – ELTA (Paulina Levickytė)

2019.01.15; 09:00