Europos Parlamento pastate Briuselyje antradienį įamžintas Vasario 16-osios Aktas. EP nario prof. L. Mažylio biuro nuotr.

Briuselis, liepos 12 d. (ELTA). Europos Parlamento pastate Briuselyje antradienį įamžintas Vasario 16-osios Aktas.
 
Lietuvos Nepriklausomybę skelbiantis tekstas, graviruotas metalo plokštėje, buvo pristatytas Matthiaso Erzbergerio vardo auditorijos atidarymo ceremonijos metu. M. Erzbergeris – iškilus Vokietijos politikas, parlamento narys, finansų ministras, publicistas, demokratijos puoselėtojas. Vienas iš jo nuopelnų – parama Lietuvos Tarybai paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metais.
 
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis džiaugiasi, kad jam pavyko prisidėti prie M. Erzbergerio vardo auditorijai suteikimo, o Lietuvai jis paruošė tikrą staigmeną – Europos Parlamente kartu buvo įamžintas ir Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. M. Erzbergerio vardo auditorijos atidarymo ceremonijos metu iškilmingai atidengtas ir pristatytas ant metalo plokštės graviruotas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lietuvių ir vokiečių kalbomis. Graviruotame metalo dirbinyje po Akto lietuvišku ir vokišku tekstu nurodytas ir M. Erzbergerio indėlis: „Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktas priimtas Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje ir paviešintas įžymaus Vokietijos politiko Matthias Erzbergerio (1875-1921) pastangomis.“ Šis sakinys išgraviruotas lietuvių, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis.
 
Europos Parlamento nario prof. L. Mažylio biuro pranešime pažymima, kad po šventinės ceremonijos graviruotas Vasario 16-osios Aktas su Signatarų autografais bus eksponuojamas Europos Parlamente ir taip bus įamžintas vienoje svarbiausių ES institucijų. Metalo plokštėje graviruoto Vasario 16-osios Akto matmenys – identiški originalui.
Vasario 16-osios didvyriai
 
Pasak L. Mažylio, Lietuvos istorinės atminties sklaida Europoje ir prie demokratijos pridėjusių istorinių asmenybių pagerbimas tapo kaip niekada svarbus dabartinių geopolitinių iššūkių kontekste.
 
Kreipdamasis į susirinkusius svečius L. Mažylis pastebėjo, kad dažnai labai lengva nurodyti, kas skiria tautas – nors daug svarbiau, o kartais ir sunku rasti tai, kas mus istoriškai vienija. „Erzbergeris, nepaisant tragiškos jo gyvenimo pabaigos, yra gana sėkmingas pavyzdys. Jis atkakliai siekė pozityvios politikos: skatino taiką, orumą ir demokratiją. Galime tai išdidžiai pripažinti. Tai įrodo jo biografija.“, – teigė L. Mažylis.
 
L. Mažylis atkreipė visų dėmesį, kad vienas iš M. Erzbergerio darbų įrodymų yra Vasario 16-osios Aktas. „Tai – svarbiausias dokumentas kiekvienam lietuviui. Nors Vokietijai tai tik maža jos istorijos dalis. Ant jo yra 20 Lietuvos Tarybos narių parašų. Erzbergerio vardo, žinoma, jame nėra, tačiau jis suteikė šiems 20 drąsių žmonių papildomo impulso priimti istorinį sprendimą“, – apie svarbiausią Lietuvai dokumentą ir M. Erzbergerio vaidmenį kalbėjo L. Mažylis.
Vasario 16-osios Aktas
 
Renginyje dalyvavo ir sveikinimo kalbas taip tarė Europos Parlamento vicepirmininkas Raineris Wielandas ir Badeno-Viurtembergo žemės ministras pirmininkas Winfriedas Kretschmannas bei jo pavaduotojas Thomas Stroblas. Renginio metu buvo pristatytas ir M. Erzbergerio portretas. Tai – Miunsingeno, gimtojo Erzbergerio miesto dovana.
 
Idėja vieną iš Parlamento posėdžių salių pavadinti M. Erzbergerio vardu ir taip įamžinti šio Vokietijai, visai Europai ir ypač Lietuvai svarbaus politiko atminimą kilo 2021 m. rudenį. Tuomet L. Mažylis kartu su Europos Parlamento vicepirmininku R. Wielandu iš Vokietijos organizavo konferenciją politiko M. Erzbergerio 100-osioms mirties metinėms paminėti bei pagerbti jo ilgalaikį indėlį į demokratiją Europoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.07.13; 08:04

Vasario 16-osios didvyriai

Penktadienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Europos Parlamento narys profesorius Liudas Mažylis pristatys parodą, kurioje – reti signatarų autografai iš jo asmeninės kolekcijos.
 
„Nuo 2015 metų kolekcionuoju Vasario 16-osios Akto signatarų autentiškus autografus. Šioje parodoje vaizduojami laiškai ir kitokie dokumentai, atskleidžiantys išskirtines asmenybes neeiliniuose vaidmenyse“, – pasakoja L.Mažylis.
 
Parodos atidarymo metu vyks diskusija „Mūsų signatarai: išskirtinės asmenybės neeiliniuose vaidmenyse“.
 
„Į diskusiją kviesime įsitraukti ir parodos lankytojus. Tikiuosi, kad per tai pavyks atkurti įvairialypius, galbūt ir primirštus mūsų signatarų asmenybių bruožus. Bus gera proga apžvelgti ir mūsų visuomenės raidos etapus: juk toje raidoje – ryškūs tų žmonių pėdsakai“, – sako L. Mažylis.
 
Europos Parlamento nariui prof. L. Mažyliui itin aktualios išlieka istorinės atminties temos, o Vasario 16-oji tarp jų užima reikšmingą vietą. Parodos atidaryme profesorius kvies diskutuoti, kodėl ši data Lietuvai yra tokia svarbi, ir kartu paminėti Valstybės gimtadienį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.14; 00:30

Lietuvos istorijos mylėtojų ir tyrinėtojų klubo Čikagoje įsteigtas medalis
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

2018 m. rugsėjo 10 d. Vilniuje Mažvydo bibliotekoje dr. Algimantui Bučiui buvo įteiktas Lietuvos istorijos mylėtojų ir tyrinėtojų klubo Čikagoje įsteigtas medalis. Medalis sukurtas Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio jubiliejui ir yra skirtas, kaip liudija angliškas įrašas reverse, pagerbti Lietuvos laisvės didvyriškus gynėjus, lietuvių tikrosios istorijos sergėtojus, nepalenkiamus (unyielding) tyrėjus, mokslininkus ir lietuvių istorijos mylėtojus.

Medalio averse Tado Kosčiuškos paminklo Čikagoje atvaizdas su garsiais šio lietuvių, baltarusių, lenkų ir amerikiečių didvyrio žodžiais angliškai „Who then am I if not a Lithuanian?“ („Kas gi tuomet aš esu, jeigu ne lietuvis?“). Lietuvių išeivijos medaliu šiuo metu jau yra pagerbtas 1991 m. Parlamento gynybos štabo narys Vincas Vyrukaitis, vadovavęs išorės gynybai ir žmonių grupėms, suvažiavusioms iš visos Lietuvos prie Parlamento. Medalis taip pat įteiktas prof. Liudui Mažiuliui, suradusiam Vokietijos archyve nutarimo dėl Lietuvos Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo originalą.

Lietuvos istorijos mylėtojų ir tyrinėtojų klubas Čikagoje šiuo metu (nuo 2010 m.) telkia apie 3000 narių, kurie aktyviai bendrauja ir bendradarbiauja, pasak čikagiškės istorikės Violetos Rutkauskienės, diskutuodami Lietuvos istorijos klausimus keliose internetinėse grupėse (Face book), rengia Čikagoje bendraminčių susitikimus, paskaitas, išvykas, pokalbius su žymiais Lietuvos istorikais, tyrinėjančiais mūsų tautos istorijos mįsles.

Įdomu pažymėti, kad Lietuvos istorijos mylėtojų ir tyrinėtojų klubo Čikagoje nariai susipažino su nauja dr. A. Bučio knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ (L-kla Vaga, Vilnius, 2018) būtent elektroninės prieigos dėka mūsų internetinėje svetainėje, kur buvo paskelbtos solidžios pažintinės ištraukos iš naujos ir ankstesnių A. Bučio knygų.

2018.09.17; 06:47

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

DELFI skelbia jau ketvirtą – visuomenininkų – sąrašą. Elito nuomone, įtakingiausi visuomenininkai Lietuvoje yra Vilniaus universiteto (VU) istorikas Alfredas Bumblauskas ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas Liudas Mažylis. Trečią vietą užėmė kunigas Ričardas Doveika. Tuo metu į visuomenės sudarytą trejetuką vietoj L. Mažylio patenka dirigentas Donatas Katkus.

Visuomenės dešimtuke taip pat atsidūrė architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, vyskupas Gintaras Grušas, teatro ir operos režisierė Dalia Ibelphautaitė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, edukologė Austėja Landsbergienė ir dirigentas Gintaras Rinkevičius. Į elito sudarytą dešimtuką nepateko A. Kaušpėdas ir G. Rinkevičius, tačiau pateko profesorius Tomas Venclova ir politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius.

Bene didžiausia šio sąrašo staigmena – istoriko L. Mažylio ir dirigento D. Katkaus šuoliai. Pernai L. Mažylis elito sąraše užėmė 9 vietą, šiemet – 2 vietą. Visuomenės sąraše iš 7 vietos jis pakilo į 4 vietą. D. Katkaus šuoliai dar įspūdingesni – visuomenės sąraše jis iš 21 vietos pakilo į 2 vietą, o elito – iš 20 į 10 vietą.

Elito apklausą atlikusio žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas mano, kad visų lyderių reitingams didelę įtaką padarė televizija.

„Televizija, portalai, radijo laidos ir spauda turi stulbinamą įtaką, tai išreikštai matosi per Liudą Mažylį. Jis visus metus turėjo laidą ir jis nuolat šmėžavo ir gana šauniame vaidmenyje. Jis pristatinėjo istoriją – tauriai, pakiliai, jokių skandalų šešėlio, jis tai daro užtikrintai autoritetingai, tai natūralu, kad žmogus į antrą vietą pakilo“, – DELFI sakė G. Sarafinas.

Pasak jo, panašiai yra ir su istoriku A. Bumblausku, kurį taip pat galima gana dažnai pamatyti televizijoje. Panašiai jis vertina ir R. Doveikos elito sąraše užimamą vietą.

„R. Doveika, nors tarsi nukrito iš antros į trečią vietą, jis gavo daugiau balsų negu pernai. Jis dalyvauja televizijos projektuose, pavyzdžiui, kai būna renkamos aukos. Yra toks posakis „širdžių premjeras“, tai čia yra „širdžių kunigas“, jį labai žmonės myli“, – DELFI sakė G. Sarafinas.

Tuo metu visuomenės apklausą vykdžiusios bendrovės „Spinter tyrimai“ vadovas I. Zokas sako, kad visuomenininkų sąrašas apskritai yra gana sunkus sąrašas respondentams.

„Žmonės didelės dalies jų nežino ir tiesiog ieško žinomų ar pažįstamų pavardžių, todėl galimi didesni subangavimai. Tai vienas iš galimų paaiškinimų dėl Donato Katkaus. Be to, gali būti painiojama su gana daug žiniasklaidoje matomu Mykolu Katkumi“, – mano I. Zokas.

L. Mažylio augimą jis taip pat sieja su dažnesniu matymu žiniasklaidoje. Anot I. Zoko, jis pernai dar buvo visiška naujiena – greit išgarsėjusi ir, matyt, dar ne visiems tuomet įsiminusi pavardė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.20; 11:33

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentei Daliai Grybauskaitei Signatarų namuose atidarius Vasario 16-osios nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo akto parodą, ją nuo šiol gali išvysti visi norintieji. Čia jis bus padėtas toje pačioje vietoje, kur ir buvo pasirašytas prieš 100 metų – tuometiniame Antano Smetonos kabinete, dar vadinamame Nepriklausomybės Akto pasirašymo kambaryje.

Renginyje dalyvavo signatarų artimieji, Vokietijos archyvuose aktą atradęs profesorius Liudas Mažylis ir profesorius Vytautas Landsbergis. 

Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Kartu su L. Mažyliu atidengdama istorinį dokumentą Prezidentė pabrėžė, kad prieš 100 metų gimė mūsų laisvė, kai 20 signatarų išdrįso paskelbti nepriklausomybę be jokių išlygų. Šalies vadovė padėkojo mūsų partnerei ir draugei Vokietijai, kuri išsaugojo šį dokumentą ir Lietuvos šimtmečio proga padovanojo galimybę pamatyti aktą visiems Lietuvos žmonėms.

Valstybės vadovės teigimu, simboliška ir tai, kad Nepriklausomybės Aktas grįžo į savo oficialiuosius namus – vietą, kuri alsuoja visa pastarojo šimtmečio Lietuvos istorija. Todėl Prezidentė pakvietė visus pasinaudoti proga, atvykti ir pamatyti vieną svarbiausių dokumentų Lietuvos istorijoje.

Nepriklausomybės Akto originalas buvo dingęs daugiau kaip 70 metų. 1918 m. Vokietijai siųstą dokumentą po ilgų paieškų praėjusių metų kovo mėnesį rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius L. Mažylis. Ranka parašytame dokumente – Lietuvos Tarybos nutarimas skelbti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dokumentą, parašytą lietuvių ir vokiečių kalbomis, pasirašo visi 20 signatarų.

Pagal Lietuvos ir Vokietijos pasirašytą sutartį, Aktas Lietuvai perduodamas penkeriems metams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.22; 03:00

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su Lietuvos Kulrūros kongreso Tarybos delegatais praėjusių metų gruodžio 21 d. teko dalyvauti susitikime su Seimo kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu. Po kelių dienų filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė straipsnį “Nerimo apimtas, bet…viltingas susitikimas“ (Slaptai.lt).

Viltingas susitikimas, nes dar nebuvo aišku, kaip bus tvarkomasi kultūros baruose. Šiek tiek tikėtasi, kad bus paisoma demokratinių kultūros formavimo ir įgyvendinimo principų, visuomeninių organizacijų nuomonės ir rekomendacijų, vyks forumai-konferencijos, projektų pristatymai. Ne mažiau svarbus naujosios valdžios pažadas reikalauti iš Kultūros ministerijos, kad ji imtųsi tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema.

Kultūros kongreso Tarybos delegatai buvo labai nepatenkinti kai kuriais paskyrimais. Kas turėta omenyje? Be kita ko, ir Lianos Ruokytės-Jonsson paskyrimu Kultūros ministre. Ir susitikime, ir ypač jam pasibaigus, Seimo koridoriuose, dar ilgai abejota jos – „kažkokios niekam nežinomos vadybininkės“ – kompetencijomis, pajėgumu formuoti kultūros politiką.

Netruko paaiškėti, kad abejonės buvo pranašiškos. Į kultūros ministrę skrieja kritikos strėlės. Tadas Ignatavičius „Lietuvos ryte“ rugsėjo mėn. paskelbė taip pavadintą straipsnį („Į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson skrieja kritikos strėlės“). Autorius rašo, kad ji turėtų sunerimti dėl savo kėdės. Ministrė kritikuota Seimo Kultūros komitete. Ministerijos veikla labai nepatenkinti jai pavaldžių kultūros ir meno įstaigų vadovai. Ji „nuožmiai ir sistemingai vengia su jais susitikti prie vieno stalo“, – piktinosi Seimo Kultūros komiteto narys konservatorius Vytautas Juozapaitis.

„Chaoso jau yra per daug, o pagarbos kultūros įstaigoms – per mažai“, – sakė Nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos pirmininkė Rūta Prusevičienė.

Negerai, tačiau gal net dar blogiau, kad kultūros ministre piktinasi didžioji visuomenės dalis. Iškilo labai rimtas pavojus, kad Lukiškių aikštėje nebus pastatytas Laisvės paminklas, ji bus tik sutvarkyta, apželdinta. Ir dėl to didele dalimi kalta Kultūros ministerija ir kultūros ministrė.

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį. Kultūros ministerijos ir konkrečiai Lianos Ruokytės-Jonson (Jonsson), galima sakyti, tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir gauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu, – rašo Vytautas Sinica straipsnyje „Lukiškių Vytis tampa demokratijos egzaminu“ (propatria.lt).

Seimas vienbalsiai pritarė visuomenės iniciatyvos („Vyčio paramos fondas“) pasiūlytam projektui, tačiau ministerija pamynė tautos valią. Straipsnio autorius išsamiai supažindina su įvairių sluoksnių gyventojų apklausos rezultatais, visai nepalankiais postmodernistinės šiuolaikinio meno bendruomenės ketinimams.

Vyriausybę, Kultūros ministeriją ir ministrę pagrįstai kritikuoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Liudvikas Narcizas Rasimavičius straipsnyje „Lukiškių aikštė ir Lietuva“ („Lietuvos žinios“).

„Neabejoju, kad didžiulę įtaką trukdant Vilniaus kaip sostinės įtvirtinimui meninėmis priemonėmis turi kaimyninei valstybei būti lojaliais įsipareigojusių ir valdininkų kėdes užsėdusių asmenų veikla, atvirai remiant anos valstybės poziciją, kad 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos sostine Vilnius niekad nebuvo ir Lenkija Vilniaus niekad neokupavo, o patys gyventojai referendumu pasirašė būti prijungti prie Lenkijos ir jos Seimas tą prašymą patenkino. Tai ir yra tikroji Lukiškių aikštės pavertimo centrine visos Lietuvos aikšte priešininkai. Jie už virvučių tampo ir visus kitus“, – rašo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Seniai plačioji visuomenė įrodė, kokio paminklo reikia Vilniui ir Lietuvai Lukiškių aikštėje, bet jos balso, jos norų atkakliai, ciniškai nepaisoma. Laidoje „Dėmesio centre“ buvo nemalonu klausytis bejėgiškų samprotavimų, kad lietuviai nemoka nulipdyti arklio. Daugiausia tam dėmesio skyrė prolenkiškas istorikas Alfredas Bumblauskas, neseniai įžeidęs Nepriklausomybės Akto originalo suradėją Liudą Mažylį, Valdovų rūmų atstatymo priešininkas, nuolatinis, nepakeičiamas, viską išmanantis nacionalinio transliuotojo laidų herojus. Jam, atrodo, svetimas čia cituotų straipsnių autorių susirūpinimas.

Nemalonu buvo matyti beidėjiškus, išdavikiškus Lukiškių aikštės įprasminimo projektus. Keista, kad Seimo kultūros komiteto pirmininkas ponas Karbauskis, ketinęs visus vaikus aprengti tautiniais drabužiais (taigi, postmodernistų akimis – beviltiškai senamadiškas), leidžia kultūros  ministrei postmodernistiškai tyčiotis iš tautos. Gal elgtis patriotiškai jam trukdo kitos kaimyninės valstybės nenoras, kad Lukiškių aikštėje Leniną pakeistų Vytis, išvijęs ir vienus, ir kitus okupantus? Keistai tyli daug Nepriklausomybės Akto signatarų, Seimo politikų, kurių patriotiškumu neabejojome.

Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko. Gal jau gana įrodinėti, kad mūsų išrinktiesiems vis dėlto privalu bent šį kartą paisyti plačiosios visuomenės, tautos balso. Už virvučių tampomiems politikams ir „menininkams“ tas balsas nedaro įspūdžio: nepaisant nieko, skubama paneigti Vilniaus kaip sostinės ir lietuvių tautos kovos už savo laisvę idėją.

Gana pagaliau tik kalbėti, reikia veikti Atgimimo laikų priemonėmis. Būtina sustabdyti šią išdavystę. O „kažkokią niekam nežinomą vadybininkę“ pastatyti į jai tinkamą vietą.

2017.10.08; 15:15

Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika

Prieš keliolika metų, sklaidydamas „Livonijos kronikų“ tomelį, aptikau tada mane giliai sukrėtusį faktą. Beje, lėmusį mano posūkį lietuvių tautos atskirų istorijos faktų interpretavimo link… Šiek tiek daugiau nei 800 metų mus skiria nuo įvykio, kažkuo labai panašaus į storame užmaršties sluoksnyje užsilikusią sudaužytos vazos šukę. Neįtikėtinos vertės šukę…

Minėtoje knygoje randame štai tokį įrašą: „Vienas dvasininkas, vardu Joanas, tuo metu buvęs Lettonijoje (Lietuvoje, – R. G.) nelaisvėje, pasakoja, kad tame kaime 50 moterų, žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais“[1]. Visiškai tikėtina, kad ši lietuvių nelaisvėje buvusio Livonijos dvasininko papasakota ir kronikininkų užrašyta kolektyvinė, labiau į ritualines apeigas panaši moterų savižudybė, ko gero, įvyko iškart po (tose pačiose „Livonijos kronikose“ užfiksuoto įvykio) kunigaikščio Žvelgaičio žūties ir jo kariuomenės sutriuškinimo 1205 metų žiemą. Kaip nurodoma minėtame, o taip pat ir kituose šaltiniuose, iš 2000 karių gyvi liko vos 800. Tai buvo ne mūšis, bet daugiau nei kilometrine vora išsidriekusios, su gausiu grobiu iš Estijos grįžtančios lietuvių (vadintų letonais) kariaunos išskerdimas jai sustojus naktiniam poilsiui.

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet sugrįžkime prie ano siaubingo įvykio – prie Livonijos kronikoje užfiksuotos moterų kolektyvinės savižudybės pasikariant. Tai yra pasirinkus gėdingiausią, labiausiai asmenį žeminantį mirties būdą. Pirmiausia bandykime atsakyti į klausimą: ar moterų kolektyvinė savižudybė buvo tik pavienis, išskirtinis atvejis? Vargu… Livonijos dvasininko buvimas tame kaime – tik atsitiktinumas. Savižudybės aktai galėjo vykti visose tose gyvenvietėse, iš kurių buvo kilę negarbingai žuvę ar nužudyti tų moterų (o gal ir sužadėtinių) vyrai. Galbūt moterys savižudybei rinkosi į tas vietas, kuriose buvo atliekamos paprotinės apeigos? Pavyzdžiui, ten, kur šalia buvo supilti apeiginiai piliakalniai – šventyklos po atviru dangumi. Tačiau telkiant dėmesį į piliakalnių epochos senųjų lietuvių mąstymo ir elgsenos matricą, mums svarbiau išsiaiškinti: kas padiktavo, kas labiausiai lėmė tokį moterų žingsnį: negailestingas, žiaurus paprotys ar dvasinio išgyvenimo apoteozė?

Iš mitologinių ir papročių tyrinėjimų žinome: lietuviai tikėjo, kad vyrų karžygių vėlės (mirusiojo esatis) apsigyvendavo ąžuoluose, o pagal kitas versijas – iškeliaudavo į Dausas – į laimingą pomirtinį gyvenimą. Esu aptikęs aiškinimo versiją, kad vėlės tų vyrų, kurie žūdavo gėdinga mirtimi, tarkim, bėgdami iš mūšio lauko ir pan., amžiams likdavo tyrlaukiuose, dykrose. Pasmerkti amžinom benamio klajoklio ar „raupsuotojo“ kančiom.

Štai jau turime vieną paaiškinimą arba motyvą. Moters savižudybė, pasirinkus gėdingą mirtį (pačiai pasikariant), buvo ta auka, kuria tikėjo atpirksiančios bendruomenės (ir Visagaisčio, Viešpaties) akyse savo vyrų (sužadėtinių) negarbingą (gėdingą) žūtį. Išvaduosiančios „raupsuotąjį“ iš tyrlaukių. Atversiančios jam vartus į Dausas… Tikėjo, labai tikėjo, kad po savanoriškos mirties toliau tęs bendrą su savo vyru (su pasirinktuoju sužadėtiniu) gyvenimą…

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Mielas skaitytojau, stabtelėk minutėlei šito mano pasakojimo vietoje ir įsijausk… Kokį vaizdą pasiūlys Tavoji širdis įsivaizduojant aprašytą moterų savižudybės aktą! Ką ir kaip išgyveno ne tik jos pačios – savižudės, bet ir jų artimieji, visa bendruomenė? Visa apygarda? Kokį socialinį ir moralinį aidą galėjo sukelti ir gyviesiems palikti šis jų žygdarbis?.. Tik nevertinkime to įvykio dabartiniais kriterijais! Nusikelkime į aną, apeiginių piliakalnių epochą. Į kitų moralinių kriterijų epochą ar pasaulį…

Susimąstykime: ar tai neprilygsta aukai už savo protėvių žemę ir kultūrą? Už savo genties ir Tėvynės tęstinumą?.. Gal iš ten, iš 1205-jų dramos sklido aidas, padėjęs lietuviams (žemaičiams) laimėti Saulės (1236 m.), Durbės (1260 m.), Žalgirio (1410 m.) ir kitus mūšius? O vėlyvaisiais laikais – atsirasti tūkstančiams partizanų ir kitų savo šalies patriotų, vietoje okupantų prievartos pasirinkusių kovos kančių ir žūties kelią?..

Pagal senųjų lietuvių papročius (ir ne tik lietuvių) moters ir vyro santuokinė sąjunga (o gal ir sužadėtuvės) buvo sakrali, t. y. šventa, nepažeidžiama. Tas paprotys galėjo atsikartoti būtent kolektyvinėje savižudybėje kaip bylojimas apie šventą, nepažeidžiamą moters ir vyro vienį. Tikėtina, labai tikėtina, kad žuvusiųjų per žioplumą šauksmą: „Gelbėkite mus nuo senolių pasmerkimo ir amžino gyvenimo dykrose!“ jos girdėjo savo širdyse? Ir, iš tiesų: gal nesiblaškydamos, tarp savęs susiglaudusios ir su raudomis palydimos artimųjų, skubėjo su savo vyrais ar sužadėtiniais vienyje atsidurti Dausose…

Tikėtina, labai tikėtina, kad kolektyvinė moterų savižudybė yra tiesiogiai susijusi su apeiginiuose piliakalniuose praktikuota kultūra. Esame jau rašę, jog auka, aukojimo ritualas buvo neatskiriama šių statinių funkcija. Aukojimo apeiga buvo įtvirtinta žmonių sąmonėje ir pasąmonėje. O tų moterų elgsena? Ar ji netapatintina su ritualine auka? Man regis, kad čia atsakymas gali būti tik teigiamas… Kad būtent apeiginiame piliakalnyje vyko tų moterų apraudojimas ir palydėtuvės…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, vardan teisybės dera pastebėti, kad moterų savižudybė užsinėrus kilpą nebuvo kažkoks išskirtinis, tik senųjų lietuvių kultūrai būdingas bruožas. Pas senuosius germanus, o taip pat ir senovės Graikijoje moterys, atsiradus atitinkamam precedentui, taip pat žudydavosi pasirinkdamos gėdingiausią iškeliavimo į nebūtį būdą – pasikorimą. Betgi Elados šalyje visa tai vyko apie tūkstantį metų prieš Kristų, o pas mūsų protėvius – daugiau nei tūkstantis metų po Kristaus gimimo. Protėvių laikrodis ženkliai „vėlavo“. Ir būtent tą vėlavimą galime laikyti mūsų istorijos išskirtiniu bruožu. „Vėluojantis“ socialinės evoliucijos laikrodis palengvino išsaugoti tai, kas Europoje (ir toje pačioje Graikijoje) jau buvo išpūkštyta civilizacijos skersvėjų. Na, o ši su germanais ir Elados šalimis sugretinta dramatiškoji „apeiga“, manyčiau, yra lyg ir reikšmingas faktas mąstant apie senovę, apie dar nepakankamai aprašytas, išskleistas mūsų praeitį lietusias senųjų kultūrų (civilizacijų) sąsajas.

Kažkodėl įsivaizduojamo modernisto (senąją lietuvių kultūrą nuvertinančiojo) šešėlis lydi mane visą šio teksto rašymo laiką… Perskaitęs ką tik pateiktą pasakojimą apie kolektyvinę moterų savižudybę jisai, ko gero, man papriekaištautų: „Štai dar vienas įrodymas, kad lietuvių protėviai buvo necivilizuoti barbarai!..“ Jam, tam modernistui (ar kosmopolitui) atsakyčiau: kiekvienas keliaukime prasmės paieškų ir savo širdies balso nurodytu keliu…

Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių

Senieji graikai ir romėnai plačiai vartojo barbaro sąvoką. Tuo jie norėjo save ir savo kultūrą išskirti iš kitų. Suprantama, savęs išaukštinimo ir kitų pažeminimo prasme. Ypač tai buvo būdinga Romos imperijai, kuri savo ekspansiją teisino tuo, kad jai yra atitekusi misija sukultūrinti pasaulį. Žinoma, pagal savo modelį… Tuomet nebuvo supratimo, kad pasaulio turtingumas ir jo egzistencijos prasmė slypi būtent kultūrų, nesvarbu kokiomis formomis jos reikštųsi, įvairovėje. Kad tą įvairovę reikia suprasti ir aiškinti kaip išplaukiančią iš Visatos savaiminio organizavimosi. Kad taip „tvarkosi“ ne tik galaktikos, bet ir visa tai, kas mūsų planetoje Žemėje rodo gyvybės ženklus. Mūsų protėviai, regis, gerai suvokė šį savitvarkos principą, savaip jį įvardinę Rėdos Ratu. Gal ir pasikartodamas sakau: jie suprato ir tai, jog Rėdos Ratas – tai Pirmapradžio, Praamžio, Aukštėjo Visagaisčio ar Viešpaties raiška, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, nei erdvės, nei paties laiko…

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulyje imperijos kūrėsi lyg ir siekdamos didesnės tvarkos. Bet jos ir nunykdavo dėl vienos iš pamatinių priežasčių: dėl įvairovės principo nepaisymo, dėl „kaprizingų“, o kartu ir ekspansinių pastangų siekti vienalytiškumo. Tokią ar panašią praktiką regime (ir išgyvename) ir dabartiniame pasaulyje. Žvelgiant platesniu žvilgsniu, įvairovė ir gamtoje, ir ypač socialiniame pasaulyje tarsi savaime gimdo trintis. Betgi tose trintyse, susidūrimuose mes ir surandame visa, kas yra svarbiausia gamtoje ir visuomenėje – gyvasties ir jos evoliucionavimo šaltinį.

Kalbant apie mūsų protėvių prigimtinę kultūrą (kurios komponentu ir yra piliakalnių tinklas, jo funkcionavimas) kai kurie mūsų istorikai tebelinkę ją sumenkinti, suniekinti. Nevengiama vartoti ne tik pagonybės, bet ir barbariškumo sąvokų. Jie pasiteisina tuo, jog taip yra visuotinai priimta, ypač kitataučių raštuose. Ką gi… Šiuo atveju drįstu jiems priminti elementarią tiesą: savigarba yra tautos dvasinės kultūros dalis, pagal kurią kitataučiai vertina ir pačią tautą. Apskritai, lietuvių senosios kultūros suprimityvinimas ne tik prieštarauja visai istorijos logikai, ypač archeologijos radiniams (ir jų apibendrinimams). Bet dvelkia dar ir vos ne sąmoningu (gal svetimųjų jėgų remiamu?) savos tautos, o tuo pačiu – ir valstybingumo niekinimo, ignoravimo šalteliu. O žvelgiant kritiškiau – platina lietuvių tautos savinaikos virusą…

Į viešumą patekusiuose istorijos šaltiniuose neteko aptikti apeigų, kurios būdavo atliekamos piliakalniuose, aprašymų. O kad jų esama, bent man nekelia abejonių. Krikštijamą tautą, ypač jos praktikuotą dvasinę kultūrą derėjo gerai pažinoti! Tos žinios gali būti iki šiol slepiamos po septyniais-devyniais užraktais (kad nepasitarnautų krikštytojo nenaudai). Aišku viena: prie tų užraktų prieiti ir bandyti juos atrakinti mūsiškoji pusė dar nėra subrendusi (gal ir nebesubręs). Taip kalbėdamas pirmiausia galvoju apie valstybės poziciją, apie tarpvalstybines derybas.

Mielas skaitytojau, kartu pamąstykime… Kodėl mes, t. y. lietuviai (LDK), skelbiamės pasauliui, jog laimėjome Žalgirio mūšį, tačiau nedrįstame iš lenkų paprašyti nors kopijų tų vėliavų, kurios bendromis pastangomis buvo paimtos iš sutriuškinto priešo? Kodėl iš to paties kaimyno nepaprašome nors poros patrankų su išlietu Vyčio ženklu. Nes tokių „suvenyrų“ mes neturime. O štai kaimyno muziejuose jų galime pamatyti išstatytas rietuvėmis…

Nekalbėsime apie šimtatomę Lietuvos Metriką, kuri tebetrūnija Maskvoje. Nors pagal sutartį dar su Lenino vyriausybe šie foliantai turėjo būti sugrąžinti tikrajam jos savininkui (šiuo atveju – paveldėtojui). Bet… Maskva, ypač dabartinė, turi savų, strategiškai svarbių sumanymų…

Nekalbėsime ir apie Vatikano neįžengiamus dokumentų ir aprašų lobynus. Terra incognita

Tačiau kelia nusistebėjimą vienas atvejis iš panašių. Švedija, atrodo, mums yra pakankamai draugiška šalis. Tai šalis, kurios požeminėse slėptuvėse (archyvuose) guli gausybė iš Lietuvos išsivežtų dokumentų. Žinome, švedai Lietuvoje yra XVII–XVIII a. „truputį pašeimininkavę“…

XXX

Bet… Sugrįžkime prie savųjų piliakalnių.

Manau, kad apie piliakalniuose praktikuotas apeigas byloja išlikusios nedidelių matmenų aukštumėlės. Tokia aukštumėlė puošia dažno piliakalnio viršutinės aikštelės pakraštį. Pasikartodamas pastebėsiu: sunku patikėti plačiai paplitusia versija, jog tai būta sargybos bokštelio. Arba, pagal kitą versiją, – tai vieta, kur būdavo sukraunami ir deginami signaliniai laužai, skelbiantys priešo įsiveržimą… Bet, atleiskite: istorijos šaltiniuose nerandame bent kiek aiškesnių žinių ir apie priešų antpuolius tais amžiais, kada gausėjo, plėtėsi apeiginių piliakalnių tinklas (VII–XI a.). Be to, miškais apaugusiose ir ypač kalvotose vietose, įvertinant dar ir oro permainas, būdingas Lietuvai, signalinių laužų versija tampa dar labiau abejotina.

Tautiška giesmė giedojoma ant Maišiagalos piliakalnio. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Žodžiu, esama rimto pagrindo teigti, kad kiekvieno apeiginio piliakalnio viršūnės pakraštyje supilta aukštumėlė, vadinkime ją alku (altoriumi), buvo skirta kitiems tikslams. Tikėtina, jog ten buvo kūrenama apeiginė šventoji ugnis. Gerai žinome: ugnis mūsų protėvių buvo suvokiama kaip materialaus pasaulio išnykimas, o mirusiojo žmogaus atveju – jo persikėlimas į sudvasintą amžinąjį, beribį… Mūsų jau buvo užsiminta, kad toje aukštumėlėje-alke buvo aukojamos ir aukos dievams. O jie, pagal protėvių supratimą, atstovavo Gamtos stichijoms, turėjusioms tiesioginį sąlytį su žmogumi. Visa tai buvo daroma prisilaikant kalendorinių datų, aisčiams-baltams būdingo Gamtos virsmų šventimo.

Kai pradėjau gilintis į mūsų protėvių kultūrą, vienas iš akcentų tapo sutartinės. Tai – mūsų laikus pasiekusi gyvą piliakalnių epochą liudijanti relikvija. Sutartinės buvo ne tik sudainuojamos, bet ir sušokamos. Ko gero, kolektyviai. Galima paspėlioti: ar jos buvo atliekamos prieš bendras vaišes ar po jų. O štai dėl patiekalų… Netenka abejoti, kad ant valgių stalo, po tam tikro ritualo, patekdavo ir dievams aukoti patiekalai. Vaišių tradicija – visus jungiančioji grandis lietuvių gyvenime išliko iki mūsų laikų[2].

Manytina, kada apeiginių piliakalnių viršūnė kai kurių apeigų metu buvo ne visiems pasiekiama (ir leistina). Tačiau tikėtina, kad švęsti švenčių ar šiaip susirinkti kitiems reikalams apeiginis piliakalnis sutraukdavo visą jį supusią teritorinę bendruomenę. Visi dalyviai, ypač švenčiant šventes, išgyvendavo juos visus suartinantį dvasinį pakylėtumą (katarsį); išgyvendavo juos pačius ten supančio pasaulio egregorinius (subtiliosios energijos sukeliamus) virpesius.

Pastarojo teiginio aiškumo dėlei prisiminkime nesenus laikus. Kai kaimų ir miestelių žmonės susirinkdavo į bažnyčią sekmadienio mišioms. Ypač tuos atvejus, kai vykdavo atlaidai (apeigos, skirtos parapijos globėjui – šventajam, Velykoms, Sekminėms ir pan.). Tasai žmonių sukolektyvintas ir dvasiniais išgyvenimais prisodrintas egregoras sklisdavo per sodybas, laukais ir pamiškėmis, paliesdamas netgi ir atokiau gyvenančius. Tą valandą nuo buities, nuo kasdienybės pakylėta žmogaus siela atsigaudavo. Pagaliau ir visa ta diena (ypač „atlaidų“) būdavo kupina šventinės nuotaikos, visiems brangaus bendro dvasinio išgyvenimo…

Fizikų kalboje vartojama „informacinio lauko“ sąvoka. Bet va, jie baidosi to, kad informacinis laukas į savo „glėbį“ priimtų ir žmonių jausmus, jų išgyvenimus. Jiems, fizikams, žmogaus dvasinis pasaulis – lyg nežinoma, neatrasta galaktika. O štai žymus kardiochirurgas akad. Jurgis Brėdikis, jų ir kai kurių savo profesijos kolegų nepasitenkinimui, išdrįsta propaguoti JAV profesoriaus Alberto Viloldo patirtį, įgytą bendraujant su inkų šamanais. Pastarieji minėtą profesorių įtikino, kad „…mes esame Šviesos ir Dvasios būtybės, todėl ir gydyti turime dvasių ir šviesos padedami“. Nesibaimindamas savo oponentų, mūsų akademikas su aiškia atradėjo nuostata pristato savo kolegos iš San Francisko A. Viloldo patirtį. Jis atvirai rašo, kaip A. Vitoldo „šamanai išmokė gydyti sielos žaizdas ir transformuoti kūną“. Tikėdamas tuo, ką sako J. Brėdikis, atkartoja prof. A. Viloldo teiginį, jog žmogaus esmę sudaro „…mus supantis švytintis energijos laukas, kurio šaltinis yra amžinybėje. Tas laukas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje – tai matrica, kuri valdo mūsų sveikatą per fizinio kūno virpesius“[3].

Siūlau skaitytojui pačiam susirasti akad. J. Brėdikio knygą ir tiesiogiai pasidomėti jo įsisavinta ir kitiems perteikiama plačiai išskleista intriguojančia informacija.

Kodėl aš prisiminiau akademiką Jurgį Brėdikį (amžiumi už mane vyresnį)? Prieš keletą metų arčiau susipažinęs nustebau: jo mąstysena, jo sielojauta pasirodė labai jau artima manajai. Labai artima siekiui atkurti nors apytikrį „piliakalnių epochos“ mūsų protėvių mąstysenos, jų pasaulėjautos vaizdą. Tikėtina, labai tikėtina, kad apeiginių piliakalnių praktika prisidėjo įtvirtinant supratimą apie subtilųjį nematomą, bet jausmais išgyvenamą pasaulį. Įtvirtino supratimą apie subtiliąją energiją, kuri užpildo erdvę ir kurios įtakai, to net nesuvokdamas, paklūsta žmogus…

Kita vertus, sumodernėjusioje mūsų visuomenėje sunkiai, labai sunkiai prasimuša mintis, kad senosios civilizacijos (tarp jų ir „mūsiškė“) žinojo daug su subtiliuoju pasauliu susijusių paslapčių ir jomis naudojosi. Racionalusis pasaulis plius krikščionybė tą paslaptimis kupiną pasaulį atribojo nuo žmonių gyvenimo. Dar daugiau – būta laikotarpių, kai su savotišku įniršiu jį naikino…

Mąstant štai tokia kryptimi gimsta ne viena „keistoka“ mintis… O ką, gal mūsų protėviams, gyvenusiems Gamta ir suvokusiems jos stichijas, raštas buvo nebūtinas? Kitais žodžiais išsireiškus – jo negeidė? Gal jie buvo gana gerai („patogiai“) įsijautę į Visatoje egzistuojantį subtiliosios informacijos ir energijos lauką? Gal jame, tame lauke, neblogai orientavosi ir, iškilus esminiams klausimams, tiesiog per atstumą susisiekdavo, susikalbėdavo?.. Tai – ne iš fantazijos pasaulio… Manau, kad ir šių eilučių skaitytojas (užslėgtas civilizacinio šlako) gali prisiminti vieną kitą atvejį iš savo gyvenimo ar iš vyresniųjų pasakojimų apie nuojautas, apie vaizdinius ir pan., kurie įvykdavo per atstumą, bet realybėje. Mąstant tokia kryptimi, ne pasakose, o tikrovėje ne tik katės ar šunys, bet ir medžiai skleidžia auras, kurias pajaučia žmogus.

Taip kalbu norėdamas dar viena, papildoma kruopelyte pozityviu turiniu užpildyti piliakalnių ir jų buvusio vaidmens siluetą. Nes jisai per šimtmečius, veikiamas piktybinių jėgų ir lietuviams būdingo „kumečio sindromo“ (nuolankumo stipresniajam), liko tuščias išpūkštytas… Šiandien jisai mums regimas tik savo fiziniu pavidalu, kuriuo neturėtume pasitenkinti…

Bet vėl nusileiskime arčiau žemės…

Mielas skaitytojau, vėl prisiminkime iš amžių gūdumos atėjusį ir judėjų pagarsintą Dekalogą (dešimt Dievo įsakymų). Jame vienas iš priesakų teigia: „Švęsk sekmą dieną“. Tai įsakmus siūlymas kartą per savaitę vieną dieną skirti susimąstymui, savianalizei. Apsivalymui nuo kasdienybės įpirštų šiukšlių. Šventės atlikdavo žmogaus sielos gaivinimo funkciją. Prisiminkime vėlesniųjų laikų tikintį žmogų… Jisai triūsdamas laukuose ar savo kieme, nužvelgęs bažnyčios siluetą, pats to gal ir nepastebėdamas, išgyvendavo dvasingumo akimirką. Čia pat prisiminkime ir sovietinį režimą… Prisiminkime visos savaitės žmogaus triūsą kolūkyje, o sekmą dieną – savo sklype. Lietuvis pasižymėjo darbštumu ir gavęs laisvą dieną ją paversdavo savo paties narvu… Buvo sovietiniai metai, kada statistika rodydavo, jog mėsos ir pieno produkcija, gaunama iš kolūkiečių, viršydavo tą, kurią pristatydavo patys kolūkiai bei tarybiniai ūkiai!

Taigi… Eiliniam kolūkiečiui nebelikdavo laiko „sekmos dienos“ šventimui! Nebelikdavo laiko bendravimui su savimi, savo sielos balso ataskaitai. Visai natūralu, kad baudžiavinis darbas išpūkštė ir sodiečio sudvasintą bendravimą su Gamta. Ir – su savimi… O ir pats darbas prarado žmogaus širdyje turėtą sakralumo pajautą. Na, o sieloje įsirangiusį kirminą įprato nuodyti alkoholiu.

Sugrįžkime prie piliakalnių.

„Pilėniečiai“ buvo laisvi. Dėl savo laisvės – laisvės gyventi savo gyvenimą –  jie priešinosi ir krikščionybei. Priešinosi jos nešamai naujai tvarkai… Tikėtina, labai tikėtina, kad savo laukuose triūsdami ir būdami laisvi, mūsų protėviai jausdavo nuo piliakalnio sklindantį egregorą… Siūlydamas susimąstyti štai tokia, šiuolaikiniam žmogui visai neįprasta kryptimi, raginu prisiminti, kad anais laikais „pilėnietis“ gyveno dešimteriopai siauresniame, vien netolimas apylinkes siekiančiame, bet už tai dvasinėmis vertybėmis ir pačia Gamta turtingame pasaulyje. Manytina, kad netoliese esantį piliakalnį jis išgyvendavo jautriau, nei jo ainis bažnyčios siluetą…

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mielas skaitytojau, manau, kad Tau bus suprantamiau, jeigu dar pridursiu, kad tos ar kitos teritorijos bendruomenė, su savo apeigoms bei svarbiems susirinkimams skirtu centru, buvo panaši į moraline ir politine prasmėmis neįveikiamą, svetimoms įtakoms atsparų bastioną. Tasai bastionas buvo išpintas ir perpintas pačiais įvairiausiais tradicinės (prigimtinės) kultūros tinklais (nerašytais moraliniais įsipareigojimais). Po jų skraiste gyveno kiekviena šeima. Kiekvienas atskirai paėmus asmuo – jo viešas ir neviešas veikimas. Žmogus kėlėsi su saule ir ėjo ilsėtis su jos laida. Bet jis visąlaik jautėsi esąs tų tinklų – palaikančių, gyvinančių jo esatį ir tos esaties prasmę apsuptyje (jų glėbyje). Ar tai prilygintina savotiškam narvui? Manau, kad ne… Greičiau atvirkščiai. Žmogus jautėsi patogiai. Metaforiškai išsireiškus, kaip bendros grandinės, besisukančios ratu, elementas… Jis nebuvo individualistas, jis nebuvo vienišas gyvendamas net ir savo kieme.

Nenustebtume, jeigu iš tikrųjų kada nors (ir kaip nors) atsivertų Vatikano, Krokuvos ar kad ir Stokholmo archyvai ir atsirastų konkretesni aprašymai bei įrodymai apie tai, kaip ir kuo funkcionavo lietuviškieji sakralinės paskirties bei pilietiniam susitelkimui skirti piliakalniai. Bet mes žinome ir mūsų istorikų (ir valstybės!) vangumą raustis retesniuose archyvuose. Tą vangumą ypač išryškino vos ne mėgėjo, bet patyrusio ir sąžiningo kolekcionieriaus prof. Liudo Mažylio „nesunkiai“ Berlyno diplomatinių dokumentų archyve surasta (2017 metų kovo pabaigoje) garsioji, vos ne visų istorikų „ieškota“, savo atradėjo seniai laukta 1918-jų metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Deklaracija.

Išsireiškus emocionaliau, svetimuose archyvuose užslėpta ir užslėgta mūsų tautos praeitis šaukte šaukiasi savo laisvintojų…[4]

(Bus daugiau)

2017.09.30; 17:50

[1] Latvis H., Vertbergė H. Livonijos kronikos, Vilnius, Mokslas, 1991, p. 39.

[2] Ta proga pastebėsiu, kad Kupiškėnų (Sėlių) krašte dar iki XX a. pabaigos buvo lenktyniaujama, kas daugiau susikvies artimų ir tolimų giminaičių. Bendrai puotai kai kas surinkdavo iki 150 žmonių! Buvau tokių susibūrimų-puotų ir liudininku, ir dalyviu…

[3] Brėdikis, Jurgis. Kitokiu žvilgsniu. – Vilnius, Santara, 2015, p. 90.

[4] Teko susidurti su liudininko pasakojimu apie tai, kaip mūsų įžymus istorikas Zenonas Ivinskis, ekskursijos metu patekęs į Vatikano archyvą, vos nenualpo akimis apžvelgęs tuos gausius foliantus, kuriuose buvo sudėti dokumentai, liečiantys ikikrikščioniškąją Lietuvą.

Kitas plačiai žinomas mūsų istorikas prof. Mečislovas Jučas, dar sovietiniais metais gavęs leidimą apsilankyti Švedijos archyvuose, sugrįžęs prasitarė: „Ten darbo visam istorijos institutui būtų per akis…“

Karalius MINDAUGAS. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-osios – Valstybės dienos – išvakarėse už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanojo mūsų šalies ir užsienio valstybių piliečius.

„Artėjant Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai visada aplanko didelio dėkingumo jausmas. Ir mūsų protėviams, kurie prieš daug amžių prie Baltijos sukūrė mūsų valstybę, ir, žinoma, pirmiausia Jums – šių dienų Lietuvos žmonėms. Visiems, kurių dėka ir esame šiuolaikinė valstybė. Jūs visi, tie, kurie susirinkote čia, dirbate šiandien, Jūs dirbote vakar ir dirbsite rytoj. Jūs kuriate Lietuvą“, – teikdama valstybės ordinus ir medalius sakė šalies vadovė.

Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi Prezidentės pasirašytu dekretu apdovanotas Vilniaus arkivyskupas, metropolitas Gintaras Linas Grušas. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius įteiktas Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Liudui Mažyliui, Vokietijoje suradusiam Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą.

Prezidentės teigimu, apdovanotųjų dėka Lietuva šiandien yra inovatyvi, girdima pasaulyje ir kaip niekada anksčiau turinti daug draugų. Ši pažanga yra neatsiejama nuo visų susirinkusiųjų indėlio ir pastangų. Šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad kai ateina sudėtingas laikas, mes matome, kas ateina pas mus ir suremia pečius, kad prie mūsų valstybės laimėjimų ir pripažinimo yra daug prisidėję ištikimi Lietuvos draugai užsienio šalyse.

„Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi apdovanoti NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas gynybos politikai ir planavimui Heinrichas Brausas ir Vokietijos Makso Planko biochemijos instituto mokslininkas, Nobelio premijos laureatas, aktyvus tarpvalstybinio akademinio ir mokslinio bendradarbiavimo puoselėtojas Robertas Huberis. 

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanoti Makoto Asashima, aktyvus Lietuvos ir Japonijos mokslinio bendradarbiavimo puoselėtojas, taip pat archeologijos ir paveldosaugos puoselėtojas Albinas Kuncevičius.

Prezidentė pabrėžė, kad visi susirinkę į savo darbą žiūri kaip į žmogišką misiją ir gerai suvokia, kokią daugybę darbų dar turime nuveikti, kad gyvenimo kokybė Lietuvoje didėtų, kad socialinės atskirties liktų kuo mažiau ir kuo daugiau būtų vilties, pažangos ir šviesos – tikro išsilavinimo, profesionalumo, sveikų ambicijų ir pilietiškumo.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanoti nusipelnę šalies daktarai: Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojai Jonas Ališauskas, Jolita Jakutienė, Arūnas Liubšys, Žaneta Petrulionienė, Skaistė Tulytė bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų gydytojai Rimantas Kėvalas ir Arimantas Tamašauskas.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanota savižudybių prevencijos pradininkė Lietuvoje Danutė Gailienė; Prezidento Kazio Griniaus muziejaus įkūrėjas Vytautas Grinius; NATO priešakinių pajėgų bataliono Lietuvoje vadas Christophas Huberis; Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas; psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis; Lietuvos gynybos atašė pavaduotojas Ukrainoje Raimundas Markauskas; filosofas Algis Mickunas; Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis; žurnalistas Andrius Tapinas; puslaidinininkių technologijų bendrovės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai Augustinas, Dominykas ir Kristijonas Vizbarai bei karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas. 

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyčio Kryžiaus ordino medaliu – Kriminalinės policijos biuro komisaras Linas Karčiauskas ir Muitinės kriminalinės tarnybos inspektorius Ernestas Komaras.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanota labdaros fondo „Rugutė“ steigėja Edita Abrukauskienė; Lietuvos garbės donoras Antanas Damarckas; dailininkai, aktyvūs kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai Algirdas ir Remigijus Gataveckai; bendrovės „Evaldo daržovės“ įkūrėjas Evaldas Masevičius; aktyvi neatlygintinos kraujo donorystės propaguotoja Vijolė Miškinienė; labdaros fondo „Prieglobstis“ steigėjas Mindaugas Palionis; treneris Romualdas Petrukanecas; „Betzatos bendruomenės“ direktorius Rimantas Ramonas; Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Milda Ričkutė; vertybinių popierių paslaugų įmonės „Nasdaq“ viceprezidentė Arminta Saladžienė; kino režisierius Donatas Ulvydas ir asociacijos „NVO vaikams konfederacija“ direktorė Elena Urbonienė.

Už drąsą, sumanumą ir ryžtą išgelbėjant tvenkinyje skendusį vyriškį Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti karo policininkas Tadas Grimaila ir Karinių oro pajėgų skyriaus vadas Audrius Steponavičius.

Prezidentė padėkojo apdovanojimus pelniusiems žmonėms ir palinkėjo, kad jų pavyzdys ir gyvenimo kelias būtų užkrečiantis ir įkvepiantis. Artėjančios Valstybės dienos proga šalies vadovė visiems palinkėjo gražios ir įspūdingos šventės.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2017.07.06; 04:08

Respublikos prezidento (-ės) metiniai pranešimai Seime visada tampa vienu svarbesnių Lietuvos politinio gyvenimo savaitės įvykiu. Nors pirmojo asmens valstybėje kalba paprastai apibendrina visus praėjusius metus ir nubrėžia gaires ilgesnei ateičiai, tačiau į metų įvykį nei karto nepretendavo. Praėjus savaitei, kitai, prezidento įvardintus akcentus užgožia nauji įvykiai: vieniems – tai žiauresnė žmogžudystė, kitiems – kontraversiško įstatymo svarstymas, tretiems  – Lietuvos elito žvaigždelės krūtų dydžio pokytis, ketvirtiems – socialinės tikrovės kasdieninė apatija, kur nėra vietos nei prezidentei, nei krūtims, nei, galiausiai, Lietuvai.

Bene svarbiausia prezidentinių kalbų reikšmė yra ta, kad jos atskleidžia vienos valstybės valdymo institucijos santykį su kitomis valdžiomis ir iš dalies parodo pačios prezidento institucijos veiklos kokybę, vertybes ir gebėjimus.

Ataskaita, įvertinimas ar pamokslas?

Prezidento Algirdo Brazausko laikais pasitaikydavo, kad ataskaitą sudarydavo nuveiktų darbų rinkinys. Tačiau formalus tonas, kiekvienos srities patarėjų surašytos prezidentinės kalbos dalys, nors ir pirmojo valstybėje asmens autorizuotos, dažniau keldavo nuobodulį nei skatino ieškoti gilesnių prasmių ir reikšmių. Nors prasmių „ataskaitinėje kalboje“ tikrai būtų, jei prezidentai aiškiai įvardintų, už ką jie atsako ir ką padarė gerai ar blogai būtent toje srityje, kur jų žodis lemiamas. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi ir buvusieji, ir esamieji prezidentai, kiekvienas dėl savų priežasčių, nusprendė vengti savo kalbose savo pačių atskaitomybės, belieka su tokia jų valia susitaikyti ir šį prezidentinių kalbų vertės matą, jei ne pamiršti, tai atidėti.

Kitas prezidento metinio pranešimo vertės matmuo – kitų valdžios institucijų veiklos vertinimas. Iš karto reikėtų pažymėti, kad būtų žymiai prasmingiau, jei prezidentinės kalbos labiau orientuotųsi ne į abstraktų, o į konkretų Seimo ir Vyriausybės darbo įvertinimą. Iš dalies, tokių pažymių buvo bei yra esamos bei buvusių prezidentų metiniuose pranešimuose, tačiau, kai tai nėra taisyklė, nėra įvardinta ir nėra tradicijos, kalbos turinys visiškai priklauso nuo paties prezidento nuostatos esamo Seimo ir Vyriausybės atžvilgiu ir jų veiklos laisvo interpretavimo, vertinimo kriterijai irgi išsisklaido. Valdžios institucijų darbas, žinoma, kasdien vertinamas žiniasklaidos, tačiau prezidentinis įvertinimas, įvykstantys kartą metuose, suteiktų kitokį svorį ir išties galėtų tapti atskaitos tašku visiems metams, o ne „savaitės įvykiu“.

Ir šalies piliečiams, ir visoms su valstybe susijusioms institucijoms būtų gera proga stabtelti ir atidžiau pažvelgti, ką gi valdžia nuveikė, veikia ir veiks. Dabar, kai „vertinimai“ vyksta kas keturis metus, o per tą „vertinimo periodą“ – rinkimus, realių darbų reikšmes keičia milžiniškas politinės reklamos kuriamos „realybės“ srautas – valstybės valdytojų statisfakcijos su tikrove taip ir neįvyksta. Kartą per metus surengiama ne parodomoji generalinė revizija, tiksliai įvardinta, suvokta, o jei būtų politinės valios, net apibrėžta įstatymu, būtų labai vertingas ir konstruktyvus politinio šalies vyksmo vardiklis.

Ką pasakė Mozė?

Dabar gi prezidentų kalbas ir metinius pranešimus tenka priskirti trečiajai vertės kategorijai – „kalno pamokslams“, jie laukiami ir girdimi, bet jų prasmę atspėti ne visada pasiseka, net fariziejams, profesionaliems politologinių raštų aiškintojams. Prezidentės šiais metais (kaip ir ankstesniais) perskaityta kalba Seime – tekstas, kuris gražiai įsikomponuotų spaudos leidinio apžvalgų skiltyje tarp kitų gilesnių ar paviršutiniškų įžvalgų. Suprantama, žinant, kokios prezidentūros žmoniškųjų resursų pajėgos prie šio kūrinio padirbėjo, verstų skaitytoją į tokią „apžvalgą“ žvilgtelti atidžiau ir ne tik per grožinės kalbos valdymo sugebėjimų prizmę. Iš prezidentinės kalbos tikimasi daugiau nei ją išklausius suformuluotos išvados, kad prezidentė būtų nebloga politikos apžvalgininkė. Tikimasi ne tik pasvarstymų, pagrūmojimų, pagraudenimų ar apgailestavimų. Niekas kitas labiau nei šalies prezidentė neturi tiek galios ir resursų, tiksliai sudėlioti ir geopolitinius, ir politinius, ir pilietinius valstybės valdymo ir esamos būklės valstybėje akcentus. Galbūt ir tokioje kalboje atsirastų vietos prezidentės nuotaikoms, trumpalaikiams ar ilgalaikiams jausmams, bet faktų ir argumentų taip pat reikėtų. O fariziejams paspėlioti skirtas „kalno pamokslas“ – ką turėjo prezidentė galvoje taip ar kitaip sakydama – nėra tai, kam ši institucija valstybėje reikalinga ir ne tai, ką ji realiai gali.

Penkis kartus per kadenciją

Net ir įvertinant prezidentinių galių ribas Lietuvoje, didesnius nei prezidentas gali išpildyti lūkesčius šios institucijos atžvilgiu, piliečiai nuviliami ir išklausę pranašo eina pas fariziejus klausti – tai kokią gi žinią Dievas šįkart jiems norėjo perduoti?

Saikinga visuomenės reakcija į prezidentės kalbą nulemta ir įtvirtinta Konstitucijos. Lietuvos prezidento galios artimesnės Anglijos karalienės, nei Prancūzijos ar JAV ir nemažos dalies kt. demokratinių valstybių prezidentinėms galioms, tad ką prezidentė bepasakytų – tai viešosios nuomonės balsas, labai retai susijęs su veiksmais. Vis dėlto – tai 1 iš 5 momentų per Lietuvos prezidento kadenciją, kai valstybės vadovo balsas turėtų ir galėtų būti tautos išgirstas.

Pranešimo kontekstas

Suprantama, kad šiuo metu ne pats geriausias laikas svarstyti, ką prezidentas gali, o ko negali, tačiau, pranašės žodžiais tariant: „Nėra kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.“

Ne pats geriausias laikas todėl, kad  Valstiečių žaliųjų sąjunga pasivadinęs politinis darinys Seime turi pakankamą daugumą patiems įvairiausiems, pačių sumanytiems sprendimams priimti, pernelyg nekreipiant dėmesio į tai, ką pasakė ar ko nepasakė šalies vadovė. Nors prezidentė ir neigiamai atsiliepė apie koalicijas, kurių, anot jos, – „chroniškas trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo bei lemia pertvarkų strigimą ir stabdo sprendimų priėmimą“, – tačiau jų buvimas suteikdavo daigiau užkulisinių galimybių prezidento institucijai įtakoti politinius, o neretai ir valstybės valdymo sprendimus. Dabar taip nėra ir prezidentūra išties tampa labiau ekspertine institucija, turinčia galimybių tik vertinti Seimo ir vyriausybės veiklą bei apie ją garsiai pasisakyti, nei ją formuoti.

Matydama naująją klausytojų auditoriją Seime, prezidentė turėjo pripažinti dar pirmosios kadencijos pradžioje savo suformuluotos „kovos su oligarchais“ nesėkmę. Galima samprotauti, kad Viktoras Uspaskichas buvo blogasis oligarchas, o Ramūnas Karbauskis – gerasis, tačiau nepaneigsi, kad ir vienas, ir kitas atitinka visus klasikinio oligarcho požymius. Pirmasis buvo tik koalicijai priklausiusios partijos vadovas, antrasis – rinkimus laimėjusios politinės jėgos, turinčios galių be kitų politinių jėgų pagalbos priimti norimus sprendimus, lyderis.

Valstybės piliečiai tarė savo žodį rinkimuose – tylėdami, neidami į rinkimus, bet atėjusioji aktyvioji dalis nusprendė „už“ ir šią realybę tenka ne tik pripažinti, bet ir gerbti, net ir prezidentei. „Gerojo“ oligarcho vaidmuo ir supratimas apie valstybės valdymą daug vilčių suteikia – tai, kad jis nusprendžia, jog agronomo išsilavinimas yra kaip tik tai, ko reikia vadovauti Kultūros komitetui Seime, t. y., bene svarbiausiai krašto kultūrinį identitetą formuojančiai institucijai, pasako viską, apie intelektualinio potencialo vertinimą dabartinės valdančiosios daugumos darinyje. Tai ne asmeninė R. Karbauskio problema, ji gilesnė, juk sprendimui pritarė dauguma Seimo narių. Gal ir neatsitiktinai apie kultūros reikalus prezidentės pranešime bemaž neužsiminama, tik atkreipiamas dėmesys, kad „vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesne užduotimi nei visa šimtmečio kultūrinė programa“.

Kas tie debilai?

Intelektualinio potencialo vertės ignoravimas naujojoje valdančiųjų politikų terpėje ne be reikalo tapo prezidentinės kalbos svarbiausiu visuomenėje pastebėtu leitmotyvu: „Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto“, – tarė šalies vadovė. Į šią prezidentės paleistą banalią frazę sureaguota audringai, tačiau ne pačiame Seime, o už jo ribų. Savaime aišku, kad protas nepakenktų ne tik vykdant reformas, bet ir visur gyvenime, tačiau nuosekliai pažiūrėjus, ką prezidentė pasako po to, optimizmas, kuriuo persmelkta visa prezidentės kalba, blėsta. Nes po to prezidentė aptaria švietimo reformą prilygindama ją nekilnojamojo turto dalyboms, o jeigu kalbant tiesmukai – tai išdeda tą reformą į šuns dienas. O tai reikštų, kad intelekto pirmiausia stokojama pagrindinėje „protų valdymo“ institucijoje. Stebuklų nebūna – proto po prezidentės kalbos ten nei sumažės, nei nepadaugės, tad prezidentės nuogąstavimai, kad 4 metus švietimo reikalus formuos ribotų intelektualinių gebėjimų veikėjai, išties kelia nerimą. Juolab, anot prezidentės, dėl švietimo sistemoje netobulumo kyla vos ne visos šalies blogybės: „Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis“, – teigiama prezidentės pranešime.

Tai koks tavo IQ, premjere?

Ar „proto stokojimas“ taikytinas tik švietimo reformų vykdytojams? Ko gero – ne tik jiems. Tačiau yra negeras įtarimas, kad šiam prezidentės teiginiui pritarė, net ne 99, bet visas 100 proc. Seimo ir vyriausybės narių, tarp jų ir švietimo sistemos „valdovė“. Dauguma jų, ko gero, pamanė: „ot, teisingai prezidentė pasakė“. Sukta profesinė šypsena premjero veide aiškiai rodė, kad apie save jis nepagalvojo, galbūt mąstė apie Seimo kultūros komiteto pirmininką, kuris po migloto skandalo, susijusio su viena iki tol mažai kam girdėta panevėžiete, vis dar išlieka „liūdnojo veido riteriu“, vargu bau ar galvojančiu net apie savo paskirtąjį premjerą. Pati švietimo valdovė, ko gero, įsivaizdavo kvaištelėjusį švietimo valdovą Seimo struktūroje, o pastarasis – dūsavo svarstydamas, kokius smegenų veiklą stimuliuojančius vaistus vartoja sveikatos reikalų žinovė Seime ir t.t. Kiek buvo tokių, kurie išgirdę šį pesimistinį prezidentės atodūsį, sunerimo: „Apie mane tai! Pastebėjo! Ką dabar daryti?“

Išrinkote – dabar kaltinkite save, o nebe mus

Prezidentė taikliai įvardino atsakomybės kratymosi tendencijas, kurias labai taikliai atspindi kad ir tas pats pavyzdys, kai laimėjusio politinio darinio vadovas neprisiima atsakomybės vadovauti bent vienam iš dviejų svarbiausių valstybėje postų. Tai, kad apsiima vadovauti kultūrai, juk nereiškia, kad adekvačiai suvokia savo gebėjimus. Atsakomybės kratymasis dabartinės Seimo daugumos struktūroje yra simptomiškas, nes prasideda nuo valdymo piramidės viršūnės. Nenuostabu, kad ir Darbo kodekso priėmimo atsakomybę politikai bandė įsiūlyti Trišalei tarybai, kuri, jei kalbant ne iš verslininkų ar valstybininkų, o iš dirbančiųjų atskaitos taško žvelgiant, apgynė tik profsąjungų vadovų teises, suteikė jiems daugiau saugumo garantijų atstovauti darbuotojų interesus, bet pačių darbuotojų, kaip socialinės grupės padėtis po kodekso priėmimo nepagerėjo. Prezidentės panešime šis kodekso pakeitimo aspektas irgi nutylėtas, apsiribota apgailestavimu, kad nukentėjo visi – „ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.“

Nerimas, džiaugsmas ir susirūpinimas dar ne vertybė

Gana eklektiškas, apžvalginiu stiliumi parašytas politinę tikrovę vertinantis prezidentinio pranešimo tekstas sunkokai pasiduoda sisteminei analizei, pačios prezidentūros institucijos vertybių, darbo kokybės ir gebėjimų įvertimui.

Prezidentė savo kalboje skyrė dėmesio tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimo reikšmei artėjančių jubiliejinių metų kontekste, priminė lūkesčius, kuriuos piliečiai siejo su naujai išrinktu Seimu, išreiškė nerimą dėl reformų neapibrėžtumo, atkreipė dėmesį į „buldozerinės psiaudodemokratijos“ įsigalėjimo pavojų priimant politinės atsakomybės reikalaujančius sprendimus. Šalies vadovė pasidžiaugė grįžtančiu pasitikėjimu teismais, kuris, anot jos, įvyko dėl iki galo atliktos reformos. Nors prezidentė ir teigiamai įvertino sveikatos reikalų valdytojų pastangas priimant sprendimus, susijusius su alkoholio prieinamumo ribojimu, tačiau išreiškė nuogąstavimą, ar jiems pakaks politinio stuburo įveikti įsigalėjusią korupciją vaistų rinkoje.

Prezidentė atkreipė dėmesį į neapibrėžtus valdančiųjų ketinimus keisti mokesčių sistemą. Anot jos, – „mokesčių perstumdymas, socialinio teisingumo nepridės“. Dabartines Seimo ir vyriausybės iniciatyvas šalies vadovė įvardino, kaip neparuoštų reformų manijos laiką, kur reikalingi pokyčiai gali virsti tik jų parodija. Tenka pritarti prezidentės nuomonei, kad stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos, tačiau, kaip bus investuota „į partijų kokybę ir partinius žmones“, išlieka vienu mįslingiausiu prezidentės lūkesčiu.

Pasidžiaugė ir pagąsdino

Pranešime prezidentė pasidžiaugė politiniu susitarimu sprendžiant šalies gynybos klausimus, istoriniu palaikymu, kurio mūsų šalis sulaukia iš NATO, glaustai įvardino tarptautines grėsmes valstybei: Kaliningrado srities militarizaciją, agresyvaus puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusią Astravo atominę jėgainę Baltarusijoje. Šalies vadovė taip pat pasidžiaugė tuo, kad Lietuvoje sėkmingai atremiamos kibernetinio saugumo grėsmės. Apskritai, užsienio politikai prezidentės pranešime skirta mažoka vietos, akcentuota pačios Lietuvos atsakomybė ir pasitikėjimas Europos Sąjungos partneryste. Šalies ateitį prezidentė sieja su modernių technologijų įsisavinimu ir panaudojimu, inovacijų plėtra ir inovatyvių sprendimų kūrimu šalyje. Tuo pat metu šalies vadovė pakvietė inventorizuoti valstybės investicijų programą, kadangi europinės lėšos ateityje išseks, tad laikas, kai inovacijoms diegti galėjome skirti milžiniškas lėšas, tampa praeitimi.

Kur plauks reformų ledlaužis?

Kontraversiškai vertintina prezidentės pranešime nuskambėjusi viena iš apibendrinančių frazių: „Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.“ Lyg ir teisingas būtų palinkėjimas, tačiau, kai pirmiau pranešime užsimenama apie neparuoštas ir parodijomis virstančias reformas, yra rimtų abejonių, ar tiesiogiai suprastas ir įgyvendintas prezidentės palinkėjimas duos tų vaisių, apie kuriuos kalbama. Jei ledlaužio kryptis ledynuose išliks neapibrėžta, tikslas – nežinomas, o reikalingumas – nepagrįstas, kur tąsyk, tas ledlaužis turėtų nuplaukti, o tiksliau – nuskęsti?

27 metai reformų

Reikia pripažinti, kad mūsų 27 nepriklausomybės metai toli pralenkė tarpukario Lietuvos 22 metų laikotarpį reformų skaičiumi. 27 metai reformų! Tačiau Lietuva per tą laiką nebe tariamai, o išies ištuštėjo. Išgirskite prezidente! Reformos jau senai nebėra vertybė juos patiriantiems. Žemės ūkio reforma (kuri tebevyksta iki šiol) lėmė, kad kaimuose nebeliko gyventojų, nes jie nebeturi pajamų. Tie, kurie turėjo energijos, iš reformuotų kaimų išsibėgiojo. Reformos švietimo sistemoje lėmė, kad mūsų šalies intelektualinio potencialo ateitis, jaunimas, kaip judėjo, taip ir juda viena kryptimi, įgyja šiokį ar tokį išsilavinimą Lietuvoje ir kelia sparnus kuo toliau nuo tėvynės, jau nekalbant apie tuos, kurie išsilavinimą įgyja užsienyje. Sveikatos reforma lėmė, kad, anot velionio Roko Žilinsko, šalyje, kur gydymas turėtų būti nemokamas, motina renkasi kilpą ant kaklo, nes negali grąžinti greitojo kredito, kurį paėmė sūnaus gydymui. Ekonomikos reformos lėmė ne tik sparčiai augantį BVP, bet ir didžiausią pajamų nelygybę Europos Sąjungoje. Negalima teigti, kad dėl socialinės padėties, susiformavusios valstybėje, Dalia Grybauskaitė niekuo dėta. Šiaip ar taip, stojimo į ES laikotarpiu, kai ir buvo klojami pamatai Lietuvos ekonomikos bei socialinės sanklodos ateičiai, ji vadovavo finansų ministerijai.

Renkuosi Europą – lygu – emigruoju

Tradiciškai „tenka konstatuoti“, kad prezidentės metiniame pranešime bemaž nutylėtos skaidžiausias nudienos problemos. Tik jų įvardinimas ir optimistiniai projektai neįtikina: „Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo“, – pranešime teigia prezidentė. Tačiau ar čia ir nebus silpniausia šių metų prezidentinio pranešimo vieta, o tuo pačiu ir sprendimų, prioritetų suvokimo ir įvardinimo adekvatumas. Optimizmas turi būti pagrįstas, o optimistinio projekto vaidmuo nors ir gražus, bet jo veiksmingumas realiems pokyčiams labai abejotinas. Galbūt daugiau vertės suteiktų ne vienkartinio projekto ir netgi metų veiklos ir metų perspektyvos rutininis įvertinimas, bet aiškus įvardinimas, kad 27 metus ginėm tautiečius iš Tėvynės ir ką dabar turime padaryti, kad per 27 ateinančius metus jie sugrįžtų atgal.

Kai terminas toks tolimas – pirma mintis būtų, kad galima nieko nedaryti. Tačiau įvardinus, ką galime padaryti šiais metais ir ko šiais metais nedaryti – tai būtų pirmas realesnis žingsnis emigracijos stabdymo kryptimi. Tuo tarpu prezidentės klausytojų Seime ir Vyriausybėje projektuose emigracijos problema stumiama gilyn į antrą ar trečią planą ar netgi priešingai – tai, kad po įgyvendintų reformų šiek tiek išaugs emigracijos mastas, laikoma savaime suprantamu, t.y. normaliu reiškiniu.

Socialinė atskirtis – yra ji ar ne?

Prezidentiniame pranešime iš esmės apeinama ir socialinės atskirties tema. Tik pripažįstama, kad apie ją jau kalbama, o pati socialinė tematika išskyrus kelias užuominas skirtingose pranešimo vietose, susiaurinama iki smurto prieš vaikus problemos sprendimą. Tai, kad socialinio teisingumo Lietuvoje lieka vis mažiau ir į socialiai remtinų grupę Europos Sąjungos masteliais patenka bemaž visas Lietuvos vidurinysis visuomenės sluoksnis, prezidentės patarėjams pranešimo turinyje derėjo surasti vietos, nors tai ir disonuotų su optimistinėmis gaidomis, skambančiomis šiame vaizdingame ir įvairiapusiškame prezidentės metų „dekrete“. Vargu ar pakanka tik nusistebėjimo PVM mokesčio lengvatos panaikinimo beprasmiškumu, juk prezidentę rinko būtent tas „vidurinysis“, o ne oligarchinis Lietuvos visuomenės sluoksnis.

Post scriptum – reakcija

Koks gi rezultatas? Premjeras, matyt, metiniu prezidentės pranešimu liko patenkintas. Jis esą įgyvendina rinkimų programą. Skausmų formuojantis naujoms raukšlėms vyriausybės vadavo smegenyse, ko gero, nekyla. Apie tai, kad pažaliavusių stambiųjų ūkininkų „rinkiminės programos“ įgyvendinimu labiausiai apsidžiaugs tik tą programą parašęs studentas, niekam tokia mintis į galvą neateina – „riekia vykdyti rinkiminius pažadus“. R. Karbauskis lakoniškai pareiškia, kad jo ir prezidentės nuomonės sutampa. O tai iš esmės reiškia, kad „šunys palojo, o karavanas nuėjo“.

Koks gi galėtų būti šio prezidentės metinio pranešimo reziumė? Nesmagus tekstas. Daugiau ar mažiau formalios optimistinės gaidos ir nedrąsūs pagrasinimai, neatsveria prasmingo turinio ir realaus problemų įvardinimo stokos. Jei jos užuominomis ir paliečiamos, vis vien beviltiška būtų ieškoti problemų sprendimo receptų, kai realūs problemos dėmenys tik nujaučiami. Galbūt iš inercijos kartojamas žodis „reformos!“ nieko nebereiškia, nebent gąsdina, bet nesutelkia. Tokia jau žmonių prigimtis, kad išgirdus apie sektoriaus, kuriame jie darbuojasi reformavimą, veikla sukaustoma baimės, o ne optimizmo ir entuziazmo proveržio, nes pirma mintis būna – krautis lagaminus. Mintis visiškai pagrįsta, nes veiklų „optimizavimas“, dažniausiai vykdomas sektoriaus dirbančiųjų sąskaita, nes naujo „sektoriaus“, į kurį jie po „optimizavimo“ pereitų, neatsiranda. Optimistiniu požiūriu šios problemos neišspręsi. Jei kažkur sumažėja, kažkur turi padaugėti. Tačiau, kai mažėja visur, daugėja, tačiau ne Lietuvoje.

Nors prezidentės kalboje pagirti visi, kurie nusipelnė, tačiau prasmės, ko gero, daugiau pirmąją birželio savaitę anapilin iškeliavusio parlamentaro, žurnalisto R. Žilinsko paskutiniuose straipsniuose. Šeimos tragedijos Zarasuose įvardinimas prezidentės kalboje gal ir disonuotų su valstybės vadovės pareigomis, tačiau reikštų, kad ji išties Lietuvą pažįsta ne pro limuzino langą. Dabar – tai tik dar viena iškilmingai pasakyta, iškilmingai išklausyta ir pamiršta kalba.

Anoniminis – politinis alkoholizmas

Netiesa, kad žodis nieko nereiškia ir nieko nelemia. Ne tik prezidentės, bet ir apskritai mūsų politinės kultūros bruožas – perdėtas korektiškumas. Bene visos panašios kalbos, pranešimai yra anoniminiai – pateikiami tam tikra „paukščių kalba“. Bent jau ten, kur kalbama apie konkrečius sektorius vietoj nutylėjimo surašius konkrečius vardus ir pavardes, prezidentinio pranešimo kalba prabiltų ne tik gražiomis metaforomis, bet ir atsakomybės prisiėmimo ir padalinimo svoriu. Už švietimo sistemos reformą atsakinga Jurgita Petrauskienė, sveikatos – Aurelijus Veryga, urėdijų reformą įgyvendina Kęstutis Navickas ir t.t. Spėlioti, kurio koncerno („Vikondos“ ar „Agrokoncerno“) vadovas – politikas paminėtas prezidentės pranešime – įdomus, bet beprasmis užsiėmimas. Galų gale ir naujųjų groteskinių reformų koordinatoriai taip pat turi pareigas, vardus ir pavardes: Viktoras Pranckietis, Saulius Skvernelis, kuris iš jų atsakingesnis, nes jei abu, reiškia nei vienas. Kuriam iš jų nepakenktų, ne tik drąsa ir ryžtas, bet ir intelektas? Ar abiems?

Taip suformulavus klausimą ir prezidentės pranešimo tekstą „autorizavus“ pavardėmis, būtų bylojama žmonių, o ne paukščių kalba. Sovietiniais laikais išsiugdyta savikontrolė ir įvaldytas nutylėjimo menas dabartinėms politikų kalboms naujos vertės nesuteikia. Jei bijoma įvardinti – tai reikėtų klausti, ko bijoma? Ekskomisaro rūstybės, reformuotų ir „žmonių pasitikėjimą pelniusių“ teismų, kuriuose teks gintis nuo ieškinių už orumo įžeidimą? Jeigu pavardėmis ir argumentais neišdrįsta prabilti prezidentė, tada kas turi ir gali išdrįsti? Ar prezidentės įvardinta jau trečią kadenciją Seime marinama informacijos teikėjo apsaugos įstatymo idėja yra aktuali ir pačiai prezidentei? Jei ši apsauga galiotų, matyt, prezidentės pranešimas būtų autorizuotas pavardėmis, tačiau perskaitytas už uždarų durų. Tik tada, kokiu būdu apie šiuose prezidentės turimus duomenis sužinotų tauta. Jei šiuo metu viešai, argumentuotai, įvardinant faktus ir atsakingus asmenis privengia kalbėti net prezidentė, tada kas gali būti toks drąsus? Tad prezidentės pranešimą galima apibendrinti perfrazuojant jos pačios žodžius – jėgos yra, proto užtenka, bet drąsos – ne.

Baigiamieji optimistiniai ir pesimistiniai akcentai

Prezidentė vieną pavardę metiniame pranešime visgi pamini – profesoriaus Liudo Mažylio. Anot šalies vadovės, jo „atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.“ Ar profesoriaus pavyzdžiu paseks ir ji pati – atviras klausimas.

Iš tiesų, dabartinė situacija, kai visi šunys kariami ant politikos naujokų, kurie ir patys vargu ar norėjo bei tikėjosi prisiimti atsakomybę už šalies ateitį, kuri po Seimo rinkimų netikėtai nukrito į jų rankas, nėra visiškai teisinga. Žinoma, tenka apgailestauti, kad tie politikos naujokai, ne tik atsakomybės kratosi, bet ir nežino ką su ja daryti – pasidalinti ar turėti ir niekam neduoti? Šioje situacijoje politikos senbuvės, prezidentės, vaidmuo galėtų būti žymiai svaresnis, netgi įvertinant ribotas galias, kurių ji turi nedaug, bet vis dėlto turi. Kalbėti tiesą, tokią, kokia ji yra be metaforų, pagrąžinimų ir nutylėjimų, šiandien yra žymiai svarbiau, nei išlikti politiškai steriliai. Diplomatinio skandalo dėl to nekils, niekas santykių su Lietuva nenutrauks. Tačiau realiems pokyčiams, realioje šalyje, o ne politikų susikurtoje trapioje sterilaus stiklo citadelėje, reikalingi nauji metodai, tarp jų, ir viešųjų valstybės vadovų kalbos turinio ir pateikimo būdai. Kitaip gulbės giesmė nebus tėvynainių išgirsta ir įvertinta, nes ir nebus suprasta.

Tautą išblaivinantys įstatymai įsigalios tik 2020 m., tuomet, kai galimai sumažėję akcizų įplaukos į biudžetą už alkoholį dabartiniam premjerui, prezidentei ir finansų ministrui galvos skausmo nebekels. Nėra kvaili tie nauji politikai, kaip bandoma netgi prezidentės kalboje apie juos pamanyti. Iki 2020 m. gulbės giesmių, kaip įprasta, atliekamų paukščių kalba ir politikai, ir girtuokliai klausysis be jokių suvokimą „palengvinančių“ apribojimų. Tik ar supras ir norės kažką keisti dar bent vienas žmogus, turintis vardą ir pavardę be Liudo Mažylio, kol kas menka tikimybė, nes veikiantieji atsakingi asmenys tik nujaučiami, tačiau vis dar nežinomi.

Tiesa, prezidentiniame pranešime yra dar vienas vardas, pavardė ir pareigos – Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vardas tikras, pareigos reikšmingos – laukiame darbų, atsakomybės prisiėmimo ir rezultatų.

2017.06.12; 03:30

Saulius Žemaitis

Šiandieninė žiniasklaida – plati ir įvairi. Sudėtinga, tiesiog neįmanoma visko aprėpti.

Todėl savo skaitytojams galėtumėte teikti trumpas lietuviškosios ir užsienio žiniasklaidos apžvalgas.

Mano supratimu, vienas iš svarbiausių, aktualiausių ir įdomiausių pastarojo meto rašinių pasirodė „Lietuvos žiniose“. Tai – Jūratės Laučiūtės straipsnis „Valstybei nesubrendusi tauta“.

Štai ką autorė rašo:

„Kai kurie politikai (sprendžiant iš parašų, Seime tokių – dauguma), neskiria, kas yra „alfabetas“, o kas – „analfabetas“. Tai, ką Konstitucija draudžia arba griežtai reglamentuoja, jie mėgina apeiti gudrumu ir klasta, negalvodami apie pasekmes nutautinamai tautai ir išvalstybinamai valstybei“.

Minėtoje publikacijoje apžvalgininkė šaiposi iš tų, kurie sako, jog „pilietybė yra prigimtinė žmogaus teisė“, arba tvirtina, esą „pavardė bei jos grafinis pavaizdavimas neva yra tos pavardės turėtojo privati nuosavybė ir neatskiriamas jo asmens tapatybės požymis.

Apžvalgininkė pelnytai kritikuoja „biurokrato karjerą aukščiau už mokslininko sąžinę keliančius kalbininkus“ bei „velnio advokatus“, siekiančius bet kokia kaina daryti „tvarką“ lietuviškame alfabete. Kliūna ir už tai: „Asmeninės naudos ir patogumų ieškantiems tautiečiams ima trukdyti principinga Konstitucijos nuostata dėl dvigubos pilietybės“. 

Lietuviška spauda. Slaptai.lt nuotr.

Baisiausia, kad antilietuviškai elgtis, pasak J.Laučiūtės, „ragina ir stumia ne Georgijaus juostelėmis pasidabinę okupantai bei jų palikuonys“.

Įsidėmėjau ir AFP ir BNS agentūros pranešimus, kad Feisbukas imasi tvarkomųjų turinio darbų – griežtins kovą su propaganda.

Didžiausio pasaulyje socialinio tinklo Baltojoje knygoje teigiama, kad vadinamosios Veidaknygės saugumo priemonės nukreiptos ne tik prieš nusikalstamas veikas, tokias kaip įsilaužimai, finansiniai sukčiavimai, bet ir prieš „mažiau pastebimą piktnaudžiavimą, įskaitant bandymus manipuliuoti pilietiniu diskursu ir klaidinti žmones“.

Ši iniciatyva – dalis Feisbuko kampanijos siekiant kovoti su „išgalvotomis naujienomis“ (angl. fake news). Facebukas taip pat mėgins sutramdyti vyriausybių ir nevalstybinių subjektų norus per socialinį tinklą manipuliuoti viešąja nuomone. Feisbukas tikina, esą daugiausia dėmesio skirs trims sritims: vyriausybių vykdomam tiksliniam duomenų rinkimui, kuriuo trokštama aptikti disidentus ir juos bausti; mažins išgalvotų naujienų sklaidą; trukdys klaidinančios informacijos gausinimui (kokią nors grupę ir idėją dirbtinai liaupsinančių arba dirbtinai juodinančių žinučių masiniam platinimui naudojant dirbtines priemones ar automatinius botus).

O skaitant „Respubliką“ įsiminė publikacija „B. Gruževskis, R. Kuodis. „Sėkmės Lietuva“ ir socialinis nuosmukis“. Prof. ekonomistas Raimondas Kuodis sako: „Aš nesu matęs šalies, kuri džiaugtųsi, kad žmonės iš jos išvažiuoja“.

O prof. Boguslavas Gruževskis teigia, kad valstybė mus nuskurdina du sykius. Štai jo pastebėjimas: „Valstybės biudžeto įtaka: mes perskirstome apie 13 proc. gyventojų poreikiams finansuoti, o Europos vidurkis – 19 proc. Bet už tai, ko biudžetas nefinansuoja, mes turime mokėti iš savo pajamų, kurios gerokai mažesnės nei kitose šalyse. Vadinasi, mus nuskurdina du kartus. Pirmą kartą – mes negauname paslaugos, tarkime, trūksta darželių, o kad vaikas galėtų į darželį patekti, turime mokėti iš savų pajamų, kurios yra mažiausios ES. Tai netelpa į jokius rėmus“.

Su malonumu taip pat perskaičiau 15min.lt paskelbtą interviu su Vasario 16-osios Akto originalą Vokietijoje suradusiu prof. Liudu Mažyliu. Toji rubrika vadinasi „Ypatingas svečias“. Prof. L.Mažylis kalba ne apie istorines arba politines aktualijas. Jis pasakoja, kokias knygas skaityti mėgo vaikystėje, jaunystėje, kokias skaito šiandien. Prof. L.Mažylis  vertina, gerą, naudingą knygą.

Laidos vedėja teiravosi, koks jo požiūris į Konan Doilio sukurtą Šerloko Holmso personažą. Konan Doilio pasakojimai apie seklį profesionalą jam kadaise paliko neišdildomą įspūdį.

Bet štai buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus pozicijos nebesuprantu. Ką jis norėjo pasakyti „Lietuvos ryte“ paskelbdamas tekstą „Be kaukės“. Buvęs saugumo vadovas sako: „Lietuvai grėsmė yra neaiški ES ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika, naujų rinka paieška, aktyviomis pastangomis stiprinti ES, toliau imituos darbą, pakišinės visuomenei Seimo narių mažinimo, universitetų vestuvių ar persekioti vartojančius alkoholį sekmadieniais idėjas, labai greitai atsidursime prie Rusijos su ištiesta ranka“.

Taip, neaiškios ES perspektyvos Lietuvai – grėsmė. Bet kodėl mes būtinai turime atsidurti su ištiesta ubago ranka būtent prie Rusijos sienos? Žurnalas „Valstybė“ nepailsdamas kartoja, kad ir dabar mūsų verslininkai (ir kai kuri žiniasklaida) su Rusija „ranka ranką mazgoja“. Baisu ir spėlioti: kokį prezidentą Putinas mums išrinks 2019-aisiais? Jeigu Amerikai išrinko, jeigu Prancūzijai labai padeda išsirinkti, vienas juokas jam į Lietuvos Prezidentūrą atvesti kokį Bastį arba Skardžių, o gal Uspaskichą, kuris, artodo, vėl kyla iš pelenų.

2017-05-08; 03:40

Kai sužinojau, kad balandžio 6 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus pristatomos Vokietijoje surasto Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto kopijos, negalėjau praleisti progos tame renginyje dalyvauti ir fotografuoti.

Juk pamatysiu žmogų, kuris amžiams taip netikėtai, taip džiugiai įsiveržė į Lietuvos istoriją: mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui įteikė pačią brangiausią dovaną, pastatė įspūdingiausią paminklą. Jis gali daugiau nieko neparašyti, nieko neatrasti, bet vis tiek bus minimas iš po šimto metų: pagerbiant Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto (Nutarimo) signatarus, rodant tik beveik po šimtmečio atrastą originalą. Šalia šio Dokumento, šalia jį pasirašiusiųjų nuotraukų bus ir profesoriaus Liudo Mažylio nuotrauka. Ir ne tik todėl, kad jis labai žavus, labai draugiškas, labai išmintingas…

Ketvirtį amžiaus statome ir niekaip nepastatome paminklo Lukiškių aikštėje, geriausiu atveju šimtmečiui ją tik patvarkysime, apželdinsime, o prof. Liudas Mažylis jau pastatė patį įspūdingiausią paminklą „ne ranka statytą“ (prisiminiau mokykloje išmoktą Aleksandro Puškino eilėtaštį). Nušluostė jis nosį visiems skulptoriams, visiems politikams, visoms valdžioms. Nereikia nė sakyti – ir visiems istorikams, pastariesiems – ypač.

Fotografuoju, nardau tarp filmavimo kamerų, viena ausimi klausausi kalbėtojų, o akimis ieškau Alfredo Bumblausko ir kitų televizijose kasdien matomų istorikų. Nerandu. Ranką paspaudžia Stanislovas Buchaveckas (išleidau jo „Šalčios žemę“). Štai Alfonsas Eidintas (1993 m. išleidau jo „Lietuvių kolumbus“, ištaisėme iš esmės sovietmečiu parengtą šios knygos tekstą, bet rankos jis man nepaspaudžia). Ir viskas?

Atsiprašau, jeigu kokio žymesnio istoriko nepastebėjau. Bumblauską pastebėjau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos: tą pačią dieną vakare jį vėl kalbino Lietuvos ryto žurnalistė. Po to netakto, kai prof. Mažylį išvadino „tipu“, jis gal jau trečią kartą televizijose samprotauja apie šimtmečio atradimą, nors pats prisipažįsta, kad šiame reikale ne kažin ką teišmano. Bando išsklaidyti „nemalonų kvapą“ (prisimenate Vaižganto pasakymą: kartais padorioje kompanijoje kas nors ima ir…), bet vis dėlto įrodinėja, kad nieko tokio nepaprasto neįvyko, šimtmečio dokumentų ieškojimas – ne istorikų darbas. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tikisi, kad vokiečiai šį dokumentą mums padovanos, o Bumblauskas net nesako, kad būtų gerai jį turėti.

Reikėjo Bumblauskui ateiti į Mažvydo biblioteką, paspausti prof. Mažyliui ranką, pastovėti šalia jo ir patylėti. Reikėjo ne tik jam, bet ir kitiems Lietuvos istorijos „banginiams“ įveikti save.

Turbūt tik sutapimas, atsitiktinumas. Tą pačią dieną ryte Lrt.lt Kultūros kanalas transliuoja Virginijaus Savukyno „Istorijos detektyvus“. Tema – gėdingi Lietuvos istorijos faktai. Žurnalistas kamantinėja istoriką prof. Rimvydą Petrauską: paminėkite gėdingus Lietuvos istorijos faktus. Istorikas pasakoja apie Vytauto Didžiojo abejotiną elgesį po Žalgirio mūšio. Puiku! Kas dar? – patenkintas klausia žurnalistas. Istorikas ilgai negalvojęs mini kitą įvykį. Kas dar? Kas dar? Savukynas nepasotinamas. Duokit daugiau saviniekos! Kas dar?

O juk teigiamų pavyzdžių mums reikia ir trūksta kaip oro. Mes dūstam nuo saviniekos ir savinaikos, nesustabdomai bėgame iš Lietuvos, nes nemokam pasidžiaugti net tada, kai pasitaiko labai reta proga.

Rašau, kad Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas ir jo signatarai (o dabar ir prof. Mažylis) bus minimi, pagerbiami ir po šimto metų, bet mintyse apsidraudžiu: jeigu! Jeigu neišsibėgiosime, jeigu Rusija ketvirtą kartą neokupuos, nes tada tektų ieškoti ne tik Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto, bet ir Kovo 11-osios.

Labai apsidžiaugiau, kai Mažvydo bibliotekoje pasirodė prof. Vytautas Landsbergis su žmona. Jonas Basanavičius – Vasario 16-sios signatarų centre, Vytautas Landsbergis – Kovo 11-osios. Taip bus per amžius.

Gal dar pasidžiaugsime (nepaisant kai kurių istorikų ir politikų skepticizmo) ir prof. Mažylio atrastu originalu, o svarbiausia – sugrįžtančiais, atsikvošėjusiais Lietuvos vaikais.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.07; 09:30

Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai balandžio 6 dieną bus perduota eksponuoti Vokietijoje rasto Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalo faksimilė.

Renginyje kalbės užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius Renaldas Gudauskas, Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius Liudas Mažylis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą kovo 29 dieną suradęs Vokietijos diplomatiniame archyve.

Renginio metu aktorius Rimantas Bagdzevičius perskaitys Vasario 16-osios Akto tekstą.

Renginio dalyviai taip pat bus kviečiami apžiūrėti Nacionalinėje bibliotekoje saugomų su Nepriklausomybės Aktu susijusių dokumentų originalų ekspoziciją.

Tiesioginę transliaciją 15 val. bus galima stebėti per Nacionalinės bibliotekos „YouTube“ kanalą.

Nepriklausomybės Akto originalo faksimilę L. Linkevičiui kovo 31 dieną susitikime Briuselyje perdavė Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

2017.04.06; 05:37

Jau rašėme portale Slaptai.lt, kad 2017-ųjų kovo 29-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip svarbi ir reikšminga data. Būtent tada Vokietijos archyvuose buvo aptiktas vienas svarbiausių Lietuvos dokumentų – Vasario 16-osios AKTAS. 

Į Lietuvos istorijos puslapius garbingai įrašyta ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriaus Liudo Mažylio pavardė. Būtent jis Berlyno archyvuose atrado lietuvių ir vokiečių kalbomis surašyto Vasario 16-osios Akto originalus. Visi dokumentai puikiai išsilaikę.

Bet šis atradimas išryškino keletą negražių tendencijų Lietuvos istorijos baruose. Kad prof. L.Mažyliui labai pavydima, paaiškėjo dar Vilniaus oro uoste, kur jo pasitikti … neatvyko Lietuvos istorijos instituto vadovai, o iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atėjo tik vienas. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos spaudoje pasipylė itin daug komentarų, samprotavimų, kurių autoriams sunkiai sėkėsi slėpti savo priešiškumą, pagiežą.

Labiausiai pavydas apėmė istoriką Alfredą Bumblauską. Vieno pokalbio metu jis sunkiai tramdė pyktį.

Pavyzdžiui, tvirtino pasitikįs tik „archyvų liūtais“ (suprask, prof. L.Mažylis nėra „archyvų liūtas“), svarstė, kodėl šį atradimą pražiopsojo jo gerbiami „archyvų liūtai“ (jei originalą rastų jo bičiuliai – tada viskas būtų gerai?), nesusivaldęs prof. L.Mažylį pavadino „tipu“ (ateina „tipas“, kurio nesu girdėjęs)…

Dabar, šiek tiek nurimus aistroms, jau galima susigaudyti, kodėl Lietuvos istorikų bendruomenė būtent tokia. Vienas iš variantų, – tai ne tik pavydas, kurį istorikams profesionalams sukėlė istorijos mėgėjo sėkmė. Priežastys – rimtesnės.

Jas taikliai apibūdino žurnalistas Audrius Bačiulis leidinyje „Lietuvos žinios“. Jo tvirtinimu, visa Lietuva pamatė, ko verta toji tituluota, iš valstybės biudžeto išlaikoma, ordinais apkabinėta, tarybose ir komisijose posėdžiaujanti Lietuvos istorikų bendruomenė, lyginant ją su Vytauto Didžiojo universiteto politologijos profesoriumi, laisvalaikiu mėgstančiu kolekcionuoti ir medžioti istorinius artefaktus.

Kaip tvirtina žurnalistas A.Bačiulis, šie įvykiai išryškino tapatybinį konfliktą tarp Vasario 16-osios „smetoniškos Lietuvos“ aristokratų ir sovietinės Lietuvos į mokslus pakylėtų prasčiokų, savo sovietinę neapykantą „smetoniškai Lietuvai“ dangstančių Gegužės 3-osios Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija.

Šiandieninė Lietuva susiskaldžiusi į dvi Lietuvas. Vaizdžiai tariant, vieni iš mūsų mano, kad lietuviai – Karalių Tauta (maždaug taip mus vadino popiežiai tuoj po Žalgirio mūšio), o kiti įsitikinę, jog Karaliais gali būti tik tos tautos, kurios trukdė lietuvių įsigalėjimui prie Baltijos jūros krantų.

Liūdna, bet tenka pripažinti: mūsų profesionalai istorikai archyvuose dažniausiai ieško tik to, kas aktualu jų moksliniams darbams, o ne dalykų, kurie gyvybiškai svarbūs valstybei. Ypač blogai, kai mūsų istorikai puola rašyti mokslinius darbus, kurie labiau reikalingi ne Lietuvai, o jos konkurentėms, bet kokia kaina siekiančioms sumenkinti lietuviškuosius žygius.

Oponentai mus puola, primeta savąsias tiesas, priverčia imtis darbų, kurie mums ne patys svarbiausi, – o mes vis noriau pasiduodame jų užgaidoms. Mes nesiginame. Net nesvarstome, kaip galėtume gintis nesusipykstant su kaimynais ir partneriais.

Štai Vokietijos istorikas dr. Kristofas Diekmanas (Christophas Dieckmannas) iš Fritz Bauer instituto Frankfurte prie Maino prieš keletą metų išleido 1600 puslapių veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941 – 1944“, kurioje, sprendžiant iš delfi.lt duoto interviu, – gausu tendencingų išvedžiojimų. Vokiečių istorikas priekaištauja lietuviams, kad mes Antrojo pasaulinio karo metais per mažai priešinomės okupacinei vokiečių valdžiai, naikinusiai žydų bendruomenę. Istorikas perša nuomonę, kad karo metu vokiečių kareivių Lietuvoje nebuvo itin daug, todėl lietuviai, jo manymu, turėjo ir galėjo drąsiau priešintis. Vokiečio istoriko įsitikinimu, negausus vokiečių kariuomenės kontingentas nebuvo pajėgus imtis rimtų represijų prieš lietuvius. Tik pamanyk: vos kelios dešimtys lietuvių inteligentų buvo ištremta į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Anokios čia represijos. Regis, nepaminėta net 1944-ųjų Pirčiupių kaimo tragedija, kai buvo sudeginti visi šio kaimo žmonės.

O delfi.lt žurnalistas Mindaugas Jackevičius, kalbindamas šį žinovą, būtinai užrašo šokirojantį pavadinimą: „Vokiečių istorikas iškėlė klausimą, kuris privers susigėsti daugelį lietuvių“. O man gėda, kad lietuvis, pakrikštytas Lietuvos Karaliaus vardu, toks primityvus. Man gėda, kad būtent vokietis mums priekaištauja. O ką veikėte jūs, vokiečiai, kai leidote fašistams įsigalėti Vokietijoje? Aiškus bandymas kitų sąskaita sumažinti savo nusikaltimų naštą.

Galvoje kirba sudėtingas klausimas – ginčytis su tokiu vokiečiu ar nutylėti jį? Negalima pamiršti svarbios aplinkybės: šiandien mus nuo galimos Rusijos okupacijos saugo būtent vokiečių kareiviai. Tad gal toji vokiečių istoriko 2011-aisiais dienos šviesą išvydusi knyga specialiai prisimenama būtent dabar (ir tai daro įtakingas portalas), kai Lietuvoje dislokuoti vokiečių tankai? Juk Kremliaus melas, kad į Lietuvą atvykęs vokiečių bataliono vadas yra KGB agentas, – neprilipo. Ir vargu ar prilips. Tokius grubius akibrokštus, įskaitant ir pranešimus, esą Lietuvoje dislokuoti NATO kariai prievartauja lietuvaites, mes jau sugebame atpažinti.

Čia labai praverstų asmeninėje Facebook paskyroje paskelbtas žurnalisto Vidmanto Valiušaičio komentaras: „Mūsų politikai, diplomatai krūpčioja, tūpčioja bei atsiprašinėja nuo kiekvieno nusikosėjimo, kuris reikšmingai pasiunčiamas jų adresu. Nes nežino faktų, nesupranta istorinio konteksto, todėl daro klaidas. Štai VSD apdairiai įspėjo apie lemtingas pasekmes, kurias gali sukelti melagingai eskaluojama „žydšaudžių” tema. O tuo metu Lietuvos ambasada Baltarusijoje maloningai suteikia tribūną Rūtai Vanagaitei (parašiusiai tendencingą knygą „Mūsiškiai“) kalbėti visiškus niekus ir faktiškai kenkti Lietuvai tokiu mastu, kokiu nepajėgia pakenkti nei Diukovas, nei Zurofas“.

O kur dėti Lenkijos prezidento patarėjo Przemyslavo Žuravskio vel Grajevskio lenkiškame leidinyje „Gazeta Polska“ išdėstytas mintis, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi … slavų valstybė, kurioje tik žemaičiai ir aukštaičiai buvo tikri baltai? Istorikas, kurio nuomonė traktuojama kaip itin artima Lenkijos vadovams, perša subjektyvią lenkų atsiradimo Lietuvoje istoriją. Jis neigia, kad Vilnius, kurį 1920 – 1939-aisiais okupavo Lenkija, buvo baltiškas miestas. Kaip patartumėte pasielgti dėl lenkiškų priekaištų? Nusižeminti, nusišluostyti apspjaudytą veidą ir kantriai tylėti vardan europietiško solidarumo, vardan strateginės partnerystės? Tik tiek mokame, tik tiek sugebame?

O kur dėti istoriko Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“ – juk 2-ąjame jo tome į Lietuvos pokario pasipriešinimą žvelgiama daugiau sovietinėmis nei lietuviškomis akimis. Ir vėl tylėti? Grupelė patriotų rengėsi rimtoms diskusijoms. Bet iš didelio debesies – maža lietaus. Mirtina tyla. Nejaugi mūsų patriotai pabūgo sudėtingų diskusijų?

Ir vis dėlto privalome demaskuoti ne tik iešmininkus bei pėstininkus, bet ir tikruosius ideologus, kuriems, ironiškai tariant, privalu pasakyti „AČIŪ“ – už seniai, kryptingai, atkakliai į lietuvio sąmonę brukamas saviniekas.

Teisus politologas Vytautas Sinica, liūdnai pareiškęs: „Kas tik dabar nepateikia Lietuvai sąskaitų? Kas tik netingi. Kadangi mato, kad valdžia silpna, net istorijos nemoka, su viskuo sutinka, kas tik pareiškia pretenzijas griežtesniu tonu“.

Sutinku, savikritiškumas, – daugiau stiprybės nei silpnumo požymis. Būtent todėl ir keista: savo stiprybę „būti savikritiškais“ demonstruoja tik lietuviai. Akivaizdu, kad savikritiškumas nepriimtinas nei vokiečiams, nei lenkams, nei žydams. Ką jau kalbėti apie rusus! Jie nenori būti tokie stiprūs, principingi ir sąžiningi kaip lietuviai?

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org). 

2017.04.04; 10:00

2017-ųjų kovo 29-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip svarbi ir reikšminga data. Būtent tąsyk Vokietijos archyvuose buvo aptiktas vienas svarbiausių Lietuvos dokumentų – Vasario 16-osios AKTAS.

Į Lietuvos istorijos puslapius bus garbingai įrašyta ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriaus Liudo Mažylio pavardė. Būtent jis Berlyno archyvuose atrado lietuvių ir vokiečių kalbomis surašyto Vasario 16-osios Akto originalus. Visi dokumentai puikiai išsilaikę.

Beje, tai – ne vienintelė L.Mažylio sėkmė. Be Vasario 16-osios akto jis Vokietijos archyvuose dar rado 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės paskelbimo aktą, kuriame numatyta Lietuvos ir Vokietijos sąjunga ir kurio pagrindu 1918 m. kovą Berlynas pripažino Lietuvos valstybingumą. 

Beje, Lietuvos žurnalistams duodamas interviu svarbių dokumentų atradęs prof. L.Mažylis prašė jo niekaip nesieti su Dariaus Mockaus koncerno „MG Baltic“ žadėtu milijonu. Vasario 16-osios Akto originalo jis ieškojęs seniai, dar tuo metu, kai niekas niekam neužsiminė net apie menkiausią piniginę premiją. Į Vokietiją dirbti archyvuose jis važiavęs savo noru, niekieno neskatintas, neragintas. Važiavo be prabangos – autobusu. Vokietijoje ieškojęs ne asmeninės šlovės, ne garbės, ne pinigų, o svarbių Lietuvos valstybei dokumentų.

Taigi Lietuva turi puikią dovaną. Ji ypač pravers švenčiant nepriklausomybės šimtmetį.

Kokius žodžius derėtų tarti tokia iškilminga proga? Privalome nuoširdžiai padėkoti profesoriui už jo kantrybę, kuklumą, darbštumą. Bet šis atradimas išryškino keletą negražių tendencijų Lietuvos istorijos baruose.

Iškart po sensacingo įvykio lietuviškoje spaudoje pasipylė save profesionalais traktuojančių istorikų komentarai, esą ir jie įtarę, kad Vasario 16-osios Akto originalai saugomi būtent Berlyno, o ne Maskvos archyvuose. Kiti teisinosi ne kartą dirbę Berlyno archyvuose, bet Vasario 16-osios originalo specialiai neieškoję, mat turėję kitų, svarbesnių užduočių. Treti specialiai neieškoję originalo, nes jiems tai pasirodė neįdomu, mat kam ieškoti to, kas akivaizdu, kad egizstuoja? Būta ir tokių, kurie abejojo, ar prof. L.Mažylis tikrai galėjo aptikti originalą. Būta net pavyduolių, kurie priekaištavo atradėjui, kam šis iškart prabilo apie savo atradimą – suprask, pirmau derėjo pasitarti su diplomatais…

Žodžiu, Lietuvos spaudoje pasipylė itin daug komentarų, samprotavimų, kurių autoriams sunkiai sėkėsi paslėpti savo priešiškumą, pagiežą ar pavydą. Jie pačiomis įvairiausiomis priemonėmis stengėsi sumenkinti prof. L.Mažylio sėkmę.

Bet labiausiai turbūt pavydas apėmė istoriką Alfredą Bumblauską. Vieno pokalbio metu jis sunkiai tramdė pyktį. Pavyzdžiui, tvirtino pasitikįs tik „archyvų liūtais“ (suprask, prof. L.Mažylis nėra „archyvų liūtas“), svarstė, kodėl šį atradimą pražiopsojo jo gerbiami „archyvų liūtai“ (jei originalą rastų jo bičiuliai – tada viskas būtų gerai?), nesusivaldęs prof. L.Mažylį pavadino „tipu“ (ateina „tipas“, kurio nesu girdėjęs)…

Bumblauskas pasielgė tiesiog nekultūringai, atsikvošėjęs jis turėtų atsiprašyti profesoriaus, o ne „tipo“. Tai bene didžiausias šaukštas deguto, nes jį į džiaugsmo statinę įpylė ne koks nors internetinių portalų komentuotojas nepraustaburnis. Pasirodo, nuo pastarųjų netoli ir kai kurie istorikai.

Lietuvos istorikų bendruomenė sunkiai serga, jeigu nesugeba vieningai pasidžiaugti svarbiu, reikšmingu, unikaliu atradimu. Kaltinti visus aplinkui, tik ne save, – bloga tendencija. Taip, valstybė skiria ne tiek dėmesio istorijai, kiek derėtų. Istorikai priversti gilintis į tas temas, kurios užsakomos. Bet asmeninė prof. L.Mažylio iniciatyva byloja, kiek galima daug pasiekti ir savo lėšomis – be valstybinių projektų ir užsakymų.

Taigi vienas pagrindinių, svarbiausių, aktualiausių Lietuvai dokumentų surastas. Ir už tai turime dėkoti ne A.Bumblausko sukirpimo istorikams, o iki šiol mažai žinomam Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriui Liudui Mažyliui.

Šia proga savo asmeninėje FACEBOOK paskyroje įdomų komentarą yra paskelbęs žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Štai jo komentaras:

„Ką parodo Vasario 16-osios akto atradimas? Parodo, deja, mūsų istorikų, kurie apsimeta labai dideliais profesionalais, vis dėlto tam tikrą mėgėjiškumą.

Ir reakcijos tai išduoda: kaip „drįso” atrasti aktą „kažkas”, kas jiems net „nėra žinomas”!?

O dalykas, apšviečiantis ir prikišamai parodantis tą mėgėjiškumą, yra ne tiek tas, kas tą aktą atrado, bet KUR jį atrado!

Atrado viename pagrindinių Vokietijos archyvų – Užsienio reikalų ministerijos archyve. Tvarkingai padėtą, sunumeruotą, aprašytą. Vadinasi, tie profesionalai per 100 metų patys nesusiprato nuvykti net į svarbiausius Vokietijos archyvus ir pastudijuoti su lituanika susijusios medžiagos! Štai kas glumina!

Lygiai kaip rimtai nestudijuoti tebėra karo meto Vokietijos archyvai, apžvelgiantys Lietuvos okupaciją. Nekalbant apie tai, kad ta medžiaga nesurinkta, neišversta į lietuvių kalbą ir neišleista. Niekas nesiūlo milijono…

Kaunietis kraštotyrininkas Chaimas Bargmanas šaiposi iš jų. Surinkęs unikalių liudijimų apie žydų tragediją Lietuvoje, jis mini jau pirmosiomis karo dienomis arkivyskupo J. Skvirecko ir vyskupo V. Brizgio raštą Kauno karo komendantui, kuriuo protestuojama „dėl okupantų savivalės Lietuvos piliečių žydų atžvilgiu”. „Pasirodžius tokiai informacijai, „Lietuvos tituluotieji istorikai” tuojau pat turėjo griebtis minėtojo dokumento paieškų. Deja, garsieji istorikai bevelija elgtis taip, lyg šios publikacijos iš viso nebūtų buvę”, – rašo Ch. Bargmanas.

Negana to, vokiečių istorikas Ch Dieckmannas netgi įsigudrina mesti kaltinimus Lietuvos Katalikų bažnyčiai, neva ji neprotestavusi prieš žydų naikinimą, kadangi gviešėsi jų turto. Ciniškiau nebūna.

Kiek man žinoma, vienintelis dr. Adolfas Damušis (1908-2003), irgi ne istorikas, o chemikas, rimčiau bandė gilintis Vokietijoje į Wermahto ir Gestapo archyvus, Stahleckerio ir Jaegerio raportus, parašė neblogai dokumentuotą knygą anglų kalba „Lithuania against Soviet and Nazi agresion”. Bet istorikų, praktiškai, ignoruojamą. Atrodytų, bent kitur neprieinamų dokumentų citatomis galima būtų pasinaudoti, jeigu kam nors nepatinka interpretacijos. Bet ne. Tarsi tos knygos nė nebūtų išvis.

Užtat kaip kategoriškai jie vertina tą laikotarpį! Jiems jau viskas čia „aišku”, jokių klausimų nebelikę: vieni lietuviai organizavo žydų naikinimą ir tai darė „su entuziazmu”, „Bažnyčiai laiminant”, „visuomenei džiaugiantis” ir „grobstant” nelaimingųjų aukų drapanas.

Iki kokio lygio reikia smukti, kad profesionali istorikų bendruomenė tylėtų kaip žuvis, klausydamasi tokių Lietuvos šmeižtų ir nedrįsdama net prasižioti!..

Todėl bravo prof. Liudas Mažylis! Kol istorikai-plepiai tik šneka, kiek jie daug žino, kaip ieškos, kaip suras, kaip parveš, žmogus tyliai atsikėlė nuo kėdės, nuvažiavo, surado ir parodė pirštu.”

„Pasipiktinimą” galima suprasti.

Ir dar vienas aspektas. Ne istorikas atkreipia dėmesį, kad tada žmonės ėjo mirti dėl Vasario 16-osios idėjos. Šiandien nei to akto, nei kitų mums gyvybiškai svarbių dalykų be pinigų nebeieškoma.

Jokiu būdu nepriekaištaudamas vokiečių istorikams, archyvų darbuotojams noriu šiek tiek nusistebėti, kad jie iki šiol nepasakė: „Mes turime jums labai svarbų dokumentą. Atvažiuokite ir pasiimkite, palikite mums tik vokišką tekstą“. Negalėjo būti taip, kad niekas Vokietijoje nežinojo apie jo egzistavimą. Kad ir tas istorikas, kuris išleido 1600 puslapių knygą, iškraipančią istorinius faktus, nepaprastai tendencingą ir neteisingą. Tačiau dar kartą sakau: jokiu būdu nepriekaištauju šio mums taip svarbaus dokumento saugotojams.

2017.03.20; 20:42