Liudvikas Jakimavičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad rugpjūčio 1 dieną, eidamas šešiasdešimt trečiuosius metus, mirė poetas, dramaturgas, literatūros kritikas, šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas Liudvikas Jakimavičius.
 
L. Jakimavičius gimė 1959 m. rugpjūčio 21 d. Kuliuose, Plungės rajone. 1985 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, o 1991 m. – Lietuvos muzikos akademijos scenaristų kursus. 1988-1998 m. dirbo „Šėpos” teatre, kultūros mėnraščių „Sietynas”, „Metai” redakcijose.
 
Nuo 1998 m. dirbo „7 meno dienų” redakcijoje, prodiuserių firmose, taip pat Baltijos TV scenaristu bei režisieriumi, vėliau „Literatūros ir meno” redakcijoje, 2007-2008 m. – laikraščio „Verslo žinios” redakcijoje, 2009-2011 m. – interneto dienraščio „Bernardinai.lt” redakcijoje, nuo 2011 m. – laisvas menininkas. Nuo 1993 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
 
L. Jakimavičius išleido eilėraščių rinkinius: „Kitoj miško pusėj“(1989), „Dusenos“ (1998), eilėraščių rinktinę „Medinė-Wooden“ (lietuvių ir anglų kalba, 2001), eilėraščių apysaką „Elio (2007), „Paliktos paletės“ (2021). Kartu su poetais Eugenijum Ališanka bei Sigitu Geda sudarė almanachą „Poezijos pavasaris“ 2002, parengė Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemo poetų antologiją „Mylėjau“ (2012). Jo poezija spausdinta almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, kitose rinktinėse, antologijose. Jo kūrinių išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, lenkų, rusų, latvių, slovėnų, albanų kalbas.
Liudvikas Jakimavičius. Poetas, dramaturgas, rašytojas. Vytauto Visocko nuotr.
 
L. Jakimavičius parašė keletą pjesių – „Milžino širdis“ (1985), „Gaisrininkų legendos“ (1989). Pastaroji knygos pavidalu pasirodė tik 2011 metais ir, anot jos leidėjų. ji „yra puikus, chrestomatinis sovietizmo saulėlydžio kūrinys, prisodrintas ironijos, grotesko ir absurdo elementų, kurie labai prasmingai žaižaruoja ir šiandien.
 
L. Jakimavičius rašė ir literatūros kritikos straipsnius, ir recenzijas, ir publicistiką, ir humoro kupinas knygas vaikams.
 
Už savo kūrybą L. Jakimavičius pelnė ne vieną premiją. 2003 m. jam buvo paskirta Kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis, 2007 m. eilėraščių apysaka „Elio“ įrašyta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o 2008 m. už šią knygą skirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. 2011 m. už knygą „Vamzdis“ paskirta Juozo Tumo-Vaižganto premija, o 2021 m.. už poezijos knygą „Paliktos paletės“ poetas buvo apdovanotas Ukmergės rajono savivaldybės įsteigta literatūrine Vlado Šlaito premija.
 
Šiais metais L. Jakimavičius tapo „Poezijos pavasario“ laureatu – jam buvo įteikta Maironio premija už poezijos rinkinį „Paliktos paletės“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.08.02; 00:30

Šiandien labai sunku nuspėti, kaip pasisuks istorijos smagračiai ir kokioje tikrovėje gyvensime po savaitės, mėnesio, ar išeisime Kovo 11-ąją į miestų gatves ir aikštes minėti savo atkurtosios Nepriklausomybės jubiliejaus?

O gal teks lindėti rūsiuose ir bombų slėptuvėse su maisto daviniu? Karas Ukrainoje ir didelio karo nuojauta mūsų regione bei visoje Europoje dėl vieno diktatoriaus užgaidų, įnorių, fantazijų ir makabriškų planų bei nenuspėjamų veiksmų tapo galvos skausmu civilizuotai bendruomenei.

Į Europą tarsi radiacija smelkiasi netikrumas, baimė, įtarumas, o gerokai išlepę ir ištežę valstybių politiniai elitai staiga susizgrimba, kad savo bendruomenėms nuraminti neturi jokio priešnuodžio.

Continue reading „Jubiliejinių metų didaktika”

Prieš keletą dienų teko dalyvauti "Laisvosios bangos" radijo laidoje, kur buvo diskutuojama apie vieną didžiausių Lietuvos valstybės bėdų. Pagrindinę lietuviškąją negalią trumpai apibrėžti galima kad ir tokiais žodžiais: trūksta politikų, kurie būtų ir populiarūs, ir įtakingi, ir tuo pačiu korupcijai, nomenklatūrai bei nusikalstamumui nebijotų mesti rimto iššūkio. Ne tik nebijotų mesti iššūkio, bet ir išmanytų, kaip tai padaryti.

Žurnalisto Audriaus Antanaičio vadovautoje radijo laidoje tiek politologas Gintaras Ronkaitis, tiek Europos centro muziejaus atstovas Gintaras Karosas, tiek šių eilučių autorius sutarėme, jog valstybės padėtis – nepavydėtina. Valstybę kamuoja daug bėdų, o tų, kurie ne tik nebijotų, bet ir mokėtų imtis rimtų reformų, – lyg ir nėra. Vos vienas kitas. O ir tas "vienas kitas" drąsiųjų bei išmaniųjų politikų grupei priskirtinas – tik su išlygomis bei didelėmis abejonėmis.

Continue reading „Didžioji Lietuvos negalia”

gintaras_originalas

Lietuvoje – maloni staigmena. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas išleido prisiminimų knygą apie Lietuvai lemtingas dienas 1990 – 1993-aisiais metais.

Knyga pavadinta intriguojančiai – “Pėstininko užrašai”. Knygos žanras taip pat intriguojantis. Memuarai įvardinti kaip dokumentinis romanas.

Seime surengto iškilmingo knygos pristatymo metu pabrėžti momentai, kurių net ir didžiausi priešai nesugebėtų paneigti: ši institucija anuomet atliko itin svarbų vaidmenį tiek ginant parlamentą nuo sovietų karinės agresijos, tiek saugant prof. Vytautauto Landsbergio gyvybę, tiek stebint sovietinės kariuomenės judėjimą, tiek atremiant Kremliaus informacines – propagandines atakas.

Continue reading „Lagaminas su dvigubu dugnu”

liudvikas_jakimavicius_07m

“Iš vaikystės prisimenu tėvą, priglaudusį ausį prie “Rigondos” radijo aparato ir pro šnypštimą bandantį išgirsti “Amerikos balso” žinių nuotrupas, tylų politikavimą sekmadieniais prie pietų stalo po šv. Mišių su būreliu tremtinių ir broliu poetu Gediminu Jokimaičiu.

Prisimenu ir pagalvę, užmestą ant telefono aparato. Visi tie vaizdiniai, matyt, krito gilyn pasąmonėn ir klojo vertybinių nuostatų pamatą, todėl niekados nebuvo sudėtinga apsispręsti rimtesnių iššūkių akivaizdoje. Tą pagalvę, užmestą ant telefono aparato, prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien, susirinkę su draugais aptarti kokį nors rimtesnį mūsų politinės tikrovės klausimą ar veikimo būdą, sumetame kepurėn savo mobiliuosius telefonus ir išnešame į kitą kambarį.

Continue reading „Pamėginkime”

cenzura_2

„Atkreipdama dėmesį į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie Nacionalinio dramos teatro aktorių pasirodymus Garliavoje vykstančiame koncertų maratone, Kultūros ministerija pareiškia, kad yra kategoriškai prieš valstybinių teatrų aktorių, kitų meno pasaulio atstovų viešus pasisakymus  bei dalyvavimą renginiuose, susijusiuose su šiuo metu vykstančia rezonansine bei kontroversiškai vertinama byla.“

Ne, tai ne juodasis humoras. Ir net ne Juozo Erlicko kreipimasis į tautą šeštadienio „Lietuvos ryte“. Tai – tiksli citata iš Kultūros ministerijos internetinio puslapio. Netgi su kontraversiška rašybos klaida. Toks yra ministerijos pranešimas spaudai, datuotas 20012.04.19. ir pavadintas „Kultūros ministerija atsiriboja nuo Nacionalinio dramos teatro aktorių pasisakymų Garliavoje“.

Continue reading „Atgal į valstybininkų SSSR”

jakimavicius_liudvikas

Vasaros pradžioje Kalvarijų turguje žmona iš moterėlės nusipirko vienuolika pomidorų daigų. Sakau jai – labai negudriai išmetei balon pinigus. Nieko iš tų pomidorų nebus. Nesulauksi, kad ant plyno lauko, nualintoj ežioj, nelaistomi užderėtų ir sunoktų. Toji sako: man pagailo močiutės su tuo paskutiniu ryšulėliu. Nebrangiai sumokėjau – tik septynis litus.

Stovi pomidorai virtuvės kampe, šaknys suvyniotos į celofaninį maišą: jaučio širdys, rusiški juodieji ir dar nežinia kokios rūšies. Ima leipti ir vysti. Buvo gaila močiutės, o dabar gaila tų daigų. Kuo greičiausiai, raginu žmoną, maunam į kaimą. Reikia daigus sukišti į žemę, nors ir nieko iš jų nebus. Išvažiuojam iš Vilniaus, labai nedrąsiai žmona ir sako: “Klausyk, jei pamatysim pakelėj besiganantį arklį, sustok. Išbėgsiu pasirinkti arkliašūdžių. Arklio mėšlas pomidorams labai gerai.”

Continue reading „Išparduotuvė “Lietuva””