Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr. Ketvirtadienį Seime vėl sustojo iniciatyva surengti apkaltos procesą galimai šiurkščiai Konstituciją pažeidusiai ir duotą priesaiką sulaužiusiai parlamentarei Irinai Rozovai.
Vienas iš apkaltos iniciatorių konservatorius Laurynas Kasčiūnas teigia, kad tikriausiai tai buvo paskutinis teisinis šansas pradėti apkaltos procedūras I. Rozovai, bet, pasak jo, valdančiųjų sąmokslas su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija (LLRA-KŠS) bei didelis noras išsaugoti koaliciją tam sutrukdė.
L. Kasčiūnas apgailėtinu pavadino valdančiųjų lyderių sprendimą nepalaikyti apkaltos klausimo. Parlamentaras atkreipė dėmesį, kad patys „valstiečių“ lyderiai pasirašė, kai buvo renkami parlamentarų parašai dėl apkaltos procedūrų pradėjimo.
„Tai vertinu kaip visišką valdančiųjų veidmainiavimą. Žmonės po balsavimo dėl Mindaugo Basčio išėjo į gatves. Nežinau, keičiasi gal visuomenė. I. Rozovos istorija niekuo nenusileidžianti M. Basčio klausimui. Visiškai. Visa situacija ir I. Rozovos bendravimo voratinkliai su Rusijos diplomatais buvo akivaizdūs ir tai tikrai buvo klausimas, vertas išviešinimo ir analizės, bet tapo politiniu farsu. Seimas tapo neatsparus šiai (Rusijos – ELTA) įtakai. Per žmogų gali būti Seime daroma įtaka ir tai tampa niekam nebeįdomu. Tai tampa politinių susitarimų dalimi ir į tai niekas nereaguoja. Nebereaguojama į grėsmes, kaip, pavyzdžiui, galimų politinių junginių formavime dalyvauti, kurti politines sistemas, kurti sau palankias politines jėgas. Tai dabar viskas galima, taip išeina. Visiškas Rusijos grėsmės devalvavimas“ , – Eltai teigė L. Kasčiūnas.
Parlamentaras taip pat nemano, kad Seimo kreipimasis į Etikos ir procedūrų komisiją pajudins ledus I. Rozovos apkaltos klausime.
Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Valdantieji grubiu būdu pridengė koalicijos partnerius. Tai buvo valdančiųjų siekis I. Rozovą išsaugoti dėl koalicijos su Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Šansas, taip, yra tik vienas – Seimas kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją. Visų pirma klausimas komisijai: ar I. Rozova galėjo pati šiandien balsuoti ir nenusišalinti nuo procedūros. Tai lauksime, kitą savaitę komisijos atsakymas turėtų būti (…) Vėlgi tai bus tik Etikos ir procedūrų komisijos rekomendacija. Man atrodo, klausimas, deja, jau yra „uždarytas“. Ir didelių šansų, galimybių teisiškai ką nors pakeisti, aš nematau“, – sakė jis. Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad ketvirtadienio Seimo vakariniame posėdyje siūlymas pradėti apkaltos procedūroms būtinus žingsnius po svarstymo nesusilaukė reikiamos paramos. Už balsavo 49 parlamentarai, prieš pasisakė 28, o susilaikė 26 Seimo nariai.
Seime kilus šurmuliui dėl posėdžiui pirmininkavusios Irenos Degutienės pareiškimo, esą parlamentarų atmestą projektą būtina grąžinti iniciatoriams tobulinti, nes komisijos sudarymas yra imperatyvus, tarp politikų kilo aštrios diskusijos. I. Degutienė pareiškė, kad bus kreipiamasi į Etikos ir procedūrų komisiją išsiaiškinti, kaip reikėtų toliau elgtis.
Tuo metu rytiniame posėdyje siūlymas tęsti parlamentinį tyrimą dėl Seimo narės I. Rozovos nesulaukė taip pat Seimo paramos. Šią Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Dainiaus Gaižausko iniciatyvą Seimas atmetė.
Klausimas dėl I. Rozovos apkaltos kurį laiko strigo Seime. Balandžio pabaigoje parlamentas turėjęs svarstyti klausimą dėl specialiosios komisijos sudarymo, jį iš darbotvarkės išbraukė. Taip nuspręsta pasiūlius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovui Zbignevui Jedinskiui. Politikas kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kad ši išaiškintų, ar Seimas turi teisę pradėti svarstymą, posėdyje nedalyvaujant pačiai I. Rozovai.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Tai buvo jau antras kartas, kai apkaltos iniciatyvos klausimas I. Rozovai buvo išbrauktas iš Seimo darbotvarkės. Kovo 12 d. klausimas buvo išbrauktas LLRA-KŠS frakcijos seniūnės Vandos Kravčionok siūlymu, nes, esą I. Rozova dėl ligos negalėjo dalyvauti posėdyje.
Teikime pradėti apkaltą parlamentarai teigia, jog yra pagrindas manyti, jog LLRA-KŠS frakcijai Seime priklausanti I. Rozova, siekdama gauti leidimą dirbti su slapta informacija sąmoningai mėgino nuslėpti nuo VSD pareigūnų savo ryšius su Rusijos diplomatinio korpuso atstovais ir jų pobūdį.
Seimui pritarus būtų sudaryta Seimo specialioji tyrimo komisija, kuri ištirtų ir įvertintų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo narei I. Rozovai pagrįstumą. Seimo specialioji tyrimo komisija, kurią siūloma sudaryti iš 12 parlamentarų, turėtų parengti išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą.
Parašai dėl apkaltos tyrimų komisijos parlamentarei I. Rozovai sudarymo buvo surinkti dar sausio mėnesį. Pasirašė 44 parlamentarai, tarp kurių ir „valstiečių“ frakcijos nariai Ramūnas Karbauskis, Agnė Širinskienė, Arvydas Nekrošius, Jonas Jarutis, Dainius Gaižauskas.
Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Konservatorius Laurynas Kasčiūnas teigia, kad valdančioji dauguma, jau antrą kartą išbraukdama iš darbotvarkės parlamentarės Irinos Rozovos apkaltos iniciatyvą, vilkina apkaltos procesą, kad tik išsaugotų koaliciją su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija (LLRA-KŠS).
„Čia kažkas šį procesą įvardino vilkinimu, aš manau, kad tai yra valdančiųjų suokalbis su koalicijos partneriais Lietuvos lenkų rinkimų akcija, išsaugojant I. Rozovą. Tai yra tąsa viso šio suokalbio kiek įmanoma nustumti šitą klausimą, tai tegul visuomenė vertina. Bet čia labai paprasta, tai suokalbis ir susitarimas, taip bandoma paskandinti šį klausimą detalėse. Tai yra I. Rozovos gelbėjimo operacija“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
„Čia dvigubų standartų taikymas, lyginant su M. Basčio atveju ir jos atveju. Tik šiuo atveju yra koaliciniai susitarimai ir dėl to saugojamas žmogus“, – sakė L. Kasčiūnas.
Seimas antradienį pritarė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovo Zbignevo Jedinskio siūlymui išbraukti iš Seimo darbotvarkės apkaltos iniciatyvą Seimo narei Irinai Rozovai. Pasak Z. Jedinskio, LLRA-KŠS kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją, ar Seimas turėjo teisę pradėti svarstymą dėl apkaltos proceso posėdyje nedalyvaujant pačiai I. Rozovai.
Praėjusią savaitę, ketvirtadienį, opozicijos inicijuotame Seimo posėdyje po pateikimo buvo pritarta apkaltos iniciatyvai Seimo narei I. Rozovai. Pateikimui pritarta iš esmės vien opozicijos, susirinkusios ketvirtadienį į neeilinį posėdį, balsais. Šiame posėdyje su visa valdančiąja dauguma nedalyvavo ir I. Rozova. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
L. Kasčiūnas primena, kad kovo 12 dieną jau vieną kartą Seimas išbraukė apkaltos iniciatyvą, nes į Seimą dėl ligos neatvyko pati I. Rozova. Pasak jo, tokie argumentai, kad nedalyvaujant parlamentarui negalima pradėti apkaltos proceso – visiškas absurdas.
„Seimo statute reikalavimo tokio nėra, kad jai būtina dalyvauti Seimo posėdyje. Tai jei mes turėtume tokią nuostatą, žmogus, žinodamas, kad tuo metu jam inicijuojama apkalta, nepasirodo posėdyje ir apkalta nepradedama. Mes čia galime prisižaisti iki to, kad mes niekam negalėtume pradėti apkaltų tokiu būdu, tai čia būtų absurdo teatras. Apgailėtina“ , – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
„Po Seimo etikos ir procedūrų komisijos išaiškinimo, mes, be abejonės, grįšime prie klausimo ir jo nepaleisime. Mes nuolat to klausimo reikalausime darbotvarkėje“, – Eltai tvirtino L. Kasčiūnas.
Seimui pritarus būtų sudaryta Seimo specialioji tyrimo komisija, kuri ištirtų ir įvertintų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo narei I. Rozovai pagrįstumą. Seimo specialioji tyrimo komisija, kurią siūloma sudaryti iš 12 parlamentarų, turėtų parengti išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą.
Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Apkaltos iniciatoriai deklaruoja, kad sieks objektyviai ištirti bei teisiškai įvertinti, ar savo veiksmais Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narė I. Rozova šiurkščiai nepažeidė Konstitucijos ir nesulaužė Seimo nario priesaikos.
Parašai dėl apkaltos tyrimų komisijos parlamentarei I. Rozovai sudarymo buvo surinkti dar sausio mėnesį. Pasirašė 44 parlamentarai, tarp kurių ir „valstiečių“ frakcijos nariai Ramūnas Karbauskis, Agnė Širinskienė, Arvydas Nekrošius, Jonas Jarutis, Dainius Gaižauskas.
ELTA primena, kad dar praėjusių metų vasarą tyrimą dėl I. Rozovos iš pradžių buvo pavesta atlikti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. NSGK, išnagrinėjęs VSD pateiktą informaciją, kodėl nebuvo suteiktas leidimas I. Rozovai dirbti su slapta informacija, nusprendė kurti laikinąją Seimo tyrimų komisiją, kurioje bus aiškinamasi, ar jai gali būti pradėtas apkaltos procesas.
Dėl I. Rozovos į nepatogius politinius ginčus buvo įtraukti tiek Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, tiek buvęs NSGK vadovas Vytautas Bakas.
NSGK nesutapus parlamentarų nuomonėms dėl komisijos tikslingumo, opozicija, nelaukdama komiteto išvadų, sausį nusprendė rinkti Seimo narių parašus sudaryti apkaltos komisiją dėl parlamentarės I. Rozovos.
Tačiau bėgant laikui tokių gyvenimo palydovų skaičius, kaip atrodo, šalia R. Karbauskio tik daugėjo ir daugėjo, spintos užsipildė iki pakraščių.
Stebina neįtikėtinas įvykis, kai ne taip seniai toks Viktoras Pranckietis, ilgai dūlėję R.Karbauskio skeletų skryniose, po vieno savaitgalio atsikasė iš negyvėlių krūvos, pasirąžė ir nuėjo savais keliais, nekvaršindamas naujai užsidėtos galvos dėl teatro direktoriaus Ugniarijo baisaus pasipiktinimo.
Laikas yra labai iškalbingas, šiandien jau visiems daugmaž akivaizdu, kad ne visi R.Karbauskio spintose sudūlėję skeletai ar medinukai suspės atkeikti savo likimą. Kol jų gretos neišretėjo iki galo, galima sakyti, jog nešvankumo striptizas tęsiasi, vyriausiasis Lietuvos lėlininkas dar nenuleidžia rankų.
Žinia, viduramžiais teologų dialektikos pratybose buvo keliamas truputėlį kitokios konfigūracijos, bet labai panašių intencijų klausimas – kiek velnių galėtų sutilpti ant adatos smaigalio? Šį legendinį klausimą šiandien būtų labai pravartu prisiminti, siekiant įvertinti lenkų tautybės asmenų įdarbinimo pokyčius Susisiekimo ministerijos kuruojamose įstaigose nuo to momento, kai Lietuvos lenkų rinkimo akcijos-Krikščionių šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovas Jaroslavo Narkevičiaus buvo paskirtas ministru ir tokiu būdu tapo didžiausio dėmesio susilaukusiu R. Karbauskio spintos vaiduokliu.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Taip gretindamas klausimus neturiu blogų ketinimų kiekvieną lenką prilyginti nelabajam, ginkDie! Tačiau ir mūsų atveju kalbame apie magišką skaičių, kuris, pasirodo, nepasiduoda įprastai skaičiavimo sekai.
Kaip galop išaiškėja, visa paslaptis susiveda net ne į skaičiaus 12 simbolikos ezoteriką ar tokių giminystės ryšių kaip antros eilės senelis bei vyro žmonos mamos vienintelės dukros vyras egzotiką, daug svarbiau čia yra tai, kad neva lenkų nevalia skaičiuoti, baksnojant pirštais, jokia intencija, net kaip viščiukus rudenį. LLRA-KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis net pragydo apie teisinę atsakomybę prezidento patarėjams, kurie galimai pažeidė tokį reglamentą. Jo teigimu, valstybės vadovo komandos nariai, galimai inicijavę informacijos rinkimą apie asmenis, įdarbintus J. Narkevičiaus vadovaujamai ministerijai pavaldžiose įstaigose, duomenis rinko išskiriant lenkų tautybės piliečius. V. Tomaševskis pastebi, kad esą ES reglamentai draudžia tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/tomasevskis-prabilo-apie-teisine-atsakomybe-prezidento-patarejams-grizome-30-metu-atgal.d?id=83323339.
LLRA-KŠS išplatino pranešimą, kuriama sakoma: „Tenka tik apgailestauti, kad prezidento patarėjų minėti neteisėti veiksmai eskaluoja tautinės nesantaikos kurstymą, diskredituoja Lietuvos valdžios institucijas ir menkina tolerantiškos ir teisinės mūsų Valstybės įvaizdį“ https://slaptai.lt/llra-kss-kaltina-prezidentura-nesantaikos-kurstymu/.
Skamba labai įsakmiai, net iškiliai, išties kanceliarinis žargonas mūsų laikui žmogui gali būti ne mažiau paveikus nei dialektikų argumentai viduramžių universiteto klausytojams. Vis tik V.Tomaševskis užmiršta paminėti vieną detalę, kuri jo išsakytą tiradą loginiu požiūriu apverčia visiškai priešinga kryptimi. Kaip visi gerai žinome, Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra politinis darinys, susiformavęs išimtinai tautiniu pagrindu, taigi ir jo veiklos specifika visų pirma yra atpažįstama pagal tautiškumo požymį (kitaip nei, tarkime, kaimynystėje įsikūrusių bebrų veikla yra atpažįstama pagal jų pomėgį statyti užtvankas, nesinaudojant brėžiniais), todėl nepotizmo apraiškų ir korupcijos rizikos faktoriaus nusakyme nuoroda į tautinę sudėtį čia yra neišvengiama. Būtų labai blogo precedento įtvirtinimas, jeigu mes bandytume tokias rizikas paslėpti po atitrauktomis nuo konteksto ES dokumentų frazėmis.
Ne su visai švaria sąžine pastebėsiu dar ir tai, kad manęs nesugraudino Koalicijos lyderių teiginys, jog, Narkevičiui tapus ministru, lenkų tautybės asmenys nebuvo urmu įdarbinami į vadovaujančias pareigas, o užėmė tik paprastąsias paštininko, kasininko ir pan. pozicijas. Galėčiau sukirsti iš litrinio viskio butelio, kad šie juodvarniais lakstantys, naujai įsidarbinę paprastųjų profesijų lenkai vis tik uždirbs nepalyginamai daugiau nei šių eilučių autorius, nuskurdęs kaip Bažnyčios žiurkė universiteto dėstytojas.
Tokie yra žengimo gerovės valstybės keliu šalutiniai nuostoliai ir uždelsto veikimo padariniai, ar ne?
Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Opozicija kritiškai vertina premjero Sauliaus Skvernelio teiginius, kad prezidento Gitano Nausėdos pasitikėjimo netekęs susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu.
Pasak opozicijos lyderių, S. Skvernelis, viena vertus, neprisiimdamas atsakomybės už susisiekimo ministrą, vis giliau kasa konflikto duobę su prezidentu, kita vertus, pabrėžia jie, panašiais pareiškimais premjeras tiesiog rizikuoja valstybės nacionaliniais interesais.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigia, kad S. Skvernelis neprisiima atsakomybės už susisiekimo ministro neskaidrią veiklą.
„Susidaro įspūdis, kad premjeras yra chroniškai vengiantis pripažinti suklydęs ir prisiimti atsakomybę. O savo žodžiais vis giliau kasa konflikto su prezidentu duobę. Prezidentas, vasarą skirdamas Skvernelį premjeru, suteikė moralinį pasitikėjimo kreditą. Neprisiimdamas atsakomybės už savo ir savo aplinkos neskaidrią veiklą, premjeras nuvarė Vyriausybę į moralinį bankrotą“, – Eltai sakė G. Landsbergis.
Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas taip pat sako, kad premjeras tokiais pareiškimais tęsia konfliktą su prezidentu. Kartu, atkreipia dėmesį socialdemokratų lyderis, ministro pirmininko pareiškimų klausosi ne tik vidaus, bet ir tarptautinės bendruomenės veikėjai.
„Labai neišmintingas pareiškimas… Tokių panašių pareiškimų klausosi ne tik mūsų vidaus politikos vartotojai, bet taip pat ir mūsų kaimynai – tiek draugiški, tiek nedraugiški. Klausosi tiek mūsų strateginiai partneriai Lenkijoje, tiek mūsų geopolitiniai konkurentai Rusijoje. Pirmiausia vertinu šiuo aspektu“, – Eltai sakė G. Paluckas. Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Jo teigimu, kai kurių apsižodžiavimų tarp įtakingų valstybės lyderių šalies viduje tiesiog gali nesuprasti Lietuvos partneriai užsienyje. Todėl, pabrėžė G. Paluckas, panašūs pareiškimai gali atsisukti ir prieš Lietuvos interesus.
„Santykiai tarp premjero ir prezidento šiuo metu ganėtinai šiurkštūs. Todėl tokių pareiškimų ar panašios Ezopo kalbos artimiausiu metu neišvengsime (…) Jeigu mes esame jau pripratę viduje, atleiskite už išsireiškimą, kapotis, tai mūsų kaimynai nėra prie to pratę ir gali nevienodai suprasti, o gal ir panaudoti tokius pareiškimus prieš mūsų valstybės interesus“, – sakė G. Paluckas.
ELTA primena, kad premjeras interviu Delfi teigė, jog J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu. Vyriausybės vadovas tvirtina, kad dešinieji stengiasi koalicijos partnerius – Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) sutapatinti su Rusijos grėsme.
Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kartu Delfi duotame interviu S. Skvernelis atskleidė, kad J. Narkevičiaus kandidatūra į ministrus, pasak jo, jau nuo pat pateikimo dienos Prezidentūroje buvo vertinama skeptiškai.
„Nežinau, ar tai pagrindinė priežastis, bet yra sutapimas – kai LLRA-KŠS tapo koalicijos dalimi, pradėta visais kanalais bandyti išstumti šią politinę jėgą iš koalicijos. Didžiausią problemą matau tame, kad nukrypstama į galimą diskriminaciją (nekalbu apie konkrečias institucijas) tautiniu pagrindu. Dabar jau linksniuojama viskas – ir priklausymas partijai, ir Vilniaus, Trakų rajonų [valdžios] veikla“, – Delfi sakė premjeras.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) tapus valdančiosios koalicijos dalimi, imta svarstyti, kad pagaliau iš užmaršties bus pakelti tautinėms mažumoms aktualūs klausimai – vietovardžių ir asmenvardžių rašybos dokumentuose reglamentavimas.
Vis dėlto LLRA-KŠS iniciatyva buvo pažerti pasiūlymai dėl bankų pelno apmokestinimo, vaistų senjorams kompensavimo, vaiko pinigų didinimo ir kitų visuomenės socialinių poreikių tenkinimo, bet ne jų rinkėjams svarbiausių klausimų.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Gediminas Kazėnas tvirtina, kad Lenkų rinkimų akcija pamynė savo rinkėjams jautrius klausimus, siekdama sėkmingai sudaryti sąjungą su tautiškumu pasižyminčiais „valstiečiais“.
„Jie patys sakytų, kad tokia yra patvirtinta dabartinės Vyriausybės programa ir toks klausimas nėra įtrauktas, o kodėl jie nusileido tą reikalą įtraukiant, tai, manau, yra dėl to, jog tas klausimas yra pakankamai jautrus ir komplikuotas. Jie tiesiog labai racionaliai pasižiūrėjo į tai, kad Karbauskio Vyriausybė negalėtų to klausimo praleisti, nes jų programa, kai jie ėjo į Seimo rinkimus, buvo labai tautiška – šių klausimų įtraukimas visiškai juos diskredituotų. Manau, kad jie tą suprasdami ir nusileido“, – Eltai sakė G. Kazėnas.
Vis dėlto kito Eltos kalbinto eksperto, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologo Marijušo Antonovičiaus nuomone, bendradarbiavimas su LVŽS yra ne pagrindinė priežastis, kodėl LLRA nekelia tautinėms mažumoms svarbių klausimų.
„Aš manau, kad tai yra trečiaeiliai dalykai. Verta atkreipti dėmesį, kad tiek prezidentas Nausėda, tiek R. Karbauskis yra sakę, kad galima būtų priimti tautinių mažumų įstatymą, o pats Karbauskis minėjo, kad problema slypi tame, jog LLRA nerodė jokių iniciatyvų. Anot jo, jeigu LLRA nerodo jokių iniciatyvų, tai šioje vietoje jie nemato reikalo kažką judinti. (…) Nuo LLRA priklausė koalicijos likimas. Jie turėjo geras derybines pozicijas iki Rozovos ir Narkevičiaus skandalų, tai jie tikrai galėjo tai išsireikalauti, bet jie to nepadarė“, – akcentavo M. Antonovičius.
Kalbėdami apie priežastis, kodėl gatvių pavadinimų lentelių originalo kalba rašymas bei asmenvardžių naudojimo dokumentuose klausimai yra LLRA-KŠS pagrindinė retorinė linija prieš rinkimus, politologai tvirtina, kad tai tėra įrankis, siekiant mobilizuoti savo rinkėjus.
Po skandalų, susijusių su parlamentare Irina Rozova ir susisiekimo ministru Jaroslavu Narkevičiumi, LLRA kitų metų Seimo rinkimuose, tvirtina MRU docentas G. Kazėnas, vėl išsitrauks vietovardžių ir asmenvardžių problematikos kortą.
„Per ateinančius Seimo rinkimus tai jiems bus pagrindinis arkliukas. Dar iki šiol jie kartais įterpdavo tokius dalykus, kaip „sąžiningiausia partija, neįsivėlusi korupciniuose skandaluose – paremta krikščioniškomis vertybėmis“. Dabar po šitų visų skandalų, galimas dalykas, kad jie ir toliau ciniškai tokius dalykus kartos, bet vis dėlto tautinių mažumų klausimas jiems liks pagrindinis dalykas, kurį jie dar gali kelti“, – teigė G. Kazėnas.
Sieks sukurti partiją lenkams, rusams ir lietuviams
Tuo tarpu M. Antonovičius primena LLRA-KŠS lyderio Valdemaro Tomaševskio ambicijas, kurios, sako politologas, taip pat leidžia ignoruoti tautinių mažumų klausimus.
„V. Tomaševskis, kuris yra tos partijos de facto lyderis ir vienvaldis sprendimų priėmėjas, turi viziją sukurti naują Lietuvoje krikdeminę partiją ir kad LLRA taptų tokia jėga, kuri jungtų ir lenkus, ir rusus, ir netgi kažkokius lietuvius. Kiek tai realu, tai jau atskiras klausimas, bet tokia ambicija vis dar yra, ir dėl to yra akcentuojami kiti klausimai“, – priminė M. Antonovičius.
Dar viena priežastis, sutaria ekspertai, kodėl LLRA-KŠS, net ir būdami valdžioje gali dėmesį koncentruoti į kitus klausimus – jų elektorato, neturinčio alternatyvios politinės jėgos, lojalumas.
„Yra dalis, kurie tiesiog ideologiškai, matydami ir pripažindami tas blogybes, sako, kad nėra už ką lenkams balsuoti – nėra alternatyvos. Alternatyva, jei ir būna, ji neišgyvena“, – pabrėžė G. Kazėnas.
Jam antrino M. Antonovičius, pridūręs, kad LLRA-KŠS rinkėjai ne tik balsuoja etniškai, tačiau ir labai skeptiškai vertina lietuviškas partijas.
„Jų rinkėjas, ypatingai regionuose – Vilniaus, Šalčininkų, Trakų – vis tiek balsuoja etniškai: LLRA gali daryti ką nori, vis tiek už juos balsuos. Dėl to jie nejaučia tokio spaudimo iš jų rinkėjų, kad jiems būtina išspręsti šituos dalykus ir kad jeigu jų neišspręs, tai jų neišrinks. Jų elektorato yra pamatinis nepasitikėjimas lietuviškomis partijomis, jie nemato alternatyvų, juose yra labai didelis skeptiškumas kitų partijų atžvilgiu“, – pridūrė M. Anotonovičius.
Dėl originalios asmenvardžių rašybos Lietuvoje diskusijos vyksta nuo Nepriklausomybės atgavimo. Yra siūlymų leisti naudoti lotyniško pagrindo rašmenis asmens dokumentų pagrindiniame puslapyje. Taip pat siūloma vardą bei pavardę lotyniško pagrindo rašmenimis rašyti tik dokumento antrajame puslapyje.
Lietuvos tautinės bendrijos. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) tapus valdančiosios koalicijos dalimi, jų iniciatyva buvo pažerti pasiūlymai dėl bankų pelno apmokestinimo, vaistų senjorams kompensavimo, vaiko pinigų didinimo ir kitų socialinių klausimų.
Vis dėlto opozicijos atstovai atkreipia dėmesį ir kelia klausimą, kodėl, Lenkų rinkimų akcijai priklausant valdantiesiems ir turint realią įtaką, nėra garsiau keliami tautinėms mažumoms aktualiausi klausimai, kaip asmenvardžių rašymas dokumentuose originalo kalba. Iki galo teisiškai taip pat nėra išspręstas ir klausimas dėl gatvių pavadinimų lentelėse naudojamų kalbų tautinių bendrijų gausiai gyvenamose vietose.
L. Kasčiūnas: šiais klausimais LLRA-KŠS mobilizuoja rinkėjus, tačiau realaus prioriteto neteikia
Konservatorius Laurynas Kasčiūnas atkreipė dėmesį, kad Prezidento rinkimuose dalyvavusi parlamentarė Ingrida Šimonytė dar rinkimų kampanijos metu pasisakė už asmenvardžių rašymo dokumentuose originalo kalba klausimo sprendimą, o rinkimus laimėjęs Gitanas Nausėda, pasisakęs apie tikslių asmenvardžių rašybą antrajame dokumentų puslapyje, pasak L. Kasčiūno, daugiausia regionų gyventojų palaikymo gavo būtent Lietuvos lenkų gausiai gyvenamame rajone. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Tai, parlamentaro teigimu, parodo, kad šį elektoratą įprastai mobilizuojantys ir dabar valdančioje daugumoje esantys LLRA-KŠS realiai neteikia prioriteto šiems klausimams spręsti.
„Daugiausia palaikymo regionuose, kurį gavo G. Nausėda, buvo Šalčininkų rajone. Tai tik rodo, kad visi šie klausimai yra šios partijos tikslingai politiškai sugrėsminti, tik reikalinga vėliava tam, kad būtų galima mobilizuoti savo bendruomenę, išgalvoti priešą, o ne tam, kad būtų realiai ta problema sprendžiama“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
LLRA-KŠS, pasak politiko, nesijaudina dėl to, kad šie, tautinėms mažumoms aktualūs, klausimai iki šiol nėra galutinai išspręsti. Dėl to, tvirtina L. Kasčiūnas, Lenkų rinkimų akcija gali manipuliuoti rinkėjais, kurie vis tiek lieka lojaliu elektoratu.
„Aš įsitikinęs, kad tai jiems yra tik politinės režisūros dalykai. Jiems tai nėra problema – tai yra tikslingai sugrėsminti dalykai“, – kalbėjo TS-LKD narys.
Kartu jis pabrėžė, kad šių nespręstų klausimų priežastis gali būti ir faktas, jog ne visi valdantieji laikosi vieningos nuomonės lenkų tautinei mažumai aktualiais klausimais.
„Gali būti dar ir todėl, kad nėra susitarimo, nes dalis „valstiečių“ yra skeptiški šiais klausimais, bet manau, kad tai yra ne tie realūs interesai. Aš prisimenu balsavimus dėl mūsų su Ažubaliu pasiūlymo ir to, vadinkime, liberalesnio varianto. Balsų skaičiai buvo apylygiai, nes ir vienas, ir kitas pateikimo stadiją yra įveikę“, – teigė L. Kasčiūnas.
Kartu konservatorius pastebėjo, kad Lietuvos lenkai neturi kitos alternatyvios politinės partijos, sukurtos šios tautinės mažumos pagrindu.
„Problema ta, kad nėra bendruomenei alternatyvos politinės, kuri galėtų sulaužyti šitą LLRA dominavimą“, – paaiškino L. Kasčiūnas.
Z. Jedinskis tikina, kad šie klausimai nepamiršti: mus kaltino atstovavimu vienai bendruomenei
Vis dėlto LLRA-KŠS narys Zbignevas Jedinskis teigia, kad klausimai dėl asmenvardžių rašymo originalo kalba oficialiuose dokumentuose bei dėl gatvių pavadinimų lentelėse vartojamos kalbos nėra pamiršti. Tai, kad šiuo metu LLRA kelia kitus klausimus, pasak parlamentaro, vienas kitam neprieštarauja.
„Tie klausimai vienas kitam netrukdo. Dabar mūsų socialiniai, prioritetiniai programos pasiūlymai – dėl vaiko pinigų, dėl šeimos kortelės ir visa kita mūsų programoje yra įrašyti. Tautinių mažumų klausimai niekur nedingo, jie visada buvo ir yra aktualūs, nors dalis jų jau savaime išsisprendžia, kas liečia gatvių pavadinimus. (…) klausimas iš dalies išspręstas – jau teismai pasibaigė ir iš principo gatvių pavadinimus galima rašyti, dabar už tai niekas nebaudžia“, – kalbėjo Z. Jedinskis, pridūręs, kad asmenvardžių rašymui originalia kalba LLRA-KŠS taip pat pritaria, tad, Seimo nario teigimu, anksčiau ar vėliau apie šiuos klausimus vėl bus imta garsiau kalbėti ir bus pasiūlytos korekcijos dabar Seime esančiam projektui. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) narys Zbignevas Jedinskis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Kas liečia laiką, ar būtent dabar, ar šiek tiek vėliau, tai manau, kad tie klausimai tikrai bus iškelti. Juolab kad kol kas mus tikrai ne visai tenkina tas projektas dėl pavardžių rašymo – ten tik trys raidės. Tos raidės yra labai aktualios ne tik tautinių mažumų atstovams, bet ir lietuvaičiams, kurie ištekėjo užsienyje ir turi tam tikrų problemų. Čia yra visiems žinomos problemos“, – pabrėžė Z. Jedinskis.
Kartu Lenkų rinkimų akcijos atstovas priminė, kad LLRA-KŠS, kaip politinei partijai, anksčiau visuomenėje buvo žeriami priekaištai dėl atstovavimo vienai bendruomenei, dėl to, sako Z. Jedinskis, Lenkų rinkimų akcija, būdama valdžioje, kelia ir kitus socialinius klausimus, svarbius plačiai visuomenės daliai.
„Mus visada kaltina, ypač praėjusioje kadencijoje, kad mes matėme ir matome tik tautinių mažumų klausimus, kad kitų klausimų nematome. Mes tiesiog šalia tų tautinių klausimų dar pakeliame ir socialinius klausimus, bet tie tautinių mažumų klausimai niekur nedingo“, – sakė politikas.
Paklaustas, ar tiki, kad LLRA-KŠS tenkinantį įstatymo dėl vardų rašymo projektą pavyks priimti dar iki šio Seimo kadencijos pabaigos, Z. Jedinskis atsakė teigiamai.
„Manau, kad tikrai taip. Puikiai suprantate, kad dabar yra biudžetas ir tiesiog laiko nėra, kad būtent dabar šį mėnesį ar šią savaitę. Manau, kad, kai bus priimtas biudžetas, bus dar, jei neklystu, dvi sesijos iki rinkimų, tai tikrai tie klausimai, manau, bus išspręsti. Tuo labiau, kad tai ne tik tautinių mažumų problema“, – pridūrė jis.
Lenkai žygiuoja Vilniaus gatvėmis. Slaptai.lt nuotr.
Vis dėlto tuo teigė netikįs opozicijos atstovas L. Kasčiūnas. Vieningos nuomonės šiuo klausimu nebuvimas valdančiųjų gretose, jo teigimu, kelia sunkumų.
„Kalbėti apie tai, kad pavyktų (per šią Seimo kadenciją. – ELTA), per lengva“, – konstatavo konservatorius.
Dėl originalios asmenvardžių rašybos Lietuvoje diskusijos vyksta jau daug metų. Yra siūlymų leisti naudoti lotyniško pagrindo rašmenis asmens dokumentų pagrindiniame puslapyje. Taip pat siūloma vardą bei pavardę lotyniško pagrindo rašmenimis rašyti tik dokumento antrajame puslapyje.
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Liepos mėnesį vienas su Lietuvos lenkų bendruomene susijęs įvykis buvo nepelnytai ignoruojamas, o kitas – dirbtinai paverstas skandalu. Ignoruotasis įvykis buvo liepos 7-13 dienomis su Lenkijos ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo įdomus. Bet skandalu virto kelių Seimo konservatorių siūlymas 60 procentų mokomųjų dalykų kitakalbių mokyklose mokyti valstybine kalba.
Nors mokymas vien valstybine kalba yra savaime suprantama visų išsivysčiusių Vakarų šalių praktika, šis siūlymas sukėlė pasipiktinimo audrą. Prieš jį sukilo ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (šito reikėjo tikėtis), bet ir kaip opozicija jai lenkų bendruomenėje save pozicionuojančio Lenkų diskusijų klubo (LDK) nariai bei VU TSPMI politologai. Būtent Lietuvos visuomenės reakcijos ir jų nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.
Kas ignoruojama?
Liepos 7 dieną Vilniaus Rasų kapinėse vyko Lenkijos Armijos Krajovos (AK) prieš 74 metus įvykdytos karinės operacijos „Aušros vartai“ (lenk. Ostra Brama) minėjimas. Jo metu šlovinti operacijos dalyviai. Armija Krajova Lenkijoje buvo iš tiesų didingos kovos prieš sovietinę ir nacistinę okupacijas pavyzdys, antinacinės koalicijos dalyviai. Tačiau Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos, istorinėje literatūroje vadinamoji „vilniškė AK“, buvo ne laisvės kovotojai, bet Vilniaus kraštą reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos valstybės pajėgos. Minimas AK žygdarbis, operacija „Ostra Brama“, buvo nesėkmingas bandymas okupuoti Lietuvos sostinę Vilnių, prieš į jį įžengiant artėjančiai Raudonajai Armijai. Trumpai tariant, nepriklausomoje Lietuvoje įvyko jos sostinę okupuoti siekusių karių pagerbimas.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“. „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“, – žodžių nevyniojo ir Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.
Visa tai Lietuvai ne tik nepasirodė skandalas, bet net verta paskelbti žinia. Minimas citatas skelbė tik nieko blogo jose nematanti lenkiška žiniasklaida ir pavieniai susirūpinę piliečiai socialiniuose tinkluose. Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.
O juk šis minėjimas buvo beprecedentiškai atviro revanšizmo protrūkis. Nuo R. Sikorskio laikų esame įpratę girdėti, kad niekada nebuvo Vilniaus okupacijos, bet lietuvišku papratimu sėdėjome suglaudę ausis, nes tai bent jau nebuvo atviros pretenzijos peržiūrėti sienas. Galima tikėtis, kad skeptikai ir visas šias oficialių Lenkijos vadovų frazes sumenkins kaip bereikšmes, kartodami nuvalkiotą argumentą, kad Lenkija yra NATO partnerė ir yra pripažinusi esamas Lietuvos sienas. Tačiau istorija moko, kad sienų pripažinimas nieko negarantuoja. Vokietija 1923-1938 m. taip pat buvo pripažinusi Klaipėdos kraštą Lietuvai, bet – su Hitleriu ar be jo – laukė palankių geopolitinių aplinkybių ir progos jį susigrąžinti. Visi suprantame, kad toks pat šiandien ir Rusijos požiūris į Lietuvą, kurios sienos taip pat pripažintos. Tariamai esminis skirtumas, kad Lenkija yra taiki šalis, mūsų partneris. Tačiau jos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai verčia tuo abejoti. Lenkija taip pat niekaip nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.
Vienintelė vieša organizuota reakcija į šį Lietuvos okupantų pajėgų minėjimą buvo Tautos forumo pareiškimas, kuriame pasmerkti minėjimo organizatorių veiksmai, istorijos perrašinėjimas ir Lietuvoje įsivyravęs skirtingas sovietinių ir kitų okupantų traktavimas. Taip pat iškelti reikalavimai valdžiai: 1) ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus; 2) paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas; 3) Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo; 4) nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius; 5) užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą; 6) peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.
Kas virto skandalu?
Kaip tik su paskutiniuoju Tautos forumo reikalavimu iš pažiūros susijęs pastarųjų dienų politinis skandalas. Liepos pabaigoje Seime užregistruotas siūlymas kitakalbių mokyklose 60 procentų mokomųjų dalykų dėstyti valstybine lietuvių kalba. Tendencija didinti ugdymo valstybine kalba dalį kitakalbių švietimo programose natūrali ir suprantama. Visame regione išsiskiriame ypatingai segregacine kalbos politika. Visos išsivysčiusios Vakarų šalys laikosi švietimo vien valstybine kalba principo, pavienės išimtys patvirtina taisyklę. Masinės imigracijos šalyse kaip, tarkime, Norvegijoje atvykėliams duodamas metų ar poros terminas išmokti valstybinę kalbą. Būtų galima teisinti, kad Vakarų istorinė tradicija yra asimiliacinė, o mūsiškė LDK tradicija verčia pripažinti tautinių bendrijų kalbinę autonomiją. Tačiau ir tai netiesa. Visoje Vidurio Rytų Europoje vyrauja daug griežtesnis nei Lietuvoje švietimas valstybine kalba. Buvusios LDK žemėse, visų pirma pačioje Lenkijoje, ne valstybine kalba galimos tik kelių dalykų pamokos – visiška priešingybė šiandien Lietuvoje galiojančiai segregacinei tvarkai. Taigi siūlymas savaime suprantamas, viso labo rodantis, kad Lietuvoje 30 metų vėluoja integraciniai procesai.
Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Siūlymui aršiai pasipriešinta. To ir reikėjo tikėtis iš LLRA atstovų, kurie seniai kartoja, kad a) tai lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte; b) lenkai niekada negalės išmokti lietuvių kalbos kaip gimtosios; c) tad ir lietuvių kalbos mokymo programos bei egzaminai jų ir lietuvių mokyklose niekada neturi būti suvienodinti. Šios principinės LLRA nuostatos labai svarbios, norint adekvačiai reaguoti (t.y. neapsigauti), klausantis dažnų pasakų apie būtinybę „duoti laiko pasiruošti“. Niekas nežada ruoštis. Apie būsimą lietuvių kalbos egzamino vienodinimą Lietuvos kitakalbės mokyklos buvo informuotos dar 2002 m., tačiau niekas tam nesiruošė, mokyklos sąmoningai neskyrė daugiau valandų lietuvių kalbos mokymui, o 2009 m. pradėjus įgyvendinti vienodo egzamino principą prasidėjo masiniai protestai ir ašaros, kad suvienodinimui reikia laiko, vargšai lenkų vaikai mokosi mažiau valandų ir pagal kitokią programą. Vaikai tikrai vargšai, bet juos skriaudžia tautybe manipuliuojantys lenkų politikai ir jų klausantys švietimo funkcionieriai, o ne integruoti norinti valstybė.
Skamba vienas kitam prieštaraujantys leitmotyvai, kad, viena vertus, lenkai ir taip puikiai moka lietuvių kalbą, kita vertus, kad jie niekada negalės jos išmokti kaip gimtosios, todėl ir mokyti gamtos mokslus ar matematiką lietuviškai esą yra diskriminacinė idėja, mat dėl to nukentės dalykinės žinios. Pirmoji tezė („ir taip moka“) yra faktiškai klaidinga, antroji („niekada neišmoks“) – klaidinga iš principo. Visame pasaulyje, o ypač kitakalbių mokyklų nepripažįstančiuose Vakaruose, tautinių bendrijų vaikai sėkmingai išmoksta valstybinės kalbos kaip gimtosios ir visavertiškai dalyvauja šalies gyvenime kalbėdami be akcento ir rašydami be klaidų (ar bent be daugiau klaidų nei įprasta visuomenėje). Tai jokia diskriminacija, priešingai, kitakalbių privilegija ir privalumas. Tačiau Lietuvoje LLRA ir jos bendraminčiai skelbia, kad tai neįmanoma. Neįmanoma, nes nepriimtina iš principo. Lietuvos lenkai nemano, kad turėtų integruotis Lietuvoje, o savo gausiai gyvenamas savivaldybes kažkodėl laiko „lenkiška teritorija“, kuriai metai iš metų įvairiausiais įstatymų projektais reikalauja viena už kitą radikalesnių kalbinių privilegijų.
Platesnis kitakalbių ugdymas valstybine kalba jokia prasme nepablogintų padėties, o ilgalaikėje perspektyvoje ir santykių su šalies lenkakalbiais. Kaip vien tik mokomojo dalyko valstybinės kalbos jie tikrai neišmoks(ta) kaip gimtosios, kas turėtų būti švietimo politikos siekiamybė. Tačiau dar svarbiau už mokymą lietuvių kalba yra mokymas, kuris ugdytų Lietuvos, o ne Lenkijos lenką. Tad svarbu ne tiek mokomoji kalba. Tam reikalingas ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų literatūros kursas, ne Lenkijos, o Lietuvos istorijos pasakojimas. Lietuvos lenkų ugdymo tikslas turėtų būti lenkai, kurie nuoširdžiai smerkia ir bjaurisi POW sąmokslu, Bocianskio ir Jalbžykovskio siautėjimu Vilniuje, antivalstybiniais autonomijos projektais, tiek Pilsudskio, tiek ir AK prieš Lietuvą vykdyta agresija, nes tai buvo agresija visų pirma prieš jų pačių tėvynę Lietuvą. Istoriškai jie turi tapatintis su okupacijų aukomis, o ne su okupantais. Lenkija jiems nėra ir nebuvo tėvynė. Tai užsienio valstybė, kurioje gyvena artima kalba kalbantys, bet, tiesą sakant, net ir skirtingos kultūros žmonės. Trumpai tariant, mokykla Lietuvoje turi ugdyti mykolus riomerius – ne genialaus proto, o visiško apsisprendimo Lietuvai prasme. Tai nėra taip jau sunku. Ir tam reikalingi ne tik dėstomosios kalbos, bet ypač mokymo programų pokyčiai.
Pastarieji, beje, šiandieninėje situacijoje greičiausiai liktų tik popieriuje. LLRA valdomuose Pietryčių Lietuvos rajonuose egzistuoja unikali simbiozė tarp mokyklų direktorių, švietimo skyrių ir savivaldybių administracijų. Nepatinkančios švietimo programų nuostatos čia tiesiog nėra vykdomos, tad istorija daug kur mokoma pagal lenkišką pasakojimą, taip pat ir lenkų kalba (nors jau dabar įpareigota istorijos mokyti lietuviškai). Jeigu Švietimo ministerija užsuka ir randa pažeidimus, apgina rajono švietimo skyrius. Jeigu pažeidimams kartojantis spaudimo nebeatlaiko ir švietimo skyrius, jį gina rajono savivaldybė. Taip ir sukasi užburtas autonomiško švietimo ratas, niekais paverčiantis švietimo sistemą ir jos auklėtinius integruoti turinčias įstatymų leidėjų iniciatyvas. Paraleliai su mokymo lietuvių kalba plėtimu Seimas ir Vyriausybė privalo rasti būdus užtikrinti šio ar bet kurių kitų Pietryčių Lietuvai aktualių švietimo pokyčių įgyvendinimą prieš LLRA ir jai lojalių veikėjų valią.
Separatizmas kūdikio veidu? Istorinė perspektyva
Teksto pradžioje minėta, kad reikšmingiausias faktas šioje Lietuvos lenkų istorijoje yra viešumoje (ne)kilusi reakcija. Ypač įdomu tai, kaip reagavo dvi siauros ekspertinės grupės: opoziciją LLRA lenkų bendruomenėje vaizduojantis Lenkų diskusijų klubas (LDK) ir šalies politologai. Ir vieni, ir kiti greitai pasmerkė pataisas kaip asimiliacines ir tylėjo kaip burnas prisisėmę Armijos Krajovos pašlovinimų akivaizdoje.
Tapę tradicija, kad į LDK žurnalistai kreipiasi kaskart, kai reikia pakomentuoti su Lietuvos lenkais susijusias iniciatyvas. Tai – šios grupės pergalė ir įvertinimas. Nuo pat atsiradimo ji prisistatė kaip atsvara LLRA, nesiekianti politinės valdžios, o kviečianti dialogui ir supratimui tarp lenkų ir lietuvių. Ne taip seniai su pasididžiavimu sakyta, kad jeigu būtų išpildyti LDK siūlymai, Tomaševskio partija Lietuvoje tiesiog nebeturėtų prasmės. Tai tiesa, tačiau ne ta prasme, jog lenkai būtų sėkmingai integruoti. Tiesiog LDK siūlymai iš esmės yra LLRA siūlymų aidas. Lenkų diskusijų klubas yra pateikęs stiprių Lietuvos lenkų situacijos analizių, tačiau savo siūlymais lenkų bendruomenės tema iš esmės kartoja LLRA reikalavimus. Tomaševskiui šis klubas tėra sisteminė opozicija, kaip Žirinovskis Putinui.
Vienintelis akivaizdus jų pažiūrų skirtumas yra geopolitinė orientacija. LLRA išsiskiria atvira parama Kremliaus agresijai, Georgijaus juostelėmis ir net raginimais NATO bombarduoti Kijevą. Lenkų diskusijų klubas yra nuoseklus euroatlantinės integracijos šalininkas. Tačiau kai kalba pasisuka apie Lietuvos lenkų problemas, diskusijų klubo receptas lyg nurašytas iš LLRA programų. Jie pritaria ir vietovardžių užrašams lenkų kalba, ir paso įrašams lenkų kalba vietoje valstybinės, ir lenkų pozityviai diskriminacijai (nuolaidoms) švietimo sistemoje. Nesmerkia jie ir Lenkijos vykdomos kresų politikos bei okupacijas neigiančio istorijos pasakojimo. Galiausiai pritarta ir radikaliems socdemų siūlymams Pietryčių Lietuvoje įteisinti faktinę dvikalbystę (viešąsias paslaugas tautinių bendrijų kalbomis).
Abu ryškiausi Lenkų diskusijų klubo veidai – VU TSPMI doktorantas Marijušas Antonovičius ir Vyriausybės teisės grupės vyriausiasis patarėjas Aleksandras Radčenko – griežtai pasmerkė iniciatyvą plėsti kitakalbių mokymą valstybine kalba. Pastarojo teigimu, konservatorių projektas neatsitiktinai užregistruotas prieš savivaldos rinkimus ir labiausiai pasitarnaus LLRA mobilizuojant savo rinkėjus – lenkakalbių moksleivių tėvus. Daug kategoriškiau iš esmės tą patį aiškino ir VU TSPMI dėstantis M. Antonovičius. Socialiniuose tinkluose šią iniciatyvą jis lygino su carinės okupacijos politika, platesnį mokymą lietuvių kalba atmesdamas ne tik kaip taktiškai naudingą LLRA, bet ir ydingą iš principo. Kaip ir LLRA. Paradoksalu, jog pats idėjos kritikas yra baigęs lietuvišką mokyklą.
Dar įdomiau siūlymą pasmerkė jo kolega VU TSPMI dėstytojas Justinas Dementavičius, parašęs, kad siūlymas siekia lietuvinti lenkus ir, versdamas vietos bendruomenes mokytis nemėgstama valstybine kalba, prieštarauja krikdemiškajai ideologijai ir jai esminiam subsidiarumo principui. Tai tobulas pavyzdys, kaip teorija aklai taikoma visiškai netinkamam atvejui. Autorius neva pamiršta, kad Lietuvos lenkų bendruomenė jokia prasme nėra laisva savivaldi bendruomenė, o jos narių „pasirinkimai“ yra prievarta formuojami per LLRA sukurtą institucinės kontrolės tinklą. Jeigu žiniasklaidoje nebūtų plačiai aprašyta, o visiems krašto gyventojams puikiai žinoma, kaip seniūnijos prievartauja gyventojus leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir apskritai formuoja vieningą apgultos tvirtovės atmosferą lenkų bendruomenėje, būtų galima patikėti, kad J. Dementavičius minėtą tekstą parašė „iš nežinojimo“. Tačiau visos institucinio teroro priemonės socialiai pažeidžiamiems krašto gyventojams (grasinimai atimti į lietuvišką mokyklą leidžiamus vaikus, jų tėvų darbą savivaldybės įstaigose, paramą maistu, malkomis ir t.t.) jam turėtų būti gerai žinomos arba rodo dalykinę nekompetenciją. Rimtai kalbėti apie „lenkų bendruomenės“ savivaldžius sprendimus nėra įmanoma.
Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.
AK operacijos „Ostra Brama“ minėjimas ir siūlymai plėsti mokymą lietuvių kalba yra esmingai susiję. Būtent XX a. istorijos ignoravimas ar net sąmoningas ištrynimas iš savo ir visuomenės atminties leidžia naujajam šalies elitui šiandien vadinti „liberalia“ ir „gerbiančia mažumų teises“ politiką, kuri paprasčiausiai aidu kartoja autonomininkų reikalavimus ir sovietinius „tautų klausimo“ sprendimo principus.
Tokio požiūrio į tautinių bendrijų integraciją esmę nusako formulė „valstybė turi įtikti savo kitataučiams“ ir vadintina „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija. Jeigu jiems nepatinka (arba politiškai vaizduojama, kad jiems nepatinka), sprendimai esą blogi. Faktinė Lietuvos politika kitakalbių atžvilgiu šiandien grindžiama sovietmečio nuostata, kad nacionalinis klausimas SSRS (dabar – Lietuvoje) išspręstas kartą ir visiems laikams, o jį dirbtinai kursto tik pavieniai (buržuaziniai) nacionalistai. Lietuvoje ši nuostata reiškiasi kaip faktais paneigta prielaida, esą tautinės bendrijos yra besąlygiškai lojalios Lietuvos valstybei. Bet juk apklausų rezultatai rodo masinę jų paramą Putinui ir Rusijos vykdomai politikai, rusų ir lenkų dienos faktiškai virsta gausiomis ir atviromis lojalumo Rusijai ir Lenkijai manifestacijomis, su šių šalių valstybiniais (ne tautiniais!) simboliais. Tačiau, užuot atvirai įvardijus nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą, ji paverčiama Lietuvos saviplakos tema: atseit valstybė nededa pakankamai pastangų, kad kitataučiai Lietuvoje jaustųsi gerai. Tarp eilučių vis lieka nuostata, kad gerai jie galėtų jaustis tik nebe nacionalinėje, o oficialiai multikultūrinėje Lietuvoje, kuri nebebūtų lietuvių tautos apsisprendimo vaisius ir jos kultūros bei kalbos pagrįstai dominuojama erdvė. Tai giliausia prasme yra Valdemaro Tomaševskio svajonių scenarijus – Lietuva, kurioje lenkai gali pasakyti, kad Vilnija yra lenkiška, Klaipėda – rusiška ir t.t.
Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai” ginant šiaip neva teisingą ir pagrįstą segragacijos politiką. Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi, tiesiogiai kartoja 1988-1991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien – tai būtina skatinti ir plėtoti – visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos lenkų atstovų monopolio. LLRA reikalavimai, 2016 m. Seimo rinkimų programoje išaugę iki atviro autonomijos siekio Suomijos švedų pavyzdžiu, yra absoliutus platforminių autonomininkų tikslų atkartojimas. Tada, dar egzistuojant SSRS, lenkų įžūlumas neturėjo ribų. Komunistų partijos veikėjai skelbė autonomijas net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje net ir 1991 m., po bergždžių Lietuvos valdžios bandymų nupirkti lenkų lojalumą Lietuvai ir šiandien taip trokštamų lenkakalbių pasų ir lentelių įrašų įteisinimu. Net tariamai nuosaikūs lenkų politikai, kaip Česlavas Okinčicas, tada atvirai siūlė įteisinti antrąją oficialiąją lenkų kalbą. Nuolaidžiavimas ir „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija jokios integracijos nepaskatino.
Tada Sąjūdžio bangos pagauta Lietuva piktinosi ir baisėjosi tokiais reikalavimais. Šiandien, po europietiškumo, liberalumo ir žmogaus teisių lozungais paslėpti tie patys reikalavimai įgauna respektabilumo kaukę. Nei politikai, nei politologai nebegeba, kaip prieš 30 metų, pavadinti jų radikaliais ir nesuderinamais su lojalumu valstybei. Priešingai, ardomąja penktosios kolonos veikla VU TSPMI dėstytojas drįsta įvardyti integracinius projektus, nors niekada taip neįvardija segregacinių reikalavimų. Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų partijų rankomis.
Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip gimtosios. Taip iškyla jau trečioji – po platformininkų ir LLRA – autonomininkų kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne visada formaliai valdantis elitas. Stebint geopolitinę situaciją, nelieka abejonių, kad tai pavojinga.
Joks cirkas neapseina be fokusininkų, nes jie sugeba parodyti kas neįtikėtina, tačiau akivaizdu. Nesinorėtų mūsų Seimo lyginti su cirko arena, tačiau per jo veiklos 27-erius metus teko išvysti ne vieną fokusą, hipnozės ir net juodosios magijos seansą.
Kadangi daugelis partijų narių einant iš kadencijos į kadenciją, Seime išlieka, panašu, jog išlieka ir fokusus už tikrą pinigą priimantys bei užhipnotizuoti Seimo nariai.
Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaustęs prie televizorių lengvatikius Kašpirovskis, jau nuėjo į užmarštį, Lena Lolašvili, teikusi paslaugas Algirdui Brazauskui ir Rolandui Paksui, „šventinusi“ vandenį ir tualetinį popierių, nei šlovės nei pinigėlių jau nebepelnys, nes jos pranašystės nesipildė. O štai visas darinys, pasivadinęs partija Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) hipnotizuoja Seimą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Nors demokratinių rinkimų mechanizmas nei tautybės, nei tautos nevertina, vietoj jų vertinama pilietybė ir valstybė, tačiau mūsų Seimas, mikliai hipnotizuojamas, palaikant Valstybės vadovams, įteisino demokratijai tautišką svetimkūnį ir net privilegijuotą žemesniu rinkimų barjeru – LLRA. Ir šis partiją imituojantis darinys jau trečią dešimtmetį vedžioja visą Seimą aplink pirštą: pradžiai – leisti į pagrindinį asmens dokumento puslapį asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis.
Galiausiai, neatlaikę naujo hipnotizuotojo Tomaševskio skvarbaus žvilgsnio, socialdemokratas G. Kirkilas, buvęs TS-LKD pirmininkas A. Kubilius ir esamas šios partijos pirmininkas G. Landsbergis 2017-05-09 Seimui pateikė projektą, už kurį Seimas balsuos birželio mėnesį. Seimas balsavimui priėmė ir kitą, alternatyvų projektą, kuris, nepažeidžiant Konstitucijos, leistų rašyti asmenvardžius ne pagrindiniame asmens dokumento puslapyje originaliais kitų kalbų rašmenimis.
Prieš balsavimą dėl pasirenkamo projekto Seime, rimtas priekaištas tenka TS-LKD frakcijos daugumai, nes jinai, neapklaususi bei nederinusi reikalo su TS-LKD skyriais, tarsi ištraukusi iš tuščios skrybėlės triušį, atlikusi veiksmą, prilygstantį žemo lygio fokusui, pati pažeidžia Konstituciją, laužo ir savo veiksmu skatina kitus laužyti Seimo nario priesaiką.
Esama padėtis:
Už pirmojo projekto pateikimą balsavo 64 Seimo nariai, prieš – 25, susilaikė 13, už antrojo pateikimą – 53 už, 19 prieš ir 25 susilaikė.
Politikos eiliniai daro klaidas, tačiau mažesnes, lengviau pataisomas, politikos didžiūnai daro dideles klaidas, dažnai nebepataisomas.
Galimybė išvengti klaidos šiuo atveju išlieka. Ji – laisvų nuo klystančiųjų, antikonstitucinio flirto su Lenkija paveiktų lyderių diktato, balsuojančiųjų valioje.
Tai – 4-asis videointerviu su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu. Slaptai.lt svečias pabrėžia, kad Lietuvos lenkai yra lietuvių kilmės. Jie iš Lenkijos neatkeliavo. Todėl oficialusis Vilnius privalo turėti specifinį požiūrį į Vilniaus ir Šalčininkuose gyvenančius lietuvių kilmės lenkus.
Net užrašas „lenkas“ šių žmonių pasuose nėra teisingas. Ryšardas Maceikianecas mano, kad Lietuvos lenkų pasuose turėtų būti naudojamas tikslesnis apibrėžimas: „Lietuvos lenkas“.
Žinoma, oficialioji Varšuva traktuoti pietryčių Lietuvos lenkus tik kaip lenkus, tarsi jie į Vilniaus ar Šalčininkų kraštą būtų atsikėlę iš Lenkijos. Bet Lietuvai, užuot pasidavus Lenkijos spaudimui, verčiau reikėtų surengti mokslinę konferenciją, kurioje daug dėmesio būtų skiriama Lietuvos lenkų kilmei nušvesti. O išsiaiškinus, kad dauguma šiandieninių Lietuvos lenkų tėra nutautėję lietuviai, būtų lengviau koreguoti ir LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio uzurpuotus švietimo reikalus.
Su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas atviru laišku kreipėsi į Jaroslavą Kačinskį (Jarosław Kaczyński) sakydamas, kad nors skatina ir palaiko bendrą Lietuvos ir Lenkijos tautų bendradarbiavimą ir bandymą atgrasyti Kremlių nuo galimo puolimo, vis dėlto šalių bendrystės potencialą menkina Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA), kuri daug metų vykdo sistemingą Rusijos režimui naudingą politiką ir kuria dirbtinį pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
„Esu tikras, kad būdama principinga politine jėga, „Įstatymo ir teisingumo“ partija turėtų peržiūrėti bendradarbiavimą su LLRA tol, kol geopolitinės šios partijos nuostatos tiesiogiai prieštaraus strateginiams Lietuvos ir Lenkijos interesams.
Lietuvoje jau yra užaugusi nauja Lietuvos lenkų karta, kuri puoselėja lenkų kalbą, kultūrą, tradicijas, bet jaučiasi Lietuvos piliečiais bei nenori būti tapatinami su skaldančia LLRA politika. Būtent tokie žmonės yra ateitis, kuri užtikrins mūsų tautų sugyvenimą ir istorinę dermę, todėl verta juos skatinti. Turėtume kartu siekti stiprinti žymaus Lietuvos lenko M. Riomerio pasiūlytą tapatybės formulę, pagal kurią lenkiškumas ir lietuviškumas dera tarpusavyje“, – teigia L. Kasčiūnas
Šią savaitę LLRA atstovas Z Jedinskis netgi pareiškė, kad užuot didinusi krašto apsaugos finansavimą, Lietuva turėtų pasirašyti nepuolimo sutartį su Rusija, o gynybos finansavimą, prieštaraujant įsipareigojimams NATO, grąžinti į 0,8 proc. nuo BVP lygį. Atsižvelgiant į istorines nepuolimo sutarčių tarp Rusijos ir Lietuvos pamokas, šis pasiūlymas kelia rimtų abejonių dėl lojalumo Lietuvos valstybei.
„Esu tikras, kad toks LLRA veikimas niekaip nesiderina su Lenkijos politine ir kultūrine tradicija. Nors LLRA deklaruoja atstovaujanti Lietuvos lenkų interesams, o ankstesniame šios partijos logotipe netgi pavaizduota Lenkijos vėliava, LLRA požiūris istorijos vertinimo, geopolitiniais klausimais atitinka ne Lenkijos, bet Kremliaus interesus. Ilgus metus LLRA dominuojamoje terpėje gyvenantys Lietuvos lenkai yra lengviau paveikiami Kremliaus vykdomos priešiškos Lietuvai propagandos. Šių metų pradžioje atlikto tyrimo duomenimis, net 64 proc. Lietuvos lenkų teigiamai arba labai teigiamai vertina Vladimirą Putiną. Didžioji jų dalis pateisina ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją“, – laiške rašo L. Kasčiūnas.
Užmojai dėl lenkakalbių Lietuvos piliečių pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose ne lietuviškais rašmenimis pasiekė apogėjų?
Kai kurie Lietuvos politikai ilgus metus įvairias būdais viešai ir privačiai žadėję Lenkijos valdžiai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovams įgyvendinti šį ilgametį ir atkaklų Lenkijos Respublikos politikų reikalavimą visoms Lietuvos valdžioms, pagaliau išėjo į žūtbūtinę finišo tiesiąją. Ilgą laiką dangstęsi į Lietuvą atvykusių gyventi užsieniečių ir už jų ištekėjusių moterų patiriamais nepatogumais dėl jų nelietuviškų pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose įrašų ne valstybine kalba, „stūmėjai“ pagaliau atskleidė tikruosius savo kėslus.
Gegužės 11-ąją 10 valandą ELTA agentūroje rengiama svarbi spaudos konferencija. Joje dalyvaus kalbininkai prof. Vitas Labutis, hab. dr. Kazimieras Garšva ir istorikas, akademikas Antanas Tyla. Spaudos konferencijos tema – žalingos parlamentinės tendencijos griauti lietuvių kalbos abėcėlę ir rašybą primityviai pataikaujant Lietuvos lenkų rinkimų akcijos užgaidoms.
Spaudos konferencijoje bus pateikiamos garsių kalbininkų prof. Alvydo Butkaus, Prano Kniūkštos, akad. Zigmo Zinkevičiaus ir kitų mokslininkų išvados bei rekomendacijos.
Darbą pradėjusi Klaipėdos miesto savivaldybės taryba išsiskiria unikalia valdančiųjų koalicijos sudėtimi. Klaipėdos Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovai nusprendė sudaryti koaliciją su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ir Rusų aljanso bloku.
Ne visi atkreipė dėmesį, jog žiniasklaidoje naujiena apie šią liberalų koaliciją su tomaševskininkais pasirodė tą pačią dieną kaip ir žinia, kad LLRA ir Rusų aljansas buvo įvertinti VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Sutapimas tik paryškino tai, kas ir taip turėjo būti aišku – liberalai nusprendė dalintis valdžia su atvirai antivalstybine jėga. Kitaip tariant, liberalams valdžios reikia šiandien, nacionalinis saugumas palauks.
Seimo narė klaipėdietė Agnė Bilotaitė pasmerkė Klaipėdos Liberalų sąjūdžio sprendimą miesto taryboje sudaryti koaliciją su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ir Rusų aljanso koalicija. Jos teigimu, liberalai nusprendė valdžią dalintis su atvirai antivalstybine jėga.
„Iškalbinga tą pačią dieną žiniasklaidoje išvysti dvi naujienas: vieną apie liberalų koaliciją su LLRA ir Rusų aljansu, kitą – apie pastarųjų jėgų įvertinimą VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Kelis metus matėme Rusų aljanso ir LLRA lyderius bendruose renginiuose su Rusijos generaliniu konsulu Klaipėdoje Vladimiru Malyginu, kuris pernai išsiųstas iš Lietuvos kaip Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) darbuotojas, siekęs gauti neviešą informaciją apie šalies politiką ir energetikos projektus. Retorinis klausimas, ar konsulatas dirbo ir siekdamas paveikti rinkimų rezultatus konkrečių jėgų naudai,“ – aiškino A. Bilotaitė.
Lietuvos vidaus ir užsienio politika vis labiau atrodo tarsi apkerėta tamsios ir pikta linkinčios jėgos. Vadinamasis „Lietuvos lenkų“ klausimas artėja prie sunkiai prognozuojamos atomazgos. Didėja tikimybė, kad ši atomazga bus sąjūdinių laikų masto politinis sprogimas.
1.Memel – Wilno: neišmoktos istorijos pamokos
Tokią baigtį žada šio seniai svarstomo ir įtampą visuomenėje kurstančio klausimo siūlomi sprendimai. Tikėtis kitokios baigties sunku dėl akivaizdžios priežasties.
Yra Šventasis Raštas ir yra Rašto aiškintojai. Šitie beaiškindami kartais nuklysta į tokias lankas, kad susikuria naujos sektos ir Bažnyčios. Yra dar ir Rašto aiškintojų aiškintojai, kuriems darbo irgi į valias.
Panašiai atsitikę su mūsų Konstitucija. Ir ją vis tenka aiškinti ir aiškinti, tam net sukurta brangiai apmokama institucija – Konstitucinis teismas.
Krapšto išminčiai galvas, posėdžiauja, rašo popieriaus paklodes, – aiškina.
Ypač dažnai teko jiems aiškinti Konstitucijos 14 straipsnį apie valstybinę lietuvių kalbą, tiksliau, kaip tą straipsnį taikyti rašant nelietuviškus asmenvardžius asmens dokumentuose.
Atrodytų, ir višta suprastų: rašai lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, ir tiek. Kaip ir visus kitus žodžius, nesvarbu, savi jie ar iš kitur atėję, tarptautiniai, pvz. futbolas (iš angl. football) ar kompiuteris (iš angl. computer).
Lietuvos Seimo ryšių su visuomene skyrius liepos 11-ąją paskelbė pranešimą, jog 15-a Lietuvos Seimo narių oficialiai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę Loreta Graužinienę ir Lietuvos Respublikos Ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių.
Parlamentarai siekia išsiaiškinti, ar tikrai, kilus kariniam konfliktui su Rusija, Lenkija kaip NATO narė atsisako padėti gintis kitai NATO narei – Lietuvai. Grupė Lietuvos parlamentarų ragina oficialiąją Lietuvos valdžią kreiptis į Lenkijos senato pirmininką Bogdaną Borusevičių prašant paaiškinimų, kokia tikroji oficialiosios Varšuvos pozicija.
Lietuvos Respublikos Seimas vėl pradėjo svarstyti pietryčių Lietuvos teritorinės autonomijos bei jos polonizacijos įstatymo projektą, vadinamą Tautinių mažumų įstatymu, ir Lietuvių kalbos abėcėlės keitimo įstatymą, vadinamą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymu.
Už jų svarstymą balsavo dauguma Seimo narių, prisiekusių saugoti Lietuvos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą.
Ketvirtadienį, 2014.06.19 d., nuo vienuoliktos iki dvyliktos valandos Seime bus svarstomas tautinių mažumų įstatymo projektas (teikėjas LLRA J.Narkevič), vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose projektas (teikėjai I.Šiaulienė ir G.Kirkilas) ir alternatyvus vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose projektas (teikėjas V.Stundys).
Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Vilnijos draugija, Sausio13-osios brolija, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių draugija, Lietuvai pagražinti draugija tos dienos rytą nuo 8.30 iki 11 valandos prie Seimo piketuos: nepalaikydama pirmųjų dviejų projektų ir pritardama V.Stundžio teikiamam projektui.
Prirašyta kalnai skirtingų argumentų, kodėl Lietuva negali ir neturi leisti Lietuvos piliečių pasuose vardų ir pavardžių rašyti nevalstybine kalba. Tokio leidimo šalininkai nesidrovėdami konstatuoja, kad „lenkų reikalavimai yra visiškai pagrįsti ir normalūs“. Prasmingiau pažvelgti į nelietuviškų asmenvardžių pasuose klausimą iš kitos pusės ir atsakyti į pagrindinius (dažniausiai pasitelkiamus) tokios nuolaidos Varšuvai šalininkų argumentus.
Pirma, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra įprasta Vakarų šalių praktika, yra melas. JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Beniliukso šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų pavyzdinių demokratinių Vakarų šalių tokia teisė piliečiams nėra suteikta. Beveik visos valstybės turi labai natūralų, pagrįstą ir suprantamą norą, kad jų piliečiai galėtų perskaityti ir ištarti dokumentuose esančias pavardes, todėl pritaiko jas savo kalbos taisyklėms.
