Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar girdėjote, Vilniaus universitete apsigyveno, čia ruošiasi  dirbti, kelti mokslą į aukštumas, o taip pat mokytis žmogai? Žmonės iš Vilniaus universiteto bus išstumti, universiteto administracijos kabinetus, katedras ir auditorijas jau netrukus užims žmogai ar žmogos. Būtent žodžiu žmoga siūlo pakeisti taurųjį lietuvių kalbos žodį žmogus neseniai priimtas Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairių dokumentas (toliau – Gairės). Čia nurodoma, kad konvencija vartoti gramatinę vyrišką giminę kaip neutralią yra atgyvenusi ir dažnu atveju diskriminacinė, o žodis žmogus, baisus neapsižiūrėjimas, yra vyriškos giminės.

Gairių dokumentas, be visa ko kito, yra logiškai nesutvarkytas, vidujai prieštaringas tekstas. Gi reikalaujama, kreipiantis į žmones, nurodyti abi lytis, minint studentus ir studentes, darbuotojus ir darbuotojas, pacientus ir pacientes, kitais atvejais perkuriant žodžius, užsimojus ištrinti to žodžio vyrišką giminę su apibendrinančia pretenzija, tačiau teisėtu kaip tinkantį nurodant abi žmogaus lytis traktuojant žodį dalyvis, t. y. daiktavardinį įvardijimą, kylantį iš veiksmažodžio dalyvauti. Neatmesčiau ir tokios galimybės, kad minėtoji žodžių nelygybė atsiranda dėl dokumento sudarytojų apdairumo, rezervuojant žodį dalyvis kaip galintį urmu nurodyti visas jų džiaugsmingai laukiamos lyčių pasidauginimo išeigas. Kitu atveju, 72 ar panašiai lyčių išvardijimas paverstų pačią kreipinio formą visiškai netinkama raštui ir kalbėsenai.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labiausiai mane neramina žodžio žmogus išniekinimas, įvedant kraupų naujadarą žmoga. Norėtųsi rėkte išrėkti, kad taip darkyti lietuvių kalbos nedera net ir sutirštėjusioje nuo nuodingų garų konjunktūros amžiaus atmosferoje ar beždžioniaujant pagal Kinijos kultūrinės revoliucijos pavyzdį, prisimenant chunveibinų nuveiktus darbus. Tačiau Gairių sudarytojai į klausimą – ar lyčiai jautrios kalbos vartojimas prieštarauja lietuvių kalbos gramatikai, nedvejodami atsako – ne, lyčiai jautri kalba nesusijusi su kalbos gramatikos keitimu, ji esą veikia kalbinio elgesio ir etiketo srityje, kuri nuolat kinta kartu su visuomene ir turi daug variantų. Kaip matome, savo neįtikėtinai vulgarų ir neskoningą pasiūlymą perkurti lietuvių kalbos aukso fondo žodžius, darant iš jų karikatūrines pamėkles, Gairių sudarytojai yra linkę pateikti kaip natūralų kalbos kismą, panašiai kaip mums bandoma įpiršti ir nuomonę, kad apgailėtina parabolė apie du princus yra priskirtina tautos kuriamų pasakų žanrui. Negrabus beždžioniavimas ir sprendimo galios trūkumas, kurį I. Kantas vadina bukumu, atsirandančiu nesugebant bendros taisyklės pritaikyti atskiram atvejui, pasimato ir mūsų aptariamu atveju, kai kontroversiškų diskusijų dėl žodžių vyras ir žmogus tapatinimo anglų kalboje rezultatai yra nekritiškai perkeliami į lietuvių kalbos vartojimo sritį, kurioje minėti žodžiai turi skirtingas reikšmes. Nenuostabu, kad viena iš tokio kalbos darkymo iniciatorių yra Loreta Vaicekauskienė, kuri filologijoje tikriausiai yra toks pat oksimoronas kaip medicinoje būtų gydytojas giltinė, gydytojas mirtis.

O gal šių eilučių autorius be jokio reikalo užsipuolė universiteto filologes, kurios yra nekaltai kaltos tik dėl to, kad įvedė naujadarą, siekdamos atkreipi dėmesį į naujai susiklosčiusią situaciją, pažymint naujas, konjunktūriškai pakitusias Vilniaus universiteto egzistavimo aplinkybes, kai senasis žodis žmogus tampa jau netinkamas universiteto veiklos dalyvių įvardijimui, nes pats Vilniaus universitetas, nusidažęs vaivorykštinėmis spalvomis ir pavirtęs antilietuviškų išpuolių centru, riedantis žemyn su neįtikėtinu žmogaus dvasios nuopuolio pagreičiu jau yra ne žmonių, o žmogų susibūrimo vieta.

Praeitą kartą tokį antropologinės krizės priartėjimą talentingai aprašė „Šuns širdies“ autorius, ar ne? Tačiau neužmirškime, kad šuo ir širdis yra vyriškos giminės, todėl, kaip atrodo, M. Bulgakovo nupieštą siužetą mūsų situacijai būtų galima pritaikyti tik pervadinus jį „Kalių fantazijomis“. Nežinau kaip kiti, bet aš pats tikrai nelaukiu nieko gero, kai scenoje pasirodo plejada Šarikovių.

Klausimų vis daugiau

Klausiate – kam to reikia, kokių tikslų yra siekiama plėtojant naujosios indokrinacijos subkultūrą, zoologinę konjunktūrą paverčiant vieninteliu gyvenimo orientyru? Be jokios abejonės, tai yra gamtos nuskriaustų, labiausiai nešvankių ir negabių, jeigu norite, nusmukusių žmonių (žmogų?) būdas primesti savo valią kitiems, darant spaudimą labiau gabiems, bendražmogiškos moralės normų neatsisakiusiems kolegoms.

Jeigu žodžio žmogus vedinys yra žmogiškumas, tai žodis žmoga, manding, nurodo į kažkokio žmogizmo, tarkime, menkos žmogaus liekanos pasireiškimą. Mano klausa pagauna, kad antruoju atveju vis tik  kalbame apie skaudžiai, iki geluonies nugenėtą, visiškai nususintą, kraupiai sužalotą žmogų. Kaip nugenėtas medis yra tik mediena, taip ir žmoga yra žmogiena. Taigi vadinamoji žmoga yra ne kas kita kaip žmogaus maita!

2021.10.18; 14:22

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip skelbiama „Kauno dienos“ informaciniame pranešime su skambia antrašte „Kovo 8-osos eitynės šiemet Kaune kviečia tulpes išmainyti į švilpukus“, Kovo 8-ąją 14 val. prie Istorinės Lietuvos prezidentūros prasidės eisena, kurios dalyviai, išmainę raudonas tulpes į tos pačios spalvos kepures ir švilpukus, sieks atkreipti dėmesį į Lietuvą ir pasaulį krečiantį smurtą prieš moteris.   

Apie sueigos scenarijų pranešime rašoma: „Kovo 8-ąją Lietuva jungiasi prie pasaulinės akcijos ir atliks teatralizuotą dainą, gimusią Čilėje 2019 metų rudenį. Daina „Prievartautojas (užpuolikas) tavo kelyje“ atsirado kaip atsakas į daugybės moterų patirtą seksualinį priekabiavimą, prievartą ir smurtą iš policininkų, masinių protestų prieš nelygybę Čilėje, metu. Protesto daina žaibiškai paplito po visą pasaulį ir buvo atlikta daugiau nei 200 kartų, plačiai nuskambėjęs dainos atlikimo atvejis – prieš Harvey Weinsteiną, seksualiai priekabiavusio ir prievartavusio daugybę moterų, bylos nagrinėjimą teisme. Ši daina, tapusi pasipriešinimo smurtui prieš moteris simboliu, kvies Lietuvos moteris susiburti ir kartu pasakyti smurtui „ne“ bei pareikšti, kad tokia tvarka mūsų netenkina. Tarptautinės moterų solidarumo dienos proga, susitikime ir pūsdamos raudoną švilpuką priminkime, kad mes turime galią keisti smurtą įgalinančią tvarką. Solidarumo su pasaulio moterimis vardan, kviečiame ryšėti raudona skarele ar dėvėti raudoną kepurę.“ https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/kovo-8-osios-eitynes-siemet-kaune-kviecia-tulpes-ismainyti-i-svilpukus-955829

Visados galvojau, kad mūsų laikais net didžiausias kvailys išgudrėjo taip, kad po kaklu jau neberyši skambučio, galinčio perspėti aplinkinius apie susidūrimo su kvailiu priartėjimo pavojų. Tačiau štai minėtame pranešime keistieji iniciatoriai kviečia moteris Kovo 8-ąją atsisakyti vyrų dovanojamų gėlių, o eiti į gatves, užsirišus raudonas skareles ar kepuraites, ir, keliant baisų triukšmą pučiamų raudonų švilpikų garsais, išreikšti protestą prieš bjaurius ekscesus Čilėje ir Meksikoje.

Žavesys. Slaptai.lt nuotr.

Kai bandau įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti toks siurrealistinis švilpiančių raudonais švilpukais raudonųjų skarelių susiėjimais, kūnas staiga nueina nemaloniais pagaugais. Tiesą sakant, neįstengiu įvaizdinti galimybės, kad čia ruoštųsi dalyvauti normalių refleksų moteris, kuri, tarkime, pavaišinta šampano taure kavinėje už kampo mylimo vyro, strimgalviais veržtųsi pašvilpauti Kauno gatvėse (nebent būtų pripampusi ne vieną šampano taurę). Vaizduotė išties piešia nejaukų paveikslą, kad čia susirinks visas būrys įskaudintų vyrų nedėmesingumo arba apskritai vyrų padermės reikalingumą kvestionuojančių moterų.

Lietuvoje daugėja iniciatyvų, kurių gausa tikrai nerodo pažangos, greičiau – priešingai, liudija apie kretinizmo sugebėjimą bematant pasidauginti. Apie kokias moterų teises galima kalbėti mūsų padangėje, kai Lietuvos moterys jau seniai perspjovė Lietuvos vyriją?..

Dar ir dabar akyse stovi TV reportaže kalbinta kažkokio Žmogaus teisių gynimo instituto vadovė, neįtikėtinai spuoguota mergina, kuri pasakoja apie jų atliktą tyrimą, kuris neva nustatė, kad lietuviai labiausiai nenori gyventi žydų kaimynystėje, antroje eilėje baidosi juodaodžių, toliau – čigonų. Kokias nesąmones ji čia tauškia, – pagalvojau tada. Kaip parodė atminimo lentelių naikinimo istorija, tarp žydų pasitaiko labai baisių žmonių, tačiau apskritai jie yra padorūs kaimynai, mandagūs žmonės. Iš tiesų, visas kortas atskleidė sekantis reportažo herojės sakinys apie tai, kad neva po tokio tyrimo institutas ilgai nelaukęs kreipsis į vyriausybę, ragindamas plėtoti tautų sugyvenimo kultūrą ugdantį švietimą, suprask –  prašys pinigų savo neaiškaus pobūdžio veiklos tolesniam palaikymui. Taigi galbūt ir siurrealistinio renginio Kaune organizatoriai yra panašaus tipo, neaiškios lyties spuoguotos būtybės, prasmingos veiklos imitacijomis siekiančios pelnyti vienokius ar kitokius dividendus.

Moteriškos skrybėlės. Slaptai.lt nuotr.

Viena niekados nenuvilianti, sugebanti intriguoti, įdomi žurnalistė (visomis savo poromis jaučiu, kad ne lesbietė, o tik mėgstanti beždžioniauti pagal laiko dvasią) kartą driokstelėjo pranokdama net pati save, pareiškusi, kad gėlių dovanojimo tradicija neva yra atsiradusi iš maisto dovanojimo tradicijos, esą vyras, dovanojantis moteriai, merginai gėles, simboliškai teigia galintis ją išmaitinti. O toliau dar stipriau: esą ypač dideliu disonansu toks gėlės įteikimo aktas atrodo Kovo 8-osios dieną, prisimenant moterų kovos už lygias teises ir galutinę emancipaciją istoriją. 

Ką gi, kaip yra pastebėjęs prabėgusių laikų poetas, visus žmogiškosios tikrovės fenomenus iš esmės galima suvesti į du – alkio ir lytinio potraukio – pradus. Vokiečių poetas H.Heine, taip apibrėžęs žmogiškosios tikrovės paslaptį, iš tiesų kaip tikras pranašas numatė dvi didžiąsias žmogaus redukcinio paaiškinimo sistemas, t. y. marksizmą, su čia išplėtota kraštutinio pobūdžio ekonominio determinizmo programa ir froidizmą, su lytinės aistros teorinio modelio visrakčiu, pabandžiusiu atrakinti visus žmogaus sielos užkambarius.

Redukcionizmas kaip toks, įpareigojantis sudėtingesnį reiškinį suvesti į paprastesnį, taip pat ir šiandien yra traktuojamas kaip mokslinio požiūrio skiepas humanitarinėje tikrovėje, o redukcionistinio požiūrio plėtotė daugiau ar mažiau tiesiogiai yra tapatinama su užsiangažavimu  išgryninto mokslinio metodo idėjai. Kita vertus, jeigu neturiu tokios senovinės teisės priimti reiškinį neredukuotu pavidalu, bet galiu rinktis tarp dviejų galimybių, tai vis tik leiskite pasirinkti požiūrį, jog gėlių dovanojimas moterims apskritai, o taip pat Kovo 8-osios proga vis tik labiau yra sietinas su libido kompleksu, – kartais labai toli kultūriškai perkeltu ar transformuotu, – nei su kiauro skrandžio bedugniškumo prakeiksmu. Tačiau neslėpsiu, tokią banalybę, visiems žinomą dalyką dabar bandau išryškinti ir įtvirtinti tik todėl, jog bijau, kad įteikiant gėlę moteriai kokia nors proga neišgirsčiau atsakymo: nesu karvė, žolių nevalgau!

Lengvai utriruodamas ar nepiktai šaržuodamas autorę, tikrai nenoriu, ginkdie, kaip nors pažeisti anosios orumo. Tarkime, kad autorė iš dalies yra teisi, jog minint moterų kovos už savo teises dieną kovo mėnesį, gėlių dovanojimas moterims yra tarsi ir perteklinis aktas, nes savo, o ne vyrų pagalbos dėka užsitikrinusios lygiateisiškumą ir daugelyje sferų stipriai pirmaudamos, dauguma moterų su ironija žiūri į bandymą simboliškai užmaskuoti susiklosčiusią padėtį, nenori anachroniškai būti vadinamos silpnąja lytim. Jeigu taip nebūtų galima sakyti apie visas moteris, vis tik tokia sociologinė tendencija pradeda ryškėti. Kita vertus, kad ir kaip būtų neįtikėtina, vertinant sociologiniu požiūriu, atgimstanti gėlių dovanojimo tradicija kovo 8-osios proga vis tik, kaip atrodo, žymi ne tiek vyrų norą desperatiškai išlaikyti tradicinį maskulistinį statusą, kiek dabar, pasauliui apvirtus, jau yra simbolinis vyro pralaimėjimo ir savo silpnumo pripažinimas.

Pavasario pranašas. Vytauto Visocko nuotr.

Nenorėdamas pernelyg išsiplėsti šia tema, daug ką nutylėdamas, pasakysiu trumpai: moterys ne tik iškovojo lygias teises su vyrais, bet lyginant ją ir jį, galime dabar pastebėti ir tai, jog moteris už savo statusą ir karjerą šiandien neretai kaunasi dvigubai ar net trigubai aršiau nei paprastai tai daro vyrai. Nesiūlau to fakto (jeigu tokiam pastebėjimui pripažinsime fakto statusą) vertinti vienpusiškai gerai ar blogai, tačiau akivaizdu ir tai, jog taip suprantama moterų emancipacija išblukina viso kosmoso spalvas, nuskurdina aplinką, leidžia mūsų gyvenime įsivyrauti pilkosioms tendencijoms.

Pavasaris Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl vyrai dabar kaip pamišę perka gėles, bandydami tokiu būdu užmaskuoti išryškėjusią kiaurymę, bent tokiu būdu įveikti monotoniją. Dovanodami gėles konkrečiai moteriai, vyrai drauge aukoja idealui.

P. S.

Kartais sakoma, kad Kovo 8-oji yra įtartina šventė, nes moters dienos paminėjimą pavasario pradžioje sugalvojo komunistė Roza Liuksemburg. Dedu aš skersą ant to – komunistė ar ne komunistė sugalvojo šią šventę, bet tikrai nepraleisiu progos visų feminisčių pykčiui įteikti gėlytę gražiausiai nusišypsojusiai moteriai.

2020.03.07; 06:01

                            Nekorektiškas eilėraštis belaukiant tikro pavasario                                                                                                               

                             kai tavo vidujinės patirties mažytė

                             žemė yra tik dydžio kaip monetos

                             žiūrėk kaip viskas sužaliavo žydi

                             gamta jau nesidrovi tu dar pasimetus 

 

                             ir aš nesuprantu čia nieko –  vėl užlūžęs ties

                             posūkiu į margumynų kosmą

                             žinau tik tai kad niekas man suprasti nepadės

                             o tau čia prisitaikyti vis tiek padės kosmetika      

Kanada pakoregavo savo nacionalinį himną, kad jis nediskriminuotų nė vienos lyties. Nuo šiol vietoj eilutės „True patriot love in all thy sons command“ („Tikroji patriotiška meilė visuose tavo sūnūse“) bus giedama „True patriot love in all of us command“ („Tikroji patriotiška meilė visuose mumyse“). Atitinkamą įstatymą šią savaitę priėmė Kanados Senatas.

Ministras pirmininkas Justin Trudeau tvitreyje rašė apie „dar vieną pozityvų žingsnį lyčių lygybės link“. Himną „O Canada“ 1908 metais sukūrė teisėjas ir poetas Stanley’us Weiras. Minėtą eilutę jis pridėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kad ši primintų žuvusius kareivius.

„Aš labai, labai laiminga“, – sakė senatorė Frances Lankin, parėmusi iniciatyvą. Nors pakeisti tik keli žodžiai, tai esą yra milžiniškas žingsnis.

J. Trudeau nuo savo kadencijos pradžios 2016-aisiais agitavo pakoreguoti himną. Tačiau tam iki šiol priešinosi konservatoriai. Kad įstatymas įsigaliotų, jį dar turi pasirašyti generalinė gubernatorė Julie Payette.

Kanada turi ir prancūzišką himno versiją, kuri skiriasi nuo angliškosios. Jos tekstas lyčių požiūriu jau yra neutralus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.05; 00:05

Lapkričio 11 d. portalas „Delfi“ paskelbė Seimo narės M.A.Pavilionienės straipsnį „Apie meilę žmonėms“[1]. Skaitytojai autorę žino kaip nenuilstamą moterų ir seksualinių mažumų teisių gynėją bei lyčių gausinimo šalininkę. Pastarasis straipsnis papildo temų foną, kai ko ne kasdien brukama į galvas žinia, kad Lietuvos visuomenė  homofobiška, kad lietuviai nepakantūs kitoniškumui, konservatyvūs ir tikri tamsuoliai.

Autorė savo straipsnyje nešykšti menkinamų epitetų oponentams, išvadindama juos profesiniais ir politiniais neišprusėliais, religiniais fanatikais, suabsoliutinančiais tradicinių lyčių reikšmę. Anot politikės, žmonės Lietuvoje teberūšiuojami, dirbtinai žalojami ir laužomi jų gyvenimai. Tiesa, kas ir kaip juos rūšiuoja ir laužo, autorė nutyli, – toks politikės įprotis švaistytis  menkinamaisiais epitetais idėjiniams priešams nepateikiant svarių argumentų.

Continue reading „(Ne)varžoma teisė į kūną, arba Atsakymas M.A.Pavilionienei”

spalvoti gejai

Paminėsiu tik vieną iš įstatymo punktų, kuris bene aiškiausiai atskleidžia jame įtvirtintas nelygias galimybes. Drastiškiausiai ir pavojingiausiai vis baisiau „europėjančios” Lietuvos aplinkybėmis išrodo didžiulius ir ilgalaikius neigiamus padarinius visuomenei žadantis 6 straipsnio pirmojo punkto trečiasis poskyris. Cituoju: „Švietimo įstaigos, kiti švietimo teikėjai bei mokslo ir studijų sistemai priklausančios įstaigos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asmenims nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos (paryškinta mano – T. T.), negalios, etninės priklausomybės, religijos, kai […] sudaromos, tvirtinamos švietimo programos.” Ar ir pas mus katalikų tėvai bus sodinami į kalėjimus, nes draus savo vaikams mokytis iš biologijos vadovėlių, kur nurodoma, kad galimi trys (V+V, M+M, V+M) šeimos modelio variantai? Kitose šalyse precedentų jau esama.

Continue reading „Nelygių galimybių įstatymas: kas verčia mus statyti naują Babelio bokštą?”