Borisas Johnsonas tapo Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovu. EPA-ELTA nuotr.
„Brexito“ griežto kurso šalininkas Borisas Johnsonas tapo naujuoju Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovu. Trečiadienį karalienė Elžbieta II oficialiai paskyrė jį ministru pirmininku.
 
55-erių B. Johnsonas poste pakeitė savo partijos kolegę Theresą May, informuoja agentūra „Reuters“.
 
Prieš tai Th. May atsistatydino iš premjerės pareigų. Karalienė popietę Bakingemo rūmuose priėmė jos atsistatydinimo prašymą.
 
62-ejų konservatorių politikė trumpa kalba prie savo rezidencijos atsisveikino su britais. Ji padėkojo ypač savo vyrui Philipui, kuris visuomet ją palaikė.
 
Paskutinėje savo kalboje parlamente kaip premjerė Th. May sakė: „Esu tikra, kad tarp moterų šiuose rūmuose yra būsima ministrė pirmininkė, galbūt daugiau nei viena“. Iki šiol Didžioji Britanija turėjo tik dvi premjeres – Th. May ir Margaret Thatcher.
 
Parlamentarai Th. May plojo stovėdami.
 
Tuo tarpu savo postus paliko ir keli britų vyriausybės nariai: iždo kancleris Philipas Hammondas, teisingumo sekretorius Davidas Gauke‘as ir tarptautinės plėtros sekretorius Rory‘is Stewartas. Šie torių politikai jau praėjusiomis savaitėmis paskelbė apie šį žingsnį, jei B. Johnsonas taps premjeru.
 
B. Johnsonas, anot žiniasklaidos, planuoja didelį vyriausybės pertvarkymą, į kabinetą jis ketina pakviesti daug „Brexito“ griežto kurso šalininkų. Manoma, kad B. Johnsonas bent jau kelias naujų vyriausybės narių pavardes paskelbs trečiadienį.
 
B. Johnsonas pasiryžęs spalio 31-ąją išvesti Didžiąją Britaniją iš ES, jei reikės – ir be susitarimo. Jis kritikuoja Th. May su ES išsiderėtą skyrybų sutartį. B. Johnsonas yra už naujas derybas su Briuseliu, šis tai kategoriškai atmeta. Esą galimos tik politinės deklaracijos dėl būsimų santykių pataisos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.25; 06:19

Jeigu profesorė Ona Voverienė knygoje apie Lietuvos Prezidentę „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“ nebūtų įdėjusi palyginimo iš senovės laikų atkilusio palyginimo apie Knygos likimą,  tai aš jį būčiau priminęs. 

Bet įdėjo ir dar šiek tiek praplėsdama: „Šiuo optimistiniu sakiniu ir baigiu savo knygą, suprasdama, kad knygos turi, kaip ir žmonės, savo likimus, tik žmonės juos kuria patys, o knygų – jų skaitytojai“. 

Profesorės Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė”

Prieš 20 metų teko klausytis Onos Voverienės paskaitų, daugiausia rengiamų bažnyčioje įvairių minėjimų proga. Pažįstami nebuvome, o mus neakivaizdžiai suartino religinės/katalikiškos/ pažiūros ir buvojimas bažnyčios mišiose, bendravime su šventyklų kunigais… 2000 metais viename renginyje jai padovanojau naują savo knygą „Ieškau Konstantos“ (leidykla „Kriventa“).

Kai Atgimimo metais rašiau į spaudą ir politiniais, ir pasaulėžiūriniais klausimais, tai negalėjau žinoti, kad esu „sekamas“ ir profesorės Onos Voverienės. Ir štai 2006 metais „Lietuvos aide“ mano nemažam nustebimui pasirodė jos rerecenzija apie mano knygą ir mane patį, ieškantį konstantiškų vertybių…

Dviems dešimtmečiams prabėgus, galiu sau leisti pacituoti profesorės žodžius: „Šiuo požiūru A. Guščiaus knyga yra unikali per autoriaus apmąstymus, jo dvasines būsenas parodanti, koks sunkus ir skausmingas yra vadavimosi iš pavergto proto vergijos kelias. Toks turėtų būti ir visos tautos dvasinio atgimimo kelias…“ (Kursyvas – mano). 

 Manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties, kurią esu aprašęs esė straipsniuose, aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos»  individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. «Žmogus istorijoje», Vilnius: «Vaga », 1994, kursyvas – mano. P. 165).

Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos, galima sakyti, net fatališkos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas. O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.    

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).

Skaitydamas profesorės žodžius apie mano vertybių atnaujinimą, atgailą, tikėjimą Lietuva ir kitus vertybinius jausmus bei mintis, atrodytų, lyg tai jausčiau mielaširdingos medicinos seselės tapšnojimą per sielos žaizdas, sakant, kad greitai pagysiu…

Jeigu Ona Voverienė, manęs geriau nepažindama, laidavo už mane, tikėjo manimi, tai galiu drąsiai pasakyti, kad jos tvirtas įsitikinimas knygoje apie Dalios Grybauskaitės Asmenybę, kurią geriau ir giliau pažinojo, (Prezidentės vieši pasisakymai, parengti dokumentai), yra konstantiški:

TIKIU MŪSŲ PREZIDENTE. TIKIU JOS PASIRINKIMU TARNAUTI SAVO TAUTAI IR VALSTYBEI, IR SVARBIAUSIA, TIKIU SAVO NEPAPRASTA TIEK DAUG IŠKENTĖJUSIA, BET SAVO SAVASTIES, SAVO LIETUVIŠKUMO NEPRARADUSIA TAUTA, TIKIU IR ETNINIU PAGRINDU PROSENELIŲ SUKURTA, DAUG KARTŲ ATKURTA IR IKI ŠIANDIEN GYVUOJANČIA BEI VISO PASAULIO PRIPAŽINTA LIETUVOS VALSTYBE“. (Paryškinta – mano).

Pirmasis nukrypimas nuo temos. Žmonos Veronikos visa šeima buvo ištremta į Sibirą 1949 kovą. Grįžo į Lietuvą po dešimties metų. Tada kaimynai ar net giminaičiai Garlų nenorėjo priimti, laikinai apsistoti ir priglausti. Priglaudė vieniša lenkė.  Ir todėl dabar nenorėtume vėl į Sibirą pakliūti. Nors tokių tauškalių, sakiusių, kad lietuviai per Sausio 13-ąją „šaudė į savus“, teliko nedaug. Bet jų ši „informacija“ daro gerą darbą Maskvos propagandai. Nes „Tautos idėjos“ praradimas, profesorės įsitikinimu, pati reikšmingiausia tokių antipiliečių dovana Kremliaus putinistams.

Literatūros kritikas Alfredas Guščius, šios recenzijos autorius.

Mes šitai žinome, – gynėme Tautos laisvę 1991 metų sausį, dalyvavome barikadose prie Seimo, balsavome už Sąjūdžio sukurtą partiją, paskui atidavėme balsus už kandidatą į Prezidentą Stasį Lozoraitį, už Valdą Adamkų ir, aišku, už Dalią Grybauskaitę, nepaisydami jokių kalbų apie jos mokymąsi partinėje mokykloje, apie jo „priklausomybę“ nuo Maskvos… Už ją balsuotume dar ir trečią kartą, jei tai leistų Lietuvos konstitucija. 

Onos Voverienės knygoje parodyti visi iškilieji prezidentės Dalios Grybauskaitės darbai užsienio politikoje, užmojai Lietuvos vidaus gyvenime. Atskleisti spaudos ir mūsų žurnalistų, politologų įvertinimai, parodyti Lauro Bielinio knygų apie Prezidentę privalumai ir trūkumai, „Laisvo laikraščio“ redakcijos antiprezidentiškos, užsienio lėšomis remtos „naujienos“, askleisti mūsų „rūtelių“, „zigmukų“, „rimvydėlių“ nedoros užmačios. 

Kitaip vertina Prezidentę užsienio šalys. Briuselio žurnalistai Dalią Grybauskaitę savo straipsniuose vadina „Baltijos tigre“ ir „geležine dama“… Neveltui Onos Voverienės knygoje yra išsamus skyrius apie Anglijos premjerę Margaret Tečer, vadinamą „geležine Ledi“… „Lyginant abiejų politikių kalbėseną, kūno kalbą, pasaulėjautą ir veiklos metodus jaučiama, kad Margret Tečer Dalios Grybauskaitės politinei veiklai,  jos tikslų ir metodų formavimuisi turėjo didelę įtaką“… Užfiksuoti visi mūsų Prezidentės apdovanojimai, medaliai. Įdėtos charakteringiausios nuotraukos, net 2014 metų Prezidentų rinkimų Elektoratas, rinkimų rezultatų lentelės su miestų ir rajonų pavadinimais…

Ona Voverienė parašė didelę, valstybiškai vertingą knygą. Parašė 2015 metais, tai yra Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrosios kadencijos viduryje.  Ir knygą išleido, remdamasi finasine ne kurios valstybinės organizacijos, o savųjų, ir Prezidentę, ir jos autorę – žymią mokslininkę – gerbiančiųjų lėšomis. Pridėtos ir jų pavardės… Būčiau ir aš pridėjęs, jei būčiau žinojęs apie tą leidimą (Išleido „Trijų žvaigždučių“ leidykla)…

Dar vienas nukrypimas nuo temos. Žmonės patiki vienais arba kitais lyderiais; žmonės, ir knygos, turi ir savo likimus. 1951 metais įstojau į Plungės vidurinę mokyklą. (Baigiau aštuonias klases, paskui, baigęs Klaipėdos amatų mokyklą, ir įsigyjęs metalo frezuotojo specialybę, išvykau dirbti į Kauną)… Pusę metų sėdėjau viename suole su Pranu Mieželiu. Baigęs vidurinę, jis Vilniaus universitete studijavo teisę, o paskui dirbo «atitinkamą darbą». Kai aš Vilniuje 1989 metais persikėliau į kitą butą, ten išaiškėjo, kad tame gyvena ir jisai. Pirmuosius naujakūrystės metais aš su juo nesisveikinau. Prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Maidano revoliucija.

Paskui atvažiavo į Vilnių Plungės kraštiečių draugija. Ir mudu šiaip ne taip pradėjome sveikintis ir kalbėtis. Pasirodo, kad ir jis užstoja Ukrainą, galvoja ne apie ukrainiečių pilietinį karą, o apie rusų intervenciją. Prano mirties išvakarėse sultis ir kavą gėrėme Lazdynų baseino kavinėje. Jis man daug papasakojo apie darbą sovietiniame saugume… Taip suolo draugus išskyrę metai, gyvenimui einant į pabaigą, vėl suartėjo, – taip suartėja buvę vaikystės draugai, o per juos ir tautą plėšę dramatiški įtrūkiai. Man ši idėja ilgai nedavė ramybės, kol neparašiau eilėraščio:

                  Pleištas – generalisimas   

          Vaikystėje mudu glaustėmės  alkūnėmis,

         Sielos šnekėjosi  „tabula rasa“ kalba.

        Ir mudviem nebuvo ankšta nei siaurame suole,

        Nei mažoj klasėj, nei gražioje Žemaitijoje.

            Tačiau vieną dieną Generalisimas,

         kabojęs ant direktoriaus kambario sienos,

         nulipo nuo jos, ir, pasivertęs Pleištu,

        pradėjo skaldyti mudviejų biografijas:

        iš tavęs pasidarė tarną, iš manęs – besiblaškančią 

plaštakę…

          Tuomet ne tik suolas, bet ir visa Lietuva

           staiga paankštėjo, – sielos ėmė brūžintis briaunomis,

          Bičiulystės saulė aptemo…

             Persmeigtas pleišto, tu mirei,

 o aš, kaip plaštakė, blaškiausi

vis su tuo pačiu klausimu:

             Kaip saulėtas, tyras Rytas išaugino

Negyvybės medį, –

gyvenimus ardantį, kruviną Pleištą?       

ONA VOVERIENĖ. „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“.  „Trijų žvaigždučių“ leidykla. 2016. 

2107, sausis 12 d.

Kuo panašūs politikai ir žmonos? Niekada neklysta. Kuo skiriasi politikai nuo žmonų? Jos nori patikti svetimiems, bet gulasi su savu. Jie nori patikti saviems, bet gulasi su visais.

Kokie papročiai, tokie ir puspročiai. Visuomenė, kur mažuma diktuoja daugumai, vadinama bolševizmu. Nes tie tik savo banditų gaujoje buvo dauguma. Kaip sakydavo tetė – ubagų valdžia.

Continue reading „Lyderių krizė”

Portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Nelaimės ratas“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997-ųjų spalio 14-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų esame numatę paskelbti. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo ir šiandien. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Nelaimės ratas”

Didžioji Britanija nutarė išslaptinti kai kuriuos Nacionaliniame archyve saugomus dokumentus. Omenyje turimi 1985 – 1986-uosius metus menantys archyvai. Žvelgiant į šio laikotarpio dokumentus akivaizdu, jog tarp Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Tečer ir Michailo Gorbačiovo tuomet buvo užsimezgę draugiški asmeniniai santykiai. Taip teigia „Financial Times“.

Tačiau KGB karininko Olego Gordijevskio pabėgimas į Vakarus šią draugystę gerokai apkartino. 

Continue reading „Olego Gordijevskio pabėgimas pakenkė Margaret Tečer ir Michailo Gorbačiovo draugystei”

Pir­ma­die­nį ry­te nuo in­sul­to mi­rė bu­vu­si Bri­ta­ni­jos prem­je­rė Mar­ga­ret Te­čer (Mar­ga­ret That­cher). Ji bu­vo pir­mo­ji Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos mi­nist­rė pir­mi­nin­kė, šias pa­rei­gas ėjo il­giau nei ku­ris nors ki­tas ša­lies vy­riau­sy­bės va­do­vas (1979–1990 m.).

Jau­nys­tė­je stu­di­ja­vo che­mi­ją, vė­liau tei­sę, ga­vo lei­di­mą dirb­ti ad­vo­ka­te. 1959 me­tais ta­po kon­ser­va­to­rių at­sto­ve Ben­druo­me­nių rū­muo­se. 1964 me­tais ta­po sa­vo par­ti­jos spau­dos at­sto­ve sta­ty­bų ir že­mės rei­ka­lams, bu­vo at­sa­kin­ga trans­por­tą, vė­liau – už švie­ti­mą. Kon­ser­va­to­riams lai­mė­jus rin­ki­mus, pa­skir­ta eko­no­mi­kos bei švie­ti­mo mi­nist­re. 1975 me­tais sto­jo va­do­vau­ti sa­vo par­ti­jai. Lieps­nin­go­mis kal­bo­mis M. Te­čer įgi­jo „Ge­le­ži­nės le­di“ pra­var­dę. 1979 me­tais, lai­mė­ju­si rin­ki­mus, vyk­dė griež­tą eko­no­mi­nę mo­ne­ta­ri­nę po­li­ti­ką. 

Continue reading „Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Tečer laidotuvės”

tecer_2

Čepmenas Pinčeris – žymus Didžiosios Britanijos rašytojas bei puikus žurnalistinių tyrimų specialistas. Britų visuomenė jį labiausiai prisimena kaip žmogų, išdrįsusį parašyti keletą skandalingų romanų apie žvalgybininkų intrigas. Minėti romanai sulaukė tokio didelė populiarumo, kad į žvalgybines intrigas buvo įvelta net tuometinė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer. Ji buvo priversta viešai išguldyti savo poziciją.

Č.Pinčerio veikalai sulaukė visuomenės susidomėjimo pirmiausiai dėl to, kad viename iš jų buvęs MI 5 tarnybos generalinis direktorius Rodžeris Cholisas kaltinamas bendradarbiavimu su sovietų žvalgyba.

Continue reading „Skandalingos Čepmeno Pinčerio knygos ir britų premjerės Margaret Tečer pareiškimas”