Prezidentas susitiko su buvusiais žvalgybos tarnybų vadovais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį susitiko su buvusiais Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) vadovais. Tokio formato susitikimas įvyko pirmą kartą.
 
Prezidentas su buvusiais tarnybų vadovais aptarė Lietuvos žvalgybos institucijų veiklą ir šiandienius joms tenkančius iššūkius, vaidmenį geopolitinių grėsmių akivaizdoje.
 
Šalies vadovas akcentavo, kad stipri ir efektyviai veikianti žvalgyba yra mūsų nacionalinio saugumo pagrindas.
 
Pasak prezidento, keliant žvalgybos kontrolės standartus, turi būti atsižvelgta į žmogaus teisių apsaugos užtikrinimą, tačiau pokyčiai neturėtų silpninti pačių institucijų veiklos proceso ir efektyvumo.
 
„Šiandieninių grėsmių akivaizdoje žvalgybos tarnyboms turi būti užtikrinta galimybė įgyvendinti joms suformuotus uždavinius, taip užtikrinant šalies nacionalinį saugumą“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas susitiko su buvusiais žvalgybos tarnybų vadovais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotrauka
 
Prezidentas domėjosi, kaip buvę tarnybų vadovai vertina iniciatyvas steigti Žvalgybos kontrolieriaus įstaigą, kokius įžvelgia tokio sprendimo privalumus, trūkumus ir rizikas. Žvalgybos ekspertai susitikime pasidalijo savo patirtimi ir išsakė pozicijas dėl tokio kontrolės mechanizmo steigimo efektyvumo – jiems daugiausia klausimų kelia galimos politinės įtakos ir nepriklausomumo rizikos.
 
Susitikime dalyvavo buvę VSD vadovai Mečys Laurinkus, Jurgis Jurgelis, Arvydas Pocius, Povilas Malakauskas ir Gediminas Grina bei buvę AOTD vadovai Gintaras Bagdonas ir Juozas Kačergius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.11.11; 07:17

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Pačioje kovo pabaigoje nuotoliniu būdu buvo surengta konferencija, skirta politiniams – teisiniams Antrojo Karabacho karo aspektams apžvelgti. Šią virtualią konferenciją organizavo žinomas Azerbaidžano diplomatas, juridinių mokslų daktaras, prof. Namikas Alijevas.

Virtualiojoje konferencijoje taip pat dalyvavo daug mokslininkų, politikos ekspertų, istorikų, diplomatų iš Sakartvelo, Ukrainos, Moldovos, Kazachstano, Rusijos, Azerbaidžano. Tiksliau tariant, visi tie, kurių straipsniai apie Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykius skelbiami 2021 metų kovo mėnesį išleistoje knygoje tokiu pat pavadinimu kaip ir konferencija: „Politiniai – teisiniai Antrojo Karabacho karo aspektai“. Šį straipsnių rinkinį Tbilisyje rusų kalba išleido leidykla „Universal“. Šio projekto vadovas – prof. N.Alijevas. Organizatoriai – Azerbaidžano Valstybės valdymo Akademija prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento institucijos ir Suchumio valstybinis universitetas.

Kadangi ir šių eilučių autoriaus tekstas „Dezinformacija – armėnų separatistų ginklas išsaugojant okupuotas Azerbaidžano žemes“ skelbiamas minėtame leidinyje, – noriu tarti keletą žodžių. Juolab kad teko dalyvauti ir dvi valandas trukusioje virtualiojoje konferencijoje.

Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas

Pirmoji mintis, kuri nepalieka iki šiol, – tą straipsnių rinkinį derėtų į lietuvių kalbą išsiversti ir mums. Šis veikalas praverstų tiems, kurie Lietuvoje vis dar mano, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Armėnijai.

Apie šį straipsnių rikinį labai sunku papasakoti. Į Kalnų Karabacho temą autoriai žvelgia iš pačių įvairiausių pusių. Todėl pateiksiu keletą labiausiai įsiminusių tezių, kurias, man regis, vertėtų įsidėmėti mums visiems.

XXX

Dėl 2020-ųjų pabaigoje 44 dienas trukusio karo kalti tie Vakarų politikai, kurie ištisus tris dešimtmečius pataikavo neteisėtoms Jerevano pretenzijoms į azerbaidžanietiškas žemes, ultimatyviai nereikalavo armėnų ginkluotųjų pajėgų pasitraukimo iš Kalnų Karabacho. Visos tos Europos rezoliucijos, raginančios armėnų separatistus nešdintis iš svetimų žemių, pasirodė esančios popierinės.

Jungtinės Tautos, ESBO, Saugumo taryba, Minsko grupė ir kitos panašios institucijos bejėgiškai skėsčiojo rankomis – per 30 metų nesugebėjo padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinio vientisumo, nesudarė galimybės milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžti į savo gimtuosius namus.

Daug metų iš eilės Vakarai triūbijo, jog nėra galimybės šio konflikto likviduoti kariniu būdu. Baku tokios galimybės neatmetė. Dabar pasakykite, kas buvo teisus? Briuselio, Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno ar Baku analitikai? Okupuotų teritorijų išvadavimas tetruko 44 dienas – nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020-ųjų spalio 10-osios.

ES ir JAV pražiopsojo unikalią galimybę užsitarnauti nuoširdžią pagarbą šiame regione.

Antrasis karas dėl kalnų Karabacho sustiprino Turkijos ir Azerbaidžano įvaizdį pasaulio akyse. Tiek Turkija, tiek Azerbaidžanas pademonstravo Vakarams, kad yra įtakingos, galingos valstybės. O Rusijos įvaizdis ženkliai smuko, nors ji vis tik paskutinę akimirką įkišo savuosius „taikdarius“. Tačiau nereikia pamiršti, kad tuos „taikdarius“ prižiūri NATO narės Turkijos kariniai stebėtojai. Be to, Kalnų Karabache laikinai dislokuoti rusų kariai užblokuoti, mat neturi galimybės žemės keliais iš ten pasitraukti (jiems likęs tik oro kelias). Tai – labai svarbi detalė.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Šių metų sausio 12 dieną vienoje parlamentinėje komisijoje Jerevane keli armėnų politikai reikalavo prieš Azerbaidžaną panaudoti radioaktyviąsias atliekas iš Mecamorskaja AE. Bet Vakarai neperspėjo Jerevano, jog toks elgesys būtų karo nusikaltimas.

Negalima pamiršti, kaip tuometinis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas 2011-aisiais metais, susitikęs su jaunuomene, grasino okupuosiąs dalį Turkijos teritorijų. 2020-aisiais teritorines pretenzijas Turkijai reiškęs ir šiandieninis Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas. Bet NATO vadovybė nekritikavo Jerevano, jog tokios provokacijos bus griežtai baudžiamos, mat Turkija – NATO narė, NATO gerbia Turkijos teritorinį vientisumą, todėl bus priversta, esant reikalui, pagelbėti turkams.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Verta prisiminti ir N.Pašiniano šūkaliojimus, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas” arba „Armėnija neturinti teritorijų, kurias privalėtų grąžinti Azerbaidžanui”.

Armėnijos ginkluotosios pajėgos buvo surengusios karinių provokacijų pasienio zonose 2014, 2015, 2016, 2018-aisiais metais. Bet Vakarai dėl šių akibrokštų nė sykio Armėnijai rimtai nepriekaištavo. Nepriekaištavo ir tuomet, kai Armėnija galingomis raketomis apšaudė Azerbaidžano miestus – Terterą, Bardą ir Giandžą.

Gruzijos žvalgybos ataskaitoje dėl 2019-ųjų metų pabrėžiama, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, stengdamasi gruzinus sukiršinti su Azerbaidžanu ir Turkija. Kai Gruzija buvo dirbtinai įvelta į konfliktus dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, šiose teritorijose gyvenę armėnai stojo ne Tbilisio, o Maskvos pusėn.

Vakarai dar sykį turėjo galimybę įsitikinti: užšaldyti teritoriniai ginčai anksčiau ar vėliau perauga į karą; konfliktų užšaldymas naudingas tik agresoriui, nes duoda laiko įsitvirtinti okupuotose žemėse; dėl šios priežasties teritorinį vientisumą atkurti siekiančios valstybės negalinčios amžinai laukti, kol tarptautinė bendruomenė įkalbės akiplėšiškai besielgiančią pusę atsikvošėti.

XXX

Apibendrinant šią temą krenta į akis keista tyla. 2020-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo rengiama daug diskusijų, kaip baigsis karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Diskutuota ir televizijose, ir internetiniuose portaluose. Politikai skelbė asmenines įžvalgas. Pavyzdžiui, buvęs Lietuvos saugumo šefas Mečys Laurinkus nusišnekėjo, esą Lietuva privalanti Kalnų Karabachą kuo greičiau pripažinti esant nepriklausoma armėniška valstybe. Seimo narys Kęstutis Masiulis svaičiojo, jog 2020-ųjų pabaigoje kare dėl teisės kontroliuoti Kalnų Karabachą laimėjo vien Kremlius, nors visi užsienio ekspertai tvirtina, jog tai visų pirma Azerbaidžano ir Turkijos pergalė. Azerbaidžanui įgelti mėgino ir visur suspėjantis, viską išmanantis, viską suvokiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis savo autorinėse laidose.

Politiniai – teisiniai antrojo Karabacho karo aspektai. Straipsnių rinkinys. 2021-ieji metai

Dabar, kai akivaizdu, jog Azerbaidžanas sugebėjo atkurti teritorinį vientisumą be JAV ir Europos Sąjungos paramos vos per 44 paras unikalios karinės operacijos metu, Lietuvoje įsiviešpatavo mirtina tyla. Niekas neskuba svarstyti, kas iš tiesų praėjusių metų rudenį nutiko Pietų Kaukaze.

O juk tas 2020-ųjų pabaigos karinis žygis, kurį atliko Azerbaidžano kariai talkinant Turkijai, – tikrai unikalus, vertas pagarbos. Skirtingai nei Moldova, Sakartvelas ir Ukraina, Azerbaidžanas pajėgė atsiimti ne taip seniai prarastas teritorijas.

Armėniškoji propaganda, įskaitant ir pranešimus, jog armėnų tankai netrukus važinės Baku gatvėmis, subliuško kaip pradurtas oro balionas. Armėnija pasirodė esanti kaip įsižeidęs aikštingas piktas mažas vaikas, kuriam neleista kurti antrosios valstybės Azerbaidžano, Turkijos ir Sakartvelo žemėse.

2021.04.08; 08:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.

„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.

Melagingi pranešimai

Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?

Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.

Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.

Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt

Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?

Mečio Laurinkaus fenomenas

Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.

Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.

Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.

Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?

Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.

Laurinkus26
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.

Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.

Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.

O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?

Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas

Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?

Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.

Taikos derybos – tik iliuzija

Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.

Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.

Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus

O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.

Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.

Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte

Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).

Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.

Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.

A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.

Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.

Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.

Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.

2020.11.29; 18:00

Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas ir ELTA žurnalistas Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Per beveik ketverius metus valdančiųjų „valstiečių“ nuveiktiems darbams kritikos negailintis Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) lyderis Remigijus Lapinskas tvirtina, kad Lietuvos politinėje arenoje tik jo vadovaujama jėga iš tikrųjų atstovauja žaliosioms vertybėms. Į politiką pasukęs vienas iš įmonių grupės „Icor“ (anksčiau „Rubicon“) įkūrėjų ir buvęs jos akcininkas tvirtina nerandantis nė vienos priežasties, kodėl Ramūno Karbauskio vadovaujama partija galėjo pasivadinti „žaliąja“.
 
„Šios partijos kursą galima pavadinti tik „ruduoju“, o ne „žaliuoju“. Ji vykdo trąšų, miškų naikinimo, aplinkosaugos naikinimo politiką“, – Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle teigia R. Lapinskas.
 
LŽP pirmininkas ne tik vardina tai, ką, jo nuomone, aplinkosaugos srityse blogai darė „valstiečiai žalieji“, tačiau viena po kitos kritikuoja ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybės inicijuotas reformas, kurias, akcentuoja R. Lapinskas, naujoji valdžia turės iš esmės „pertvarkyti ir perkratyti“.
 
Visgi LŽP kol kas populiarumu ir didesniais pasiekimais politikoje pasigirti negali, todėl ir Vyriausybės vykdytų reformų „perkratyti“, ko gero, galimybės neturės. Tačiau dėl to partijos lyderio optimizmas nemąžta. Jo teigimu, svarbiausia politikoje neprarasti kurso, vizijos bei nepasiduoti populizmui, ieškant partiją populiaresne padaryti galinčių žvaigždžių.
 
Todėl, tvirtina R. Lapinskas, LŽP, nors ir sulaukusi pasiūlymų, nesijungė nė su viena partija, ignoravo ir vadinamųjų „trijų muškietininkų“ kvietimą telkti politines jėgas. R. Lapinskas neslepia, kad pastaruoju atveju sprendimui įtakos turėjo ir tai, kad vienas iš trijų „Laisvės ir teisingumo“ lyderių yra „abonentu“ viešojoje erdvėje vadintas buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Būtent jis daugiau nei prieš dešimtmetį figūravo korupciniuose, su „Rubiconu“ siejamuose kontekstuose.
 
Taip pat Eltai duotame interviu R. Lapinskas atskleidė, kodėl su LŽP į rinkimus eina ekspremjeras Algirdas Butkevičius, kokius mokesčius ir mokestinę sistemą jis matytų ateityje ir, galiausiai, ko reikėtų, kad jo vadovaujama politinė jėga prie vieno stalo susėstų su R. Karbauskiu.
 
Lietuvos žaliųjų partija nėra priskiriama nei prie favoričių, nei prie politinių jėgų, kurių potencialas prie balsadėžių dar nebūtų patikrintas. Prieš ketverius metus Seimo rinkimuose nesurinkote nė 2 proc. Tiesa, vieną mandatą buvęs partijos pirmininkas ir narys Linas Balsys, kaip ir Seimo rinkimuose 2012 m., sugebėjo laimėti. Pone Lapinskai, ir šiuose Seimo rinkimuose vienas mandatas yra uždavinys partijai?
 
Po to, kai 2016 m. Linas Balsys pareiškė, kad jis toliau koncentruosis į parlamentinę veiklą ir Lietuvos žaliųjų partiją paliko pačiai vystytis, aš buvau išrinktas jos vadovu. Tuomet aš užsibrėžiau partiją pakelti į kokybiškai aukštesnį lygį. Ir skaičiai, partijai ruošiantis 2020 m. rinkimams, tai rodo. Jei 2016 m. turėjome viso labo 10 vienmandatininkų, tai šiais metais mes jų turime 56, turime praktiškai pilną sąrašą daugiamandatėje apygardoje. Tai reiškia, kad partija per pastaruosius 4 metus sugebėjo pakilti į aukštesnį lygį. Tik jis kol kas dar nepastebimas viešojoje erdvėje.
 
Bet ar tikrai tai ir reiškia aukštesnį lygį? Jūs kalbate, kad yra ambicingesni tikslai, kad yra daugiau sustatytų vienmandatininkų… 2019 m. vykę savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimai rodo, kad nebuvo didelio proveržio. Ir viskas vyko tuomet, kai jūs vadovavote partijai.
 
Žiūrėkite, kai tu keliesi nuo dugno… Aš pripažįstu, kad mes esame ta partija, kuri nebuvo nei ryški, nei favoritė… Tačiau iki praėjusių savivaldos rinkimų turėjome du vietinės tarybos narius vienoje savivaldybėje – dabar turime 8 narius penkiose savivaldybėse. Taigi mes judame į priekį.
 
O ar šis augimas yra didelis ar mažas? Be abejo, jis nedidukas, bet mažais žingsneliais į priekį einant svarbu neprarasti kurso ir vizijos. Svarbu nepasiduoti populizmui ar ieškoti kažkokių žvaigždžių, kurios ant savo pečių galėtų nutempti partiją kažkur. Mes galime (tai daryti – ELTA), bet tai nėra tvarus sprendimas. Mes norime palengva, bet garantuotai ateiti į politiką ir čia dėstyti savo tiesas.
 
Jei jau kalbame apie politines žvaigždes ar bent jau žinomus asmenis. Jūs juk esate pasikvietę žinomų politinių veikėjų: ekspremjeras Algirdas Butkevičius, buvęs Seimo pirmininkas Vidas Gedvilas. Kaip įvyko sandoris su šiais žmonėmis? Sutapo vertybės ar tiesiog atitiko interesai: jie nori platformos, o jūs žinomų veidų.
 
Jūs esate teisus, sakydamas, kad mes turime kelis politinę patirtį turinčius asmenis savo sąrašuose. Ekspremjeras Algirdas Butkevičius nėra mūsų partijos narys. Jis tiesiog kandidatuoja mūsų sąraše Vilkaviškio vienmandatėje apygardoje. Jūs pavadinote tai sandėriu, bet tai nėra sandėris. Santykis su juo yra labai paprastas. Kaip atsinaujinančios energetikos vystytojas aš Algirdą Butkevičių pažįstu pakankamai seniai. Jo požiūris tiek į atsinaujinančią energetiką, tiek į energetinį efektyvumą, tiek į mums svarbius klausimus, kaip valstybinių miškų valdymo reikalai, visada buvo mums priimtinas. Tad tikrai nebuvo sudėtinga surasti su A. Butkevičiumi sutarimą tam tikrais centriniais klausimais. Tačiau į partiją jis kol kas nestoja.
Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Vido Gedvilo istorija yra kitokia, jis yra mūsų partijos narys. Jo žodžiais tariant, jis ateina į politine prasme neįtakingą partiją tam, kad dalyvautų kuriant sėkmės istoriją.
 
Mūsų sąraše yra ir buvę ministrai Raimundas Šukys, Artūras Melianas. Taip pat seniai mums simpatizuojantis Mečys Laurinkus.
 
Bet kalbant apie pasikviestų asmenų potencialą… Prisiminkime konkrečiai Algirdo Butkevičiaus istoriją. 2016 m. Seimo rinkimuose buvęs premjeras tame pačiame Vilkaviškyje buvo „nokautuotas“ bušido užsiiminėjusio „valstiečio“ Smirnovo. Tad mano klausimas, ar tos politinės figūros nėra pernelyg išsikvėpusios, kad galėtų suteikti realią pažangą partijai?
 
Aš manau, kad šios politinės figūros, pirmiausiai, yra patyrusios. O partijai tokio patyrimo reikia. Mes esame naujų idėjų, naujo mąstymo ir naujų žinių sintezė. Tačiau natūralu, kad tam tikro požiūrio į politiką, kaip į tam tikrą techniką, taip pat reikia. Mes šiuo metu neturime nė vieno Seimo nario, kuris galėtų mums tai paaiškinti. Galų gale mums reikia Seimo nario, kuris galėtų išreikšti mūsų idėjas arba mūsų pasiūlymus.
 
Tęsiant jūsų partijos perspektyvų klausimą. Sutiksite, kad, jei ne koronavirusas, 2020 m. Seimo rinkimai galėjo būti kur kas dėkingesni jūsų partijai. Būtų kur kas lengviau kelti ekologines problemas, juk buvo „Grigeo“ „vamzdis“, gaisras Alytuje, galiausiai valdančioji partija susilaukdavo nuolatos kritikos dėl medžioklės, dėl miškų kirtimo politikos, dėl Aplinkos ministerijos kai kurių prerogatyvų galimo perdavimo ekonomikos ir energetikos sričių pagrindu sujungtai ministerijai. Bet atėjo koronavirusas ir net dideles struktūras turinčioms parlamentinėms opozicinėms partijoms buvo sunku atsidurti visuomenės dėmesio centre. O ką jau kalbėti apie mažąsias neparlamentines partijas.
 
Me galime matyti dvi puses: iš vienos pusės, jūs esate teisus – dėmesys ekologiniams klausimams šiek tiek prisilpo, bet niekas nežino, ar jis neatsigaus likusiu iki rinkimų laikotarpiu. Iš kitos pusės, koronavirusas sutrukdė visiems lygiai, išskyrus „valstiečius“, vykdyti pasiruošiamąją ir agitacinę veiklą. Ir šiuo atveju mums, kaip partijai, kuri neturi valstybės paramos, tai yra palankus momentas. Mes, kaip ir kiti, turėjome kurį laiką tylėti. Tad iniciatyva daugiau buvo atimta iš kitų. Iniciatyva, kuria mes galbūt net negalėjome pasinaudoti. Vien dėl lėšų, kokias gali išleisti socdemai, konservatoriai ar ta pati Darbo partija, kuriai ką tik teismas priėmė sprendimą grąžinti milžinišką sumą pinigų, neturėjimo.
 
Jau spėjo ir išmokėti.
 
Ir nepaisant to, kad ši partija, mano supratimu, yra visiškai korumpuota. Aš tokių dalykų nesuprantu.
 
Tai, kad virusas turėjo įtakos partijų strategijoms, puikiai rodo mažųjų partijų ir antisisteminių jėgų vienijimasis prieš rinkimus. Dalis partijų jungiasi, liberalų vėliavą iškėlė save „trimis muškietininkais“ vadinantys politikai. Kaip suprantu ir jus ponas Žemaitaitis kvietė apgalvoti galimybę jungtis. Tačiau jūs nesutikote.
 
Jūs ne visai teisingai keliate klausimą: „trys muškietininkai“ ir ne tik jie – aš pavardžių nenoriu vardinti – daug kas norėjo prisijungti prie mūsų partijos. Labai aiškios, su aiškia ideologija, su puikia reputacija, su aiškiomis sistemingomis idėjomis ir panašiai. Klausimas yra kitas – tai mums jungimasis su partijomis ar veikėjais, kurie yra įtariami tam tikrose bylose, yra nepriimtinas, jų požiūris į svarbius dalykus, kaip ES ateitis, žmogaus teisės… Ką mes veiktume susijungę. Todėl ir neįvyko jungimasis.
 
Jei jau kalbame apie reputaciją, galbūt įtakos turėjo ir tai, kad vienas iš tų „trijų muškietininkų“ yra vienas iš pagrindinių veikėjų senoje istorijoje, kuomet jūs buvote „Icor“ akcininkas, o šis dar vadinosi „Rubicon“. Tuo metu ponas Zuokas turėjo ne „vieno iš trijų muškietininkų“, bet „abonento“ pravardę. Visa tai figūravo priimant sprendimą?
 
Atsakymas būtų toks – tai vienas iš epizodų ar vienas iš momentų, kuriais buvo grindžiami mūsų sprendimai. Natūralu, kad kažkas turėjo kažkokių ryšių, kuriems šiandien aš nepritariu. Todėl nėra prasmės apie tai kalbėti.
 
O visa ši istorija jums, kaip į aktyvesnę politiką ateinančiam, vis dar yra primenama. Kiek ji svarbi? Nors jūs ir nebuvote pagrindinis šios istorijos veikėjas, aš kalbu apie „Rubicon“ ir laikotarpį, kuomet vyko bylinėjimasis teismuose.
 
Pavasaris Lietuvos miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jūs teisingai pasakėte. Aš buvau tas, kuris teismuose nesibylinėjo, neužsiiminėjau šia veikla ir man asmeniškai pretenzijų nebuvo reiškiama. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl aš 2008 m. pradėjau trauktis iš Rubicon valdybų ir iš šios kompanijos išėjau galutinai. Tai čia ir būtų atsakymas.
 
Esate verslininkas, kodėl pasukote į politiką? Investuojate į atsinaujančią energetiką, o politikoje ypač turtingi verslininkai atsiduria po padidinamuoju stiklu: žiūrima, ar nėra painiojami viešieji ir privatūs interesai. O energetikos klausimai, kaip rodo istorija, tam yra labai imlūs.
 
Žiūrėkite, aš manau, kad politika neturėtų bijoti verslo. Apskritai politikai nereikia nieko bijoti. Vienas iš sudedamųjų gyvenimo dalių yra verslas. Tiesiog politikai neturi imti kyšių, o verslas neturi siūlyti kyšių ir reikalauti sau išskirtinių sąlygų. Jei pašaliname šią dedamąją – viskas atsistoja į savo vietas. O tai, kad aš vysčiau ir vystau atsinaujinančią energetiką, – aš manau, kad tai yra puiku, nes tai yra ateities energetika. Mano supratimu, šis verslas ne tik yra puikus, bet ir tarnauja valstybei visomis prasmėmis.
 
Sutiksite su tuo, kad LVŽS su R. Karbauskiu priešakyje monopolizavo žaliųjų vardą Lietuvoje?
 
Lietuvoje mes turime 2 socialdemokratų partijas, mes turime 4 liberalias pažiūras reiškiančias partijas. Lygiai taip pat atsitiko ir su „žaliaisiais“. Tik man nežinoma, su kokia politine jėga, su kokia partija susijungė „valstiečiai“, kad jie pasivadino „valstiečių ir žaliųjų sąjunga“. Nes žodis „sąjunga“ suponuoja, kad tai turėjo būti susijungimas. Deja, tokio fakto niekas nežino. Tai tas pavadinimo pakeitimas, matyt, 2016 m. rinkimuose jiems labai padėjo. Bet ar padės ir 2020 m. rinkimuose – ruduo parodys.
 
O kaip vertinate šios valdančiosios ir įtakingiausios partijos vykdytą žaliąjį kursą ir žaliąją tapatybę?
 
Šios partijos kursą galima pavadinti tik „ruduoju“, o ne „žaliuoju“. Ji vykdo trąšų, miškų naikinimo, aplinkosaugos naikinimo politiką. Šioje vietoje mes, kaip žaliųjų partija, esame labai griežti. Mes manome, kad nepasisekė nei valstybinių miškų valdymo, nei aplinkosaugos reforma.
 Cirkai, kuriuos išdarinėjo vienas po to kitas aplinkos ministras, tarkime su tų pačių lankų įteisinimu… Aš nežinau, kas užsimanė tokius dalykus daryti…
 
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Arba tai, kaip buvo valdoma situacija su nelaimėmis, pradedant trūkusiu kanalizacijos vamzdžiu Vilniuje, po to padangų gaisru Alytuje arba situacija su „Grigeo“ „vamzdžiu“…  Visa tai vienareikšmiškai rodo, kad per tuos 4 metus gamtai nepadaryta nieko gero, o atvirkščiai – padaryta labai daug blogo.
 
Tą patį rodo ir Aplinkos ministerijos brėžiamos kreivės, kuriose mes matome, kad CO2 išmetimai, visų pirma, transporto ir žemės ūkio srityje, ir toliau didėja. Kitaip tariant, nesiimama jokių priemonių.
 
Iš kitos pusės, mes žinome, kad šiuo metu Klimato kaitos fonde yra nepanaudota 190 mln. eurų: nei renovacijai, nei transporto žalinimui, nei žemės ūkio žalinimui. Visos istorijos su trąšų nekontrole per pastaruosius 4 metus… Apie tai, kiek kur berti ir kas tai kontroliuoja, Lietuvoje apskritai nekalbama. Visa tai ir parodo, kokia tai politika. Tai yra ne žalia, tai ruda politika.
 
Pone Lapinskai, jei kalbėtume apie visuomenę ir jos prioritetus balsuojant, tai tokie dalykai, kaip aplinkosauga, gyvūnų teisės, žalioji politika, yra aktualūs tuomet, kada galvos nesuka piniginės klausimai. Ar jūs manote, kad Lietuvoje jau yra kritinė rinkėjų grupė, galinti ne tik galvoti, bet ir balsuoti už politikus, kalbančius ne apie vaikams ir senjorams skirtus pinigus, bet apie nykstančius tetervinus, globalinį atšilimą ir ekosistemą. Juk neseniai buvo paskelbta statistika, kurioje akivaizdu – skurdo rizikos lygis Lietuvoje yra aukštas, žemiau absoliutaus skurdo ribos gyvena 217 tūkst. gyventojų.
 
Visų pirma, aš noriu pasakyti, kad mes nesame vieno klausimo partija, mes turime pažiūras apie visas sritis, ir mūsų programa tai demonstruos. Iš kitos pusės, aš su jumis visiškai sutinku, kad yra labai sudėtinga kalbėti apie tokius dalykus, kaip klimato kaitos mažinimas, gamtos apsauga ir panašiai, kai tau trūksta pinigų susimokėti už butą ar komunalines paslaugas. Todėl LŽP, visų pirma, ir sako, kad mes siūlysime, pritarsime ir dalyvausime procesuose, kuriais bus keliama minimali mėnesinė alga: mūsų tikslas – kad iki 2030 m. Lietuva turėtų pasiekti ES vidurkius minimalaus atlyginimo ir pensijų atžvilgiu. Mūsų partijos uždavinys – pasirūpinti silpnesniąja visuomenės dalimi…
 
Apie ką jūs kalbate? Perskirstysite mokesčius?
 
Mes kalbėsime ir apie mokesčių perskirstymą, nors šiandien, aš manau, Lietuvoje pinigų pakanka. Tiesiog reikia nustoti juos švaistyti. Mes, visų pirma, kalbėtume apie tai, kad valstybinė investicijų programa turėtų būti įgyvendinama visai kitaip: ne per 150 punktų, kurie tęsiasi metai iš metų ir lėšos iššvaistomos, nepasiekiant jokių rezultatų, o susikoncentruoti ties konkrečiomis sritimis ir per metus kitus pasiekti konkrečius rezultatus.
 
Antras dalykas, yra šešėlio mažinimas. Matyt, visgi yra problema, kad šiandieninėje politikoje ir valstybės valdyme yra mažai žmonių iš verslo. Dabar tiesiog nėra matoma, kaip smėlis valstybei byra tarp pirštų. Kitaip tariant, kaip mokesčiai praeina pro šalį. O trečias dalykas – aš manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje visas pasaulis eis tuo keliu, bet ir mes žadinsime tą procesą, kad darbo mokesčiai bus mažinami, o ekologiniai mokesčiai ir taršos mokesčiai bus didinami. Aš manau, kad tai yra didžioji žalioji mokesčių revoliucija. Bet aš nesakau, kad ji turi vykti masiškai ir nedelsiant. Tai yra ilgalaikis procesas.
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Jūsų partijos programoje rašoma, cituoju: „LŽP ilgalaikis tikslas yra reformuoti dabartinę mokestinę sistemą pagal ekologinius kriterijus. Jei konkrečiau, kaip tai galėtų atrodyti praktiškai?
 
Mes pasisakome už taršos mokesčio, arba CO2, įvedimą – tokį, koks yra daugelyje pasaulio valstybių, kuris padeda kovoti su iškastiniu kuru, jo vartojimu pramonėje, transporte, energetikoje ir visur kitur. Ir galiausiai pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Tačiau kartu valstybė turi neprarasti konkurencingumo, todėl turi būti mažinami su darbu susiję mokesčiai, tuomet valstybė ir jos verslas turės palankias sąlygas daryti struktūrines reformas.
 
Jau buvo vienas bandymas įvesti mokestį teršiantiems automobiliams. Tačiau, matyt, atsigręžus į gyventojų pinigines, mokestis virto automobilių registracijos mokesčiu. Jei jūs būtumėte galėjęs realizuoti šį sprendimą, kaip būtų atrodęs šis mokestis.
 
Dabartinis mokestis yra visiškai neteisingas, jis nekelia kovos su tarša tikslų. Tai yra eilinis valstybės pasipinigavimas ir dar neaišku, kur tie pinigai nukeliaus. Mano supratimu, 1 ar 2 centai litre kuro, kurie galėtų būti paskirti kaip anglies mokestis, būtų žymiai geresnė auklėjamoji priemonė. Tada kiekvienas, prieš važiuodamas, tikrai pagalvotų, ar verta kelis šimtus kilometrų važiuoti tam, kad išgertum kavos. Mokesčiai nėra tik iždo papildymas, tai ir auklėjimo funkciją atlikti galintis dalykas. Nelogiška apmokestinti automobilį – kad ir pakankamai taršų – kelių šimtų eurų mokesčiu. Juk jis gali  nuvažiuoti per metus kelis tūkstančius kilometrų, tuo metu kai kurių seimūnų „kadilakai eskaladai“ gali lakstyti pirmyn atgal rydami po 20 litrų šimtui kilometrų.
 
Daug diskusijų kėlė tai, ką ir kaip Vyriausybė darė koronaviruso krizės metu: išmokų sistema ir pan. Jūsų nuomone, Vyriausybės padaryti sprendimai buvo būtini ir neišvengiami ar visgi prisijungtumėte prie tų, kurie teigia, kad tai buvo tiesiog priešrinkiminis išlaidavimas.
 
Taip… Tai yra visiškas išlaidavimas iš skolintų pinigų, kuris, neaišku, kokią turi prasmę. Remti reikėjo tuos, kurie iš tikrųjų nukentėjo. Mes matėme, kaip iš lėto vyko parama verslui, daugelis programų net iki šiol nėra normaliai įsibėgėjusios. Pasižiūrėjus į „Invegos“ lenteles ir dabar matosi, kad toli gražu iki tikrojo įsibėgėjimo. Iš kitos pusės, mes matome, kad buvo dalinami pinigai rinkėjams. Aš džiaugiuosi už tuos žmones, kurie gavo po 100 ar 200 eurų, tačiau valstybės požiūriu tai jokios struktūrinės permainos ar kažko gero neatnešė.
 
O ką jūs būtumėte siūlę?
 
Pasiūlymai būtų susiję su maksimaliai sparčiu reagavimu į verslo problemas – tam, kad būtų išlaikytos darbo vietos, kad nedidėtų struktūrinis ilgalaikis nedarbas. Mes matome, kad šie skaičiai dabar Lietuvoje yra labai prasti, mes struktūrinių bedarbių turime 2,5 karto daugiau nei kitose valstybėse. Tad ši vieta kelia daug įtarimų. O tai, kad parėmėme žmones sunkią minutę, tai galima padaryti, bet galima padaryti ir žymiai prasmingiau.
 
Dabartiniai valdantieji užsibrėžė įgyvendinti 6 reformas. Struktūrinių reformų taikinyje atsidūrė švietimas, sveikata, mokesčiai, pensijos, inovacijos, šešėlinė ekonomika. Kaip, jūsų nuomone, jiems sekėsi?
 
Manau, kad miškų ir aplinkosaugos srityje yra patirtas visiškas fiasko. Sukiršinta visuomenė, suterštas miškininkų vardas. Niekur tai nenuvedė. Kalbant apie sveikatos apsaugą – mes matome, kad per pandemiją sveikatos sistema totaliai sužlugo, kai žmonės negalėjo gauti elementarių paslaugų. Puse lūpų kai kas net šneka apie kelis kartus išaugusį mirtingumą ne nuo koronaviruso, o nuo kitų ligų. Aš manau, kad į šiuos klausimus turės būti kada nors atsakyta.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Švietimo pertvarkos srityje mes matome nepatenkintus mokytojus ir jokio kokybinio šuolio nei jų rengime, nei jų motyvacijoje neatsirado. Koronavirusas dar labiau sustiprino įtampas šioje srityje, kai kuriose mokyklose procesas vyko puikiai, bet kai kur jis visiškai nevyko, ir mes turėjome kamšyti skyles, tarp jų greituoju būdu pirkdami 30 ar 40 tūkstančių kompiuterių vaikams. Duomenų apsaugos srityje paskutinis skandalas su užlietais e. sveikatos duomenimis parodė, kad ši Vyriausybė nepasiruošusi ir nemoka valdyti ekstremalių situacijų ir kad pas juos nėra jokio strateginio mąstymo. Perkratymas ir pertvarkymas visų šių sričių yra pirmas darbas, kurį turėtų daryti nauja Vyriausybė.
 
O kokie prioritetai užsienio politikoje? Jūsų nuomone, yra strateginių ar taktinių spragų, kurias reikėtų peržiūrėti Lietuvos užsienio politikoje? LŽP programoje rašoma, kad: „Lietuvos užsienio politikos tikslams pasiekti reikia reformuoti jos vykdymą taip, kad ji efektyviai tarnautų šalies ir jos piliečių interesams“. Iš to galima suprasti, kad dabar neatitinka?
 
Ar tarnauja mums tai, kad nesugebame sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybos? Faktas, kad netarnauja. Ši suvaldyto sprogimo technologija yra netinkama, nepaisant, kur ji stovėtų, ar Lietuvoje, ar Baltarusijoje. Man yra absoliučiai žinoma, kad Europos Sąjungos institucijose Astravo klausimas nėra prioritetų sąraše. Jis yra paraštėse ir niekas juo nesirūpina ir nemano, kad tą reikia daryti. Tai reiškia, kad mūsų užsienio politika nesugebėjo iškelti šio klausimo europiniu lygmeniu. Į tokį lygį, kad įgytume sąjungininkų. Tuo metu Baltarusija stoja į Pasaulio prekybos organizaciją, ir tai yra puikus momentas, kada Europos Komisija gali suformuluoti papildomus reikalavimus Baltarusijai – tarp jų ir dėl Astravo. Kodėl mūsų diplomatija tuo nepasirūpino, aš nežinau.
 
O šiaip kalbant apie LŽP užsienio politiką – tai mes esame moderni, provakarietiška partija, kuri rūpinasi gerais santykiais su kaimynais abipusio bendradarbiavimo pagrindu.
 
Žaliosios partijos Europoje tradiciškai yra progresyvios žmogaus teisių ir laisvių klausimais. Kokia jūsų partijos pozicija: moterys turi turėti teisę laisvai apsispręsti aborto klausimu ar tos pačios lyties asmenų poros turi turėti tokias pat teises tuoktis, kaip ir heteroseksualios poros, ar marihuanos vartojimas turi būti legalizuotas?
 
Pradėsiu nuo antrosios pusės: bet kuri priklausomybė yra blogai. Todėl ir priklausomybė nuo marihuanos, ypač jaunų žmonių, yra labai blogai. Bet kuris gydytojas pasakytų, kad tai daro žalingą poveikį sveikatai, mažėja susikaupimas, motyvacija.
 
Bet ar turi tai būti kriminalizuotas augalas?
 
Be abejo, kad ne. Kriminalinės bausmės už suktinės turėjimą turi būti panaikintos, nes tai, kas yra dabar padaryta, yra visiškas nonsensas. Iš kitos pusės, narkotikų pardavėjai, tarpininkai, žmonės, kurie plėtoja juodąjį verslą, – tai su jais turi būti kovojama, tarp jų ir baudžiamosiomis priorėmis. Kalbant apie vienalytes (santuokas – ELTA), mes juos labai gerbiame ir pasisakome už teises. Bet Lietuvoje yra viena problema – tai konstitucinė problema. Vadinti tų pačių asmenų partnerystę šeima šiandien negalima iš teisinės pusės. Lietuvos Konstitucija numato šeimą kaip skirtingų lyčių asmenų sąjungą.
 
Bet jums tai būtų problema?
 
Man asmeniškai ir mūsų partijai tai nėra problema. Aš manau, kad šių žmonių visos teisės turi būti lygiai taip pat gerbiamos, kaip ir kitų piliečių.
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
O dėl abortų – tai kiekvienas žmogus yra pats sau šeimininkas, ir moteris turi turėti teisę pati nuspręsti savo ateitį ir sveikatos klausimus. Valstybės per didelis kišimasis į asmenų gyvenimą, ar tai būtų susiję su abortais, ar su vienos lyties tarpusavio bendravimo klausimu, yra nepriimtinas. Valstybė į lovą pas žmogų turėtų nelįsti.
 
Valstiečiai su Gediminu Kirkilu priešakyje šią parlamento kadenciją kėsinosi keisti rinkimų taisykles – žeminti kartelę… Iš to nieko neišėjo įsikišus prezidentui. Tačiau tarsi sutarta, kad dėl rinkimų sistemos pertvarkos, galbūt net radikalios, turės nuspręsti naujasis Seimas. Jums, kaip mažosios partijos pirmininkui, tai aktualus klausimas? Pritartumėte nuleisti kartelę, ar turite kitokių pageidavimų rinkimų sistemos atžvilgiu?
 
Per didelis kartelės sumažinimas, pavyzdžiui, nuo 5 iki 3 proc., lemtų labai didelę Seimo fragmentaciją, ir mes turėtume dar daugiau chaoso ir mažiau susitarimo. Nesu tikras, kad mes turėtume turėti 3 ar 2 procentų barjerą. Gal kažkiek pamažintas jis ir galėtų būti, pavyzdžiui, iki 4 proc. Tačiau yra kitas kampas šioje diskusijoje. Žmonės galbūt norėtų Seime matyti daugiau asmenybių, tada iškyla dabartinės rinkimų sistemos klausimas. Čia dalis kandidatų renkama vienmandatėse apygardose, ir tai yra asmenybių kova, o kita dalis – tiesiog pagal sąrašus ir, deja, kaip rodo praktika, tai sudaro galimybes kai kuriems asmenims būti nenutrūkstamai Seime. Manau, kad tai nėra labai gerai, nes motyvacija po kokios antros kadencijos yra prarandama, ypač jei esi nevienmandatininkas. Aš manau, kad čia būtų galima svarstyti apie Seimo narių kadencijų ribojimą. Nieko blogo čia nematau.
 
Jei visgi gautumėte mandatą ir reikėtų rinktis: eiti į mišrią Seimo narių grupę, ar jungtis prie valdančiosios koalicijos. Yra tokių politinių jėgų, dėl kurių sakytumėte, kad liekate mišrioje grupėje.
 
Tai klausimas su daug nežinomųjų. Prie tam tikrų sąlygų galimas bendradarbiavimas. Net ir tarp LŽP ir „valstiečių“ partijos. Tik prie tam tikrų aplinkybių, jei tai netrukdys aplinkosauginei veiklai.
 
Tad neatmestumėte galimybės dirbti su „valstiečiais“?
 
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tie dalykai yra įmanomi, aš pats 2016 m. prieš rinkimų ciklą dalyvavau derybose su R. Karbauskiu, ir viskas yra įmanoma, tačiau visada turi būti aiškumas. Politikoje pats blogiausias dalykas, kai yra neaišku, kas kam atstovauja, kokios yra vertybės, kokie yra tikslai.
 
Bet jūs manote, kad „rudąja“ paties pavadinta partija gali po rinkimų staiga transformuotis ir tapti „žalia“?
 
Jeigu atsisako ligšiolinės aplinkosauginės politikos ir leidžia plėtoti (žaliąją politiką – ELTA) tiems, kurie iš tikrųjų moka ir gali, – tai kodėl ne.
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2020.08.07; 10:44

Kardinolas Vincentas Sladkevičius. Kęstučio Jurelės (ELTA) nuotr.

Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Viktoras Rinkevičius parlamentui ketvirtadienį ketina pateikti siūlymą  2021-uosius metus paskelbti kardinolo Vincento Sladkevičiaus metais.
 
Tokį nutarimo projektą jis ketina pateikti, siekdamas pagerbti šią Lietuvai ir jos žmonėms svarbią istorinę asmenybę, pabrėždamas išskirtinius kardinolo V. Sladkevičiaus darbus Lietuvai ir kovai už jos laisvę.
 
Dokumento projekte atkreipiamas dėmesys į tai, kad 1991 metų sausį Sovietų Sąjungos kariuomenė prieš Lietuvą galėjo panaudoti karinę jėgą, todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nusprendė 1990 metų Kovo 11-osios, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą saugoti kitoje vietoje. 
 
„1991 metų sausį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka kartu su Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi Mečiu Laurinkumi Kaune kardinolui Vincentui Sladkevičiui perdavė saugoti 1990 metų Kovo 11-osios, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą su signatarų parašais, kurį kardinolas Vincentas Sladkevičius saugojo iki 1993 metų“, –  apie istorinius įvykius sakoma nutarimo projekte.
                             
2020 m. rugpjūčio 20 d. sukanka 100 metų, kai gimė kardinolas V. Sladkevičius, Lietuvai nusipelniusi asmenybė, visą savo gyvenimą pašventusi Lietuvai ir jos kovai už laisvę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.04; 07:46

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius

Yra  tokia lietuviška pasaką apie tai, kaip senelis išsiruošė parduoti arklį, o pakeliui į turgų vedamą arklį išmainė į karvę, toliau karvę – į avį, avį – į žąsį, žąsį – į vištą, vištą savo ruožtu – į supuvusių obuolių maišą, o čia – mainų grandinė tarsi ir baigiasi, nes niekas nieko nenorėjo mainyti į prasmirdusią obuolių krūvą.

Pavargęs nuo tokių mainų senelis užsuko pailsinti sielos į smuklę, sutiktiems klausytojams viską išklodamas apie savo mainikavimo istoriją ir pasiektus rezultatus. Žmonės esą klausydamiesi apie tokius dyvų dyvus juokėsi, drauge perspėdami senelį, kad anas gaus pylos nuo savo senelės arba net bus išvarytas iš namų už tokį savo neregėtą kvailumą. Tačiau senelis įrodinėjo priešingai, kad bet kokiu atveju senelės bus tik išgirtas, išbučiuotas, anajai kartojant nepaneigiamą išvadą: „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“.

Skirtingą nuomonę turinčioms pusėms susiginčijus, senelio besiklausantys žmogeliai pasižadėjo atpilti statinę aukso, jeigu taip ir būtų, kad senelė jokių priekaištų nepareikštų, o tik girtų savo senelį be saiko už pridarytus nuostolius, kartodama išankstinę tiesą, kad senelis niekados neklysta. Žinia, tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, senelis neturėjo progos slapčiomis perspėti savo senelės, taigi visi abejojantys turėjo progą atvykę į vietą įsitikinti, kad senelė iš tikrųjų gyrė senelį už kiekvieną mainų pasirinkimą labai nuoširdžiai, be jokios inscenizacijos, mainikavimo sekoje įžvelgdama didžiąją senelio išmintį, kartodama išankstinę tiesą – ką senelis padarys, viskas bus gerai.

Esu net keletą kartų bandęs atpasakoti šį siužetą savo karštai mylimai žmonai, slapta vildamasis, kad ji sugebės įžvelgti šios nuostabios pasakos išmintingąją potekstę, tačiau su dideliu liūdesiu skubu pranešti, kad visa, ko sulaukdavau išvardijęs  legendinę progresijos seką, buvo tik įsirėžusi rūpesčio raukšlelė mylimosios kaktoje su klausiamąja intonacija – ar kartais šitas vyrukas jau nebando man iškišti už vertingą dalyką supuvusių obuolių maišo? Tačiau, norite tikėkite, norite ne, stebuklinės pasakos siužetą apie nuostabią senelę, niekados nenusivylusia savo seneliuku, į mūsų tikrovę tobulai perkelia toks Mečislovas Laurinkus, niekados nepraleidžiantis progos rasti užtariamąjį žodelytį dabartinės Rusijos režimui, beatodairiškai demonstruojantis savo ypatingąją nuomonę net tada, kai visas civilizuotasis pasaulis jau suka nosį nuo V.Putino regresuojančių mainikavimo pasirinkimų kaip nuo vis labiau nemaloniais kvapais atsidengiančios mėšlo krūvos (žinoma, garsusis polemistas šitai daro su tarsi ir privaloma retorine figūra, kad esą tai ir tai nėra labai gerai, bet…).

Kas be ko, ne vienas toks M.Laurinkus yra mūsų padangėje, tačiau buvęs VSD vadas, teisindamas šiandieninės Rusijos nusikaltimus, išsiskiria ne tik ypatingu nuoseklumu ir nuodugnumu, bet ir nesumaišomo kolorito seneliukės iš pasakos logika, pavyzdžiui, tvirtinant, kad nėra labai gerai, jog Rusija užpuolė Ukrainą, bet… Ukraina yra korumpuota šalis ir t.t.

Laurinkus26
Mečys Laurinkus

Klausiate – o kur pasakininkas pradangino aukso statinę? Tarkime, už prizą čia lieka įsitikinimas, kad net Vladimiras nuodytojas visų neišnuodys, galimas daiktas, nuolankiausiųjų ims ir pagailės…

Kartais M.Laurinkus dar ir pagąsdina mus dėl to, kad jeigu nebūsime tokie geri, kaip norėtų anoji pusė, Rusija Lietuvoje gali dar labiau išplėsti savo agentūrinę veiklą. Jeigu šitaip kalba žmogus, stovėjęs ilgą laiką prie Lietuvos žvalgybinių pajėgumų sukūrimo ištakų, reikia manyti, kad žino, ką sako, ar ne? Tačiau žmogaus iš pašalės teisėmis pastebėsiu, kad pats M. Laurinkus yra tokia stambiagabaritė figūra, kad jo advokatavimas Kremliui atstoja kelis Rusijos įtakos agentų legionus arba, kitaip tariant, kai yra toks M. Laurinkus Lietuvoje, Rusijai šnipai čia tampa nereikalingi, būtų tik tuščias pinigų mėtymas, nereikalingas veiklos dubliavimas.

Žinoma, pats M.Laurinkus nėra joks Rusijos agentas, ginkDie, niekas nedrįstų taip net pagalvoti! Kita vertus, ilgiau pamintijęs, pradedi suprasti, kad nebūtų taip pikta, jeigu žmonės, kuriuos bent aš mintyse vadinu V.Putino gėjais, būtų tik pasižadėję Rusijai agentai nei tokiu atveju, kai kvailumas ir šrioderiškos prabos falšas kyla iš mūsų gretų tarsi ir savaiminiu pavidalu. Toks agentas gali būti anksčiau ar vėliau sustabdomas, o kvailumas yra beribis, jo niekaip neužkardysi!

Kad ir kaip būtų, nereikia laikyti kitus kvailesniais už save (tarsi smegenėlės net po žiemos niekam neatitirpsta), tvirtinant, kad advokatavimo pasija Rusijai kyla iš meilės tiesai ir noro įveikti informacinio karo prieštaras.

Ką tik aptartos pasakos siužetas pritaikomas dar ir kitu atveju, stebint tai mainikavimo logiką, kai neva vadybiniais sumetimais, siekiant radikalaus švietimo ir mokslo įstaigų veiklos optimizavimo, Lietuvoje yra naikinamos lituanistikos katedros universitetuose ir lituanistinio profilio mokslinio tyrimo institutai tarsi ir bandant įpiršti nuomone, kad vadybiniu požiūriu lietuviu būti jau neapsimoka. Tokią vadybos logiką pavadinkime būtent supuvusių obuolių maišo vadyba, – bet apie tai plačiau pakalbėsime kitą kartą.

2018.03.29; 06:08

Saulius Žemaitis

Šiandieninė žiniasklaida – plati ir įvairi. Sudėtinga, tiesiog neįmanoma visko aprėpti.

Todėl savo skaitytojams galėtumėte teikti trumpas lietuviškosios ir užsienio žiniasklaidos apžvalgas.

Mano supratimu, vienas iš svarbiausių, aktualiausių ir įdomiausių pastarojo meto rašinių pasirodė „Lietuvos žiniose“. Tai – Jūratės Laučiūtės straipsnis „Valstybei nesubrendusi tauta“.

Štai ką autorė rašo:

„Kai kurie politikai (sprendžiant iš parašų, Seime tokių – dauguma), neskiria, kas yra „alfabetas“, o kas – „analfabetas“. Tai, ką Konstitucija draudžia arba griežtai reglamentuoja, jie mėgina apeiti gudrumu ir klasta, negalvodami apie pasekmes nutautinamai tautai ir išvalstybinamai valstybei“.

Minėtoje publikacijoje apžvalgininkė šaiposi iš tų, kurie sako, jog „pilietybė yra prigimtinė žmogaus teisė“, arba tvirtina, esą „pavardė bei jos grafinis pavaizdavimas neva yra tos pavardės turėtojo privati nuosavybė ir neatskiriamas jo asmens tapatybės požymis.

Apžvalgininkė pelnytai kritikuoja „biurokrato karjerą aukščiau už mokslininko sąžinę keliančius kalbininkus“ bei „velnio advokatus“, siekiančius bet kokia kaina daryti „tvarką“ lietuviškame alfabete. Kliūna ir už tai: „Asmeninės naudos ir patogumų ieškantiems tautiečiams ima trukdyti principinga Konstitucijos nuostata dėl dvigubos pilietybės“. 

Lietuviška spauda. Slaptai.lt nuotr.

Baisiausia, kad antilietuviškai elgtis, pasak J.Laučiūtės, „ragina ir stumia ne Georgijaus juostelėmis pasidabinę okupantai bei jų palikuonys“.

Įsidėmėjau ir AFP ir BNS agentūros pranešimus, kad Feisbukas imasi tvarkomųjų turinio darbų – griežtins kovą su propaganda.

Didžiausio pasaulyje socialinio tinklo Baltojoje knygoje teigiama, kad vadinamosios Veidaknygės saugumo priemonės nukreiptos ne tik prieš nusikalstamas veikas, tokias kaip įsilaužimai, finansiniai sukčiavimai, bet ir prieš „mažiau pastebimą piktnaudžiavimą, įskaitant bandymus manipuliuoti pilietiniu diskursu ir klaidinti žmones“.

Ši iniciatyva – dalis Feisbuko kampanijos siekiant kovoti su „išgalvotomis naujienomis“ (angl. fake news). Facebukas taip pat mėgins sutramdyti vyriausybių ir nevalstybinių subjektų norus per socialinį tinklą manipuliuoti viešąja nuomone. Feisbukas tikina, esą daugiausia dėmesio skirs trims sritims: vyriausybių vykdomam tiksliniam duomenų rinkimui, kuriuo trokštama aptikti disidentus ir juos bausti; mažins išgalvotų naujienų sklaidą; trukdys klaidinančios informacijos gausinimui (kokią nors grupę ir idėją dirbtinai liaupsinančių arba dirbtinai juodinančių žinučių masiniam platinimui naudojant dirbtines priemones ar automatinius botus).

O skaitant „Respubliką“ įsiminė publikacija „B. Gruževskis, R. Kuodis. „Sėkmės Lietuva“ ir socialinis nuosmukis“. Prof. ekonomistas Raimondas Kuodis sako: „Aš nesu matęs šalies, kuri džiaugtųsi, kad žmonės iš jos išvažiuoja“.

O prof. Boguslavas Gruževskis teigia, kad valstybė mus nuskurdina du sykius. Štai jo pastebėjimas: „Valstybės biudžeto įtaka: mes perskirstome apie 13 proc. gyventojų poreikiams finansuoti, o Europos vidurkis – 19 proc. Bet už tai, ko biudžetas nefinansuoja, mes turime mokėti iš savo pajamų, kurios gerokai mažesnės nei kitose šalyse. Vadinasi, mus nuskurdina du kartus. Pirmą kartą – mes negauname paslaugos, tarkime, trūksta darželių, o kad vaikas galėtų į darželį patekti, turime mokėti iš savų pajamų, kurios yra mažiausios ES. Tai netelpa į jokius rėmus“.

Su malonumu taip pat perskaičiau 15min.lt paskelbtą interviu su Vasario 16-osios Akto originalą Vokietijoje suradusiu prof. Liudu Mažyliu. Toji rubrika vadinasi „Ypatingas svečias“. Prof. L.Mažylis kalba ne apie istorines arba politines aktualijas. Jis pasakoja, kokias knygas skaityti mėgo vaikystėje, jaunystėje, kokias skaito šiandien. Prof. L.Mažylis  vertina, gerą, naudingą knygą.

Laidos vedėja teiravosi, koks jo požiūris į Konan Doilio sukurtą Šerloko Holmso personažą. Konan Doilio pasakojimai apie seklį profesionalą jam kadaise paliko neišdildomą įspūdį.

Bet štai buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus pozicijos nebesuprantu. Ką jis norėjo pasakyti „Lietuvos ryte“ paskelbdamas tekstą „Be kaukės“. Buvęs saugumo vadovas sako: „Lietuvai grėsmė yra neaiški ES ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika, naujų rinka paieška, aktyviomis pastangomis stiprinti ES, toliau imituos darbą, pakišinės visuomenei Seimo narių mažinimo, universitetų vestuvių ar persekioti vartojančius alkoholį sekmadieniais idėjas, labai greitai atsidursime prie Rusijos su ištiesta ranka“.

Taip, neaiškios ES perspektyvos Lietuvai – grėsmė. Bet kodėl mes būtinai turime atsidurti su ištiesta ubago ranka būtent prie Rusijos sienos? Žurnalas „Valstybė“ nepailsdamas kartoja, kad ir dabar mūsų verslininkai (ir kai kuri žiniasklaida) su Rusija „ranka ranką mazgoja“. Baisu ir spėlioti: kokį prezidentą Putinas mums išrinks 2019-aisiais? Jeigu Amerikai išrinko, jeigu Prancūzijai labai padeda išsirinkti, vienas juokas jam į Lietuvos Prezidentūrą atvesti kokį Bastį arba Skardžių, o gal Uspaskichą, kuris, artodo, vėl kyla iš pelenų.

2017-05-08; 03:40

Jeigu tariamai į Lietuvą įsibrovė nedraugiškos Udijos valstybės specialiųjų pajėgų būrys ir kovotojai vilkėjo juodai, koks nelabasis pakurstė žurnalistus pavadinti juos žaliaisiais žmogeliais?

Toli gražu ne visada kaip pavadinsi – nepagadinsi. Vidaus reikalų ministras kalbėjo apie žinybines pratybas, o Šalčininkų rajono savivaldybė tai pavadino politine provokacija. 

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Geriau būtų pavadinę tiesiog ateiviais iš Marso

Prieš savaitę Šalčininkuose policijos komisariatą užpuolusius automatais ginkluotus vyrukus DELFI pavadino žaliaisiais žmogeliais. Gal taip vadintini visi, kurie su automatais kur nors braunasi ir ką nors užima? Ne, DELFI korespondentas gynybos temomis Vaidas Saldžiūnas leido suprasti, jog reikalas primena Krymo užgrobimą 2014 metų pavasarį.

Pasak jo, kai Kryme pasirodė kariai be skiriamųjų ženklų, greitai išpopuliarėjo terminas „žalieji žmogeliukai“, kuris kilo dėl naujų žalios spalvos rusiškų uniformų. Autorius dar pridėjo, jog tarsi imituodami Rusijos karius Kryme, kurie dėl savo elgesio prorusiškai nusiteikusių vietos gyventojų buvo praminti „mandagiais žmonėmis“, minėti vyrukai Šalčininkuose irgi elgėsi mandagiai: iš komisariato išleido moteris ir vaikus. Pareigūnėms pasiūlyta prisėsti. Tekste jie dar vadinami sukilėliais.

Autorius atskleidė ir jų kėslus: užgrobti policijos komisariate ginklinę, paimti įkaitų ir skelbti „Šalčininkų liaudies respubliką“. Gal todėl autorius juos pavadino dar ir liaudies respublikos išvaduotojais.

Neatsiliko ir lrytas.lt: Rusija nutarė pradėti karą su Lietuva, tačiau pirmiausia čia slapta pasiuntė vadinamuosius žaliuosius žmogeliukus, kurie pabandė įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“. Tačiau toliau tekste, sakytum autoriui pasitraukus nuo stalo, kažin kas kitas rašo: pagal pratybų scenarijų nedraugiškos Lietuvai Udijos valstybės specialiosios pajėgos (maždaug 30 žmonių) nelegaliai kirto sieną ir rengėsi užimti vieną iš pasieniečių užkardų bei Šalčininkų policijos komisariatą. Galiausiai pirmas autorius grįžta į darbo vietą ir praneša, ką po mokymų pasakė pats ministras: Buvo imituotas žaliųjų žmogeliukų įsiveržimas į Lietuvos teritoriją, taip pat jų išsilaipinimas iš traukinio. Čia pat paaiškina, jog žaliaisiais žmogeliukais buvo praminti Rusijos specialiųjų pajėgų kariai be atpažinimo ženklų, pradėję Krymo okupacijos operaciją.

Dar „Lietuvos rytas“ parašė, kad slaptų ateivių kėslas įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“ suglumino buvusį Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių, Kovo 11-osios Akto signatarą Mečį Laurinkų: Taip tiesmukai lyginti padėties toje Lietuvos dalyje su Ukrainos įvykiais negalima. „Lietuvos rytas“: Ar tai visiškai nerealu?Aišku, kad ne. Kodėl? Todėl, kad nerealu. Po trijų dienų lrytas.lt pranešė apie Šalčininkų rajono savivaldybės pareikštą pasipiktinimą Vidaus reikalų ministerijos surengtomis taktinėmis pratybomis, kurių metu siekta patikrinti, kaip tarnybos pasirengusios atremti diversantų ataką. Ir kaip niekur nieko paaiškino, kas imituota pratybų metu: Šalčininkus puola žalieji žmogeliukai, siekdami čia įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“.

Beje, ir DELFI, po kelių dienų pranešęs, kad Šalčininkų savivaldybė skundžiasi VRM pratybomis, toliau rašė kaip ir rašęs: Šis scenarijus primena 2014 metų Krymo aneksiją, kai regione ėmė veikti Rusijos kariai uniformomis be skiriamųjų ženklų ir civiliais drabužiais. Šios Rusijos pajėgos buvo pramintos žaliaisiais žmogeliukais. 

Žmonės nuolat tarpusavyje kariavo. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

Išeitų, žurnalistai nesuprato, kad savivaldybę, ir ne tik ją, papiktino kaip tik jų, žurnalistų, išvedžiojimai apie „žaliuosius žmogelius“ ir „Šalčininkų liaudies respubliką“. Jeigu viskas kaip Kryme, kaip Ukrainos rytuose, kur apsišaukė „liaudies respublikos“, tai ir Šalčininkams metamas įtarimas separatizmu.

Lenkų kresy.pl parašė kaip visada be atodairos: Tai ne pirmas atvejis, kai Lietuvos saugumo tarnybos vietinius lenkus vaizduoja potencialiais diversantais. Internetiniame leidinyje L24.lt  lenkų politologas (Bogusław Rogalski) irgi nevyniojo žodžių į vatą: Šiuose pratybose lenkus pavertė priešais Donbaso separatistų pavyzdžiu. Tai aiški provokacija! Rusijos inforeactor.ru ir dar keli internetiniai leidiniai rado reikalinga pakartoti tai, ką parašė kresy.pl (o kaip gi – Lietuvoje metamas šešėlis tautinei mažumai!).

Tiesą sakant, Rusijos ginkluotųjų pajėgų specialiosios pajėgos – žalieji žmogeliukai, arba mandagūs žmonės – nė kojos nebuvo įkėlusios į tas „respublikas“ (kvailystė būtų buvę siųsti Rusijos ginkluotųjų pajėgų Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) specialiosios paskirties dalinius nedidelių miestų milicijos skyrių ir kitų administracinių pastatų užėmimui – ne tas lygis). Tačiau užtenka dalyvavimo „Krymo referendume“, kuriame jie, Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžiais, garantavo sąlygas laisvam valios reiškimui. Krymo aneksijos pirmųjų metinių proga „Komsomolskaja pravda“, tebesidabinanti sovietiniais ordinais, išspausdino tekstą „Krymo prijungimas: kaip žalieji žmogeliai tapo mandagiais žmonėmis“ (Присоединение Крыма: Как „зеленыечеловечки“ стали „вежливыми людьми“). Pasak autorių, paslaptingai atsiradę ginkluoti žmonės žalia uniforma garantavo taikų pusiasalio perėjimą į Rusijos sudėtį

Kaip sakė Mečys Laurinkus, valstybė ir jos struktūros gali imituoti pačius įvairiausius dalykus, tad, sutikime, ir nedraugiškos Lietuvai Udijos valstybės specialiųjų pajėgų kovotojai gali iššokti iš traukinio, su šypsena aiškinti prieš TV kamerą apie siekį įkurti nepriklausomą respubliką, kurioje būtų gerbiamos mūsų teisės (tik jų?), eiti su policininkais ir policininkėmis ristynių… Tačiau Lietuvos kariuomenei bręstantiems jaunuoliams ir būsimiems policininkams neturėtų susidaryti įspūdis, jog lygiai taip veikia ir Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos. Nebent po Šalčininkų įvykių žalieji žmogeliai, jie gi – ir mandagūs žmonės, į savo kovinį arsenalą įtraukė dar vieną gudrybę: padrikai puolant lietuviškai šaukti: Vyrai, nešaudykite, tai tik pratybos!

Tikrasis vardas – Krymo okupantai

 „Komsomolskaja pravda“, prieš atskleisdamas kai kurias kariniu požiūriu puikios specialiosios operacijos paslaptis, papasakojo anekdotą ne anekdotą, kaip atsirado daug patrauklesnis žaliųjų žmogelių (ironija) pakaitalas – mandagūs žmonės. Esą žurnalistai klausinėjo naktį į vasario 27-ąją Krymo Autonominės Respublikos aukščiausiosios rados pastate budėjusių ir paryčiais nežinomų ginkluotų žmonių išvesdintų darbuotojų, kaip ateiviai su jais elgėsi. Kokie jie? Ir vienas santechnikas, kurį ateiviai pakėlė iš miegų ir gerokai sutrikusį palydėjo iki durų, pagalvojęs, atsakė: Žinote, tokie… mandagūs… Ukrainos prokurorai šį „mandagumą“ tą pačią dieną kvalifikavo kaip „teroristinį aktą“.

Tikrai žinoma, kaip mandagūs žmonės išplito Internete, virto tuo, kas angliškai vadinama Internet meme. Ukrainos svetainė (Политнавигатор) pranešė, ką žurnalistai sužinojo Krymo milicijoje: Apie pirmą valandą nakties užimtas Simferopolio oro uostas – tų pačių žmonių (turima galvoje Krymo parlamento ir vyriausybės pastatai). Su ginklais, kresni, tokia pačia apranga. Apsaugos viršininkas pranešė, kad jo žmonių mandagiai paprašė išeiti. Vienam internetiniam aštrialiežuviui tai pasirodė esant net komiška: nežinomi asmenys užima strateginius objektus ir dar mandagiai kreipiasi – mandagūs žmonės!

Netrukus naujas žaliųjų žmogelių vardas sumirgėjo Rusijos ir užsienio žiniasklaidoje. Britų „The Telegraph“ kovo 2 d. išspausdino straipsnį „Ukraine crisis: ‘Politepeople’ leading the silentinvasion of the Crimea“. Pasigavo jį ir Kremliaus propagandistai: daugiau nereikėjo sukti galvos, kaip paaiškinti, kas yra tie nė kokiu vardu neprisistatantys ginkluoti asmenys. Ir vaikai žinojo, jog Kryme žalias uniformas be skiriamųjų ženklų vilki Rusijos kariai, tačiau klasikinės televizijos priemonėmis to įrodyti buvo neįmanoma (Slon.ru). Mandagūs žmonės – chi-chi-chi…

Jau po „referendumo“ į Krymą atvykusio garsiojo Rusijos armijos dainų ir šokių ansamblio choras traukė liaupsę „Mandagūs žmonės“. Rusijos gynybos ministerijos įmonė „Vojentorg“ įregistravo prekės ženklą „Mandagūs žmonės“. Rusijos naujienų agentūros „Novosti“ apklaustų ekspertų nuomone, šis sparnuotas posakis palaipsniui virsta nauju Rusijos ginkluotųjų pajėgų simboliu. Putinas 2015 metų pradžioje vasario 27-ąją paskelbė šventine diena – Specialiųjų operacijų pajėgų. Tuo tarpu kalbininkai šį sparnuotą posakį laiko eufemizmu – švelnesniu pasakymu, vartojamu vietoj nemalonaus, nepadoraus, įžeidžiančio, bauginančio. Tas slepiamas tikrasis vardas – „Krymo okupantai“.

Ne avinėlių tylėjimas…

Kokias kariniu požiūriu puikios specialiosios operacijos paslaptis atskleidė „Komsomolskaja pravda“ minėtame tekste? Pasirodo, Rusijos prezidentas iš gynybos ministro ir generalinio štabo viršininko pareikalavo, kad rusų karių veiksmai Kryme būtų kuo mandagiausi ir net inteligentiški (в высшей мере вежливыми и даже интеллигентными). Kaip čia neprisiminsi pirmosios Krymo aneksijos, 1783 metais, kai Rusijos valdovė Jekaterina II reikalavo, kad visa rusų kariuomenė, okupavusi pusiasalį, su gyventojais elgtųsi draugiškai, nedarytų skriaudų. Tiesa, imperatorė neslėpė, kieno kariuomenė ten šeimininkauja, o dėtis Krymo totorių bičiuliais ragino tam, kad šiems nė mintis nekiltų priešintis. Netrukus būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas be gailesčio susidorojo su maištą pakėlusiais stepių gyventojais – nogajais. 

Mirtina dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Putinas gerokai pranoko pirmtakus nekonvencinėmis gudrybėmis. Rusijos prezidentas pareiškė galintis pasinaudoti jam suteikta teise įvesti į Ukrainą kariuomenę tuo atveju, jeigu reikės ginti Ukrainos piliečius. Ir tegul kas nors iš Ukrainos karių pamėgina šaudyti į savo žmones, rusų kariai stovės žmonėms už nugarų, ne jų priekyje, o už jų. Tuo tarpu žalieji žmogeliai veikė Kryme jau pusantros savaitės. Stotis už moterų ir vaikų nugarų jiems neprireikė, tačiau mandagūs žmonės vaikščiojo ne vieni. Juos į strateginius objektus lydėjo, o tiksliau vedė Krymo savigynos pajėgų savanoriais pasivadinę vietiniai (kaip vėliau paaiškėjo, daugiausia buvę milicijos darbuotojai ir kariai).

Nežinomiems ginkluotiems asmenims užėmus Simferopolio oro uostą ir likus jo saugoti, pakalbinti juos veržėsi Ukrainos ir užsienio šalių žurnalistai, tačiau veltui. Jų neprileido savanoriai, tiksliau vienas jų vadų – buvęs Ukrainos milicijos karininkas Vladimiras Mercalovas. Jis vadinamas vienu pagrindinių Krymo pavasario veikėjų, tai jį Putinas netrukus apdovanojo aukštos prabos ordinu ir dar medaliu. Jis dalyvavo užimant strateginius objektus, vedė derybas su Ukrainos karinių dalinių vadais dėl pasidavimo. Žalieji žmogeliai tylėjo it žuvys – kaip ir buvo liepta, o kalbėjo šis iš tikrųjų mandagus žmogus. Jis atsiskaitinėjo aukštam Rusijos gynybos ministerijos pareigūnui Olegui Belavencevui, kurį Putinas netrukus paskyrė savo atstovu „Krymo federalinėje apygardoje“.

Vėliau Mercalovas (kai skaudžiai nukentėjo nuo savųjų) prisipažino Simferopolio oro uoste žurnalistų akivaizdoje turėjęs dėtis kvailiu: iš kur jis galįs žinoti, ar tai Rusijos kareiviai? Jis nesąs ekspertas, o tai, kad jie su Kalašnikovo automatais, tai pusė pasaulio juos nešioja. Vienas oro uoste uždarbiaujantis taksistas šitaip pajuokavo: Mus užgrobė ateiviai iš kitos planetos. Žalieji žmogeliai. Rusiškai nekalba, ukrainietiškai, totoriškai – irgi. Bet viską užima – hipnozės galia, reikia manyti.

Galia iš tikrųjų reiškėsi. Štai ką papasakojo internetiniam leidiniui „Meduza“ (meduza.io) medaliu „Už Krymo sugrąžinimą“ (За возвращение Крыма) apdovanotas Olegas Teriušinas, 2014-aisiais tarnavęs seržantu 31-oje atskirojoje gvardijos desantinėje šturmo brigadoje Uljanovske: Aliarmas, lėktuvai, sunkvežimiai, galiausiai desantinio laivo triumai – vasario 24 d. rytą desantininkai išlipo į denį ir pamatė per dvi paras atsiradę Sevastopolyje, Juodosios jūros laivyno bazėje. Niekas, išskyrus vadus, nė nenutuokė, ką jiems reikės daryti. Vos nužengus iš laivo į krantą, mums įsakė nuimti visą valstybinę simboliką ir kariuomenės skiriamuosius ženklus. Su pašaliniais nebendrauti, nekalbėti telefonu su artimaisiais. Ir būti pasirengusiems vykdyti bet kokį įsakymą.

“Meduzos” pašnekovo manymu, jie buvę tarp pirmųjų, kuriuos pradėjo vadinti mandagiais žmonėmis, o brigadą pasiuntė į Krymą visos sudėties Rusijos kariuomenės galiai pademonstruoti (tiesą sakant, jie buvo niekieno kariuomenė, nes antsiuvus su Rusijos vėliavos spalvomis jiems grąžino tik po „referendumo“).

Kaip mandagūs žmonės bendravo su Krymo gyventojais, „Meduzai“ papasakojo Rostislavas Lomtevas, tuometis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų jūros pėstininkų 1-ojo atskirojo bataliono vado pavaduotojas auklėjamajam darbui. Rusijos kareiviai įtaisė prie dalinio vartų nedidelę stovyklą, pastatė palapinę, kurioje gyventojams pilstė arbatą ir degtinę. Kitoje palapinėje dalijo agitaciją, o prie kontrolinio praleidimo punkto pastatė automobilį su megafonu, per kurį moteris ragino dalyvauti mitinguose. Ji pasakojo žmonėms, kad ukrainiečių karinės dalies teritorijoje slepiasi fašistai, kurie rengiasi žudyti paprastus žmones. Žmonės rinkosi, prisigerdavo ir pradėdavo koncertus. Vieną kartą prie dalinio susirinko apie 500 žmonių, ir jeigu jiems būtų įsakę, jie būtų išgriovę vartus. Mes, žinoma, išėjome ir paaiškinome, kad šaudyti nesirengiame.

Tikslaus skaičiaus Rusijos karių, veikusių Kryme be atpažinimo ir skiriamųjų ženklų, nežinoma, kai kuriais duomenimis, iki prasidedant krizei pusiasalyje buvo 16 tūkst. Rusijos karių, o dar 9 tūkst. buvo atskraidinta. Ta pati  „Komsomolskaja pravda“ ne be didžiavimosi parašė, kad Rusija į Krymą pasiuntė Specialiųjų operacijų pajėgas, kurias sudarė žvalgai, desantininkai, kitų kariuomenės rūšių specialieji padaliniai. Tai pajėgos, kurios, įsakius, bet kuriuo momentu gali susiburti į 30 tūkst. durtuvų junginį su vieninga vadovybe ir atsidurti bet kurioje planetos vietoje. Pradėję pasakojimą apie kuo mandagiausią ir net inteligentišką veikimą, šio leidinio autoriai baigė tuo, ką esą pasakė jų kalbinti NATO karininkai: Mes nesitikėjome iš rusų tokio ryžtingo įžūlumo (решительной наглости). Putinas nemelavo, kad prieš „referendumą“ Kremliaus siųstieji žmonės domėjosi Krymo gyventojų nuotaikomis, tačiau nutylėjo, kaip žmonės atsiliepė apie jį patį: daugelį stipriai nuvylė tai, kad Rusijos prezidentas atsisakė pripažinti mandagiuose žmonėse savo kareivius, tai yra sumelavo į akis.

Sevastopolyje jų laukė 20 metų

Prieš du mėnesius Rusijos centrinė valstybinė informacijos agentūra TASS išspausdino pokalbį su Aleksejumi Čalyjumi,verslininku ir anų dienų Sevastopolio liaudies meru, kuris įsiminė  pirmiausia tuo, kad Kremliuje Krymo ir Sevastopolio priėmimo į Rusijos sudėtį sutartį pasirašė vilkėdamas megztinį. TASS jį vadina irgi vienu pagrindinių 2014 metų rusų pavasario veikėjų. Interviu antraštėje pateikiami jo žodžiai: „Mes rengėmės 2014 metų įvykiams daugelį metų“ (Алексей Чалый: мы готовились к событиям 2014 года много лет).

Pasak šio veikėjo, jau 1993 metais belstasi į Rusijos Aukščiausiąją tarybą su prašymu pripažinti Sevastopolį Rusijos miestu, tačiau Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas liko ištikimas Susitarimui dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo (1992). Pasitaikė dar keletas palankių progų įeiti į Rusijos sudėtį, tačiau tam neatsirado juridinės dingsties, anot Čalyjaus, tokio laikotarpio, kada Ukrainoje neveiktų įstatymai (период беззакония). 2004-2005 metais oranžinės revoliucijos metu valdžia Kijeve buvo perduota teisėtai. 2008-aisiais, kai vyko karas Pietų Osetijoje ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka įsakė neįleisti iš tos operacijos grįžtančių Juodosios jūros laivyno pajėgų į Sevastopolį, – tada mes irgi rengėmės užgrobti valdžią mieste (готовились к захвату власти в городе), tačiau nepavyko, kaimynystėje gyvenantys karininkai tiesiog neišdrįso šaudyti vienas į kitą. O štai 2014-aisiais…

Pasirodo, Čalyjus per dešimt metų buvo sukūręs Sevastopolyje žiniasklaidos tinklą, per kurį suskato skleisti priešingą Euromaidanui propagandą. Pats parašė kreipimąsi į Ukrainos deputatus ir prezidentą su reikalavimu atsisakyti asociacijos sutarties Europos Sąjunga, kurį pasirašė 69 žmonės. 2014-ųjų vasario 21-ąją, penktadienį, Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pabėgus iš Kijevo, jis supratęs, jog telikusi viena diena šitai revoliucijai (эту самую революцию) sukelti ir nutarė vasario 23 d. sukviesti žmones į mitingą (mes jau trys mėnesiai tam ruošėmės, liaudis buvo pasirengusi, mobilizuota). Tačiau, kaip prisipažino šiame interviu, suprato Putiną juos palaikysiant tik vasario 27-ąją, kai paryčiais nežinomi žmonės įėjo į Krymo aukščiausiosios tarybos rūmus ir iškėlė virš jų Rusijos vėliavą.

Putino žodžiais, specialiųjų tarnybų vadovams jis pavedęs imtis darbo dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį vasario 23-iosios paryčiais, Žiemos olimpinių žaidynių Sočyje uždarymo išvakarėse. Ant Rusijos gynybos ministerijos medalio „Už Krymo sugrąžinimą“ reverso matome datą: 20.02.14-18.03.14, ir reikėtų suprasti, kad darbas prasidėjo vasario 20-ąją, kai Janukovyčius dar vykdė Ukrainos prezidento pareigas (tą dieną įsakė šaudyti į Euromaidano protestuotojus, o kitą dieną pasirašė Susitarimą dėl politinės krizės Ukrainoje sureguliavimo). Laisvės radijas“ atkreipė dėmesį, jog 2014-ųjų vasario pabaigoje-kovo pradžioje viskas klostėsi labai panašiai, kaip buvo aprašyta dar 2008 metais internetiniame leidinyje „Ruskij žurnal“ (Операция „Механический апельсин“), vadovaujamame pagarsėjusio Kremliaus politinių technologijų kūrėjo Glebo Pavlovskio. Ten buvo aiškinama, kokia dingstimi ir kaip Rusijos kariuomenė galėtų užimti Krymą (tiesa, pusiasalį prijungti prie Rusijos manyta po dvejų metų). Tame scenarijuje buvo numatyta įvykdyti ir tokį parodomąjį-grasomąjį branduolinį sprogimą naktį (apskritai, daug kas daryta naktimis) stratosferoje viršum Pripetės pelkių pietinės dalies…

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar „Rusų žurnale“ rašyta, kad vykdant šį scenarijų dėl Kijevo valdžios svyravimų rimto pasipriešinimo nekils. Taip ir atsitiko 2014-aisiais. Teoriškai, sutinkamai su statutu, Ukrainos kariai galėjo atidengti ugnį į užpuolikus, tačiau politinė bei karinė vadovybė taip ir neapsisprendė, kaip elgtis. Ateiviai veikė be triukšmo, minkštai… Scenarijuje buvo nepamirštas ir vietinių gyventojų palankumas Rusijai. Kaip matome iš Čalyjaus atviravimų, vietiniai gyventojai nesėdėjo rankų sudėję, laukdami to momento, kai Ukrainoje neliks teisėtos valdžios ir įsikiš Rusija.

Beje, dėl teisėtos valdžios nebuvimo, tai buvęs liaudies meras prisipažino be perstojo derėjęsis su Ukrainos valdžia (naująja), Sevastopolis mokėjo mokesčius į Ukrainos biudžetą ir netgi spėjo gauti iš jo nemažai pinigų. Kaip prisimename, Putinas pasakė Rusijai nesant reikalo laikytis susitarimo dėl saugumo garantijų Ukrainai, nes tokios valstybės jau nėra…

Štai tokie dalykai prisimena, kai prasižiojama apie žaliuosius žmogelius.

O jeigu iš tikrųjų būtų pradėję atsišaudyti?

…Šalčininkuose pareigūnai irgi nešaudė į užpuolikus. O juk jie turėjo nežinoti, jog dalyvauja pratybose, treniruotėje diversantų atakai atremti. Sutinkamai su Policijos įstatymo 28 straipsniu (Šaunamųjų ginklų ir sprogmenų naudojimas) pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenis, atremdamas ginkluotą įsiveržimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir dar ne vienu atveju, tarp jų ir kai ginklu puolamos valstybės ar savivaldybių įstaigos; gali panaudoti ginklą ir šiuos užimtus objektus išlaisvindamas. Tačiau kai puola žmonės su automatais, o kartu su jais bėga TV žmonės su kameromis… Kaip žinome, savo piktadarystes fiksuoja tik “Islamo valstybės” teroristai.

Policijos įstatymo tame pačiame straipsnyje sakoma, kad pareigūnai turi būti specialiai parengti ir reguliariai tikrinami, ar jie sugeba veikti situacijomis, susijusiomis su šaunamojo ginklo ar sprogmenų naudojimu. Pareigūnų parengimo ir tikrinimo tvarką nustato Vyriausybė. Sunku inscenizuotą policijos komisariato užpuolimą pavadinti pratybomis: pratybose abi pusės paprastai žino, ką daryti, ir mokosi tai daryti.

Netikėtose pratybose dalyvavęs pareigūnas (lrytas.lt) prisipažino, jog jie nežino, kaip elgtis daugeliu ekstremalių kasdienių situacijų (juo labiau hibridinio karo atveju) ir neturi ko reikia kasdienėms užduotims atlikti (jau nekalbant apie galimą valstybės užpuolimą). Jeigu iš tikrųjų nežino ir neturi, tai ką lavinti ir ką tikrinti?

Kita vertus, pareigūnai susidūrė su tam tikra provokacija, pasakykime, žinybine, ir nežinia, kas vienam ar kitam jų galėjo tuo metu ateiti į galvą. Nesinorėtų tikėti, jog Vyriausybė būtų nustačiusi tvarką, kuri stato pareigūnus į tokią padėtį.

2017.04.19; 08:34

Sigitas Jagėla

Vos tik VSD paskelbė naują ataskaitą apie Lietuvai praėjusiais metais kilusius ir būsimus pavojus, kur buvęs – kur nebuvęs pasirodė Mečys Laurinkus. Pasiraitojęs rankoves puolė kritikuoti dokumentą.

Kas skaito „Lietuvos rytą“, tam turėtų būti žinoma buvusio VSD bei diplomato komentarų kryptis. M.Laurinkus senokai kritikuoja mūsiškius tarsi leisdamas suprasti, kas Lietuvoje geriausiai susigaudo subtiliuose šnipų karuose.

Taip, M.Laurinkus nėra diletantas. Turi specifinių žinių, patirties. Valdo plunksną. Jo tekstus skaityti nėra nuobodu. Bet kartais buvęs VSD vadovas jau primena Rusijos interesus ginantį advokatą.  

Naujausiame dviejų skilčių komentare „Be kaukės“ („Lietuvos rytas“, balandžio 8 d.) aptikau per dešimt keistokų M.Laurinkaus tezių.

Pavyzdžiui, M.Laurinkui nepatinka, kad Lietuva vangiai reagavo į teroro išpuolį Sankt Peterburge. Belieka gūžtelėti pečiais. O kaip kitaip mes galėjome pasielgti? Derėjo paskelbti trijų dienų valstybinį gedulą, iki pusės nuleisti juodais kaspinais paženklintas valstybines vėliavas? O gal mums būtų tikę demonstratyviai raudoti, kaip savo diktatoriaus raudojo Šiaurės Korėjos žmonės? Nejaugi teisinga tiek daug tautų nuskriaudusiam ir vis dar tebeskriaudžiančiam Kremliui iš buvusių aukų tikėtis labai nuoširdžių užuojautų?

M.Laurinkus pyksta, kad Lietuva tik „apsidairiusi, kaip elgiasi kitos ES valstybės, pagaliau išspaudė užuojautą Rusijos žmonėms“. Na, užuojautos pareiškimas Rusijos žmonėms nėra užuojautos išspaudimas. Nebent M.Laurinkus geba išmatuoti, kiek oficialiose Prezidentės, Užsienio reikalų ministro, Seimo Pirmininko ir Ministro Pirmininko užuojautose esama nuoširdumo ir kiek – dirbtinumo. Įdomu, o prie kokių – nuoširdžių ar išspaustų – užuojautų M.Laurinkus priskirtų tas, kurios reiškiamos nuo teroro aktų nukentėjusiems pancūzams, švedams, norvegams, egiptiečiams, sirams?

Galų gale kodėl blogai elgiamės, jei savo žingsnius bandome derinti su ES valstybėmis? Bent kol kas esame gausi bendra šeima, kurioje aštresnių kampų gludinimas – neišvengiamas kaip neišvengiami ir nesusipratimai.

M.Laurinkui nepatinka, kad „net iš nakties patalo staiga pakeltam Lietuvos piliečiui aišku, kas yra didžiausia mūsų valstybės grėsmė“. Banalu. Šią nuostatą pakeisti – ne mūsų jėgoms. Kai tik Rusija liausis skriaudusi savo kaimynes, lietuviai lengviau atsikvėps. Kitokie variantai – neįmanomi. Negi tikima abrakadabra: pirma lietuviai nustoja bijoję Rusijos, tada Kremlius liaunasi rodęs iltinius dantis?

M.Laurinkus stebisi: „Nors Rusija savo veiksmams taip pat turi paaiškinimus, „grėsmių vertiname“ jie neminimi. Laikomasi nuostatos, kad tokio žanro kūrinyje, kurį visuomenei pateikė VSD, nėra taikomas principas – audiatur et altera pars (išklausyk ir kitą pusę).“

Šis priekaištas – pats netikėčiausias. Kremlius visąlaik rasdavo priežasčių pasiteisinti, kodėl grobia svetimas žemes. Bet ar mes privalome įsiklausyti į Rusijos argumentus, kodėl ji nejaukiai jaučiasi, praradusi Baltijos valstybes, kodėl negali laimingai, sočiai ir gražiai gyventi be Moldovos, Gruzijos, Ukrainos? O gal M.Laurinkus žino tokių pasaulio žvalgybų, kurios išklauso „kitą pusę“? Kokioje Rusijos grėsmių analizėje bent žodeliu užsimenama apie lietuvių lūkesčius? Rusijos slaptųjų ir karinių tarnybų vadovai niekad nesvarstė, girdi, karinių pratybų „Zapad – 2017“ organizavimas prie Lietuvos sienų – netaktiškas Kremliaus žingsnis, verčiantis lietuvius nerimauti, pergyventi, baimintis. Kremlius niekad taip nesvarstė ir nesvarstys. Jei mes reikalautume iš Rusijos šitaip žvelgti į pasaulį, mus tikriausiai palaikytų bepročiais. Ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose. Bet kodėl tada mes skatinami elgtis tarsi savižudžiai?  

M.Laurinkus stebina savo žiniomis: „Iš to, kas vyksta Ukrainoje, tiesiogiai neseka, jog tai galėtų pasikartoti ir Lietuvoje“. O kas seka iš į gabalus dirbtinai plėšomos Ukrainos nelaimės? Be Ukrainos Rusija nepajėgi įgyvendinti Eurazijos vizijos, o štai be Lietuvos, Latvijos ir Estijos – Rusijos Eurazijos vizija Kremliui atrodo užbaigta, pilnakraujė? Net jeigu Kremliui iki absoliučios laimės tetrūksta Krymo ir Rytų Ukrainos, o su Baltijos valstybių atitolimu ji galutinai susitaikė, ar tai reiškia, kad Lietuva vardan asmeninės ramybės privalo išduoti Ukrainą?

Iš kur toks M.Laurinkaus pasitikėjimas: užpuolusi Lietuvą neva Rusija gali tikėtis … „galingos sistemos, NATO, atsako ir sankcijų tikrai ne personalijų atžvilgiu“. Kad NATO yra galinga sistema, – mes žinome. Bet ar esame tikri, koks būtų konkretus atsakas? Galingas kaip pati sistema, ar simbolinis, kai šūviai agresoriaus pusėn paleidžiami vardan pasiteisinimo „bandėme priešintis, bandėme apginti“?

M.Laurinkui atrodo nuoširdus Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo raginimas „gyventi draugiškai“. Pasak M.Laurinkaus, „girdinčiam tai daug pasako“. Ką pasako? Kol kas tik tiek – Rusijos vadovų kalbos visuomet skirdavosi nuo darbų. Istorija žino šimtus pavyzdžių, kai Rusija sulaužydavo visus savo iškilmingai ištartus įsipareigojimus. Visi, kurie aklai pasitikėjo Rusijos garbės žodžiu, anksčiau ar vėliau nukentėdavo. Atvirai kalbant, tiesiog keista, kad su ponu M.Laurinkumi tenka ginčytis dėl akivaizdžiausių tiesų.

Vienintelė tema, kurią teksto „Be kaukės“ autorius narplioja pagrįstai, – ekonomika. „Lietuvai grėsmė yra ES neaiški ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika (…), labai gretai atsidursime prie Rusijos sienos su ištiesta ranka“. Teisingai rašo M.Laurinkus dienraštyje „Lietuvos rytas“. Taip gali nutikti. Po kelerių metų į Lietuvą baigs plūsti ekonominė europietiška parama. Niekas neapsaugotas ir nuo ES griūties. Bet oficialusis Vilnius elgiasi taip, tarsi žinotų, iš kur paimsime pinigų, kai Briuselis ir Strasbūras nebedalins eurų arba subyrės. O juk nežino.

Ir vis dėlto įžvalgiojo M.Laurinkaus knieti pasiteirauti, kuo čia dėta VSD ataskaita dėl būsimų grėsmių valstybei? Ekonomika – pirmiausia Vyriausybės ir Seimo galvos skausmas. Ar tik M.Laurinkus nepainioja adresų?

Baigdamas savo įžvalgas „Be kaukės“ autorius tarsi kirviu nukirto: „Grėsmių vertinimais tegu užsiima politologai“. Tai kuo tada užsiimti Lietuvos valstybės saugumo departamentui, jei jam nebegalima „vertinti grėsmių“? Juolab kad keli politologai jau apsijuokė. Jie viską išmanančiųjų tonu kritikavo VSD dėl to, kad šis atidžiau nei iki šiol pažvelgė į Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas – pamatė galimų silpnųjų vietų. Tuo tarpu Kęstučio Girniaus, Andžėjaus Pukšto teigimu, toje sferoje problemų nėra ir negali būti.

Tačiau balandžio 11-ąją surengtos netikėtos karinės pratybos Šalčininkų krašte akivaizdžiai parodė, kaip vietiniai gyventojai „skuba“ pranešti Vilniui apie jų gatvėse pasirodžiusius įtartinus ginkluotus vyrus, o Šalčininkų policininkai „profesionaliai“ atremia netikėtai pasirodžiusių vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ ataką.

2017.04.12; 08:15

Daugiau analizuoti intrigas lipdant valdančiąją koaliciją nėra prasmės. Rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga po ilgų apsimetinėjimų ir nenatūralių apgailestavimų prisipažino – valdant Lietuvą jiems talkins ne solidžią antrąją vietą politinėse varžybose iškovoję konservatoriai, o rinkimus skaudžiai pralaimėję socialdemokratai. Ir šis „valstiečių“ – socialdemokratų tandemas, regis, gyvuos amžinai. 

Centre: konservatorius Žygimantas Pavilionis (su kepure), laikantis JAV vėliavą.
Centre: konservatorius Žygimantas Pavilionis (su kepure), laikantis JAV vėliavą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

TS-LKD tampa skaitlingiausia opozicijos jėga. Ar konservatoriams derėtų verkti, kad ne jie pateko į ketverius metus Lietuvą valdysiančią koaliciją? Nemanau, kad tai – didelė bėda. Jau pirmosiomis valandomis po rinkimų rezultatų viešo paskelbimo buvo matyti: Ramūnas Karbauskis nemėgsta konservatorių – krikščionių demokratų. Antikonservatoriškų R.Karbauskio nuostatų nepastebėjo tik tie, kurie nenorėjo jų įžvelgti. Tad LVŽS ir TS-LKD koalcija vargu ar buvo įmanoma, net jei Gabrielius Landsbergis būtų jiems itin uoliai pataikavęs. 

Tačiau tai – ne vienintelė priežastis, kodėl konservatoriams – krikščionims nederėtų nusiminti (per prievartą mielas vis tiek nebūsi). Egzistuoja dar ir gyvenimiškosios patirties patikrinta pragmatiška taisyklė: į valdžią verta eiti tik tuomet, kai Seime turi užtektinai skaitlingą ir ištikimą daugumą. Jei tokių raumenų parlamente nėra, geriau sėdėti opozicijoje.

Tad tapdama stipriausia opozicine jėga G.Landsbergio komanda dar turės galimybių parodyti savo pranašumus ir deramai pasiruoš naujiems Seimo rinkimams 2020-aisiais metais.

O štai Žygimanto Pavilionio pozicija, esą jų partijai 2016-ųjų rudenį derėjo bet kokia kaina veržtis į valdžią, – nesuprantama. Nesuprantama pirmiausia todėl, kad tapę „jaunesniuoju broliu“ konservatoriai nepajėgtų įgyvendinti savo politinių nuostatų ir tuo pačiu susikompromituotų rinkėjų akyse. Nejaugi buvęs diplomatas nemato šio pavojaus?

Juolab įtartini pareiškimai, girdi, „Maskva labai pasistengė, kad konservatorių neliktų valdančiojoje koalicijoje“.

Kad Kremlius deda milžiniškas pastangas sukompromituoti konservatorius su krikščionimis demokratais, – nieko nuostabaus. Imperinė Rusija šią politinę jėgą šmeižia, kritikuoja, neigia, koneveikia, bara, kompromituoja visais jai įmanomais būdais nuo pat 1990-ųjų, vos tik Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku tapo prof. Vytautas Landsbergis. Jei pamiršote kryptingas propagandines akcijas, nukreiptas prieš profesoriaus komandą, atsiverskite to meto spaudos leidinius. Kai kuriuose – nė vieno palankaus žodžio apie Kovo 11-osios Aktą paskelbusias jėgas. Viskas, ką jie daro, – blogai arba labai blogai.  Nutiko Lietuvoje nelaimė – kalti ne tie, kurie ją išprovokavo, o būtent konservatoriai. Šis puolimas, beje, buvo nuolatinis, kryptingas, nuoseklus. Jis tęsiasi iki šiol. Reikia tik stebėtis, kad ši politinė jėga tokiomis nepalankiomis sąlygomis išliko gyvybinga ir sugebėjo iškovoti kelias dešimtis mandatų.

Tačiau užuominos apie „Maskvos pastangas“ šį sykį greičiausiai turėjo visai kitokią prasmę. Kad buvęs Lietuvos interesus kadaise Amerikoje profesionaliai gynęs diplomatas galėjo turėti įtartinų minčių, lapkričio 6-ąją diskutuota Nemiros Pumprickaitės vadovaujamoje LRT televizijos laidoje „Savaitė“. Konservatorių – krikdemų partijos lyderis G.Landsbergis gūžčiojo pečiais. Nesibičiuliauti su R.Karbauskio partija nusprendęs partijos prezidiumas – Maskvos įkaitai, Maskvos valios vykdytojai? Partijos pirmininkas G.Landsbergis kolegai partiečiui Ž.Pavilioniui pažėrė priekaištų: „politinė nepatirtis, karštakošiškumas arba nežinomi motyvai“. O gal, sakau, tiesiog pragmatiškumas – noras vadovauti svarbiai ministerijai ne po ketverių metų, o dabar, čia, nedelsiant? Gal turima dar didesnių ambicijų – tapti partijos lyderiu?

Beje, lietuviškojoje žiniasklaidoje net šiandien, kaip ir prieš 20 metų, vyrauja straipsniai, kurių autoriai, kad ir atsargiai, bet vis tik linkę visur ir visada kaltinti konservatorius su krikdemais. Per pastaruosius mėnesius, kai įsisiūbavo rinkiminės aistros, aptikau, berods, tik vieną straipsnį, kuriame konservatoriai kritikuojami geranoriškai. Tai – Broniaus Matelio publikacija „Valdančiosios koalicijos paieškos: kas, kam ir kokias pažymas turėtų nešioti“ („Lietuvos rytas“).

Taip, G.Landsbergis po pirmojo rikimų turo įsivaizdavo jau esąs premjeras. Po antrojo rinkimų turo suprato, kad šį sykį, deja, neteks tapti Ministru Pirmininku. Tad ar nuostabu, kad jaunasis politikas nusiminė ir priešiškai nusiteikusiųjų pašaipiai kamantinėjamas įsižeidė? Br. Matelio patarimas logiškas – nereikėjo įsižeisti. Tiesiog vertėjo pajuokauti, kad buvo pamiršęs: „viščiukus skaičiuoja rudenį“. Tačiau Br. Matelio patarimas, jog „politikui privalu išmokt pralaimėti“ bei „politika – stipriųjų užsiėmimas“, -panašus į draugišką patarimą.

Bent jau draugiškesnis už buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus portale lrytas.lt paskelbtas įžvalgas „Kovos dėl valdžios įkarštyje – nepamatuotos konservatorių ambicijos“. Straipsnio autoriaus priešiškumas konservatoriams – akivaizdus. Ypač įsiminė M.Laurinkaus sakinys: „Pagaliau smūgis į paširdžius – tegul koalicijos partneriai atneša rentgeno nuotraukas iš Valstybės saugumo departamento“.

Žinoma, G.Landsbergio pareiškimai, kad koalcijos sutartį pasirašantieji privalėtų savo praeitį savanoriškai patikėti VSD patikroms, – netikėtas. Gal net iššaukiantis. G.Landsbergis tarsi norėjo pasakyti: „mes – švarūs it krištolas, o kas jūs tokie?“ Įžūlus dar ir dėl to, kad lietuviškieji įstatymai tokių patikrinimo procedūrų nenumato.

Ir vis tik norėtųsi prisiminti posakį, jog atsarga gėdos nedaro. Jei įstatymai tokių patikrinimo procedūrų nenumato, gal reikia tobulinti įstatymus, užuot priekaištavus šią idėją iškėlusiems?

Įtartina dar ir tai, kad 2017-aisiais metais lėšų mūsų saugumui numatyta šiek tiek mažiau, nei buvo skiriama šiais, 2016-aisiais, metais. Finansų ministerijos pateiktas pasiūlymas nurėžti tegul ir nedidelę sumą iš VSD biudžeto – sveiku protu nesuvokiamas. Visoms panašaus pobūdžio struktūroms finansavimas padidės. Ir Priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, ir Viešojo saugumo policijai. O štai žvalgybai, kuri yra pirmoji šalies apsaugos linija, – norima nurėžta.

Štai čia Maskvos pastangas įžvelgti jau lengviau… 

Informacijos šaltinis – www.draugas.lt (Amerikos lietuvių laikraštis).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: JAV vėliavą laiko konservatorius Žygimantas Pavilionis (su kepure).

2016.11.08; 07:46

Gintaras Visockas

Iš atminties neišdyla Lietuvos televizijoje matyta laida, kurioje mūsų buvę ir esami ambasadoriai dalinosi prisiminimais apie pirmuosius diplomatinius Lietuvos žingsnius sprūstant iš Sovietų Sąjungos kalėjimo.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai.
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai.

Prasminga prisiminti dramatiškas 1990 – 1992-ųjų akimirkas. Jos suteikia optimizmo, atneša pasitikėjimo savosiomis jėgomis. Taip, buvo sunku, pavojinga, kiekviena klaida galėjo tapti lemtinga, bet, nepaisant trukdžių, mes laimėjome. Laimėjome ignoruodami  ir Kremliaus agresyvumą, ir Vakarų atsargumą. Žinoma, širdis plyšo iš skausmo, kai Europa puldavo per daug meiliai dirsčioti į Michailą Gorbačiovą, ar tik lietuviai, drastiškai nutraukdami okupacijos grandines, nepakenks neva pažangą nešančiai jo „perestroikai“.

Nieko nepadarysi. Anuomet egzistavo būtent tokie pasauliniai įsitikinimai, kuriuos, atvirai kalbant, buvo labai sunku pakeisti, bet kuriuos mums, mažai tautai, vis tik pavyko … apeiti, ignoruoti, jei labiau patinka, – koreguoti.

Taigi turime konkretų pavyzdį, kiek daug įmanoma nuveikti, nepraradus pasitikėjimo savo jėgomis bei sumaniai išnaudojant palankiai susiklosčias aplinkybes.  Ir vis dėlto esama dalykų, kurie mums – neįkandami. Tik nepriekaištaukime sau, kad tuo lemtinguoju laikotarpiu, sulaukę Boriso Jelcino ir milijonų rusų moralinės paramos per tragiškus Sausio 13-osios įvykius, tą palankumą galėjome išsaugoti iki šiol.

Nereikia idealizuoti nei Rusijos politikų, nei Rusijos visuomenės. Tiesiog subyrėjus Sovietų Sąjungai tuometinė Rusija buvo ekonomiškai silpna, politiškai pasimetusi. Todėl ir elgėsi atsargiau, padoriau. O kai, pardavinėjant gamtos išteklius, užaugo jos raumenys, kai ji pamatė, jog naivuoliai Vakarai, patikėję amžina taika, nusiginkluoja, tada ir paaiškėjo tikrosios Kremliaus užmačios. Didžiarusiškas šovinizmas – niekur nedingęs.

Labai neteisinga manyti, kad Lietuva atstūmė draugystės ranką ištiesusiai Rusiją. Nei Rusija draugystės ranką nuoširdžiai mums tiesė, nei mes ją atstūmėme. Taip pat keistoka manyti, esą pirmasis Rusijos federacijos prezidentas buvo nuoširdus demokratas. Žinoma, tikriausiai teisingai pasielgėme, kad B.Jelcinui parodėme pagarbą. Juk jam dėkingi už principingą laikyseną gūdų 1991-ųjų sausį. Bet ar galima pamiršti aplinkybę, kad 1991-aisiais B.Jelcinui buvo labai paranku remti Baltijos valstybes, mat padėdamas mums jis kenkė mirtinam savo priešui Gorbiui? Juolab, kad dėl ekonominės suirutės vis tiek nebuvo įmanoma išsaugoti Sovietų Sąjungos.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei Gorbis nebūtų buvęs B.Jelcino priešas, o tuometinės Rusijos iždas būtų pilnas valiutos ir aukso atsargų? B.Jelcinas vis tiek ragintų Baltijos valstybes pasiimti tiek nepriklausomybės, kiek jos pajėgia?  

Deja, minėtame televizijos reportaže apie diplomatų prisiminimus kalbėjęs Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas, vienas iš tų, kuriam pirmąjam teko eiti Lietuvos ambasadoriaus pareigas Blogio imperijos sostinėje Maskvoje, ir vėl užsiminė, esą mes ne viską padarėme, kad išsaugotume nuoširdžiai draugiškus santykius su Rusija, esą iki galo neišnaudojome tuomet mums palankios rusų visuomenės potencialo. Gal ponas E.Bičkauskas galėtų konkrečiai išvardinti, kokių pažangių oficialiosios Maskvos bei Rusijos visuomenės iniciatyvų oficialusis Vilnius neparėmė ar jas atmetė? Tegul nurodo bent vieną konkretų pavyzdį, kada į nuoširdų Rusijos raginimą draugauti Lietuva atkirto: „ne draugausime, bet kariausime“?

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šių eilučių autoriui teko dalyvauti keliuose istoriniuose B.Jelcino ir prof. Vytauto Landsbergio susitikimuose Maskvoje, kai Baltuosiuose rūmuose buvo pasirašomi, pavyzdžiui, įsipareigojimai išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę bei draugauti su Lietuva abipusiai naudingais pagrindais visose srityse, įskaitant politiką, ekonomiką ir kultūrą. Lietuva nieko neatmetė, nieko neignoravo. Lietuva nesielgė nei arogantiškai, nei iššaukiančiai. O kad nesugebėjome palenkti savo pusėn tokių kaip Vladimiras Putinas, kurie mano, jog SSRS griūtis yra didžiausia katastrofa, – argi tai mūsų kaltė? Nelaimė, bėda – taip. Kaltės – jokios.

Liūdna, tačiau manančių, jog su šiandienine Rusija įmanomas prasmingas lygiavertis dialogas, esama užtektinai daug. Panašiai įsitikinęs, tik kiek kitokiu aspektu, Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus. Štai skaitau dienraštyje „Lietuvos rytas“ vieną paskutinių jo komentarų „Europos politikai viską puikiai supranta, bet bijo pasakyti“ ir netikiu savo akimis.

M.Laurinkus rašo: „Pasaulyje yra daug valstybių, turinčių kovoje su terorizmu didelę patirtį, tačiau dėl politinių barjerų ta patirtimi neįmanoma pasinaudoti. Omenyje turiu Rusiją. Jos patirtis kovoje su fundamentalistiniais kalifatais yra labai didelė. Deja, objektyviai apie tai gali kalbėti Prancūzijos senatorė, neseniai apsilankiusi Lietuvoje, bet ne Lietuvos politikas. Pastarusis bemat bus priskirtas prie naudingų idiotų“.

Ar tikrai Rusija turi patirties tramdant teroristus? Kvailiau nesugalvosi. 1994 – 1995-aisiais metais gyvenau Šiaurės Kaukaze (Čečėnijoje, Ingušijoje, Gruzijoje), tad mačiau savo akimis, kaip Rusija bendravo su nepriklausomybės panorusiais čečėnais. Todėl drįstu manyti kitaip nei buvęs Lietuvos VSD vadovas M.Laurinkus. Rusija neturi jokios patirties tramdant fundamentalistinius kalifatus. Jei Rusija ir turi patirties, tai tik kurstant musulmoniškąją neapykantą.  Taip, Rusija Lietuvoje ir kitur kare po karo negailestingai naikino laisvės kovotojus, vadindama juos banditais, teroristais.

Galėčiau ir dar aštriau pasakyti: Rusija – viena iš tų pasaulio valstybių, kurios sąmoningai kursto islamiškąjį fundamentalizmą. Rusija nesugebėjo taikiai susitarti su didesnių laisvių bei privilegijų panorusiais čečėnais. Ji temokėjo tankų ir bombonešių pagalba nušluoti nuo žemės paviršiaus Čečėnijos sostinę Grozną. Ar tai galima vadinti patirtimi: kraujyje paskandinti šimtus kartų už save silpnesnę tautą?!

O susitarti su Džocharu Dudajevu, Aslanu Maschadovu ir Zelimchanu Jandarbijevu dėl abipusiai priimtinų sugyvenimo sąlygų juk buvo įmanoma. Kalbant atvirai, Dž.Dudajevas buvo užtektinai padorus, sąžiningas, žodžio besilaikantis demokratas. Kur kas padoresnis ir sąžiningesnis už daugelį šiandieninių Vakarų demokratų. Tik Vakarų pasaulis šito nesuvokė arba nenorėjo suvokti. Ir todėl prarado daug įtakingų čečėnų, kurie nuoširdžiai norėjo su Vakarais bendradarbiauti, vadovaujantis civilizuotomis taisyklėmis.

Šią viliojančią perspektyvą sugriovė Rusija. Vos tik išgirdusi čečėnų pageidavimą atsiskirti, Rusija pasielgė taip, kaip elgdavosi ir anksčiau, – pasirinko išdegintos žemės taktiką. Rusija visa savo galybe puolė nė milijono gyventojų neturinčią Čečėniją, o Vakarai, apart niekam niekad naudos neatnešusių pareiškimų, leido Rusijos imperijai nušluoti nuo žemės paviršiaus Grozno, Vedeno, Arguno miestus, sudeginti dešimtis aūlų kalnuose. Pradėtą karą Kremlius ciniškai vadino „antiteroristine operacija“ arba „neteisėtų formuočių nuginklavimu“.

Nenuostabu, kad savo kruvimomis akcijomis Kremliaus militaristai sukėlė musulmonų čečėnų ir jiems giminingų musulmoniškų tautų neapykantą viskam, kas rusiška. Matematiškai skaičiuojant, Kremlius padarė viską, kad išaugtų keršyti norinčių čečėnų gretos. Tuo pačiu visame pasaulyje padaugėjo ir Vakarų abejingumu, dviveidiškumu, bejėgiškumu nusivylusių musulmonų visame pasaulyje. Nejaugi būtent taip Šiaurės Kaukaze susiklosčius įvykiams buvo galima tikėtis, kad vakarietiškasis ir musulmoniškasis pasaulis ims vienas kitą labiau gerbti bei suprasti?

Beje, jei Vakarai vadovautųsi Kremliaus „patirtimi“, kaip rašo M.Laurinkus, nuo žemės paviršiaus jiems tektų nušluoti Paryžių, Briuselį bei visą Nicos kurortą, dabar jau – ir keletą Vokietijos miestų. Juk ten tikrai gyvena bent po keletą potencialių teroristų, laukiančių patogios akimirkos atakuoti taikius, niekuo dėtus žmones. Tad kodėl nepradėjus bombarduoti ištisų kvartalų iš oro, kodėl neįvedus į miestus tankų ir desantininkų?

Tik aklas gali nematyti Rusijos kaltės kurstant fundamentalistinius kalifatus. Ji, švelniai tariant, – milžiniška.  

O gal M.Laurinkus mano, kad Rusijos sėkmė kovojant su fundamentalistiniais kalifatais – tai Čečėniją prorusiškame kumštyje laikantis Ramzanas Kadyrovas?

2016.07.31; 08:09

Tai, ką neseniai pranešė Lietuvos specialiosios tarnybos, – labai svarbu. Kaltinimai dėl kenkimo mūsų valstybei pateikti solidų postą užėmusiam Rusijos žvalgybos pareigūnui. 

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius
Gintaras Visockas, Slaptai.lt portalo redaktorius, šio komentaro autorius.

Galima pasidžiaugti, kad į Lietuvos kontržvalgybos pinkles pakliuvo ypač aukšto rango Rusijos žvalgybininkas – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams. Lietuvos žvalgybos istorijoje – tai, berods, pirmasis toks atvejis.

Rusijos šnipui pateiktuose kaltinimuose nurodomos rimtos pretenzijos: šnipinėjimas prieš Lietuvą, dokumentų klastojimas, padirbtų dokumentų naudojimas, neteisėtas valstybinės sienos kirtimas. Žodžiu, koks suimtojo rangas – tokie ir kaltinimai.

Apie įvykio išskirtinumą netiesiogiai byloja ir oficialiuose Lietuvos valstybės institucijų pranešimuose įslaptinta kaliningradiečio tapatybė – nenurodytas nei vardas, nei pavardė. Tik inicialai. Taigi nesusipažinusiems su Kaliningrade (buvusiame Karaliaučiuje) esančių Rusijos žvalgybos pareigūnų sąrašais, belieka spėlioti, kas gi tas paslaptingasis F.N., suėmimo metu turėjęs auktas pareigas Rusijos slaptųjų tarnybų chierarchijoje.

Sprendžiant iš Lietuvos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos VSD pranešimų, paslaptingasis F.N. prieš Lietuvą aktyviai darbavosi keletą metų. Nuo 2011-ųjų rudens iki 2014 – ųjų pabaigos.

Verta atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kad ponas F.N. jau senokai kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje Vilniuje – nuo 2015-ųjų metų balandžio 29-osios, kai buvo sulaikytas tranzitiniame traukinyje, iš Kaliningrado per Lietuvą važiuojančiame į Baltarusiją. O triukšmo, juolab didelio triukšmo, nei lietuviškoje, nei rusiškoje žiniasklaidoje beveik nėra. Vadinasi, mūsų „džeimsai bondai“ sugebėjo šią operaciją išlaikyti didžiausioje paslaptyje. Panašu, kad visuomenė apie sulaikymą sužinojo tik tuomet, kai viešumas tapo neišvengiamas – byla pateko į teismą.

Kokių dar minčių sukėlė ši tik dabar dienos šviesą išvydusi istorija? Paslaptingasis F.N. darbavosi prieš Lietuvą ne vienas. Jam talkino Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininkas. Ir vėl nurodomi tik inicialai – I. G. Be to, paslaptingajam F.N. padėjo šnipinėti ir vienas Lietuvos pilietis. Rusijos slaptosioms tarnyboms talkinusio mūsų piliečio pavardė taip pat nenurodoma. Vien inicialai.

Remiantis šiuo metu turimais duomenimis, Lietuva atliko puikią kontržvalgybinę operaciją. Jos metu pavyko išsiaiškinti, kad 2011 – 2014-aisiais tiek F.N., tiek jo sėbrai rengė slaptus susitikimus keliose užsienio valstybėse, kurių metu mėgino užverbuoti Lietuvos piliečių, turėjusių arba tebeturinčių ryšių su aukšto rango Lietuvos valstybės politikais bei pareigūnais. Rusijos šnipai už vertingas žinias būsimiesiems informatoriams siūlė vertingą piniginį atlygį.

Tik šį sykį svarbiausias rusų taikinys, pasirodo, buvo ne Lietuvos kariuomenė, ne seimūnai, ne ministrai, o … Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Rusijos žvalgybos informatoriams kelti labai rimti uždaviniai – rinkti slaptą informaciją apie Vadovybės apsaugos darbuotojus, kurie galėtų padėt kuo arčiau prieiti prie pirmojo Lietuvos asmens – Prezidentės. Užsimota plačiai – siekta turėti vadinamųjų „kurmių“, kurie darbuotųsi būtent Vadovybės apsaugos departamente arba pajėgtų rasti kontaktų su mūsų Prezidentę saugančiais pareigūnais.

Rusijos žvalgybą domino daug dalykų: ar pirmuosius valstybės asmenis saugantys sargybiniai turi silpnųjų vietų, pavyzdžiui, ar juos įmanoma šantažuoti, papirkti, įbauginti?

Rusijos žvalgybininkams nepasisekė. Jų tikslai demaskuoti. Jiems nepavyko įsitaisyti Lietuvos vadovės aplinkoje, nors ir buvo pasiryžę mokėti didelius pinigus bet kam, kas tik sugebėtų teikti subtilios informacijos.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad „kaltinamasis, siekdamas gauti slaptos informacijos, verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams teikė technines priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti“.

Žinoma ir tai, kad „N. F. ne kartą naudojosi suklastotais asmens dokumentais, palaikė ryšį su verbuojamais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais“.

Bet tai – techninės detalės. Svarbiausia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos siekta užverbuoti, elgėsi pilietiškai, patriotiškai. Jie ne tik neišdavė Lietuvos, bet ir „ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla“.

Beje, Rusijos žiniasklaida apie šią istoriją pasakojo nenoriai, sausai. Akivaizdu, kad 2015-ųjų balandžio 29-osios areštas Rusijai – tarsi antausis šlapiu skuduru per veidą. Aprašydami šį suėmimą dauguma Rusijos žiniasklaidos priemonių būtinai pridurdavo, esą „Lietuvai visur vaidenasi rusų šnipai“. Rusijos žiniasklaida ironizavo: o ar gali būti kitaip, juk Lietuvos prezidentė – pikta Rusijos kritikė, tikra rusofobė.

Komentuodami Lietuvos kontržvalgybos sėkmę, rusų žurnalistai pridurdavo ir pasakojimų apie incidentus, kai Rusijoje neva buvo sulaikomi Lietuvos šnipai. Nors lietuviškųjų šnipų sulaikymo Rusijoje aplinkybės tikrai keistos, abejotinos, Rusijos masinių informavimo priemonių atstovai vienintele teisinga versija įvardindavo būtent šią: „Rusija nešnipinėja Lietuvoje, tai NATO narė Lietuva masiškai siunčia savo agentus į Rusiją, nes nori įsiteikti Vašingtonui“.

Mums ši istorija pirmiausia svarbi kaip prevencinė priemonė. Rusų šnipams bus sunkiau dirbti Lietuvoje, kuri dar visai neseniai vertinta kaip „pereinamasis rusų šnipų kiemas“ arba „patogus poligonas rusų šnipų apmokymams“. Dabar akivaizdu, jog lietuviškosios slaptosios tarnybos pajėgios profesionaliai atlikti pačias sudėtingiausias užduotis. Vaizdžiai tariant, Lietuvos VSD nušluostė nosį galingiausios pasaulyje žvalgybos reputaciją turintiems atstovams.

Sėkminga mūsų kontržvalgybos operacija taip pat byloja, kad Lietuvos prezidentė – solidus tarptautinės politikos žaidėjas. Juk ne kiekvienos užsienio valstybės vadovai nusipelno tokio Rusijos žvalgybos dėmesio.

Kad ir kaip bežvelgsi į šį nutikimą, tai – antausis ir tiems mūsiškiams politologams, kurie kaltino Lietuvos vadovę neturint rimtos politikos Rusijos atžvilgiu arba bandė įtarti, jog griežta Prezidentės kritika Rusijai – apsimestinė.

Kol kas lietuviškoje spaudoje neaptikau platesnių D.Grybauskaitės oponentų komentarų. Nei palankių, nei kritiškų. Tyli. Net buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, dažnusyk priekaištaudavęs Prezidentei dėl neva niekam tikusios užsienio politikos Rytų kryptimi, dar nepaskelbė, regis, nė vieno išsamesnio komentaro. Gal ir neparašys, nes tektų pripažinti, jog Rusijos žvalgybos pastangos prasiskverbti būtent į Prezidentės aplinką – iškalbingos. Bent jau netiesiogiai paneigiančios daugelį Prezidentei iki šiol adresuotų priekaištų.

Belieka smalsauti, kaip gi karštligiškus Rusijos žvalgybos bandymus įkelti bent vieną koją Daukanto aikštėn vertina apie neva netinkamą D.Grybauskaitės prezidentavimą daug rašęs politologas Lauras Bielinis, palankumo Kremliui apraiškų prezidentės elgesyje nuolat ieškojusi Rūta Janutienė, temperamentingasis painių sąmokslų narpliotojas Arnas Klivečka…

Kol kas – mirtina tyla. Tikriausiai neturi ką pasakyti…

2016.07.12; 07:35

Gintaras Visockas 

Liberalų sąjūdis nėra Lietuvos svajonių partija. Nebuvo tokia nei iki kratų Eligijaus Masiulio namuose, nei po to, kai ėmė aiškėti, jog ši politinė grupė kur kas rimčiau susijusi su „MG Baltic“ koncernu, nei mes, rinkėjai, įsivaizdavome.

Beje, bičiuliautis su turtingomis firmomis niekas nedraudžia. Bendradarbiauti įmanoma su visais. Net ir su abejotinos reputacijos žmonėmis. Svarbu, kaip bendraujama. Pats nesukčiauk, netalkink apgaudinėjant partnerius, valstybę, ir kas tada galėtų tau priekaištauti dėl netinkamo elgesio?

Bet Liberalų sąjūdžio atstovai ne visuomet elgdavosi taip, kaip dera tikriems liberalams. Nūnai į dienos šviesą velkami vis nauji abejotini atsistatydinusio šios partijos vadovo darbai. Tik niekas nemini vienoje televizijos laidoje prieš kelerius metus E.Masiulio pasakytų žodžių: jis neįsivaizduojąs, kad galima išgyventi su kokiais penkiais tūkstančiais litų.

Ši E.Masiulio arogancija tada, manau, užgavo daug vos galą su galu suduriančių lietuvių, kuriems penki tūkstančiai – dideli pinigai, apie kuriuos jie gali tik pasvajoti. Iki šiol neteko girdėti, kad koks ciniškas politikas milijonierius taip paniekintų ne tokius sėkmingus savo tėvynainius, nors visi turtuoliai, be abejo, yra tokios pačios nuomonės. Kas turi daug pinigų, tam jų daug ir reikia: vilai šiltuose kraštuose išlaikyti, jachtai, brangioms moterims, brangiems gėrimams…

Jau tada buvo galima susimąstyti: ar ne per dideli šio politiko apetitai? Iš kur eilinis seimūnas ima pinigų, kurie leidžia jam ne tik nemirti iš bado, bet ir, pensininko akimis, prabangiai gyventi? Dabar aiškėja tas „požeminis šaltinis“, iškilęs į paviršių ir galintis paskandinti dar visai neseniai tokį perspektyvų jauną vyrą, kuris nieko nebijo. Nebijo todėl, kad tikisi tame šaltinyje neprigerti, ar nebijo todėl, kad drąsus, kaip ir dera rizikuoti nebijančiam liberalui?

Naujasis liberalų lyderis Remigijus Šimašius taip pat ne sykį klupo. Pirmą kartą – kai vadovavo Teisingumo ministerijai. Jo vadovaujama įstaiga tuokart atidavė Baltarusijos valdžiai duomenis, kuriais remiantis oficialusis Minskas už grotų keleriems metams pasodino prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentą. Bet R.Šimašius neprisiėmė asmeninės atsakomybės už talkinimą oficialiai Baltarusijos valdžiai.

Neatsistatydina ir dabar, kai paaiškėjo, jog pavakarieniavęs prabangiame „Naručio“ restorane su „MG Baltic“ koncerno vadovais  puotavo už dyką, nors kas jau kas, o liberalai turi žinoti, kad nemokamų pietų ir vakarienių nebūna. Apie tai „Lietuvos žiniose“ jam priminė ir Saulius Spurga. Vilniaus meras turbūt laikosi kitokių principų: šimtas kitas eurų už vakarienę – juk tai tokia smulkmena! Tai ne „parsidavimas už maistą“. Jeigu parsiduoti, tai tik už kokius šimtą šešis tūkstančius? O iš tiesų, kaip matome kai kur Vakaruose, politiniuose žaidimuose ne išlaidų dydis svarbu. Mes to dar nepajėgiame suvokti ne tik Druskininkuose, bet ir Vilniuje arba atvirkščiai.

Nepatogių klausimų pateikti verta ir liberalui Gintarui Steponavičiui. Pavyzdžiui, ar ponas G.Steponavičius stiprino tokių disciplinų kaip lietuvių kalba, lietuvių literatūra ir Lietuvos istorija statusą aukštosiose bei vidurinėse mokyklose, kai vadovavo Švietimo ir mokslo ministerijai? Deja.

Viešojoje erdvėje nūnai – patys įvairiausi Liberalų sąjūdžio veiklos vertinimai. Net ir paskutiniojoje „Sąmokslo teorijoje“ (vedantysis – Arnas Klivečka) pažerta pastebėjimų: teismuose bus keblu įrodyti, jog E.Masiulis prekiavo poveikiu. Visa mūsų veikla – tai savotiška prekyba poveikiu, adresuotu rinkėjams, politikams, skaitytojams, dėstytojams, pirkėjams, žiūrovams… Bet ar tikrai sveiko proto nepraradusioje valstybėje sunku suprasti, kuo legali prekyba poveikiu skiriasi nuo neteisėtos, nusikalstamos, smerktinos? Tokie „sąmokslininkų“ pastebėjimai būsimiesiems E.Masiulio advokatams ir teisėjams turbūt perša mintį, kad, laikantis įstatymo raidės, o ne esmės, galima išgelbėti bet kokį nusikaltėlį.

Sveikas protas išties yra sveikas tik tuomet, jei jį lyginame su tokiomis moralinėmis sąvokomis kaip patriotiškumas, tautiškumas, valstybiškumas, pasiaukojimas, jautrumas. Dažnai sveikas protas skatina nesivelti į ginčus su stipresniais, jiems nusilenkti, sprukti šalin, kai jėgos nelygios. Bet toks „sveikas protas“ mus atvedė prie milžiniškos socialinės atskirties, prie tautos išnykimo ribos, apie kurią pastaruoju metu rašoma visuomeninių orgalizacijų ir judėjimų parengtame nacionaliniame susitarime „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šviesiausioji visuomenės dalis mato „kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų vengimą ryžtingai apsispręsti“.

XXX

Dažnusyk mes jau nebepastebime akivaizdžiausių dviprasmybių. Štai Marijus Antonovičius straipsnyje „Apie tuteišizmą“ („Lietuvos žinios“ ) susirūpinęs, jog Viniaus krašte gyvena žmonių, kurie save vadina ir baltarusiais, ir lenkais, ir rusais. Vienu atveju tapatina save su Baltarusija, kitąsyk – su Lenkija, Vilniaus kraštu…

Taip, ne iki galo susiformavusi tapatybė. Todėl neverta itin stebėtis, kodėl propagandinė Rusijos televizija populiariausia tarp tuteišių, ir tuteišių dialektas vis labiau netenka lenkiškų, baltarusiškų, lietuviškų priemaišų. Dar truputis, ir jie taps rusais.

Bet man nesuprantamas M.Antonovičiaus klausimas „Ar Lietuvos politinis ir intelektualinis elitas yra drąsus ir pajėgus skatinti tuteišius tapti normaliai susiformavusiais Lietuvos lenkais?“ Kodėl būtinai – lenkais, kodėl – ne lietuviais? Juk M.Antonovičius pripažįsta, kad tuteišiai turi visokių, taip pat ir lietuviškų, priemaišų. Juolab kad jie gyvena Lietuvoje. Jeigu vadovausimės sveiku protu, M.Antonovičius iš Lietuvos valdžios reikalauja neįmanomo: siekia, kad oficialusis Vilnius tautybės neturinčią bendruomenę … Lietuvoje ne lietuvintų, bet lenkintų.

XXX

Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis ragina atsisakyti XIX amžiaus pasaulėvaizdžio (žurnalas IQ, publikacijos pavadinimas  – „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“).

„Kas yra lietuviai šiandien? Ar labiau lietuvė(-is) yra ta(s), kuri(s) lieka gyventi Lietuvoje, fiziškai yra joje, bet balsuoja už Darbo partiją, skaito „Respubliką“ ir „Vakaro žinias“, pasaulį suvokia šių leidinių siūlomomis sąvokomis bei vaizdiniais, ar ta(s), kuri(s) gyvena Londone, domisi Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu, skaito aukštesnio lygio lektūrą ir dalyvauja tam tikro lygio diskurse, formuojančiame ne tik Lietuvos suvokimo profilį jo(s) šalyje, bet ir pačios Lietuvos savivokos lygį ir vertę?“

Retorinis filosofo L.Donskio klausimas, nesunku atspėti, kokia jo paties nuomonė. Labai tendencinga, kryptinga, dviprasmiška, emigrantams pataikaujanti nuomonė. Lietuvoje ir taip užtektinai lietuviškomis  aktualijomis nesidominčių piliečių, rinkėjų. Bet ar londonuose, berlynuose ir stokholmuose gyvenantys lietuviai visi  domisi Lietuvos aktualijomis, minėtame Nacionaliniame susitarime keliamomis problemomis, ketina  padėti jas spręsti ar tik siekia savo gyvenimą padaryti dar patogesnį: viena arba kita pilietybe pasinaudosiu pagal man naudingą situaciją.

„Bandymai dar labiau atstumti nuo savęs emigravusius, toliau emigruojančius ar pasaulyje gyvenančius lietuvius dvelkia beprotybe“. Dvelktų, jei Lietuva juos tikrai stumtų nuo savęs. Bet kas juos stumia, niekina, smerkia? Tiesiog mažytė, neskaitlinga ir nuolat mažėjanti Lietuva nenorėtų, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai emigracija milžiniška, o gimstamumas menkas, rinkimų teisę turėtų ir labai daug tokių, kurie gyvena toli nuo Lietuvos ir, atvirai sakant, nežinia kuo kvėpuoja, ko siekia, kam tarnauja. Vienareikšmiškai pasakyti, kad dviguba pilietybė – panacėja nuo sunkių Lietuvą ištikusių ligų – negalėčiau. Ar tai nebus dar didesnis stimulas išvykti iš Lietuvos?

Įtartinai skamba primygtinis L.Donskio raginimas „aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje“.

XXX

Per sveiko proto prizmę verta perkošti ir kai kuriuos buvusio VSD vadovo, buvusio ambasadoriaus Mečio Laurinkaus pastebėjimus. Pasak jo, Lietuva neturi Rusijos atžvilgiu jokios rimtos politikos („Lietuvos rytas“). Lietuva ne tik neketina aptarti su Rusija kokio nors neutralaus klausimo. Lietuva visiškai su ja nesikalba, nes nežino, ką pasakyti. O nežino todėl, kad neturi politikos, pagrįstos savos valstybės interesais…

Maždaug tokie M.Laurinkaus priekaištai. Taip kalbėdamas, buvęs Lietuvos saugumo vadovas tenori bet kokia kaina įkąsti tvirtą poziciją Rusijos atžvilgiu užimančiai Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Lietuvos užsienio politiką ir prezidentės Dalios Grybauskaitės laikyseną Rusijos atžvilgiu giria JAV įtakingi politikai, o tai svarbiau už bet kokius netiesioginius raginimus bet kokia kaina nusilenkti Vladimirui Putinui.

Žinoma, konservatorių Rusijos sulaikymo programa nėra ideali, ją galima vadinti net folklorine vertybe. Tačiau kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti: nėra nė vienos konkrečios priežasties, kodėl šiuo metu Rusija turėtų pulti Lietuvą? Tiesa, M.Laurinkus turi „saliamonišką“ paaiškinimą: jei Rusija ketino atakuoti Baltijos valstybes, tai jai reikėjo pulti tuomet, kol dar Lietuva, Latvija ir Estija nebuvo priimtos į NATO.  

Bet Rusija greičiausiai taip ir būtų padariusi, tik tuomet ji dar neturėjo V.Putino, reformuotos armijos ir už prekybą dujomis bei nafta sukauptų turtų. Ir anuomet norėjo pulti, labai norėjo, tačiau negalėjo. Šiandien Kremliaus noras sujaukti vakarietišką Baltijos valstybių gyvenimą niekur nedingo, o galimybių bent jau rimtai pakenkti – atsirado. Daug.

Tad tie, kurie šaukiasi „sveiko proto“, nebūtinai galvoje turi tai, ką išties galima traktuoti kaip „sveiką protą“. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.01; 17:28

Ginčytis su oponentais – būtina. Kuo aštriau – tuo geriau. Ir vis tik kritikuojant politinį priešininką nedera pamiršti sąžiningumo, padorumo principų. Negalima politiniui konkurentui priskirti nuodėmių, dėl kurių jis nekaltas. Ypač negražu, kai oponentui stengiamasi primesti atsakomybę analizuojant skaudžios nelaimės priežastis.

Nemanau, jog socialdemokratas Juozas Olekas – tinkamiausias krašto apsaugos ministras. Jam negalima atleisti vien dėl raginimų „ramiai miegoti“, kai turėjo skambėti bent jau raginimai „nepraraskime budrumo“.

Continue reading „Piktosios Kremliaus dvasios nėra abstrakčios”

Tikriausiai visiems mums būtų įdomu žinoti, kas tas Aristidas Tamošaitis, kurį gegužės 19-ąją Rusijos slaptoji tarnyba FST sulaikė Maskvoje. Bet neginčijamos informacijos – labai mažai. Žinome tik tiek, kad sulaikytas Aristidu Tamošaičiu pavadintas asmuo. Visa kita – svarstymai, versijos, įtarimai. Net negalime pasakyti, ar nurodyta tikroji jo pavardė ir vardas.

Žinoma, Intefax tvirtina, jog lietuvis – pats tikriausias šnipas. Esą sučiuptas su neginčijamais įkalčiais – kai iš vieno Rusijos piliečio pasiėmė įslaptintų rusiškų dokumentų. Galėjo taip nutikti? Žvalgybos istorijoje panašių atvejų – milijonai.

Continue reading „Maskvoje sulaikyto lietuvio paslaptis”

Kai kurių Lietuvos politikų, komentatorių, signatarų tekstus siūlau skaityti „aukštyn kojom“. Tų, kurių tekstuose peršamas teigiamybes derėtų suvokti kaip blogį, o kritiką – kaip pagyrimus, – vos keletas.

Tačiau šie „išminčiai“ visomis išgalėmis kuria įvaizdį, esą jų, kaltinančių Lietuvą „žaidžiant valstybę“, – gausus būrys.

O kad būtų dar solidžiau, jie visomis priemonėmis stengiasi pabrėžti esantys rimti istorikai, įtakingi garsių universitetų profesoriai, įžvalgūs slaptųjų tarnybų analitikai, kurių nuomonė – pati teisingiausia. Jei kas drįsta ginčytis su jais, tai, suprask, vien tik primityvai ir neišmanėliai.

Continue reading „Tik nepirškite mums kapituliantiškų nuotaikų”

Prisiminkime kai kuriuos ROLANDO PAKSO veiklos epizodus, kurie 2008-ųjų rugpjūčio mėnesį buvo skelbti portaluose bernardinai.lt ir 15min.lt. Šį tekstą pagal internete skelbtą informaciją parengė tuometinis europarlamentaras Aloyzas Sakalas.

Veiklos epizodas Nr. 1

1985-1992 metais Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubui vadovavo Rolandas Paksas. 

Continue reading „Dešimt Rolando Pakso veiklos epizodų”

(Estono Kohvero dosje – viename aplanke)

Paskutiniosios žinios tokios: Estijoje teritorijoje pagrobto ir į Maskvą nugabento Estijos žvalgybos darbuotojo Estono Kohvero (Eston Kohver) likimu ketina rūpintis du Rusijos advokatai, išgarsėję gindami skandalingąją grupę Pussy Riot ir Ukrainos lakūnę Nadeždą Savčenko. Tai advokatai Nikolajus Polozovas ir Markas Feiginas.

Advokatų prognozės

Gazeta.ru rašo, esą Estija norėtų, jog Estoną Kohverą gintų jų, estų, davokatai. Tačiau oficialusis Talinas greičiausiai neprieštaraus, jei šio subtilaus uždavinio imsis Rusijos advokatai N.Polozovas bei M.Feiginas. Pageidaujamų advokatų sąrašą Estija nusiuntusi Maskvai.

Continue reading „Kada bus išlaisvintas KaPo pareigūnas Estonas Kohveras?”

Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis teisus, kai rašo, jog Lietuvai reikia herojų. Herojų reikia visoms valstybėms, visoms tautoms. Kas nežino šios tiesos? Taip pat nieko nenustebinsime primindami, jog, bėgant metams, požiūris į herojus kartais keičiasi. Pasaulio istorijoje gausu pavyzdžių, kai herojai ilgainiui nuvainikuojami ar net išmetami į šiukšlyną.

Taip, herojus nelygu herojui. Geriau, kai jie – be menkiausio nuodėmės šešėlio. Tačiau publikacijos „Mums reikia herojaus“ autorius padarė grubią klaidą, kai pamėgino sumenkinti Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį – Siaubūną. Girdi, šis vyras nevertas mūsų pagarbos, apdovanojimų ir meninių filmų, nes „nužudęs ar dalyvavęs nužudant ne mažiau kaip vienuolika (bet galimas daiktas – daugiau) civilių asmenų“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Teigiamų herojų paieška, profesoriaus apsauga ir pomėgis keliauti”