Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis” – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Su Seimo frakcijomis susitikimus tęsiantis Lietuvos medikų sąjūdis (LMS) politikus ragina kuo greičiau spręsti gydytojų trūkumo problemą. Pasak sąjūdžio valdybos pirmininkės Auristidos Gerliakienės, tam, kad dar daugiau medikų neišeitų iš darbo, turi būti gerinamos gydytojų darbo sąlygos – keliami atlyginimai, rengiami kvalifikaciniai mokymai, mažinami darbo krūviai ir adminstracinė našta.
Trečiadienį medikų atstovai, susitikę su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen ir Liberalų sąjūdžio frakcijos nariais, pateikė pastabų ir pasiūlymų paketą gydytojų trūkumui spręsti.
„Pateikėme paketą pastabų ir pasiūlymų, kaip mes matome, ką reikėtų daryti sveikatos sistemoje. Ir kalbėjome apie lėtinį deficitą, tai yra žmogiškųjų išteklių, laiko, skiriamo klinikiniam darbui, finansavimo ir kompetencijų trūkumą“, – Eltai trečiadienio susitikimą su Seimo liberalais komentavo A. Gerliakienė.
„Visa frakcija buvo labai nustebusi, kokio lygio problemos šiuo metu yra sveikatos sistemoje. Tą vertinu labai teigiamai. Buvo pažadėta mūsų pasiūlymų paketą apsvarstyti frakcijoje ir priimti galutinius sprendimu dėl tolimesnių veiksmų. Gali būti taikoma ir parlamentinė kontrolė, ir įvairios komisijos surengtos“, – teigė LMS valdybos pirmininkė. Greitoji medicinos pagalba. Slaptai.lt fotografija
Pasak jos, pagrindinė medikų išėjimo iš darbo priežastis yra prastos darbo sąlygos – maži atlyginimai, mokymų trūkumas, administracinė našta ir dideli darbo krūviai. A. Gerliakienė akcentavo, kad jei politikai kuo skubiau nepriims gydytojų darbo sąlygas gerinančių sprendimų, dauguma medikų emigruos arba nebedirbs sveikatos priežiūros srityje.
„Sprendimai turi būti priimami kuo greičiau ir jie turi būti politiniai bei pakankamai radikalūs. Jeigu toliau taip bus abejingai žiūrima į šią problemą, tai mes tiesiog prarasime savo didžiausią turtą – žmones“, – pabrėžė A. Gerliakienė.
„Jeigu ir toliau bus ignoruojamos ir nekeičiamos sąlygos, medikai arba paliks šį darbą, arba išvyks į užsienį, kur sąlygos yra žymiai geresnės“, – pridūrė LMS valdybos pirmininkė.
LMS valdyba planuoja tęsti susitikimus su parlamento frakcijomis ir toliau kalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria medikai.
„Aš informavau socialdemokratus, kad norėčiau susitikti. Kol kas laukiu jų atsakymo. Tai būtų sekantis mūsų žingsnis“, – informavo A. Gerliakienė.
Triečiadienį Liberalų sąjūdžio frakcija Seime ir parlamento vadovė V. Čmilytė-Nielsen susitiko su LMS valdyba ir aptarė sveikatos sistemos aktualijas, tarp jų – ir iš ligoninių bei poliklinikų masiškai išeinančius gydytojus.
Birželio pabaigoje medikų bendruomenės atstovai buvo susitikę su Laisvės frakcija. Susitikimo metu buvo aptartas sveikatos paslaugų prieinamumas bei sveikatos priežiūros įstaigų reforma. Tuo metu medikai išreiškė susirūpinimą kuriamais sveikatos centrais.
ELTA primena, kad pastaruoju metu iš įvairių Lietuvos gydymo įstaigų išėjo iki 100 medikų ir kitų specialistų. Pirmadienį Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) dėl masinio gydytojų išėjimo iš darbo pareikalavo skubiai sušaukti Seimo sveikatos reikalų komiteto posėdį ir stabdyti sveikatos priežiūros įstaigų reformą.
Lietuvos medikų sąjūdžio kvietimas į mitingą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip skelbta anksčiau, liepos pradžioje Zarasų ligoninę paliko 12 gydytojų, kurie nesutiko su savivaldybės įgyvendintu ligoninės reorganizavimu. Pasak medikų, vietos valdžia neatsakė į gydytojų keltus klausimus dėl tolimesnės ligoninės veiklos ir neatliepė jų prašymų. Dėl gydytojų trūkumo Zarasuose sustabdyta kelių ligoninės skyrių veikla.
Problemos dėl darbą paliekančių medikų kilo ir Raseiniuose – miesto ligoninę dėl naujo įstaigos vadovo konkurso planuoja palikti 7 darbuotojai. Gydytojai prašė mero konkursą organizuoti skaidriai, tačiau, jų teigimu, išgirsti nebuvo. Dėl išeinančių medikų Raseinių ligoninės vidaus ligų skyriuje pradėtas riboti planinis pacientų priėmimas.
Kelios dešimtys medikų paliko ir Vilniaus Centro polikliniką. Pranešta, kad iš darbo pasitraukė 40 darbuotojų – ne tik poliklinikos skyrių vadovai, bet ir beveik visa administracija, ūkio darbuotojai, atsistatydino gydymo taryba, o galiausiai Vilniaus meras atleido ir patį poliklinikos vadovą Zdislavą Skvarciany. Kaip nurodė Vilniaus savivaldybė, poliklinikos vadovas atleistas dėl sveikatos sistemos autoriteto žeminimo.
Penktadalis pacientų (19 proc.) prisipažįsta davę kyšį valstybinėse klinikose ar ligoninėse, ketvirtadalis (25 proc.) – bent kartą pasinaudoję turimais asmeniniais ryšiais. Kyšininkavimo sveikatos apsaugoje lygis Lietuvoje – vienas aukščiausių Europos Sąjungoje (ES), rodo „Transparency International“ 2021 m. Pasaulinis korupcijos barometras.
Rumunijoje kyšį sveikatos apsaugos sektoriaus atstovams prisipažįsta davęs kas penktas pacientas (22 proc.). Tai yra vienintelė ES valstybė, kurioje kyšininkavimas sveikatos apsaugoje didesnis nei Lietuvoje. Danijoje kyšį gydymo įstaigose teigia davę 1 proc. pacientų, Estijoje – 2 proc., Latvijoje bei Lenkijoje po 10 proc.
Per 4 metus bendras kyšininkavimo lygis viešajame sektoriuje Lietuvoje sumažėjo 7 proc. (nuo 24 proc. 2016 m. iki 17 proc. 2020 m.). Šiuo metu aukščiausias kyšininkavimo lygis ES – Rumunijoje (20 proc.), Bulgarijoje (19 proc.), Vengrijoje ir Lietuvoje (po 17 proc.). Mažiausias – Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje (po 1 proc.). Europos Sąjungos vidurkis – 7 proc.
Kas ketvirtas Lietuvos gyventojas (27 proc.) teigia per pastaruosius metus bent kartą pasinaudojęs asmeniniais ryšiais, siekdamas gauti viešąsias paslaugas. Daugiausiai taip teigiančių – Čekijoje (57 proc.), mažiausiai – Estijoje (12 proc.). ES vidurkis – 33 proc.
6 iš 10 gyventojų mano, jog Lietuvos valdžia yra paveikiama stambių interesų grupių. Daugiausiai taip manančių – Slovėnijoje (70 proc.), mažiausiai – Švedijoje (20 proc.). ES šalių vidurkis – 53 proc.
Tik kas ketvirtas gyventojas mano, jog Lietuvoje COVID-19 pandemija valdoma skaidriai. Daugiausiai taip manančių – Švedijoje (72 proc.), mažiausiai – Ispanijoje (20 proc.). ES vidurkis – 44 proc.
Tris kartus daugiau gyventojų nei prieš 4 metus palankiai vertina valdžios darbą sprendžiant korupcijos problemą Lietuvoje (42 proc. 2020 m., lyginant su 13 proc. 2016 m.). Taip pat kas trečias gyventojas (32 proc.) mano, jog per pastaruosius metus korupcijos lygis šalyje sumažėjo. Daugiau taip manančių tik Slovakijoje (39 proc.) ir Graikijoje (33 proc.).
4 iš 10 gyventojų (44 proc.) teigia, jog priimdami sprendimus nacionalinės valdžios atstovai neatsižvelgia į gyventojų nuomonę. Daugiausiai taip manančių – Kroatijoje (71 proc.), mažiausiai – Suomijoje (17 proc.).
„Apmaudu, jog kyšininkavimo mastas sveikatos apsaugoje neleidžia Lietuvai galutinai atsikratyti tarybinio palikimo. Jei pagaliau susitvarkytume su šia problema gydymo įstaigose, taptume panašesni į mūsų šiaurės kaimynus, kurie beveik neduoda kyšių. Matau tai kaip vieną esminių šios Vyriausybės ir, konkrečiai, Sveikatos apsaugos ministerijos antikorupcinių uždavinių“, – sakė TILS vadovas Sergejus Muravjovas.
6 iš 10 gyventojų sutinka (58 proc.), jog jie gali lemti pokyčius kovoje su korupcija. Daugiausiai taip manančių – Italijoje ir Portugalijoje (po 85 proc.), mažiausiai – Lenkijoje (23 proc.). ES vidurkis – 64 proc.
Beveik pusė gyventojų (45 proc.) teigia, jog Lietuvoje galima pranešti apie korupciją nebijant susidorojimo. ES vidurkis – 47 proc.
Beveik kas dešimtas Lietuvos gyventojas (8 proc.) teigia susidūręs su situacija, kai viešojo sektoriaus atstovai mainais į viešąsias paslaugas pateikia seksualinio pobūdžio pageidavimų (angl. sextortion). Daugiausiai taip teigiančių – Bulgarijoje (17 proc.), mažiausiai – Suomijoje (2 proc.). ES vidurkis – 7 proc.
Pasaulinis korupcijos barometras – tai „Transparency International“ organizuotas sociologinis tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti žmonių korupcinę patirtį ir jų nuomonę apie šalies institucijų korupcijos lygį.
2020 m. spalio 26 d. – lapkričio 19 d. buvo apklausti 1 000 Lietuvos gyventojų. Tyrimą atliko bendrovė „Kantar”.
Reikia pripažinti, jog inkstų ligos yra vienos iš baisiausių ir pavojingiausių. Neretai ligai dar didesnį pavojų sukelia tai, jog žmonės nesirūpina savo sveikata ir neskuba gydytis. Pasitaiko, jog žmonės sugaišta nemažai laiko, kol nusprendžia pasitikrinti inkstus. Tuomet praeina dar laiko, kol žmogus apsisprendžia, ar nori gydytis, ar visgi ieškos kito gydytojo, kuris patvirtintų diagnozę.
Žmonių aplaidus požiūris į sveikatą priveda prie vieno – sunkesnė ligos forma. Turbūt visi žino, jog daugelis ligų turi stadijas. Kuo greičiau bus nustatyta liga, tuo greičiau bus galima ją išgydyti. Jei jaučiate simptomus, būdingus inkstų ligoms, iš karto turėtumėte susisiekti su gydytoju. Turėkite omenyje ir tai, jog kartais ligos pradžioje simptomų nebūna arba jie yra neryškūs. Atsiradus stipresniems simptomams, jau gali būti liga pažengusi. Dėl to yra svarbu lankytis pas gydytoją ne tik sergant, bet ir profilaktiškai. Jei norite būti sveikas, būtinai atlikti inkstų tyrimus. Neretai žmonės turi klaidingą požiūrį, jog profilaktiški tyrimai neturi naudos, nes pablogėti gali po tyrimų.
Tai nevisiškai tiesa. Retai kada liga atsiranda per naktį, dažniausiai tai yra procesas, ji atsiranda po truputį. Daktarai gali pastebėti, jog Jūsų tyrimai yra prasti, todėl suteikti Jums būtiną priežiūrą ir gydymą ir padėti išvengti ligos. Inkstų tyrimus atlikti verta profilaktiškai. Jei turite bent vieną simptomą, tuomet juos atlikti yra būtina. Norint būti sveikam, reikia prižiūrėti savo sveikatą ir skirti laiko tyrimams.
Kiek kainuoja inkstų tyrimai?
Kiek kainuos inkstų tyrimai priklauso nuo to, kur juos atliksite. Jei tyrimai bus atlikti poliklinikoje, tuomet greičiausiai už juos nereikės mokėti. Jei atlikti privačioje klinikoje, reikės mokėti nurodytą kainą. Tyrimai gali kainuoti įvairiai, priklauso nuo to, kurią kliniką pasirinksite. Jei norite, jog tyrimai būtų naudingi ir gerai atlikti, pasirinkite patikimus daktarus. Deja, bet ir kai kurie gydytojai dirba nelabai atidžiai arba neturi pakankamai patirties, jog suteiktų pacientui reikiamą gydymą.
Pasitaiko, jog mokėti reikia brangiai, o naudos gydytojas nesuteikia. Pasidomėkite, kas atlieka šiuos tyrimus. Susisiekite, pasikonsultuokite. Sąžiningas ir patikimas gydytojas visada pasiūlys gerą kainą ir gerai atliks darbą. Jei norite, jog tyrimų rezultatai būtų tikslūs, naudinga pasikonsultuoti su keliais gydytojais. Pasitaiko, jog gydytojas nepastebi tam tikrų dalykų. Atlikus tyrimus, verta paprašyti, jog būtų paduoti tyrimų rezultatai. Tokiu atveju galėsite juos aptarti su keliais gydytojais. Kainuoja nebrangiai, todėl išsitirti gali visi, kurie nori pasitikrinti.
Patikimi ir itin tikslūs inkstų kraujo tyrimai Medicina practica kraujo tyrimų laboratorijoje.
Aleksėjus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Kremlius penktadienį pareiškė, kad draudimas pervežti Aleksejų Navalną, kuris šiuo metu gydomas ligoninėje dėl įtariamo apnuodijimo, yra pagrįstas tik medicininėmis priežastimis.
„Tai vien medicininis sprendimas“, – žurnalistams sakė prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, gydytojams pranešus, kad nėra saugu A. Navalną pervežti į Vokietiją.
A. Navalno rėmėjų iniciatyva į Rusijos Omsko miestą, kurio vienoje ligoninių gydomas opozicionierius, iš Vokietijos buvo nusiųstas privatus lėktuvas su medikais.
Gydytojų teigimu, A. Navalno būklė yra nestabili, tad jį pervežti būtų nesaugu, tačiau A. Navalno atstovė Kira Jarmiš savo ruožtu apkaltino Rusiją siekiant nuslėpti apnuodijimą ir keliant grėsmę jo sveikatai.
D. Peskovo teigimu, „niekas nemato kliūčių“ A. Navalno išskraidinimui iš Rusijos, išskyrus sveikatos priežastis. Kiek anksčiau jis netgi teigė, kad, jei to prireiktų, Kremlius yra pasirengęs pagelbėti su A. Navalno išgabenimu į užsienį.
Rusijos gydytojai palaiko ryšį su Vokietijos gydytojais ir „toliau daro viską, ką gali“, pridūrė Kremliaus atstovas.
A. Navalnas yra vienas garsiausiai pasisakančių valdžios kritikų. Jo skelbiami tyrimai, atskleidžiantys aukšto rango pareigūnų korupciją, internete sulaukia milijonų žmonių dėmesio.
Jis V. Putiną palaikančią valdančiąją partiją yra pavadinęs „sukčių ir vagių partija“, o jo rėmėjai protestuose skanduoja šūkį „Putinas yra vagis“.
Lrytas.lt pranešime, atkreipiančiu dėmesį jau savo pavadinimu „G.Nausėda dėkoja medikams už auką Lietuvai ir išgelbėtą jo gyvybę“, visuomenė yra informuojama apie tai, jo šį pirmadienį prezidentas Gitanas Nausėda Medicinos darbuotojų dienos proga padėjo gėlių prie dr. Jono Basanavičiaus, kuris, kaip žinome, buvo gydytojas, paminklo.
Iš tiesų, labai iškalbingas, niekam neprilygstantis, kažkokia tolima senovine, bet miela kičo dvasia atsišaukiantis yra jau pats pranešimo įvardijimas. Iš pradžių pagalvojau, kad šio informacinio pranešimo surėdytojas neabejotinai bus Vytautas Bruveris, kuris, kaip žinome, yra mėgstantis pasišaipyti, nevengiantis net piktokos ironijos, be visa ko kito, nuo seno „galandantis dantį ant Nausėdos“ žurnalistas. Pasirodo, ne, nieko panašaus, tekstą paruošė visai kitas autorius su pabrėžtinai rimta veido mimika! Taigi dar kartą paaiškėja, kad juokingiausios tezės paprastai yra išsakomos su labai rimta pranešėjo veido išraiška ar įsiręžusio teisuolio poza, tarsi taip pats likimas iš mūsų tyčiotųsi užsidėjęs rimtuolio kaukę.
Daug kartų bandęs įpiršti savo tiesas, pavargęs nuo begalinio įrodinėjimo, dabar savo ruožtu paprašysiu tautiečių paaiškinti man, nieko nebesuprantančiam metraštininkui, tik vieną dalyką – kodėl po šio straipsnio apie tokius puikius artefaktus, t. y. apie gėles, Jono Basanavičiaus paminklą, aukštojo polėkio, prezidentinio pilotažo dėkingumo gestą, skaitytojų komentarų grafoje patvino tokia žmonių pykčio, patyčių ir paniekos srovė, kad nelieka nieko kito kaip pagal analogijos principą vėl prisiminti Rolando Pakso apkaltos atvejį, anuomet prasiveržusias aistras, kelią užstojusias purvo nuošliaužas. Žinia, R.Paksas buvo atstatydintas, kita vertus, negaliu būti visiškas užtikrintas, kad savo ruožtu G.Nausėda neatsistatydins pats, nepakėlęs tokio žmonių pajuokos spaudimo. Norite tikėkite, norite – ne, bet man tikrai peršti širdį, man gaila G.Nausėdos kaip ramių manierų, patologinių polinkių tarsi ir neturinčio žmogaus.
Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana padėjo gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kodėl šitaip, kuo nusikalto prezidentas, jeigu jo taurumu ir elegancija dvelkiančių pozų vaizdinys sukelia tokį įniršį ir alerginę reakciją? Kaip atrodo, paprastuoju būdu, t. y. nurodant į lrytas.lt skaitytojų nepraustaburniškumą ir Putino emisarų kenkėjišką veiklą, to nepaaiškinsi. Na, jeigu kalbėsime apie šį konkretų atvejį, žmonėms galėjo nepatikti tai, kad prezidentas gydytojams simboliškais įteikė gėles, o ne vokelį.
Nuostabiai gražios pavasario gėlės gydytojams galėjo išprovokuoti tą iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinimą populiacijos kolektyvinės pasąmonės audringą reakciją kaip įžūlaus melo dirgiklis. Geriau ten būtų tikęs vis tik vokelis, a? Kita vertus, klasikės žodžiais tariant, Jono Basanavičiaus paminklas čia ne prie ko.
Kičo fiestos aukščiausiame lygyje tarsi ir nėra pats blogiausias dalykas, tokių fiestų esame prisižiūrėję, – atlaikėme, nepražuvome. Kičas kartais apskritai ramina žmogų, užtraukia palaimingo snaudulio atmosferą. Tačiau, kaip atrodo bent man, polinkis į kičą su nuolaidžiavimu ne visados pagrįstoms specialiųjų tarnybų pretenzijomis gali sukurti pavojingą mišinį. Kaip matome, prezidentas niekaip nesureagavo į visuomenę pribloškusį STT skandalą.
STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Gal ten didelio kriminalo realiai nėra, tačiau advokato Giedriaus Danėliaus išsakyti nuogastavimai yra tokie drastiški ir pasibaisėtini, kad prezidentas tarsi ir neturi pasirinkimo – nutylėti tai būtų galima tik savo padorumo visiško išsižadėjimo sąskaita. Kaip atrodo, tas pats G.Danėlius nėra šuns papas, anksčiau dirbo Klaipėdoje prokuroru, Sauliaus Skvernelio, pažįstančio teisėsaugininkų aplinką, buvo siūlomas Teisingumo ministru. Nesakau to, kad STT vadovas Žydrūnas Bartkus, apkaltinęs minėtą advokatą šantažu, turėjo kokių nors kudlotų minčių, tačiau retorikos varžybas su STT advokatas laimi su neįtikėtina persvara.
Nutylėjimas, užsitęsusi, pradedant spengti pauzė kartais būna savaime iškalbingas bylojimas, tačiau čia aptariamu atveju prezidento tylėjimas yra apgailėtinas pasirinkimas.
Jau praeitą kartą pastebėjau, kad būtent silpnas, o ne stiprus prezidentas yra geriausias kvazitotalitarizmo užgimimo laidininkas.
Kaip jau tikriausiai visi esame girdėję dėl pastaruoju metu padidėjusio dėmesio pandemijos tematikai apskritai, maro užkratą andai pradėdavo platinti žiurkių blusos, o po to nuo jų užsikrėtę žmonės pasidalindavo šia baisia liga tarpusavyje, nusinešdavo užkratą į populiacijos gilumą.
Tai priminiau dar ir dėl to, kad, kaip atrodo bent man, žiurkių blusų metafora labiausiai lakonišku būdu leidžia įvardinti kylantį pro-autoritarinio arba autoritetinio (be jokio autoriteto) valdymo pavojų kovos prieš COVID-19 pandemiją metu mūsų padangėje. Žiurkių blusų metafora leidžia atkreipti dėmesį į tai, kad valdžios patologija, pasinaudojant karantinu, prasideda tarsi ir nepastebimai, mikroskopinių, bet principinę reikšmę turinčių pokyčių pavidalu.
Kažkada Friedrichas Nietzsche yra gražiai pastebėjęs, kad didžiosios mintys ateina tyliomis balandžių kojytėmis, tačiau, kaip sakyta, taip pat ir toks negražus dalykas kaip kvazitotalitarizmo užkratas valstybės valdyme gali prasidėti su nepastebimais žiurkių spyruoklinių blusų pašokinėjimais ant valstybės mechanizmo odos.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pavojingas yra jau pats Kinijos pavyzdžio rodymas prikišamai, pabaksnojant pirštu, tarsi dar būtų likęs toks kvailutis, kuris be įrodinėjimų nesuprastų, kad visų valstybės pajėgumų greitos mobilizacijos reikalaujančių išbandymų metu totalitarinė valdžia iš pradžių veikia efektyviau nei procedūrose galinti užklimpti demokratiškai organizuotų visuomenių valdžia (kaip atrodo, toks sugretinimas tinka ne tik aptariant staigiai kilusios pandemijos atvejį, bet ir specialiųjų tarnybų kasdieninės veiklos aplinkybes, įsivaizduojant, kad čia kiekvieną dieną prisieina veikti ekstremaliai). Tačiau tokiu atveju totalitarizmo pasirinkimas gali būti prilygintas žmogaus apsisprendimui įveikti ligą žmogaus žmogiškumo totalinio sunaikinimo būdu, priimant pasiūlymą, kad nuo slogos greičiausiai pagydo maro užkratas. Taigi jeigu pavyzdžiai čia turi kokią nors vertę, mums svarbesni yra demokratiškai valdomų valstybių pavyzdžiai, pasakojantys sėkmės istoriją apie tai, kai su pandemijos iššūkiais anksčiau ar vėliau pavyko susidoroti vakarietiško tipo visuomenei, išnaudojančiai demokratijos teikiamus resursus.
Praeitą kartą įsivaizdinome komišką šūkį, kad dėl karantino revoliucija neįvyks pirmadienį, neva renginys nusikelia neapibrėžtam laikui. Tačiau išties pavojų demokratijai kelia ne priimti suvaržymai, siekiant užkirsti kelią pandemijos plitimui, įstatymo griežtumas ar išaugusios baudos už karantino sąlygų pažeidimą, bet tai, kad, vaizdžiai tariant, pati demokratija Lietuvoje dabar yra patupdoma į karantiną, atimant jos veiksnumą, priverčiant ją saviizoliuotis, užkertant kelią visų mūsų labui panaudoti tuos demokratijos mechanizmus, kurie leistų pandemijos sutramdymo užduotį įgyvendinti dar sėkmingiau. Šiandien visa valdžia iš esmės koncentruojasi Sauliaus Skvernelio rankose, todėl jo atsisakymas, nežiūrint visų nuotolinio bendravimo galimybių, nuo įprastos anksčiau demokratinei šalies praktikai „Vyriausybės valandos“, leidusios Seimo nariams užduoti klausimus ir tikėtis paaiškinimų labiausiai rūpestį keliančiais klausimais, yra didelis žingsnis priešinga demokratijai linkme.
Dar daugiau abejonių kelia Seimo pasileidimas dviguba to žodžio reikšme! Iš tiesų, kas draudžia Seimo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu su pozicijos ir opozicijos priešstatomis, debatais, nesutaikomais ginčais, iliustruojančiais demokratinio politikos vyksmo tęstinumą, – ta proga prisimenant žinomą aplinkybę, kad Lietuvos piliečiai Seime vykstančias batalijas paprastai ir anksčiau stebėdavo nuotoliniu būdu, t. y. su TV transliacijų pagalba. Labai norint, net ir balsuoti būtų galima iš namų, nesunkiai randant kokią nors patobulintą elektroninio parašo versiją.
Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi galima sakyti, kad šiandieninėmis sąlygomis demokratija Lietuvoje pasirinko miego rėžimą. Ar demokratija Lietuvoje jau yra tokia išklerusi, kad pirmai progai pasitaikius ima ir panyra į mirtiną miegą, ar ji – priešingai – yra miegančioji gražuolė, kurią, pagal stebuklinės pasakos siužetą, kada nors turėtų pažadinti princas savo pabučiavimu?
Be jokio apsimetinėjimo ir retorinių gudrybių sakau, kad man labai gaila vengrų tautos, kuri užstojusios pandemijos metu Viktorui Orbanui neribotam laikui suteikė kažką panašus į patvaldystės įgaliojimus. Kaip atrodo, tai nėra tik paprastas tautos apsižioplinimas, neatidumas, o Dievo dovanos atmetimas, didžiosios malonės išsižadėjimas.
Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Žinia, vengrai kaip ir lietuviai XX a. be perstojo kovojo už savo laivę, tačiau jėgos buvo nelygios, šioms laisvę mylinčioms tautoms buvo primesta neviltis ir vergovė. Čia laisvės sąmonė visados ruseno, tačiau pati laisvė, neužmirškime to, nukrito iš dangaus kaip Dievo dovana. Kaip įsivaizduoju aš, nusmukęs veteranas turi teisę užstatyti ir pragerti turguje pagyrimo raštus, ordinus ir medalius, vardinį šautuvą ar laikrodį, t. y. visus apdovanojimus, jam įteiktus už kažkada pademonstruotą ryžtą, tačiau net ir toks veteranas neturi teisės užstatyti Dievo dovanos.
Grįžtant prie Lietuvos pavyzdžio, būtų nuodėmė nutylėti paprastą dalyką, kad mūsų šalies išlikimą ir sėkmę gali užtikrinti tik laisvės instinkto palaikymas, laisvės savimonės puoselėjimas visomis metafizinėmis ir fizinėmis priemonėmis. Toks, iš tiesų tarsi ir paprastas edukacinis ir pedagoginis uždavinys nėra taip paprastai, kaip to norėtųsi, įgyvendinamas vartotojiškoje visuomenėje. Kaip kartais nevilties akimirkomis atrodo, užgimstanti Lietuvoje naujoji karta be didesnių sentimentų ir žvalgymosi į pašales žengia išimtinai vartotojiškumo keliu, o toks maršrutas gali pačiu tiesiausiu būdu nuvesti į Rusijos glėbį, kai ten anksčiau ar vėliau bus pasiekti aukštesni vartotojiškumo standartai. Todėl jau vien dėl pedagoginių tikslų mums privalu laisvę atrasti kiekvieną dieną iš naujo, manding, tai yra net svarbesnis dalykas nei administracinio Lietuvos valdymo patobulinimas, valstybės tarnybos reforma ar, tarkime, didesnis ir labiau subalansuotas specialiųjų tarnybų įgalinimas (nors šitai taip pat yra svarbu).
Taigi, jeigu Lietuvos pilietinė visuomenė pralaimėtų, tai net tokiu atveju, kai valstybės tarnybos reforma butų įgyvendina tobuliausiu pavidalu, Lietuva su visu savo gyvu ir negyvu inventoriumi pasiliktų bemindžiukuojanti pakeliui į Rusijos glėbį.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nesiruošdamas pernelyg detaliai tyrinėti apsidergusio veikėjo išmatų konsistencijos niuansų, dabar, esant progai, pastebėsiu tik tai, kad į spaudą prasisunkus tarnybine paslaptimi laikomai, riboto naudojimo informacijai sąskaitą reikėtų pateikti ne žurnalistams, o pačioms tarnyboms, tarnybinės paslapties subjektams būtent dėl jų nesugebėjimo saugoti savo baisiąsias paslaptis. Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, ne kitaip. Kita vertus, kaip išaiškėja, tokių neva didelės amplitudės tarnybinių paslapčių išviešinimas žiniasklaidoje iš tikrųjų nekelia jokio pavojaus valstybės reikalų tvarkymui, o yra tik atskirus veikėjus diskredituojanti, nepatogi kai kuriems karjeros riteriams informacija.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, neslepiančiam savo subjektyvumo, labiausiai reljefiškai totalitarinio žiurkių blusų užkrato tiražavimas šiandien reiškiasi draudimais bent žodelyčių užsiminti apie Lietuvos sveikatos sistemą ištikusias problemas, prisiminti užsisenėjusias pacientų ir gydytojų tarpusavio sąskaitas. Tokie nediskretiški polemizuotojai, išdrįsę suabejoti Lietuvos sveikatos sistemos savipakankamumu, daug greičiau nei kitais kritinio nusiteikimo atvejais yra pavadinami Putino emisarais. Tačiau, kaip atrodo, tokių kritikų kritika, nuožmus diskvalifikavimas turėtų bent mažiausią prasmę tik atskridusių iš kitų planetų būtybių auditorijoje, kai savo ruožtu Lietuvos gyventojai gerai žino tai, apie ką čia kalbame, todėl demonstracinis politinis įkarštis, siekiant įvardyti kenkėjus, yra apgailėjimo vertas dalykas.
Kaip jau esu pastebėjęs aną kartą, būtent dabar, kai stojame akis į akį su Lietuvos gydytojais, matydami ne vieno iš jų sugebėjimą pasiaukojančiai vykdyti savo pareigą, būtų palankiausias momentas pradėti nesmagų pokalbį apie sistemos moralines bėdas ir įsisenėjusį nususimą; neišnaudoję tokios galimybės dabar, nukėlę pokalbį į geresnius laikus, tokių geresnių laikų Lietuvos sveikatos sistemoje, galimas daiktas, niekados nesulauksime, greičiau viskas riedės ta linkme, kad šioje sferoje laipsniškai užstos dar blogesni laikai. Jau dabar didžiausia problema yra net ta banali ir pigiai nešvanki kyšio problema, atvėpusi gydytojo chalato kišenė, bet labiau rafinuoti žmogaus finansinio prievartavimo užmojai, kurpiami apgavystės spektakliai, prispaudus neišmanųjį ligonį prie sienos. Kaip atrodo, tokios inscenizacijos vyksta Aurelijaus Verygos panosėje, taigi vis sunkiau yra patikėti, kad anas apie tai visiškai nieko nežino.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Andai mūsų viešosios erdvės princas Andrius Tapinas (jaučiu nešvarios sąžinės graužatį dėl tokios nelabai skoningos ironijos, pavadinant anąjį princu, nes čia nesusilaikiau neužkabinęs žmogaus, kurį kitais požiūriais laikau neabejotinai labiausiai įdomiu populiacijos atstovu, beveik tobulu lietuviu), viešai susidraskęs marškinius ir demonstruodamas iš pykčio savo tatuiruotą krūtinę pasmerkė bendrapilietį, kuris veidaknygėje negrabiai pareiškė, kad reikėtų padegti kažkokius, jam neva labai nepatikusius valstybinius gimdymo namus. Kaip niekam nekyla jokių abejonių, tai buvo tik kalbos figūra, toli gražu nekviečianti griebtis smurto. Šių eilučių autorius taip pat turi ką papasakoti apie lietuviškos valstybinės medicinos, kuri neretai yra tik tų pačių privačių medicinos kabinetų išvirkščioji pusė, fantasmagorines apraiškas, išbandytas ant savo kailio. Kada nors apie tai papasakosiu plačiau, o dabar prisipažinsiu tik dėl to, kad ir aš, eidamas nusišlapinti į tualetą, visados galvoju tik apie vieną ir tą patį dalyką, kad dabar apmyšiu klozeto dugne ir padegsiu man žinomą medicinos įstaigą, kuri yra ne kažkas daugiau, o tik moralinio kolapso pavyzdys.
Medicinoje inkubaciniu laikotarpiu vadinamas laikas, prabėgęs nuo apsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių išryškėjimo. Toks inkubacinis laikotarpis būdingas taip pat ir autoritarinio valdymo daigelio prasikalimui į paviršių. Taigi pats laikas būtų paklausti ir to – ar mūsų demokratija taip ir neprabus, niekas neprikels užmigusios karantino metu gražuolės savo bučiniu?
Demonomanijos apsėsta Renesanso epocha be savo didžiųjų kūrybinių iškovojimų pateikė taip pat teoriją apie vyriškos lyties demoną inkubą (lot. incubus – gulintis ant viršaus), kuris neva prievartaudavo miegančias moteris, dažniausiai – vienuoles, ir sububą, t. y. moteriškos lyties demoną, kuris stengdavosi palysti po miegančiu vyru. Kaip byloja amžiaus legenda, iš tokios sueities užgimdavo tik luošiai, neišgrynintos formos, pusiau – žvėrys, pusiau – žmonės.
Neabejoju, kad Lietuvos demokratija yra nusipelniusi visiškai kitokio likimo!
Jau kelis kartus paskutinių įvykių kontekste akis užkliuvo už mūsų viešojoje erdvėje teikiamos nuorodos į Albero Kamiu (Albert Camus) romaną Maras, nors taip ir nepavyko iki galo perprasti to, kodėl kolegos dabar laikosi beveik šventu tapusio įsipareigojimo, jog esant net mažiausiai progai reikia paminėti šį kūrinį. Ar tokiam sugretinimui pakankamą pagrindą teikia užstojusios užkrečiamos ligos negandos, žmonių gyvybes šienaujanti pandemijos situacija, nežiūrint to, kad COVID-19 protrūkis kol kas negalėtų būti prilygintas marui, galėjusiam sunaikinti net didžiąją dalį populiacijos? O gal autorius naujai įdomus tampa jau vien dėl to, kad savo garsiajame romane taupiai, bet labai reljefiškai sugebėjo perteikti karantino atmosferą?
Žinia, romane Maras piešiamos maro scenos gali būti suprantamos labiau išplėtotame kontekste kaip žmoniją kartas nuo karto ištinkančių negandų parabolė, didelę apibendrinančią galią turintys vaizdiniai. Dar ir šiandien yra sutinkamas fašizmo kaip rudojo maro įvertinimas, o literatūros apžvalgininkai išties yra linkę nurodyti būtent į romano pasirodymo metu dar gyvu įspūdžiu tebesančius prabėgusio pasaulinio karo žiaurumus ir fašizmo užkrato pavojų kaip prasminį šių užrašų foną, tačiau man atrodo, kad tokia sociologinio pobūdžio konkretizacija yra pernelyg tiesmukiškas pritempimas prie iš anksto pasigamintų schemų. Kad ir kaip ten būtų, šis romanas yra sugestyvus ne tik galimais simboliniais užšifravimais, bet ir pagilinto realizmo potėpiais.
Jau pačioje pradžioje pravartu pastebėti, kad A.Kamiu-rašytojas nebuvo tik A.Kamiu-filosofo idėjų iliustratorius, apipavidalintojas meniniais vaizdiniais.
H.G. Gadameris, kitas XXa. filosofas, tvirtina, kad filosofija yra tai, kas atsiranda iš kalbos trūkumo. Manding A.Kamiu tą trūkumą, siekiant aprašyti materijos atsparumą proto žvilgsniui, jos nepersmelkiamumą, nesitenkindamas tik filosofijos naujakalbės ir naujai atrastų metodų teikiamomis priemonėmis, suprato dar radikaliau nei H.G Gadameris, hermeneutinės filosofijos vėliavnešys.
Apie ką šis romanas? Trumpai tariant, apie mylimųjų išsiskyrimus ir pareigos neatstojamumą.
Albertas Kamiu
A.Kamiu su savo absurdo teorija ir Sizifo mito interpretacija yra tapęs egzistencijos filosofijos, dažnai vadinamos tiesiog egzistencializmu, emblematikos dalimi. Tačiau romanas Maras, pasirodęs 1947 m., iškrinta iš visų egzistencializmo kontekstų kaip netipiškas šiai mintijimo pakraipai kūrinys. Jeigu iš viso A.Kamiu kūrybinio palikimo žinotume tik jo romaną Maras, prie egzistencializmo (sąlyginai suprantamo vis tik kaip tam tikra doktrina) šio autoriaus nesugebėtume pritemti net su didžiausio traktoriaus pagalba. Jeigu egzistencializmą vis dėlto ryžtamės suprasti išties kaip tam tikrą doktriną, Marą konceptualiu kūriniu darančios, vedančiosios romano idėjos yra griežtai antiegzistencialistinio pobūdžio.
Paminėkime bent dvi tokias idėjas, radikaliai prasilenkiančias su egzistencijos filosofijos kuriamais orientyrais, t. y. 1) A. Kamiu moralę susieja ne su individualiu-situaciniu išgyvenimu, kaip būtų galima laukti iš ištikimo kanonui egzistencialisto, o su protu ir pažinimu, 2) moralės pagrindu čia yra nurodoma pareiga arba net pareigos abstrakcija, tam tikras pareigos automatizmas, nors, nesunku įsivaizduoti, kad pareigos metafizika egzistencijos filosofijai tūrėtų sukelti ne kažką mažiau, o tikro šoko alergiją. Maras apskritai yra moralistinio pobūdžio kūrinys, taigi esmiškai svetimos egzistencializmui mintijimo stichijos pavyzdys.
Štai čia yra gera proga pastebėti, kad didžiausi prasiveržimai moralės teorijoje moralės fenomeno specifikos atpažinimo linkme yra sietini su labiausiai tampriu moralės ir proto suglaudinimu arba net persidengimu, kai moralinė refleksija didesniu ar mažesniu laipsniu yra nusakoma kaip proto funkcija. Sekant šia linija, moralė yra ne širdies dosnumo, o proto reikalas. Kas be ko, tokio prasiveržimo moralės specifikos atpažinimo linkme paradigminės figūros yra Sokratas ir Immanuelis Kantas. Sunku tuo patikėti, bet Maro autorius neabejotinai yra šios Sokrato-Kanto linijos pasekėjas.
Kaip ir Sokratas, tapatinęs dorovę su pažinimu, A.Kamiu tvirtina, kad blogis atsiranda iš nežinojimo, o pažįstantis žmogus jau neva automatiškai yra pastūmėjamas į gėrio pusę.
Albertas Kamiu. Maras
Dėl pažinimo ir dorovės tapatinimo Sokratui priekaištavo dar Antikos filosofas Aristotelis, pastebėdamas, kad Sokrato etika neva yra pernelyg intelektinė, o štai garsusis moderniųjų laikų filosofas Georgas Hegelis sako, kad Sokrato etikai trūksta širdies momento (galima mirti iš juoko, kad taip tvirtina būtent garsiausias visų laikų panlogistas, kurio loginių staklių dundėjime išaustame pasaulio aiškinime iš žmogaus konstitucijos nelieka jokio gyvo organo, tik – loginės kategorijos). Žinia, Sokrato pasvarstymai išveda į bendražmogiškos moralės plotmę, paneigdami anksčiau gyvavusį dorybės supratimą, kad skirtingoms žmonių grupėms turėtų būti keliami skirtingi reikalavimai. Sokratas skelbia, kad dorovė yra nedali. Kita vertus, kaip suprasti du, vienas kitam tarsi ir prieštaraujančius Sokrato filosofijos teiginius, 1) dorovės ir žinojimas yra tas pat, 2) dorumo išmokyti neįmanomą, žr. mano pastabas čia https://kaunozinios.lt/lietuva/apie-sazininguma_98091.html/
I. Kantas pirmasis išryškino moralinės elgesio reglamentacijos savitumą tarp kitų žmogaus elgesį reglamentuojančių normų, apibrėždamas moralę per laisvės galimybės idėją („moralė yra valios autonomija, kai savo ruožtu valios heteronomija yra visų netikrų moralės principų šaltinis“). Moralė čia yra atpažįstama kaip giliausias laisvės vykdymas, nors, kita vertus, I. Kanto etika nė iš tolo neprisileidžia savivalės principo užkrato.
Pagal I. Kantą moralė nėra išvedama nei iš mokslinio tyrimo rezultatų, nei iš Dievo valios, tačiau, anot I.Kanto, pagrindinis moralės dėsnis, apibrėžiantis kiekvieno poelgio moralinį vertingumą, yra randamas, kyla iš proto ir pats yra svarbiausias proto praktinio turiningumo liudijimas. I.Kantas tvirtina, kad nėra jokio reikalo filosofams išrasti pagrindinį moralės dėsnį, esą pagrindinis moralės dėsnis, čia vadinamas kategoriniu imperatyvu, kaip toks yra įaugęs į žmogaus proto prigimtį, dar daugiau, – yra toks beprielaidinis proto faktas, kuris savo turiningumą parodo tuo, jog pats yra bet kokio moralinio pasirinkimo prielaida. Apie tai plačiau mano pastabos nurodomo straipsnelio antroje dalyje https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/235081/dialogo-ribos-ir-uzribis.
Pagal I. Kantą, pagrindinis moralės dėsnis galioja ne tik žmogui kaip protingai būtybei, bet protingai būtybei apskritai (jeigu be žmogaus būtų dar ir kitos rūšies protingos būtybės), taip pat ir Dievui kaip begalinei inteligencijai.
Kartais I. Kanto etinė doktrina yra pavadinama pareigos etika, savo ruožtu A. Kamiu vykusiai pagauna, kad pareigos meniniam įvaizdinimui labiausiai parankus yra gydytojo profesijos tipažas. Kaip nesunku įsivaizduoti, gydytojo veiklos sėkmingumo sąlygą greičiau yra pareigos naštos prisiėmimas nei sentimentalumas, perteklinis jautrumas ar širdies lobiai.
Kažkada Levas Tolstojus yra bandęs įpiršti nuomonę, kad mediko profesija yra priešiškumo žmogaus dvasingumo raiškai forpostas, savo ruožtu A. Kamiu romane Maras tvirtina, kad žmogui, netikinčiam Dievu, bet norinčiam padėti kitiems žmonėms, geriausia būtų rinktis gydytojo profesiją.
Skrybėlė. Slaptai.lt nuotr.
Taigi jau čia būtų pats laikas prisipažinti, kad iš A.Kamiu pasiskolinęs maro metaforą, Lietuvą ištikusios pandemijos savitumo nusakymui būčiau linkęs vartoti maras mare įvardijimą. Mūsų situacija yra neįtikėtinai paradoksali ta prasme, kad kovoje su koronavirusu stoja lietuviškojo tipo medicina, apkrėsta sukčiavimų ir baisaus kyšininkavimo maru. Kas išdrįs pasakyti, kad dabar čia visai be pagrindo, išsigalvodamas nebūtus dalykus, dergiu Lietuvos gydytojus, galbūt tokiu būdu net pasitarnaudamas putininei propagandai? Kitas klausimas – ar laikas dabar atsainiai moralizuoti, kai troba liepsnoja iki stogo ir reikėtų visų pirma galvoti apie tai, kaip išnešti sveiką kailį? Kaip atrodo bent man, būtent dabar, kai pamatėme didelio būrio gydytojų sugebėjimą prisiimti visą pareigos naštą, pats laikas būtų pakalbėti apie medikų gretose išplitusio moralinio maro užkratą, pabandant nunulinti situaciją ir ieškant naujo atsparos taško, nes vaizduotė purtosi nuo vaizdinio, kad tie dori žmonės anksčiau ar vėliau privalės sugrįžti į aplinką, kur papročius diktuoja padugnės.
Kažkada juoką keldavo sovietinių propagandistų užkeikimai, kad alkoholizmas yra buržuazinės santvarkos liekana, tačiau dabar ne juokais galime tvirtinti, kad masinis kyšininkavimas medicinos sferoje išties yra anų laikų palikimas su naujais laisvosios rinkos visuomenėje pacientų žiauraus finansinio prievartavimo ir įpainiojimo į finansinę baudžiavą, privačių kabinetų piktnaudžiavimo, išnaudojant valstybinių medicinos įstaigų infrastruktūrą, ir didelių ligoninių vadovų patronažo elementais. Kartais atrodo, kad čia sukasi kontingentas savo cinizmu pranokstantis net Pravieniškių pataisos namų klientūrą.
Net jeigu ir pavyktų kažkam užčiaupti koserę šių eilučių autoriui, vis tiek išliktų tas pat, o būtent tai, kad Lietuva iš savo medicinos sistemos pusės jau senokai atsiduoda įtrešusiu puvėsiu.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda neslepia apmaudo, kad Seimui antradienį nepavyko sutarti dėl atlyginimo pakėlimo su koronaviruso paveiktais pacientais dirbantiems medikams.
Šalies vadovo teigimu, politikai nedirba savo darbo ir politikuoja „pačia blogiausia to žodžio prasme“.
„Man be emocijų sunku apie šį klausimą kalbėti – vakarykštis fiasko Seime, nesugebant susitarti dėl to, kas buvo medikams pažadėta, – padidinti atlyginimus žmonėms, kurie dirba karštuosiuose taškuose ir kurie dirba rizikingomis bei fiziškai sunkiomis sąlygomis, nes dirba didžiuliu krūviu“, – trečiadienį apsilankęs Ekstremaliųjų situacijų operacijų valdymo centre, įsikūrusiame Sveikatos apsaugos ministerijoje, sakė G. Nausėda.
Prezidento teigimu, Seimo nariai savo elgesiu tik patvirtino visuomenėje vyraujančius įsitikinimus apie politikus.
„Susidaro įspūdis, kad tarp žmonių paplitęs įsitikinimas, kad politika yra bjaurus reikalas, kad parlamentas yra ta institucija, kuria pasitikėti neverta, vakar buvo padaryta būtent taip, kad šitokia nuomonė toliau įsitvirtintų visuomenės sąmonėje. Politikavimas pačia blogiausia to žodžio prasme“, – apmaudo neslėpė prezidentas.
Pasak G. Nausėdos, kalti šioje situacijoje yra visi.
Medikas Vytautas Kasiulevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Balandį koronavirusas toliau plis, o piką pasieks gegužės pirmomis savaitėmis, teigia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto prodekanas prof. Vytautas Kasiulevičius.
„Situacija nėra nei tokia bloga, kaip galvoja pesimistai, bet nėra ir tokia gera, kaip viliasi optimistai. Infekcijos plėtra pasaulyje atitinka klasikinę pandemiją. Jokios paslapties ir sąmokslo čia nėra. Susirgimų skaičius įvairiose šalyse augs, kol pasieks lūžio tašką, ties kuriuo situacija stabilizuosis. Jau anksčiau savo paskyroje citavau prancūzų ir švedų epidemiologus, kurie teigia, kad Italija epidemijos piką pasieks balandžio 9 diena, Prancūzija – balandžio 14 dieną, Vokietija – gegužės 1 dieną, o Švedija tarp gegužės 26 dienos ir birželio 5 dienos. Tuo tarpu preliminarūs Vilniaus universiteto mokslininkų modeliai rodo pandemijos piką Lietuvoje pirmomis gegužės savaitėmis”, – savo feisbuko paskyroje rašo profesorius.
Pasak V. Kasiulevičiaus, gali būti, kad oro temperatūros kilimas neturės tokio didelio teigiamo poveikio, kokio visi norėtumėm. Niekas to iki šiol nežino.
„Visgi, nepaisant išaugusių registruotų naujų COVID-19 atvejų skaičiaus, tokią situaciją priskirčiau prie bent iš dalies kontroliuojamos. Nors šiuo metu daugelis specialistų sutaria, kad registruotų atvejų skaičius atitinka tik dalį (10-40 proc.) realaus susirgimų skaičiaus ir tik kai kurie linkę šiuos skaičius dauginti dar iš didesnių skaičių, tikėtina, kad iki šiol sveikatos apsaugos sistemos apkrovimas yra saikingas”, – sako profesorius.
Pasak V. Kasiulevičaus, temperatūra yra pirmas ženklas verčiantis pagalvoti apie COVID-19. Jo nuomone, visi sukarščiavę turėtų būti traktuojami, kaip sergantys šia infekcija, kol nebus paneigta kitaip. Sukarščiavus atsiranda ir kitų požymių, pvz. didelis nuovargis ir raumenų skausmas. Labai svarbus požymis yra dažnėjantis kvėpavimas. Jeigu suaugusio žmogaus kvėpavimo dažnis viršija 20 kartų per minutę, stiprėja kosulys ir prisideda dusulys karščiavimo fone, tikėtina, kad vystosi COVID-19 sukeltas plaučių uždegimas.
Internete apie Covid-19 – gausybė įvairiausių pranešimų. Slaptai.lt nuotr.
Profesorius nurodo kad, kaip ir visame pasaulyje, Lietuvoje sunkesnės ligos eigos pacientų gydymui, pacientams sutikus ir laikantis maksimalių saugumo standartų, taikomas kol kas eksperimentinis hydrochlorokvino ir azitromicino derinys. Jo nauda pagrista in vitro tyrimais ir nedidelio paskelbto prancūzų mokslininkų tyrimo rezultatais, kuriame šiuo deriniu buvo gydyti 36 pacientai. Tokiu gydymu stengiamasi apsaugoti pacientų plaučius ir pagreitinti viruso išsivalymą iš organizmo. Gydymo pradžia teikia vilčių, tačiau kol kas nėra patikimų duomenų leidžiančių teigti, kad tokį derinį žmonės galėtų saugiai naudoti net tik ligoninėje, bet ir namuose gydant lengvus infekcijos atvejus.
Tačiau, anot V. Kasiulevičiaus, reikia nepamiršti, kad tinkamai neprižiūrint minėtų vaistų kombinacija gali sukelti rimtus širdies veiklos sutrikimus.
Kur Lietuvos Achilo kulnas pandemijos įkarštyje? – klausia profesorius ir atsako: vienareikšmiškai – sveikatos apsaugos sistema.
„Net ne karantino taisyklių nesilaikantys naujieji lietuviai ir buduliai. Pastaruosius gali priversti laikytis taisyklių policija. Bet užsikrečiantys ir į saviizoliaciją būriais keliaujantys medikai yra tik pandemijos pradžios prabanga, kurios nebegali šiomis dienomis sau leisti nei Italija, nei Prancūzija, nei Ispanija. Čia medikai dirba net sirgdami. (…) Nebus medikų, nebus kam gydyti ne tik COVID-19, bet insultų, infarktų, onkologinių ligų ir psichikos ligų. Tik todėl Lietuvos medikų sąjūdis ir kitos medikus vienijančios organizacijos nenustoja kartoti, kad medikai turi būti saugūs. Medicinos darbuotojai privalo turėti tinkamas apsaugos priemones, mokėti jomis naudotis ir mokėti tinkamai elgtis pandemijos metu”, – rašo prof. V. Kasiulevičius.
Belaukiant arba, tiksliau tariant, nelaukiant, baiminantis koronaviruso sukeltų mirtinų komplikacijų paplitimo galimybės, labiausiai neramina faktas, kad Lietuvoje registruotų viruso užkrėstųjų skaičius yra žadinantis nusiraminimo nuotaikas, nepalyginamai, kelis ar net keliolika kartų mažesnis nei aplinkinėse šalyje. Kai kas iš valdžios vyrų jau paskubėjo girtis, kad neva epidemija mūsų padangėje buvo sutramdyta pradinėje stadijoje dėl laiku įdiegtų prevencinių priemonių, pirmiesiems iš regiono šalių paskelbusiems ekstremalią padėtį.
Kaip nesunku nuspėti, užkalbėjimais, garsiais pareiškimais ar skelbimais iš tribūnų pandemijos nesuvaldysi. Kita vertus, plika akimis matosi, kad labiausiai atsilikusiose pasaulio šalyse dabar nurodomas užsikrėtusių skaičius yra dar mažesnis nei Lietuvoje, kaip atrodo, dėl tos aplinkybės, jog čia nėra tarptautine patirtimi pagrįstos viruso paplitimo tyrimų metodikos ir būtinos tokiems tyrimams išplėtoti infrastruktūros.
Kas be ko, pagal ekonominį ir socialinį išsivystymą Lietuvos nė iš tolo nebūtų galima priskirti prie tokio pobūdžio šalių, tačiau mus lydi panašus neadekvatumo tikrai dalykų padėčiai rezultatas dėl nedovanotino moralinio valdžios atsilikimo, draudžiant platesnį žmonių patikrinimą, tiriant dėl užkrato tik grįžtančius iš užsienio šalių, akivaizdžiai karščiuojančius, su daugiau ar mažiau aiškiomis ligos indikacijomis mūsų piliečius.
Taigi kaip kraupus pasityčiojimas dabar skamba tarnybų pranešimai, kad visi Lietuvoje nustatyti užkrato atvejai yra įvežtiniai, kai kitoms gyventojų kategorijomis priklausantys individai, trakime, visų pirma žmonės, kurie pastaruoju metu nebuvo išvykę už šalies ribų, yra netiriami, kvalifikuojant jų negalavimus be nuodugnesnio tyrimo kaip gripo pasireiškimo atvejus. Labai tikėtina, kad ir sėsliųjų šalies gyventojų, užsikrėtusių virusu, mirtys bus paslepiamos po mirčių nuo gripo statistika.
Norint teisėtai pasitikrinti mūsų šalyje dėl užsikrėtimo koronavirusu galimybės, reikėtų specialiai išvykti iš šalies ir grįžti paknopstomis, nieko nelaukus, namo, bet ir to dabar neįmanoma padaryti dėl staiga užsidariusių sienų.
Nuvirtęs medis. Slaptai.lt fotografija
Galimas daiktas, kad iki to momento, kol šis straipsnelis bus išspausdintas, tyrimo nuo užkrato galimybės bus žymiai praplėstos ir mūsų padangėje, tačiau nekyla jokių abejonių dėl to, kad palankiausias laikas pandemijos sutramdymui Lietuvoje yra pražiopsotas. Dar kartą noriu patikinti, kad taip atsitiko ne dėl išteklių trūkumo ar kažkokių techninio pobūdžio trikdžių, o dėl kai kurių mūsų politinės valdžios kapitonų moralinio nususimo, paprasčiausiojo padorumo deficito, vaizduotės negalios.
Aurelijus Veryga, užuominomis lipdomomis ant užuominų, arba beveik jau atviru tekstu yra paaiškinęs, kad ne visi, norintys išsitirti dėl koronaviruso užkrato, turės tokią galimybę jau vien dėl tos ribojančios aplinkybės, kad pirmasis valdžios rūpestis yra gydytojų gerovė, komfortinės jų darbo sąlygos, socialinės garantijos ir – neduokDie! – totalinė apsauga nuo mirtinomis komplikacijomis galinčio tapti viruso užkrato pavojaus, iškylančio patiems medicinos darbuotojams.
Kiekviena profesija yra susieta su savitu profesinės rizikos bagažu, – troleibuso vairuotojas, gaisrininkas, mokytojas, išminuotojas, kaip ir gydytojas, vykdydami savo profesinę pareigą, didesniu ar mažesniu laipsniu rizikuoja, gali papulti į nepavydėtiną situaciją. Nepradėsiu dabar diskusijos klausimu, kas rizikuoja daugiau, o kas – mažiau, atkreipdamas dėmesį tik į tai, kad labiausiai apgailėtinas profesijos išniekinimas prasideda tada, kai ribinėse situacijose nešvankiai gudrauti pradeda patys profesionalai, siekdami profesinės rizikos koeficientą sumažinti visuomenės saugumo sąskaita.
Dabar atlikime mintinį eksperimentą, pabandydami įsivaizduoti tai, kokia dalis stojančiųjų į Lietuvos sveikatos mokslų universitetus ar medicininio profilio fakultetus renkasi šią profesiją dėl noro padėti kenčiantiesiems, iš anksto įsitikinę, kad nepabūgs užstatyti savo kailio didžiųjų išbandymų metu, prasidėjus pasaulinei pandemijai ar pan. Kaip atrodo bent man, Lietuvoje 99% stojančiųjų į medicinos universitetus tokias studijas renkasi puoselėdami planus prie atlyginimo prisidurti keleriopai daugiau gaunamų iš pacientų kyšių ar dovanėlių pavidalu. Tai be visa ko kito reiškia, kad Lietuvoje sveikatos sistema yra supuvusi iki paskutinio siūlo galelio, apkrėsta puvėsiu dar įsčiose, paliesta nešvankumo viruso dar embriono stadijoje.
Krėslas. Slaptai.lt nuotr.
Kyšininkavimo viruso užkratas lietuviško tipo sveikatos apsaugos sistemoje su čia įsivyravusia supuvimo subkultūra yra visus šalies piliečius žeminanti situacija, tačiau tokių išbandymų kaip koronaviruso sukeltos pandemijos išplitimas metu moralinio kolapso medicinos sferoje padėtis jau gali būti prilyginta pavojingai padėtai ir greitėjančiu ritmu tiksinčiai minai po šalies pamatais.
Kokio pažeminimo tikisi, gali baugintis žmogaus, susidūręs su lietuviška medicina, geriausiai iliustruoja Kęstučio Navako, iškilaus Lietuvos poeto, apsisprendimas greičiau rinktis mirtį nei Lietuvos gydytojų pagalbą, padedant įveikti eilinį negalavimą.
Andai Vytenis Andriukaitis bandė pasukti Lietuvoje vyraujančią sveikatos apsaugos sistemą moralinio sveikatinimo keliu, tačiau su A. Verygos atėjimu viskas grįžo į senąją vagą, atsitiesė su atsilaisvinusios nuo suspaudimo spyruoklės jėga.
Moralas toks: svarbu iš anksto žinoti, kad kažin ar dabar ištikusių pandemijos negandų metu mums labai padės esama Lietuvoje sveikatos apsaugos sistema, greičiau reikės gelbėtis kiekvienam atskirai savo rizika arba bičiuliškai tarpininkaujant vienas kitam, nepuoselėjant didelių vilčių dėl lietuviško kirpimo gydytojų geranoriškumo ir pasiryžimo aukotis visų labui!
Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis” – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Sekmadienio vakarą, prieš prasidedantį visuotiną karantiną šalyje, prezidentas Gitanas Nausėda kreipėsi į Lietuvos žmones. Šalies vadovo teigimu, įvedamas karantinas bus skausmingas, bet būtinas sprendimas, norint sustabdyti ligos plitimą. Pateikiame visą prezidento kreipimąsi.
Gitanas Nausėda
Mieli Lietuvos žmonės, šiandien pasaulis susiduria su bene didžiausia krize nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Virusas keičia įprastą gyvenimą ir verčia imtis ypatingų veiksmų – uždaromos valstybių sienos, o milijonai žmonių izoliuojasi namie.
Taip, tai yra rimtas išbandymas pasauliui, Lietuvos valstybei ir kiekvienam iš mūsų.
Tačiau tvirtai tikiu – pandemiją įveiksime ir iš šio išmėginimų ruožo išeisime labiau susitelkę, atsakingesni, pilietiškai brandesni ir suvokiantys, kokia neįkainojama yra žmogaus bei visuomenės sveikata.
Šiandien didžiausia kovos su virusu našta tenka sveikatos apsaugos sistemai. Mūsų visų pareiga yra padėti medikams, kuriais didžiuojuosi ir tikiu.
Esminių iššūkių patirs šalies verslas, kuriam būtina valstybės pagalba, ir ji bus suteikta, nesvarbu, kokių išlaidų tai pareikalautų.
Šiandien kaip niekada reikia valdžios institucijų sumanumo, gerai apgalvotų, tačiau sykiu ir operatyvių žingsnių, kuriais problemos sprendžiamos čia ir dabar.
Pabrėžiu – viešosios paslaugos toliau bus teikiamos kiekvienam Lietuvos žmogui saugiausiu būdu.
Valstybė turi pakankamai resursų įveikti virusą, tačiau tam, kad liga neplistų, reikalingas kiekvieno mūsų sąmoningumas ir atsakingumas.
Jūsų teisė ir pareiga klausti, ką savo žmonių labui padarė ir padarys Lietuvos valstybė.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuva buvo viena pirmųjų Europos Sąjungos šalių, kuri jau pradiniame etape ėmėsi griežtų priemonių, siekdama sustabdyti viruso plitimą. Šiandien matome, kad šie veiksmai buvo savalaikiai ir leido sušvelninti pirmąjį pandemijos smūgį.
Šiąnakt žengsime antrąjį žingsnį, siekdami apsaugoti Lietuvos žmones. Karantinas, kuris įsigalios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra skausmingas, bet būtinas sprendimas. Tik veikdami išvien, vengdami rizikos sustabdysime ligos plitimą.
Todėl turime paklausti savęs, ką rūpindamiesi savo valstybe, savo artimaisiais ir savimi galime padaryti mes patys.
Šiandien savo rūpinimąsi Lietuva galime įrodyti elgdamiesi atsakingai, vengdami rizikos ten, kur tai nėra būtina, pagaliau tiesiog praleisdami daugiau laiko namuose, savo šeimose. Turime retą galimybę stabtelėti ir pabūti su artimaisiais. Pasinaudokime ja.
Kreipiuosi į šalies politikus – privalome pamiršti parodomąją konkurenciją. Nereikia įrodinėti, kas labiausiai myli Lietuvą. Esu įsitikinęs – savo Tėvynę mylime kiekvienas: didelis ir mažas, jaunas ir senas, dešinysis ir kairysis. Kritikuokime, tačiau kritikos taikiniu rinkimės ne žmogų, o sprendimą, veiksmą arba, atvirkščiai, neveiklumą. Siūlykime sprendimus, siūlykime pagalbą – nes kalbame apie mūsų visų valstybę.
Koronaviruso protrūkį nugalėsime veikdami drauge. Visos valstybės institucijos privalo dirbti kaip suderintas laikrodis. Kaip apsisaugoti nuo koronaviruso? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Rytoj bus tvirtinamas Vyriausybės veiksmų planas ekonomikos iššūkiams sušvelninti. Nuolat palaikau ryšį su premjeru ir Vyriausybe – kartu sprendžiame aktualiausias problemas.
Savo dėmesį šiandien skiriu tarptautinių veiksmų derinimui, Lietuvos piliečių sklandesniam grįžimui į Tėvynę. Bendrauju su Lenkijos, Latvijos, Estijos vadovais. Vakar pakviečiau Europos Sąjungos lyderius kartu imtis koordinuotų veiksmų Bendrijos mastu.
Lietuva turi visas galimybes tapti sėkmingos ir savalaikės kovos su virusu pavyzdžiu. Tegul šioje kovoje mus lydi šimtmečius neblėstantis Vyčio simbolis ir Dievo globa.
Ugniagesių gelbėtojų sąjungos pirmininkas Saulius Džiautas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ugniagesių gelbėtojų profsąjungos vadovas Saulius Džiautas sako, kad ugniagesių netenkina atliekami sveikatos tyrimai po gaisro Alytuje, taip pat pasigendama ministerijų įsikišimo.
„Ugniagesių netenkina vilkinimas šitų tyrimų. Taip pat tai, kad numatomas monitoringas viduryje metų Sveikatos apsaugos ministerijos, tai, kad tyrimų rezultatus iš pradžių ugniagesiai sužino tik per žiniasklaidą. Ir tas tylėjimas, rekomendacijų nebuvimas, kaip šalinti tuos metalus. Pavyzdžiui, kad aliuminis, viršijęs 10 kartų, patys per internetines priemones sužinome, kad aliuminis labai kenkia centrinei nervų sistemai ir Alzheimerio liga vystosi nuo to. Sužinoję tokius dalykus, nematome veiksmų nei Vidaus reikalų ministerijos, kad tai būtų greičiau padaryta, nei Sveikatos apsaugos ministerijos įsikišimo“, – LRT radijui sakė S. Džiautas.
Anot jo, kai kurie ugniagesiai tiesiog neturi laiko pasitikrinti sveikatos.
„Galbūt per aplaidžiai žiūri į sveikatą ugniagesiai ir jie, dirbdami antrus darbus, neišgyvendami iš vienos algos, neturi laiko paprasčiausiai. Tą sveikatą jie atiduoda savo šeimoms ir labai gaila. Vis dėlto sveikata yra brangesnė ir rekomenduočiau jiems visiems išsitirti ir kuo skubiau tai padaryti prašau Sveikatos apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų, imtis iniciatyvos“, – LRT teigė S. Džiautas.
Ugniagesių gelbėtojų automobiliai. Slaptai.lt nuotr.
Kaip ELTA jau rašė, Medicinos centro gydytojai, pernai gruodžio mėnesį atlikę pirminius tyrimus, atrinko 30 statutinių ugniagesių pareigūnų ir 10 savivaldybių ugniagesių gelbėtojų bei ekskavatorininkų, dirbusių gaisravietėje. Pagal Medicinos centro gydytojų rekomendacijas buvo paimti papildomi biologiniai mėginiai dėl aštuonių skirtingų sunkiųjų metalų bei aliuminio nustatymo.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad iš aštuonių tirtų sunkiųjų metalų penkių ugniagesių organizmuose normos viršijo leistinas ribas. Daugeliui tiriamųjų nustatyti padidėję chromo bei arseno kiekiai, keletui pacientų padidėję gyvsidabrio bei kadmio kiekiai. Cinko, vario ir švino kiekio padidėjimo nenustatyta nė vienam pacientui. Vadovaujantis gydytojų toksikologų rekomendacijomis, buvo tiriamas ir aliuminio kiekis, kuris taip pat viršijo leistinas terapines dozes.
Laboratorinius sunkiųjų metalų bei aliuminio tyrimus atliko Vokietijoje akredituota klinikinė laboratorija.
Labai gerai, kad ekonomistas neapsiriboja tik skaičiais ir diagramomis, tačiau nieko gero, kai vaizduotės ištekliai yra pasitelkiami dezinformacijos labui.
Kaip visiems žinoma, Geogas Orwellas Gyvulių ūkyje kalbėjo apie totalitaristinio sovietinio socializmo paradoksus, stalininio režimo išvaržas, o R.Kuodis gyvulių ūkio metaforą pritaiko laisvosios rinkos kolizijų aptarimui. Todėl bent man vis dėlto apmaudu, kad šią metaforą mechaniškai, kaip užstrigusi plokštelė, pasigavo Prezidentūra, o prezidentas Gitanas Nausėda ją kartoja pasiskanaudamas, tarsi tokiu būdu čiulptų gaivinantį neformalaus kalbėjimo ledinuką.
Žiūrint detaliau, matome, kad R.Kuodžiui tokios metaforos pasirinkimui pretekstą teikią minėtame romane išsakytas lygesnių už lygias kiaulių palyginimas, nukreipiamas mūsų ekonomisto kalbėjime prieš Lietuvos mokesčių politikoje taikomas kai kurias išlygas. Kokios čia yra pagrindinės, labiausia užkliūvančios išlygos? Nedidelė paslaptis, visų pirma tai yra suteikta teisė ūkininkams pigiau pirkti dyzeliną ir ypač turinti, kaip manoma, visus papiktinti mokestinė lengvata knygų leidybai ir žiniasklaidai.
Lygesnių už lygius satyra buvo šmaikštus užtaisas kalbant apie sovietinio tipo socializmą su jo propaguojamais lygybės idealais, kai, tarkime, kuriantis sovietinei tvarkai, sugriautos ekonomikos sąlygomis žmonės stipo iš bado, o Kremliaus personažai ikrus rijo samčiais. Tokius tyrimus yra atlikę rusų istorikai, konstatuojant faktą, jog Vladimiras Uljanovas (Leninas) visais laikais buvo niekam neprilygstantis gurmanas.
Vladimiras Leninas
Žinia, laisvosios rinkos visuomenė tokios lygybės idealų tarsi ir nepropaguoja. Savo ruožtu anksčiau minėtosios išlygos ir lengvatos Lietuvoje atsirado ne iš karto, o tik bėgant laikui, palaipsniui įgyjant tokios išminties, kuri nėra sudėta į trafaretinį ekonomikos vadovėlį.
Žiū: kaimyninių šalių ūkininkai naudojasi nepalyginamai didesniu lengvatų, taip pat ir nuolaidomis kuru, paketu nei Lietuvoje, kas daro mūsų žemės ūkį vis mažiau konkurencingu tarptautinėje plotmėje.
Tačiau labiausiai linksmina žurnalistų pomėgis kartoti R.Kuodžio intonacija ištartą gyvulių ūkio metaforą, kaip atrodo, nespėjant susivokti, kad toks jų beždžioniavimas turėtų byloti ir apie tai, kad žurnalistas neva yra lygesnė už lygias kiaulė.
Pradėjus kalbėti apie R.Kuodį, negaliu nepaminėti, kad šis apie save labai geros nuomonės ekonomistas buvo vienas iš kovos prieš atominės elektrinės statybą Lietuvoje vėliavnešių, todėl jo pavardė turėtų būti įtraukta į Astravo AE garbės lentą.
Tačiau mane labiausiai baugina tai, kad minėtasis ekonomistas yra labai nuoseklus visuose savo užmanymuose. Šiandien anas jau yra savotiškas mažų mokyklų kaimo vietovėse naikinimo vėliavnešys, kaip kibernetinės ekonomikos specialistas paruošęs mokyklų tinklo optimizavimo planą, kuris leistų valstybei sutaupyti nemažus pinigus žmonių opistognatizavimo pagrindu.
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Mama sovietiniais laikais dirbo kaimo pradinės mokyklos mokytoja, todėl žinau, kad jau tais laikais buvo užsimota uždaryti kaimo mokyklas, nesurenkančias reikalingo mokinių skaičiaus, bet greitai buvo susigriebta, kad naikinant tokias mokyklas drauge yra griaunama kolūkinė santvarka, nes jauni žmonės palieka kaimą be mokyklos savo atžaloms, išsikeldami gyventi kitur. Taigi net okupacinė valdžia leido išsaugoti mokyklas su keliais mokiniais, besirūpindama kolūkio tvarumu.
Žinoma, šiandien mums nerūpi kolūkio gerovė, net ir tokiu atveju, kai mūsų Seime dominuoja kolūkietiškas mentalitetas, tačiau nereikėtų užmerkti akių prieš faktą, kad žmonės bėga iš vietovių be mokyklos taip pat ir į užjūrius, nes ten mokykla yra lengviau pasiekiama nei gyvenant Klausučių ulytėlėje.
Ar buvo verta tiek daug kalbėti apie vieną užkeikimą, kai žodžiams apskritai yra būdinga pasiklysti. Štai Aurelijus Veryga nusiskuto galvą iš solidarumo su premjeru, tokiu savo gestu pasakydamas daugiau nei būtų galima paporinti daugžodžiaujant. Tačiau jeigu leisite ir man bent kartą pavartoti metaforas, tai pasakysiu, kad šiandien A.Veryga yra vyriausiasis Lietuvos gyvulys.
Kaip atrodo bent man, šiandien Lietuvoje gyvulių ūkiu be jokios atodairos į G.Orwello suteiktas įvardijimui konotacijas, taigi labiau tiesmukiška prasme turėtume vadinti visų pirma lietuvišką medicinos sistemą su visomis čia įsigalėjusiomis patologijomis ir klaikiu supuvimu. Tai juodoji skylė, kur jokia nepriklausomybė nuo išsigimimo ir Europos Sąjunga dar nėra paskelbta.
Štai Vytenis Povilas Andriukaitis andai kažką bandė daryti korupcijos išgyvendinimo iš lietuviško medicinos linkme, o su A.Verygos atėjimu vėl viskas grįžo į brežnevinės stagnacijos palaimingą liūną. Iš tiesų, nėra čia reikalo daug kalbėti, visi suprantame, kas turima galvoje, be to, apie savo nuotykius gydantis Kauno onkologijos ligoninės spindulinės terapijos skyriuje esu aprašęs slaptai.lt dabar publikuojamame novelių pakete „Pabėgimas“, būtent novelėje „Kūšio skutimas“ (išspausdintoje dar prieš A.Verygos apsiskutimą) ir kituose šio paketo tekstuose.
Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis” – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, šiame skyriuje dirba ir A.Verygos žmona, nors su ja man neteko susidurti, todėl negaliu pasakyti nieko nei gero, nei blogo. Gerai suprantu, kad onkologinės ligos labai dažnai atsinaujina, tačiau esu aiškiai apsisprendęs greičiau rinktis mirtį nei dar kartą žengti tokiais nešvariai siurrealistiniais gydymo minėtame spindulinės terapijos centre ratais.
Vis dėlto būtų didelė nuodėmė užbaigti niūria gaida, nepaminėjus nuostabius gydytojus, kuriuos likimas leido sutikti šeimos gydytojo klinikoje. Kaip atrodo, tai nuostabi, beveik neįtikėtina išimtis iš taisyklės. Su dideliu dėkingumu ir grauduliu prisimenu gydytoją, su kuria atvykus pasitikrinti sveikatos kalbėdavomės po valandą ar net daugiau, žinoma, ne apie ligas, o apie jaunystės nuotykius, ji iš mano pigių bajerių juokdavosi taip garsiai, kad net barbėdavo langai.
Susidarydavo eilutė prie durų, bet žmonės nepykdavo, atleisdami gerai gydytojai tą silpnybę paplepėti apie gyvenimiškus reikalus. Dabartinis šeimos gydytojas nėra toks linksmas, greičiau yra paniurėlis, tačiau jam aš esu įdomus kaip eksponatas, kuris, nesveikai gyvendamas, serga beveik visomis lėtinėmis ligomis, būdingomis mano amžiaus vyriškiui. Jis siunčia mane darytis begale tyrimų, kaunasi už savo paciento sveikatą kaip už tėvynę. Savo ruožtu čia dirbanti odontologė beveik oficialiai žmonių yra vadinama angelu. Nežinau to, kaip tarptautiniu žodžiu yra vadinama dantistų baimė, kokia čia fobija reiškiasi, tačiau aš dantų taisymo vengiau nuo 7 metų, kai pirmą kartą išbandžiau tarybinės gręžiamosios mašinos skonį.
Savo ruožtu šios šeimos klinikos dantistė yra nepaprastai simpatiška ir protinga moteris, kartas nuo karto pabarstanti tokių išminties perlų, kad iš nuostabos net ausys nulinksta. Na, pabandykite įsivaizduoti Ingridą Šimonytę su grąžtu rankose… Gražioji gydytoja gręžia be galo išmoningai, nesukeldama jokio diskomforto, o kartais, kai ji taip dirbdama dar ir užniūniuoja, kažkas panašaus į malonumo pagaugus staiga nueina per kūną.
Kartą esu bandęs jai įsiteikti atnešdamas saldainių dėžę, tąkart, dar ir šiandien atsimenu, ji pažiūrėjo į mane, nustojusi šypsotis, taip priekaištingai, kad tuos saldainius norėjosi susikišti į užpakalį.
Sveikatos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Siekdama atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį į problemas sveikatos apsaugos sektoriuje, Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) penktadienį Vilniuje surengė eiseną Vyriausybės link. Medikai Ministrų Kabinetui įteikė profesionalumo deklaraciją su reikalavimais.
Asociacijos atstovės Gabijos Pancekauskaitės teigimu, pagrindiniai reikalavimai – gerinti medikų darbo sąlygas ir mažinti korupciją sveikatos sektoriuje.
„Yra keturi reikalavimai, keturi dalykai, kuriais mes esame nepatenkinti ir prašome keisti: darbo krūvio optimizavimas, taip pat prašome, kad užtikrintų sąlygas tobulėjimui, profesinei kvalifikacijai kelti, kad priimtų sprendimus, kurie padėtų kovoti su korupcija visai medicinos sistemai. Ir prašome adekvataus finansavimo ne tik algų klausimu, bet ir visai sveikatos priežiūrai“, – Eltai sakė G. Pancekauskaitė.
Pasak jos, dėl didelio darbo krūvio ir lėšų trūkumo medikai neturi galimybių kelti savo kvalifikacijos: „Nėra skiriamas pinigų krepšelis tam dalykui, ne visada išleidžia iš darbo, kad galėtume nuvažiuoti į konferenciją“.
G. Pancekauskaitės teigimu, sveikatos sektoriuje klesti tiek smulkioji, tiek stambioji korupcija, o valdžia nedaro beveik nieko.
„Mums visada labai skauda žiniasklaidoje skaityti, kaip visuomenė nepasitiki medikais ir laiko mus kyšininkais, kažkokiais vagimis. Tiesiog mūsų specialybės prestižo nėra. Na, ir tie darbo krūviai, aišku, irgi yra neadekvatūs. Eilės nesutvarkytos, pacientų srautai neoptimizuoti, pirminė sveikatos grandis neveikia. Ir Vyriausybėje piktybiškai nepriimami sprendimai, kurie padėtų spręsti šitas problemas“, – sakė G. Pancekauskaitė.
Jaunieji medikai kartu su partneriais balandžio mėnesį paskelbė profesionalumo akciją, kurios metu vyko įvairūs susitikimai, diskusijos, buvo pasirašoma profesionalumo deklaracija bei dalinami akcijos atributika pažymėti darbo pažymėjimo laikikliai.
Medikų profesionalumo akcijos idėja kilo 2018 m., norint pabrėžti pasitikėjimo svarbą, kuriant skaidrią ir efektyvią sveikatos sistemą Lietuvoje.
„Būk Pokytis“ iniciatyvos renginių ciklą šiemet vainikavo eisena Lietuvos medicinos darbuotojų dienos išvakarėse, balandžio 26 dieną, Vilniuje. Medikai žygiuos nuo Lukiškių aikštės iki Kudirkos aikštės.
Moldovos prokuratūra pranešė atskleidusi nusikalstamą susitarimą tarp farmacijos kompanijų ir medikų, kurie, siekdami pasipelnyti, skirdavo savo pacientams nereikalingus ir brangiai kainuojančius vaistus.
„Prokurorai baigė tyrimą ir perdavė teismui trijų farmacijos bendrovių atstovų ir devynių Kišiniovo medicinos įstaigų gydytojų bylas. Jie kaltinami piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir turto prievartavimu teikiant medicinos paslaugas“, – sakoma žinybos pranešime.
Tyrėjai nustatė, kad medikai buvo įkalbinėjami skirti pacientams tam tikrus vaistus, taip pat nurodyti vaistines, kuriose juos reikia pirkti. Už šias paslaugas gydytojai sistemingai gaudavo pinigų, dovanų, taip pat būdavo apmokamos jų kelionės į užsienį. Be to, užfiksuota atvejų, kai farmacininkai šitaip stengdavosi parduoti vaistus, kurių tinkamumo laikas jau būdavo pasibaigęs.
Jei teismas įrodys bylų figūrantų kaltę, jiems gresia piniginės baudos arba iki trejų metų kalėjimo.
Finansų ministras, laikinai einantis sveikatos apsaugos ministro pareigas, Rimantas Šadžius susitiko su Europos Komisijos (EK) nariu, atsakingu už visuomenės sveikatą ir maisto saugą, Vyteniu Povilu Andriukaičiu ir aptarė Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų galimybes tapti Europos referencijos centrų tinklo narėmis bei referencinių centrų teisinio reglamentavimo problemas.
Tarptautinę antikorupcijos dieną, 13 val. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose LiMSA (Lietuvos medicinos studentų asociacija) kartu su STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba) organizuoja antikorupcinę žaibiško sambūrio (angl. flashmob) akciją – „Paciento priesaikos“ viešą skaitymą.
Renginiu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į gydytojų papirkinėjimo problemą, sukelti diskusijų, paskatinti nesitaikstyti su korupcijos apraiškomis sveikatos priežiūros srityje. Akcijos dėmesys bus išskirtinai nukreiptas į pacientų nuostatas ir elgesį.
Daugybė įdomybių galima aptikti apie svaigiuosius gėrimus. O kaip žinoti, kas geriausia kiekvienam?
Šis klausimas reikalauja itin modernių genų inžinerijos tyrimų. Tada galima pasakyti apie kiekvieną organizmą tiek subtilybių, kad patys net neįsivaizduojame…
Galima atlikti ir tyrimus, kaip žmogus priima vienokį ar kitokį vyną? Vynas šiuo atveju – kaip sveikatos tausojimo pagalbininkas tiesiogine prasme. Juk vynas yra senų senovėje išrastas svaigusis gėrimas ir vartojamas iki šių dienų… Hipokratas minėjo, kad vynas gydo netgi žaizdas. Šis garsus gydytojas taip pat sugalvojo frazę: „Tegul maistas bus tavo medicina, tuomet ir medicina bus tavo maistas”.
Seniausias receptas, išlikęs iki mūsų laikų ir saugomas viename Anglijos muziejuje, priklauso trečiam tūkstantmečiui prieš mūsų erą.
Šie vaistai buvo skirti ne mirtinai ligai gydyti, o tam, kad pagerintų faraono Čatos motinos Chati plaukų augimą. Į prirašytų vaistų sudėtį įėjo finikai, šuns kojos ir asilo kanopos. Papirusas, suteikęs šias žinias, nieko nesako apie tai, padėjo ar ne ši priemonė Egipto faraono motinai.
Maloniai kviečiame jus į balandžio 17 dieną, 16 val. Vilniuje, Europos Komisijos atstovybėje (Naugarduko g. 10) vyksiantį seminarą „Vyresniojo amžiaus žmonių gyvenimo kokybė“. Seminarą organizuoja Sveikatos žurnalistų asociacija.
Seminaro metu bus kalbama, kaip Lietuva atrodo Europos šalių kontekste spręsdama senyvo amžiaus žmonių problemas, kaip svetur sprendžiama diskretiška, socialinę atskirtį didinanti problema – šlapimo nelaikymas, kodėl mūsų šalyje tik gulintys lovoje pacientai nusipelno teisės į šlapimą sugeriančius gaminius, nors daugybė žmonių, turinčių šią problemą, nori ir gali išeiti iš namų ir būti aktyviais visuomenės nariais.
