Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Per šimtą gamtos apsaugos, meno, kultūros ir kitų sričių atstovų kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą, prašydami gelbėti Punios šilą – vieną vertingiausių Lietuvos ir Europos miško masyvų, – kurio likimui šiuo metu esą grėsmę kelia laikinojo aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos sprendimai.
Visuomenininkai pabrėžia, kad Nemuno vingyje plytintis Punios šilas yra iki šiol išlaikęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus, jame sutinkamos į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos rūšys, šimtai saugotinų miško buveinių.
Siekiant apsaugoti šią unikalią vietą, buvo parengtas projektas, kuriuo planuota išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją bei apsaugoti ją nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos. Tačiau dabartinis aplinkos ministras K. Mažeika sustabdė minėto projekto įgyvendinimą, savo sprendimą argumentuodamas tuo, kad tuomet visuomenė neva neturėtų galimybės šioje teritorijoje lankytis, grybauti ir uogauti.
Nemunas ties Birštonu rudenį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Gamtosaugininkai ir kiti kreipimąsi į prezidentą pasirašę visuomenės atstovai tvirtina netikintys šiais ministro motyvais, mat parengti planavimo dokumentai esą nurodo priešingai – numatyta, jog aplinkiniai gyventojai turėtų neribotas galimybes lankytis, grybauti ir uogauti Punios šile, o visuomenės lankymasis tam tinkamose teritorijose būtų net labiau prieinamas dėl pagerintos infrastruktūros.
Prašymą prezidentui pasirašiusieji įžvelgia iš už sprendimo stabdyti rezervato plėtros projektą kyšančias medžiotojų interesų ausis. Pats ministras K. Mažeika yra medžiotojas bei yra pasisakęs, kad Punios šilo komerciniai medžioklės plotai galėtų būti aukciono būdu parduodami privatiems medžiotojams. Tai, pasak visuomenininkų, medžioklę greičiausiai suintensyvintų ir padarytų dar mažiau kontroliuojamą.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gamtosaugininkai, kultūros, meno, bei kiti visuomenės atstovai įsitikinę, kad aplinkosauginių įsipareigojimų nesilaikantis aplinkos ministras K. Mažeika nėra tinkamas šioms pareigoms ir prašo prezidentą į postą paskirti principingai aplinkosaugos interesus ginantį ir dalykinę kompetenciją turintį asmenį.
„Mes nesiekiame diktuoti Vyriausybės Kabineto sudėties. Mūsų pagrindinis tikslas – unikaliam Punios šilui suteikti adekvačią apsaugą. Šiuo metu susiklosčiusi situacija, kai atšauktas geras specialistų parengtas sprendimas, užkertantis kelią ūkiniams kirtimams bei medžioklei, ir nepasiūlyta jokia alternatyva, diskredituoja pačią gamtosaugos idėją. Šiandien Lietuvos laukinėje gamtoje praktiškai nėra nė vienos vietos, kur žvėrys būtų netrikdomi medžioklės ir visuomenė galėtų juos tokius pamatyti. Punios šilą būtina apsaugoti be ūkinių kirtimų ir medžioklių“, – sakė vienas iš rašto prezidentui iniciatorių, gamtosaugos organizacijos Baltijos aplinkos forumas vadovas Žymantas Morkvėnas.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kreipimąsi į prezidentą pasirašė aštuonios šalies gamtosaugos organizacijos, taip pat pavieniai gamtininkai, gamtos fotografai. Tarp pasirašiusiųjų ir Nacionalinės premijos laureatai: literatūrologė, teatrologė Irena Vėsaitė, rašytojas Tomas Venclova, režisierius Gintaras Varnas, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, aktorius Rolandas Kazlas ir kiti. Taip pat J. Basanavičiaus premijos laureatai: istorikas, archeologas Vykintas Vaitkevičius, mitologas religijotyrininkas Dainius Razauskas. Lietuvos gamtinės vertybės stojo ginti ir įvairūs žinomi muzikantai, tarp kurių Aistė Smilgevičiūtė, Erika Dženings, Jurgis Didžiulis.
Vidzgiris rudenį. Vytauto Visocko nuotr.
„Punios šilas lietuviams turėtų būti toks pat brangus, kaip prancūzams Paryžiaus Dievo Motinos (Noterdamo) katedra. Lietuvių biurokratai yra nė kiek ne geresni nei sovietiniai biurokratai. Jei norint išsaugoti Punios šilą prireiktų paskirti kitą aplinkos ministrą, tuomet tai ir turi būti padaryta“, – įsitikinęs režisierius G. Varnas.
Kreipimąsi pasirašė ir įvairių mokslo sričių atstovai, gydytojai, literatūrologai, kompozitoriai, bendruomenių atstovai. Kreipimosi iniciatoriai žada, kad parašai bus renkami ir toliau.
„O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba, tiek to, jeigu rikiuos, Ingrida, atsistosiu greta Tavęs, nors susilaikiau balsuodamas. Jeigu jau taip, geriau numirti už kokią nors idėją, nei šiaip, lovoje ir dar už nieką…“.
„Bus dar progų, Broniau, į kokį sąračą patekt. Kokių nors vaiko teisių ar atvirkščiai. Teisybės ministerija, kaip žinote iš Orvelo kūrybingumo nestokoja“.
„Sąrašai sudaryti, darbo stovyklos laukia“.
„Šituos kars pirmus. Muravjovo aikštėj“.
Šaudymai ir kartuvės
Tai vis citatos iš viešo pokalbio tarp Lietuvos Respublikos Seimo narių. Ne kokių užsigavusių paauglių, o piliečių balsais išrinktų politikų. Pirmoji citata – Seimo mišrios grupės nario Broniaus Matelio, antroji – „konservatorės“ Ingridos Šimonytės, trečioji – liberalės Aušrinės Armonaitės, ketvirtoji – paties Gabrieliaus Landsbergio.
Visos vienoje vietoje, parašytos kaip reakcija į nevyriausybinės jaunimo organizacijos kvietimą rinkėjams įsiminti politikus, kurie balsavime palaikė vienalyčių partnerysčių įteisinimą.
Žinoma, šie komentarai ironiški. Žinoma, organizacija, į kurios skelbimą reaguojama, yra „Pro Patria“, pagrįstai kelianti ypatingai nemalonius jausmus liberalių ir marksistinių pažiūrų politikams. Žinoma, galima turėti pačias įvairiausias nuomones dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo. Tačiau svarbu ne tai. Svarbus čia yra požiūris į politinę atskaitomybę, kurį nedviprasmiškai atskleidžia šie komentarai ir pati ironiška reakcija.
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kvietimas rinkėjams įsiminti jų pavardes šiems ir kitiems politikams visai neatrodo natūralus grįžtamasis ryšys tarp piliečių ir juos atstovaujančių politikų. Būtinybė, kad rinkėjai žinotų, kas ir kaip balsuoja visuomenėje aistras keliančiais klausimais, jiems neatrodo akivaizdi.
Priešingai, nevyriausybinės organizacijos bandymas savo sekėjams parodyti „sukramtytą“ parlamentarų balsavimo rezultatą jiems kelia pasipiktinimą, ironiją ir fizinio susidorojimo asociacijas. Mintis, kad balsavusiųjų sąrašas paviešintas ir siūlomas įsiminti jiems primena ne artėjančius rinkimus, o egzekucijas. Kam šaudymą, kam kartuves.
Pavyzdžių galėtų būti daugybė, tačiau šis yra koncentruotas ir iliustratyvus. Jame veikiantys politikai – ne sovietmečio CK posėdžius menantys nomenklatūros atstovai. Ne senosios kartos socdemai ar tvarkiečiai, siejami su sovietmečio nostalgija ir regresyviu mąstymu. Priešingai, visi jie daugiau ar mažiau yra vadinamosios „pirmosios Lietuvos“ atstovai ar bent norėtų save tokiais laikyti. Jauni savo amžiumi ar bent naujokai politikoje. Provakarietiški ir proeuropietiški, o svarbiausia, itin demokratiški. Pastarasis bruožas dažnai primenamas.
Demokratinė kontrolė
Tačiau demokratija XXI a. neįsivaizduojama be pilietinės išrinktų politikų kontrolės. Seniai pastebėta, kad piliečiai negali tiesiog išrinkti atstovų ir palikti valstybės likimo jų rankose. Nekontroliuojami atstovai savivaliauja: ar tai būtų korupcija, ar deklaruotų pažiūrų nesilaikymas. Lietuvos politika akivaizdžiai kenčia nuo abiejų ligų. Bandymas kontroliuoti politikus (bendriausia prasme vadinamas kontrademokratija) reikalauja tam tikros politinio dalyvavimo kultūros, kuri nėra lengvai išugdoma. Niekas ir nesistengia jos ugdyti, nors ir labai daug apie tai kalbama. Politikai nebijo laužyti rinkiminių pažadų, partijų programų ir ideologinių rėmų, nes jiems nėra ko bijoti. Nėra pilietinės valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas nematyti viso to prielaidų.
Lietuvos Seimas, kurį būtina kontroliuoti dieną – naktį, žiemą – vasarą, rytą – vakarą. Slaptai.lt nuotr.
Jau prieš metus teko rašyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios kontrolės atsiradimui. Jai reikia kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai, pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos pilietiškumui formuotis tai pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu, jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas, tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies politikams.
Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų (kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio gerinimo tikslais). Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas.
Už jį šiuos darbus turi padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus. Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Atsakingi politikai joms už neatlygintiną pilietinę veiklą turėtų padėkoti. Lietuvoje kol kas egzistuoja tik tokios stebėsenos daigai. Pavieniai nuskambėję balsavimai ir „sąrašai šaudymui“ pastaraisiais metais buvo dėl medžiotojų naktinių taikiklių ir vaiko teisių sampratos, nuoseklesne veikla šioje srityje pasižymėjo nebent Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir Šeimos institutas. Nieko keista, jog Lietuvos politikai dar nepripratę prie tokios stebėsenos.
Turės priprasti. Būdami provakarietiški ir pažangūs jie galėtų skaityti užsienio naujienas ir pastebėti, pavyzdžiui, tai kaip kruopščiai JAV senatoriai savo apygardose buvo stebimi prieš balsavimą dėl naujo Aukščiausiojo teismo teisėjo kandidatūros, koks reikšmingas faktorius valstijų lygmens ir konkrečiomis problemomis pagrįstos (issue based) nevyriausybinės organizacijos yra visiems JAV politiniams balsavimams.
Visiems Seimo nariams šiuo klausimu galima parekomentuodi skaityti politico.com – liberalų, tačiau rimta procesų analize užsiimantį politinių naujienų portalą.
Pamoka?
Akivaizdu, kad Lietuvoje politinės stebėsenos ir atskaitomybės vakuumas sukūrė situaciją, kai politikai ne tik prekiauja sprendimais (kaltinimai korupcija pareikšti bent trims parlamentinėms partijoms), bet ir nuolatos išduoda savo rinkiminius pažadus. Šio teksto centre atsidūręs balsavimas dėl partnerysčių įteisinimo tai tobulai iliustruoja. 2016 m. nacionalinės porinkiminės apklausos duomenimis su vienalyčių partneryščių įteisinimu sutinka 13 procentų TS-LKD rinkėjų (palyginimui – 9 proc. valstiečių, 10 proc. socdemų arba 25 proc. liberalų rinkėjų).
Tačiau konservatoriai tai ignoruoja ir už tokį įteisinimą balsuoja net 9 jų frakcijos nariai – daugiausia iš visų frakcijų (tam pačiam palyginimui – 0 valstiečių, 9 socdemai, 8 liberalai). Šiuo klausimu savo rinkėjų masiškai neišduoda tik valstiečių frakcija. Žiniasklaida apie tai nerašė. Ar piliečiai neturėjo žinoti, kad buvo apgauti? Atitinkamai jau valstiečiai kartu su kitomis, „tradicinėmis“ partijomis masiškai apgavo savo rinkėjus dėl liberalaus darbo kodekso įteisinimo. Laužomų rinkiminių pažadų ar tiesiog deklaruojamų principų sąrašas ilgas ir ne kartą aptartas.
Sąrašai šaudymui yra ir liks tik liguistos politikų vaizduotės vaisius. Tačiau daug kalbėdami ir vaidindami paramą brandžiai vakarietiškai demokratijai turėtume pradėti nuo savęs, pagal galimybes ir pareigas: kas domėtis, kas viešinti, o kas pritarti ir skatinti tokią stebėseną. Nes be jos negali būti atskaitomybės ir veikiančios demokratijos, tik azijietiško tipo valdžios savivalė, nuo kurios vaizduojamės ištrūkę. Šaudymas vyks prie balsadėžių, o aukos po rinkimų netrukus bus pamirštos.
Kiek gyvių sunaikina žolę pjaudamas traktorius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žalieji ir valstiečiai – neįmanomas darinys. Nors vaivorykštinių koalicijų politikoje pasitaiko, tačiau jos sudaromos išimtinais atvejais, kai valdžioje susidaro pato situacija ar siekiama neprileisti prie valstybės vairo vienkartinių marginalų.
Tačiau vaivorykštė vienoje organizacijoje reiškia nebent optinę apgaulę. Būtent taip ir atrodo valstiečių ir žaliųjų susijungimas į vieną politinę organizaciją.
Prieštaravimai tarp žaliųjų ir valstiečių natūralūs, objektyvių priežasčių, kurios priverstų prie bendro stalo konstruktyviam darbui susėsti šių interesų grupių atstovus reikėtų ieškoti ne jų idėjinėse nuostatose, o už politinio diskurso ribų.
Tai, kad valstiečių partijos atstovai arba patys užsiima žemės ūkio verslais, arba atstovauja vienaip ar kitaip su žemės ūkiu susijusioms sritims, įrodinėti nereikia, valstiečių ir žaliųjų sąjungoje tokių dauguma, to ir neslepiama. Sudėtingiau atsirinkti, kas tokie yra ir kuo užsiima valstiečių žalieji, jei tokių iš viso šioje organizacijoje esama.
Žemės ūkio industrija ir klimato atšilimas
Žemės ūkio industrija siekdama išlikti konkurencinga ir minimaliausiomis sąnaudomis gauti maksimalų pelną, laukams tręšti, kenkėjams ir piktžolėms naikinti, gausiai naudoja cheminius produktus. Dalį jų augalai įsisavina, neįsisavintus žmonės suvalgo ar išgeria, o kita dalis per gruntinius vandenis pasiekia vidaus vandenis ir patręšia tvenkinius, ežerus ir upes. Tai pagrindinė vadinamojo vandens žydėjimo priežastis.
Ežerai žydi ir Zarasų, ir Molėtų, ir Lazdijų krašte, kur iš esmės nėra jokios pramonės, ir Nemuno užliejamose pievose, kur negyvybingas nerštas laidoja savaiminio žuvų atsistatymo galimybę. Bemaž visuose Lietuvos miestuose ir net kai kuriuose miesteliuose už Europos Sąjungos pinigus yra pastatyti nuotekų valymo įrenginiai, tad pramonės įmonių ir miestų gyventojų buitinės atliekos jau senai nebėra pagrindiniai vidaus vandenų teršėjai.
Intensyviausias vidaus vandenų užterštumas yra būtent tuose rajonuose, kur intensyviausiai ūkininkaujama. Laukams tręšti panaudotos cheminės medžiagos atlikusios savo pilką darbą vidaus vandenyse, išplaunamos į vandenynus ir lašas po lašo prisideda prie klimato atšilimo spartinimo. Nėra ir nebuvo jokia paslaptis, kad Valstiečių partijos lyderio Ramūno Karbauskio „Agrokoncerno“ įmonių grupė užsiima ne tik žemės ūkio produktų auginimu, supirkimu ir pardavimu bei žemės ūkio technika, tačiau ir agrochemija. Bendrovė giriasi, kad siūlo žemdirbiams vieną didžiausių šalyje azoto, fosforo, kalio ir kompleksinių trąšų asortimentą, trąšas parduoda ne tik vietos rinkai, bet ir eksportuoja į Lenkiją, Latviją, Estiją bei kitas šalis. Taigi, vasarojantieji Baltijos paplūdimiuose, kai mėlynos jūros bangos nusidažys pilkai žalia sužydėjusių dumblių spalva, pernelyg nesuklys už tai padėkodami žemės ūkiui skirtų chemijos priemonių gamintojams ir pardavėjams bei šias priemones naudojantiems žemdirbiams.
Gyvūnijos naikinimas
Lietuva jokia išimtis, visame pasaulyje intensyviai agrokultūras vystančiose šalyse panašūs dalykai vyksta. Atogrąžų miškų Afrikoje, Amerikoje, Azijoje, Australijoje mažėjimas siejamas su pramone bei didėjančiu medienos žaliavos poreikiu, tačiau į iškirstus miškus medžiai jau nesugrįžta, jų vietoje plečiasi kukurūzų, cukrašvendrių, ryžių ir kt. žemdirbių eksploatuojamų agrokultūrų plantacijos arba miškų vietą užima kultūrinės pievos naminiams galvijams.
Gražuolės gulbės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei gamtos tarša chemijos produktais bei leistinų užterštumo normų neviršijančio maisto naudojamas turi ilgalaikį, iškart nepastebimą poveikį, tai intensyvaus ūkininkavimo priemonių naudojimo pasekmės matomos plika akimi. Grūdinių kultūrų derlių nuimanti, pievas šienaujanti greitaeigė technika, skirtingai nuo chemijos, veikia „čia ir dabar“, sumala viską kas pasitaiko jos kelyje, pradedant pievose gyvenančių žinduolių bei paukščių jaunikliais, baigiant visa serija saugomų ir nesaugomų varliagyvių ir vabzdžių rūšių.
Lietuvoje šis žemdirbystės „šalutinis poveikis“ nutylimas, kitur dėl to kyla tylesnis ar garsesnis gamtos sergėtojų, žaliųjų sambūrių, mokslininkų nepasitenkinimas. Tarkim, Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, derliaus nuėmimo ir pievų šienavimo laikotarpiu papjaunama apie 0,5 mln. laukinės gyvūnijos individų. Tad pasakos vaikams apie stirniukus, kiškiukus ir ežiukus saugančius taikiausios žemėje profesijos atstovus, žemdirbius, tiko XIX a., bet jau ne mūsų laikams XX–XXI a.
Vienybė priešybėse?
Juolab nėra paslaptis, kad gyvuliai ir paukščiai auginami ūkiuose irgi ne pasižiūrėjimui skirti – kai prisiaugina komerciškai patraukliausius mėsos kilogramus, naminiai galvijai nugalabijami, mes juos suvalgome. Kuo daugiau mėsos produktų valgome, tuo daugiau reikia užauginti, tam reikia didesnės pašarinės bazės plotų ir t.t.
Ir galvijų augintojų, ir žemdirbių, ir juos aptarnaujančios chemijos pramonės veiklos padariniai, pradedant naminės faunos gausinimu ir, drauge su laukine fauna, jos žudymu, baigiant vandenų užterštumo didinimu ir natūralių gamtos plotų mažinimu, taip veikia pasaulio ekologiją, kad net pats klausimo kėlimas apie žemės ūkio industrijos nuopelnus gamtosaugai yra absurdiškas.
Klasikinės žaliųjų ideologijos be išimčių yra paremtos visos gamtos, taip pat ir gyvosios faunos išsaugojimo idėjomis, taršos minimizavimu siekiant suvaldyti klimato atšilimo procesus.
Ką šios dvi grupės, žalieji ir valstiečiai, kurių viena yra gamtos, ekologinės aplinkos sergėtoja, o kita viena didžiausių švarios gamtos ir gyvūnijos (jau nekalbant apie naminius gyvūnus) naikintoja, veikia drauge? Kaip pavyko rasti bendrą kalbą ne tik už vieno stalo, bet ir vienoje organizacijoje, jeigu abiejų grupių pamatiniai interesai iš esmės priešingi?
Chemijos pramonė propaguoja darną su gamta!?
Ūkininkai išpildę žaliųjų pageidavimus – bankrutuotų. Ekologiškų produktų vietinė rinka pernelyg maža, šiuo metu jos pakilimas Lietuvoje labiau susijęs su papildomu ES finansavimu, o ne su laisvos rinkos pasiūlos ir paklausos dėsniais, nes išties ekologinių produktų kainos priimtinos tik 10 proc. neperkopiančiam Lietuvos vartotojų ratui.
Į naujas rinkas su ekologiškais, o ne tik su „eko“ ir „bio“ paženklintais produktais irgi ne taip paprasta įsiveržti. Žemės civilizacija sparčiai didėja, jai reikia vis daugiau maisto ir be papildomų sveikų ir nesveikų žemės ūkio produktų papildų neišsiversi. Reikia pripažinti, jog kaltinti valstiečių dėl to, kad jie augina javus ir užsiima gyvulininkyste, niekas neišdrįsta, nes visi nori valgyti ir supranta, ką valgo.
Ar pavyks išauginti jauniklius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau dirbtinis derliaus gausinimas siekiant didesnių pelnų, efektyviausias modernios technikos žemės ūkyje naudojimas, nors yra sukurta ir alternatyvių, gamtai mažiau kenksmingų technikos panaudojimo metodikų, tik jos brangesnės ir ne tokios efektyvios ir todėl faktiškai nenaudojamos, – visa tai net neleidžia kalbėti apie žemės ūkio industrijos atstovų darnų sambūvį su pasaulio gamta. Žalieji, suprantama, tuo nesižavi, reikalauja geresnių sąlygų laukinei ir naminei gyvūnijai, gina gyvūnų teises, reikalauja, kad gamta būtų saugoma, draudžiamas žmonių sveikatai ir gamtai pavojingų priemonių naudojimas žemės ūkyje ir pan.
Šios dvi grupes yra antagonistinės ir bendrai veikia tik prie derybų stalo, tačiau sėdėdamos priešingose jo pusėse ir iš vienos pusės pereina į kitą tik atsisakiusios savo idėjų, gyvenimo būdo, verslo arba siekdamos kitų nei su žemės ūkiu, nei su švaria gamta nesusijusių pragmatinių tikslų.
Yra net 3 žalieji!
Lietuvoje įvyko unikalus atvejis, žalieji ir valstiečiai susijungė ir bando ne kariauti, o draugauti, įgyvendinti bendrą politiką. Kadangi abiejų pusių tikslai priešingi, o partija demokratinė institucija, reiškia, kad įgyvendinama ta politinė kryptis, kuri partijoje turi daugumą. Galima skaičiuoti ir perskaičiuoti, netgi žaliesiems priskirti buvusius policininkus dėl vilkėtų mėlynai žalsvos spalvos uniformų, tačiau vis vien daugiau nei 5 proc. balsų jie šioje sąjungoje nesurinks.
Partijoje įžiūrima sveikos gyvensenos šalininkų grupė. Tačiau užsiėmimą sportu arba buvimą žaliavalgiu su žaliųjų idėjomis susieti būtų pernelyg drąsu. Juk ne koncerno chemija patręštuose laukuose tie žaliavalgiai maitinasi.
Galima žaliesiems priskirti Virginiją Vingrienę, agronomę, ekologę, orchidėjų augintoją ir projekto – susivienijimo „žali.lt“ iniciatorę bei buvusią vadovę, iš dalies dar Kęstutį Navicką, darnaus vystymosi projektų administratorių, žygeivį, įvairių aplinkosauginių ir paminklosauginių projektų vadovą, prieš tampat ministru kelis metus dirbusį Baltijos aplinkos forume darnaus vystymosi ekspertu bei direktoriaus pavaduotoju.
O ką dar? Kadangi toliau žaliųjų paieška šioje partijoje pradeda strigti, tenka prie jų priskirti ir Kęstutį Mažeiką, veterinarą, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininką. Apie ankstesnius jo nuopelnus aplinkosaugai nėra žinoma, tačiau tapęs Seimo nariu, įdomių ketinimų turėjo, tarkim, norėjo įkurti gyvūnų reabilitacijos kliniką. Tik, ko gero, Aurelijaus Verygos buvo suniekintas, nes reabilitacijos klinikas skirtas žmonėms Valstiečių ir žaliųjų sąjungos paskirtas Sveikatos ministras daugiau likviduoja nei naujas kuria, tad rūpinimasis žvėreliais labiau nei žmonėmis, labai jau kontraversiškai visuomenės akyse žiūrėtųsi.
Surasti daugiau žaliųjų šioje partijoje tampa labai keblu – agronomai, verslininkai, policininkai ir dar margas kitų profesijų ratas, o ekologų, gamtininkų visiškai striuka. Tiksliau, jų iš viso nėra, nes ir sveiko gyvenimo būdo atstovams, ir agronomams svarbesnė taikomoji gamtos paskirtis, t.y. kiek galima iš gamtos gero paimti, o ne ką palikti ar gero jai atiduoti.
Neterštų, nereikėtų ir valyti
Galima užsiimti sąmokslo teorijų kūrimu ir prisimąstyti, kad žalieji šiame politiniame darinyje yra slapti. Žaliųjų pogrindininkų teroristinė grupė susimokė, nusprendė apsimesti gamtos eksploatatoriais, nekaltai pas žemvaldžius bei agrochemikus integruotis ir sugriauti globalių gamtos kenkėjų organizaciją iš vidaus. Būtų juokinga, bet mes Lietuvoje turime ne komediją teatro scenoje, bet realiai valstybės likimą lemiančią Seimo valstiečių ir žaliųjų valdančiąja frakciją, kuriančią Lietuvos politinio gyvenimo tikrovę.
Avių banda. Slaptai.lt nuotr.
Ne tokia fantasmagorinė žaliųjų buvimo pas valstiečius versija yra pragmatiškesnė – žaliųjų pas valstiečius yra tiek, kiek yra tarp jų žmonių vykdžiusių vienokius ar kitokius aplinkosauginius, „žaliuosius“, darnaus vystymosi ir pan. projektus. Šiems žaliesiems valstiečių iš tiesų reikėjo. Nes jei valstiečiai gamtos neterštų, nebūtų poreikio tą gamtą nuo taršos saugoti, švarinti, valyti, skaičiuoti žalą ir naudą bei kurti kosmose ir realybėje santarvės su gamta projektus.
Kitaip tariant, jei gamtos turtų niekas nenaikintų, nebūtų ir jiems saugoti skiriamų lėšų, gamtosauginių projektų ir t.t. Tipinis pavyzdys, kurį surastume kiekviename Lietuvos rajone – per ilgą laiką tręšiamas ežeriukas uždumblėja, tada skiriama pinigėlių jo išvalymui. Nebūtų tręšiamas – neužpelkėtų, nereikėtų ir valyti. Tokios pragmatinės žaliųjų veikėjų veiklos versijos galioja ir lokaliu, ir globaliu mastu, tačiau jos sietinos ne su švarios gamtos apsaugos konceptualiomis idėjomis, o su naudos santykiais. Kitaip tariant, valstiečių žalieji sietini tik su „žalios spalvos“ projektų verte. Kadangi yra ir piniginis vienetas „žaliaisiais“ vadinamas – tai ir teisingiau būtų pavadinti šiuos žaliuosius doleriais, nes slengas „žalieji“ nelabai tinka partijos pavadinime.
Ekologiją pamiršo, projektus atsimena
Tai, ką pamatėme per pirmą pusmetį Valstiečių ir žaliųjų valdymo, dolerinės žaliųjų prigimtiems šioje partijoje idėjos nepaneigia. Jokių gamtosauginių vertybių puoselėjimo neįmanoma įžvelgti nei priimtose Miškų įstatymo pataisose, nei Žuvininkystės tarnybos pertvarkos modelyje, nei kt. įstatymų keitimo iniciatyvose.
Slogiai nuteikė tik ką paskirto Aplinkos ministro K. Navicko jau pats pirmasis viešas interviu „15min.lt“ portalo studijoje 2016 m. gruodžio mėn. Paklaustas apie interesų konfliktus, didžiulius finansinius resursus ir gamtosauginius projektus, kuriuos valdo Aplinkos ministerija, buvęs žygeivis kalbėjo visokius plėnius, bet neverbalinės komunikacijos ženklai privertė aiktelėti – taip smagiai trinamų rankų senai neteko matyti net tarp laimėjusiųjų aukso puodą.
Nesmagu netgi buvo stebėti dar viešųjų ryšių komunikacijos specialistų ir konsultantų neapdorotos, neapmokyto politiko atviros kūno kalbos, išduodančios vietos pasikeitimo iš prašančiojo prie aplinkosauginių projektų kasos durų, į raktą nuo šios kasos gavusio žmogaus emocijas. Politiko, „žaliojo“, svajonė išsipildė, tačiau ar nuo to kas nors pagerėjo gamtoje? Tame pačiame interviu politikas pabrėžė miškų ekologinę reikšmę, o jau po 3 savaičių pristatydamas Miškų įstatymo pataisas, gamtosauginius reformos aspektus ministras jau buvo iš viso pamiršęs, taip pademonstruodamas sprinterių rekordo vertą asmenybės transformavimosi patyrus išbandymą valdžia. Taip žaliųjų idėjų plykstelėjimas Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje įvyko ir užgeso.
Žalių dūmų uždanga
Esmė tokia, kad „žaliųjų“ vardas šios partijos pavadinime ir tebuvo dūmų uždanga, kuria nebent stengtasi paslėpti žemės ūkio industrijos vystymo neigiamus padarinius ekologijai ir išvengti nepatogių klausimų apie jų lyderio valdomą agrochemijos verslą, t. y., paprasčiausiai norėta suklaidinti rinkėjus. Galbūt siekta ir ne piktų kėslų, tiesiog pasiimta naudinga, visuomenės palankiai vertinama idėja ir įsirašyta į politinio darinio pavadinimą. Juk ne daug daugiau sako ir ankstesni valstiečių partijos prielipai: Valstiečių ir naujųjų demokratą sąjunga, 2001 m., Valstiečių ir liaudininkų sąjunga, 2004 m., ir nuo 2008 m. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Žaliųjų pas šiuos valstiečius yra tiek pat, kiek anuomet buvo naujųjų demokratų ir liaudininkų. Partijoje stabili buvo tik su žemės ūkio industrija susijusių žmonių grupė, o evoliucionavo tik „prielipas“.
Būtų žymiai smagiau matyti tikruosius partijų pavadinimus, tarkim, žemvaldžių ir dolerių partiją, verslininkų ir darbdavių partija, oligarchų partija ir t.t. O dabar ir turime darbo partiją be dirbančiųjų, tvarką be teisingumo ir dar įvairiausių darinių, kurių pavadinimai geriausiu atvejų be reikšmės, o blogiausiu, kaip yra ir šiuo atveju, reiškia priešybę partijoje susibūrusių asmenų interesams.
Kokios „ žaliosios“ reformos laukia?
Agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai gali turėti savo interesų – tai natūralu ir, jei jie bando derinti savo interesus su kitų visuomenės grupių interesais, tokia partija gali būti netgi visai konstruktyvi politinė jėga.
Tolumoje dega laužas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Blogiau nutiks, jei agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai bandys ir toliau apsimesti žaliaisiais ir pabandys tai įrodyti darbais. Kad kompetencija nėra pagrindinė vertybė taip vadinamoje profesionalų vyriausybėje, požymių jau labai daug, tad tokių dolerinių „žaliųjų“ darbų grėsmė gamtai visiškai reali.
Partinė jėga, jei jau ryžtasi manipuliacijai, puikiai suvokdama, kodėl tai daro, paprastai apsimeta iki galo. Politinės atgailos atvejų bemaž nepasitaiko, kita vertus, tokios atgailos dažniausiai virsta pakasynomis, todėl partijos, kai jau ateina paskutinioji, linkusios lengvai pakeisti savo pavadinimus, o ne savo veiklos principus ir susitaikyti su pralaimėjimu, t. y. apsimetimas konservatoriais, socialdemokratais, žaliaisiais, netgi krikščionimis demokratais, laikoma ne nuodėme, bet politinio Lietuvos gyvenimo labai natūralia realija, tarsi „taip ir turėtų būti“, tarsi „tai yra tik politika!“ ir nieko daugiau.
Gyvūnų teisės ir medžiotojai
Ką gi gali ši dolerių partija dar nuveikti? Pasižiūrėję, ką žalieji daro Europoje, jie dar turėtų kovoti už gyvūnų teises. Reabilitacijos klinika žvėreliams – nepalaidota idėja, juolab, Gamtos apsaugos komiteto Seime pirmininkas, veterinarijos mokslų daktaras, projektinę šios idėjos paskirtį puikiai turėtų suvokti. Kadangi S. Skverneliui sudėtinga save priskirti valstiečiams, jis labiau linkęs susitapatinti su neapibrėžtu „žaliuoju“ partijos veidu. Nebūtinai dolerines, bet viešas akcijas buvęs ekskomisaras mėgsta, o Europoje žalieji tokiomis akcijomis garsėja. Miškų reformos kontekste S. Skvernelis įvardino pagrindinius savo priešus: urėdijas ir medžiotojus. Su miškininkais problemas premjeras išsprendė, dabar turėtų imtis medžiotojų.
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl Europos žalieji kariauja su medžiotojais – atsakymas paprastas – medžiotojų finansinės veiklos reikšmė Europoje siekia 20 – 30 mlrd. eurų, o žemės ūkio industrijos – skaitmenys tie patys, tik ten ne milijardai, o trilijonai. Tad Europoje pasigirstančios prielaidos, jog žaliesiems medžiotojai tėra „atsarginis“ nieko neįtariantis ir nepavojingas priešas, prieš kurį patogu pakariauti, yra ne be pagrindo. Su milijardieriais patogiau draugauti, prieš juos nepakariausi, o „priešą“, norint sulaukti visuomenės dėmesio, reikia susirasti. Lietuvos atveju, žaliesiems nelabai patogu, nes tenka priešu „padaryti“ medžiotoją ir gamtos apsaugos Lietuvoje patriarchą prof. Tadą Ivanauską. Tačiau yra ir palankesnių aplinkybių – medžiotojų tapatinimas su sovietine nomenklatūra. Dar 5 –10 metų, kol anapilin iškeliaus paskutiniai likę tos nomenklatūros atstovai, šią problematiką eksploatuoti vis dar gali būti efektyvu, valstiečių „žalieji“ tai ir bando daryti.
Tikėtina, kad gyvūnų teisių ir medžioklės temos rudens politiniu sezonu taps nauju valstiečių ir žaliųjų sąjungos viešinimosi ir „kovų“ už žalią gamtą arkliuku. Tačiau grįžtant prie visų šios partijos inicijuotų ir įgyvendinamų projektų esmės – tikslas turėtų būti tas pats. Perduoti į privačias rankas kuo daugiau ir kuo greičiau, kiek tik įmanoma per 4 kadencijos metus. Tikėtina, kad kitos kadencijos sėkme žalieji ir valstiečiai jau pradeda abejoti, todėl ir patys skuba, ir kitus reaguoti į jų veiksmus skubina.
UAB „Lietuvos Respublika“
Per 27 Nepriklausomybės metus vis dar bemaž ir neturime į tradicines bendražmogiškąsias vertybes ar bent jau į tradicines politines ideologijas nuosekliai orientuotų partijų. Dabartinė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančioji dauguma nėra vienintelė išimtis, tik jos dviveidiškumas peržengia nuosaikios veidmainystės ribas. Žaliųjų partija be žaliųjų, valstiečių partija sudaryta iš žemvaldžių ir žemės ūkio pramonės atstovų iš esmės gali egzistuoti bemaž ir be kitų interesų grupių, t. y. ir be žalios gamtos, ir be kitų žmonių.
Dirbančiuosius žemės ūkyje keičia moderni technika, kuriai aptarnauti vietoj anksčiau reikalingo 100, dabar užtenka 1 darbuotojo, juolab nereikalingi po 3 – 10 ha sklypelius turintys kaimų gyventojai, juk efektyviau eksploatuoti didžiulius laukus, įsiterpiantys svetimi žemės rėželiai tik trukdo, tad „valstietiškasias“ šios partijos veiklos gaires irgi galima numatyti, jei valstiečiai ir „mylimi“, tai tik keli iš jų. Nors oficialiai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga deklaruoja, kad nekenčia tik vilniečių, tarkim, įvardinama, kad visus miškus valančią vieną įmonę numatomą kurti bet kur, tik ne Vilniuje, paskutinė paviešinta idėja – Katinų kaime.
Už dolerius galima viską nupirkti?
Tai, kad patys partijos pavadinimai tampa tik visuomenės nuomonės manipuliavimo įrankiais, naujos politinės kultūros šalyje nekuria, o ką kuria ši chamelioniškų spalvos atmainų partija, iš viso kol kas sunku atspėti. Ko galima tikėtis – tai tik tam tikrų, žaliosiomis idėjomis pridengiamų gamtosauginių imitacijų. Valstietiškoji partijos dalis klusniai sekanti paskui mėlynai žalsvos spalvos uniformoje susiformavusią asmenybę, savų tikslų siekiantį premjerą, kol kas atsiskleidžia tik kaip stambiojo verslo, taip pat ir žemės ūkio industriją atstovaujanti jėga.
Kitokių vertybinių orientacijų kol kas nematyti. Reformų jovalas užverstas kone ant visų įvairiose sferose dirbančių piliečių pečių, kol kas neatskleidžia, ką gi jie ketina šioje žemėje iš viso sukurti ir po savęs palikti? Plyni žaliomis kultūromis užsėti, gausiai chemija patręšti laukai su buvusiose formose įkurdintais buvusių ministerijų departamentais ar skyriais visoje Lietuvoje – kol kas realiausias šios partijos kuriamo Lietuvos ateities paveikslo vaizdinys.
Piliečiai šiuose plynuose laukuose iš viso pašalinis reiškinys, nes turi idėjų, norų, vertybių, vieni nori saugoti gamtą, kiti kultūrą, dar kiti – pačią lietuvių tautą ir valstybę. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kol kas ryžtingai saugosi nuo tokių idėjų turinčių piliečių įvardindama juos suinteresuotomis lobistų grupėmis, kurios nori jų partijos turimai valstybės vizijai pakenti ir trukdo vieną valstybinę arba nevalstybinę įmonę, kuri vadintųsi UAB „Lietuvos Respublika“ sukurti.
Gal ir sąžininga – UAB kurti jie per 27 metus išmoko, tad ir daro ką gali ir sugeba. O išvada tokia, kad iš netiesos tiesa negimsta – kai netiesa jau pats partijos identifikavimas, jos pavadinimas, kokios tiesos ir teisingumo galima iš šios partijos narių, t.y. šios apgaulės sumanytojų ar jai pritarusiųjų tikėtis? Išeitis viena būtų – galėtų partijos pavadinimas būti kabutėse – „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“, tai reikštų, kad šios organizacijos tik toks prekės ženklas, kaip, pvz. „Agrokoncernas“ ar kt. žinomi Lietuvoje prekės ženklai, o kuo užsiima pati organizacija, darbai rodo ir dar parodys. Organizacija sėkmingai investavo ir šiuo metu „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ yra įsigijusi pagrindinį Seimo ir Vyriausybės valdymo akcijų paketą.
