(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)

11. Nematomi visų keturių valdžių vaidmenys Lietuvos padangėje

Apžvelgdamas savo viešąjį gyvenimą, G. Vainauskas paskaičiavo, kad jis yra „nepriklausomoje Lietuvoje pergyvenęs keturis prezidentus ir septyniolika premjerų“ (p. 16).

Turėkim galvoje, kad su visais jam teko daugiau ar mažiau pabendrauti ar bent susitikti, ir, kaip jis sako, „pažvelgti pašnekovui į akis“. Toks jo principas bandant suprasti gyvenimą ir žmones: „…šiais laikais stebiuosi, kaip gali jauni žurnalistai kalbėtis nepažvelgdami pašnekovui į akis. Jie per daug įpratę naudotis telefonu ar elektroniniu paštu ir nė nejaučia, kad tikrasis pasitikėjimas atsiranda tiesiogiai bendraujant su žmogumi. Man tai buvo svarbiausias darbo metodas“ (p. 27).

Gedvydas Vainauskas. Jo knygos „Redaktoriaus testamentas” viršeliai. Slaptai.lt fotografija

Nenuostabu, kad G. Vainausko knygoje atsiveria gana plati Lietuvos politikų ir verslo žmonių bendravimo panorama nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų. Atmetus plačiau ar glausčiau aprašytus šešėlinio kriminalinio kapitalo mėginimus įsitvirtinti legalioje verslo erdvėje (kraupi finansinės pramoninės grupės „Status“ savininko, buvusio KGB karininko Vlado Bieliausko istorija; p. 119-123), atsiveria sudėtingas lietuviško verslo ir kapitalo istorijos laikotarpis.

Užsienio kapitalui atsivėrė nauja rinkos erdvė ir pirmieji čia buvo vokiečiai. Pasak G. Vainausko, sulaukusio iš vokiečių pasiūlymo parduoti „Lietuvos rytą“ už milijoną Vokietijos markių. „Vokietija pasiskubino atidaryti Vilniuje ambasadą, tuoj pat įsikūrė vokiečių banko skyrius ir šios šalies verslininkai puolė investuoti Lietuvoje, ieškoti verslo partnerių. Susidarė įspūdis, kad Europos Sąjunga iš pradžių Lietuvą buvo patikėjusi Vokietijos globai ir tik vėliau į mūsų šalį ėmė dairytis danai, švedai, suomiai. Netgi galima apgailestauti, kad Lietuvoje įsigalėjo skandinavai, nes, manau, vokiečiai lietuviams artimesni savo mąstymu“ (p. 104).

G. Vainausko ryžtą neparduoti „Lietuvos rytą“ vokiečiams sustiprino ir tuomet į Lietuvos prezidento postą kandidatavęs ambasadorius Stasys Lozoraitis, pataręs neparduoti laikraščio, sukaupti savo lėšų, įsigyti, ko reikia „ir – svarbiausia – dar daugybę metų galėsite dirbti Lietuvai stiprindami demokratiją“ (p. 104).

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto

Kaip G. Vainauskui sekėsi stiprinti Lietuvoje demokratiją, sunku trumpai pasakyti. Manau, ir jis pats ne viską iki galo pasako savajame „Redaktoriaus testamente“. Pirmasis knygos viršelis su pusės veido nuotrauka, juodais akiniais ir paslėpta lengva šypsena, matyt, turėtų būti simbolinė nuoroda į autoriaus „testamento“ stilistiką ir tikslinį jam žinomos informacijos dozavimą. Nesirengiu spėlioti, kas knygoje nutylėta ar pasakyta ne iki galo. Čia jau redaktoriaus bendražygių ir konkurentų (galbūt kito didžiausio Lietuvos dienraščio „Respublika“ ilgamečio vyriausiojo redaktoriaus Vito Tomkaus) dėmesio laukianti kolegiškų ar polemiškų komentarų zona.

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Antrasis viršelis

Žvelgiant į knygą mūsų šiuolaikinės memuaristikos fone, man, kaip skaitytojui, daug svarbesnė ir iškalbingesnė ketvirtojo viršelio nedidukė nuotrauka, iš kurios žiūri į mus daug matęs ir daugel ką iškentęs vyras. Jeigu jis pasakė ne viską, ką žino, jo reikalas. Mūsų reikalas perprasti, ką jis vis dėlto pasakė.

Savo nuomonės apie buvusius ar esamus Lietuvos aukščiausius vadovus ir pareigūnus, lėmusius pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos likimą, G. Vainauskas nekaitalioja, kaip tai neretai matome politinio elito chameleoniškoje elgsenoje, priklausomai nuo žmogaus karjeros posūkių.

Redaktoriaus prisiminimai išsaugo ne vieno politiko, pakliuvusio į politinių konkurentų nemalonę ir užsakomosios žurnalistikos šmeižto laviną, tikruosius veidus ir būdo bruožus, jų darbų tikslus ir vertę, jei, pavyzdžiui, pasiskaitysime puslapius, skirtus buvusiems premjerams Bronislovui Lubiui, Adolfui Šleževičiui, Gediminui Vagnoriui, Rolandui Paksui ir kt. Jų charakteriai ir veiksmai anaiptol nepagražinami, neidealizuojami, G. Vainauskas leidžia mums pamatyti jų silpnybes ir nelemtas klaidas, tuo pačiu grąžindamas jų vardams žmogiškąjį turinį, kur kas vertingesnį ir autentiškesnį, negu rodo pavyduolių bandomos jiems prilipdyti etiketės.

Ta pati pozicija išsaugoma ir Lietuvos verslo „banginiams“ skirtuose puslapiuose, nors ne vienas jų priklauso paties G. Vainausko kartai ir net bičiulių ratui. „Redaktoriaus testamente“ atsiskleidžia netikėtai paini ir klastinga verslo žmonių ir grupių tarpusavio kova. Pats žurnalistas neslepia savo simpatijų lietuviškam kapitalui ir valstybinio kapitalo privatinimui. Žinoma, to privatinimo eiga ir užkulisinės intrigos, paviešintos knygoje (p. 119 – 142), gali šokiruoti skaitytoją savo brutalumu, įžūlumu, negailestinga konkurencija tarp susikūrusių ar besikuriančių koncernų.

Įstringa į atmintį vieno įtakingiausių (pagal 2002 m. tyrimą turtingiausių) Lietuvos verslininkų Dariaus Mockaus istorija, išdėstyta knygoje keliais epizodais, kurie, be abejo, nepretenduoja į vieno didžiausių verslo koncernų „MG Grupė“ (prekybos drabužiais, statybų, alkoholio gamybos bendrovės, telekomunikacija, IT (informacinių technologijos), LNK televizija (Laisvas nepriklausomas kanalas) vadovo ir vienintelio akcininko veiklos pristatymą ar vertinimą. „Redaktoriaus testamente“ mums primenami tik atskiri, gal plačiausiai nuskambėję konfliktiniai veiklos momentai.

Garsiai nuskambėjo žiniasklaidoje D. Mockaus sėmimas Vilniaus oro uoste: „…išlipęs iš lėktuvo, jis buvo surakintas antrankiais ir nuvežtas į Vilniaus apylinkės prokuratūrą. Ten prokurorai jam pareiškė įtarimus dėl verslo partnerio Arvydo Grigo žūties. Šis gabus verslininkas 2000-ųjų sausį paslaptingai mirė vonioje. Oficiali išvada – širdies smūgis. Tačiau įtarta, kad galbūt jam kažkas padėjo mirti. Iš pradžių ir ekspertizė nustatė, kad mirusiojo kraujyje rasta „mirtinai nuodingų medžiagų“. G. Vainauskas primena, kad būtent tada D. Mockus „smarkiai susikirto ir bylinėjosi su kitu verslo partneriu – „Čili“ picerijų ir restoranų tinklo savininku Tadu Karosu, anksčiau dirbusiu prokuratūroje. Sklido gandai, kad šis, neva pasitelkęs gausias pažintis teisėsaugoje, pasirūpino, jog D. Mockui būtų kurpiama nužudymo byla“ (p. 121).

Tais „laukiniais“ verslo bendrovių perėmimo bet kokiu būdu laikais žiniasklaida įgavo didžiulę įtaką. „Verslininkų karas persikėlė ir į spaudą – T. Karosui, matyt, radus bendrą kalbą su V. Tomkumi, „Respublika“ ėmė pulti D. Mockų. Tada jis atskubėjo pas mane, išklojo, kas vyksta, kas spaudžia širdį, dievagojosi, kad visiškai nekaltas dėl A. Grigo mirties. Su ašaromis akyse maldavo: „Padėk man.“

Pasak G. Vainausko, jis atsakęs, kad D.Mockaus „kaltumo ar nekaltumo nenustatinėsime – ne mūsų tai darbas, bet suteiksim ir jam galimybę papasakoti, kokia, jo požiūriu, tikroji šios istorijos tiesa, atskleisti prieš jį įsukto puolimo užkulisius“.

Pusmetį „Lietuvos rytas“ gilinosi į šią istoriją ir ką gi… viskas baigėsi taip, kaip baigiasi skandalingiausios bylos Lietuvoje. „Bylą iš Vilniaus apylinkės prokurorų perėmė sostinės apygardos prokuratūra ir po kurio laiko ją nutraukė neaptikusi D. Mockaus kaltės“. Beje, buvo paneigti ir pradinės ekspertizės duomenys dėl A. Grigo kraujyje rastų mirtinai nuodingų medžiagų – „esą buvę supainioti A. Grigo ir kažkokiu techniniu skysčių nusinuodijusio benamio mėginiai… (p. 123).

Vėliau Darius Mockus nusprendė sukurti savus žiniasklaidos kanalus. Įsiplieskus verslo grupių kovoms, pavyzdžiui, dėl galimybės privatizuoti Lietuvai svarbius Vakarų skirstomuosius tinklus, vėliau ir Rytų skirstomuosius tinklus elektros sektoriuose per valdžios palaikomą „Leo LT“ projektą, D. Mockus, anot, G. Vainausko, jau kovėsi su konkurentais, su „Vilniaus prekybos“ galingąja grupe ir kt, nuosavais „pabūklais“: „jis ėmė daužyti „Leo LT“ projektą visais savo žiniasklaidos grupės ir koncerno suburtų teisininkų pabūklais […] Talkinti D. Mockui puolė Bronislovo Lubio „Achema“ ir kiti svarbiausi šalies ūkio rinkos žaidėjai. Jie ypač nerimavo, kad Lietuvoje įsigalės viena verslo grupė, o jiems teliks trupiniai nuo turtingo stalo.

Netrukus į „Leo LT“ puolimą įsitraukė ir tuomet šalį valdančių socialdemokratų politiniai konkurentai – ypač plėšėsi konservatoriai. Jie sukurstė ir visokius visuomenininkus […] Netrukus A. Kubilius tapo aršiausiu „Leo LT“ bendrovės įkūrimo priešu ir net pats stovėjo Seimo salėje, mosuodamas plakatu, kuriuo ragino parlamentarus balsuoti prieš šį sumanymą.

Galima tik spėlioti, kaip nuosekliai valstybės ir „Vilniaus prekybos“ grupės projektui kliudęs „MG Baltic“ rado raktą į šio politiko širdį“ (p. 127). Pats G. Vainauskas įsitikinęs, kad „Leo LT“ sunaikinimas tapo signalu slopinti privačią nuosavybę. „Užuot įkūrusi finansais, įtaka ir gebėjimais stiprią bendrovę, galinčią veržtis į užsienio rinkas, Lietuva išlaikė valstybinę energetikos rinką, švaistančią pinigus į kairę ir į dešinę, nepajėgiančią deramai aptarnauti klientų. Tačiau liūdniausias šios istorijos tęsinys – Vilniaus pašonėje Baltarusijos Astravo mieste išdygusi rusiška atominė elektrinė“ (p. 130). G. Vainausko prisiminimų knygoje, ypač „Leo LT“ sunaikinimo istorijoje, kurią čia referavau, atsiskleidžia ne tik iš oficialios žiniasklaidos ar televizijos girdėti faktai, bet ir lemtingi užkulisiniai visų keturių valdžių konkurencinio bendravimo kontaktai, sandoriai ir visos tos sujauktos veiklos liūdni rezultatai.

G. Vainausko atvirumas „Redaktoriaus testamente“ leido jam daiktus vadinti tikraisiais jų vardais: „…patys paskatinome rusus Vilniaus pašonėje statyti atominį monstrą, o valstybės milijonai, sumokėti „Vilniaus prekybai“ už išpirktus Vakarų skirstomuosius tinklus, išplaukė iš šalies kapitalo rinkos – visi pinigai buvo pervesti į Nyderlandus. Tai buvo prezidentės D. Grybauskaitės ir tuomet šalį valdžiusių konservatorių reikalavimas. Pastarieji bijojo, kad „Vilniaus prekybos“ grupė, keršydama už „Leo LT“ projekto sužlugdymą, finansiškai neparemtų jų politinių konkurentų“ (p. 130). Nemaža knygos puslapių skirta ir skandalingam Snoro banko likvidavimui, sužlugdant daugelio Lietuvos žmonių santaupas, nors paties autoriaus nuomone, „“Snoro“ banko uždarymas – viena labiausiai visuomenę intrigavusių istorijų, kurią vis dar gaubia paslapties šydas“ (p. 240).

12.  Žmonių veidai politinių kaukių mugėje

Ir vis dėlto bene didžiausia memuarų vertę sudaro ne politinių ar verslo intrigų atskleidimas, o amžininkų prisiminimuose atskleisti konkrečių žmonių portretai, kartais – tik portretų eskizai. Šiaip jau konkrečių žmonių gyvenimai išlieka tik oficialiuose dokumentuose suregistruotais faktais, sausomis curiculum vitae eilutėmis, pačių veikėjų pasisakymais spaudoje ir pan. Visa tai tėra fasadinė žmogaus gyvenimo pusė. Tuo tarpu tikresnė, dažnai slepiama žmogaus pusė atsiskleidžia būtent amžininkų memuaruose, jeigu juose atvirai nusakomi konkrečių žmonių charakterio bruožai, privatūs pokalbiai, planai, poelgiai, slypintys po standartinių, plakatinių įvaizdžių kaukėmis.

Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.

Gintaro Visocko žurnalistinė patirtis jau pačioje jo karjeros pradžioje išmokė jį skeptiškai vertinti viešąsias žmonių kaukes. Dar studijuodamas žurnalistiką Vilniaus universitete (po tarnybos sovietų armijoje) dvidešimtmetis G. Visockas gilinosi į Mažosios Lietuvos, paverstos rusiškąja Kaliningrado sritimi, istoriją: „Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip mintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Niemanas – Gumbine…“ (p. 73 – 74). Tuomet ir sumanė trenktis į sovietmečio Kaliningradą, vietoje susitikti su tenykščiais lietuviais, pasikalbėti su jais. Tikėjosi pasiteirauti tenykščio Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos“ (p. 70).

Nors, kaip prisimena, anuomet neturėjo „nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos patirties“, vis dėl to nujautė, kad tenykščiams pareigūnams „vargu ar patiks Lietuvos laikraščio korespondento komandiruotė: „Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčiais?“ (p. 70).

Deja, sovietinės diktatūros sąlygomis per visą kelionę po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius beveik visi kalbinti kaliningradiečiai demonstravo žurnalistui optimistinio lojalumo režimui kaukes. Lietuvišką pavardę turinti žurnalistė iš vietinio laikraščio „Kaliningradskaja pravda“, vos pravėrus duris „susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus. Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvena draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia […] Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be baltarusiškų ir ukrainietiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip. Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuviškąjį nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…“ (p. 78-79).

Valdančiajam režimui lojalių kaukių demonstravimas lydėjo žurnalistą visur – ir vaikų darželiuose, ir lankytose mokyklose: „…niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą. O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprasti. Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuviškos šnekos. Nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius“.

To negana – kaukės buvo tapusios viešo gyvenimo norma, privaloma tiek vaikams, tiek suaugusiems žmonėms. “Atokiai nuo mieto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja“ (p. 80). Kitaip sakant, Lietuvos žurnalistui buvo teikiami tie patys standartiniai atsakymai, kuriuos teikia visuose nedemokratiškuose kraštuose valdiškos piliečių apklausos.

Ir vis dėlto G. Visockui teko netrukus įsitikinti, kad standartiški, režimui lojalūs atsakymai tėra žmonių apsimestinė savigyna nuo galimų valdžios persekiojimų. „Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška. Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį“ (p. 81).

Staiga suskambėjo telefonas ir administratorė piktai pranešė, kad „jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų? Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti“ (p. 82).

Nusileidęs į viešbučio laukiamąjį G. Visockas atpažino „vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą […] Nežymiu galvos mostelėjimu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenori, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų“.

Ir tiktai gerokai nutolus nuo viešbučio, įkandin vyriškio žingsniavusiam žurnalistui įsmukus į apsmurgusią užkandinę, tapo aišku, ko nori lietuviuko tėvas. „Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusų mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių“.

kalbeti lietuviskai draudziama
Kalbėti lietuviškai draudžiama

Tuometinio viešojo gyvenimo privaloma kaukė buvo nuimta. Lietuvis, „lengviau atsikvėpęs, ėmė dėstyti, kaip jie iš tiesų čia gyvena. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turėtų tai suprasti […] Dar porą tokių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai“ (p. 83).

Nusiėmęs kaukę lietuviuko tėvas padėjo lietuvių žurnalistui pamatyti ir minėtos vietinio laikraščio žurnalistinės lietuviška pavardę tikrąjį veidą: „Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio“ (p. 84).

Gintaro Visocko prisiminimuose jaudina ir žavi nuolatinis kiekvieno žmogaus tikrojo veido ieškojimas, nepaisant žmonių bandymų slėpti savo tikrąjį aš po banaliomis, ramybę ir saugumą užtikrinančiomis kaukėmis. Tai „Žurnalisto išpažinties“ humanistinis leitmotyvas.

Prisiminimų autoriaus credo – visados būti savimi ir sakyti tiesą, kokia karti ji bebūtų. Gal todėl kartaus nusivylimo kupinas skyrelis „Generoliška išdavystė“, kuriame pasakojama apie pensijon išėjusio kariuomenės vado melagingą liudijimą teisme prieš žurnalistą. Istorija paprasta: „Kai pritrūkdavau karinių žinių, kai prireikdavę kariško patarimo, paskambindavau vienam Antakalnio gatvėje gyvenusiam rašytojui. Jis pakviesdavo mane į svečius […] Sutartą valandą pasibelsdavau į rašytojo buto duris. Jas visuomet atidarydavo pats rašytojas. Mane iškart palydėdavo į atokų kambarėlį. Ten už stalo jau sėdėdavo ginkluotosioms pajėgoms vadovavęs generolas. Su civilių rūbus dėvinčiu generolu diskutuodavome apie valandą. Ne ilgiau“ (p. 39). Ir štai, atvykęs į teismą, generolas „pirmiausia paliudijo , jog sakys tik tiesą ir nieko daugiau apart tiesos, net specialią liudytojo priesaiką pasirašė. Tada tarstelėjo tuos „ne, niekada, na ką jūs“. Man tai buvo tarsi mirties nuosprendis. Kaip ir numaniau, generolas pensininkas dievagojosi niekad su manim neturėjęs konfidencialių pašnekesių“ (p. 38).

Žurnalistui buvo skaudžiausia, kad kariškis, „atėjęs į teismą liudyti, melavo ir norom nenorom metė gelbėjimo ratą būtent tiems, kuriuos tame mažyčiame slaptame kambarėlyje apibūdindavęs kaip pavojingą „penktąją koloną“ (p. 39).

Prisimindamas šią istoriją G. Visockas tiki, kad išlydėtas į pensiją generolas vis dėlto privalėjo pasakyti tiesą apie tuos „retsykiais organizuotus pasišnabždėjimus Antakalnyje, vadinamoje rašytojų, poetų ir literatūros kritikų gatvėje. Jei jau dedamės esą labai sąžiningi ir principingi, būkim tokie visur ir visada. Pripažinkime: kas buvo, tas buvo, nepaneigsi, neužginčysi draugysčių, nepaisant vėliau iškilusių abipusių nesutarimų, pykčio“ (p. 40). Prisitaikėliškos elgsenos šalininkams gali atrodyti, kad tiesą skelbiantis ir iš kitų tiesos reikalaujantis žurnalistas buvo tik naivus idealistas, nusuvokiantis tikrųjų mūsų gyvenimo taisyklių.

Betgi ne – prisimindamas „generolišką išdavystę“, G. Visockas nereikalauja nei heroizmo, nei pasiaukojimo, idant būtų išvengta būtinybės meluoti. Jo manymu, „generolas teismo salėje tikrai galėjęs pasiteisinti negalįs teikti komentarų. Nei taip, nei ne. Galvokit, ką norite. Taip elgtis ir saugu, ir tuo pačiu – būtų garbinga. Taip buvome sutarę. O jei vis tik apsivertė liežuvis komentuoti, tai meluoti – nevalia. Ne tik pats turėjo pripažinti slapta susitikdavęs su žurnalistu, bet į teismo salę galėjęs atsitemti kaip liudytoją net ir tą rašytoją. Tegul padorumą, sąžiningumą, lietuviškumą savo veikaluose liaupsinęs rašytojas taip pat išdrįsta pasakyti: taip, aš šio korespondento, kaip ir didžiai gerbiamas kariuomenės vadas, dabar nemėgstu, nekenčiu, laikau jį šiokiu ir anokiu, bet jis tikrai anuomet ateidavęs pas mane į svečius susitikti su generolu. Deja, kariuomenės vadas Vilniaus apylinkės teisme pasirinko kitokią taktiką“ (p. 40).

Čečėnijos tema. Interviu prie tanko. Juozo Kazlausko nuotr.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Juozo Kazlausko nuotr. Groznas, 1994-ieji metai.

Įdomu ir simboliška, kad G. Visockas, vėliau išvykęs, kaip karo korespondentas į Čečėniją, anuomet sukilusią prieš Rusijos valdžią, pelnė kariaujančių su rusais čečėnų pasitikėjimą ir net pagarbą. Pasak lietuvio karo korespondento, atvykusio 1994-ųjų vasarą į Grozną, „sovietų valdžia buvo nususinusi šią respubliką. Paminklų čečėnų didvyriams miestas tikrai neturėjo. Bet tik todėl, kad Kremlius draudė. Anuometinė Maskva statyti Grozne leido tik Lenino stovylas. Iki 1990-ųjų metų čečėnams net trukdyta įsikurti sostinėje. Sostinę atidavė rusų kolonistams. Čečėnus jie išstūmė į aūlus ir Grozno priemiesčius“ (p. 147).

Galima įsivaizduoti, kokia rizikinga buvo lietuvio žurnalisto kelionė. Bet ir šiuo atveju, reikia sutikti su G. Visocko knygoje įdėtu žurnalisto Edvardo Čiuldės „Palydimojo žodžio“ svarbiu pastebėjimu, kad “autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Džoharu Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku“ (p. 203-204).

Žmonių asmenybės ir jų pasirinkti vaidmenys ne taip jau ilgame žmogaus gyvenime – svarbus leitmotyvas ir Gedvydo Vainausko prisiminimuose. Turėjęs aibę reikalų ir susitikimų su įvairiausiais Lietuvos žmonėmis, įdėmus žurnalistas ne vieną jų aprašė. Vienus tik paminėjo keliais sakiniais, bet daugelio iš jų literatūrinius portretus ar portretų eskizus galime rasti G. Vainausko knygoje. Krepšinio mėgėjai „Redaktoriaus testamente“ atras bene visą komplikuotą, G. Vainausko šefuotos „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos istoriją su jos nuoširdžių rėmėjų pavardėmis. Žmonių charakteristikos dažniausiai neretušuotos, nepadailintos ir nešaržuotos, kartais negailestingai realistiškos, kaip epizoduose apie iškritusį iš realybės dailininką Šarūną Sauką, arba buvusį „Lietuvos ryto“ bendražygį Rimvydą Valatką, arba Lietuvos garsiausią dizainerį Juozą Statkevičių ir kitus kultūros žmones.

Kartais tie epizodai ilgesni, kartais glausti, tačiau visados pakankamai iškalbūs. Užtenka pacituoti pastraipą apie Rūtą Vanagaitę: „Jau seniai, gal nuo 1992 metų, pažįstu Rūtą Vanagaitę – kartu rengėme tarptautinį LIFE teatrų festivalį, bendravome, kai ji dar buvo ištekėjusi už aktoriaus Vlado Bagdono. Išsiskyrusi Rūta metėsi rašyti knygas ir vis ieškojo vyro peties, į kurį galėtų atsiremti. Ji viešai didžiavosi savo naujomis pažintimis, kol pateko į Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktoriaus, vadinamojo nacių medžiotojo Efraimo Zuroffo meilės spąstus. Įsižiebusi aistra sujaukė protą pagyvenusiai moteriai. E. Zuroffo į ausį kuždėti žodžiai virto įrodymais, kurių net tikrinti nereikia – viskas ir taip aišku. Ir visai nesvarbu, kad žiaurius kaltinimus partizaninio judėjimo didvyriui Adolfui Ramanauskui –Vanagui paneigia partizanų veiklą tyrinėjantys istorikai…

Pasiekęs tikslą E. Zuroffas dingo iš R. Vanagaitės akiračio, o ji puolė teisintis: “Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukters ir paniekinti jos tėvo atminimo… Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu metu. Priešingai nei skelbia sąmokslo teorijos, tai buvo atsitiktinumas ir didelė mano klaida“ (p. 340).

Skaitant šį ar panašius epizodus kartais gali ateiti į galvą abejonė dėl autoriaus per didelio atvirumo. Net prisiminimų knygos sumanytoją rašytoją ir žurnalistą Valdą Bartasevičių, raginusį savo šefą parašyti „Lietuvos ryto“ istoriją artėjant dienraščio įkūrimo 25-osioms metinėms, judviejų bendradarbiavimo pradžia šiek tiek glumino. Pasak jo žodžių knygos pratarmėje, tuomet „jau turėjau nemažą prisiminimų knygų bendraautorystės patirtį, talkinau – beje, pasiūlius Gedvydui Vainauskui – jas rašant Valdui Adamkui, užrašiau iškilaus JAV lietuvio verslininko Juozo Kazicko prisiminimus […] Darbas su šiais autoriais vykdavo taip: mūsų pokalbių garso įrašus užrašydavau, paredaguodavau ir drauge atsijodavome nereikalingus faktus, detales ir t.t. Iš pradžių mėginau taip dirbti ir su Gedvydu Vainausku. Iškart nustebino jo atvirumas kalbant ir apie save, ir apie „Lietuvos ryto“ bendradarbius, ir apie asmeninius draugus ar priešus, per gyvenimą sutiktus žmones. Prisipažinsiu – tai mane net šiek tiek glumino, klausiau, ar ne pernelyg tiesiai šviesiai rėžiama. Išgirdau atsakymą: “Kam rašyti knygą, jei nori atrodyti geresnis nei esi ir bijai pasakyti, ką iš tiesų galvoji? Juk taip cenzūruosi pats save, savo ir kitų gyvenimus. Po kelių mudviejų pokalbių Gedvydas Vainauskas ryžtingai tarė: „Ačiū, bet parašysiu pats – man daug lengviau mintis perteikti raštu, o ne žodžiu“ Ir buvo teisus – savita rašymo maniera privertė tekstą pulsuoti, lengvai peršokti nuo vieno epizodo prie kito …“ (p. 9-10).

Prisiminimų atvirumas gali užgauti vieną ar kitą jautresnį žmogų, tačiau niekieno neparedaguota „nuoga tiesa“ užtikrina memuarams istorinę vertę. Abiejų žurnalistų prisiminimuose nemaža vietos skiriama konkretiems žmonėms, žinomiems politikams, kultūros kūrėjams, turtingiems verslininkams, su kuriais teko bendrauti ilgo ir nelengvos žurnalistinio darbo metais. Bendras vaizdas susidaro gana panašus abiejose knygose. Nuolatinės politinės ir ideologinės kovos Lietuvoje prieš pat atkuriant nepriklausomybę ir ją atkūrus tęsėsi kelis dešimtmečius ir, deja, suformavo ne tik politiškai susiskaldžiusią viešąją mūsų gyvenimo erdvę. Liūdniausia, kad atsidūrusi partinių rietenų erdvėje nemaža Lietuvos visuomenės dalis pati karikatūriškai politizavosi, pasidavė asmeninės savisaugos instinktui, užmirštant ir Sąjūdžio heroizmą, ir Baltijos kelio triumfą pasaulio akyse… Ne vienas valdžioje atsidūręs žmogus susigūžė, pajuto teisybės sakymo pavojingumą sau pačiam, savo karjerai, savo šeimai.

Artūras Skučas. Pėstininko užrašai

Kita vertus, ne vienas žmogus, nenorėjęs susigūžti ir klusniai tylėti, buvo be jokių ceremonijų viešpataujančios valdžios nustumtas į pašalę. Čia negaliu nepaminėti vienos įspūdingiausių ir liūdniausių prisiminimų knygų – Artūro Antano Skučo „Pėstininko užrašai“ (2012). Knygoje daug autentiškų liudijimų, dokumentų citatų, prisiminimų apie lemtingus 1990-1993 m. parlamento apsaugos ir kitus įvykius, rūpimus tų įvykių dalyviams ir istorikams.

Bet man labiausiai krito į akis paties prisiminimų autoriaus likimas, dar tiksliau – jo žmogiškoji dvasinė evoliucija visų tų istorinių įvykių sūkuryje ir vėliau. Knygoje atsiveria meno žmogus iš pašaukimo, architektas iš profesijos ir idealistas patriotas iš prigimimo, staiga įsijungęs į Lietuvos kovą už valstybinę nepriklausomybę nuo imperinės Tarybų sąjungos. Artūras Antanas Skučas tampa vienu iš pirmųjų Sąjūdžio judėjimo įkūrėjų ir net jo pavadinimo autoriumi, „Sąjūdžio žinių“ vyriausiuoju redaktoriumi ir lietuvių patriotų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) įkūrėju pavojingiausiuoju Tėvynei momentu po tragiškų 1991- ųjų įvykių, tačiau netrukus susilaukia konkurencinio pavyduolių puolimo, nepelnytų kaltinimų, viešai pareikšto nepasitikėjimo, nušalinimo nuo atsakingų pareigų.

Gintis buvo nelengva. Pristatydamas savo prisiminimų knygą, autorius prisipažino, jog visko atskleisti negalėjo dėl valstybių paslapčių saugumo. Tuo įspūdingiau skamba prisiminimų knygą užbaigiantys poetiniai puslapiai (A.Skučas jau anksčiau – 2005 ir 2006-ais – yra išleidęs dvi poezijos knygas). Knygos finaliniai puslapiai – giliausiai paslėpto kartėlio, graudaus nusivylimo savanaudiškais bendražygiais ir vyriško liūdesio liudijimai be pykčio, be priekaištų ar sentimentalios savigailos. Tai vyriškas giliausios gyvenimo prasmės pajautimas, kai žmogus išgirsta švariausią dorai pragyvento gyvenimo gaidą – išgirsta atrasdamas būties grožį ir prasmę tėviškės pievoje gulint po nebyliu dangumi, po be perstojo slenkančiais, po nuolatos savo laikinas formas įnoringai keičiančiais debesimis.

13.  Ne kolaborantų, o laisvės kovotojų genai

Pasakyti, jog G. Vainausko ir G. Visocko prisiminimų knygos išsiskiria iš šiuolaikinės lietuviškos memuaristikos savo nuoširdumu, dar tik dalis tiesos. Pasirodo, jog mūsų laikais nuoširdumas reikalauja išskirtinės drąsos. Drąsa reikalinga ne tik kritinei epochos analizei, bet ir savo paties gyvenimo vertinimui, rašant apie save atvirai, neslepiant „nepatogių“ faktų ir ne itin gražių poelgių.

Deja, mūsų nūdienės politizuotos visuomenės bon ton sutampa su nuolatiniu biografijos „dėmių nutylėjimu. Toks nutylėjimas faktiškai yra beprasmis, jei prisiminsime, jog neseniai šventėme Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį, taigi nemaža visuomenės dalis dar puikiai prisimena, kas ir kuo buvo sovietmečiu, kokias atsakingas pareigas anuomet ėjo, kokią ideologiją teko kam dėstyti, kas ir kam įskundė kaimyną ar bičiulį ir t.t. Tai „viešos paslaptys“, bet jos iki šiolei dažniausiai slepiamos, nevykusiai nutylimos pretenduojant į aukščiausius nepriklausomos Lietuvos valdžios postus, „nepalankūs“ faktai neįrašomi į biografijas.

Tuo tarpu nuolat gyvuoja pasakojamoji istorija, gyva kelių generacijų atmintyje, jos neištrinsi ir neuždrausi jokiais žiniasklaidos cenzūros, kontrolės ar savikontrolės įstatymais ar įsakais. Politinės veidmainystės bon ton tėra nuogo karaliaus brangiai kainuojantis figos lapelis visiems žinomai „ grožybei“ pridengti.

G. Vainauskas „Redaktoriaus testamente“ laikosi lietuvių tautos priežodžio „melo kojos trumpos“ ir taiko liaudies išminties principą ne tik kitiems, bet ir sau pačiam. Jau pačioje memuarų pradžioje atvirai ir drąsiai prisipažįsta: „Meluočiau, jei sakyčiau, kad manyje neglūdi dvi tapatybės – sovietinė ir tautinė. Kad ir kaip priešinčiausi visa esybe, pirmoji kartais prabunda, bet, ačiū Dievui, kuo toliau, tuo rečiau“. Ir kaip jis elgiasi? Stengiasi atvirauti, nieko negrūsti į savo atminties užkaborius. Priešingai, atsiveria terapinės psichoanalizės galiai, nenori ir nemato reikalo „išsižadėti vaikystės, jaunystės, pirmųjų brandaus gyvenimo potyrių. Kuo toliau, tuo dažniau imi jausti, kad vis dėlto esi nulipdytas iš dviejų skirtingų epochų molio“.

Neigti savo paties gyvenimą ir sudėtingą biografiją – naivi paguoda prieš neišvengiamai aiškų ir nepakeičiamą finalą: „Šiaip visi iš anksto esame „buvusieji“ – tie, apie kuriuos neilgai trukus kiti kalbės: „Jie gyveno“ (p. 21).

Kas lieka dar gyvenantiems? Pasirinkimo teisė. Nebūties akivaizdoje, tariant XX amžiaus guru Žano Polio Sartro žodžiais, svarbu atsispirti mielam įsitikinimui, esą „jeigu jūs gimėte bailys, tai galite būti visiškai ramus – jūs nepajėgus nieko pakeisti ir liksite visam gyvenimui bailys, ką bedarytumėte. O jeigu jūs gimėte dvivyriu, tuomet taipogi galite būti visiškai ramus: jūs visam gyvenimui liksite didvyriu, jūs gersite kaip didvyris, valgysit kaip didvyris. O egzistencialistas sako: bailys daro save bailiu ir didvyris daro save didvyriu. Bailiui visados yra galimybė daugiau nebebūti bailiu, o didvyriui – pasidaryti nebe didvyriu. Tačiau viską lemia nuolatinis pasiryžimas, o ne atskiri atvejai ar pavieniai veiksmai“.

Redaktoriaus testamentas. Autorius – Gedvydas Vainauskas

Skaitant „Redaktoriaus testamentą“ jau pirmajame puslapyje gali suvokti knygos pavadinimą, kuris galbūt ir atsirado po netikėto nelabos ligos smūgio, po operacijos Santaros klinikose Vilniuje, išgirdus, jog „toliau turėsiu gyventi su dviem vėžiais“, nors „giminėje nėra nė vieno panašaus atvejo“. Galima sakyti, kad ir visas „Redaktoriaus testamento“ tekstas persunktas autoriaus bandymu suvokti gyvenimo negailestingai dorojamų žmonių savimonę, jų drąsių ar niekšiškų poelgių priežastis. Anksčiau ar vėliau kiekvienam tenka kartu su G. Vainausku suvokti: Visi esame ne monumentai, o žmonės“ (p. 170).

Redaktoriaus testamento“ autoriaus savanoriškas pasirinkimas kalbėti apie viską atvirai ir net negailestingai atvėrė, tariant Sartro terminais, mūsų dienų didvyrio perspektyvą. Atviras pasakojimas apie savo ir sutiktų jo gyvenime eilinių ar įžymių politikos bei kultūros žmonių silpnybes, ydingus įpročius ir liūdnas pasekmes rutuliojasi nuo pradžios iki knygos pabaigos.

Ir ką gi? Kritinis žvilgsnis ir atlapaširdės savianalizės galia anaiptol nesusilpnina, o tik sustiprina dviejų epochų sukurtą asmenybę: imi jausti, kad „tau lemta suprasti daug daugiau ir geriau suvokti, ką reiškia kamuotis nelaisvėje ir ką – įkvėpti laisvės oro“. Galutinis patarimas „dviejų epochų kūdikiams“ ne sentimentali paguoda ar pasigailėjimas, o pilietinės kovos kodas: „Tiems, kurie niekaip negali išsižadėti sovietinės praeities, pasakysiu: man daug arčiau širdies demokratinė sumaištis nei įvairiomis represijų formomis – politinėmis, dvasinėmis, fizinėmis – kuriama tvarkos ir paklusnumo iliuzija“ (p. 21).

Kalbant apie memuaristų drąsą bei ryžtą atvirai kalbėti apie epochų papročius ir ydas, negalima neiškelti paskutinio skaitytojui kylančio klausimo: iš kur abu autoriai – ir vyresnis amžiumi Vainauskas, ir dešimtmečiu jaunesnis Visockas semiasi drąsos rašyti tiesiai šviesiai, nepaisant galimų visokių nemalonumų, šmeižtų, oficialių apkaltinimų? Atsakymas gali įžūliai nuskambėti teorinės tolerancijos laikais, tačiau abiejų knygų autoriai nedviprasmiškai pabrėžia genetinę savo giminės tradiciją.

Suvokti neregimą giminės stiprybės liniją nėra lengva ir gal ne visiems įmanoma. G. Vainauskas pasakoja, kad jis pats ją giliau pajuto 2018 metų birželio 24 dieną, kuomet atvyko į Ramygalą – „ten iškilo Skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos paminklas tuomečio Ramygalos valsčiaus savanoriams, kurie buvo įvertinti Vyties kryžiumi. Iš šios vietovės kilę net 27 šio ordino kavalieriai, trys vyrai apdovanoti dukart – vienas jų Jonas Vainauskas“.

Prisiminimų autorius prisipažįsta: „Atidengiant paminklą mane užliejo įvairių jausmų banga: nuo dėkingumo Ramygalos valdžiai, nepagailėjusiai devyniolikos tūkstančių eurų kovotojams pagerbti, iki savęs, pajutusio, kad aš, Vyties Kryžiaus kavalieriaus vaikaitis, esu Lietuvos istorijos dalis. Tu egzistuoji jau net trijuose matmenyse – savo, tėvo ir senelio, – tarsi tapęs skirtingų epochų jungtimi, stovi prie paminklo, kuriame iškalta giminės narsuolio pavardė. Prabėgo šimtas metų, bet kiek visko per tą laiką teko iškęsti Lietuvos valstybei, kuriai pamatus paklojo būtent savanoriai […] Likimas taip susiklostė, kad pasirinkimo 1919-aisiais ir 1991-aisiais net nebuvo – tik visuotinis ryžtas galėjo nugalėti daug stipresnį priešą“ (p. 57).

Pelaniškių piliakalnis, kur palaidotas Stasys Bagdonas. Vytauto Visocko nuotr.

Keista, bet kartu, sakyčiau, dėsninga, jos daug jaunesnės kartos Gintaras Visockas  savo „Žurnalisto išpažintyje“ taipogi atveria savo tėvų giminės liniją su jos ištikimybės laisvei tradicija. „Užėjus sovietams mano mamos tėvas Stasys Bagdonas priešinosi naujajai tvarkai. Į krūmus nespruko. Kūrė pogrindžio organizaciją. 1944-ųjų pabaigoje, prieš pat šv. Kalėdas, su keliais bendraminčiais buvo išduotas ir sušaudytas Pelaniškiuose. Pelaniškių piliakalnyje palaidotas. Po mirties jam sutektas kario-savanorio statusas“ (p. 200).

Stasys Bagdonas, Gintaro Visocko senelis

Beje, savo senelį Gintaras prisimena ne kažkokiai savigyrai. Greičiau iš reikalo, mat „pikti liežuviai visą laiką plakė, jog slaptai.lt. portalą remia kažin kokios neaiškios jėgos. Per pastaruosius keliolika metų iš man talkinusių kolegų nugirsdavau, kad šie sulaukdavę keisčiausių perspėjimų – nebendradarbiaukite su juo, nerašykite jam“ (p. 198).

Žurnalisto atsakymas piktiems gandams ar tiksliniams šmeižtams trumpas drūtas: „Tikriausiai norite išgirsti nuoširdų patikinimą, o vis dėlto – kas tie didieji sponsoriai? Atsiliepsiu vienu žodžiu – Tėvai. Kai ryžausi steigti internetinį puslapį intriguojančiu ir tuo pačiu mažumėlę bauginančiu pavadinimu, būtent Tėvai drąsino nesukti iš kelio dėl takelių. Kol jie gyvi, neturėčiau pergyventi, kas apmokės buto išlaikymo išlaidas, nupirks duonos. Blogiausiu atveju – jie padengsią būtiniausias sąskaitais. Man buvo palikta absoliuti teisė rūpintis vien tik tuo neaiškią ateitį turinčiu leidiniu“ (p. 198).

Kas gi buvo žurnalisto tėvai? Gal kokie sovietmečio elitiniai politikai, nomenklatūriniai kolaborantai ar laisvoje Lietuvoje pralobę verslo banginiai? Turėjau garbės studijuoti lituanistiką viename kurse su Gintaro tėvu Vytautu Visocku. Mačiau aukštą stipruolį, laisvo polėkio ir kandaus sąmojo mėgėją, bet po studijų keliai išsiskyrė: jis išvyko mokytojauti į Alytaus rajoną, aš – į Bartkuškio aštuonmetę mokyklą. Demagogams gali įtartinai atrodyti, kad vėliau Vytautas beveik 25-eris metus (1976-2001) dirbo Vilniuje „Minties“ leidyklos redakcijoje, buvo net vyriausias redaktorius ir leidyklos direktorius (1993-1997). Atseit, tai minusas.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Deja, deja. Tai didelis pliusas jo biografijoje ir nemaža sėkmė Lietuvai. Be Vytauto Visocko rizikingų pastangų šiandien Lietuva nebūtų turėjusi tokių sovietmečiu „nepageidaujamų“ knygų, kaip išeivijos kultūros veikėjo Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ (2-asis fotografuotinis leidimas, 1-4 tomai, 1989-1991), Nijolės Dariūtės-Maštarienės „Darius ir Girėnas“ (1990), A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (1991), Česlovo Kontrimo „Lietuvos geležiniai kryžiai“ (1991), Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgota“ apie nelemtus įvykius lenkų okupuotoje Lietuvos sostinėje, Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorija“ ( t.1,1992), Algimanto Astiko „Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918-1940“ (1993), „Lietuvių šeima ir papročiai“ (1995), „Baltijos kelias“ (albumas, 2000) ir kt. Išėjęs iš „Minties“ leidyklos, pats parašė kelis šimtus straipsnių, paskelbtų Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“ priede „Bičiulystė“, laikraštyje „XXI amžius“, ypač daug – internetinėje svetainėje Slaptai.lt.

Gražu, kad savo prisiminimų knygoje Gintaras Visockas dažnai mini tėvų įtaką jo likimui ir net charakteriui. Iš tėvo, matyt, atėjo ir žurnalisto ištikimybė laisvam žodžiui. Pasak jo, „ finansinė tėvų parama – ne viskas. „Tėvas į maniškį portalą atkakliai rašė puikia, taisyklinga lietuviška kalba sudėliotus aštrius straipsnius politinėmis, kultūrinėmis temomis. Jis nuolat pabrėždavo esąs pensininkas, todėl nebijantis niekam į akis drėbti tiesos. Prisidirbs konservatoriai – kritikuos, lips lietuviams ant galvų lenkai, žydai – ginčysis, valdžia svaičios vien apie globalią Lietuvą, primins, jog dar galima ir tautiška Lietuva. Nesąmonių prikrės tautininkai – ir jie bus išbarti, sugėdinti, kad rengia posėdžius pustuštėje Mokslų Akademijos salėje. Ypač didžiavosi galįs slaptai.lt portalą užversti unikaliomis, meniškomis, išliekamąją vertę turinčiomis nuotraukomis […] Dar juokdavosi, kad jis – ypač vertingas autorius. Mat leidinio savininko niekad negriebiąs už kaklo reikalaudamas honoraro“ (p. 200).

Realių žmonių prisiminimai apie savo amžininkus, realius žmones kartais tampa vieninteliais neiškraipytais, vėlesnių istorikų neišcenzūruotais mūsų praėjusių dienų liudijimais. Sakau „kartais“, nes daug daugiau pasirodo memuarinės literatūros knygų, kur sumenkintos praeities fone iškyla paties autoriaus paminklas molinio stabo kojomis.

Pabaigai parfrazuodamas prancūzų memuaristinės literatūros credo, galiu, mano galva, tvirtinti, kad G. Vainausko ir G. Visocko prisiminimų knygos savo visuma ir esme tarnauja šventam tikslui, idant paliudytų ateinančioms kartoms mūsiškės epochos papročius, įpročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Lietuvai.

Cenzūros ir autocenzūros nesužaloti, konkrečių pavardžių ir faktų prisodrinti prisiminimai visados laukiami amžininkų. Kaip rodo pasaulinė žanro istorija, kuo atviresni memuarai, tuo ilgiau jie išlaiko savo pažintinę vertę ateinančioms kartoms, kurios dar ilgai po gyvų epochos liudininkų išėjimo Anapilin turi gerą progą daugel ką sužinoti apie kaimynų ir bičiulių, kolegų ir  priešų, ir, žinoma, savo pačių senelių, tėvų ir motinų viešus ir neviešus poelgius bei darbus. Budistai galbūt pridėtų, kad iš visų tų gerų ir blogų darbų visumos galima sužinoti ir būsimus giminės likimus, nulemtus geros ir blogos protėvių karmos.

Šiandien, mano galva, ypač svarbu, kad abi knygos apnuogino valdžios ir žiniasklaidos realiųjų santykių mechanizmus. Kiekvienam įdėmesniam skaitytojui ar skaitytojai atsivėrė galimybė ne tik iš arti pamatyti, bet ir geriau orientuotis mūsų dienų nepriklausomos Lietuvos kasdienio gyvenimo mugėje. Dar daugiau – gavome progą stebėti ne vieną paslapčia suplanuotą politinę intrigą, įvairaus lygio sandėrius, vykusius už politinės retorikos vitrinų ir oficialios propagandos fasadų.

Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis. Slaptai.lt fotografija

Žinoma, kai kurie skandalai buvo tiek įžūlūs, kad nugriaudėjo net valstybinės televizijos ekrane, dienraščių ir socialinių tinklų beribėje erdvėje. Nugriaudėjo, šokiravo aferomis, kurių lyg ir neturėtų būti visų mūsų kuriamoje nepriklausomoje demokratinėje valstybėje…

Deja, skandalai nugriaudėja, bet kitą dieną užleidžia vietą naujoms sensacijoms, naujiems skandaliukams, kurie savo ruožtu čia pat išblėsta iš atminties, dažniausiai be jokios atsakomybės pasekmių išnyksta trijų valdžių darnaus choro niūniavime apie Lietuvą, Tėvynę mūsų….

Kitas reikalas – anksčiau ar vėliau paskelbti memuarai be apsidraudėliškos apgaulės ir saviapgaulės. Jiems labiausiai tinka tūkstantmetė žmonijos patirties išvada: „Kas knygoje įrašyta, to ir kirviu neiškirsi“.

(Pabaiga)

2023.03.20; 09:00

 

Buvęs JAV viceprezidentas Maikas Pensas (Mike‘as Pence‘as) rašys knygą apie savo politinį gyvenimą. CNN teigimu, leidykla „Simon & Schuster“ memuarus išleis 2023 metais ir sumokės M. Pence‘ui nuo 2,5 iki 3,5 mln. eurų honorarą.
 
„Esu dėkingas už galimybę amerikiečių tautai papasakoti savo gyvenimo istoriją tarnaujant visuomenei“, – pranešime cituojamas M. Pence‘as. Jis džiaugiasi, galėdamas „pakviesti skaitytojus į kelionę iš kaimo Indianoje į Vašingtoną“.
 
Respublikonas M. Pence‘as prieš persikraustydamas į Vašingtoną buvo Indianos parlamentaras, o vėliau ir gubernatorius. Jis yra vienas pirmųjų iš buvusio prezidento Donaldo Trumpo artimos aplinkos, kuris rašys memuarus.
 
Dėl milžiniško susidomėjimo D. Trumpo prezidentavimu M. Pence‘o knyga turi puikius šansus tapti bestseleriu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.08; 11:00

Barakas Obama. EPA – ELTA nuotr.

Praėjus beveik ketveriems metams po pasitraukimo iš Baltųjų rūmų buvęs JAV prezidentas Barackas Obama išleis pirmąjį savo memuarų tomą.
 
„Pažadėtoji žemė“ („A Promised Land“) pasirodys lapkričio 17-ąją – praėjus dviem savaitėms po šiųmečių JAV prezidento rinkimų, ketvirtadienį pranešė leidykla „Penguin Random House“. Be angliškos versijos knyga tą dieną pasirodys dar 24 kalbomis.
 
B. Obama tviteryje rašė, kad savo knyga norėjo sąžiningai įvertinti savo prezidentavimą.
 
B. Obama laimėjo 2008 metais vykusius JAV prezidento rinkimus ir 2009-aisiais tapo pirmuoju juodaodžiu Baltųjų rūmų šeimininku. 2012-aisiais demokratas buvo perrinktas dar vienai kadencijai.
 
Kada bus išleistas antrasis memuarų tomas, kol kas neaišku. Apie tai bus paskelbta vėliau.
 
B. Obamos žmonos Michellės memuarai JAV knygynų lentynose pasirodė 2018 metais ir tapo bestseleriu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.18; 00:30