Pinigai pakabinti po lubomis. Slaptai.lt foto

Kopenhaga, rugsėjo 18 d. (AFP-ELTA). Pirmadienį Danijos teismas įpareigojo menininką grąžinti pinigus muziejui, davusiam jam 70 tūkst. eurų grynaisiais, kad būtų įtraukti į meno kūrinius, bet jis pristatė tik tuščias drobes, pavadintas „Paimk pinigus ir bėk“.
 
Jensasi Haaningas gavo vakariniame Olborgo mieste esančio „Kunsten“ muziejaus užsakymą sukurti du kūrinius panaudojant grynuosius – Danijos kronas ir eurus. Tačiau pirmadienį Kopenhagos teismas įpareigojo 58 metų J. Haaningą grąžinti muziejui 492 549 kronas (66 tūkst. eurų) – sumą, atitinkančią muziejaus jam skirtus pinigus, atėmus honorarą menininkui ir montavimo išlaidas.
 
Muziejaus direktorius Lasse Anderssonas sakė naujienų agentūrai AFP, kad 2021 m. išvydęs dvi tuščias drobes garsiai nusijuokė ir nusprendė vis tiek parodyti darbus. Jis sakė, kad darbai atspindi „humoristinį požiūrį“ ir yra „pamąstymas apie tai, kaip vertiname darbą“. Tačiau jis pridūrė, kad muziejus patrauks J. Haaningą į teismą, jei jis negrąžins pinigų, o menininkas atsisakė tai padaryti.
 
Pirmadienį per TV2 „Nord“ televiziją kalbintas J. Haaningas sakė, kad dėl visą šį reikalą supusio viešumo muziejus uždirbo „nepalyginamai daugiau“ pinigų, nei investavo .
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2023.09.19; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Daug nedelsdamas iškart pasakysiu, kad, kaip atrodo bent man, tokiu nešvankiausiu naujai išsilaisvinusios Lietuvos  įvykiu yra Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nutarimas (svarbi informacija apie tai pateikiama ir Komisijos sudėtis nurodoma Čia) šįmet šios premijos laureatu paskelbti žmogų, kuris prieš 20 metų labai grubiai išniekino Lietuvos vėliavą.

Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nukritęs iš mėnulio ant galvos ir nežinantis kitų šios istorijos aplinkybių žemiečių gyvenimo stebėtojas turėtų teisę suabejoti – ar reikia trūks plyš prisiminti visus žmogaus gyvenime per keli dešimtmečius pasitaikiusius paklydimus ir tuo pagrindu stigmatizuoti tą žmogų,  neatsižvelgiat į tai, kad anas kaip menininkas per tą laiką galbūt pateikė keletą įdomių projektų, permušančių ir nustelbiančių buvusius nesusipratimus. Tačiau nieko tokio, ką būtų verta paminėti, kas galėtų atkreipti dėmesį be jau pelnyto netikšos, išniekinusio Lietuvos vėliavą, liūdnos šlovės vardo naujai iškeptas laureatas negali pasiūlyti. Iš nežinios šis instaliacijų specialistas (mano pasišiaušusi atmintis vis dar neįleidžia įsidėmėti jo tikrinių vardo ir pavardės) buvo iškrapštytas tik dėl to, kad Šeimų maršo organizatoriai kreipėsi į prokuratūrą, prašydami įvertinti Lietuvos vėliavos išniekinimo faktą jo pateiktame videoperformanse, vaizduojančiame tūlą pilietį, nusišluostantį tirštai šokoladu išteptą veidą trispalvės pagalba. Toks štai humoras ne humoras, nors, žinoma, kitas galėtų pasakyti, kad pirmoji mums į galvą ateinanti kanalizacinio pobūdžio liaudiškoji asociacija rodo mūsų pačių sugedimo laipsnį, kai savo ruoštu čia po tirštu šokolado sluoksniu glūdi labai gili mintis, kurią dar reikėtų iškrapštyti.

Tualetai. Slaptai.lt nuotr.

Kokia tai mintis, ar ji galiausiai nėra panaši į sliekų ieškojimą užpakalyje? Performanso autorius įtikinėja, kad tokiu įvaizdinimu jis jau prieš 20 metų deklaravo idėją, jog Lietuva greitai taps ne tautiečių, o piliečių Lietuva. Tiesą sakant, niekados gyvenime dar nėra tekę susidurti su tokiu kvailu savaime kvailo daikto paaiškinimu. Kvailumas kvadratu, kitaip nepasakysi. Galop, kur čia ta pilietiškumo idėja glūdi? Ar storas šokolado sluoksnis ant veido turėtų mums priminti rasių įvairovę, o Lietuvos vėliavos pritaikymo siužetiniai vingiai savo ruožtu turėtų įtikinti žiūrovą, kad su trispalvės pagalba yra galima juodaodį atversti į baltaodį? Tai būtų komercinis pasiūlymas, nederantis su menininko pašaukimu, a? Dar kvailiau ir šiurpiau skamba įtikinėjimas, kad minėtoji instaliacija neva yra kovos su homofobija plakatas. Kad ir kaip ten būtų, šių eilučių autorius taip ir nesugebės patikėti iki savo gyvenimo pabaigos, kad vadinamieji instaliatoriai yra kažkokie menininkai. Bent jau aptariamu atveju instaliacija yra tokio neįtikėtinai žemo lygio, kad jokie užkalbėjimai neįstengs neskoningo išsidirbinėjimo kilstelėti į aukštesnįjį lygį nei priklauso pagal daiktų prigimtį.

Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija pranešė, kad šiam laureatui premija buvo skirta už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis (sic). Tai labai daug pasako ir apie pačią Komisiją, kuri nacionalinius lietuvių tautos ir nepriklausomos valstybės simbolius vadina kultūriniais stereotipais, ar ne? Žinia, ta pati Komisija kažkaip pražiopsojo, neįvertino premija dar ir tokio R. Šimašiaus, kuris yra  ne mažiau nusipelnęs „kultūrinių  stereotipų“  laužymo baruose, naikindamas istorinės atminties ženklus Vilniaus mieste ir Vyčio aikštėje įrengdamas pliažo instaliaciją. Ką dar liko apdergti? Ar galiausiai liko tik tai, kad su instaliuoto milžino, pakelto į orą malūnsparniais, pagalba iš viršaus bus apšiktas Gedimino bokštas, ar greitai bus varžomasi tik dėl to, kas efektingiau apspjaus motinos veidą?

Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai mūsų nacionaliniai jausmai yra užgaunami labai stipriai, o nacionaliniai simboliai išniekinami su neslepiamai pikta intencija, žvalgomės aplinkui, siekdami identifikuoti tuos piktadarius, paslaptingai kuždėdami vienas kitam apie kažkokius pašvinkusius globalistus arba, tarkime, žydus, mitologine to žodžio reikšme.

Anais sovietiniais laikais, nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas  milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu. Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.

Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge būčiau linkęs manyti, kad čia minimos Komisijos veikla labai bjauriai nususo, keletą metelių pavadovavus jai tokiam Leonidui Donskiui, – drauge visiškai nesijaudinu dėl to, kokiam žanrui mano nusižiūrėjimą priskirsite. Iš tiesų, tos Komisijos veikla po minimų įvykių ne tik nususo ir sumenko, čia kažkas nutrūko, sugedo ar sulūžo taip nepataisomai, kad kai kurie Komisijos pasirinkimai šiandien jau ne tik žadina visuomenės pasidygėjimą, bet kartu teikia peno pagalvoti apie tai – ar gražiai pasivadinusi Komisija nėra tik liliputų gauja, užsimojusi viską suliliputinti aplinkui?  

Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Ar kretiniškas sprendimas buvo surežisuotas iš anksto, inspiruotas įtakingų politikų arba kitokio plauko veikėjų? Vis tik dar kraupiau būtų, jeigu toks sprendimas čia buvo priimtas Komisijos nariams baiminantis dėl to, kad nepasirodytų vienas kitam nepakankamai pažangūs, dėl noro savo iniciatyva atkeršyti opoziciniams visuomenės judėjimams arba dėl užkrečiamą pavidalą siaurame bendraminčių rate įgijusio protinio neįgalumo. Manding, čia yra kaip tik tas atvejis, kai apie įžūliai prasikišantį siauraprotystės faktą neturime teisės nutylėti net dėl diplomatinių sumetimų ar visuotinės taikos poreikio.

Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas be ko, ne visi tos Komisijos pasirinkimai kelia tokias baisias abejones, tačiau čia aptartas skandalingas įvykis daug ką nubraukia ir, kas yra liūdniausia, kompromituoja iškilius kūrėjus, kurie anksčiau buvo nominuoti šiai premijai gauti.

Jeigu kas nors nuplėštų vėliavą nuo valstybinės įstaigos sienų ir sutryptų ją į žemę,  tikriausiai gautų nemenką baudą už valstybės inventoriaus sunaikinimą. Tačiau nepalyginamai didesnius nuostolius patiriame, kai yra naikinamas Lietuvos nacionalinės vėliavos kaip simbolio integralumas.

Filosofo žodžiais tariant, simbolis ne tiek nurodo kažką, kiek talpina savyje tai, ką nurodo. Krikščionis paliudys, kad Eucharistijos simbolika nėra tik Paskutinės Vakarienės kultūrinis priminimas, bet yra Švenčiausiasis Sakramentas, užtikrinantis tiesioginį Dievo dalyvavimą, kai Šventų  Mišių misterijos metu duona ir vynas tampa Dievo kūnu ir krauju. Taip ir  Lietuvos vėliava nėra nutolusios Lietuvos ženklas, vien tik spalvinė etiketė, kažkoks tolimų įvykių priminimas, bet yra tikroviškos Lietuvos gyvas prasiveržimas, kiekvieną kartą prasidėjimas iš naujo, gyvenimo ribų praplėtimas, būties priauginimas.

2021.12.12; 18:41

lolita_bytautaite

Sutiksime ne vieną tvirtinantį, kad kultūra – neįdomus, nuobodus dalykas. Tuo tarpu dažnai kultūros snobais pašiepiamai vadinami žmonės mėgsta pabrėžti, kad kultūra ir televizija – du nesuderinami dalykai.

Tačiau žurnalistė Lolita Bytautaitė apie tikrąją kultūrą kalba būtent per televiziją ir sako, kad žiniasklaida yra neatsiejamas tarpininkas tarp kūrėjo ir auditorijos. LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas su Lolita Bytautaite kalbėjosi apie šiandienos lietuviškos žiniasklaidos ir kultūros santykį.

Continue reading „Lolita Bytautaitė: „Dėl vangios kultūrinės diskusijos Lietuvoje kalta mūsų kultūros politika“”

uzkurnys40

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt šių metų liepos 19-ąją paskelbė aktualų Vytauto Visocko straipsnį “Aš už tave didesnis!”, informuojantį, jog ketinama demontuoti Ipolito Užkurnio skulptūrą “Vytautas Didysis”.

Paremdamas žurnalisto Vytauto Visocko poziciją pridedu savo publikaciją, išsamiai pasakojančią, kas gi toks buvo Ipolitas Užkurnys ir kuo jis nusipelnęs Lietuvai.

Maniškė publikacija buvo paskelbta 2007 metais laikraštyje „XXI amžius”. Manau, kad ji ir šiandien nepraradusi aktualumo. Maniškės publikacijos pavadinimas: „Ėję mokslus pas Poną Dievą”.

Continue reading „Ėję mokslus pas Poną Dievą”