38. Pasaulietinis (profaninis) viduramžių sakralinių tekstų skaitymas

Rašydamas apie viduramžių žmogaus, taigi – ir XIII a. lietuvio – mentalitetą, jo kaitą ir metamorfozes lemiamu momentu, kai senoji politeistinė baltų tikyba pirmą kartą artimiau susilietė ir vienu metu susikirto iš karto su dviem krikščionybės atšakomis – Romos katalikybe ir Bizantijos ortodoksija, supratau, kad beveik nieko nežinau apie tuos dalykus.

Juk XX a. antroje pusėje, mano vaikystės, paauglystės ir studijų metais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Dievo nebuvo. Praktiškai Jo niekur nebuvo galima rasti, nes eiti į bažnyčią uždrausta, o Dievo neigimas (ateizmas) buvo oficialioji mokslo ir vaikų mokymo disciplina. Nuo pat bolševikinio perversmo 1917 m. visa buvusios Rusijos imperijos teritorija ir oficialioji jos valdymo politika buvo apimta neregėto masto desakralizacijos, kurią šiandien mažai kas teprisimena[1].

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXIII )”