Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo narys Remigijus Žemaitaitis kritiškai vertina prezidentą ir jo patarėjų komandą, nepanorus Prezidentūroje vykusio forumo „Liublino ketvertas“ moderatoriais matyti žurnalistų Rimvydo Valatkos, Vytauto Bruverio ir Ritos Miliutės. Politikas šį Prezidentūros sprendimą prilygino ažiotažą sukėlusiai ir teismus pasiekusiai premjero Sauliaus Skvernelio ištrinto įrašo istorijai.
„Prezidentūros patarėjai pamatė, kad premjeras gali ištrinti įrašus ir niekas į tai nereaguos, ir visiems viskas bus gerai. Prezidento patarėjai leido sau neįleisti 3 ar 5 žurnalistų. Manau, kad gal po pusės metų mes susižinosime, kad tokių buvo ir daugiau“, – „Žinių radijui“ kalbėjo R. Žemaitaitis ir stebėjosi, kad šalies vadovo kadencijos pradžioje išsakyti pažadai apie atvirą Prezidentūrą nėra pildomi.
„Iš tiesų keista, aš prisimenu prezidento inauguraciją, kurioje teko pačiam dalyvauti, prezidentas pasakė, kad Prezidentūra bus atvira, prieinama visiems, visi galės išreikšti savo nuomonę ir dalyvauti. Dabar atsiranda tokie dalykai, kai ribojama. Juolab, kad vienas iš ten turėjusių dalyvauti žurnalistų yra Nepriklausomybės akto signataras“, – tęsė R. Žemaitaitis ir pabrėžė manąs, kad už šį kritiką iššaukusį sprendimą yra atsakinga patarėjų komanda.
„Aš manau, kad Prezidentūroje yra viena kita patarėja ar patarėjas, kuris turi nesuvestų sąskaitų su žurnalistais rinkimų metu ir bando per prezidentą tą dalyką padaryti“, – apibendrino R. Žemaitaitis.
Pradėsiu nuo to, kas šįkart buvo geriau nei praeitą kartą. Štai dabartinis Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis nepavadino streikuojančių mokytojų Kremliaus statytiniais, ką lengva ranka daugmaž darė ankstesnės vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius, susidūręs su mokytojų keliamais reikalavimais ir gąsdinimais streiku.
Sakykite, ką norite, bet tai didžiulės pažangos rodiklis, rodantis nueitą kelią. Jau vien dėl to negalėčiau dabartinio premjero pavadinti menkysta, nors su didžiausiu apgailestavimu ir liūdesiu turiu pripažinti ir tai, kad jo vadovaujamos vyriausybės pralaimėjimas, regis, yra užprogramuotas, neatšaukiamas.
S. Skverneliui kartas nuo karto prikišamas pomėgis laidyti labai savito tipo, artimo juodajam humorui, juokelius, vadinamus skvernelizmais, tačiau, kaip atrodo, nepalyginamai didesnį pavojų gali užtraukti visai neturintis humoro jausmo premjeras, linkstantis atlyginimo pakėlimo reikalaujančius mokytojus pavadinti vos ne liaudies (ar tautos) priešais. Žiūri toks premjeras kiaulėno akimis iš TV ekrano ir bando išstenėti kažkokias užuominas apie parsidavusius priešui Lietuvos mokytojus, ar prisimenate?.. Jau geriau bet kokios spalvos humoras nei šitoks sąmonės invalidumas.
Ta proga pabandykime pateikti ir nuorodos „menkysta“ apibrėžimą. Menkysta – tai žmogus, kuris savo sėdynės šildymo valdžios krėsle reikalus prilygina svarbiausiems valstybės interesams, o iškilusius pavojus krėslui – kasimuisi po valstybės pamatais.
Net jeigu dėkingumą už tai, ko dabartinis premjeras nepasakė, palikčiau nuošalyje, net ir tokiu atveju didžiausiu šiandienos blogiu nelaikyčiau tos per ilgus tarnybos metus įgytos žmogaus bendravimo manieros, kurią dabar sąlyginai pavadinkime policininko storžieviškumu, „kieto faro“ demonstracine stilistika.
Cenzūra
Pernelyg didelis manieringumas, nesuvaldytas mergiškas jausmingumas, verksmingumas, juolab pseudoteisuolio pozos viešojoje erdvėje erzina dar labiau. Žinia, dabar S. Skvernelis apsistatė žmonėmis, kuriuos pažįsta iš darbo policijoje laikų. Kaip atrodo, bėda vis dėlto ne ta, kad premjeras renkasi žmones, kuriais pasitiki, su kuriais, kaip sakoma, yra suvalgęs pūdą druskos. Didžiausia bėda, vedanti į neišvengiamą pralaimėjimą, regis, yra tai, kad tiems „kietiems farams“ labiausiai už viską trūksta humanitarinės refleksijos.
Žinoma, jie patys tokio trūkumo jokiu būdu nejaučia, nes tokio trūkumo suvokimui yra reikalinga bent užuomazginė refleksija, kurios čia nerasime nė su žiburiu. Galima pabandyti įsivaizduoti, kad humanitarijos dėmenį jie savo aplinkoje geriausiu atveju supranta kaip filologinį išsilavinimą turinčių mergužėlių lakstymą su segtuvais, tačiau nuogo užpakalio delnu nepridengsi, yla visados išlenda iš maišo, tarkime, tipiškas tokios liūdnos padėties pavyzdys yra tas atvejis, kai vaiko paėmimo iš šeimos bylą kuruojanti miesto prokurorė spaudos konferencijoje tvirtina, kad ji jokiu būdu negali išviešinti ikiteisminio tyrimo duomenų, tačiau neva ta pačia proga privalo pasakyti ir tai, kad įtariamajai motinai poligrafo tyrimo duomenys buvo nepalankūs (sic).
Vaikams skirti žaidimai. Slaptai.lt nuotr.
Situacija įdomi dar ir dėl to, kad teisės mokslus baigusių specialistų netinka vadinti technokratais, o, kita vertus, nuo humanitarijos sferos šios gildijos žmonės yra atsimūriję daug storesne siena nei, tarkime, mašinų gamybos inžinieriai arba metalo apdirbimo pramonės specialistai. Ar ne laikas mesti akmenį į universiteto daržą?.. Kyla įspūdis, kad Lietuvos universitetai, paruošdami teisininkus profesijos linkme, bendrojo išsilavinimo pagrindų jiems nesuteikia. Kad ir kaip žiūrėtume, teisininkas su barbaro siela gali užtraukti valstybės įvaizdžiui, o ir pačiai valstybei didesnį pavojų nei, tarkime, žmogaus iš liaudies pasibėdojimai dėl valstybinių institucijų nedėmesingumo arba, kitaip tariant, valdiško požiūrio į jam iškilusias problemas.
Protestuoja Lietuvos mokytojai. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Tačiau dabar įžengsime į didžiųjų paradoksų žemę. Jeigu būsime atidūs, tikrai nesunku bus pastebėti, kad iš tiesų ne S. Skvernelis, nežiūrint jo kelių nevykusių pajuokavimų, puoselėja policijos valstybės idealą, o greičiau tokia visiems gerai žinoma humanitarė, žurnalistikos guru kaip Rita Miliūtė savo kuriamoje laidoje, tendencingai formuluodama klausimus, bandžiusi jau įpiršti nuomonę, kad prieš neteisėtus miškų kirtimus ir vaikų grobimus iš šeimų kovoja nedidelė žmonių grupelė, visados tie patys pašlemėkai, matomai kurstomi iš rytų https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/234667/d-sakaliene-jauciuosi-kaip-kosmariskame-sapne.
Čia tik užsimenama, užvedama ant kelio, bet iš tiesų visuomeninio transliuotojo žiūrovui pačiam leidžiama susidaryti nuomonę dėl to – kokių priemonių turėtų griebtis valstybinės institucijos prieš tokius sukurstytus tautos priešus? Kas be ko, kiekvienas turi teisę turėti savo, net labiausiai nešvankią, nuomonę, tačiau vis tik apgailėtina, kad tokios paplavos liejasi iš visuomeninio transliuotojo ekrano. Švelniai tariant, nepadoru! Ritai Miliūtei savotiškai antrina ne mažiau garsi žurnalistė Indrė Makaraitytė, beveik atviru tekstu skelbianti, kad prieš vaikų teisių gynimo tarnybos savivaliavimą pasisakantys žmonės geriausiu atveju yra fiziologinės atliekos https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/indre-makaraityte-kai-blaivus-protas-iseigineje-ateina-puidokas.d?id=79643931
Ilgą laiką maniau, kad Georgo Orwelio antiutopija „1984-ieji“ yra buvusių totalitarinių fašizmo ir bolševizmo režimų retrospekcija, savotiška literatūrinė stilizacija. Tačiau, regis, šis autorius žiūrėjo toli į priekį. „1984-ieji“ nieko nekalba nei apie socialinių klasių antagonizmą, nei apie rasinių prietarų patologiją. Čia prieš mūsų akis atsiveria kraštutinai išgryninta, be jokio žmogiškumo likučio valstybės idėja, atveriamas sterilaus valstybės savitiksliškumo paveikslas, parodoma, kokie stūmokliai galėtų palaikyti tokios valstybės mechanizmų funkcionavimą.
Dabar galėtume pridurti tik tai, kad valstybė, užsimojusi piliečiams pakeisti tėvą ir motiną, anksčiau ar vėliau neišvengiamai taptų visuotinais našlaičių namais arba totaliniu psichoneurologiniu pensionatu. Kaip atrodo, socialinė gerovės valstybė nebūtų jokia išimtis iš šios taisyklės.
Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nuomonių gali būti įvairių, tačiau man, jau mačiusiam kaip tautiečiai, gindami miškus ir vaikus, šoka ant ambrazūrų, buvo beprotiškai gera gyventi Lietuvoje. Kaip yra sakoma, šiame pasaulyje tikrojo džiaugsmo nėra, tačiau dėkoju Viešpačiui bent už tai, kad gimiau lietuviu, tai – didelė kompensacija. Nežiūrint visų ašarų pakalnės nepriteklių, tai – nesunaikinamas turtas.
P.S.
Dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad streikas streikui nelygu. Šįkart streikininkams pritrūko profesinio solidarumo, profsąjungos vadovams neįvertinus tos aplinkybės, kad naujoji etatinio apmokėjimo tvarka mokyklose be žymesnio ar menkesnio atlyginimų pakėlimo leidžia daug efektyviau apginti mažųjų mokyklų interesus, saugo provincijos mokyklas nuo prasidėjusio jų uždarinėjimo vajaus, įgalina pratęsti prasmingą mažosios mokyklos egzistenciją.
Tačiau profesinio solidarumo trūkumas jokiu būdu negali būti prilygintas tėvynės išdavystei.
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija.
Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija
Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis.
Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu.
„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas.
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?
Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.
Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose.
LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.
Pokyčiai?
A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.
Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių.
Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė
Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.
Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.
Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.
Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių.
Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.
Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu.
Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams.
Ką daryti?
Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“
Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros.
Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.
Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.
Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino.
