Birželio sukilimo visuomeninio minėjimo prie LR Seimo organizatoriai ir dalyviai 2017 m. birželio 23 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ministrą Pirmininką ir Seimo narius, ragindami 1941 m birželio 23 d. dokumentą „NEPRIKLAUSOMYBĖS ATSTATYMO DEKLARAVIMAS“ pripažinti teisės aktu.

Kreipimosi tekstą pateikiame ištisai:

„Kiekvieno žmogaus gyvenime būna valandų, o kartais tik akimirkų, kuomet tenka priimti svarbius ir lemiamus sprendimus, nuo kurių priklauso ne tik jo, bet ir daugelio kitų žmonių ar net valstybių likimai. Sprendimus, kurie įtakoja kiekvieno iš mūsų tolimesnį gyvenimą, jo kokybę, vertę ir sąžinę. Sprendimus, nuo kurių priklauso mūsų ir vėlesnių kartų galimybė gyventi laisviems.

Amžių tėkmėje Lietuva eidama per okupacijų, priespaudos, karų ir sukilimų ugnį, išmoko vertinti Laisvę ir suprato, kokia brangia kaina ji perkama… Todėl kiekvienas bandymas ją atsikovoti iš okupanto ir pavergėjo, privalo būti gerbtinas.

Šiemet birželio 23 d. Lietuva minės 76-ąsias 1941 m. Birželio sukilimo metines. Sukilimo, tapusio paskata antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti eilei išsivadavimo kovų bei akcijų, kurios tęsėsi iki pat 1991 m. sausio tryliktosios nakties. Nakties, po kurios pradėjo aušti ilgai lauktas Laisvės rytas…                   

Tokio ryto, gal būt Aukščiausiojo valia, tuomet simboliškai sutapusiu su brėkštančia ilgiausia metų diena, Lietuva laukė nuo pat 1940 m. vasaros. Tos vasaros, kuomet išduota savo politikų, valdžios ir aukščiausių kariuomenės vadų, buvo išniekinta ir brutaliai išprievartauta iš Rytų plūstančių, kraupiai raudonų, sulaukėjusių ordų bei jiems parsidavusių mūsų tautiečių.

Tos, 1941 m. birželio 22–28 sukilimo dienos, veržliu vasaros audros viesulu nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos dvidešimtojo amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubą paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir tuo pačiu išsaugojusiai nuo beatodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauno, Vilniaus, taip pat kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu. Išsaugojusiu, dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina… Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti!

1941 m. Birželio sukilimas išskirtinis tuo, jog pati jo esmė, o kartu ir visi, tiek gyvi, tiek kritę jo didvyriai ištisus dešimtmečius buvo šmeižiami ir menkinami antrąja raudono potvynio banga į Lietuvą sugrįžusių okupantų bei jų propaganda įtikėjusiųjų. Nors šis sukilimas tęsėsi tik septynias birželio dienas su vieninteliu tikslu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, jo dalyviams buvo ir, deja, tebėra raudonojo šleifo įtakota propaganda, melu bei pastangomis klijuojamos žydšaudžių, teroristų ir panašios etiketės.

Tarpukario Lietuvos žmonės ištisus dvidešimt du metus (1918–1940) savitarpio pagarboje gyveno, dirbo ir puikiai sutarė su šalia gyvenančiais kitataučiais jos piliečiais.  1941 m. Birželio sukilimas nebuvo karas prieš juos!

Pasibaigus sukilimui ir birželio 28-ąją sukilėliams padėjus (Ne sudėjus! Jų dar prireiks pokario partizaninėje Laisvės kovoje!..) ginklus, sukilimas, kaip karinis struktūrinis vienetas, nėra ir negali būti atsakingas už pavienius jo dalyvius, nuėjusius tarnauti naujajam okupantui ar sukilimo metu atliktus keršto aktus už raudonojo sadisto ir jo pakalikų nukankintus savo artimuosius. Prisiminkime per vienerius bolševikmečio metus į Sibirą ir Šiaurę ištremtus bei įkalintus daugiau nei 18 000 mūsų tautiečių… Prisiminkime bolševikinių išgamų masiškai išžudytus politinius kalinius Pravieniškėse, Rainiuose, nukankintus Panevėžio gydytojus, tarp kurių buvo ir rusų tautybės asmenų… Besitraukiančių NKVD‘istų nukapotomis galūnėmis kankinančiai mirčiai pasmerktą žemaičių ūkininko šeimą, nepagailint net mažamečių vaikų, Kvėdarnos apylinkėje už tai, jog tą lemtingą rytą išskalbusi, lauke padžiaustė baltą patalynę… Bukaprotis NKVD‘istų vadas tai palaikė pasidavimo vokiečiams ženklu… Bent trumpam save įsivaizduokime tos šeimos tėvo, brolio ar sūnaus vietoje… O tokių budelių NKVD tardytojų sąrašuose netrūko nei lietuviškų, nei rusiškų, nei žydiškų, nei lenkiškų pavardžių. Išgamos ir niekšai tautybės neturi! O sukilimai nevyksta be priežasties… Tai įvertinkime ir supraskime!

Tik mums patiems lemta apsispręsti, kas brangu ir ar turime gerbti tas vertybes, už kurias kovojo ir padėjo galvas mūsų tėvai bei protėviai.

Vertybes, kurių visuma yra mūsų Laisvė, mūsų teisė kalbėti gimtąja kalba, pasaulio žemėlapyje surasti laisvą ir nepriklausomą šalį, mūsų Tėvynę Lietuvą ir savo vardus rašyti lietuviškai!

2015 ir 2016 metais Lietuvos Baikerių Kongreso, 2016-tais, dar ir Krikščionių motociklininkų sąjungos atstovai iš Kauno vežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą Kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu ir jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Deja, keliems susireikšminusiems Seimo nariams, kurių tarpe yra įmetėjusių, tačiau iki šiol daktarinės disertacijos taip ir nesugebėjusių apginti „Taikomosios istorijos“ propaguotojų, pasiūlius eilę įvairiausių absurdiškų pataisų, dokumento svarstymas LR Seime įstrigęs iki šiol. Verta paminėti, jog tokie, dargi svarbiems Seimo komitetams priklausantys istorikai siūlė teikti rezoliuciją, kurioje turėjo būti įrašytas kaltinimas sukilėliams, jog šie, esą, nesugebėjo sustabdyti Lietuvoje vokiečių vykdyto holokausto! Nebūtų nuostabu, jog ateityje iš tų pačių Seimo narių – istorikų išgirstume naują kaltinimą 1941 m. Birželio sukilėliams, kad jie neužkirto kelio Antrajam Pasauliniam karui! Apie kokią, taip mąstančio Seimo nario, kompetenciją ir intelektą, apskritai, dar galima kalbėti?!..

Tikime ir laukiame, jog  šis, naujai išrinktas Seimas, pagaliau ryžtingai padarys, tai ką, vardan pagarbos kritusiems už Laisvę, turėjo padaryti ankstesnis!

Neabejotina, jog anksčiau ar vėliau šis dokumentas taps teisės aktu. Sveikintume, jeigu tai atliktų kilnaus tikslo vedamas šis Seimas“.

Deja, nei 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvykusi konferencija, kurioje dalyvavo ir už DRKLARACIJOS įteisinimą Valstybės aktu balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai, nei šis kreipimasis jokio atgarsio nesulaukė.

Birželio sukilimas yra įtrauktas į Valstybės minėtinų dienų sąrašą, visuomenė ją iškilmingai mini, valdžios – ne. Ir šiemet Birželio 23-oji Seime nebuvo minima, ją minėjo visuomenė prie Seimo Nepriklausomybės ir Lukiškių aikštėse. Į organizatorių kvietimą išeiti į aikštę ir paminėti sukilimą atsiliepė tik penki Seimo nariai, neprikėlė jų iš šiltų kėdžių net 60-ties užvestų motociklų motorų priminimas.

Belieka konstatuoti, kad aukščiausios Valstybės valdžios, nepaisydamos visuomenės nuomonės dirba sau, kaip patiriame iš žiniasklaidos,  sprendžia savo kišenių bei kosmetikos lygio reikaliukus, o valstybei dirba visuomenė. Antai šimtai milijonų litų ir eurų iššvaistyti konkursams Lukiškių aikštei, o memorialą per amžius kovojusiems ir žuvusiems, nepaisant valdžių trikdžių, kuria ir įgyvendina visuomenė. Daugiausia paminklų nepriklausomybės kovų vietose pastatė ne Valstybė, o patriotiškai nusiteikusi Lietuvos pilietinė visuomenė.

Lietuvos laisvės kovotojai linki Seimui atsikvošėti, paskelbti DEKLARACIJĄ valstybės teisės aktu, Sukilimą 2019 metais minėti drauge su visuomene.

2018.06.27; 15:36

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. įvyko konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“. 

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsižvelgdama į Sovietų sąjungos Komunistų partijos (SSKP) ir jos padalinio Lietuvos Komunistų partijos (LKP) nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, Konferencija greta kitų, priėmė rezoliuciją:

Konferencijos dalyviai, naujų grėsmių valstybei akivaizdoje, laiko būtinu:

 1941 m. birželio 23 d. pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ reikalinga teisiškai įvertinti ir paskelbti LR teisės aktu.

Birželio sukilimo diena – birželio 23-ioji kaip atmintina 1997 m. liepos 3 d. įrašyta  tarp Lietuvos atmintinų dienų, tačiau „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Respublikos teisės aktu nebuvo įteisintas.

Tačiau ką gi minime, į ką atsiremiame? Ar į chaotišką, gal ir neblogą, tačiau neapibrėžtą, manipuliacijoms pasiduodantį, ar turime sukilimą skelbiantį, prieš okupaciją sukilti duotą signalą –  istorinį akcentą? Turime pareiškimą  „Birželio sukilimo deklaravimas“, paskelbtą 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją, kuris ir paskatino Tautą sukilti. Štai jis:

„Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“

Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. priimto, per Kauno radiją paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ tekstas yra įrašytas Kauno radiofono garso plokštelėje Decelith 36251, kuri saugoma Lietuvos vaizdo ir garso archyve, saugojimo Nr. 2772.

Birželio sukilimo minėjimas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Birželio sukilimo minėjimas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Pernai minint Birželio Sukilimą, atsiliepdami į Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos kvietimą, būrys motociklininkų dalyvavo Pirmame Lietuvos baikerių žygyje iš Kauno į Vilnių, taip pagerbdami kritusius 1941m. Birželio sukilimo didvyrius. Lietuvos Baikerių kongreso atstovai iš Kauno atvežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą kreipimąsi į Seimą, raginantį greičiau pripažinti Lietuvos Laikinosios vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Lietuvos Respublikos teisės aktu. Jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Tačiau tik praėjus metams, minint Sukilimo 75-metį, jo minėjimas jau valstybiniu lygmeniu birželio 18 d. įvyko Obeliuose, o Seimas birželio 23 d. Sukilimo įteisinimo valstybės aktu reikalą svarstyti pagaliau ryžosi.

Vilniuje Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų rūpesčiu minėjimas vyko Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje birželio 23 d., į kurią atvyko Antrojo Lietuvos baikerių žygio dalyviai ir kurioje, grojant Lietuvos kariuomenės orkestrui, Garbės kuopos kariai iškėlė vėliavas, pagerbė 1941 m. Birželio žuvusius sukilimo dalyvius, išklausė Sukilimo 75-erių metų sukakčiai skirtas kalbas. Baikerių žygio dalyviams buvo įteikti dailininko A.R.Šakalio tai progai sukurti padėkos raštai bei vienetiniai suvenyriniai pašto vokai su renginiui skirta simbolika.

Baikeriai Vilniuje, pagerbiant Birželio sukilimo dalyvių atminimą. Slaptai.lt nuotr.
Baikeriai Vilniuje, pagerbiant Birželio sukilimo dalyvių atminimą. Slaptai.lt nuotr.

Tądien Seimas, užuot „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimą“ savo nutarimu įteisinęs kaip mūsų vadavimosi iš okupacijos istorinį akcentą – Valstybės aktą, svarstė ir balsavimui pateikė rezoliuciją-pareiškimą:

Dėl 1941 m. birželio 23-osios sukilimo įvertinimo 2016 m. birželio 23 d.

2016 m. birželio 18 d. projektas

Lietuvos Respublikos Seimas,

 paminėdamas svarbią lietuvių tautos kovų už laisvę ir nepriklausomybę datą – 1941 metų birželio 23-ąją, kai per Kauno radiją buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaracija, kuri buvo neabejotinas mūsų tautos laisvės siekio išsiveržimas;

konstatuodamas, kad 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos, mūsų tautai nušvito galimybė sukilti, buvo atkurta iki okupacijos veikusi Lietuvos administracija ir savivalda, sudaryta Laikinoji Vyriausybė, kurios vardu 1941 m. birželio 23 dieną ir buvo paskelbtas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“, išreiškęs nepalaužiamą tautos ryžtą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę;

pažymėdamas, kad tūkstančiai sukilėlių tuomet stojo ginti šalį nuo besitraukiančios sovietinės kariuomenės siautėjimo ir nuožmių keršto aktų ir tai buvo patriotinė tautos reakcija, savotiška kompensacija dėl ankstesnio neryžtingumo, kai 1940 metų birželį be ginkluoto pasipriešinimo buvo leista sovietams okupuoti Lietuvą;

p a r e i š k i a: Minint šį nepelnytai primirštą istorinį įvykį, pasigirsta nepagrįstų abejonių dėl sukilimo prasmės – esą, jo metu žuvo tūkstančiai Lietuvos jaunuolių, o laisvė tuomet taip ir nebuvo iškovota. Nors 1941-ųjų sukilėliams ir nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, sukilimo poveikis Lietuvos visuomenei buvo itin reikšmingas: tauta suprato, kad tik ji pati ir niekas kitas privalo nuspręsti savo valstybės ateitį. Valstybingumo siekis tapo neišsenkančiu šaltiniu tolesnei rezistencijai, kuri per pusę šimto okupacijos metų išsaugojo tautos laisvės troškimą ir atvedė ją į nepriklausomybę 1990-aisiais.

Šios įsimintinos dienos proga sveikiname sukilimo dalyvius, jų artimuosius ir visus Lietuvos žmones, linkėdami bet kokiomis aplinkybėmis jaustis savo šalies patriotais, ranka rankon, širdis širdin kurti bendrą visų mūsų ateitį.

Teikia Seimo nariai: Paulius Saudargas, Valentinas Stundys, Vytautas Saulis, Arimantas Dumčius, Povilas Urbšys, Rima Baškienė, Sergejus Jovaiša, Stasys Šedbaras.

Tačiau net tokiai rezoliucijai-pareiškimui nebuvo pritarta (už – 31, prieš – 1, susilaikė – 45). Pasigirdus iš pasisakančiųjų, kad Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė gali būti siejami su žydų genocido pradžia, vienam Seimo nariui pasiūlius ją ta kryptimi redaguoti, Seimas redagavimui pritarė.

Pritrūkus argumentų Sukilimui ir Laikinajai vyriausybei mesti šešėlį, pasitelkta absurdiškai pritempta sąsajai su žydų genocido pradžia. Tiek Sukilimo paskelbimas, tiek Laikinosios vyriausybės veikla niekaip nėra susijęs su žydų genocido pradžia. Genocidas vyko pagal nacių planus Laikinajai vyriausybei nedalyvaujant ir jos neatsiklausus. Sukilimo skelbėjus ir Laikinąją vyriausybę tuomet reikėtų kaltinti ir už anuomet vykusias Rainių, Pravieniškių, Juodupės, Panevėžio gydytojų žudynes nes jų pradžia sutapo su Sukilimo paskelbimu.  

Čia dera grįžti į Sukilimo ir Laikinosios vyriausybės vertinimą, įvykusį anksčiau.

Čikagos „Draugas“ 1941 m. birželio 25 rašė: „Paskutinieji pranešimai iš Berlyno sako, jog pulk. Škirpa (Lietuvos naujos Vyriausybės vadovas – A. Z.) uždraudė žydų persekiojimus Lietuvoje“.

Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje, prie Seimo rūmų. Slaptai.lt nuotr.
Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje, prie Seimo rūmų. Slaptai.lt nuotr.

Jei Sukilimas įtrauktas į Minėtinų dienų sąrašą, jei tą dieną mini visuomenė, minima ir valstybiniu lygmeniu, tai sukilimą jau esame įvertinę kaip teigiamą reiškinį. Tiek Lietuvoje, tiek JAV kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, tas šešėlis dėl žydų genocido pradžios Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J.Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti. Tačiau kažkam įtampas ir nusivylimus teberūpi skatinti, kažkokią naudą iš to išpešti.

Yra kita akivaizdžiai esminė, ne menama, o reali priežastis. Šiuo balsavimu Seimas parodė nuoseklų palankumą LKP atžvilgiu – Seimo posėdyje birželio 9 d. partijos nepasmerkę ir neįvardinę nusikalstama, Tautos genocidą vykdžiusia organizacija, dauguma balsavo prieš arba susilaikė, nes sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietinį okupantą, o pastarojo organizatorė ir įkvėpėja buvo SSRS Komunistų partija, kurios padalinys buvo LKP, taigi balsuojant už rezoliucijos priėmimą, drauge būtų smerkiamas ir SSRS KP padalinys – LKP. Todėl ir prisireikė rezoliucijos redagavimo. Balsuoti už redaguotą rezoliuciją Seimas nusprendė birželio 28 d. Tačiau redaguotos rezoliucijos redakcinė grupė nepateikė, todėl dėl jos balsavimas neįvyko, taigi liko galioti Seimo sprendimas – rezoliucijai-pareiškimui nepritarti.

Iškilmingas 1941-ųjų Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Pakeliamos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Iškilmingas 1941-ųjų Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Pakeliamos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

Rezoliucijomis paprastai išreiškiami siekiai, įpareigojimai, padėties vertinimai, nesuteikiantys sankcijos privalomai juos vykdyti, todėl valstybės aktais nelaikomi. Taigi Seimas pasinaudojo tokiu dokumento statusu, savo aukščiausios valstybės institucijos galiomis, ir, tarsi pingpongo kamuoliuką atmetė, grąžino 2015 m. gegužės 22 d. konferencijai, vietoj Seimo nutarimo paskelbti „Birželio sukilimo deklaravimą Valstybės teisės aktu.

Taip, birželio 9 d. ir birželio 23 d. balsavimai akivaizdžiai atskleidė koks gyvastingas komunistinės kilmės paveldas, kas yra kas Seime, kam tas paveldas jau svetimas, kam artimas, kam – nei šiltas, nei šaltas. Taip minimi balsavimai patvirtino, kad Vasario 16-sios Respublikos tikrieji tęstinumo pradai yra prarasti.

Tačiau 1941 m. Birželio Sukilimo deklaravimas, kaip vadavimosi iš sovietinės okupacijos istorinis akcentas ir viešas signalas sukilti nei iš Tautos ir jos valstybės atminties, taigi ir iš jos teisinės sistemos negali būti ištrintas, todėl jo priėmimas ateityje – neišvengiamas. Teks iš naujo sugrįžti prie Birželio sukilimo deklaravimo įteisinimo gal po artėjančių, gal dar po kitų Seimo rinkimų, tačiau teks.

Nelengvas vadavimosi iš komunistinio paveldo kelias, tačiau turėsime eiti tik juo.

2016.06.30; 10:51