Vladimiras Putinas rodo kumštį

Maskva, vasario 22 d. (AFP-ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas antradienį pareiškė, kad Vakarų tarpininkauti taikos susitarimai, kuriais siekiama užbaigti konfliktą Rytų Ukrainoje, nebeegzistuoja, kai jis pripažino Ukrainos separatistinių regionų nepriklausomybę.
 
„Dabar Minsko susitarimų nėra, mes pripažinome DNR ir LNR“, – sakė V. Putinas, pavartojęs separatistinių Donecko ir Luhansko regionų santrumpas.
 
Jis kalbėjo po to, kai Rusijos parlamento aukštieji rūmai suteikė jam leidimą panaudoti Rusijos kariuomenę už Rusijos ribų, užsienyje.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2022.02.23; 08:01

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Nesuprantu tautiečių, kurie džiaugiasi JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bidenas) ir Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino paskutiniuoju pokalbiu. Esą JAV prezidentas labai drąsiai ir aiškiai perspėjo Kremliaus valdovą, kokių skaudžių pasekmių jis sulauksiąs, jei dabar puls Ukrainą.

Pirma, Rusija turėjo būti kaip reikiant pamokyta dar 2008-aisiais, kai puolė Gruziją (Sakartvelą). Jei tuomet būtų deramai pakratyta už apykaklės, galbūt nebūtų buvę ir Krymo okupacijos 2014-aisiais metais. Bet net po 2014-aisiais prarasto Krymo oficialiąjam Vašingtonui užteko įžūlumo tik žodžiais, o ne konkrečiais darbais ištiesti Ukrainai pagalbos ranką. JAV nenoras rimtai ginti Ukrainos prieš septynerius – aštuonerius metus įžūlus jau vien dėl to, kad Vašingtonas 1991-aisiais įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Ukrainos atsisakymus disponuoti branduoliniu ginklu. Tokį įsipareigojimą pasirašė ne politinis ar finansinis sukčius. Jį pasirašė JAV prezidentas. Kaip Barakas Obama, Donaldas Trampas, o dabar ir ponas J. Bidenas drįsta pamiršti savo pirmtako įsipareigojimus? Demokratinė, civilizuota, teisinė valstybė tokių įsipareigojimų nepamiršta.

Dabar – 2021-ųjų pabaiga. Labai panašu į tai, kas klostėsi ir 2008-aisiais, ir 2014-aisiais. Daug skambių, gražių, viltingų patikinimų, bet kiek realių darbų? Vien tušti grasinimai įvesti naujas, dar griežtesnes sankcijas, nors jau net puikią atmintį turintys politologai, regis, painiojasi, kokios iš sankcijų tebegalioja, kurios sustabdytos, kurios pakeistos kiek kitais ekonominiais suvaržymais, kiek iš viso realiai nuo vakarietiškų apribojimų kenčia Rusijos įmonių ir politikų – šimtai tūkstančių ar tik kelios dešimtys.

Ką belieka daryti Vladimirui Putinui, matančiam išsigandusių vakariečių tūpčiojimus „vienas žingsnis į priekį, du – atgal“? Jei Vakarai bedančiai, nesugeba apginti net tų, kuriuos visąlaik ragino įsilieti į europietišką glėbį, kodėl Kremliui neatplėšus naujų teritorijų? V. Putino elgesys – logiškas. Jei chuliganui leidžiama siautėti, jis – siautėja.

Antra, iš kur ištraukėte, kad V. Putinas tikrai ruošiasi pulti visą Ukrainą? Taip tvirtina visa demokratų partijai (J. Bideno partija) simpatizuojanti amerikietiškoji žiniasklaida? Sutinku, V. Putinas tikrai turi tokių planų – paimti į savo rankas ne tik Rytų, bet ir Vakarų Ukrainą. Nesiginčiju, prie Ukrainos sienų tikrai dislokuota daug rusiškos kariuomenės. Bet ar jos užtenka plačiam puolimui? Kai kurie Vakarų leidiniai tvirtina, kad prie Ukrainos permesta maždaug 175 tūkst. rusų kariškių, kai kuriose karinėse apygardose centrinėje ir rytų Rusijoje pastebima nerimą keliančių sujudimų. Žodžiu, Rusijai tikrai nebus labai sunku per keletą savaičių patraukti Ukrainos pusėn gausesnių pajėgų.

Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA foto

Tačiau 175 tūkstančiai – tai ne tos karinės pajėgos, kurios galėtų įveikti Ukrainos kariuomenę, turinčią 255 tūkst. karių, 200 tūkst. rezervistų ir 400 tūkst. parako uosčiusių karo veteranų. Plačiam puolimui Rusija turėtų sutelkti bent pusę milijono kariškių. Be to, nereikia pamiršti, kaip V. Putinas okupavo Krymą. Tyliai, be triukšmo. V. Putino planų neperprato net JAV žvalgybos: tvirtino, jog neturi žinių, patvirtinančių Kremliaus ketinimų įsiveržti į pusiasalį, o po trijų parų Krymas buvo užgrobtas. Ši detalė – labai svarbi. Jei tikrai Rusija ruoštųsi pulti Ukrainą iki pat Kijevo, greičiausiai iki paskutinės akimirkos apie tai nežinotų nei Vakarų džeimsai bondai, gėdingai pražiopsoję Krymo okupaciją, nei mes – žurnalistai, politologai, ekspertai.

Trečia, įvardinkite bent vieną teigiamą aspektą, kodėl J. Bideno ir V. Putino paskutinįjį nuotolinį pokalbį derėtų vadinti Ukrainai sėkmingu? Jei J. Bidenas būtų padorus politikas, jis V. Putinui būtų pareiškęs – apie Ukrainos problemas šnekėsimės tik tuomet, kai pokalbyje dalyvaus Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis. Bet Ukrainos teritorinį vientisumą saugoti įsipareigojusios šalies prezidentas taip nepasielgė. Ukrainos likimą jis narpliojo apeidamas … Ukrainą (kokios garantijos, kad taip nebus pasielgta ir su Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija?).

Be to, J. Bidenas vis garsiau tvirtina, jog vienintelė galimybė taikiai sureguliuoti Kijevo ir Maskvos konfliktą – tai ukrainiečių pažadas laikytis vadinamųjų Minsko susitarimų. JAV prezidento manymu, oficialusis Kijevas privalo nusileisti Donbaso ir Luhansko separatistams suteikdamas jiems veto teisę. Tai, žinoma, reikštų Ukrainos kapituliaciją. Reikalauti, jog Ukraina laikytųsi Minsko susitarimų taip, kaip juos supranta V. Putinas, – pati tikriausia Ukrainos išdavystė. Bet jei J. Bidenas Ženevoje prasitarė apie Minsko susitarimus tik Amerikos vardu, šiandien jis jau kalba neva visų NATO partnerių vardu. Apie tai, kada V. Putinas grąžins Krymą, – J. Bidenas nedrįso net prasižioti. O V. Putino apetitai – nuolat auga. Dabar jis jau reikalauja, kad Vakarai atitrauktų nuo Rusijos sienų NATO karius, duotų raštišką įsipareigojimą, jog NATO daugiau nebesiplės į Rytus, jog NATO į savo šeimą neprims Ukrainos. J. Bidenas klusniai prasitaria – šiuos Kremliaus priekaištus teks aptarti pačiu aukščiausiu lygiu.

Bideno ir Putino suokalbis

Tad kas iš tiesų dedasi Rytų fronte? Norint brėžti savas išvadas tėra viena išeitis – atidžiai perskaitytų kuo daugiau nuomonių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau lietuviškąja puse tenka vis labiau nusivilti. Štai Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas portalui delfi.lt tvirtina teigiamai vertinantis nuotolinį Bideno ir Putino pokalbį internetu. Esą Amerika stengiasi sudrausminti Kremlių ir demonstruoja solidarumą Ukrainai. Suprask, Rusija patirsianti labai daug politinių ir ekonominių nuostolių, jei puls Ukrainą. Pasak ministro A. Anušausko, ukrainiečiai nėra palikti „vienui vieni“, JAV, NATO ir Europos Sąjunga remia Ukrainą.

O va garsusis politikos ekspertas Andrėjus Ilarionovas (gyvena JAV) televizijai Feigin Live (Marko Feigino internetinis kanalas), įrodinėjo, jog paskutinysis J. Bideno ir V. Putino pokalbis jam primena 1938-ųjų Miuncheno suokalbį. Tuomet buvo paaukota dalis Čekoslovakijos viliantis, jog diktatoriui Adolfui Hitleriui to užteks. Dabar, pasak A. Ilarionovo, aukojama Ukraina. Jo įsitikinimu, triukšmas dėl Rusijos telkiamos ginkluotės prie Ukrainos tėra akių dūmimas. Susikukavusiam su V. Putinu ponui J. Bidenui tiesiog reikia fono: Rusija tuoj tuoj puls, prasidės didelis didelis karas, todėl jam belieka derėtis su V. Putinu bei įtikinėti Ukrainos valdžią sutikti su nuolaidoms dėl vadinamųjų Minsko susitarimų. Tik tuomet neva bus išvengta didelio bumbtelėjimo. Ukrainos prezidentas jau tarsi sutinka, kad „geriau bloga taika nei geras karas“. O ir V. Putinas, jei Donbaso ir Luhansko sritys turės politinę autonomiją, priklausančią tiesiogiai Kremliui, jei Amerika įsipareigos daugiau nebeplėsti NATO į Rytus, – atsitrauks ir taika pasaulyje vėl įsivyraus. Tuomet J. Bidenas galės girtis išgelbėjęs Pasaulį nuo didelio „žvanginimo ginklais“, todėl vertas ne tik susižavėjimo ir pagyrų, bet ir konkrečios Nobelio taikos premijos. Žodžiu, V. Putinas siekia išpešti kuo daugiau nuolaidų, leisiančių jam kaip tinkamam šeimininkauti buvusiose SSRS teritorijose, o J. Bidenui reikalinga garbė. Ir vienam, ir kitam nusispjaut į ukrainiečių tautos kančias. Ir vienam, ir kitam tiesa ir teisingumas – nė motais. Maždaug taip pusantros valandos trukmės diskusijoje savo pastebėjimus dėliojo A. Ilarionovas.

Andrėjus Ilarionovas kalba Marko Feigino laidoje Feigin Live

Kritiškas A.Ilarionovo komentaras šių eilučių autoriui atrodo įtikinamesnis nei balsai tų, kurie giria Ameriką už drąsą ir principingumą. Man regis, neteisinga manyti, esą be atsitraukimų, nuolaidų ir paaukotos Ukrainos V. Putino neįmanoma pažaboti. Jei Vakarai nesielgtų kaip ištižę impotentai, jei imtų rimtai spausti V. Putiną, tai ir sutramdytų. Tereikia pradėt tramdyti.

Taigi kol kas širdyje – nusivylimas, kad JAV vadovaujama NATO vis dar nesugeba pastatyti į vietą kaimynines šalis puldinėjančio V. Putino. Ištisus trylika metų šokame pagal Kremliaus diktatoriaus, manančio, jog Sovietų Sąjungos griūtis – didelė katastrofa,  dūdelę. Mums, vakariečiams, turėtų būti velniškai gėda.

Amerikoje leidžiamas JAV lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.12.17; 06:00

Joe Bidenas. EPA-ELTA nuotr.

Saulius Kizelavičius

Ukrainos leidinys „Gordonua.com” praneša, esą JAV prezidento Džo Baideno (Joe Biden) ir Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio susitikimas, numatytas rupjūčio 30-ąją Vašingtone, nukeliamas į rugsėjo 1 dieną. Suprask, JAV vadovas labai užsiėmęs dėl paskutiniųjų tragiškų įvykių Afganistane.

Taip, Baltųjų rūmų vadovas turi rūpesčių dėl padėties Afganistane. Tačiau esama ir kitokio paaiškinimo – Dž.Baidenas asmeniškai nemėgsta Ukrainos; Ženevoje susitikęs su Rusijos prezidentu Dž.Baidenas akivaizdžiai stojo Kremliaus, o ne Kijevo pusėn. Greičiausiai tai ir yra tikroji priežastis, kodėl Ukrainai gyvybiškai svarbus pokalbis vėl nukeliamas, tegul tik kelioms dienoms (sykį jis jau buvo atidėtas). Belieka tikėtis, kad bent rugsėjo 1-ąją nieko Amerikai labai svarbaus nenutiks, ir V.Zelenskiui vis tik pavyks nuoširdžiai pasišnekėti su Dž.Baidenu.

Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Amerikos ir Ukrainos lyderių pokalbis gali būti labai sunkus. Mat vos tik įžengęs į Baltuosius rūmus 2021-ųjų pradžioje Dž.Baidenas kardinaliai pakeitė nuomonę dėl Ukrainos – neduoda nei lėšų, nei ginklų, nei vilties, jog artimiausiu metu suteks vilties tapti strategine JAV partnere. Atšaukė net sankcijas Ukrainą žlugdantį dujotiekį Nord Stream -2 tiesusioms Vokietijos firmoms. Viešėdamas Ženevoje jis net užsiminė, jog Ukraina privalanti laikytis jai pražūtingų Minsko susitarimų (taip mano ir Vladimiras Putinas). Pasak žinomo, įtakingo politikos ir ekonomikos apžvalgininko Andrėjaus Ilarionovo, tokiu elgesiu Dž.Baidenas padidino tikimybę, jog agresyvusis Kremlius šį rudenį atnaujins karinius išpuolius prieš Ukrainą. Vaizdžiai tariant, Dž.Baidenas atriško V.Putinui rankas elgtis kaip šis panorės, manys esant reikalinga.

Tad V.Zelenskis dabar turįs tik du kelius – arba įtikins Dž.Baideną pakeisti poziciją, arba galės atvirai visam pasauliui pasakoti liūdną istoriją, kaip Vašingtonas išdavė Kijevą.

Rugsėjo 1-oji – čia pat. Pagyvensime – pamatysime.

2021.08.30; 07:00  

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Prognozės – pačios įvairiausios. Viena iš tokių turėtų rūpėti ir Lietuvai – ruoškimės karui. Ji išdėstyta žinomo Ukrainos politikos ir ekonomikos eksperto Andrejaus Golovačiovo straipsnyje „Normandiškasis viršūnių susitikimas buvo pirmasis ir paskutinis, dalyvaujant Zelenskiui. Po metų vėl prasidės didelio masto karo veiksmai Donbase.“, 2019 m. gruodžio 10 d. Tegul pasvarsto Respublikos Prezidentas, ar leistina mažinti mūsų kariuomenės finansavimą.

https://myrotvorets.news/normandskyi-sammyt-byl-pervym-y-posle/

Susitikimas Paryžiuje, kaip ir tikėtasi, baigėsi niekuo. Šalys apsikeitė bendrais, neįpareigojančiais pareiškimais, sutarė tartis toliau, o Zelenskis pažadėjo Konstitucijoje įgyvendinti Steinmeierio formulę, nors pačioje formulėje nėra kompromiso, kuris jo pažadą paverčia tiesiog profanacija. Drąsiausia pasirodė tradiciškai konservatoriška A. Merkel, kuri teigė, kad Minsko susitarimai „nebuvo griežta dogma ir šalys galėjo jiems suteikti daugiau elastingumo“. Šviežia, bet nevaisinga.

Šiuo atžvilgiu iškyla įdomus klausimas: „Ar visi aukščiausiojo lygio susitikimo dalyviai žinojo, kad susitikime nebus jokios pažangos?“

Atsakymas: Žinoma, kad jie tai žinojo! Netgi rengiantis aukščiausiojo lygio susitikimui, visos šalys jau suprato, kad lūžių nebus. Be to, visi dalyviai puikiai supranta, kad Minsko susitarimai ir Steinmeierio formulė yra mirę dokumentai, kurie nepadės išspręsti konflikto Donbaso mieste. Trumpas, grynai protokolinis Putino ir Zelenskio susitikimas tik patvirtina šią išvadą.

Ukrainos prezidentas V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Tada kokia buvo aukščiausiojo lygio susitikimo prasmė?

Nedelsdami atmeskime tokius naivius paaiškinimus, kaip:

– Merkel ir Macronas norėjo padėti Zelenskiui užmegzti tiesioginius ryšius su Putinu. Na ir kas? Zelenskis sutinka prisijungti LDNR (Lugansko Donecko liaudies respubliką) konfederacijos teisėmis ir tokiu būdu sukelti galingo separatizmo bangą Vakarų Ukrainoje ar net gauti pilietinį karą? Naivu taip manyti. O Putinas nesutinka su kitomis LDNR grąžinimo sąlygomis.

V.Putinas. EPA-ELTA nuotr.

– Visi dalyviai norėjo geriau pažinti Zelenskį ir, kaip sakoma, iš pirmų lūpų sužinoti apie jo poziciją LDNR klausimu. Taip pat naivus paaiškinimas. Visi supranta, kad Zelenskis neturi pažiūrų, jis nėra misijos žmogus. Zelenskis yra laikina, atsitiktinai praeinanti figūra, kuri tiesiog manevruoja tarp visų, kad kuo ilgiau išliktų valdžioje. Visos partijos taip pat supranta, kad po metų Zelenskio reitingas nebus didesnis kaip 20 proc., ir politiškai jis taps bejėgis.

– Spauskime spaudimo nepatyrusį Zelenskį ir priverskime jį laikytis Minsko susitarimų ir Steinmeierio formulės, atsižvelgiant į tai, kad Zelenskis dabar turi daugumą parlamente. Tai naivu. Kol Ukrainą kontroliuoja JAV, nei Vokietija, nei Prancūzija ir net Rusija (šalis agresorė, remiantis Ukrainos įstatymu, kuris buvo priimtas 2014 m. vasario 20 d.) nesugebės priversti Ukrainos ką nors daryti pagal savo norus. Aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse JAV Valstybės departamento pareigūnų atvykimas į Kijevą buvo labai iškalbingas.

– Macronas ir Merkel yra naivūs keistuoliai, kurie nesupranta, kas vyksta. Tai yra paaiškinimas idiotams.

Kokia tad buvo susitikimo esmė, jei visos šalys iš anksto žinojo, kad dėl nieko neįmanoma susitarti?

V. Zelenskis, A.Merkel, E.Macronas ir V.Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Atsakymas akivaizdus: „Išlošti laiko“.

Naudinga pasinaudoti analogija su 1938 m. Miuncheno susitarimu. Tiek Daladieras, tiek Chamberlainas puikiai suprato, kad karas su Hitleriu yra neišvengiamas, ir, atiduodami Sudetus Vokietijos aneksijai, abu tiesiog bandė nusipirkti laiko savo šalims karui pasiruošti.

Tas pats Daladieras, grįžęs į Paryžių ir sutikęs besilinksminančias prancūzų, kurie buvo tikri, kad jis atnešė jiems taiką, minias, pasakė sūnui: „Naivūs, jie nesupranta, kad karas su Hitleriu yra neišvengiamas ir jis bus ne vėliau kaip po metų “. Taip ir atsitiko!

O Chamberlainas, šokiravęs Londoną specialiu susitarimu su Hitleriu, iškilmingai paskelbė: „Aš atnešiau jums taiką“. Ir jis pradėjo … tuoj pat ruoštis karui. Jis buvo priverstas pasirašyti Miuncheno susitarimą, kad gautų laiko, nes 1938 m. rugsėjo mėnesį Anglija nebuvo pasirengusi karui.

Tačiau kodėl laiko prireikė Merkel, Macronui, Putinui ir Zelenskiui?

Labai trumpai:

A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Merkel: Baigti „Nord Stream -2“ statybą ir išeiti iš priklausomybės nuo Rusijos dujų tranzito per Ukrainos teritoriją. Tuo pat metu Vokietija vadovaujasi prielaida, kad karas tarp Rusijos ir Ukrainos (JAV + Lenkija) yra neišvengiamas.

Macronas: Prancūzijoje prasidėjo gerovės valstybės žlugimas, ir Macronas supranta, kad per ateinančius 2–3 metus jis bus priverstas spręsti tik vidines problemas ir kovoti už savo politinį išgyvenimą.

Putinas: Baigti statyti Nord Stream-2, okupuoti Azovo jūrą, visiškai kontroliuoti Baltarusiją, militarizuoti Krymą, neutralizuoti Moldovą ir skaldyti toliau Europos Sąjungą. Tikslas: pasirengimas blico karui su Ukraina (JAV) ir „Novorosijos“ suformavimas pagal jo rezultatus.

Zelenskis (JAV): Laiko išlošimas reformoms ir pasiruošimui karui.

Po Paryžiuje vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo visos šalys leido sau laikinai atsipalaiduoti kitiems metams, kurių metu visi pareikš savo ištikimybę neveikiantiems Minsko susitarimams ir Steinmeier formulei.

Cinizmas? Žinoma! Bet visa tarptautinė diplomatija pastatyta ant cinizmo ir veidmainystės. Tokios yra žaidimo taisyklės.

Po metų vėl prasidės didelio masto karo veiksmai Donbase.

Kaip ir prognozavau, dabartinis „Normandijos“ viršūnių susitikimas buvo pirmasis ir paskutinis, kuriame dalyvavo Zelenskis.

Šiaip pritardamas autoriaus minčių eigai, suabejočiau dėl JAV vaidmens Ukrainos ir Rusijos konflikte, vien dėl jo paties išsakyto tvirtinimo, kad  „visa tarptautinė diplomatija pastatyta ant cinizmo ir veidmainystės.“

2019.12.12; 07:32

Donecke žuvo Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.

Rusijai reikia ne mažos dalies, o visos Ukrainos

Sprogimas Donecko centre esančioje kavinėje „Separ“ nugriaudėjo apie 17 val., o praėjus pusantros valandos Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ pranešė iš atitinkamų Donecko „struktūrų“ sužinojusi, kad „suimta keletas žmonių, Ukrainos diversantų ir su jais susijusių asmenų, kurie įtariami pasikėsinimu į respublikos vadovą“.

Jie esą mėgino pasprukti automobiliu, tačiau aplinkinės gatvės buvo jau užtvertos… Netrukus Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialioji atstovė Marija Zacharova nužudymą pavadino teroristiniu aktu: užuot vykdžiusi pažadus dėl taikos „Kijevo karo partija“ nusprendė imtis kruvinų skerdynių. Dar po valandos (20.15) Kremliaus internetinėje svetainėje pasirodė Rusijos prezidento Vladimiro Putino užuojautos žuvusiojo artimiesiems ir „visiems Donbaso gyventojams“ tekstas. Tiesa, nei apie Ukrainą, nei apie Kijevą joje nerašoma, tačiau kas dar galėtų būti „tais, kurie pasirinko teroro, prievartos, gąsdinimo kelią“?

Artėjant pusiaunakčiui, prabilo neseniai „respublikos laikinuoju vadovu“ išrinktas Dmitrijus Trapeznikovas: suimtųjų parodymai patvirtino, kad tai buvo „ukrainiečių diversija“. O Rusijos valstybės dūmos narys, buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovas Nikolajus Kovaliovas net konkrečiai nurodė: Ukrainos saugumo tarnyba…

Rytojaus dieną žiniasklaidai parūpo „kaipgi galėjo atsitikti, kad Ukrainos diversantai šeimininkauja respublikos sostinėje kaip savo namuose?“ 2015-ųjų rudenį likvidavo „Motorolą“, 2017-ųjų – pradžioje – „Givį“, dabar – Zacharčenką… Politinis apžvalgininkas Dmitrijus Babičius leidinyje „Svobodnaja presa“ pareiškė „absoliučiai įsitikinęs“, kad teroristinis aktas Donecke – Ukrainos diversantų darbas. Visas būrys Donbaso vadų buvo nužudyti teroristinių atakų metu. Jeigu jie užmušinėja vienas kitą, kaip niekšingai meluoja Kijevas, tai kodėl neliko gyvų? Taip nebūna – juk turėjo laimėti kuri nors grupuotė. Tačiau kuri iš Ukrainos specialiųjų tarnybų tai daro ir kaip – „kitas klausimas“. Sirijoje į Bašarą Asadą pasikėsinimą surengė, žinoma, islamistai, o kieno rankomis – kitas klausimas. „Svobodnaja presa“ tekstą pavadino „Pasikėsinime į Asadą ir Zacharčenkos nužudyme – vienas braižas“ (У покушения на Асада и убийства Захарченко — один почерк).

Tas pats leidinys supažindino su Maskvos universiteto profesoriaus, politinių mokslų daktaro, Mokslo tarybos prie Rusijos saugumo tarybos nario Andrejaus Manoilos įžvalgomis. Sprogmenį padėję diversantai žinojo, kada Zacharčenka užeis į kavinę, vadinasi, jiems kažkas apie tai pranešė. Išduoti galėjo kažkas iš savų. Tačiau Zacharčenkos ir kitų pasipriešinimo lyderių aplinkos žmonės, buvusio įsitikinimu, labai motyvuoti ginti savo respublikas (jie – idėjiniai) ir sunkiai tikėtina išdaviką buvus tarp jų, todėl klausimas, kas išdavė, lieka atviras ir atsakyti į jį gali tik tyrimas.

Šioje kavinėje žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.

Leidinys „Vzgliad“ suskato aiškintis, „ar Ukrainos specialiosios tarnybos pajėgios šalinti Zacharčenkos lygio asmenis“. „DLR lyderį“ akylai saugojo, todėl jį nužudyti galėjo tik labai profesionaliai veikiančios specialiosios tarnybos, o juk Ukrainos tarnybos prie tokių nepriskiriamos, tokia sudėtinga operacija – ne jų nosiai. Tuo tarpu teigiama, kad tai padarė Ukrainos specialiųjų operacijos pajėgos.

Atsakydamas į šį klausimą, buvęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos pulkininkas Sergejus Voroncovas suabejojo, ar Zacharčenkos apsaugos tarnyba, neapgynusi nuo teroristinio akto, buvo tokia jau kvalifikuota, kaip kalbama. Be to, kariaujančioje šalyje įvykdyti tokią operaciją nėra labai sudėtingas darbas. Ir iš viso – „įvykdyti bet kokį teroro aktą yra tūkstančius milijonų kartų pigiau negu apginti žmogų“.

Buvęs Izraelio specialiosios tarnybos „Nativ“ vadovas Jakovas Kedmis atsakė, kad nežinant visų pasikėsinimo detalių keblu atsakyti, ar tai buvo profesionaliai atlikta operacija, ar ukrainiečiams šį kartą tiesiog  pasisekė. Vis dėlto Ukrainos specialiųjų tarnybų nereikėtų visiškai nurašyti. Jos perėmė sovietinių KGB ir karinės žvalgybos patirtį. Be to, Ukrainoje daugelį metų dirba amerikiečiai, turintys patirties tokioje veikloje.

Jokių abejonių – Ukrainos specialiosios tarnybos! Sakote, ne jų nosiai toks „puikiai suplanuotas niekšiškas nužudymas“ (Pravda.ru)? Šį kartą pasisekė. Amerikiečiai pamokė („…vienas braižas“). Ir apsauga pražiopsojo. Tuo neabejojančios „Svobodnaja presa“ vienas redaktorių yra rašytojas Zacharas Prilepinas – rusų rašytojas, karo Ukrainoje karo dalyvis, pastaruosius pustrečių metų – Zacharčenkos padėjėjas. Internetinį leidinį „Vzgliad“ nuo 2015 metų globoja „Socialinių tyrimų ekspertinis institutas“, susijęs su Rusijos prezidento administracija.

Žurnalistas Dmitrijus Babičius – Rusijos valstybinei naujienų tarnybai RT priklausančios radijo stoties „Sputnik“ apžvalgininkas. Politologas Andrejus Manoila 1998 metais baigė Maskvos valstybinio universiteto fizikos fakultetą (atmosferos fizikos specialybė), 1999 metais –FSB vadovaujančių kadrų parengimo fakultetą (operatyvinė veikla). 2012 metais tapo Maskvos universiteto politologijos fakulteto Rusijos politikos katedros profesoriumi (jo biografijoje sakoma: В Литве работы А. В. Манойло по информационным войнам получили название «русский подход» и преподаются в военных академиях). Žinomu karo ir politikos apžvalgininku vadinamas Jakovas Kedmis sugeba taip pagirti Putino sprendimus Rusijos TV laidose, kad net dantis praėdę Kremliaus propagandistai nuščiūva; kai kas jį vadina tiesiog „Kremliaus provokatoriumi“.

„Grąžinti negalima pripažinti“ – kur rašyti kablelį?

Rugsėjo 2 d. valstybinis leidinys „Rosijskaja gazeta“ parašė, kad „Kijevas atsisako nuo taikos Vakarų lyderiams patylomis nuolaidžiaujant“ (Киев отказывается от мира при молчаливом попустительстве западных лидеров). Pasirodo, veikė net trys Ukrainos diversantų grupės, viena sekė Zacharčenką, kita įvykdė sprogdinimą, trečia dengė sprogdintojų pasitraukimą. Diversantus parengė Vakarų instruktoriai, matyti JAV specialiųjų braižas: šitaip kitų rankomis buvo žudomi neįtinkantys lyderiai Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą dėl „tautinio terorizmo akto“. Neatmetama naujų provokacijų galimybė. Pranešama apie galima Ukrainos kariuomenės puolimą rugsėjo 14 d. Prieš imdamasis pasakoti apie velionio gyvenimą ir didvyriškus žygius, teksto autorius tarytum prabėgomis brūkštelėjo: buvęs futbolo klubo „Šachtior“ vadybininkas ir vienas iš trijų Zacharčenkos pavaduotojų „DLR vyriausybėje“ Trapeznikovas vadovaus iki rinkimų, kurių data dar nežinoma, ir labai didelė tikimybė naujuoju „respublikos vadovu“ galint tapti dabartinį „liaudies tarybos pirmininką“ Denisą Pušiliną.

Didžiausias pasaulio melagis

Praėjusį pirmadienį iš pat ryto Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS paskelbė pokalbį su „Politinės konjunktūros centro“ direktoriumi Aleksejumi Česnakovu – apie padėtį „Donecko liaudies respublikoje“ po Aleksandro Zacharčenkos nužudymo. Šis ekspertas prieš kelias dienas tai pačiai tarnybai pasakė, kad „liaudies taryba“ Trapeznikovą paskelbė „respublikos vadovu“ netesėtai, o po dviejų parų TASS pranešė, kad Donecke „laikinuoju vyriausybės pirmininku“ paskyrė Denisą Pušiliną – būtent Česnakovo pagirtą tame komentare. Koks įžvalgumas! Tiesa, „Rosijskaja gazeta“ pirmoji parašė apie „labai didelę tikimybę“, tačiau ekspertas paaiškino, kas ir kodėl.

Dabar kalbama apie „liaudies tarybos“ sprendimą lapkričio 11 d surengti „parlamento“ ir „respublikos vadovo“ rinkimus, Minsko susitarimų likimą, kita, tačiau TASS‘ui kažin kodėl svarbiausia pasirodė antraštėje pabrėžti: Aleksandro Zacharčenkos nužudymas „highly likely“ yra Kijevo darbas (Эксперт: за убийством Александра Захарченко „хайли лайкли” стоит Киев). Highly likely – Britanijoje taip sakoma reiškiant įsitikinimą iki teismo sprendimo, kaip antai: „labai tikėtina“ prie pasikėsinimo nunuodyti buvusį Maskvos šnipą prisidėjus Rusiją.

Tiesa, ekspertas prisipažįsta nesąs tyrėjas ir galįs tik numanyti, kas yra Zacharčenkos žūties kaltininkas, tačiau labai tikėtina, kaip kalbama Donecke ir Gorlovkoje, kad Kijevas“. Ir kas dabar perkalbės įniršusius žmones? Dėl Zacharčenkos nužudymo Vakarų valstybių sostinės, galima sakyti, pratylėjo ir, suprantama, šią tylą Donecke palaikė pritarimu teroristiniams Kijevo režimo metodams. Suprantama, tai sukėlė Donbaso gyventojų pasipiktinimą ir jie pareikalavo rinkimų. Rinkimai vyks ir „Luhansko liaudies respublikoje“. Dėl Minsko susitarimų, tai ekspertas sutinka su sakančiais, kad nors susitarimai ir nevykdomi, alternatyvos jiems nėra. „Mūsų Ukrainos krypties kuratoriai puikiai suvokia, kad dabartinis Kijevo režimas nevykdys Minsko susitarimų.“ Tačiau Ukrainai, anot Česnakovo, anksčiau ar vėliau vis dėlto teks priimti įstatymą dėl ypatingojo statuso, numatančio vietinės liaudies milicijos kūrimą, rusų kalbos vartojimą ir kita, kas įrašyta susitarimuose ir Jungtinių Tautų rezoliucijoje. Tai jiems nori nenori reikės padaryti, niekur nesidės.

GRU emblema – skraidančioji pelė

Ką gi daryti, klausiama eksperto, kad Vakarai priverstų Ukrainą vykdyti Minsko susitarimus? „Užsienis mums nepadės, – atsako tas. – Ne Vakarai, o laikas viską sustatys į vietas.“ Kada nors Ukrainoje į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės, o Vakaruose suirs ir dabar ne tokia jau tvari sankcijas palaikanti koalicija. Dar klausimas: daug kalbama apie Ukrainos rengiamus karinius veiksmus prieš DLR – ar tai įmanoma? Ekspertas atsako „kažin kodėl“ esąs įsitikinęs, kad Kijevas kuriuo nors momentu tam ryžis, nes kursto už Atlanto esantys globėjai, o ir pačioje Ukrainoje netrūksta bepročių. Taip atsitikus, aukų būtų nepalyginti daugiau negu per Ukrainos karą 2014 metais, tačiau Kijevą, kaip ir tada, privers sustoti. Istorija gali prieiti iki to, kad Rusija pripažins LDR ir LLR, kaip atsitiko su Pietų Osetija ir Abchazija po Saakašvilio avantiūros.

„Surkovo propaganda“?

„Dvylikoje kėdžių“ Ostapas Benderis tikina: „Užsienis mums padės“; dabar Rusijos spaudoje mirga „Užsienis mums nepadės“. Memu tapo ir mūsų dienų Kremliaus propagandisto posakis: „Sutapimas? Nemanau“. Tą patį pirmadienį šio „auksaburnio“ vadovaujamos RT leidinyje pasirodė „apsiskelbusios Donecko liaudies respublikos (DLR) laikinuoju vadovu“ pristatyto Deniso Pušilino išskirtinis interviu. (Украина уже разучилась понимать Донбасс: Пушилин об убийстве Захарченко, ситуации в ДНР и минском процессе).

Pokalbį nuo Zacharčenos žūties pradėjusiam žurnalistui Pušilinas praneša: tyrimo duomenys rodo, kad šį teroro ir agresijos aktą įvykdė „tam tikra Ukrainos specialioji tarnyba, pavaldi vos ne Ukrainos prezidentui“, be to, „veikė paties aukščiausio lygio profesionalai“. Todėl labai liūdna, kad Europos žiniasklaidoje jis (prezidentas) vaizduojamas vos ne taikos prezidentu, uoliu Minsko susitarimų vykdytoju ir panašiai, nors iš tikrųjų taip nėra. Žurnalistui nusistebėjus, kad teroro aktą pasmerkė tik Rusijoje, o pasaulio bendrija – pratylėjo, Pušilinas pritaria: tai atsitiko 200 metrų atstumu nuo viešbučio, kur apsistoję ESBO atstovai, jie tikrai viską girdėjo ir matė, tačiau nepakėlė balso. „Deja, mes nuo 2014 metų susiduriame su dvigubais standartais.“

Žurnalistas: kaip reikėtų vertinti kalbas, kad rugsėjo 14 d. Ukrainos ginkluotosios pajėgos vėl puls? Pušilinas: Ukraina rengė labai rimtą provokaciją per pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje, tačiau mes apie tai pranešėme ir Rusijos prezidentas pasakė jiems, kad nedarytų to, nes praras valstybingumą. Tai paveikė. Tačiau neturime nusiraminti. „Ukraina klastinga, Ukraina valdoma iš išorės – tai mes žinome. Ir kokius įsakymus ji gaus, kaip visa tai bus daroma – niekas nežino. Todėl reikia būti pasirengusiems viskam.“ Dėl Minsko susitarimų: Donbasas ten turi balsą, tačiau Ukraina nieko nedaro – būtent tai ir rodo, kad jie nenori šiuo metu taikaus sureguliavimo. Buvo susitarta padaryti – jie nepadarė. Apie ką kalbėti? Jie netgi nepasmerkė Minsko susitarimą pasirašiusiojo mirties. Dabar Ukrainoje sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi susitarimai.

Rusijoje skrajoja dar vienas posakis: „Surkovo propaganda“ (Rusijos televizijos kompanijos NTV žurnalistams vienoje rinkėjų teisių gynėjų organizacijoje kalbinamas darbuotojas daugiau kaip 80 kartų pasakė: „NTV – Surkovo propaganda“). Vladislavas Surkovas – Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, sumanęs projektą „Novorosija“. Iki pasirašant Minsko susitarimus šiuo vardu buvo vadinama Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų konfederacinė sąjunga“, manyta į „Novorosiją“ įtraukti šešias Ukrainos pietryčiuose esančias sritis (bendras plotas – 249 000 km).²). Ne kartą sklido kalbos Surkovą traukiantis iš Putino padėjėjų būtent dėl sužlugdytos „Novorosijos“, pastarąjį kartą – praėjusį pavasarį.

Štai šitaip kalba ekspertas: Ukrainos diversantams susprogdinus „respublikos vadovą“, žmonės pasipiktino ir pareikalavo… rinkimų! Ekspertui jau žinomas ir asmuo, kurį jie ketina išrinkti į valdžią. „Teroras neišsklaidė, neišgąsdino Donbaso liaudies, – aiškina Česnakovas. – Priešingai – sutelkė. Todėl su 99% tikimybe galima spėti laimėsiant Denisą Pušiliną DLR ir Leonidą Pasečniką LLR. Respublikų parlamentuose daugumą gaus jų šalininkai.“ Vakarai nenori nieko matyti, nieko girdėti. Ukraina nevykdo Minsko susitarimų, tačiau kada nors ten „į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės“, taigi suvokiantys, jog alternatyvos tiems susitarimams nėra. Gali rastis ir naujų susitarimų, tačiau „visi jie neturės prieštarauti Minsko proceso dvasiai ir jo galutiniam siekiui – taikai ir ypatingam Donbaso statusui“… Aleksejus Česnakovas dar vadinamas „Surkovo kalbančiąja galva“.

Pušilinas varo tą patį: Kijevas įvykdė teroro aktą, o Vakarai – tyli. Donbase „absoliuti dauguma“ nusiteikę prieš klastingą Kijevą. Pačioje Ukrainoje „adekvačių“ žmonių yra daugiau negu norinčių matyti „maskvėną ant šakos“ (москаляку на гiляку), tačiau valdo radikali mažuma su „visu pajėgumu veikiančia represijų mašina“ ir Vakarai tam neprieštarauja. Ukrainoje dabar sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi Minsko susitarimai… Neseniai Pušilinas buvo ne tik „Liaudies tarybos pirmininkas“, tačiau ir visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske.

„Surkovo propaganda

Tepavykus užimti 1/3 Donecko ir Luhansko sričių, Surkovas ėmėsi tame pačiame fronte vadovauti naujai Kremliaus specialiajai operacijai, kurią galima pavadinti „Apgaulingas Donbaso grąžinimas Ukrainai“ ar „Donbasas mainais į Krymą“. Jos esmę dar 2014-ųjų rudenį išdėstė Rusijos dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas. Girdi, dabar Rusija kaltinama išdavyste: žadėjo, nepadarė, nepalaikė, kodėl nepuolė toliau, kodėl sutiko su paliaubomis. Taip kalbantys yra neabejotinai patriotai, tačiau daugelis jų – avantiūristai, nesuvokiantis, jog kenkia Rusijai.Mes negalime atsisakyti nuo Novorosijos palaikymo, tačiau strateginis tikslas yra ne „Novorosijos“ pripažinimas nepriklausoma valstybe. Jai tapus atskira valstybe, likusi Ukraina virs Baltijos šalimis, istoriniu priešu, kur po kiekviena lova vaidensis „Maskvos ranka“. Tikslas yra priversti Kijevo valdžią – šią ar būsimą – pradėti kalbėtis apie tai, kad Doneckas ir Luhanskas, Kijevas ir Charkovas lieka tokioje Ukrainoje ar kaip ji vadinsis, kuri bus federacija ar konfederacija ir kurioje bus leidžiamas didelis nuomonių skirtumas – nuo Vakarų iki Rytų. Ir kuri dėl to negalės priimti sprendimo stoti nei į NATO, nes Rytai – prieš, nei į Eurazijos sąjungą – nes Vakarai prieš. Tegul geriau bus neutrali Ukraina, o ne Ukraina – Jungtinių Valstijų ginklas prieš Rusiją.

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

2015 metų  rudenį  pasirodė pranešimų į Donbasą atvykstant FSB ir GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) specialiosioms grupėms. Atvykėlius pavadino „likvidatoriais“. Esą jiems įsakyta šalinti smogikus, kurie nesutinka su Kremliaus pakeista strategine linija dėl okupuotų teritorijų statuso: ne „prijungimas prie Rusijos“, o „Donbasas – Ukrainos regionas su ypatinguoju statusu“. 2016 metų rudenį vėl: GRU ir FSB jungtinis būrys pradėjo „valymus“  Donbaso separatistų pajėgose. Pirmiausia imasi būrių „Sparta“ (Doneckas), „Somali“ (Luhanskas) ir „Vostok“ (Makejevka). Nepaklususius nurodymams ir pasipriešinusius numatyta sunaikinti. Gal tai tiesiog sutapimas: 2016-ųjų rudenį susprogdintas „Motorola“, 2017-ųjų pradžioje – „Givis“. Šiedu – labiausiai žinomi iš paslaptingai žuvusiųjų. 2017 metų rugpjūtyje abi „respublikas“ aplankė pats Surkovas ir paliepė rengtis „reintegracijai“.

Praėjus pastarajam Putino rinkimui į prezidentus, sužinota Surkovą liekant Kremliuje. Vadinasi, Putinas pritarė patarėjo operacijai Ukrainoje. Iš pradžių, pavasarį, į valdžią atvestinas Kremliaus visiškai kontroliuojamas prezidentas. Jo šalininkai turėtų sudaryti rudenį renkamo šalies  parlamento daugumą. Tada naujoji Kijevo valdžia turėtų pradėti tiesiogines derybas su Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“ dėl jų prisijungimo prie Ukrainos didelę laisvę turinčios autonomijos teisėmis, suprantama, tarpininkaujant taikos darytojai Maskvai. Pataisius Konstituciją ir paskelbus Ukrainą federacine valstybe, Donbase įvyktų nauji vadovų ir parlamentų rinkimai bei referendumas dėl grįžimo į Ukrainą autonomijos teisėmis. Pareiga finansuoti naująsias autonomijas tektų Ukrainai („Čečėnijos pavyzdžiu“), o Vakarai, išvydę tokią taikingą Kremliaus politiką, nuimtų nuo Rusijos kaklo sankcijų jungą (ir nuo paties „Kremliaus pilkojo kardinolo“), palikę Krymą Maskvai. Be to, Doneckui ir Luhanskui sugrįžus į Ukrainos sudėtį, Rusijai palankių rinkėjų dalis taptų lemiančiąja.

Ilja Ponamariovas nė neabejoja Kremlių dar iki Rusijai pradedant karą Donbase turėjus scenarijų, kas bus daroma pasisekus. Buvusio Dūmos deputato (vienintelis balsavo prieš Krymo prijungimą prie Rusijos) manymu, Maskva ir pradėjo visą šitą istoriją tik dėl Krymo mainų. Tačiau karas su Ukraina nenusisekė. Tada Putinas dėl to paties žengė į Siriją. Klausykite, Jungtinės Valstijos: mes jums nusileidžiame dėl Sirijos, o jūs pamirštate Krymą ir išlaisvinate iš sankcijų. Dėkui Dievui, tokie mainai dar negresia. O su Ukraina tartis nereikia, nes praeis kiek laiko ir valdžia Kijeve pasikeis. Leonidas Radzichovskis irgi neabejoja, kad Putinas mielai atsikratytų Donbaso, tačiau taip, kad galėtų „pateikti tai kaip savo laimėjimą, tarytum jam, Putinui, pavyko įgyvendinti visus savo planus“. (Šis rusų publicistas Krymo referendumo išvakarėse parašė, kad visiems žinoma jo baigtis, tačiau kaina, kurią Rusiją sumokės už tai, bus „agresoriaus ir  grobiko reputacija“. Kiek vėliau jis apkaltino Rusijos vadovybę apgavus Ukrainą: pasirašė draugystės sutartį, kurioje garantavo neliečiamybę, teritorijos vientisumą, o po to paėmė iš Ukrainos branduolinį ginklą ir užgrobė Krymą.)

Kam širdies atgaiva, o kam – galvos skausmas

Rugsėjo 5 d. tas pats Zatulinas, Rusijos valstybės dūmos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, eurazinės integracijos ir tėvynainių reikalų komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, Federalinei naujienų tarnybai (tai pačiai, kuri siejama su „Putino virėju Jevgenijumi Prigožinu) paaiškino, kodėl Rusija negali oficialiai pripažinti Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“. Donbaso gyventojai praleido Ukrainos sudėtyje daugiau kaip 30 metų ir todėl padėtis ten labai skiriasi nuo Krymo pusiasalyje. Donbase įvykus referendumui, prisijungimui prie Rusijos pritartų 20-30%, 10-20 ar 30% – nieku gyvu, o likusiems būtų tas pats. Todėl Doneckas ir Luhanskas grąžintini į Ukrainos politikos erdvę. Žinoma, priimtinomis sąlygomis, tai yra be susidorojimų, be sąskaitų suvedinėjimo, su ypatingu statusu – kaip federacijos ar konfederacijos elementas. Tai paskatins Ukrainos virtimo federacija grandininę reakciją. „O federacinė Ukraina – tai, kas turėtų nuraminti širdį.“

Vladimiras Putinas – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.

Naujienų tarnyba „Novorosija“ pasipiktino tokiu Rusijos deputato postringavimu: „nepakankamai rusiškas Donbasas“ jau penkti metai kovoja prieš sugrąžinimą į Ukrainą! Ir priminė, ką kalbėjo velionis Zacharčenka. Antai praėjusių metų spalyje pareiškė, kad Donbasas gali grįžti į Ukrainą dviem atvejais: arba Kijevui reikės nužudyti 1,5 milijono žmonių, nesutinkančių su tenykščiu režimu, arba tos šalies valdžia turi iš esmės pakeisti savo politiką. Gruodyje sakė: nėra prasmės kalbėti apie Donbaso grįžimą į Ukrainos sudėtį, nes Kijevas per visus karo metus nežengė nė vieno žingsnio tam, kad DLR ir LLR gyventojams kiltų noras grįžti į šios šalies sudėtį; respublikų gyventojai nedovanos Kijevui už sugriautus likimus ir miestus. Šį pavasarį jis kalbėjo, kad „Ukrainos artimiausioje ateityje laukia milžiniškos permainos“ ir Donbaso veiksmai priklausys nuo to, kokie pasikeitimai ten įvyks. Dar jis sakė, kad „Donecko liaudies respublikos kursas yra stiprinti visokeriopus ryšius su Rusija ir kad ateityje gali būti sudaryta viena su Maskva karinė-politinė, ekonominė ir kultūrinė erdvė.

FSB emblema

Žuvusio „Donecko liaudies respublikos vadovo“ laidotuvių dieną vienas iš labiausiai skaitomų Rusijos leidinių „Moskovskij komsomolec“ iškėlė klausimą, „kokią problemą išspręs Zacharčenkos mirtis“ (Негодяи не закончатся: какую проблему решит смерть Захарченко). „Rusų pavasario“ svajonei nebuvo lemta išsipildyti, Donbasas atsidūrė aklavietėje ir anksčiau ar vėliau reikia pradėti derybas. Tai greičiausiai būtų buvę neįmanoma Zacharčenkai esant gyvam – istorija jį užkėlė ant pjedestalo, tačiau vėliau jis tapo stabdžiu ir Ukrainoje, atvirai sakant, su juo nebūtų leidęsi į kalbas. Tačiau netgi Putinas pripažįsta, kad sukilę regionai – Ukrainos dalis, ir dabar galima pradėti taikos derybas nuo švaraus lapo…

Tą pačią dieną MK atsiliepė ir apie „laikinąjį vadovą“ Trapeznikovą – labai nekaip. Nekariavo. Labiausiai pagarsėjo viename vakarėlyje iš pistoleto peršovęs Zacharčenkos administracijos vadovui koją ir vėliau užėmęs jo vietą. Nustekeno „Šachtioro“ futbolininkų gerbėjų klubą, o pats pralobo. Ne generolas – karjeros valdininkas… Kai po savaitės Trapeznikovo neliko, MK leidosi į svarstymus, „kokia yra Pušilino paskyrimo prasmė“. Po tragiškos Zacharčenkos žūties ima manyti, kad Maskvos požiūris į Donbasą radikaliai pasikeis. Nemažai aukštų Rusijos valdžios pareigūnų prabilo apie būtinybę pripažinti DLR ir LLR, pasitraukti iš Minsko derybų. Tačiau Pušilino paskyrimas parodė nugalėjus jėgas, kurios ir toliau teigia, kad „nėra alternatyvos“. (Apie „Moskovskij komsomolec“ kalbama, kad valdžia per jį leidžia „gandus“, norėdama iki priimant kokį jai reikalingą sprendimą sužinoti žmonių nuomonę ir parengti visuomenę. Ankstėliau MK suteikė žodį ekspertui, FSB atsargos generolui: tai, kad Rusijos saugumiečiai išvyko į Donecką Zacharčenkos žūties aplinkybių tirti, liudija Rusiją galint ateityje pripažinti apsišaukėles respublikas).

„Svobodnaja presa“ tiesiai parašė, kad „Donecko liaudies respublikoje Pušilinas daugeliui nepriimtinas.“Aleksandras Zacharčenka buvo charizmatiškas žmogus, turėjo savo įsitikinimus. Minsko susitarimų protokolus pasirašė tik praėjus dviem savaitėms nuo pačių derybų dalyvaujant Putinui ir Merkel – po namų arešto. Dabar tokių asmenybių, istorinio fondo direktoriaus nuomone Aleksejaus Anpilogovo nematyti. Žurnalistas: nuolat girdime ryžtingus DLR karininkų, irgi nestokojančių charizmos, pareiškimus. Ne, atsako pašnekovas, jų niekas neiškels. Visiems, ir Donecke, ir Maskvoje, reikalingi pilki vykdytojai. „Bet kuri ryški asmenybė DLR sąkygomis rizikuoja tapti mirtininku.“

SP nutyli, kad pastarųjų minčių autorius buvo aktyvus „Rusų pavasario“ veikėjas, o jo vadovaujamas fondas, be kita ko, rinko aukas „Novorosijai“. Tačiau sužinome, kad Trapeznikovą vietiniai išrinko „automatiškai“, nespėjus įsikišti „elitui“. Tuo tarpu Pušilinas „priimtinas visoms įtakoms grupėms, pretenduojančioms kontroliuoti padėtį DLR“. (Kaip pamename, vos paskirtas Donecko „respublikos vadovu“ Trapeznikovas pareiškė, kad „nekintamas lieka ir mūsų užsienio politikos kursas“: galiausiai prijungti prie Didžiosios Rusijos. „Šiam kursui jau pritarė įvairiose valstybėse esantys respublikos bičiuliai, atsiliepę į Ukrainos specialiųjų tarnybų įvykdytą teroristinį aktą.“ Pušilino, visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske įsitikinimu, Donbaso sugrąžinimas į dabartinę, unitarinę Ukrainą neįmanomas, tačiau jis įsitikinęs, kad prorusiškų jėgų atėjimas į Ukrainą – tik laiko klausimas“.) Represines žinybas „respublikoje“ kontroliuoja Rusijos „galiūnai“ (силовики), o politinę sferą – Vladislavui Surkovui artima įtakos grupė. Šiuo metu elito vidaus kovoje laimi „politinė grupė“, tačiau dar gali visko atsitikti, nes „galiūnų“ pozicijos Rusijos vidaus politikoje tvirtėja.

Kiti tokiai išvadai pritartų su išlygomis. Donbase tarpusavyje kaunasi Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios valdybos (ji senu papratimu vadinama GRU, nors „žvalgybos“ jos pavadinime jau nelikę) kariaunos. Ir vieni, ir kiti siekia valdyti respublikų lyderius ir daugiau pagriebti iš Doneckui ir Luhanskui Maskvos siunčiamų milijardų (be to, anglių, degtinės, cigarečių  kontrabanda, o dar heroino „takas“ iš Afganistano į  Europą – jį  kontroliuojantys abejose skiriamosios linijos pusėse „banknotus gabenasi 260 litrų talpos šiukšlių maišais“).

FSB kelia savo kandidatą

Velionis Aleksandras Zacharčenka liepos mėnesį dar teigė rinkimus esant reikalingus visiems ir jie „dar kartą parodys, kad DLR – savarankiška valstybė“. „Laikinasis Luhansko respublikos vadovas“ Leonidas Pasečnikas irgi pareiškė kovosiąs dėl išrinkimo. O rugpjūčio 20 d. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad rinkimai apsišaukėlėse Donbaso respublikose atidedami. Leidiniui RBK artimas šaltinis Kremliuje paaiškino, kad nesama „tiesioginės būtinybės“, be to, neturima iš ko finansuoti. Naujienų tarnybai „Interfax“ Donecke nurodė dar vieną priežastį: „2019 m. kovo 31 d. įvyks Ukrainos prezidento rinkimai, po kurių Kijevo požiūris į Minsko susitarimų vykdymą gali pasikeisti.“ Prabilo ir kiti šaltiniai: Kremliuje nuspręsta rinkimus nukelti po Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimų su JAV prezidentu Donaldu Trampu Helsinkyje ir Vokietijos kanclere Angela Merkel Berlyne.

TASS kreipėsi į mums iš vėlesnių komentarų jau pažįstamą Aleksejų Česnakovą ir šis paaiškino, kokiomis nuotaikomis gyvena Donecko ir Luhansko lyderiai: jų sprendimas dėl rinkimų priklausys nuo tarptautinės padėties ir to, ar Ukraina pratęs įstatymo dėl „Donbaso ypatingojo statuso“ veikimą. „Aukščiausiajai radai ir prezidentui to nepadarius laiku visa apimtimi, Minsko susitarimai bus laikomi žlugę dėl jų kaltės. Esu tikras, kad tokiu atveju rinkimai Donbaso respublikose įvyks šiais metais.“

Ukranos slaptoji tarnyba SBU

Ukrainos įstatymo, numatančio suteikti kai kuriems Donecko ir Luhansko rajonams ypatingąjį statusą (kai čia bus sudarytos atitinkamos sąlygos), galiojimas baigiasi spalio 10 d., ir specialusis JAV valstybės departamento atstovas Ukrainos reikalams Kurtas Volkeris (Rusijai atstovauja Vladislavas Surkovas) dar liepai baigiantis prakalbo apie reikalą pratęsti įstatymo veikimą. Jo nuomone, nuo to ukrainiečiams nebus jokios žalos, tačiau Rusija neteks dingsties skųsti Kijevo veiksmais. ESBO atstovas tripusėje kontaktinėje grupėje irgi paragino Ukrainos aukščiausiąja radą pratęsti šio įstatymo veikimą – tai prisidėtų prie pastangų pasitelkti Jungtinių Tautų pajėgas konfliktui spręsti.

Ukrainos parlamento pirmininko pavaduotoja Irina Geraščenko pritarė: to nepadarius, „apie sankcijų atšaukimą svajojantys Kremliaus draugai Europos Sąjungoje įgytų gelžbetoninį argumentą“. Tuo tarpu kitas „Petro Pošenkos bloko“ narys, Ivanas Vinikas, pareiškė, kad šių metų pradžioje pradėjo veikti vadinamasis deokupacijos įstatymas ir todėl senojo nereikia. Naujajame įstatyme „liaudies respublikos“ teritorijos vadinamos net ne „kai kuriais Donecko ir Luhansko rajonais“, kaip Minsko dokumentuose, o „Rusijos Federacijos laikinai okupuotomis teritorijomis“, pati Rusija – „okupante“, privalančia atlyginti jos „karinės agresijos prieš Ukrainą“ metu padarytą žalą. Tuo tarpu pats Porošenka mano, kad „šis įstatymas neprieštarauja nei vienam Ukrainos tarptautiniam įsipareigojimui, taip pat ir Minsko susitarimuose“.

Rugpjūčio 29 d. iš Donecko „liaudies tarybos“ atėjo gandas ten pradėjus kalbėti apie pasirengimą referendumui dėl nepriklausomybės. Rugpjūčio 31-osios rytą ukrainiečių politologas Vladimiras Fesenka tikino, kad Urainos parlamentas dar turi laiko apsispręsti dėl „ypatingojo statuso“ ir apskritai: „Įvairių šaltinių, taip pat ir Rusijos, duomenimis, Putinas lauks parlamento ir prezidento rinkimų Ukrainoje baigties.“ Rugsėjo 6-ąją Rusijos prezidento spaudos tarnybos vadovas Dmitrijus Peskovas žurnalistų klausiamas dėl gandų apie rinkimus Donbase gūžčiojo pečiais: tokius sprendimus ne Maskva priima, kreipkitės į Donbaso atstovus. O kitą dieną Donecke „laikinuoju respublikos vadovu“ paskyrė Denisą Pušiliną ir paskelbė po dviejų mėnesių įvyksiant rinkimus.

Tuoj po šito leidinio „Komersant“ tarptautinis apžvalgininkas Maksimas Jusinas pareiškė, kad taip nusprendė Maskvoje ir tai keičia visą „Normandijos ketverto“ derybų filosofiją. Paryžius ir Berlynas kalbėjo apie rinkimus Ukrainos įstatymus ir vėlesnį respublikų grįžimą į Ukrainos sudėtį su labai plačia autonomija, tačiau Maskvos sprendimas griauna visą šitą konstrukciją. Rusijos santykiai su Vakarais tiek pairo, tiek kitų dirgiklių (ir Skripaliai, JAV rengiamos sankcijos), kad šis žingsnis, kuris Vakarams, žinoma, nepatiks, dar labiau jų nepablogins. Ну что еще может быть хуже? Greičiausiai, Maskvoje nuratė, kad užteks vaidinti komediją ir vaizduoti rimtą požiūrį į derybas, kuriose sėkmės negalima tikėtis iki Ukrainoje neįvyks nauji rinkimai.

Krymo pusiasalio žemėlapis

Rugsėjo 12 d. Kurtas Volkeris pasakė, kad Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ numatyti rinkimai yra neteisėti (DW). Sekant Minsko susitarimų ir šios teritorijos sugąžinimo Ukrainai logika šie dariniai turi išnykti. „Manau, Rusijos pusė nusprendė tuo tarpu nesiimti jokių pastangų dėl taikos ir laukti rinkimų Ukrainoje rezultatų.“ (Kaip pamename, Putino ir Trampo susitikimo Helsinkyje išvakarėse Volkeris vokiečių leidiniui „Das Bild“ pasakė, kad Ukrainos rytuose konfliktą įžiebė Rusija, tačiau to neprižįsta, todėl JAV pozicija dėl Krymo aneksijos liks tokia pati griežta. Volkerį piktina kalbos apie galimą Krymo „išmainymą“ į Donbasą: „Jeigu imtume ir išmainytume kurias nors Vokietijos dalis? Kas turi tokią teisę?“) Tą pačią dieną Donaldas Trampas pasirašė įsaką, numatantį taikyti apribojimus valstybėms, įtariamoms kišimusi į rinkimus JAV. MK nusprendė, kad „naujos JAV sankcijos daro galą santykiams su Rusija“ (новые санкции США ставят крест на отношениях с Россией).

Tačiau FSB ir GRU kova dėl šėryklų, kaip parašė vienas autorius, yra kita siužetinė linija. Kitas: ten tiek daug konkurentų, kad net Rusijos žiniasklaida ne visada žino, kas yra Donbaso šeimininkas, ir kuriuos reikia palaikyti. Ir vis dėlto: „kontrataka Pušilinu“ laikoma „Surkovo pergale prieš FSB Donecke“ ir revanšu už triuškinamą pralaimėjimą praėjusių metų rudenį Luhanske, kur saugumiečiai perėmė „respublikos vadovo“ kėdę. Tačiau „Kremliaus pilkojo kardinolo“ laimėjimas ne visiškas: teko nusileisti dėl „rinkimų“ Donecke ir Luhanske paskelbimo (ir galimybės juos laimėjus skelbti referendumą ar kas pasirodys reikalinga).

Jau eina garsas, kad FSB veikėjams tinkamiausiu kandidatu į Donecko „respublikos vadovus“ regisi buvęs Ukrainos vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka. Valstybės valdymo mokslų kandidatas. Jis kilęs iš Donecko ir yra kai kurių tenykščių sluoksnių gerbiamas už tai, kad įsakė išvaikyti Maidaną. Tuo tarpu Surkovas rengia slaptus pasitarimus Maskvoje ir Rostove prie Dono su naujaisiais Donecko „valdovais“, kuriuose pasirodo ir PER specialistas Aleksejus Česnakovas. Gal netrukus jis praneš Pušiliną, buvusį garsiosios „MMM piramidės“ statytoją, energingai šluojant savo valdose korupciją ir smarkiai gerinant piliečių gyvenimą. Specialioji operacija tęsiasi.

2018.09.14; 09:50

Vokietijos kanclerė Angela Merkel teigė esanti sunerimusi dėl nuolatinių Ukrainos paliaubų tarp vyriausybės ir Rusijos remiamų separatistų pažeidimų.

„Kiekvieną naktį matome paliaubų pažeidimus ir kiekvieną dieną yra aukų“, – A. Merkel sakė Italijos Asyžiaus mieste, kur Vokietijos vadovė susilaukė apdovanojimo už pastangas skleidžiant taiką.

„Ukraina kelia nerimą šalims „Normandijos formate“, kuris jungia Vokietiją, Prancūziją, Rusiją ir Ukrainą. Siekiame, kad Minsko paliaubų susitarimas būtų gerbiamas“, – teigė ji.

Konfliktas Rytų Ukrainoje prasidėjo 2014-aisiais, po masinių protestų nuvertus Kijevo valdžią. Nepaisant nuolatinių pastangų įgyvendinti paliaubas tarp kariaujančių šalių, konflikte per daugiau nei ketverius metus žuvo daugiau nei 10 tūkst. žmonių.

A. Merkel Asyžiuje šeštadienį buvo įteiktas Pranciškonų vienuolių apdovanojimas už „jos darbą taikant žmones bei skatinant taikią žmonių koegzistenciją“.

Tarp ankstesnių šio apdovanojimo laureatų yra popiežius Jonas Paulius II, motina Teresė ir Michailas Gorbačiovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.13; 00:30

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Po Vyriausybės posėdžio Premjeras Saulius Skvernelis sureagavo į viešojoje erdvėje pasipylusią kritiką jo pareiškimui, raginančiam užmegzti santykius su Rusija. Anot Ministro Pirmininko, Lietuva, kaip lygiavertė valstybė, turi kalbėtis su Rusija ir taip ginti savo interesus.

„Mes esame lygiavertė valstybė. Nesame mažesnis partneris, esame savarankiška valstybė. Ir spręsdami klausimus politiniu lygmeniu turime kalbėti ir savo poziciją išsakyti labai aiškiai“, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.

Tai, kad anksčiau buvo priimta pozicija iš viso neturėti kontakto su Rusija, nėra gerai, tvirtino S. Skvernelis ir pridūrė, kad reikia drąsos tą padaryti.

Anot Premjero, nevykdant dialogo nebus galimybės apsaugoti Lietuvos interesus, kurių Rusijos atžvilgiu yra nemažai. S. Skvernelis pabrėžė, kad ryšių su Maskva užmezgimas yra labai svarbu transporto, ekonomikos ir švietimo sritims. Vyriausybės vadovo teigimu, būtent politiniu lygmeniu reikia pradėti spręsti maisto produktų embargo problemą, lietuvių kalbos padėtį Karaliaučiaus srityje ir t. t.

„Mes turime daug interesų, turime savo piliečius, dirbančius ir gyvenančius Rusijoje, turime tautinę mažumą. Nesant tokių kontaktų negalime atstovauti savo valstybės ir savo valstybės piliečių interesams“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Reaguodamas į kritiką, kad neva diskusijas sukėlusiu pareiškimu Vyriausybė oponuoja Prezidentūros pozicijai Rusijos politikos atžvilgiu, Premjeras tvirtino, kad nėra net minčių keisti užsienio politikos trajektorijos. „Mes neatsitraukiame nuo pamatinių užsienio politikos vertybių“, – tikino S. Skvernelis. Kartu Premjeras pabrėžė, kad nėra kalbama apie bendradarbiavimą pačiu aukščiausiu lygmeniu. Dialogas, anot Vyriausybės vadovo, turėtų vykti ministrų ar viceministrų lygmeniu.

Viešojoje erdvėje nemažai dėmesio sulaukė Premjero Sauliaus Skvernelio LNK laidoje „Savaitės panorama“ išsakytas pareiškimas, kad Lietuva turi užmegzti kontaktus su Rusija. Premjeras aiškino, kad tai, jog Lietuva nepalaiko ryšių su Rusija, daro valstybę unikalia tarp kitų ES narių.

Premjeras ragino į situaciją pažiūrėti pragmatiškai ir, išlaikant labai aiškias strategines ribas Ukrainos, Minsko susitarimo, žmogaus ir tarptautinių teisių atžvilgiu, užmegzti kontaktus su Rusija. S. Skvernelis pabrėžė, kad tam 2018 metai yra parankūs.

Į pasaulį žvelgsime rusų akimis?

Netrukus po pareiškimo Premjeras susilaukė nemažai kritikos iš politikų ir apžvalgininkų. Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas stebėjosi tokiu Vyriausybės vadovo pasisakymu ir teigė, kad po tokių žodžių Lietuva keista turėtų pasirodyti savo kaimynų ir partnerių akyse. Anot jo, Premjeras tarsi pareiškė nepasitenkinimą Lietuvos užsienio politika ir pasiuntė signalą apie norimas permainas.

Tuo tarpu konservatorė Rasa Juknevičienė savo socialinio tinklo paskyroje įžvelgė, kad Premjeras savo pasisakymu pripažino Lietuvos kaltę ir galbūt siunčia rinkimų žinutes prieš būsimus Prezidento rinkimus.

Pasipylusi kritika privertė S. Skvernelį prabilti dar kartą. Savo socialinio tinklo paskyroje tęsdamas mintį, kad Lietuvai reikalingi komunikaciniai kanalai su Rusija, S. Skvernelis pabrėžė, kad nereikia bijoti pasakyti tiesos tiesiai Rusijai į akis. Vyriausybės vadovas taip pat tvirtino, kad nesame rusofobai, kad Lietuva principines nuostatas išsako nežemindama Rusijos valstybės ir jos žmonių, todėl tikisi analogiškos pagarbos ir iš Rusijos pusės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.04; 00:01

Briuselyje susirinkę Europos Sąjungos šalių lyderiai sutarė dar pusei metų pratęsti ekonomines sankcijas Rusijai. Vadinamųjų sektorinių sankcijų terminas buvo numatytas iki 2018 m. sausio 31 d.

Europos Vadovų Tarybos posėdyje dalyvaujanti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kad dėl sankcijų Rusijai Europos Sąjunga laikosi vienos principinės pozicijos. Sankcijos bus tęsiamos tol, kol nebus visiškai įgyvendinti Minsko susitarimai ir atkurta taika Ukrainos teritorijoje.

Pasak šalies vadovės, nuo Minsko susitarimų praėjo treji metai, tačiau nėra jokio postūmio juos įgyvendinant. Akivaizdu, kad Rusija net neketina jų laikytis. Iki šiol nėra visiškai įvykdytas nė vienas įsipareigojimas. Toliau tęsiama agresija prieš Ukrainą, šios šalies rytuose tebevyksta aktyvūs kariniai veiksmai.

Sankcijų pratęsimas, Prezidentės teigimu, yra aiški ES politinė ir vertybinė pozicija, kad Europa smerkia Rusijos veiksmus ir netoleruos agresyvaus elgesio.

Ekonominės – sektorinės sankcijos apriboja paskolų teikimą Rusijos bankams ir įmonėms, suspenduoja programų finansavimą iš Europos investicijų banko, įveda ginklų embargą, draudžia pažangių technologijų naftos sektoriuje eksportą, sakoma Prezidentės spaudos tarnybos pranešime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.15; 00:02

Ukraina švenčia Nepriklausomybės dieną. EPA – ELTA nuotr.

Laisvės kovas, pasipriešinimą okupantui mes tik sąlyginai skirstome į etapus, į laikotarpius, į rezistencijos vadovų veiklos tarpsnius. Bet kaip rodo istorija, ta kova niekada nesibaigia.

Naujas jos etapas atsivėrė aneksavus Krymą, Rusijos remiamoms pajėgoms užėmus pramoninius Rytų Ukrainos rajonus. Natūralu, kad Kijevas laukia paramos. Lietuvai taip pat kyla naujos grėsmės, mes taip pat tikimės sąjungininkų paramos.

Kodėl jiems turime padėti?

Neseniai Maidanas pažymėjo 4-ąsias metines. Tad dar keletas sutapimų. Beveik tuo pačiu metu, 1953-aisiais, išsikvėpė rezistencinis judėjimas Lietuvoje ir Ukrainoje. Dar keletą metų – iki 1955-ųjų – su okupantais kovojo pavieniai pasipriešinimo dalyviai. Istorikai tvirtina, kad 1954 m. suėmus paskutinį UPA vadą Vasilijų Kuką, organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietams Ukrainoje baigėsi.

Tų pačių metų lapkritį Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas generolas Jonas Žemaitis. Tiesa, 1956-ųjų spalį buvo suimtas A. Ramanauskas – Vanagas, sušaudytas kitų metų lapkričio 29 d. Iki pat 1965 m. pavasario slapstėsi Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas. Kaip jau rašėme, ukrainiečių kovotojus įkvėpė Stepanas Bandera, saugumiečio nužudytas Miunchene 1959 – ųjų spalį. Laikykime tai rezistencijos tąsa.

Ar mums kas padėjo? Žodžiais, deklaracijomis, pažadais – taip. Mūsų partizanai, juos remiantys žmonės ilgai puoselėjo viltį, kad okupacija netrukus baigsis, ir Lietuvą „amerikonai“ išvaduos. Realybė buvo kita: Maršalo planas, kuriam 1948 m. pritarė JAV Kongresas, 15-kai Europos valstybių ir Turkijai suteikė milijardinę paramą – 13,2 mlrd. dol., bet J. Stalino nurodymu SSRS jos atsisakė. Žlugo ir ši viltis.

Atgimimas vėl suteikė vilčių. „Dainuojanti revoliucija“ buvo beginklė, tačiau tokia galinga, kad pasaulis stebėjosi: kaip gali laisvės ištroškusi tauta tik su minios skanduojama daina „Pabudome ir kelkimės“ išvyti sovietinį okupantą su visa nenugalima armada? Būtume neteisūs sakydami, kad niekas mūsų nepalaikė. Gal ir tai lėmė, kad, lyginant, pavyzdžiui, su Maidano Dangaus šimtine, mūsų laisvės kova nenusinešė daug aukų…

Bet pagaliau pripažinkime: ar ukrainiečiai nelaukia tokios paramos iš mūsų, iš viso pasaulio? Ir gal būt jau prarastas geriausias laikas, kai ta pagalba būtų efektyvi. Matyt, iš vokiečių nukopijuota realpolitik kaip reikiant užspaudžia tą paramos kraujagyslę…

Kukli Lietuva padeda ukrainiečiams

Kita vertus, karo su gerai ginkluotais separatistais fronte vien laidynėmis nepakariausi. Reikalingas letalinis, t.y. mirtį nešantis, atsakomasis ginklas. Tik visai neseniai, lapkričio 29-ąją, Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė nutarimą Ukrainos gynybos ministerijai  neatlygintinai perduoti nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu Lietuvos kariuomenės patikėjimo teise valdomą turtą. Neatlygintinai bus perduota Lietuvos kariuomenėje nebenaudojama, ne NATO kalibro ginkluotė ir šaudmenys, kuriuos Lietuvos kariuomenė naudojo iki apginklavimo standartinių NATO kalibrų ginklais. Šioje paramos siuntoje bus automatiniai šautuvai ir karabinai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, prieštankiniai pabūklai, amunicija ir atsarginės ginkluotės dalys.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Ukrainos kariais – savanoriais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Nutarime detalizuojama, kad Lietuva planuoja perduoti Ukrainai daugiau kaip 7 tūkst. „Kalašnikovo“ automatų, šovinių bei kitos ginkluotės, tarp jų ir prieštankinės. Visos perduodamos ginkluotės vertė šiuo metu siekia 1,93 mln. eurų, o juos įsigydama Lietuva buvo išleidusi per 3 mln. eurų, nepamirštama pabrėžti nutarimo projekte. Didžiąją dalį iš daugiau kaip 7 tūkst. vienetų ginklų sudaro Lietuvos nebenaudojami „Kalašnikovo“ automatai, beveik 2 mln. vienetų šovinių. Taip pat bus perduodama daugiau kaip 80 kulkosvaidžių, keliolika minosvaidžių, prieštankinių ginklų, kitokios ginkluotės.

Lietuva nebe pirmą kartą šalies karinėms pajėgoms nebereikalingą ginkluotę perduoda Ukrainai, dėl to yra gavusi Rusijos notą. Pirmą kartą Lietuva ginkluotės elementų Ukrainai perdavė 2014 metais, netrukus po to, kai Ukrainos rytuose prasidėjo konfliktas tarp Rusijos remiamų separatistų ir vyriausybės pajėgų.

Bet netrukus, 2016 metais, Ukraina iš Lietuvos vėl gavo 146 vienetų mirtino Sovietų Sąjungos laikų gamybos ginklo. Tarp jų 60 didelio kalibro Vladimirovo kulkosvaidžių ir 86 didelio kalibro Degtiariovo — Špagino kulkosvaidžių. Apie tai skelbė agentūra „Ukrinform” su nuoroda į JT bazę „Informacija apie pasaulinę prekybą ginklais”.

Trišalė brigada suerzino Maskvą

Tuometinis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, įkvėptas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, tada pareiškė, kad trys šalys kuria ukrainiečių, lenkų ir lietuvių brigadą, kuri vyks ne į karo frontą, bet „tai turėtų būti brigada, kur Ukrainos armija norėtų įgyti patirties, kuri būtų naudinga tęsiant priartėjimo prie NATO armijos standartų procesą“. 2015 m. pavasarį rašėme, kad per dvejus metus bus suformuota trijų šalių karinė brigada LITPOLUKRBRIG (lietuviškas trumpinys – LUL brigada), kurios vyriausioji būstinė bus Liubline, kur kol kas tėra lenkų 50 žmonių vadavietė ir 250 kareivių batalionas. Manoma, kad iš viso brigadoje tarnaus maždaug 4400 kariškų – iš Lenkijos apie 3500, iš Ukrainos – 545, o iš Lietuvos – iki 350 žmonių.

Ukrainietė mergina

Maskvai tai nepatiko. Rusijos žiniasklaida jautriai sureagavo į baigiamąjį LUL brigados steigimo etapą, ypač į tai, kad Lenkijos prezidento B. Komarowskio įsakas buvo pasirašytas sovietinės Pergalės 70-mečio išvakarėse. Kremliaus propagandistai iškart pasigavo istorinę koliziją. Maskvos universiteto politologas Vladislavas Gulevičius ironiškai svarstė, kad taip gaivinama sena Juzefo Pilsudskio idėja realizuoti vadinamą Tarpjūrio (Intermarum) doktriną, įtraukiant į ją ne tik Baltijos šalis, bet ir Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Balkanų valstybes, Čekiją bei Slovakiją, gal net Baltarusiją ir Suomiją. Naujos sąjungos tikslas – aprėpti plačias teritorijas nuo Baltijos jūros iki Adriatikos ir Juodosios jūros (iš čia kilusi santrumpa ABC – Adryatyk – Baltyk – Morze Carne). Akivaizdu, rašo V. Gulevičius, kad šioje sąjungoje, kaip kažkada ATR, Varšuva tikisi groti pirmu smuiku. Ne šiaip sau pagrindinė šiuolaikinės trijų valstybių brigados vadavietė yra Liubline – vos už 209 km nuo Lvovo…

Apie šios brigados veiklą mes nežinome beveik nieko. Wikipedia rašo, kad 2016 m. vasarį ji dalyvavo pratybose „Brave Band“, keliuose paraduose Kijeve. Tų metų rugsėjį, kaip fiksuoja Lietuvos KAM tinklapis, pasirašytas susitarimas, kad brigada suformuota pagal visus NATO standartus. Brigadai vadovauja lenkų pulkininkas, Lietuvos štabo vadu paskirtas pulkininkas leitenantas Eligijus Senulis. Pranešime rašoma, kad 2017 m. ir toliau bus vykdomas vienas pagrindinių LITPOLUKRBRIG projektų – pratybos „Maple Arch“, kurias planuoja ir organizuoja Kanados karinės pajėgos kartu su Lietuva, Lenkija ir Ukraina. 2017 m. šios pratybos vyko Lenkijoje. Konkrečių, kad ir taikdariškų veiksmų Ukrainos teritorijoje, juo labiau pafrontės zonoje, ši brigada nevykdo…

Žodžiai, svarstymai, abejonės…

Jei kaimynai tokie pasyvūs, gal tarptautinė bendrija skiria daugiau dėmesio letalinių ginklų tiekimui Ukrainai? Rugpjūtį Rusijos žiniasklaidos flagmanas „Sputnik“ iš Vilniaus citavo Amerikos laikraštį „The Wall Street Journal“, kad JAV planuoja tiekti Ukrainos kariuomenei prieštankinių raketų ir kitos ginkluotės – raketų kompleksų „Javelin” ir oro gynybos sistemų. Ši ginkluotė negalės būti naudojama pafrontės zonoje. Paskatintas JAV planų Ukrainos gynybos ministerijos vadovas Stepanas Poltorakas pareiškė, kad Kijevas laukia paramos iš visų savo partnerių, tačiau iki šiol mirtiną ginklą suteikė tik Lietuva.

Bet prieš šio ginklo siuntimą į Ukrainą pasisako kai kurie Vakarų politikai. Antai, Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, buvęs ESBO pirmininkas, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris yra pareiškęs, kad ginklų tiekimas į Ukrainą yra labai rizikingas ir neproduktyvus išėjimo iš krizės būdas. NATO Karinio komiteto pirmininkas, čekų generolas Petras Pavelas pareiškė, kad jis nemato būtinumo tiekti mirtiną ginklą Kijevui, nes tai „tik padidins žmonių kančias”.

„The Washington Post“ praneša, kad Donaldo Trumpo administracija vis dar negali apsispręsti, ar tiekti Ukrainai letalinį gynybinį ginklą. Nors 2015 m. Atstovų rūmai 348 balsais prieš 48 priėmė Baraką Obamą įpareigojančią rezoliuciją, Vašingtonas jau atsisakė tiekti prieštankinius kompleksus „Javelin“, priešradarinius įrenginius, žvalgybines sistemas ir komunikacijos įrengimus. D. Trumpas vis dar tikisi, kad pavyks įgyvendinti Minsko susitarimus. Paskutiniais pranešimais, Valstybės departamentas vėl svarsto galimybę paveikti administraciją, kad ši sutiktų tiekti Ukrainai letalinės ginkluotės už 47 mln. dolerių. Lapkričio 17 d. JAV Senatas pritarė įstatymo projektui „Dėl JAV biudžeto išlaidų 2018 m. nacionalinės gynybos reikalams“, kuriame numatyta 350 mln. dol. paramą Ukrainai…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su reabilitaciją Lietuvoje atlikusiais Ukrainos kariais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

***

Kol kas, kaip pas mus sakoma, šakėmis po vandenį. Ukrainos pietryčiuose kasdien žūsta po keletą Ukrainos karių, griaunami namai, žmonės badauja ir šąla nešildomuose būstuose, tu metu iš Rusijos per sieną separatistams plūsta naujausi kariniai įrengimai, ginklai ir mašinos. Kremliui nereikia papildomų Dūmos sprendimų, V. Putinas veikia vienvaldiškai. O Vakarai tūpčioja vietoje: ar tik atsakomasis separatistams ginklas neįžiebs dar didesnės ugnies, gal reikia laikytis Minsk-1, o gal Minsk-2 susitarimų?

Kaip ir tais rūsčiais pokario laikais. Delsimas reiškia pralaimėjimą. Pralaimėjęs visada tampa vergu. Beteisiu savo žemėje. Niekinamu visų – ir savų, ir svetimų. Pavyzdžių neieškokime giliuose istorijos kloduose. Jie čia pat.  

2017.12.06; 04:30

Suomija laikosi pozicijos, kad sankcijos, įvestos Rusijai dėl padėties Rytų Ukrainoje, turi būti taikomos tol, kol bus įgyvendinti Minsko susitarimai. Tai antradienį paskelbtame interviu Lenkijos laikraščiui „Rzeczpospolita“ pareiškė Suomijos prezidentas Saulis Nynistė (Sauli Niinisto).

„Suomija buvo viena iš ryžtingiausių šalių, jei kalbėsime apie ES politiką ir sankcijas. Mūsų valstybė labiau už kitus nukentėjo nuo sankcijų, bet mes nekeičiame savo pozicijos“, – pažymėjo jis.

„Jeigu Minske numatyti kriterijai bus įvykdyti, tada tos sankcijos, kurios buvo įvestos dėl situacijos Rytų Ukrainoje, gali būti panaikintos. Bet mes prie šito net nepriartėjome, esame aklavietėje“, – sakė Suomijos prezidentas. Jis pabrėžė, kad kol kas negirdėjo oficialių kitų ES šalių pasiūlymų panaikinti sankcijas Rusijai.

Paklaustas, ar Suomija bijo Rusijos agresijos Europoje, S. Nynistė pareiškė: „Dabar tik nedaugelis suomių bijo, kad čia ateis rusai. Aš pats tuo netikiu. Taip pat netikiu, kad jie užpuls Lenkiją ar Baltijos šalis“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.18; 00:02

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pirmadienį pareiškė, kad Prancūzija atsisako pripažinti Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, praneša naujienų agentūra AFP. 

Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko ir Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.

Kalbėdamas po Paryžiuje vykusio susitikimo su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka, E. Makronas sakė: „Prancūzija yra įsipareigojusi Ukrainos suverenitetui su pripažintomis valstybinėmis jos sienomis“.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šeštadienį lankėsi Kryme, kurį Maskva aneksavo 2014-aisiais metais. Ukraina šį jo vizitą pasmerkė ir pavadino savo suvereniteto pažeidimu.

Vakarų valstybės kaltina Rusiją nevykdant jai pagal Minsko susitarimus tenkančių įsipareigojimų. Šiais susitarimais siekiama nutraukti Ukrainos vyriausybės pajėgų ir Kremliaus remiamų separatistų kovas Ukrainos rytuose.

Europos Sąjungos (ES) lyderiai praėjusią savaitę sutarė dar pusmečiui pratęsti griežtas Rusijai taikomas sankcijas. Savo sprendimą jie motyvavo teigdami, kad Maskva nesilaikė savo įsipareigojimų dėl paliaubų Ukrainoje užtikrinimo.

Prancūzijos užsienio reikalų ministerija savo ruožtu teigė, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai Ukrainoje patiria „nepriimtinai daug bauginimų ir kliūčių“.

Kai vos pradėjęs eiti prezidento pareigas E. Makronas gegužę susitiko su V. Putinu, jis pripažino, kad jų požiūriai daugeliu klausimų išsiskiria.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.27; 05:33

Pasak Gabrieliaus Landsbergio, Rusijos Federacija pamynė tarptautinę teisę ir sulaužė savo tarptautinius įsipareigojimus užpuldama Ukrainą ir okupuodama bei aneksuodama Krymo pusiasalį. Joks santykių „šiltinimas“ negalimas tol, kol Rusijos Federacija neįgyvendins Minsko susitarimų. Tai yra oficiali Lietuvos ir visos Europos Sąjungos bei NATO šalių pozicija.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis pateikė pasiūlymą Nacionalinei saugumo strategijai, nes joje, politiko požiūriu, trūksta aiškios pozicijos dėl Rusijos.

Pasak G. Landsbergio, Rusijos Federacija pamynė tarptautinę teisę ir sulaužė savo tarptautinius įsipareigojimus užpuldama Ukrainą ir okupuodama bei aneksuodama Krymo pusiasalį. Joks santykių „šiltinimas“ negalimas tol, kol Rusijos Federacija neįgyvendins Minsko susitarimų. Tai yra oficiali Lietuvos ir visos Europos Sąjungos bei NATO šalių pozicija.

„Bet kokie bandymai sušvelninti šią principinę nuostatą tik padidintų agresijos iš Rusijos pusės tikimybę. Todėl siūlau aiškiai įvardinti, kad gerų kaimyninių santykių palaikymas su Rusijos Federacija būtų įmanomas tik tada, kai Rusijos Federacija grįš prie pagarbos tarptautinės teisės principams, savo tarptautiniams įsipareigojimams, kaimyninių valstybių suverenumui bei teritoriniam vientisumui ir kai bus visiškai įgyvendinti Minsko susitarimai“, – sako TS-LKD frakcijos seniūnas.

Teikiamoje pataisoje konstatuojama, kad gerų kaimyninių santykių su Rusijos Federacija plėtros kliūtis yra agresyvūs šios šalies veiksmai, pirmiausiai Krymo okupacija ir aneksija bei karo veiksmai Rytų Ukrainoje, ir šiurkštūs tarptautinės teisės pažeidimai. G. Landsbergio nuomone, strategijoje būtina pažymėti, kad pagal galimybes bus siekiama prisidėti prie Rusijos žmogaus teisių gynėjų, nepriklausomos žiniasklaidos, demokratinės opozicijos, nepriklausomų pilietinių organizacijų, politinių kalinių, bei dėl politinių priežasčių nuo režimo nukentėjusiųjų padėties gerinimo.

Be to, atsakingai apsvarsčius ir visapusiškai išnagrinėjus galimas rizikas, bus sprendžiama dėl galimybės aktyviau įtraukti Rusijos Federacijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį į europinius ir regioninio bendradarbiavimo projektus.

PASIŪLYMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NUTARIMO

„DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2002 M. GEGUŽĖS 28 D. NUTARIMO NR. IX-907 „DĖL NACIONALINIO SAUGUMO STRATEGIJOS PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO“ PROJEKTO (XIIP-4806)(2)

2017 m. Sausio 12 d.

Vilnius

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas

Eil. Nr.

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

str.

str. d.

p.

1.

 

 

18.5.7. 

Argumentai:

Rusijos Federacija pamynė tarptautinę teisę ir sulaužė savo tarptautinius įsipareigojimus užpuldama Ukrainą ir okupuodama bei aneksuodama Krymo pusiasalį. Joks santykių “šiltinimas” negalimas tol, kol Rusijos Federacija neįgyvendins Minsko susitarimų. Tai yra oficiali Lietuvos ir visos Europos Sąjungos bei NATO šalių pozicija. Bet kokie bandymai sušvelninti šią principinę nuostatą tik padidintų agresijos iš Rusijos pusės tikimybę. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Rusija yra išvysčiusi aktyvių priemonių ir propagandos demokratinėse šalyse tinklą bei suvokiant, kad didelė dalis Rusijos Federacijos kultūros, žiniasklaidos, sporto bei kitų šakų yra tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamos valstybės bei yra naudojamos skleisti propagandai prieš demokratines ir nepriklausomas šalis, įskaitant ir Lietuvą, būtina pakeisti 18.5.7.  punktą.

Pasiūlymas:

Siūloma papildyti ir pakeisti punktą 18.5.7.  ir jį išdėstyti taip:

“18.5.7. laikysis požiūrio, kad gerų kaimyninių santykių palaikymas ir plėtojimas su Rusijos Federacija būtų labiausiai pageidautinas dvišalių santykių raidos scenarijus, konstatuodama,  yra įmanomas tik tada, kai Rusijos Federacija grįš prie pagarbos tarptautinės teisės principams, savo tarptautiniams įsipareigojimams, kaimyninių valstybių suverenumui bei teritoriniam vientisumui ir kai bus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimai. Konstatuoja, kad gerų kaimyninių santykių su Rusijos Federacija plėtros kliūtis yra agresyvūs šios šalies veiksmai, pirmiausiai Krymo okupacija ir aneksija bei karo veiksmai Rytų Ukrainoje, ir šiurkštūs tarptautinės teisės pažeidimai. Kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir tarptautiniams įsipareigojimams, bus Pagal galimybesbus siekiama prisidėti prie Rusijos žmogaus teisių gynėjų, nepriklausomos žiniasklaidos, demokratinės opozicijos, nepriklausomų pilietinių organizacijų, politinių kalinių, bei dėl politinių priežasčių nuo režimo nukentėjusiųjų padėties gerinimo. su šia šalimi palaikyti praktinį bendradarbiavimą ekonomikos, transporto, kultūros, humanitarinėje ir kitose srityse, taip pat labiau Be to, atsakingai apsvarsčius ir visapusiškai išnagrinėjus galimas rizikas, bus sprendžiama dėl galimybės aktyviau įtraukti Rusijos Federacijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį į europinius ir regioninio bendradarbiavimo projektus”.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdyje. Posėdyje aptartas įstrigęs ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties ratifikavimo procesas, padėtis Sirijoje ir Minsko susitarimų įgyvendinimas, naujos priemonės ES saugumui ir gynybai stiprinti, migracijos klausimai.

EVT pasiektas susitarimas dėl ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties ratifikavimo. EVT patvirtino teisiškai privalomą sprendimą, kuris leis Nyderlandų parlamentui ratifikuoti sutartį. ES šalių vadovai taip pat pasveikino politinį Tarybos pritarimą suteikti bevizį režimą Gruzijai ir Ukrainai. Tikimasi, kad jis bus pradėtas taikyti 2017 m. pavasarį. Lietuvos Prezidentė Ukrainos europietiškus siekius palaiko visuose tarptautiniuose formatuose.

„Bendromis jėgomis artėjame prie Ukrainos žmonėms svarbaus sprendimo. EVT pasiektas susitarimas neužkerta Ukrainai europinės integracijos kelio. Europos durys Ukrainai yra ir liks atviros. Ukrainiečių pastangos, su Lietuvos ir kitų šalių pagalba vykdomos reformos jau duoda rezultatų, svarbu nesustoti“, – pabrėžia Prezidentė.

Dėl ES ekonominių sankcijų Rusijai, nevykdančiai Minsko susitarimų, EVT jau nediskutuojama – pradedama rašytinė jų pratęsimo procedūra.

Tuo tarpu visas žmogiškumo ribas peržengę Rusijos veiksmai Sirijoje susilaukė dar griežtesnio įvertinimo ir visuotinio pasmerkimo. EVT susitikime dalyvavo ir Alepo meras Brita Hagi Hassanas, kuris Europos vadovus informavo apie šį Sirijos miestą ištikusią humanitarinę katastrofą.

Pasak Prezidentės, Rusijos keliama įtampa yra globali grėsmė, todėl ES taip pat būtinas naujas požiūris į savo saugumą.

Europos vadovai kartu su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu aptarė, kaip stiprinti ES gynybą nedubliuojant NATO, ir įvertino bendros ES ir NATO deklaracijos įgyvendinimo priemones. EVT taip pat aptarė Komisijos pasiūlymą įsteigti iki 5 mlrd. eurų vertės Europos Gynybos fondą, kuris skirs lėšų ES karinės pramonės modernizavimui, moksliniams tyrimams ir pažangių gynybinių technologijų vystymui.

Investicijų gynybai didinimas, aktyvi kova su kibernetinėmis atakomis, hibridinėmis grėsmėmis, veiksminga išorinių sienų apsauga tampa ne tik atskirų ES šalių ar regionų, o visos Bendrijos prioritetiniu uždaviniu. Prezidentės teigimu, Europa pradėjo adekvačiai vertinti Rusijos keliamas grėsmes ir imasi atsakomybės už savo saugumą.

Kitas iššūkis ES saugumui – nelegali migracija. EVT aptartas ES ir Turkijos susitarimas ir naujos priemonės pabėgėlių srautams valdyti. Įsigaliojus šiam susitarimui pabėgėlių į Europą sumažėjo nuo 1700 iki 80 asmenų per dieną. Tačiau tam, kad srautai neatsinaujintų, būtina ne tik išlaikyti dialogą su Turkija, bet ir ieškoti naujų. Taip pat vyksta derybos dėl nelegaliai migracijai stabdyti skirtų susitarimų su 5 šalimis Afrikoje. Sutartys numatys priemones, kurios padės stabdyti migracijos srautus į ES, grąžinti nelegalius migrantus, prisidės gerinant ekonominę, socialinę ir teisinę padėtį šiose valstybėse.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.12.17; 04:36

Pirmadienis, gruodžio 12 d. (Kijevas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kijeve susitiko su Ukrainos Prezidentu Petro Porošenka. Šalių vadovai pirmininkavo devintajam Lietuvos ir Ukrainos Prezidentų Tarybos posėdžiui, kuriame aptarta Ukrainos europinė integracija, saugumo padėtis šalyje, dvišalių santykių stiprinimas. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pagerbia Maidane žuvusiųjų atminimą. Prezidento kanceliariijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Prezidentės teigimu, mūsų šalių bendradarbiavimas nepavaldus geopolitiniams vėjams – Lietuva visada buvo ir bus su Ukrainos žmonėmis, nuosekliai remdama europietišką Ukrainos kelią.

Minint Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių 25-metį, Prezidentai paskelbė bendrą politinę deklaraciją ir pasirašė strateginio bendradarbiavimo gaires 2017–2018 metams.

Net ir karo sąlygomis Ukrainai pavyko įgyvendinti beviziam režimui su ES būtinas sąlygas ir kitąmet Ukrainos žmonės jau galės laisvai keliauti po Europą.

Lietuva tvirtai pasisako  ir už kuo spartesnį ES Asociacijos sutarties ratifikavimą bei sankcijų Rusijai tęsimą, kol nebus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimai.

„Ukraina per pastaruosius dvejus metus padarė daugiau reformų nei per du dešimtmečius, tačiau spartesnę europinę integraciją ir valstybės raidą stabdo ne tik karas, bet ir korupcija. Ir politikai, ir verslininkai turi suprasti, kad šalies ateitis yra svarbesnė negu asmeninė gerovė“, – sako Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentės teigimu, Lietuvos ekspertai padeda Ukrainai įvairiose srityse, esame pasirengę pasidalinti su ukrainiečiais ir kovos su korupcija patirtimi.

Ukraina jau sukūrė kovai su korupcija reikalingas institucijas, pradėjo turto ir pajamų deklaravimą, teismų, valstybės tarnybos, gynybos reformas, stiprina energetinę nepriklausomybę, gerina sąlygas verslui. Tačiau visuomenės nusivylimą vis dar kelia neteisėto praturtėjimo atvejai, korumpuoti teismai, neskaidrus ir politizuotas energetikos sektorius, skaidrių užsienio investicijų stoka.

Pirmosios politikų ir teisėjų turto ir pajamų deklaracijos Ukrainoje atskleidė didelį neteisėto praturtėjimo mastą – vien Aukščiausiosios Rados narių deklaruotos santaupos grynaisiais siekia beveik 0,5 mlrd. JAV dolerių. Tačiau Ukraina jau pradėjo pirmuosius ikiteisminius tyrimus dėl neteisėto praturtėjimo, vengdami deklaravimo, daug korumpuotų teisėjų neteko darbo.

Skaidraus verslo svarbą Prezidentė akcentuos Kijeve rengiamame Lietuvos ir Ukrainos ekonomikos forume, kuriame dalyvaus 200 verslininkų iš abiejų šalių. Ukraina yra svarbi Lietuvos ekonominė partnerė. Pernai mūsų šalių prekybos apyvarta siekė 840 mln. eurų.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.12.12; 18:00

RF prezidentas Vladimiras Putinas ir šalies užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas nusiteikę palaipsniui atiduoti Donbasą, o ne eskaluoti konfliktą Ukrainos pietryčiuose, pareiškė istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.

Andrejus Piontkovskis: tarp Rusijos ir Ukrainos dabar – „nervų karas“

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirengęs taikiam sambūviui su Vakarais, bet tikisi išsaugoti kontrolę Ukrainos pietryčiuose.

Tokią nuomonę komentaruose leidiniui „Gordon“ išsakė istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.

Jo nuomone, Maskvos politinis vektorius nukreiptas į laipsnišką okupuotos Donbaso teritorijos atidavimą, bet tikrai ne į konflikto eskalavimą Ukrainos pietryčiuose.

„Apskritai, iš viso Putino ir vadinamojo rusų elito elgesio galima daryti išvadą, kad jie dabar sutiktų „Velniai tegriebia tą Donbasą! Einam į „Krymą mūsų“ – į tokį taikų sambūvį su Vakarais“, – įsitikinęs Piontkovskis.

Beje, „tiesiog šiandien atiduoti sieną, išvesti kariuomenę Putinui būtų labai didelis asmeninis politinis pralaimėjimas, bet tokia elito nuomonė egzistuoja“, – pabrėžė istorikas.

„Putinas su Lavrovu (Sergejumi Lavrovu, RF užsienio reikalų ministru, – „Gordon“) dar tikisi suvilioti Kijevą teritorinio vientisumo iliuzija ir įstumti tą Lugandoniją į Ukrainą, bet pagal savas sąlygas: išsaugant sienas, tačiau visiškai ją kontroliuojant. Dabar tęsiasi lyno tempimo rungtis“, – mano Piontkovskis.

Jo nuomone, tuo klausimu RF vadovybė tikisi Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Fransua Holando paramos.

Istorikas Andrejus Piontkovskis
Istorikas, publicistas, rašytojas Andrejus Piontkovskis

„Jie tikisi, kad kažkiek gali padėti Merkel ir Holandas kaip taikaus proceso garantai, kuriems labai svarbu, kad būtų vykdomi Minsko susitarimai: jie už tai gali gauti Nobelio premijas“, – pabrėžė istorikas, pridurdamas, kad Ukrainos valdžia kol kas nepasiduoda šiems Kremliaus siekiams, kai RF nepretenduoja į teritorinę Donbaso priklausomybę, ir vios dėlto išsaugo jame kontrolę.

„Laikas eina, o Kijevas tokiam jaukui nepasiduoda. Maskva samprotauja, kad vektorius gali eiti jau tik viena linkme: ne link eskalavimo, o link laipsniško Donbaso atidavimo. Ir tai bus įmanoma, jei Kijevas toliau tvirtai laikysis savo nuostatų ir nesutiks su kažkokia kvaila federalizacija, su rinkimais, visiškai kontroliuojant tiems zacharčionkams, plotnickiams, motoroloms ir taip toliau…“, – pabrėžė Piontkovskis.

Jis apibendrino, kad tarp Rusijos ir Ukrainos – „nervų karas“.

„Kas susvyruos pirmas? Paskutinieji signalai rodo, kad susvyravo jeigu ne Putinas, tai jau tikrai žymi dalis rusų elito“, – apibendrino publicistas. 

Sergejus Lavrovas gegužės 31 dieną pareiškė, kad Rusija nepripažins vadinamųjų DNR ir LNR (Donecko Liaudies Respublikos ir Lugansko Liaudies Respublikos, – vert. past.), nes tada Vakarai nutrauks spaudimą Kijevui dėl Minsko susitarimų vykdymo.

Prieš tai gegužės 26 dieną, RF prezidento spikeris Dmitrijus Peskovas pranešė, kad Kremlius remtų Kijevo ketinimus grąžinti kontrolę okupuotose Donbaso teritorijose, jeigu juos diktuoja „humaniškumo sumetimai“.

Ginkluotas konfliktas Donbase tarp Ukrainos armijos ir prorusišku smogikų tęsiasi nuo 2014 metų balandžio. JTO duomenimis, per tą laiką žuvo 9,3 tūkst. žmonių.

2015 metų vasario 12 dieną po 17-os valandų derybų buvo sudaryti antrieji Minsko susitarimai, kurie numato ugnies nutraukimą, sunkiosios ginkluotės atitraukimą, tarptautinių stebėtojų monitoringą, vietinius rinkimus pagal Ukrainos įstatymus, konflikto dalyvių amnestiją, belaisvių išlaisvinimą ir pasikeitimą jais, humanitarinėms misijoms priėjimą teikti pagalbą, kam jos reikia, sienos kontrolės sugrąžinimą Ukrainai, konstitucinę decentralizacijos reformą šalyje.

Kol kas nė vienas iš tų punktų neįvykdytas.

Nuotraukose: istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.

Informacijos šaltinis – gordonua.com.

2016.06.05; 06:23

Ginkluotos priešpriešos „demarkacijos“ linijoje tarp Rusijos ir Ukrainos jos rytuose pabaigos nematyti. Nors pagal paskutinius Minsko susitarimus šalys yra paliaubų būsenoje, artilerinis apšaudymas tebevyksta, nors ir neperžengiant susitarimų nustatytos „demarkacinės“ linijos, išskyrus pavienius Rusijos teroristų išpuolius.

Oficialiais (Kijevo) ir neoficialiais (wikipedija) paskaičiavimais, liepos mėnesį žuvo  nuo 32 iki 80 Ukrainos karių, sužeista nuo 179 iki 447.

Continue reading „Netikėtas pasiūlymas, kaip užbaigti Ukrainos ir Rusijos konfliktą”

Daugelis mūsų, Vakarų, politikų, politologų rimtu veidu aiškina, kad Rusiją atjungus nuo pasaulinės elektroninės bankininkystės sistemos SWIFT, o Ukrainai davus bent lygiaverčių reikiamų ginklų kiekį Rusijos agresijai atremti, Rusija gali pradėti plataus mąsto karą prieš Ukrainą (paprašius Europos Sąjungai, JAV, greičiausiai,  ginklų duotų). Ir todėl, pasak jų, nesiimdami tokių veiksmų Vakarai veikia pačios Ukrainos naudai.  

Tai – pasityčiojimas iš Ukrainos, kuri yra pakankamai informuota, turi įvairiausių patarėjų Vakaruose ir pati maldauja Vakarų panaudoti savo apsigynimui šias ekspertų neginčijamai  veiksmingas ir teisėtas priemones: Rusijos atjungimą nuo SWIFT ir ginklų tiekimą.

Continue reading „Politikų demagogija, už kurią Europos Sąjungos gyventojams gali tekti brangiai sumokėti”

Sveiki, gyvi ir laisvi sulaukėme dar vienos Vasario 16-osios. Gražių, prasmingų, vertingų renginių matėme visoje Lietuvoje. Vasario 16-ąją šventė net Havajuose gyvenantys ar poilsiaujantys lietuviai. Bet nuotaikos – nepanašios į šventines. Kiek dar sykių šią datą minėsime sveiki, gyvi ir laisvi?

Taikliai pastebėjo prof. Vytautas Landsbergis, tądien iš Signatarų namų Vilniaus senamiestyje pasakęs, jog „Ukraina gina mus visus“. Tikra tiesa. Ukrainai turime būti dėkingi, kad ji, gindama savo teritorinį vientisumą ypatingai sudėtingomis sąlygomis, suteikia Europai solidžią laiko atkarpą … suvokti savo lemtingas klaidas. 

Bet Europa nenori suvokti savo didžiausios bėdos. Europa nemoka gintis ir net nenori išmokt bent kelių universalių savigynos pratimų. Suvienytos ir tuo pačiu tautiškumo nenaikinančios, demokratiškos ir dvigubų standartų nepripažįstančios, verslumą puoselėjančios, bet taupyti mokančios Europos idėja – puiki. Visom keturiom – už tokią Europą.

Continue reading „Rusijos slaptosios tarnybos vėl bando įpiršti klaidingą versiją”

Minsko susitarimas yra katastrofa. Jis suteikia Vladimirui Putinui viską, ko šis norėjo.

Pirma, Donbaso regionas bus finansuojamas Vakarų (Ukraina lėšų neturi). Antra, jis bus valdomas rusų „silovikų“, kadangi susitarime aiškiai įvardyta, kad vietos policija ir teisėsauga nebus kontroliuojama Kijevo.

Trečia, konstitucinė reforma suteiks Donbaso regionui veto teisę Kijevo reformoms.

Continue reading „Minsko susitarimas yra katastrofa”

Nuo šiol branduolinį ginklą turinti valstybė galės nevaržomai ir nebaudžiamai plėšti, okupuoti, aneksuoti kokią panorėjusi branduolinio ginklo neturinčią silpnesnę valstybę ar jos dalį ir elgtis su jos gyventojais pagal savo sadistinių sugebėjimų lygį. Tereikia jai paskleisti gandus, kad jos vadovas ne visai, tąjį anąjį, adekvatus.

Nesvarbu, ar ta silpnesnė valstybė priklausytų NATO, ar būtų asocijuota Europos Sąjungos nare.

Su tokia naująja, Kremliaus padiktuota, pasaulinės tvarkos koncepcija jau pradeda, panašu, sutikti branduolinės valstybės Kinija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė. JAV, atrodo, dar svarsto, ar prie jos prisijungti.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Branduolinis šantažas”